Praėjusią savaitę įsteigta Neišnešiotų naujagimių asociacija (NNA). Kaip sakė jos pirmininkė Asta Radzevičienė, naujosios organizacijos tikslas – telkti šeimas, sulaukusias neišnešioto kūdikio, ir ypač pagelbėti toms šeimoms, kurios dar neturi neišnešiotų vaikelių auginimo patirties. “Daugelis šeimų, gimus neišnešiotam kūdikiui, sutrinka: nežino ne tik ką toliau daryti, bet ir kaip prieiti prie to vaikelio, kaip jį paimti, kaip su juo pradėti bendrauti.

Tad mūsų tikslas – burti tokias šeimas ir dalytis patirtimi pasakojant savo istorijas bei teikti viltį, liudijant tikrais pavyzdžiais, kad šitie vaikeliai išauga tokie pat sveiki ir protingi, kaip ir laiku gimusieji, – sakė A.Radzevičienė. – Jau šį ketvirtadienį, spalio 11 d., mes, keturios šios asociacijos steigėjos, auginančios jau ūgtelėjusius neišnešiotukus, vyksime į Vilniaus universiteto Santariškių klinikas susitikti su čia neišnešiotų naujagimių bei neišnešiotų naujagimių intensyviosios terapijos skyriuose gulinčių kūdikėlių mamomis bei tėčiais ir dalysimės savo patirtimi: rodysime savo vaikelių nuotraukas, kokie jie gimė, kaip augo, kokie yra dabar, kaip jiems toliau sekasi.”
Pasak A.Radzevičienės, šią tėvų iniciatyvą susiburti ypač palaiko Santariškių klinikų Vaikų ligoninės Neonatologijos centro vadovė prof. Nijolė Drazdienė bei neišnešiotų naujagimių skyrių vadovai, gydytojai, personalas. Tad planuojama, kad tokios tėvų paramos valandėlės kalbantis su nežinioje gyvenančių neišnešiotų kūdikių mamomis bei tėčiais vyks maždaug kas tris savaites. “Mes siekiame kalbėtis ne tik su mamomis, bet ir su tėčiais, nes mamos, stengdamosi padėti savo kūdikiams kabintis į gyvenimą, ligoninėse kartu su jais paprastai guli po du tris mėnesius, o tėčiams, esantiems namie yra dar sunkiau: jie mažai mato kūdikį ir jo mamą. Deja, ne visi tėčiai tai pajėgia ištverti”, – apgailestauja NNA pirmininkė.
Šiuo metu asociacija jau vienija apie 30 savanorių, pasiryžusių dalytis savo istorijomis, – dažna yra unikali, tikras išgyvenimo stebuklas. “Mamas, gulinčias ligoninėse šalia savo kūdikio, geriausiai supranta kita mama, kuri tai išgyveno anksčiau ir jau praėjo “ugnį bei vandenį”. Šių mamų pasakojimai suteikia ką tik gimusių neišnešiotukų mamoms gerokai daugiau vilties nei psichologų konsultacijos”, – tvirtina pašnekovė.
Netrukus NNA turėtų išplėsti savo skyrius po visą Lietuvą. A.Radzevičienė informavo, kad asociacija jau turi savo tinklalapį www.neisnesiotukas.lt ir yra sukūrusi savo paskyrą socialiniame tinkle “Facebook”.
Iš viso šiuo metu Lietuvoje veikia 81 pacientų organizacija, vienijanti skirtingomis ligomis sergančius ar išgijusius žmones bei jų šeimos narius.

"Veido" archyvas

Kodėl nuslenka pirmieji kūdikio plaukučiai?

Iš esmės dėl to paties, dėl ko ir pati po gimdymo imate “šertis”… Kalti hormonai. Nėštumo metu padidėjęs estrogeno kiekis skatina augti ir jūsų, ir mažylio plaukučius, jie mažiau slenka. Pagimdžius estrogeno jūsų organizme staiga sumažėja – taip pat ir kūdikėlio, nes jis nebegauna hormonų iš jūsų. Tad jums abiem prasideda plaukų slinkimo fazė, kuri moksliškai vadinasi telogen effluvium. Kūdikiui ji užtruks apie šešis mėnesius, jums – galbūt ilgiau. Ar mažylis nupliks kaip kulniukas? Tai priklauso nuo jo plaukų sandaros ir nuo to, kada jis ims sėdėti (ir mažiau trinti galvytę į čiužinuką ar kėdutę). Tačiau tuo pat metu auga ir naujų plaukučių atžalynas. Tik nenustebkite – jie gali būti visai kitokie. Daugelio mažylių antrosios “kartos” plaukai būna tamsesni ir šiurkštesni.

Kokia tikimybė, kad kūdikis paveldės mano skruostų duobutes arba vyro duobutę smakre?

Mokslininkai išskyrė daugybę bruožų, kuriuos lemia vienas vienintelis genas. Jei jis dominuojantis, vadinasi, jei jį turite jūs arba jūsų vyras, tikimybė, kad jį perims ir kūdikis, yra iki 50 procentų. Be duobučių skruostuose ar smakre, dominuojančių bruožų sąraše dar yra V formos plaukų linija kaktoje, gebėjimas susukti liežuvį vamzdeliu, ypatingas sąnarių lankstumas, už nykštį ilgesnis antrasis kojos pirštas. Tačiau “fifty-fifty” kai kam atrodo gana menki šansai. Jie dar sumažėja, jei turite “kompleksinę” bruožo versiją, nulemtą tiek genų, tiek aplinkos. Kaip žinoti? Jei tą bruožą turi ir jūsų mama ar tėtis, kurį jie  taip pat paveldėjo iš savo gimdytojo, galite būti tikra, kad tai dominuojanti forma.

Kodėl kūdikis miegodamas taip daug sukiojasi?

Ne vienąsyk radote mažylį miegantį iškištomis pro lovytės grotas kojomis? Arba tos kojos atsiranda ant pagalvės? Pasirodo, įvairios miego stadijos kūdikiams keičiasi dažniau nei suaugusiems, ir kiekvienos pabaigoje mažylis trumpam prabunda. O prabudęs – apsiverčia kaip blynelis keptuvėje…

Kodėl pasikeičia akučių spalva?

Naujagimių akyse nėra pakankamai rusvo ar gelsvo pigmento, vadinamo melaninu, tad galutinio rezultato teks palūkėti. Mėlynose ar pilkose akyse melanino nėra beveik iš viso. Tačiau kai kurių mažylių rainelė – spalvotoji akies dalis – per pirmąjį pusmetį arba metus jo ima gaminti daugiau ir akys patamsėja. Retkarčiais pigmentacijos procesas trunka iki pat pilnametystės. Mėlynakiai ir pilkaakiai paprastai turi ir šviesią odą, kuri gerai sugeria vitaminą D iš saulės, ir tai padeda formuotis sveikiems kaulams. Kita vertus, tamsiaakiai ir tamsesnės odos savininkai rečiau suserga melanoma.

Kodėl aš užuodžiu sauskelnių turinį, o mano vyras – ne?

Tikriausiai jis neapsimetinėja. Moterų uoslė išvystyta geriau, todėl jos geriau užuodžia ir skiria kvapus. Tyrimai patvirtina, kad jos tikrai geriau užuodžia skatolą (pagrindinį fekalijų kvapo komponentą, kuris, beje, naudojamas ir kvepalų gamyboje). Nemenką vaidmenį atlieka hormonai – ovuliacijos ir nėštumo metu, kai padidėja estrogeno kiekis, paaštrėja ir uoslė. Bet, ei, ei, ei – tėvelius galima išmokyti atskirti kakutį iš vaizdelio arba svorio!

"Veido" archyvas

Sniego patalai bus šiltesni, jeigu mažylis bus aprengtas kaip svogūnėlis

Baimindamiesi ligų šaltuoju metų sezonu tėveliai neturėtų atsisakyti pasivaikščiojimų su mažaisiais gryname ore. Tik reikia tai daryti “su galva”. Kaip rengtis, kad šaltukas nekąstų?

Kiek laiko mažylis turėtų praleisti lauke žiemos metu, priklauso nuo mažylio amžiaus, oro temperatūros, drėgmės bei vėjo. Žiemos metu pirmąją naujagimio kelionę į lauką planuokite maždaug po dviejų savaičių, jei temperatūra lauke minusinė – jo pirmą mėnesį geriau ten ir nevežti. Prie žemesnės temperatūros mažylį iš pradžių pratinkite namie – šilčiau aprengtą paguldykite gerai išvėdintame kambaryje – iš pradžių 15 min., vėliau laiką ilginkite. Lygiai taip pat pamažu pratinkitės pabūti ir lauke, neišeikite pirmąsyk kelioms valandoms.

Šaltis, vėjas ir drėgmė

Naujagimis negali būti vežamas į lauką, jei spaudžia daugiau nei 5–7 laipsnių šaltukas, tačiau jeigu oras sausas ir nėra vėjo, galima pasivaikščioti ir esant dešimties laipsnių šalčiui.

Einant į kiemą su vyresniais vaikučiais, atkreipkite dėmesį, kokio stiprumo ir krypties vėjas – jo saugotis reikėtų labiau nei šalčio. Pats šalčiausiais – šiaurės rytų vėjas. Jeigu tokios krypties vėjo greitis siekia keletą metrų per sekundę, į kiemą geriau neiti, nes tada peršalti galima ir esant nulinei oro temperatūrai. Šalčio poveikį sustiprina ne tik vėjas, bet ir drėgmė. Į kiemą mažyliams nepatariama eiti ir jeigu yra labai drėgna arba staiga smarkiai pradėjo šalti – nieko neatsitiks, jei dieną kitą vaikas praleis namie. Jeigu lauke tik lynoja arba sninga, į lauką eiti galima. Klastingiausia yra saulėta žiemos diena, kai dangus žydras ir atrodo, kad lauke gana šilta. Iš tiesų tos įspūdis apgaulingas – lauke šalta, tad eikite pasivaikščioti trumpam ir šiltai apsirengę. Geriausias laikas pasivaikščioti žiemą – vidurdienis.

Aprengti nei per šiltai, nei per šaltai

Rūpestingos mamos, kurios baiminasi, kad žiemą lauke mažylis nesušaltų, dažnai persistengia – aptūloja tiek, kad vaikas vos įstengia pajudėti. Taip rengdamos mažylius mamos padaro meškos paslaugą – vaikas perkaista, o suprakaitavęs ir staiga atšalęs – suserga. Mažylį patariama rengti “svogūno principu” – apvelkant keletą ne itin storų rūbelių. Tarp kelių drabužėlių sluoksnių esantis oras gerai sulaiko šilumą, o jei mažyliui bus per šilta, vieną rūbelį bus galima nuvilkti.

X Jau vaikštančius mažylius, kurie lauke mėgsta aktyviai dūkti, geriau rengti šiek tiek lengviau. Pirmas “svogūno” sluoksnis turi būti medvilninis, antras – minkštos vilnos drabužiai (vilnos pluošte yra daugiausiai šilumą izoliuojančio oro, ji greitai sugeria ir vėl išgarina drėgmę, taigi mažylis nesuprakaituoja). Viršutinis sluoksnis –  striukė ar kombinezonas – iš nepralaidžios vėjui ir drėgmei medžiagos. Kombinezonas geriau sulaiko šilumą nei kelnytės ir striukė atskirai. Be to, neprilįs sniego. Saugant nuo sniego rankas ir kojas, striukės ar kombinezono rankovių galuose turi būti įvertos gumutės, kurios suspaustų pirštinių viršų, o kelnių apačia apgobtų batukus. Mažylio rankutės taip pat turėtų būti tinkamai apsaugotos nuo šaltuko: pirmas sluoksnis – vilnonė pirštinaitė, antras – neperšlampama pirštinė.

Verta turėti atsargines pirštines, nes dažniausiai jos nuo sniego sušlampa, o šlapiose pirštinėse rankoms ne tik nemalonu, bet ir šalta. Labai svarbu tinkamai parinkti kepurę. Mažiesiems reiktų dėvėti dvi kepurytes – pirmą medvilninę arba šilkinę, o antrą – minkštos vilnos. Šiek tiek vyresniems pakanka ir vienos šiltos kepuraitės. Itin patogu dėvėti kepurę, kuri numegzta kartu su apykaklaite, atstojančia šaliką. Jei dėvite šaliką atskirai, jokiu būdu neriškite jo sulig vaiko nosimi. Jis tik trukdys vaikui kvėpuoti, sudrėks, todėl mažylis gali nušalti skruostus ir smakrą.

X Dar nevaikštančius mažylius reikia aprengti šilčiau – juk vežimėlyje jie nejuda, todėl gali greičiau sušalti. Žiemą kūdikio vežimėlis turi būti su gaubtu – jis apsaugos nuo vėjo ir kritulių. Svarbu gerai apšiltinti vežimėlio dugną – čia turi būti čiužinukas, ant jo dar galima patiesti ir vilnonį pledą ar kailį (pvz., avikailį). Ypač gerai šilumą sulaiko specialūs izoliaciniai kilimėliai, kurių rasite bet kurioje turistinių prekių parduotuvėje.

Jei mažylis vėžinasi rogutėse, ant jų taip pat būtina patiesti apklotą. Pasivažinėjimai rogutėmis turėtų būti trumpi ir tik sausu ir nevėjuotu oru. Aprengtą kombinezonu kūdikį dar galima susukti į vilnonę antklodę. Kūdikiui, gulinčiam vežimėlyje po antklode, pakaks plonos vilnos pirštinaičių. Prieš eidami į lauką, kūdikį pamaitinkite – kad šaltu oru būtų palaikoma kūno šiluma, reikia daug kalorijų. Neleiskite vaikui rogutėse užmigti. Ar mažyliui nešalta, geriausiai tikrinti užkišus ranką už kepurėlės ar apykaklės – šios vietelės turi būti šiltos. Tačiau jeigu galvytė ar nugarytė suprakaitavusios – tai ženklas, kad vaikučiui per karšta, todėl metas baigti pasivaikščiojimą ir keliauti į namus.

Suprakaitavusį mažylį namie iš karto perrenkite sausais drabužėliais.

Geri batukai – pusė šilumos

Geriausi batukai žiemą – natūralios odos, viduje su natūraliu kailiu, tačiau jie nepigiai kainuoja. Jeigu nėra galimybių įsigyti tokių batukų, rinkitės pagamintus iš atsparios vandeniui medžiagos, gerai, jei bent kailis būtų natūralus, nes sintetinis skatina kojų prakaitavimą. Geriau rinktis batukus storu padu, kad šaltis nesiskverbtų nuo įšalusios žemės.

Atkreipkite dėmesį ir į batukų vidpadį, jeigu avalynė nėra pačios aukščiausios kokybės, jį galima pakeisti į storesnį vilnonį ar į specialų vidpadį su drėgmės nepraleidžiančiu apatiniu sluoksniu, panašiu į aliuminio foliją ir vilnone viršutine dalimi. Tokius vidpadžius galima įsigyti avalynės parduotuvėje, tik gali tekti išsikirpti reikiamą dydį. Batukai turėtų būti šiek tiek laisvi, kad šaltesniu oru galima būtų dėvėti vilnones kojines, kad nespaustų kojytės. Jei kojų pirštų galai suspausti, jie gali nušalti net ir kai nelabai šalta. Kad batai ilgiau laikytų ir nepraleistų drėgmės, juos impregnuokite specialiomis priemonėmis.

Jei vis dėlto sušalo

Išėję pasivaikščioti nuolat patikrinkite, ar mažyliui nešalta. Tai suprasite palietę nosytę, skruostukus arba rankytes. Jos turi būti vėsios, bet nešaltos. Jei mažylio oda pasidaro blyškiai pilkšva ar vaikas atrodo mieguistas – tai pavojingi sušalimo požymiai:

• Tuomet skubėkite užeiti į šiltą patalpą. Apskritai pasivaikščiojimus su mažyliu planuokite netoli namų arba ten, kur netoliese galima rasti šiltą vietelę – parduotuvę ar kavinukę. Jei vis dėlto nėra kur prisiglausti, vienintelis būdas šildyti nosį, skruostus, ausis – priglausti šiltas savo rankas, bet ne pūsti nušalusių vietų – gali susidaryti garų kondensatas. Nušalusias rankas geriausia susikišti į pažastis, priglausti prie pilvo, šlaunų.

• Duokite vaikui išgerti šiltų skysčių, geriausia – arbatos. Ji ne tik šildo nušalus ar sušalus, bet ir papildo organizmą skysčių, kurių jis netenka sušalęs. Be to, jų reikia kuo daugiau, kad būtų užtikrinta kraujotaka, nuo kurios priklauso kūno, ypač linkusių nušalti rankų ir kojų, šiluma.

• Nušalusias kūno vietas galima pamerkti į vandenį, tačiau jis neturi būti karštas. Sušalęs žmogus turi atšilti tolygiai, nes dėl staigios temperatūrų kaitos gali sutrikti kraujotaka, o kartu – ir atšilimas “iš vidaus”. Nušalusią kūno dalį iš pradžių reikia pamerkti į drungną vandenį (ne šiltesnį nei 20 laipsnių) ir pamažu pilti vis šiltesnį. Toks vandens šiltinimas turi trukti apie pusvalandį. Jeigu nušalo tokios vietos, kurių negalima pamirkyti (pvz., nosis, ausys, skruostai), galima ant jų uždėti kūno temperatūros vandenyje suvilgytą rankšluostį ar nosinę. Nelaikykite sušalusio vaiko po šildančiomis lempomis, šalia atviros ugnies ar radiatoriaus. Daug geriau mažylį susukti į šiltą antklodę, kad jis pradėtų šilti “iš vidaus”, o ne “iš išorės”.

• Netrinkite ir nemasažuokite nužvarbusios ar nušalusios odelės, nes ji tampa jautri ir galima greitai ją pažeisti. Nuožvarbos atsiranda nedaug nušalus ir dažniausiai ten, kur oda yra menkai pridengta ar visiškai nepridengta – nosies, skruostų, ausų ar rankų srityje. Nužvarbusioje odelėje atsiranda melsvai raudonų dėmių, ji šerpetoja, ima niežėti, oda gali ir pabrinkti. Nušalusi oda bąla, būna labai šalta ir tampa nejautri, nes susitraukia audinių kraujagyslės ir kraujas nebegali pratekėti. Nušalus galūnėms smulkiuosiuose kapiliaruose iš kraujo skystosios dalies gali susidaryti ledo kristalėlių. Todėl trinant nušalusią galūnę tiesiog mechaniškai traumuosime ne tik odos paviršių ,  minėti ledo kristalėliai gali pažeisti kapiliarų vidinį sluoksnį, kartu ir kraujo kūnelius, dėl ko net gali vystytis hemolizė (pažeistų eritrocitų irimas).

• Kūnui šylant, atsiranda deginimo jausmas, nes suaktyvėja kraujotaka. Atšilusi oda parausta, o jei buvo stipriai nušalusi – patinsta minkštieji audiniai, gali iškilti ir pūslių. Atšildytas vietas reikia nusausinti ir, jei jos buvo nužvarbusios ar nušalusios nestipriai, galima patepti riebu kremu. Tačiau jei ant atšildytos odos pasirodė pūslelių – jų netepkite jokiais kremais ir nelieskite, o nedelsdami vežkite parodyti traumatologui. Vykstant į gydymo įstaigą, pažeistas odos vietas uždenkite steriliu tvarsčiu ir laikykite kuo šilčiau, nes dar vienas šitų audinių nušalimas gali smarkiau pakenkti.

• Bendras kūno sušalimas – ypač pavojingas. Ilgai veikiant šalčiui, vėjui, drėgmei organizmas nebesugeba palaikyti reikiamos kūno temperatūros ir ji smarkiai sumažėja (iki mažiau nei 35 laipsnių). Vaikas tampa viskam abejingas, mieguistas, sustingęs. Jo širdies veikla ir kvėpavimas sulėtėja. Pastebėjus šiuos požymius būtina kuo skubiau kviesti greitąją medicinos pagalbą.

Kai nuo šalčio išberia

Alerginė reakcija, kylanti pabuvus šaltyje, mediciniškai vadinama šalčio dilgėline. Vaikai iki ketverių penkerių metų šia liga serga retai, dažniau ji pasitaiko vyresniems – ypač jei šalčiui alergiški mama ar tėtis. Beje, mažyliai dažnai serga tokia ligos formą, kai sudėtinga tiksliai nustatyti, dėl ko jų organizmas tokiu būdu reaguoja į šaltį. Apie šalčio dilgėlinę dažniausiai pradedama kalbėti, kai kieme spusteli šaltis, tačiau ši bėda gali užklupti ir esant pliusinei oro temperatūrai, jei lauke drėgna ir vėjuota. Beje, kuo stipresnis vėjas, tuo alergija greičiau išprovokuojama, net ir nejaučiant smarkaus šalčio poveikio.

Kas išduoda alergiją šalčiui

• Išėjus į šaltį odą pradeda perštėti, ji parausta. Vėliau oda gali pabrinkti, ją išberia –  atrodo, lyg vaikas būtų nusidilginęs. Paraudusios odos fone gali atsirasti baltų pūkšlių.

• Rankos ir kojos gali pamėlti, patinti sąnariai.

• Dažniausiai alergijos požymiai pastebimi ant nepridengtų kūno vietų: veido, kaklo, rankų. Tačiau kartais alergija gali išplisti po visą kūną.

• Kai alerginė reakcija į šaltį ypač stipri, pabrinksta kvėpavimo takai, todėl prikimsta balsas, pasidaro sunku kvėpuoti.

• Dėl stiprios reakcijos į šaltį ligoniuką gali netgi ištikti kolapsas – sumažėjus kraujospūdžiui vaikas praranda sąmonę.

• Išgėrus šalto gėrimo ar suvalgius šalto maisto, sergantiems šia liga gali pabrinkti virškinamojo trakto gleivinė ir prasidėti pilvo skausmai.

• Pirmieji alergijos požymiai dažniausiai pasireiškia praėjus 10–20 min. nuo kontakto su šalčiu, bet retsykiais – ir po kelių minučių, ir po keliolikos valandų.

Kaip nustatyti

Jeigu kyla nors menkiausias įtarimas, kad mažylį kamuoja alergija šalčiui, būtina alergologo konsultacija, nes šią ligą, kaip ir kiekvieną kitą, reikia gydyti. Laukti, kol alergija pati savaime praeis – negalima: liga gali pradėti progresuoti, keisti savo formą, darytis pavojingesnė.

Šalčio alergijos diagnozę gydytojas patikrina ledo (šalčio) mėginiu, kai indelyje esantis ledo gabalėlis dedamas dilbio srityje ir palaikomas tam tikrą laiką. Jeigu reakcija teigiama, kontakto vietoje iškyla pūkšlė. Šį iš pažiūros paprastą testą gali atlikti tik gydytojas – tik jis tiksliai galės nustatyti diagnozę ir, jei būtina, skirti tam tikrų vaistų.

Suvaldyti sunku

Šalčio alergija sunkiai pasiduoda gydymui. Kaip ir kitų alerginių ligų atveju, pati efektyviausia priemonė – stengtis išvengti alergeno, šiuo atveju – šalčio.

• Rekomenduojama negerti šaltų gėrimų, nevalgyti ledų ar kito šalto maisto.

• Šalčiui alergiškas mažylis rankas tegul plauna tik šiltu vandeniu.

• Šaltuoju metų sezonu į kiemą susiruošusį vaiką šiltai aprenkite. Jei lauke labai šalta, drėgna ir vėjuota, be būtino reikalo geriau iš viso neiti iš namų. Likus 15–20 min. iki išvykos į lauką, mažylio veidą ir rankas patepkite riebu kremu ar tepalu, sudėtyje neturinčiu vandens.

• Yra manoma, kad ligos paūmėjimo galima išvengti odą palengva grūdinant. Grūdinimo procedūras galima pradėti tik vasarą, kai lauke pakankamai šilta. Odą šiek tiek patrinti ir apipilti maždaug 25 laipsnių šilumos vandeniu. Po kelių tokių seansų vandens temperatūrą palengva mažinti iki 10–15 laipsnių šilumos.

• Šalčio alergija gali atsirasti be aiškios priežasties, bet lygiai taip pat ir išnykti. Kartais ši liga kamuoja tik keletą mėnesių, o kartais – ir visą gyvenimą.

Kitą savaitę pasaulyje bus minima Pasaulinė neišnešiotų naujagimių diena. Lietuva per pastaruosius dešimt metų pasiekė iš esmės tokių pačių puikių neišnešiotų naujagimių slaugos ir išgyvenamumo rezultatų, kokiais giriasi ir Vakarų Europos valstybės. Beje, tai viena iš retų sričių, kur Lietuva gali girtis ir lygintis su išsivysčiusiu pasauliu.

Kaip teigia Vilniaus universiteto vaikų ligoninės (VUVL) Neonatologijos centro vadovė Nijolė Drazdienė, pavyzdžiui, 1993 m. išgyvendavo tik 12 proc. pačių mažiausių (tai yra sveriančių vos 500–999 g) neišnešiotų naujagimių, o 2008 m. pačių mažiausių neišnešiotukų išgyvenamumo procentas pasiekė jau 70,8 proc. Tuo tarpu neišnešiotų naujagimių, sveriančių nuo 1000–1500 g išgyvenamumo procentas nuo 43 proc. (1993 m.) pakilo net iki 93 proc. (2008 m.).

Neišnešiotų naujagimių išgyvenamumas, pasak doc. N.Drazdienės, geresnis visų pirma dėl pagerėjusių galimybių: atsirado biologiškai aktyvių vaistų, pirmiausia surfaktantas, kuris suleidžiamas tam, kad normaliai funkcionuotų nebrandūs neišnešiotų naujagimių plaučiai, taip pat sukomplektuota moderni kvėpavimo aparatūra, monitoriai, inkubatoriai.

Pati mažiausia pacientė, kurią išsaugojo ir išslaugė Lietuvos neonatologai – VUVL Neonatologijos centre gydyta vos 450 g svėrusi Rasa Marija. Šiandien lietuviai, kaip ir vakariečiai, jau geba išslaugyti ir vos 22–25 nėštumo savaitę gimusius neišnešiotus naujagimius.

Beje, iki 1991 m. neišnešioti naujagimiai, sveriantys mažiau nei 1 kg, iš viso buvo neapskaitomi, o jų gimimo faktas būdavo registruojamas tik jei jie išgyvendavo savaitę, jei mirdavo, būdavo rašoma, kad moteriai įvyko vėlyvas persileidimas.

Esminis skirtumas, kuris skiria Lietuvą nuo Vakarų pasaulio – finansavimas. Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytas vadinamasis neišnešioto naujagimio slaugos ir gydymo įkainis per mėnesį siekia tiek, kiek senos demokratijos Vakarų šalyse skiriama vienam neišnešiotam naujagimiui per dieną gydyti ir slaugyti. Paskutinį kartą finansavimas neišnešiotiems naujagimiams gydyti ir slaugyti pakeltas ministro Rimvydo Turčinsko laikais. “Mūsų centras yra pats nuostolingiausias visoje VUVL, dėl to jis iš esmės finansuojamas kitų ligoninės skyrių sąskaita. Bet daugiau rezervų taupyti nebeturime – o taupome, kiek galėdami skaičiuojame kiekvieną švirkštuką, kiekvieną zonduką, per kuriuos maitinami neišnešioti naujagimiai, taupome vaistus, mažiname skiriamų tyrimų skaičių, pagaliau, taupome specialistų sąskaita”, – apgailestavo doc. N.Drazdienė. Neonatologijos centro vadovės nuomone, jei Sveikatos apsaugos ministerija bent keliasdešimt procentų padidintų finansavimo įkainį neišnešiotiems naujagimiams gydyti ir slaugyti, pasiektume dar geresnių gydymo ir slaugos rezultatų.

Beje, ne tik valstybė, bet ir privatūs rėmėjai neskuba finansiškai remti neišnešiotų naujagimių slaugymo ir gydymo, kol patys susilaukia neišnešioto kūdikio. “Lietuvoje daugiausia paramos skiriama krepšiniui. Žinoma, tai labai svarbu mūsų šaliai reprezentuoti, bet juk iš tų mažučių neišnešiotukų galbūt išaugs būsimi krepšininkai”, –  jautriai pokalbį baigė doc. N.Drazdienė.

Lietuvoje 2008 metais gimdė 31052 moterys ir gimė 31452 naujagimiai. Lyginant su 2007 metais, gimdymų padaugėjo 1911, naujagimių – 1947.

Tokie duomenys užfiksuoti Higienos instituto prie Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos informacijos centro išleistame leidinyje „Gimimų medicininiai duomenys 2008 metais”. Naujagimių ir negyvų gimusių kūdikių sveikatos duomenys Lietuvoje kaupiami nuo 1993 metų sausio 1 dienos.

Higienos instituto duomenimis, mergaičių gimė 15192 (48,6 proc.), o berniukų – 16086 (51,4 proc.). Dvynius pagimdė 366 moterys (11,8 proc.), trynius – 17 moterų (0,5 proc.)

„Matyti, kad padaugėjo gimdyvių, turinčių aukštąjį išsilavinimą. 2008 metų duomenimis, 1019 (3,3 proc.) moterų gimdė, turėdamos pradinį išsilavinimą, o 11071 (35,7 proc.) – su aukštuoju išsilavinimu. 2007 metų duomenimis, aukštajį išsilavinimą turėjo 32 proc. gimdyvių. Gimdžiusių moterų amžiaus vidurkis buvo 28 metai. Dažniausiai gimdė 20-34 metų moterys, jų buvo 25037, o 26 gimdyvės buvo jaunesnės negu 16 metų. 35 metų amžiaus ir vyresnių moterų buvo 4218”, – rezultatus komentavo Higienos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja Jelena Isakova.

Nustatyta, kad 2008 metais nėštumo metu rūkė 1467 (4,7 proc.) gimdyvės, o narkotikus vartojo 26 (0,1 proc.). Prieš laiką gimė 1832 gyvi naujagimiai, tai sudarė 5,9 proc. tarp visų gyvų gimusiųjų kūdikių ir 116 gimė negyvų naujagimių – 70,6 proc. tarp visų negyvų gimusiųjų.

„Bendras naujagimių mirtingumas 2008 metais sumažėjo ir sudarė 3,1 iš tūkstančio gyvų gimusiųjų. Tuo tarpu 2007 metais šis skaičius siekė 3,5. Išgyveno net 70,8 proc. visų mažesnių nei 1000 g gimimo svorio ir 92,7 proc. 1000-1499 g gimimo svorio naujagimių. 2007 metais – atitinkamai 58,9 ir 94,2 proc.”, – kalbėjo J. Isakova.

Pasak pašnekovės, mažiau naujagimių mirė nuo vaisiaus hipoksijos ir asfiksijos gimdymo metu bei dėl kraujavimo į smegenų skilvelius. Tačiau padaugėjo naujagimių mirčių dėl kvėpavimo sutrikimo sindromo ir dėl įgimtos infekcijos.

Lyginant su 2007 metais sumažėjo negyvagimių, žuvusių gimdymo metu.