44-ame Savaitraščio „Veidas“ numeryje rasite žurnalistės Kristinos Kanišauskaitės Šaltmerės tyrimą apie Sodrą — „Sodros karalių pasaka“. „Sodroje“ dirba 3500 žmonių. Ar jų ne per daug? Ar jų tiek reikia eroje, kai viską galima tvarkyti internetu.

Savaitės interviu su rašytoja ir literatūros istorike, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktore Aldona Ruseckaite apie jos romaną „Žemaitės paslaptis“ –  nušviečiantį  paskutinį Julijos Žymantienės-Žemaitės (1845–1921) gyvenimo dešimtmetį.

Naujausiame numeryje rasite ne vieną dėmesio vertą rašinį, tarp jų Arūno Brazausko rašinys „Prieinamesni kreditai neįveikia įjungtų verslo stabdžių“ bei  Vaivos Sapetkaitės „Scanoramos“ kino festivalio apžvalga „Tryliktoji „Scanorama“: Kanų šviesų ir istorijos blyksniai“.

Šį penktadienį savaitraštyje „Veidas“ taip pat rasite Gabijos Sabaliauskaitės apžvalgą „Medinis aukštasis mokslas: savos taisyklės ir jokių egzaminų“ ir ūkininko auginančio egzotiškąsias alpakas portretą.

44-ame Savaitraščio „Veidas“ numeryje užsienio aktualijas apžvelgia Rima Janužytė, straipsniuose: „Žemės purvu aplipusi 224 rusų tragedija ore“ ir  „Ukrainos pragiedruliai“.

Naujausias 44-as savaitraščio „Veidas“ numeris pasirodys lapkričio 7 d., penktadienį.

40-ame Savaitraščio „Veidas“ numeryje atsisveikiname su Lietuvos estrados legenda, maestro Stasiu Povilaičiu. Išskirtinio talento dainininkas, tekstų kūrėjas, viena ryškiausių scenos asmenybių paliko sunkiai užpildomą tuštumą. Jo dainos skambės, bet trūks žmogiškosios šilumos, nuoširdumo, atviro žvilgsnio – Maestro turėjo retą dovaną prabilti į kiekvieno širdį.

Naujausiame numeryje rasite ne vieną dėmesio vertą interviu, tarp jų žurnalisto Dovaido Pabiržio pokalbis su jubiliejų mininčiais Biplan grupės nariais „Biplanai: „Mes dar neparašėme geriausios savo dainos“ ir Ingos Necelienės interviu su dviratininku Ramūnu Navardausku „Ramūnas Navardauskas: „O atrodė, kad toliau Šilalės nenuvažiuosiu“.

Šį penktadienį savaitraštyje „Veidas“ taip pat skaitykite: rašinį apie mokslą kalėjimuose — „Mokslas – vertybė ir kalėjime“, Aušros Lėkos 2016 metų Lietuvos biudžeto projekto apžvalgą, reportažą iš Balbieriškio miestelio „Balbieriškio užmojis – duoti darbo sau ir savo artimui“ ir rašinį apie avininkystės bumą Lietuvoje „Avininkystės bumas pramonės nepažadino“.

Naujausias 40-as savaitraščio „Veidas“ numeris pasirodys spalio 9 d., penktadienį.

Turinys Nr. 4, 2013 m. sausio 21–27 d.

LIETUVA
Ekspresas Lietuva 6
Apklausa: nemėgstamiausių politikų sąraše – rokiruotė 8
Užsienio politika: namų darbai Vyriausybei, kaip pagerinti Lietuvos santykius su kaimynais 10
Viršelio tema: gindami lietuvybę perlenkiame lazdą 13
Tyrimas: skurdžiausiose savivaldybėse gausiausia aukštosios valdininkijos armija 16

VERSLAS
Vadyba: kodėl Lietuvos versle partnerystės principas neveikia 20
Eksportas: Lietuvos eksportuotojai šluosto nosis konkurentams užsienyje 23
Profilis: iš ramaus banko užutėkio – ant karštos verslo „keptuvės“ 26

PASAULIS
Europa: britai tampo Europos Sąjungą už ūsų 34
Skurdas: ar pasaulio bankas iš tikrųjų kovoja su skurdu 36

VISUOMENĖ
Praeitis: Lietuva – šalis su neprognozuojama praeitimi? 38
Istorija: Vilniaus ir Vilnijos istorija – dramatiška ir dažnai tyčia iškraipyta 40
Vaikai: sostinės darželių problemų saga – Švietimo ministerijoje 43
Sveikata: visuomenės sveikatos biurų veikla – nematoma 46
IT: lietuviai bėga paskui mobiliųjų programėlių traukinį 48
Dizainas: ar dar ilgai badaus lietuviško dizaino gurmanai 52

KULTŪRA
Profilis: V.Anužis: “Didelių žmonių ir klaidos būna didelės” 54
Muzika: senos draugystės nerūdija 56

LAISVALAIKIS
Žiemos skaitiniai: siūlome ištrauką iš intriguojančios A.Agelos knygos “Romos imperija. Kelionė paskui monetą” 58
Kelionės: kur Italijoje atostogauja vokiečiai, amerikiečiai, rusai ir patys italai 60

KOMENTARAI
Redaktoriaus laiškas 4
A.Bačiulis: dujos – tai nebūtinai “Gazpromas” 9
A.Šindeikis: ar mums gresia raudonoji revoliucija 19
R.Milašiūnas – apie srutų duobės gyvenimo kroniką 62

Pirmuoju demokratiškai išrinktu Egipto prezidentu tapo buvęs radikalas, uolus sunitas, žydų ir krikščionių priešas, dabar mėginantis įtikinti, kad sugebės Egiptą pasukti demokratijos ir tolerancijos keliu.

Kelias praėjusias savaites sprendėsi Egipto likimas. Šalyje, kurioje prieš metus įvyko revoliucija – buvo nuverstas diktatorius Hosni Mubarakas, vyko pirmieji šalies istorijoje demokratiniai prezidento rinkimai, o juose rungėsi dvi priešingybės – “Musulmonų brolijos” kandidatas Mohammadas Morsi ir Hosni Mubarako valdymo metu ministro pirmininko pareigas ėjęs Ahmedas Shafiqas. Pirmasis, nors ir islamistas, žadėjo Egipto žmonėms tai, ką Vakaruose vadiname demokratija, o arabų pasaulyje reiškia bent jau daugiau teisių, laisvių ir galimybių. Antrasis užnugaryje turėjo tvirtą kariškių palaikymą ir rengėsi senąjį Mubarako režimą pakeisti karine chunta arba fundamentalistine diktatūra.
Ir nors egiptiečiai į rinkimus ėjo nenoriai, visgi didžiuliam demokratijos rėmėjų džiaugsmui ir nuostabai pergalė rinkimuose buvo pripažinta ne A.Shafiqui, o būtent islamistui M.Morsi.
Tačiau ar islamistas ir demokratas – suderinamos sąvokos?

Laukia kariškių pasipriešinimas

Kol kas visi ženklai rodo, kad M.Morsi iš tiesų ketina imtis žmogaus teisių ir tolerancijos įvirtinimo bei nacijos suvienijimo reikalų.
Tačiau M.Morsi laukia sunkus ir ilgas kelias, kol jis galės įvykdyti bent vieną savo rinkiminį pažadą – suvienyti Egiptą, suteikti moterims tas pačias teises, kokias turi vyrai, ir įskiepyti toleranciją kitatikiams, kitaminčiams ar kitataučiams.
Visų pirma, jis pats kaip asmenybė nėra nei charizmatiškas, nei įkvepiantis oratorius, nors tvyrant politiniam ir socialiniam chaosui, šios savybės labai praverstų. Juk net ir kandidatu į prezidentus jis tapo per atsitiktinumą – 2011 m. įsteigtos “Laisvės ir teisingumo” partijos išrinktuoju turėjo tapti šios partijos mecenatas milijardierius Khairat El-Shateras. Tačiau dėl kaltinimų korupcija iš kovos dėl prezidento posto jis buvo pašalintas, o jo vietą užėmė niekam neimponuojantis inžinerijos mokslų daktaras, buvęs parlamentaras M.Morsi.
Dar svarbiau tai, kad prezidentui teks atlaikyti ir didžiulį Kariškių tarybos, po H.Mubarako nuvertimo veikusios kaip prezidento institucija, pasipriešinimą. Pavyzdžiui, nors buvo įsipareigojusi valdžią naujai išrinktam prezidentui perleisti birželio 30-ąją, ši taryba prieš pat rinkimus pasistengė apriboti būsimo šalies vadovo įgaliojimus, o savuosius – kiek įmanoma išplėsti. Keliais dekretais generolai prisiėmė sau privilegiją formuoti ir tvirtinti šalies biudžetą, taip pat teisę vetuoti būsimą konstituciją. Kariams buvo suteikta netgi teisė, esant reikalui, suimti civilius gyventojus. Tačiau svarbiausia, kad taryba prieš pat prezidento rinkimus paleido demokratiškai išrinktą parlamentą, kurį sudarė islamistų dauguma.
Tad M.Morsi laukia ne tik nauji parlamento rinkimai, bet ir nuolatinė konfrontacija su daugiau nei bet kada galių įgijusiais kariškiais.
Vis dėlto gera žinia ta, kad M.Morsi bent jau liko teisė formuoti vyriausybę, ir jau pirmosios dienos parodė, kad bent jau tai darydamas, naujasis Egipto prezidentas laikysis anksčiau savo deklaruotų principų.
Pavyzdžiui, M.Morsi pirmojoje kalboje egiptiečiams pažadėjo, kad atkurs piliečių pasitikėjimą vieni kitais ir taps “prezidentu visiems ir kiekvienam”: musulmonams, krikščionims, jauniems ir seniems, moterims ir vyrams, darbininkams, tarnautojams ar verslininkams.
Jo žodžius netrukus palydėjo ir pirmieji veiksmai. Praėjusios savaitės viduryje buvo paskelbta, kad pirmą kartą Egipto istorijoje viena iš viceprezidentų M.Morsi paskyrė moterį, o vienas iš vyriausybės ministrų bus krikščionis – tai Egipte iki šiol buvo visiškai neįsivaizduojama, juolab turint omenyje, kad tokį sprendimą priėmė būtent islamistas prezidentas.

Islamistai – už toleranciją?

Kaip pažymi “International Business Times” žurnalistė Amrutha Gayathri, gali atrodyti, kad priežasčių nemėgti islamistų yra daugiau nei pakankamai. Vakarų politikai iki šiol vieningai aiškino, kad islamistų pergalės arabų pavasarį išgyvenusiose valstybėse prilygsta katastrofai. Esą tai reikštų visišką kitų religijų diskriminavimą, agresyvius santykius su Vakarų valstybėmis, paramą teroristiniams judėjimams.
Tačiau radikalieji islamistai “paprastus” islamistus – tokius kaip M.Morsi, Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje patys niekina ir jokiu būdu savęs su jais netapatina.
M.Morsi, regis, irgi neturi nieko bendro nei su radikalaus islamo protegavimu, nei su teroristiniais judėjimais. Netgi priešingai – dabartinis al Qaeda vadas Aymanas al Zawahiri yra pareiškęs, kad didžiulė gėda, jog islamistu save vadinantis M.Morsi jaunus egiptiečius pakvietė rikiuotis prie balsadėžių, o ne imtis ginklų ir pradėti džihadą – karą su kitatikiais.
Čia svarbu žinoti, kad organizacija “Musulmonų brolija” dėl įtariamų sąsajų su teroristiniais judėjimais, H.Mubarako valdymo laikotarpiu Egipte kurį laiką buvo netgi uždrausta, o kai kurie jai priklausantys nariai vėliau iš tiesų perėjo į al Qaeda. Kita vertus, “Musulmonų brolijoje” nestinga ir žmonių, pasisakančių už demokratines vertybes bei teisinę visuomenę. Tad, kaip teigia analitikai, “Musulmonų brolija” dabar yra kryžkelėje tarp islamiško šariato ir demokratijos, ir M.Morsi turi galimybę pasukti būtent šia kryptimi.
Ženklų, kad islamistai Egipte linkę rinktis būtent demokratijos kelią, yra pakankamai. Pavyzdžiui, prieš rinkimus karinei tarybai paleidus parlamentą ir apribojus būsimojo prezidento įgaliojimus, islamistai ne tik protestavo kartu su pasaulietinių pažiūrų šalininkais ir jaunimo grupėmis, bet ir patys buvo aktyviausi šių protestų dalyviai.

M.Morsi – dvilypė asmenybė
Vis dėlto nereikėtų skubėti ir idealizuoti M.Morsi ar kitų jo partiečių, tiesiog, kaip pažymi analitinis žurnalas “Foreign Policy”, vertėtų luktelėti ir leisti už save prabilti jo darbams. Mat M.Morsi apie demokratiją ir toleranciją postringauja ne taip jau seniai – tik po to, kai buvo nuverta H.Mubarako diktatūra. O prieš tai jo biografijoje būta nemažai radikalių potėpių. Pavyzdžiui, dabar religijos laisvę deklaruojantis prezidentas (kuris pats, beje, yra giliai religingas žmogus) devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje yra priklausęs antisionistiniam komitetui, pasisakiusiam prieš bet kokių santykių su Izraeliu palaikymą. Be to, jis ilgai buvo nusiteikęs ir prieš Koptus (Egipto krikščionių bendruomenę), reiškė palaikymą organizacijai “Hamas”.
Dabar jis kalba visiškai priešingai, ir nors jo žodžiai skamba nuoširdžiai, praeitis liudija, kad M.Morsi moka nesunkiai persiorientuoti ir keitalioti nuomonę.
Įdomu tai, kad Egipto krikščionys, moterys, nuosaikūs musulmonai ir aukštesnės klasės egiptiečiai balsavo už jo priešininką A.Shafiqą. Ir visai ne dėl to, kad būtų išsiilgę nuverstojo diktatoriaus H.Mubarako laikų, o iš baimės, kad M.Morsi – dar didesnė blogybė ir atėjęs į valdžią jis paverstų Egiptą tikra šariato valstybe.
Visgi kol kas nėra nė vieno požymio, kad ši išankstinė baimė būtų buvusi pagrįsta. “Jis sako daugybę labai teisingų dalykų, tiek privačiuose susitikimuose, tiek viešai, ir kol kas nėra priežasčių nerimui”, – konstatuoja JAV Valstybės departamento atstovė Victoria Nuland.

M.Morsi biografija
Pilnas vardas – Muhammad Morsi Isa al-Ayyat.
Gimė 1951 m. rugpjūčio 20 d. (60 m.), Šiaurės Egipte Nilo deltos rytuose esančioje provincijoje šalia Viduržemio jūros.
Išsilavinimas:
Kairo universitete įgijo inžinerijos magistro laipsnį, o vėliau Pietų Kalifornijos universitete apsigynė mokslų daktaro laipsnį.
1982 – 1985 m. dirbo profesoriaus asistentu Kalifornijos valstijos universitete.
1985 m. grįžo į Egiptą dėstyti Zagazigo universitete.
Asmeninis gyvenimas:
1979 m. vedė Najlą Mahmoud. Du iš penkių jo vaikų yra gimę JAV ir turi šios šalies pilietybę.
Politinė veikla:
2000 m. kaip nepriklausomas kandidatas penkeriems metams buvo išrinktas į Egipto parlamentą, nes tuo metu jo partija “Musulmonų brolija” buvo uždrausta diktatoriaus H.Mubarako.
2011 m. buvo išrinktas naujai įsteigtos ir įtakingo milijardieriaus Khairat El-Shatero finansuojamos “Laisvės ir teisingumo” partijos pirmininku.
Po to, kai partijos rėmėjas buvo diskvalifikuotas iš prezidento rinkimų dėl kaltinimų korupcija, M.Morsi tapo šios partijos kandidatu į šalies prezidento postą.
Religija:
Išpažįsta sunitų tikėjimą.

Nokia praneša, jog Lumia 610 pasirodys jau birželio mėnesį! Be to skelbiama, jog telefonas labai pigus bei palaikys windows 7.5 operacinę sistemą.

Truputis informacijos apie telefoną:

Nokia Lumia 610 turės 3,7 colių ekraną su 800×400 rezoliucija. Telefone veiks 800MHz procesorius su 256MB darbine atmintimi. Kaip ir visuose kituose įrenginiuose, taip ir šiame bus kamera, kuri turės 5 megapikselius su LED blykste. Lumia 610 naudos naują programą pavadinimu Tango. Ji skirta tam, jog išmanieji telefonai sunaudotų mažiau energijos.

Iš nuotraukų matome, jog tai stilingas telefonas. Nokia Lumia 610 pirmasis debiutas žadamas Amerikoje, o jo kaina sieks apie 420 litų.

tnews.lt

Turinys Nr. 18, 2012 m. balandžio 30–gegužės 6 d.

LIETUVA
EKSPRESAS SAVAITĖ 6–9
SENTENCIJOS 11
Savaitės interviu: „Jei atsisakytume atominės elektrinės, Klaipėdoje tektų statyti elektros jėgainę dujų pagrindu“, – teigia energetikos ministras A.Sekmokas 12
Politika: prezidentas be partijos – nuolatinė krizės grėsmė 14
Tyrimas: planšetinukai penktokams – žvirblis rankoje ar briedis girioje? 18
Viršelio tema: kodėl lietuviams svetimas žaliasis mąstymas 28
Tema: miško turime pakankamai, bet neišnaudojame jo išteklių 31

VERSLAS
Ekonomika: elektronikos milžinų išėjimo metas 24

PASAULIS
Kaimynai: kaip Visagino atominės projektą vertina Baltijos šalių gyventojai 20
Interviu: „Reformoms ryžtis reikia jau šiemet“, – mano Ph.de Buckas 21
Ekonomika: kas lėmė Lenkijos ekonominio augimo stebuklą 22

VISUOMENĖ
Miškai: atėjo tinkamiausias metas pratintis prie biokuro 36
Architektūra: pastatams „stiklainiams“ uždegama žalia šviesa? 42
Skatinimas: kūrybingose įmonėse – darbuotojams įrengti žaidimų kambariai 44
Reitingas: „Veidas“ pristato išsamų Lietuvos vairavimo mokyklų reitingą 46
Eismas: išmokyti vairuoti sunkiau, nei pasipelnyti 50

KULTŪRA
Festivalis: Vilniuje svečiuosis žymūs Europos režisieriai 52
Teatras: M.Vitulskis Lenskio ariją pagaliau sudainuos didžiausio Lietuvos teatro scenoje 53
Kinas: šmaikščios, nostalgiškos ir efektingos gegužės kino premjeros 54
Pavasario skaitiniai: ištrauka iš naujos A.Makine’o knygos „Trumpų amžinų meilių knyga“ 56

LAISVALAIKIS
Turizmas: rezervatai – gamtos turtų ir emocinės vertės žmogui saugyklos 60

KOMENTARAI
Redaktoriaus laiškas 4
M.Jurgelis: žemės ūkio ateitis – kylančios, tačiau nestabilios produkcijos kainos 9
A.Bačiulis: Garliavos patvoryje priešinasi sovietų Lietuva 10
A.Šindeikis: kadencijos pabaigoje – populizmo pliūpsnis 16
R.Medaiskytė – apie tikruosius ES ekonomikos lyderius 23
A.Maldeikienė: ką turėtų priminti Gegužės pirmoji 62

Lietuvoje debiutavo trečios kartos naujasis „Opel Combo” nustato naujus modelio įvairiapusiškumo standartus bei didžiuojasi „klasėje geriausiais” funkcionalumo bei praktiškumo rezultatais dėl ko jis tampa lyderiu kompaktinių komercinių automobilių klasėje Europoje.

Dėka įvairiapusiškumo, naujasis „Combo“ praplečia „Opel“ produktų gamą – krovininio komercinio automobilio keleivinė versija puikiai tinka laisvalaikiui bei šeimai.

Universalus automobilis turės skirtingas kėbulo versijas ir yra gaminamas „Opel“ komercinio partnerio „Fiat Doblo“ furgono (šis modelis yra išrinktas tarptautiniu „Metų furgonu 2011″) pagrindu. Tikimasis, kad tai sustiprins „Opel“ plėtrą komercinių automobilių srityje.

Be savo didesnių „brolių“ „Vivaro“ (iki 2,9 t) ir „Movano“ (iki 4,5 t), naujasis „Combo“ klientams pasiūlys ypač konkurencingas tris modelio versijas. Šis trio stiprina „Opel“ komercinių automobilių segmentą ir tampa jo pagrindine ašimi.

Augant kompaktinių komercinių automobilių segmentui, manoma, kad iki 2015 metų Europos keliais jų važinės daugiau nei milijonas. Prognozuojama, kad 62 proc. „Combo“ pardavimų sudarys krovininis „Cargo“ variantas, o 38 proc. – keleivinis „Tour“ variantas.

„Opel Combo” parduodamas nuo 1985 metų, o esamos kartos versija nuo 2001 ­– ųjų. Universalumo koncepcija – darbui, šeimai, laisvalaikiui – tapo labai populiari. Kasmet Europoje parduodama daugiau nei 72 tūkst. „Combo“. Net ir po daugelio šio produkto gyvavimo metų, „Combo” vis dar išlieka populiarumo viršūnėje Europos rinkose.

Platus kėbulo stiliaus spektras

Dėka universalumo „Combo” atitinka daugelį kriterijų. Yra du pagrindiniai kėbulo tipai: su ilgesnės ir trumpesnės bazės važiuokle (2755 mm/3105 mm). Abu kėbulo tipai galimi kaip komercinės krovininės („panel van“) su arba be krovinio skyriaus stikline pertvara bei 5 ar 7 sėdimų vietų keleivinės versijos. Variantas su trumpesne ratų baze gali būti pasirinktas su standartinio aukščio ar aukštesniu stogu. Universalus „Combo“ patogus profesionaliam naudojimui versle bei puikiai tinkamas šeimos kasdieniams poreikiams ar laisvalaikiui.

Geriausi klasėje krovinių skyriaus duomenys

Naujojo „Opel Combo” krovinio gabenimo bei pakrovimo galimybės geriausios segmente. „Cargo“ versijos su ilgesne ratų baze (3105 mm) krovinio svorio bei talpinimo duomenys
įspūdingi: gali gabenti iki 4,6 m3 tūrio krovinį, kurio svoris siekia iki 1 t (su vairuotoju), o galinė ašis atlaiko didžiausią segmente svorį – iki 1450 kg. „Combo“ gali gabenti ir ilgiausią krovinį (3400 mm ilgio bei 1550 mm aukščio). Čia įrengtos plačios, didžiausios segmente galinės durys – 1455 aukščio ir 1231 pločio bei žemas įkrovimo aukštis – 54,4 cm.

Keleivinis „Combo Tour” turi penkias sėdimas vietas, ilgesnę ar trumpesnę ratų bazę, standartiškai montuojamas slankiojančias duris šone, atidaromas duris gale ar dvigubas asimetriškas duris. Penkiavietis keleivinis variantas su trumpesne ratų baze galimas ir su aukštesniu stogu. Keleivinė versija pasižymi puikiomis gabenimo galimybėmis ­– bagažo skyrius (ilgesnė ratų bazė) siekia iki 3200 l, o pakrovimo svoris iki 800 kg.

Plati variklių gama

Naujasis „Opel Combo“ gali būti su vienu iš 6 variklių: 4 dyzelinių, vienu benzininiu bei vienu suslėgtų gamtinių dujų, kuris gali būti varomas ir benzinu. Visi varikliai gali būti montuojami su degalus taupančia „ecoFlex“ technologija bei „Start/Stop“ įranga. Bazinė dyzelinė 1,3 CDTI bei „Combo“ CNG versijos taip pat yra su „ecoFlex“ technologija, kas sumažina ir CO2 taršą.

Nauji „Opel Combo“ dyzeliniai varikliai turi naujausią „common-rail“ technologiją, oksidacijos katalizatorių bei dyzelino kietųjų dalelių filtrą. 1,3 CDTI 66kW/90 AG „ecoFlex“ degalų sąnaudos svyruoja nuo 4,8 – 4,9 l/100 km , o emisija – nuo 126 g/km – 129 g/km, priklausomai nuo kėbulo versijos bei stogo aukščio. Tai reiškia, kad varikliai dirba efektyviausiai kompaktinių komercinių automobilių segmente. Tik aukštos specifikacijos keleivinė „Combo Tour“ versija yra siūloma su galingu 1,6 CDTI varikliu. Šis variklis komplektuojamas su 6 laipsnių mechanine pavarų dėže, bet galimas ir su automatizuota „Easytronic“ 5 laipsnių mechanine pavarų dėže. Galingesnių variklių skalėje yra 1,6 CDTI 77kW/105 AG bei 2,0 CDTI 99kW/135 AG agregatai, pastarasis yra vienas populiariausių „Combo“ dyzelinių variklių. Šie varikliai komplektuojami su 6 laipsnių mechanine pavarų dėže, o dėl 320 Nm sukamojo momento jie tampa galingiausiais klasėje.

Klientai, kuriems patinka ramesnio darbo benzininiai varikliai, neliks nusivylę 1,4 70kW/95 AG agregatu, o tie kurie vertina alternatyvaus kuro variklius gali rinktis „1,4 CNG ecoFlex“ agregatą (88kW/120 AG). Variklis kuris gali būti varomas tiek CNG, tiek benzinu pasižymi taupumu bei veiksmingumu. 1,4 „CNG ecoFlex“ turi 22 litrų kuro baką ir 95 litrų suskystintų gamtinių dujų talpą (130 litrų ilgesniojoje versijoje). Su šiuo kuro kiekiu automobilis gali atitinkamai nuvažiuoti iki 625 km ir 750 km.

Ilgesni techninio aptarnavimo intervalai, mažesnės eksploatacinės išlaidos

Dėl mažų degalų sąnaudų, mažų techninės priežiūros kaštų – privalomų apsilankymų intervalai ilgi ­– „Opel Combo“ tampa vienu ekonomiškiausių automobilių savo segmente. Eksploatacijos išlaidas mažina nustatyti ilgesni techninio aptarnavimo intervalai. Pavyzdžiui, benzininės ir CNG versijos turi būti techniškai aptarnaujamos tik kas 30 tūkst. km, o dyzelinė – kas 35 tūkst. km arba 1 kartą per metus.

Komercinis krovinis „Combo Cargo“ (66kW/90AG) puikiai iliustruoja „Combo“ efektyvumą. Vidutinės eksploatacijos išlaidos kompaktinių komercinių automobilių segmente sudaro 21 581 eurų per 5 metus ar 100 tūkst. km ridai. „Combo“ eksploatacijos išlaidos šiam laikotarpiui sudaro 20407 eurų, t.y. 1174 eurų mažiau. Vadinasi, šis modelis yra 850 eurų pigesnis nei jo artimiausi konkurentai (kainos atitinka Vokietijos rinką).

„Bi-link“ tipo galinė pakaba

Tikslus valdymas, aktyvios ir pasyvios saugos įranga kilsteli „Combo” aukščiau konkurentų. Inovatyvi „Bi-link” tipo galinė pakaba užtikrina puikų valdymą bei tolygų važiavimą. Kompaktiška ir kinematinė galinės ašies jungtis praplatina galinių ratų arkas iki 1,23 m, dėl ko tampa patogu gabenti Europoje standartinio dydžio krovinio paletes. Galinė ašis atlaiko iki 1450 kg krovinio svorio, tad „Combo“ pasižymi dideliu talpumu.

Funkcionali ir ergonomiška kabina

Naujojo „Combo Cargo“ keleivių kabina yra funkcionali ir praktiška. Ergonomiški ir patogūs sprendimai sukuria draugišką aplinką. Čia įrengtas dokumentų laikiklis prietaisų skydelyje, daiktadėžė kabinos stoge, didelės dėtuvės durelėse, bei kitos praktiškos dėtuvės. Galima naudoti visas septynias sėdimas vietas (trečioji eilė sėdinių gali būti išimama) arba galines sėdynes galima sulankstyti 60:40 santykiu.

„Opel Combo“ bus trijų įrangos lygių: „Essentia“, „Enjoy“ ir „Cosmo“, kurie patenkins bet kurį kliento poreikį. Standartinėje „Essentia“ (taikoma „Combo Cargo“) įrangoje yra vairo stiprintuvas, elektra valdomi priekiniai langai, oro pagalvė vairuotojo pusėje, ABS ir EBD (elektroninė stabdymo jėgos paskirstymo sistema). Standartinėje keleivinėje „Tour“ versijoje visuomet montuojama „ISOFIX“ vaiko kėdutės tvirtinimo sistema priekinėje keleivio sėdynėje bei antros eilės šoninėse sėdynėse.

„Enjoy” ir „Cosmo” keleivinės versijos įrangą galima rinktis iš kelių variantų. Klientai interjero medžiagas, stilių, saugos bei komforto funkcijas gali pasirinkti pagal savo skonį. Papildomai galima rinktis praslydimo kontrolės sistemą (ARS) bei elektroninę stabilumo sistemą (ESP) komplektuojamą su stabdymo asistentu bei judėjimo įkalnėn sistema.

Konkurencingos kainos

Nepaisant patrauklios įrangos bei ekonomiškumo, naujasis „Combo“ vilioja ir kaina. Bazinio krovininio „Cargo“ modelio su 70kW/95 AG 1,4 litro benzininiu agregatu kaina prasideda nuo 47 465 litų (be PVM Vokietijoje). Todėl šūkis – „daug automobilių, bet mažai pinigų“ skamba įtikinamai. Karlas – Friedrichas Stracke, „Opel/Vauxhall“ generalinis direktorius atskleidė naujojo automobilio strategijos svarbą: „Pristatydami trečios kartos „Combo“, mes praplėtėme savo produktų gamą tokiu automobiliu, kuris gali sėkmingai konkuruoti kompaktiškų komercinių ir daugiafunkcinių automobilių segmente. Esame tikri, kad „Combo“ netrukus rinkoje užsitarnaus universalaus ir ekonomiško automobilio vardą. Tai padės augti ir mūsų prekės ženklui.“

Pirmą kartą šalia „Tokvilos“ salono išvydus pačios naujausios kartos „Toyota Avensis“, pirmasis įspūdis buvo dvejopas: regis, japonų koncernas sugudravo – mašina nieko neišsikiria nuo iki šiol gamino modelio – kontūrai tie patys, automobilio priekis iš esmės visai nepasikeitęs, nieko naujo ir kėbulo linijose.

Tačiau įsižiūrėjus įdėmiau, pamažu pradedi suprasti, kad naujasis „Avensis“ buvo sukurtas taip, kad kuo labiau panašėtų į to paties koncerno prabangaus segmento atstovą „Lexus“. Mano galva, didžiausią panašumą „Toyota“ turi su „Lexus GS“ serijos modeliu. Šis įspūdis dar sustiprėjo įsėdus į automobilio vidų – tik labai maža vidaus detalių dalis nepanaši į „Lexus“ sprendimus.

Didžiausias dėmesys – saugumui

Apie „Avensis“ saugumo elementus kalbėti net neverta – čia tiesio prifarširuota pačių moderniausių elektroninių saugumo sistemų – pradedant važiavimo kryptimi besisukiojančių žibintų ir baigiant kitomis labai įmantriomis saugumą gerinančiomis priemonėmis. Jau nekalbant apie tradicines pasyvaus saugumo priemones – oro saugos pagalves kur tik įmanoma, ESP, EBD, BA ir kitas gudrias sistemas. Vairuotojo vieta nepanaši į naikintuvo piloto kabiną, ji neperkrauta įvairiausių mygtukų mišku, viskas pakankamai aišku ir suprantama. Šį įspūdį dar labiau sustiprina moderni „Touch and Go!“ multimedijos sistema. Multimedijos sistema „Touch and Go” yra labai gražus aksesuaras! Veikia labai gerai, aišku ir paprasta prijungti, yra suderinama su “Android” bei “iPhone” per “Bluetooth”, taip leidžiant telefoną valdyti su laisvų rankų įranga.

Salonas -prabangus ir subtilus

Galima sakyti, jog prie vairo pasijunti tarsi namie. Kaip kuriose vietose su apdaila gal net buvo persistengta. Štai kad ir šoniniai salono apipūtimo ortakiai su tviskančiais aliuminio apvadais – jie blizga ir šviečiant saulei, atsispindi šoniniuose veidrodėliuose, o tai trukdo stebėti vaizdą atgalios. Tai vienas iš labai nedaugelio smulkių trūkumų, kurios teko aptikti. Išvaizda: truputį agresyvesnė nosis, siauros radiatoriaus grotelės yra šiuolaikiniai atributai.

“Toyota” teigia, kad naujojo „Avensis“ pardavimai nebus menki. Į prabangių modelio segmentą besitaikančios mašinos kainos nėra jau labai kandžiojančios – pigiausias variantas kainuoja 63 tūkst. Lt, o pigiausia modifikacija su mūsų bandytu D-4D dyzeliniu motoru – 80 500 Lt. Visos kainos – sedano kėbulu. Universalai yra vidutiniškai 4 tūkst. Lt brangesni. Šiuo atžvilgiu „Toyota“ norį gali nušluostyti net ir „Volkswagen“ – analogiškas dyzelinis „Passat“ kainuoja 86 900 Lt.

Nerajus degalams

Dar šiek tiek apie degalų sąnaudas. Gamintojo deklaravimu, 2.0 dyzeliukas (124 AG), vidutiniškai 100 km kelio sunaudoja vos 4,5 l degalų. Tačiau realia jos yra bene litrų didesnės. Tačiau ne tai svarbiausia: variklio elastingumas tiesiog stulbinamas – bandymų metu sąnaudos buvo apie 5,3 l važiuojant 100 km/h greičiu, na o akseleratorių spustelėjus vos ne iki dugno, sąnaudos padidėjo viso labi tik iki 5,8 l. Išvada – dyzelinis Avensis yra nepakeičiamas tolimų kelionių automobilis, kadangi, tarkime važiuojant Vokietijos autobanu 180 km/h greičiu sudeginsite vos puslitriu dyzelino daugiau nei važiuojant, tarkime 110 km/h. Dar pridėkime milžinišką bagažinę (509 l) ir išeina nepamainomas turistinis automobilis.

IŠVADOS

Išorės pakeitimai minimalūs
Gausesnė standartinė įranga

Kur kas prabangesnis salonas
Jau primena „Lexus“ modelius

Nemaža kaina, ypač geresnės komplektacijos

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija nepritaria architektų užmojui projektuoti naują Muzikinį teatrą mariose. Gal yra ir pigesnių būdų artinti miestą prie uosto?

Klaipėdoje praėjusią savaitę kilusi aštri diskusija dėl galimos naujo Muzikinio teatro statybos vietos (tiksliau, dėl galimybės teatrui iškilti „Memelio miesto“ nuomojamoje teritorijoje arba tiesiog ant vandens „Laivitės“ kauše) dar kartą įrodė, kokia gili praraja, nepaisant popsinės Jūros švenčių vienybės, skiria uostininkus ir kitus uostamiesčio gyventojus. Pirmieji nevengia didžiuotis teatro nelankantys ir nesuvokiantys tokių išlaidų prasmės, antrieji neabejoja socialinės evoliucijos laiptuose stovintys aukščiau visokių jungų, dokininkų ir talmanų. Galiausiai diskusijos suvedamos į tai, kiek milijonų „purvinas ir triukšmingas“ uostas privalo atseikėti miesto gerovei, ir priešininkų stovyklos, nešinos savojo teisumo vėliavomis, išsiskirsto iki kito mūšio.
Negalėtum sakyti, kad neieškoma sąlyčio taškų. Štai Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija jau keletą vasarų nuomojamais laivais organizuoja nemokamas ekskursijas po uostą. Viltingai nuteikia ir šią vasarą duris atvėręs Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos muziejus – kol kas kuklus ir miestiečiams menkai pažįstamas, tačiau ateityje turintis potencijos virsti būsimo Klaipėdos uosto muziejaus branduoliu.
Yra netgi patalpos, kuriose galima būtų įrengti tokį muziejų: Uosto direkcijos administracijai įsigijus erdvų pastatą, be šeimininko lieka pirmojo Klaipėdos uosto kapitono Liudviko Stulpino namas. Tereikia miesto ir kelių skirtingų ministerijų kuruojamų institucijų sutarimo bei geros valios.

Odesoje akcentų daugiau

Prieš mėnesį Odesoje, kurioje grupė Lietuvos žurnalistų lankėsi tos pačios Uosto direkcijos dėka, neapdairiai klustelėjome gidės, kieno pinigais pastatyta didžiausią Ukrainos uostamiestį puošianti šešių aukštų Jūrų keleivių stotis – uosto ar miesto. Ta tik odesietiškai gudriai nusišypsojo: „Ką jūs, iš kur mieste tokie pinigai…“
O juk šioje stotyje ir jos požemiuose, be administracinių patalpų, suprojektuotos ir galerijų erdvės, ir koncertų salė. Visa tai truputį postsovietiškai apleista, bet vyksta tiek parodos, tiek koncertai. Maža to – odesiečiai turi ir atskirą Uosto muziejų, nors atvykus be susitarimo prisibelsti į jį taip ir nepavyko (beje, kitas, gerokai didesnis prestižinio Muzikinio teatro kaimynystėje įsikūręs Karo laivyno muziejus dabar remontuojamas).
Pačiame Jūrų stoties terminalo gale styro švyturį savo forma primenanti ne be uostininkų aukų pagalbos iškilusi cerkvė, kurioje meldžiamasi už žuvusių jūrininkų vėles. Šalia – įvairių amžių jūrinių inkarų ekspozicija po atviru dangumi, kurią turistams padeda apžiūrėti net keturiomis kalbomis įrašytas gido pasakojimas. Ten visi norintieji gali pačiupinėti ir keturių kablių „katę“ – inkarą, puošiantį Odesos miesto herbą.
Tokiame fone ką tik Smiltynėje po ilgamečių vargų iškilęs „Albatrosas“ žuvusiems jūreiviams atminti atrodo kukliai, nors ir moderniai. Beje, mūsiškis berniukas su šuniuku, Kruizinių laivų terminalo krantinėje mojantis praplaukiantiems laivams, Odesoje irgi turi savo analogą – paminklą su kūdikiu ant rankų jūreivio laukiančiai žmonai. „Tai, kuri lieka ant išsvajotos žemės“, – byloja iškaltas sentimentalus poeto posmelis. Ir nors jūreivio žmonos bei kūdikio niekas tenai šventėms neperrenginėja, fotografuojasi prie jų taip pat mielai.

Dviejų eilių teatras

Odesos terminalo požemiuose įrengtoms salėms kruizinių ir keleivinių laivų kaimynystė nė kiek netrukdo. Antra vertus, mūsų architektų ambicijos ant vandens iškelti Klaipėdos muzikinį teatrą, žvalgantis į Geteborgą ar Sidnėjų, irgi neatrodo pamatuotos. Juk į labdaringą vakarą, skirtą naujojo teatro statybos idėjai, neseniai tebuvo parduota aštuonios dešimtys bilietų. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre tiek žiūrovų telpa dviejose parterio eilėse. Ar dėl dviejų eilių teatro verta tuščiagarbiškai mėgdžioti Sidnėjų?
„Klaipėdos architektų fantazijų jau esame prisižiūrėję. Tai, kas dabar vyksta, pavadinčiau šiaurinės uosto dalies plėtros stabdymu. Jis prieštarauja įstatymams. Jeigu tokia invazija nebus laiku sustabdyta, ar neatsitiks taip, kad netrukus miestas turės kompensuoti uosto bendrovėms prarastas pajamas?“ – klausia Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas.

Šalies teatruose prasidėjus naujam sezonui, teatrų atstovai rekomenduoja bent jau į premjerinius spektaklius bilietais pasirūpinti iš anksto, nes renginio dieną jų būna nebelikę.
„Į pirmąją premjerą, spektaklį „Fundamentalistai“, buvo parduoti visi bilietai, panašu, kad taip atsitiks ir su antrąja premjera, spektakliu „Chaosas“. Iš viso pirmąjį sezono pusmetį rodysime net septynias premjeras. Bilietus į šiuos spektaklius geriausia įsigyti bent prieš tris savaites, tada bilietų dar tikrai bus ir jie bus pigesni“, – pataria Lietuvos nacionalinio dramos teatro komunikacijos koordinatorė Greta Babarskaitė.
Žiūrovų naująjį sezoną netrūksta ir Kauno valstybiniam dramos teatrui. Nors tokio didelio susidomėjimo, kokio pernai sulaukė Rolando Kazlo režisuota „Palata“ (bilietų nebūdavo jau likus mėnesiui iki spektaklio), šiemet dar nepavyko pakartoti jokiam kitam spektakliui, teatro atstovė ryšiams su visuomene Jurga Knyvienė informuoja, kad, kaip ir anksčiau, rudenį salėse užpildoma apie 90 proc. vietų. „Į populiaresnius spektaklius bilietų nebebūna jau likus savaitei ar dviem. Susidomėjimas teatru atslūgs tik pavasarį, tačiau ir tada salės nebus tuščios: tiesiog spektaklius rodysime rečiau, galbūt mažinsime bilietų kainas, kurios šiuo metu svyruoja nuo 15 iki 50 Lt“, – tikina J.Knyvienė.
Lankytojai neapleido ir Rusų dramos teatro. „Šiemet žiūrovų srautas ne ką mažesnis nei pernai, tačiau didesnis nei 2009-ųjų rugsėjį“, – duomenis pateikia teatro administracija.

Europos Komisija pasiūlė naują finansinių sandorių mokestį. „Norime teisingiau paskirstyti mokestinę naštą ekonomikoje. Iki šiol finansų sektorius mokėjo mažiau mokesčių nei kiti.

Jei šis sektorius mokėtų PVM, Europos šalių biudžetai papilnėtų 18 mlrd. eurų per metus. O juk finansų sektoriaus pelningumas aukštesnis nei daugelio kitų ekonomikos sektorių, o vadovų atlyginimai net 40 proc. didesni. Per krizę bankus šalys gelbėjo mokesčių mokėtojų lėšomis. Tad dabar siekiame deramo finansų sektoriaus indėlio į viešuosius finansus“, – įstatymo būtinybę „Veidui“ aiškino už mokesčių politiką atsakingas eurokomisaras Algirdas Šemeta.
Kodėl bankai ir kitos finansų įstaigos lig šiol buvo mažiau apmokestinti? A.Šemetos manymu, ir dėl istorinių dalykų: anksčiau jie daugiau versdavosi finansavimo ir santaupų paslaugomis ir tik pastaruosius dvidešimt metų finansų sektoriuje paplito prekyba vertybiniais popieriais. Kai kurias tos prekybos rūšis galima pavadinti spekuliacinėmis. Pavyzdžiui, aukšto dažnio prekyba – tai yra per sekundės dalis kompiuterio atliekamos operacijos, paprastai skirtos rizikuoti ir spekuliuoti rinkose. Tokie sandoriai nekuria ilgalaikės ekonominės vertės ir dažnai būna rizikingi.
Bankai žinią apie siūlomą mokestį sutiko skirtingai. Tradiciniai, kurių verslas daugiausiai susijęs su paskolų ir taupymo paslaugų teikimu, jam neprieštarauja, aštriau reaguoja tie, kurie verčiasi ir pelnosi iš prekybos finansiniais instrumentais. „Tačiau man svarbu, kad idėją palaiko net 65 proc. ES gyventojų, panašus procentas ir Lietuvos piliečių, ir šis skaičius vis auga“, – tvirtina A.Šemeta.
Finansinių sandorių mokestis būtų taikomas tik finansų institucijų tarpusavio sandoriams, piliečių ir smulkaus verslo sandoriams jis neturėtų įtakos. Taip pat nebus apmokestinamos akcijų ir obligacijų emisijos pirminėse rinkose, skirtos realios ekonomikos finansavimui. Mokestis kasmet papildytų šalių biudžetus 57 mlrd. eurų. Kiek susidarytų Lietuvoje, kol kas nėra skaičiuota. EK siūlo tik minimalų mokesčio tarifą, 0,1 proc. tarifą prekybai akcijomis ir obligacijomis ir 0,01 proc. kitiems išvestiniams produktams, o šalys galėtų taikyti ir didesnius. Mokestis būtų taikomas pagal finansinės institucijos ar jos filialo registracijos vietą: jei Lietuvoje įsikūręs investicinis fondas per savo partnerius pirks akcijas Londone arba Niujorke, mokestis už sandorį bus mokamas į Lietuvos biudžetą. Dalis mokesčio sumos patektų į ES biudžetą, tiek pat sumažindama nacionalinius įnašus. Mokestis įsigaliotų nuo 2014 m.

Režisierius Donatas Vaišnoras baigė kurti naują savo filmą „Rožinė suknelė“. Tai kelio filmas, pasakojantis apie klajojančius po Europą ir bandančius susukti mažabiudžetinį filmą lietuvių kinematografistus.

Geriausias visų laikų kino režisierius Orson Welles Kanų festivalio metu filmavo šalia raudonojo kilimo su tuščia kamera(be kino juostelės), kad taip atkreipti į save kino magnatų dėmesį. Beprarandantis viltį išgarsėti režisierius Ričardas nutaria pasekti dievinamo Welles pavyzdžiu – jis parašo meilės istoriją apie porelę sinefilų, keliaujančią į Kanus, o filmo kulminaciją planuoja nufilmuoti ant raudonojo kilimo.

Ričardas įsitikinęs, kad tokia akiplėšiška manipuliacija nuginkluos Kanų festivalio komisiją ir „Palmės šakelė“ atiteks filmo autoriams. Atrodytų, filmas tiesiog pasmerktas sėkmei, bet Ričardas neturi nė cento kišenėje. Kinoavantiūristas nepasiduoda ir sugalvoja filmo finansavimo schemą – kiekvienas, norintis dalyvauti „amžiaus projekte“, turi išsipirkti „bilietą į sėkmę“. Toks „suneštinis“ finansavimo modelis leidžia surinkti reikiamą sumą, bet į komandą susirenka žmonės be jokių moralinių stabdžių ir skrupulų.

Didysis nuotykis prasideda ir laimingi avantiūristai pajuda Kanų link. Tačiau jau pirmosios kelionės valandos parodo, kad ekspedicija nebus iš lengvųjų – kiekvienas jaučiasi filmo prodiuseriu ir nori, kad projektas vyktų pagal jo įsivaizdavimą. Prasideda konfliktai, pretenzijos, skandalai… – žodžiu, vienas vaikas dešimt auklių.

Įtampa didėja kiekvieną akimirką, aistros verda dėl kiekvienos mizanscenos, dėl kiekvienos replikos ir, galiausiai… – komanda sukyla bei nuverčia „manipuliatorių“ režisierių, nors Kanai jau ranka pasiekiami…

Kinematografistai be tikslo klaidžioja po Provansą, o laikas spaudžia – festivalis tuoj tuoj pasibaigs ir vartai į išsvajotą kino olimpą užsitrenks. Maištininkai ir režisierius bando rasti bendrą kalbą, tačiau, kad susitarti tarpusavyje, visų pirmą reikia susitarti su savimi…

„Šiandien žmogus vertinamas ne pagal darbus ir net ne pagal rūbą, o pagal ambicijas. Svarbu, kad žmogus būtų ambicingas, o visa kita kažkaip savaime atsiras. Natūralu, kad dėl tokio simpatizuojančio požiūrio visuomenėje vis dažniau iškyla įvairaus plauko ambicingų avantiūristų. „Rožinė suknelė“ – tai bandymas parodyti kaip perdėti užmojai sudarko žmogaus vidų, bandymas pažvelgti į ambicijos pasaulį iš vidaus – avantiūristų akimis.“ – teigia režisierius ir prodiuseris Donatas Vaišnoras.

“The More Real Things Get, The More Like Myths They Become. ” R.W. Fassbinder

Pridedame vaizdo medžiagą iš kelionės:

http://www.youtube.com/watch?v=O4cw1RXXx8E