Scanpix

NATO aviacija smogė smūgį į Libijos lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) rezidenciją Tripolyje ir smarkiai sugriovė tris pastatus, pranešė Britanijos visuomeninis transliuotojas BBC.

Turimais duomenimis, vieno pastatų stogas įlūžo.

Vakarų žiniasklaidos priemonės, remdamosi nenurodyta M.Kadhafi spaudos tarnybos atstove, praneša, kad per antskrydį nukentėjo 45 žmonės. 15 iš jų rimtai sužeisti, kelių žmonių kol kas nepavyksta surasti.

Praėjus kelioms valandos po oro smūgio, ugniagesiai vis dar mėgina užgesinti ugnį bombarduotuose pastatuose.

Libijos vyriausybė mano, kad smūgio taikinys buvo pats M.Kadhafi. Remiantis valdžios pranešimais, šiuose pastatuose Libijos lyderis rengė susitikimus ir pasitarimus.

Anksčiau trys pagrindiniai Libijos televizijos kanalai nutraukė transliaciją, kai Tripolį sudrebino virtinė galingų sprogimų. Maždaug po pusvalandžio transliacija buvo atkurta.

Libijos lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) pajėgos apšaudžius raketomis sukilėlius šalies rytuose, o artilerijai toliau bombarduojant apsiaustą Misratos miestą, Prancūzija ir Didžioji Britanija paragino NATO šalis, įskaitant JAV, suintensyvinti karinę kampaniją prieš Tripolio režimą.

Išblėsus viltims, kad sukilėliams pavyks iškovoti karinę pergalę, todėl stiprinamos pastangos ieškant šio konflikto diplomatinio sprendinio. Trečiadienį Libijos kontaktinės grupės, kuri siekia koordinuoti tarptautinį atsaką į šią krizę, diplomatai susirinks Persijos įlankos valstybėje Katare.

Pirmadienį Afrikos šalių lyderiai pasiūlė abiem konflikto pusėms sudaryti paliaubas, tačiau šis sumanymas iškart žlugo, nes opozicija, pareikalavo, kad M.Kadhafi nedelsiant pasitrauktų iš valdžios ir išvyktų iš šalies.

Tuo tarpu Libijos vyriausybės atstovas Moussa Ibrahimas (Musa Ibrahimas) antradienį tvirtino, kad bet kokios kalbos apie M.Kadhafi atsistatydinimą, kurio taip pat reikalavo kai kurie Europos šalių pareigūnai, atskleidžia “imperialistinę” mąstyseną. Jis taip pat sakė apgailestaujantis, kad sukilėliai nepriėmė Afrikos Sąjungos (AS) pasiūlymo skelbti paliaubas.

Libijos sukilėlių pajėgos pasirodė esančios daug silpnesnės ir mažesnės negu M.Kadhafi, o be NATO aviacijos palaikymo jos gali patirti triuškinamą karinį pralaimėjimą. Dėl šios priežasties bet kokios realistinės sukilėlių viltys pašalinti M.Kadhafi iš valdžios priklauso tik nuo tarptautinio politinio spaudimo, derinamo su nuosekliais NATO kariniais smūgiais.

Prancūzijos užsienio ministras Alainas Juppe (Alenas Župė) sakė, kad Aljansas nepakankamai stengiasi sumažinti M.Kadhafi pajėgų spaudimą Misratai. Pasak jo, Aljanso aviacija turi smogti Tripolio pajėgų sunkiesiems ginklams, iš kurių apšaudomi civiliai gyventojai vieninteliame vakarų Libijos mieste, kurį iki šiol iš dalies kontroliuoja sukilėliai.

Tarptautinės organizacijos perspėjo, kad Misratoje, kuri yra trečias didžiausias Libijos miestas, bręsta didelė humanitarinė krizė.

Paryžius priekaištavo dėl riboto JAV karinio indėlio Libijoje ir peikė Vokietiją, nusprendusią nesiųsti savo pajėgų į šį konfliktą. Prancūzijos gynybos ministras pripažino, kad be amerikiečių didelio masto dalyvavimo kovinėse operacijose Vakarų šalims tikriausiai nepavyks nutraukti M.Kadhafi armijos atakų prieš sukilėlių kontroliuojamus miestus.

Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Williamas Hague’as (Viljamas Heigas) taip pat sakė, jog sąjungininkai privalo “intensivinti” savo pastangas.

Tuo tarpu vienas NATO generolas atmetė kritiką ir pareiškė, jog Aljansas veikia gerai ir pajėgia apginti civilius gyventojus.

Nyderlandų brigados generolas Markas Van Uhmas (Markas Van Umas) sakė, kad NATO sėkmingai įgyvendina Libijai paskelbtą ginklų tiekimo embargą, užtikrina patruliavimą neskraidymo zonoje ir gina taikius gyventojus.

“Manau, kad su turimais ištekliais mums puikiai sekasi”, – nurodė jis.

NATO vadovavimą karinėms operacijoms Libijoje perėmė iš tarptautinės koalicijos kovo 31 dieną.

Aljansas antradienį paskelbė, kad jo lėktuvai sunaikino keturis tankus netoli az Zintano, esančio už 120 kilometrų į pietvakarius nuo sostinės Tripolio. Per atskirą smūgį taip pat buvo sunaikinta ginklų saugykla į pietvakarius nuo Sirto, kuris yra M.Kadhafi gimtasis miestas.

Britų naikintuvai, patruliuojantys netoli Misratos, taip pat raketomis sunaikino vieną tanką, nurodė Jungtinės Karalystės kariškių atstovas generolas majoras Johnas Lorimeris.

Libijos sukilėlių kontroliuojamas trečiasis didžiausias šalies miestas Misrata jau ilgiau nei 40 dienų yra laikomas apsiaustas lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) pajėgų, kurių tankų, artilerijos ir snaiperių ugnis nusinešė daug žmonių gyvybių, o NATO ketvirtadienį pareiškė ieškanti būdų, kaip nutraukti šį puolimą.

Jungtinės Tautos (JT) perspėjo apie “sunkią” padėtį paskutinėje didelėje sukilėlių tvirtovėje M.Kadhafi režimo kontroliuojamoje vakarinėje Libijos dalyje, sakydamos, jog Misratoje žuvo arba buvo sužaloti šimtai žmonių ir kad miesto gyventojams stinga vandens, maisto ir vaistų.

Sukilėliai dar laikosi, tačiau M.Kadhafi pajėgos įsiveržė į miesto gilumą. Vyriausybės kariai kontroliuoja pagrindinį Misratos prospektą – Tripolio gatvę, o ant aplinkinių pastatų, taip pat didžiausio šio miesto dangoraižio, pozicijas užėmė snaiperiai.

Nuo minosvaidžių, artilerijos ir lengvųjų ginklų ugnies nukentėjo namai, mečetės ir viena miesto centre esanti ligoninė, o gatvėse riogso sudegę automobiliai. Snaiperių apšaudymo bijančios gyventojų šeimos ieško prieglobsčio pajūryje, taip pat užplūdo mečetes, mokyklas ir kitų žmonių namus.

300 tūkst. gyventojų turinčioje Misratoje vykstantys gatvių mūšiai pabrėžia sukilėlių nusivylimą dėl esą nepakankamų NATO aviacijos smūgių, turinčių atgrasyti M.Kadhafi pajėgas. Vakarų šalių pareigūnai sako, kad Misratoje sudėtinga atakuoti iš oro, nes režimo pajėgos yra per arti civilių gyventojų.

Tačiau ketvirtadienį NATO atstovė Oana Lungescu (Oana Lungesku) pareiškė, kad Aljansas skirs daugiausiai dėmesio padėčiai Misratoje. Pareigūnė nurodė, kad Aljanso valdyba – Šiaurės Atlanto Taryba – aptarė padėtį šiame mieste su NATO nepriklausančiomis partnerėmis, dalyvaujančiomis operacijose Libijoje.

Sukilėliai sako, kad NATO privalo veikti ryžtingai ir kad jie pateikė Aljansui išsamų taikinių, kurie yra taikių gyventojų apleistose teritorijose, sąrašą.

“Kiekvieną dieną, kai delsiama nutraukti šią apsiaustį Misratoje, žūva arba sužeidžiami vis daugiau žmonių”, – sakė sukilėlių kovotojas, vardu Abdel Salamas.

Iki šiol buvo rasti 247 lavonai, tačiau žuvusiųjų skaičius tikriausiai didesnis, nes dėl vykstančių susirėmimų aukos ir sužeistieji negali būti vežami į ligonines, sako sukilėlių pareigūnai. Praėjusią savaitę vienas Turkijos laivas evakavo iš Misratos dešimtis sužeistųjų. Kai kurie iš jų pasakojo, kad M.Kadhafi kariai juos pašovė ir išvilkę į gatves paliko nukraujuoti.

Vienas JT Pasaulinės maisto programos (WFP) laivas ketvirtadienį pirmą kartą atplaukė į Misratos uostą ir atgabeno 600 tonų maisto produktų, taip pat medicinos atsargų, kurias skyrė UNICEF ir Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO). Romoje įsikūrusi WFP pranešė, kad šio laivo atgabentų maisto produktų, tarp jų miltų, aliejaus ir maistingų sausainių, 40 tūkst. žmonių turėtų pakakti mėnesiui.

Už maždaug 200 kilometrų į rytus nuo sostinės Tripolio esančioje Misratoje žmonės sukilo prieš jau 42 metus gyvuojantį režimą, praėjus vos kelioms dienoms nuo Libijoje vasario viduryje prasidėjusių pirmųjų bruzdėjimų. Gyventojai, protestuojantys prieš M.Kadhafi, greitai perėmė kontrolę šiame mieste.

Į sukilėlių rankas taip pat perėjo didžioji dalis Libijos rytų regiono, tačiau stiprios M.Kadhafi pajėgos liko įsitvirtinusios vakarinėje šalies dalyje. Kariai sutriuškino sukilėlių pasipriešinimą daugelyje kitų vakarinių miestų, įskaitant az Zaviją. Dabar Misrata yra paskutinis didelis sukilėlių bastionas, likęs šiame regione.

Pasipriešinimo Misratoje žlugimas būtų svarbus simbolinis M.Kadhafi smūgis sukilėliams, tačiau iš esmės nepakeistų šio karo eigos, mano JAV strateginių studijų centro “Stratfor” analitikas Marko Papic (Markas Papičius).

Tampa vis aiškiau, kad sukilėlių karinės pajėgos nepakankamos, kad jie galėtų surengti puolimą vakaruose, todėl Misrata vargu ar galėtų tapti tokio puolimo placdarmu, pridūrė ekspertas.

Lietuvos ir britų kariškiai teigia, kad krizės atveju, priėmus politinį sprendimą, NATO paramos pajėgų atvykimas į Baltijos šalis užtruktų iki dviejų savaičių.

Tokį terminą BNS ketvirtadienį įvardijo šiuo metu Baltijos šalyse vykstančių tarptautinių pratybų dalyviai – britų kariuomenės karininkas Alanas Hoffas ir Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo vadas Algis Vaičeliūnas. Šiose pratybose kariškiai ir civiliai bendrai mokosi priimti tris brigadas – apie 12 tūkst. – Aljanso karių.

Vadinamosios stalo pratybose NATO karių atvykimas simuliuojamas į tris neegzistuojančias valstybes, kurios žemėlapyje atitinka Lietuvą, Latviją ir Estiją dėl išgalvotoje kaimyninėje valstybėje kilusių pilietinių neramumų. Pastarosios šalies vadovas apkaltina valstybes, atitinkančias Baltijos šalis, separatistinio judėjimo rėmimu ir grasina imtis atsakomųjų veiksmų.

“Jei mes imame brigadą (apie 4000 karių – BNS), tai, aš manau, realiai iki dviejų savaičių brigada turėtų būti priimta ir dislokuota Lietuvos teritorijoje”, – BNS sakė brigados generolas A.Vaičeliūnas.

“Dviejų savaičių laikotarpiu, jei būtų visuotinės kritinė padėtis, NATO kariai būtų vietoje. (…) NATO šalys turi greitojo reagavimo pajėgas, todėl jos galėtų dislokuotos greitai, turint omeny, kad priimančiai šaliai tikrai to reikia”, – kalbėjo pulkininkas leitenantas A.Hoffas, kuris pratybose atlieka atvykstančių pajėgų jungtinės logistinio aprūpinimo grupės vado vaidmenį.

Abu kariškiai pažymėjo, kad tam, jog NATO pajėgos apskritai pajudėtų, pirmiausia būtinas politinis sutarimas.

“Tai (pajėgų atvykimas – BNS) priklausytų nuo pajėgų dydžio, kurios būtų permetamos į Lietuvos ar Baltijos šalių regioną. O antra, be jokios abejonės, ir nuo NATO politinių sprendimų, nes tam, kad NATO ateitų čia, reikia 28 valstybių pritarimo. Jeigu viena, pasako – ne, tai ne. Bet mes dažnai kalbame tik apie NATO pajėgas, gali būti ir koalicinės pajėgos”, – dėstė A.Vaičeliūnas.

“Manau, vyktume pagal NATO arba Jungtinių Tautų mandatą, todėl turėtume laukti sutarimo, šiuo atveju kalbame apie dienas ir savaites”, – kalbėjo A.Hoffas.

Jungtiniame štabe Vilniuje įsikūrusiame priimančios šalies koordinavimo štabe ketvirtadienį apsilankė premjeras Andrius Kubilius, Krašto apsaugos ir kitų ministerijų vadovai, kurie savo ruožtu pažymėjo, kad pratybos yra labai svarbios ne tik kariškiams, bet ir civiliams valstybės pareigūnams.

“Tai iššūkiai ne tik kariškiams, bet labai dideli iššūkiai ir civilinei valstybės tarnybai, ir turiu pasidžiaugti, kad matėme ir girdėjome labai gerus vertinimus tos patirties, kuri yra sukaupta tokiame bendradarbiavime, nes valstybės institucijoms tokia situacija būtų didelis iššūkis – ir pergabenti krovinius, ir pasirūpinti maistu”, – žurnalistams spaudos konferencijoje sakė A.Kubilius.

Anot jo, pratybose išryškėjo iššūkiai, “į kuriuos turėsime ieškoti atsakymų gerindami teisinį reglamentavimą”. Kartu premjeras pažymėjo, jog augant šalies ekonomikai mato perspektyvą šalies ginkluotosioms pajėgoms skirti didesnį finansavimą nei pastaraisiais dvejais metais.

“Čia yra mokymai, kad žmonės pratintųsi prie netikėtumų. Kiekviena ministerija papasakotų apie savo srities netikėtumus. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad diagnozuotas paukščių gripas kareivinėse, NATO kariams atvykus kyla epidemija. Tada mūsų tarnybos, Sveikatos apsaugos ministerija turi tą situaciją išspręsti taip, kad išspręstų tą uždavinį ir pasižiūrėtų, kaip veikia sistema”, – pasakojo krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

Ji pažymėjo, kad šios pratybos nėra skirtos reaguoti į tiesioginį užpuolimą ir jose nėra simuliuojami koviniai veiksmai. Pratybos, anot jos, vyksta pagal 4-ąjį Šiaurės Atlanto aljanso sutarties straipsnį, numatantį šalių konsultacijas, jei nors vienos iš jų nuomone, grasinama kurios nors Aljanso šalies teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui.

Ministrė pažymėjo, kad pratybose išbandomas ir šalies institucijų pajėgumas reaguoti į, pavyzdžiui, netikėtas stichines nelaimes ar katastrofas.

“Kariai kasdien treniruojasi, o kitoms institucijoms, kurios tiesiogiai nesusijusios su NATO, tai yra viena iš nedaugelio progų pajusti, ką tai reikštų realybėje. Galų gale nereikia ieškoti kokių nors ypatingų krizių, pasižiūrėkime į gamtos katastrofas, kur gali prireikti panašius veiksmus atlikti”, – sakė ministrė.

R.Juknevičienė teigė, kad jog netikslu būtų bandyti įvardyti laiką, per kiek NATO pajėgos atvyktų į Lietuvą.

“Atgrasymo būdai, jei grėstų kokios nors karinės grėsmės, irgi yra įvairūs. Yra daugybė variantų ir scenarijų. Jei mes vardintume jums valandomis, minutėmis, dienomis ar savaitėmis, būtume netikslūs, o kitas dalykas yra planavimo uždaviniai. Planai nėra vieši, komentuoti laiko terminų viešai, spekuliuoti tuo būtų labai nerimta”, – teigė KAM vadovė.

“Pamodeliuokite ir pasižiūrėkite, kaip NATO veikia ir priima sprendimus dėl kitų regionų. Tiesa, ten dalyviai yra susiję su Jungtinių Tautų rezoliucijomis. NATO viduje sprendimų priėmimas, įsivaizduoju, būtų daug greitesnis ir veiksmų galimybės yra lankstesnės ir įvairios”, – dėstė ministrė.

Anot jos, 5-ojo straipsnio (užpuolimo – BNS) atveju, “įsijungia visai kiti mechanizmai”.

“Tai nebūtų toks ilgas derinimo mechanizmas, įsivaizduoju. (…) Aš galiu užtikrinti, kad NATO planavimo mechanizmas veikia, ir tos pratybos yra vienas iš pavyzdžių, kaip NATO veiktų. Net jei ir nekarinių grėsmių, o humanitarinių įtampų akivaizdoje”, – kalbėjo R.Juknevičienė.

Lietuva nori, kad šios trečius metus vykstančios pratybos būtų įtrauktos į nuolatinių NATO pratybų tvarkaraštį.

Libija pranešė, kad per Jungtinių Tautų (JT) sankcionuotą britų pajėgų oro ataką buvo smogta jos didžiausiam Seryro naftos telkiniui.

Per antskrydį žuvo trys apsaugininkai ir buvo apgadintas naftotiekis, jungiantis telkinį ir Tobruko uostą prie Viduržemio jūros.

“Britų karo lėktuvai atakavo Seryro naftos telkinį ir nukovė tris apsaugininkus, o dar kažkiek darbuotojų sužeidė”, – per spaudos konferenciją sakė Libijos užsienio reikalų viceministras Khaledas Kaimas (Chaledas Kaimas).

Per oro smūgį buvo apgadintas naftotiekis, jungiantis Seryrą ir Tobruko uostą, kurį kontroliuoja sukilėliai, pridūrė jis.

Kiek anksčiau trečiadienį Muamarui Kadhafi (Muamarui Kadafiui) lojalių pajėgų artilerija apšaudė vakarinį Misratos miestą.

Tuo tarpu Prancūzijos užsienio reikalų ministras Alainas Juppe (Alenas Žiupė) pareiškė, kad NATO oro atakas Libijoje vis labiau komplikuoja tai, M.Kadhafi pajėgos laikosi taktikos, kuri didina grėsmę, jog gali nukentėti civiliai žmonės.

Misrata, trečiasis pagal dydį Libijos miestas, vasario viduryje kartu su kitais miestais sukilo prieš M.Kadhafi režimą ir dabar yra intensyviai atakuojamas vyriausybinių pajėgų, kurioms surengus didelio masto puolimą pavyko pažaboti protestus kituose vakariniuose šalies rajonuose.

M.Kadhafi pajėgos sustabdė gamybą sukilėlių kontroliuojamuose naftos telkiniuose šalies rytuose, suduodamos skaudų smūgį maištininkų finansams, trečiadienį pranešė sukilėlių atstovas spaudai. Sukilėliai siekia atnaujinti naftos eksportą, kad gautų lėšų sukilimui prieš režimą finansuoti.

Antradienį ir trečiadienį M.Kadhafi pajėgų artilerija apšaudė Mislos ir Vahos naftos telkinius, žurnalistams sakė sukilėlių atstovas Hafizas Ghoga (Hafizas Goga) Bengazio mieste.

Libijos sukilėliai sukritikavo NATO vadovaujamą oro patruliavimo misiją, sakydami, jog ji neįgyvendina Jungtinių Tautų (JT) suteikto mandato ginti civilius gyventojus Tripolio režimo pajėgų apsiaustame trečiajame didžiausiame Misratos mieste.

Šie kaltinimai nuskambėjo antradienį, kai sukilėliai pirmąkart per pastarąją savaitę buvo priversti atsitraukti iš didesnės teritorijos, spaudžiami šalies lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) pajėgų. Opozicijos kovotojai buvo pastebėti atsitraukiantys iš strategiškai svarbaus Marsa al Buraikos (Bregos) miesto per didelį režimo pajėgų puolimą.

Tačiau sukilėlių ryžtą sustiprino Tobruke prisišvartavęs milijonų barelių talpos tanklaivis, pasiruošęs pasikrauti pirmąją jų eksportuojamos naftos siuntą, kuri gali kainuoti daugiau nei 100 mln. dolerių (243 mln. litų).

Tuo tarpu sukilėlių pajėgų vyriausiasis vadas Abdelfatah Yunisas (Abdelfata Junisas) pareiškė, kad NATO vadovaujamos misijos karo lėktuvai nedaro nieko, kad nutrauktų jau 40 dienų trunkantį režimo pajėgų bombardavimą, keliantį pavojų civiliams gyventojams Misratoje.

NATO “leidžia Misratoje kasdien žūti žmonėms, – A.Yunisas sakė žurnalistams sukilėlių pagrindinėje tvirtovėje Bengazyje. – Jeigu NATO lauks dar savaitę, Misratoje nieko nebebus likę.”

“Jeigu NATO norėtų nutraukti šio miesto blokadą, jie būtų tai padarę prieš kelias dienas… Misratoje kasdien žūva civiliai gyventojai – senyvi žmonės ir vaikai. NATO nepadarė nieko, tik šen ar ten bombardavo”, – pridūrė jis.

Gydytojai praeitą savaitę pranešė, kad nuo sukilimo Libijoje pradžios vasario 17 dieną Misratoje žuvo apie 200 žmonių, o per kelias pastarąsias dienas aukų tikriausiai padaugėjo.

NATO jungtinių operacijų vadas brigados generolas Markas van Uhmas (Markas van Umas) sakė, kad Aljansas daro viską, ką gali, kad apsaugotų civilius gyventojus šiame mieste.

“Misrata yra svarbiausias prioritetas dėl ten susiklosčiusios padėties, – pabrėžė jis. – Gavome patvirtinimų, kad Misratoje tankai išsklaidomi, slepiami, o žmonės naudojami kaip gyvieji skydai, siekiant sutrukdyti atpažinti taikinius per NATO reidus”.

M.Kadhafi pajėgos išstūmė sukilėlius iš Viduržemio jūros uostamiesčio Marsa al Buraikos, kuriame veikia svarbi naftos perdirbimo įmonė, nors NATO aviacija atakavo režimo šalininkus, kurių artilerija intensyviai apšaudė sprunkančius priešus.

Antradienį paryčiais Marsa al Buraikos apylinkėse įsiplieskė smarkus mūšis – sukilėliai į režimo pajėgų artilerijos užtveriamąją ugnį atsakė raketinės artilerijos salvėmis.

Tačiau popietę šimtai sukilėlių jau traukėsi, važiuodami savo automobiliais link strategiškai svarbioje kelių sankirtoje esančio Adždabijos miesto. Pastarasis yra už maždaug 80 kilometrų nuo Bengazio.

Sukilėliai nesureikšmino pastarojo teritorijos praradimo, sakydami, jog ši jų nesėkmė vargu ar bus paskutinė, prieš nuverčiant M.Kadhafi režimą.

NATO vadovaujamų pajėgų aviacija sunaikino maždaug 30 proc. Libijos armijos pajėgumų, sakė Aljanso jungtinių ginkluotųjų pajėgų Europoje atstovas, brigados generolas Markas van Uhmas (Markas van Umas), pranešama BBC tinklalapyje.

Pasak generolo, per praėjusias paras NATO aviacija surengė 14 oro atakų, per kurias buvo sunaikinti radarai, karinės amunicijos sandėliai, kovos mašinos ir raketų leidimo sistemos.

Nuo tada, kai vadovavimą operacijoms praėjusią savaitę perėmė NATO, karinės oro pajėgos surengė 851 skrydį, pranešė M.van Uhmas.

NATO būstinėje surengtoje spaudos konferencijoje generolas papasakojo, kad operacijos intensyvumą lėmė pasikeitusi Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafi) pajėgų taktika, taip pat oro sąlygos. Pasak generolo, M.Kadhafi armija naudoja sunkvežimius ir kitas lengvas transporto priemones, o sunkiąją techniką palieka gyvenamosiose vietose, tarp taikių gyventojų.

Dėl šios priežasties, taip pat dėl prasto oro, NATO lėktuvai daugeliu atveju, net ir matydami taikinius, neatidengdavo ugnies ir grįždavo į bazę su neišnaudotomis šaudmenų atsargomis.

Pasak generolo, prie Libijos krantų patruliuoja 18 NATO laivų, keli lėktuvai ir sraigtasparniai. Kovo 31 dieną jie patikrino 76 civilinius laivus, tačiau embargo pažeidimų pastebėta nebuvo.

Lietuviai, kaip ir kitų NATO šalių kariai, pagal NATO nurodymus turi vykti į Libiją kariauti su tenykščia oficialia valdžia. Vietoje jos turi būti pastatyta marionetinė vyriausybė. Ir NATO kariai ilgai neišeis, gesindami Libijos tautos pasipriešinimą. Kaip neišėjo iš Irako, Kosovo, Afganistano… O juk žinome, kad šios okupacijos pagimdė korupcines marionetines vyriausybes, nesumažino terorizmo ir tautų pasipriešinimo, o aukų skaičius išaugo šimteriopai. Mes prisimename, kaip sovietiniai “išvaduotojai” ilgai neišėjo iš Lietuvos, pastatę marionetinę vyriausybę ir kiek galvų sudėjo lietuviai, kovodami už laisvę. O dabar patys tampame tais “išvaduotojais”.

Šiandienines okupacijas pateisinantys įvairių “saugumo tarybų” sprendimai yra figos lapelis. Pamatinis Jungtinių Tautų organizacijos teisės principas yra tautų suverenumo teisė, teigia teisininkas Kęstutis Čilinskas. Žinoma, ne visų valstybių lyderiai patinka Vakarams ir NATO. Gal tie lyderiai labai blogi. Bet tik pačios tautos savo viduje turi išsispręsti, kas vadovaus šaliai. Net jei tai įvyks vidaus karinio konflikto būdu, aukų bus šimteriopai mažiau, nei įsijungus okupacinėms “išvaduotojų” pajėgoms.

Juk Lietuva ir mūsų kareivėliai – žaisliukai stambiame žaidime. Karinių konfliktų provokavimas, gausi ginklų, dažnai parduodamų abejoms pusėms, gamyba, karinių intervencijų varomoji jėga yra karinio kapitalo pelnas. Ir kuo daugiau intervencijų ir karo, tuo daugiau pelno. Ir man gėda, kad Lietuva tarnauja tai godumo supervalstybei, dalyvaudama intervencijose, kai dar nelabai seniai pati kentėjo nuo „gelbėtojų“, sako K.Čilinskas.

NATO penktadienį pradėjo ruoštis oro policijos misijai Libijoje, tarptautinei bendrijai siekiant neleisti kilti į orą šios šalies lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) naikintuvams, tačiau abejojama, ar Aljansas apsiims vadovauti visoms ten vykdomoms karinėms operacijoms.

Po derybų maratono, per kurį Turkija išreiškė nepritarimą JAV vadovaujamos tarptautinės koalicijos bombardavimo programai, NATO ketvirtadienio vakarą sutiko vadovauti neskraidymo zonos palaikymui, tačiau dar neapsisprendė dėl galimybės organizuoti atakas prieš M.Kadhafi sausumos pajėgas.

Ateinančias tris dienas NATO kontroliuos operacijas, turinčias neleisti pakilti į orą M.Kadhafi naikintuvams, o jeigu prireiktų – juos numušti. Tuo tarpu koalicija lieka vadovauti smūgiams prieš taikinius žemėje.

Turkija, kuri yra vienintelė musulmoniška NATO narė, turinti didelę įtaką Artimuosiuose Rytuose, atmetė galimybę dalyvauti bet kokiose kovinėse misijose. 28 šalių karinio bloko sprendimai priimami bendru sutarimu, todėl Vakarų šalys turės užsitikrinti Ankaros palaikymą, siekdamos išplėsti Aljanso misiją.

Kitas esminis klausimas – kas imsis šios karinės operacijos politinės kontrolės? Prancūzija perspėjo, kad NATO vadovavimas gali nepatikti koaliciją remiančioms arabų šalims.

Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) tvirtino, kad politinio koordinavimo funkcijos turi likti koalicijai, o NATO galėtų apsiriboti vadovavimu kasdienėms operacijoms.

“Kiekvienas privalo suprasi, kad šis koordinavimas turi likti aiškiai politinis, net jeigu jis priklausys nuo NATO mechanizmų”, – N.Sarkozy sakė žurnalistams dvi dienas vyksiančio Europos Sąjungos (ES) viršūnių susitikimo kuluaruose.

Toks šios misijos modelis leistų NATO nepriklausomoms šalims, tarp jų partneriams arabams, dalyvauti priimant politinius sprendimus, pabrėžė Prancūzijos vadovas.

Koalicijai vadovaujančios Vakarų šalys (JAV. Didžioji Britanija ir Prancūzija), pažymėjo, jog arabų šalis reikia įtraukti į šią kampaniją, tačiau kol kas savo naikintuvus sutiko pasiųsti tik Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE).

“Visada sakėme, kad arabų vadovavimas ir dalyvavimas yra itin svarbus”, – sakė JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton (Hilari Klinton).

Antradienį Londone vyks konferencija, kurioje bus tariamasi dėl tolesnių koalicijos karinių veiksmų Libijoje.

Prancūzijos užsienio reikalų ministras Alainas Juppe (Alenas Župė) sakė, kad šioje konferencijoje dalyvaus Britanija, Prancūzija, JAV ir kitos koalicijos partnerės, taip pat Afrikos Sąjunga (AS), Arabų Lyga ir “visos suinteresuotos Europos šalys”.

JAV pageidauja perduoti vadovaujantį vaidmenį kitiems, tačiau Vašingtonas liks vadovauti bombardavimo kampanijai, kol jos koordinavimą apsispręs perimti NATO.

Ateinantį savaitgalį tęsis derybos dėl Aljanso galimybės perimti vadovavimą platesnei misijai, o sprendimas tikriausiai bus priimtas pirmadienį, sakė NATO pareigūnai.

“Svarstome, ar NATO turėtų prisiimti didesnę atsakomybę, – pareiškė NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas (Andersas Fouhas Rasmusenas). – Tačiau šis sprendimas dar nepriimtas”.

Pasak jo, Aljansas ketina apsispręsti “artimiausiomis dienomis”.

Iki to momento NATO nedalyvaus operacijose, kuriomis siekiama sunaikinti M.Kadhafi ištikimų pajėgų karinę techniką, nebent Aljansas privalėtų tai daryti gindamasis.

“Vyks koalicijos operacija ir NATO operacija”, – aiškino A.F.Rasmussenas.

Tačiau vienas aukšto rangos JAV pareigūnas nurodė, kad NATO šalys jau priėmė “politinį susitarimą” perimti karines operacijas, kuriomis siekiama apsaugoti civilius gyventojus, – tai yra vykdyti smūgius prieš M.Kadhafi sausumos pajėgas.

Šie komentarai, išsakyti anonimu pageidavusio likti pareigūno, iš pažiūros prieštarauja ankstesnei A.F.Rasmusseno pozicijai.

Tačiau kitas diplomatinis šaltinis anksčiau pabrėžė, jog dar reikės susitarti dėl daugelio detalių, nes Turkija iki šiol prieštarauja smūgiams prieš M.Kadhafi režimą.

Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tajipas Erdohanas) pasmerkė koalicijos atakas.

“Anksčiau jau esame matę, kad tokios operacijos neduoda jokios naudos – priešingai, jos didina aukų skaičių, virsta okupacijomis ir rimtai pakenkia šalių vienybei”, – pabrėžė jis.

NATO teigia, kad kol kas anksti svarstyti apie karių išvedimą iš Afganistano provincijų, įskaitant ir Lietuvos atkuriamą Gorą, nes atsakomybės už saugumo užtikrinimą perdavimo procesas tik prasidėjo.

Tokią poziciją išsakė NATO Viešosios diplomatijos padalinys, BNS paprašius komentaro dėl krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės pareiškimo, kad Lietuvos kariai iš Goro provincijos gali būti išvesti 2012 metų pabaigoje.

NATO teigimu, krašto apsaugos ministrės pareiškimas atitinka Afganistano prezidento Hamido Karzai siekį, kad nacionalinės Afganistano saugumo pajėgos iki 2014-ųjų pabaigos perims vadovavimą visoms saugumo operacijoms.

“Šis perėjimo procesas prasidės 2011 metų pradžioje ir kol bus baigtas kiekvienoje provincijoje, užtruks tam tikrą laiką. Taigi šiame etape yra per ankstyva kalbėti apie karių išvedimą”, – teigia NATO.

Afganistano prezidentas apie tai, kur prasidės perėjimo procesas, žada paskelbti kovo 21 dieną.

“Kol kas yra netinkama spekuliuoti, ar Goro provincija bus įtraukta į šį pirmąjį perėjimo sprendimą”, – teigia NATO.

Aljanso komunikacijos padalinys taip pat pabrėžė, kad NATO perėjimo procesą reguliariai aptaria su gynybos ministrais ir yra susipažinęs su pastaruoju R.Juknevičienės pareiškimu. Teigiama, jog perėjimo proceso klausimus NATO gynybos ministrai artimiausiu metu aptars susitikę kovo viduryje.

“Tačiau kol nėra priimtas sprendimas dėl pirmųjų perėjimo regionų, ISAF pajėgų naudojimas konkrečiose provincijose yra nediskutuojamas. (…) Konkretus Goro provincijos atkūrimo grupės klausimas nebuvo aptariamas”, – teigiama komentare.

NATO plėtra į Rytus buvo naudinga ne tik naujoms Aljanso narėms, bet ir Rusijai, mano JAV nuolatinis atstovas prie NATO Ivo Daalderis (Aivas Dalderis).

“Aš nesutinku su teiginiu, kad NATO plėtra buvo klaida. Manau, kad NATO plėtra buvo naudinga pačiam Aljansui, jo nariams, taip pat Rusijai”, – sakė jis Rusijos žurnalistams Briuselyje.

“Tai, kad NATO dabar turi 28 valstybes, neturi būti vertinama kaip problema Rusijai”, – pridūrė Amerikos diplomatas.

Pasak jo, Rusijai naudinga tai, kad jos kaimynės, prisijungusios prie NATO, tapo labiau apsaugotos.

“Blogiausia, kas gali būti bet kuriai šaliai, tai – neapsaugoti kaimynai. Neapsaugoti kaimynai daro neapsaugotus ir jus pačius”, – pabrėžė I.Daalderis.

“Faktiškai, aš manau, kad šalys, kurios dabar yra NATO narės, nuogąstauja dėl Rusijos kur kas mažiau nei iki jų prisijungimo prie Aljanso. Todėl jos labiau pasirengusios tiek dvišaliam, tiek NATO ir Rusijos bendradarbiavimui”, – sakė diplomatas.

Drauge I.Daalderis priminė, kad pastaruoju laiku Rusijoje taip pat pradėta svarstyti jos galimo prisijungimo prie Aljanso tema.

“Pačioje Rusijoje aktyviai svarstomas klausimas, kaip ji galėtų prisijungti prie Aljanso. Tai gera diskusija, geriau nei sakyti: “Dieve, NATO plėtra buvo klaida”, – sakė jis.

Lietuva ryžosi įkurti Energetinio saugumo centrą. Tai pozityvus žingsnis, tačiau svarbu, kad ši institucija ne imituotų veiklą, o įsitrauktų į sprendimų priėmimą ir kurtų realią pridėtinę vertę.

Biudžetinių įstaigų veikla mūsų šalyje pastaruoju metu atsidūrusi po didinamuoju stiklu. Vieni jų veikloje mato didžiausią taupymo potencialą, kiti siūlo susieti finansavimą su rezultatais. 2010 m. pabaigoje Finansų ministerija sugriežtino biudžetinių įstaigų finansavimo iš biudžeto tvarką. Nepaisant to, metų pradžioje Vyriausybės nutarimu Vilniuje oficialiai veiklą pradėjo nauja biudžetinė įstaiga – Energetinio saugumo centras. Galbūt ir ne pačiu palankiausiu laiku, bet konservatoriai ir šalies prezidentė įgyvendino kelerius metus brandintą idėją – turėti “smegenų centrą”, kuris savo idėjomis ir rekomendacijomis padėtų formuoti ir įgyvendinti šalies užsienio politiką energetinio saugumo srityje. Tad ko iš šio centro tikėtis?

Giluminiai tikslai

Iniciatyva nėra ypač originali – daugelis išsivysčiusių šalių jaučia tarpininko tarp mokslinių įžvalgų ir politinių sprendimų poreikį. Jis ypač sustiprėja kriziniu ar pereinamuoju laikotarpiu, kai iš gausių siūlymų ir rekomendacijų per trumpą laiką reikia atsirinkti geriausius. Atskirų mokslininkų idėjos retai turi ką nors bendra su galimybėmis jas įgyvendinti, bankų ar kitų aiškų interesą turinčių analitikų įžvalgos ir neprivalo būti objektyvios. Politikai taip pat nėra geriausi visų sričių specialistai. Tam ir reikalingi tokie “smegenų centrai” ir jų įžvalgos. Sugebėję pateisinti su jais siejamas viltis, jie gali tapti svarbia sprendimų priėmimo sistemos dalimi.

Oficialiai teigiama, kad Energetinio saugumo centras (ESC) kartu su kitomis valstybės institucijomis ir įstaigomis dalyvaus įgyvendinant valstybės politiką energetinio saugumo srityje. Nepasiginčysi – energetikos srityje Lietuva nuo pat nepriklausomybės atkūrimo buvo ir yra ypač pažeidžiama. Vis dėlto, jei tai būtų vienintelė priežastis esant tokiai situacijai kurti dar vieną iš valstybės biudžeto išlaikomą įstaigą, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė prieš rinkimus greičiausiai nerizikuotų. Tuo labiau kad pavyzdžių, kai geri norai mokslininkų, analitikų, tyrėjų atžvilgiu žlugdavo kovoje su “kaštų optimizavimo” praktika, esama ne vieno.

Vis dėlto šiame kontekste verta atkreipti dėmesį į vieną detalę: kaip teigia steigėjai, ESC turėtų aktyviai veikti tarptautinėje viešojoje erdvėje, prisidėti prie NATO gebėjimų energetinio saugumo srityje stiprinimo ir siekti NATO tobulinimosi centro statuso. Iškeltas netgi konkretus tikslas – gauti NATO akreditaciją per trejus metus nuo įkūrimo. Kitaip tariant, kurdama naująją įstaigą, Vyriausybė šįkart sprendžia ne vien su energetika ir analitinių gebėjimų trūkumu susijusias problemas. Galima teigti, kad mokslas, tyrimai ir visa energetikos problematika šįkart bus svarbi tiek, kiek sugebės prisidėti stiprinant Lietuvos vaidmenį ir įvaizdį Aljanse.

Estijos pavyzdys

NATO generalinio sekretoriaus padėjėjo pavaduotojas naujų saugumo grėsmių klausimais Jamie Shea pabrėžia, kad “Aljansui reikia naujų gebėjimų, reikia aktyvesnio šalių narių įsitraukimo sprendžiant ateities iššūkius”. Šiame kontekste Lietuvos Vyriausybė tiesiog privalėjo pasiųsti signalą, kad turi ką pasiūlyti ir be karių Afganistane. Tai, kad prezidentės remiamą idėją įgyvendinti imasi ne Energetikos, o Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijos, kad naujoji įstaiga kuriama Lietuvos karo akademijos patalpose, kad jai ateityje turėtų vadovauti kariškis arba buvęs aukštas diplomatas, tik sustiprina šią nuojautą.

Idėja steigti tarptautinės institucijos statuso siekiantį Energetinio saugumo centrą neturėtų stebinti tų, kurie sekė su NATO transformacija susijusius procesus. 2002 m. Prahos viršūnių susitikime buvo nuspręsta pertvarkyti NATO organizacinę struktūrą, sukuriant Aljanso transformacijos vadavietę. Ši vadavietė turi užtikrinti, kad karinis blokas ateities iššūkius įveiks gerindamas šalių narių pajėgumų sąveiką, mokymosi galimybes, organizuodamas pratybas, per kurias būtų testuojamos naujos doktrinos, koncepcijos, operacinės strategijos. Minimiems tikslams pasiekti nepakako NATO gynybos koledžo Romoje bei mokyklos Vokietijoje – reikėjo arba kurti naujas ugdymo, mokymo, analizės institucijas, arba stiprinti Aljanso ryšius su jau esamomis. Nutarta nesteigti naujų mokyklų ar “smegenų centrų”, bet pabandyti stiprinti jau veikiančius šalyse narėse.

Per pastaruosius penkerius metus Aljanso transformacijos vadavietė akreditavo 15 NATO tobulinimo centrų.

Estija įsteigti šalyje Bendros kibernetinės gynybos tobulinimo centrą Aljansui pasiūlė iškart atsiradus tokiai galimybei, t.y. 2004 m. Kol Aljansas sprendė, estai pasirūpino aukštus saugumo reikalavimus atitinkančiomis patalpomis, atrinko personalą ir 2006 m. atidarė šalies pastangas kibernetinio saugumo srityje koordinuojantį centrą. Po metų pradėtos derybos su NATO partneriais, norinčiais prisidėti prie centro veiklos. Po garsiųjų 2007 m. išpuolių prieš šalies tinklalapius estai paskelbė savo ataskaitą ir pradėjo siūlyti Aljanso bendradarbiavimo projektus. Šiaurės kaimynų iniciatyva pasirodė savalaikė – tai padėjo iki 2008 m. vidurio susitarti su šešiais Aljanso parneriais dėl bendradarbiavimo ir tų pačių matų spalį gauti NATO akreditaciją.

Taigi tam, kad išliktų ir būtų pripažintas, Lietuvos energetinio saugumo centras turės įrodyti galintis kurti pridėtinę vertę Aljanso transformacijos procesui svarbioje srityje. Kitaip tariant – veikti NATO svarbioje srityje. Problemų dėl šio reikalavimo kaip ir neturėtų kilti – su energetiniu saugumu susiję klausimai vis dažniau patenka į Aljanso darbotvarkę. Net ir be tokių dramatiškų kaip Estijos atveju išpuolių, NATO šiandien svarsto ne “ar reikia”, bet “kaip” įsitraukti į energetinio saugumo problemų sprendimą. Galima prisiminti kad ir 2010 m. lapkritį vykusį Aljanso aukščiausio lygio susitikimą – jo baigiamojoje deklaracijoje pastangas energetinio saugumo užtikrinimo srityje nurodoma integruoti į NATO veiklą.

Taigi mūsų idėja steigti ir siekti NATO pripažinimo centrui, kuris stebės procesus, organizuos mokslinius tyrimus, ekspertų seminarus bei pratybas, rengs metodinę atsako į grėsmes medžiagą, stiprins energetinių krizių valdymo gebėjimus ir kolektyvinės gynybos įsipareigojimus, tikrai atrodo gana solidžiai.

Galime pritrūkti specialistų

Su jau minėtu pridėtinės vertės kūrimo reikalavimu susijusi ir kita akreditacijos bei centro išlikimo apskritai sąlyga: būtina ne tik rodyti pastangas, bet ir turėti įdirbį bei specialistų, kurie gebėtų toliau kurti tą pridėtinę vertę. Kalbant atvirai, Lietuvos padėtis šiame kontekste nėra pati geriausia – mūsų aukštosios mokyklos nerengia pakankamai energetiką (plačiąja prasme) išmanančių žmonių, tik nedidelė dalis mūsų mokslininkų atliekamų tyrimų prilygsta JAV, Vokietijos, Olandijos ar net Lenkijos “smegenų centrų” rengiamoms studijoms. Kita vertus, ši problema išsprendžiama bent iš dalies koordinuojant po atskiras mokslo įstaigas išsibarsčiusių mokslininkų veiklą. Juk rimtai energetiniu saugumu besidominčių ir besirūpinančių žmonių vis dar yra universitetuose, institutuose, centruose, ministerijose, tarnybose ir departamentuose – kodėl jų veiklos vienijimas negalėtų tapti pirmuoju naujai įsteigto centro uždaviniu?

Energetinio saugumo centro vadovybei neabejotinai teks spręsti daugybę “žemiškų” problemų. Niekas negali garantuoti, kad pasiryžimas remti ESC veiklą bus toks pat ilgalaikis kaip ir pastangos jį įkurti. Numatyti aštuoni etatai – aiškiai per mažai net pirmiesiems veiklos metams (analogiškuose centruose paprastai dirba 20–30 tos srities ekspertų). ESC biudžetas dar neaiškus, bet kalbama apie kelis šimtus tūkstančių litų per metus (galima palyginti – Vilniuje veikiančio Europos lyčių lygybės instituto biudžetą iki 2013 m. sudaro 52,5 mln. eurų). Tokie pinigai negali būti orientuoti į rimtesnių mokslinių tyrimų vykdymą ir bus iš esmės skirti gana kukliems centro darbuotojų atlyginimams. Patyrusių specialistų pritraukimo problemą tikimasi išspręsti kviečiant Aljanso partnerių ekspertus (jiems atlyginimą mokėtų siunčiančioji šalis). Vis dėlto, nors formaliai idėją palaiko net devynios NATO valstybės, siekiant realaus jų įnašo teks gerokai paplušėti.

Aišku, esant “politinei valiai”, išspręsti ESC finansines problemas nebus sudėtinga. Svarbesnis klausimas – kaip padaryti, kad institucija ne imituotų veiklą, o įsitrauktų į sprendimų priėmimą ir kurtų realią pridėtinę vertę šalies diplomatijos ir energetinio saugumo srityse. Nereikia turėti iliuzijų – nei per mėnesį, nei per du ESC nepavers Lietuvos energetikos eksperte Aljanse, neatpigins vartotojams dujų, nesutramdys monopolininkų ir nepasirūpins naujos atominės elektrinės statyba. Tačiau Vyriausybės remiamas jis gali padėti Lietuvos įmonėms ir mokslininkams pasinaudoti Aljanso programomis ir paskatinti bendradarbiavimą tarp viešojo ir privataus sektorių. Gali padėti Lietuvos mokslininkams įsitraukti į platų tarptautinį keitimąsi žiniomis, sudominti jų darbo rezultatais verslą, pramonę, kitų šalių vyriausybes. ESC gali pagerinti Lietuvos įvaizdį tarptautinėse organizacijose ir įtraukti šias į mums svarbių klausimų (tokių kaip ginčas su “Gazpromu”) sprendimą.

Penkiolika jau veikiančių NATO tobulinimosi centrų rodo, kad tai įmanoma.