Ievos Misevičiūtės performansas „Jautienos valdovas“/ menufaktura.lt/D.Matvejevo nuotr

XX Naujasis Baltijos šokis

Prieš dvidešimt metų man buvo septyneri, lankiau klasikinio ir modernaus šokio kolektyvą „Polėkis“, o per televizorių labiausiai mėgau žiūrėti dailųjį čiuožimą. Prieš vienuolika metų dalyvavau Šokio spaustuvėje, kurios seminarams tuomet vadovavo Andrius Katinas, o dirbtuvių pabaigoje vyko pasirodymas kažkokioje raudonoje salėje su kolona per vidurį (žinau, žinau, – „spaustuvės raudonoji“)… Prieš devynerius metus, sulaukusi stojimų patekau į teatrologijos studijas. Po kelių studijų metų buvusios kolegės šokėjos jau klausė, ar nekeista, kai ant kūno atsiranda „lašinių“ (ne, ką jūs! Lengvai pripranti…), o tas pats Andrius Katinas buvo pamanęs, jog nesisveikinu su juo dėl to, kad „pasikėliau“, bet tikrai ne dėl to, kad bijojau, jog jis manęs neprisimins… Prieš šešerius metus dirbdama festivalyje mačiau tuos, kurie „dėl Grybauskaitės“ Loros Juodkaitės spektaklio nepamatė. Per pirmuosius „ne[w]kritikos” seminarus sėdėjau šalia Ingridos Gerbutavičiūtės ir Vitos Mozūraitės, kurios dažnai pasiilgstu. Atrodo visai neseniai festivalyje su choreografais pristatėme „Contemporary?“. Praeitais metais.. praeitais… LNDT Didžiojoje scenoje fotografavau labai simpatišką moterį, vardu Džemaina!

Sigita Ivaškaitė, menufaktura.lt

Per dvidešimtį metų kiekvienas sukaupė daug asmeninių istorijų, susijusių su Naujuoju Baltijos šokiu. Kartu su jomis ir pats renginys įgavo savo veidą, asmenybę, energiją. Šis laikas išjudino tą dažnai šokyje neišprususia vadinamą Lietuvos publiką, dalį jos užsiaugino, kaip ir padėjo bręsti mūsų choreografams, šokėjams. Šiandien į festivalį jau išdidžiai galima kviestis ne tik atlikėjus, bet ir kritikus, vadybininkus iš užsienio, rengti lietuvių scenos „Pitch Sessions“ ir t.t.

Manau, kad tai, kas šventiniame festivalyje buvo liūdniausia, tai pati atmosfera, kurioje viskas atrodė labai atidirbta, nuspėjama, žinoma ir net nurodyta.

Gaila, jog kartu su pasiekimais, branda, atėjo ir savotiško formalumo laikas. Ir nesupranti, ar čia tu, ar aplinka kalta. Kalbos, skaitomos iš lapelio (išskyrus pavardžių sąrašus), niekuomet nežavi nuoširdumu. Na bet tiek to. Išsikvėpusios atrodė ir diskusijos, kad ir kokios įdomios, ar ne, būtų buvusios, jos nepritraukė daugiau nei penkių žiūrovų, kurie tuo pačiu metu nebūtų buvę festivalio dalyviai ar organizatoriai.

Nejaugi nebuvo diskusijų vertų spektaklių? Gal taip, gal ne, tačiau, manau, kad tai, kas šventiniame festivalyje buvo liūdniausia, tai pati atmosfera, kurioje viskas atrodė labai atidirbta, nuspėjama, žinoma ir net nurodyta. Sunku kalbėti apie festivalį jam dar nepasibaigus, tad pridursiu, jog liko dar vienas nematytas vakaras, su, savaime suprantama, puikiu spektakliu, jau įvertintu visame pasaulyje, tad privalomuoju būdu turinčiu tau patikti.

Būtent toks jausmas aplankė po festivalio žvaigždės Louise Lecavalier spektaklio „So Blue“. Kadangi visiems jau buvo išaiškinta, kokia ji yra svarbi – nesikartosiu. 57-erių metų moteris scenoje šoko taip, kaip ne visi šiandien dar vis bestudijuojantys šokėjai gali ar kada galės. Žinoma, jog galime kalbėti apie techniką, plastiką ir ką tik norime, tačiau jos ginklas yra energija ir skvarba, galėjimas žvilgsniu, mintimi ir emocija perskrosti žiūrovą. Paveikūs yra net jos pilvo raumenys, Lecavalier bestovint ant galvos apnuoginami ir savo forma staiga galintys pavirsti didele plakančia širdimi.

Madonna, kuri populiariosios muzikos scenoje gyvuoja beprotiškai ilgą laiką ir ne tik iš naujo atranda muziką, bet ir pačią save, todėl vis dar susilaukia šlovės.

Vis dėlto visuotinis susižavėjimas mane kiek nustebino. Supratau, jog nemažai šokėjų ar šokio mėgėjų ją iš tiesų laiko diva, dalimi kažko, prie ko norėta prisiliesti visą gyvenimą. Tai skatina ir ji pati, kurdama spektaklį dedikuotą jos pačios kūnui ir jo kalbai. Ir niekam nerūpėjo, jog čia nebuvo dramaturgijos. Ir visko būna, ir visko reikia, tiesiog supratau, jog tai ne mano pasaulis, ne mano skonis. Juk kaip ir visi žmonės galiu matyti ir vertinti kokybę, tačiau prieš ją nekeliaklupsčiauti?

Ir iš karto kitą vakarą aš dar blaiviau supratau, kas įvyko. Pasižiūrėjus Alessandro Bernardeschi ir Mauro Paccagnella spektaklį „Happy hour“, nesusilaukusį tiek susižavėjimo šūksnių, nors ir visai neprastą, – nušvito atsakymas. Tai, ko dažnai atsisakai, norėdamas pažinti viską, yra išankstinė atranka. Todėl kartais valandai neplanuotai užsidarius kažkieno kūrybos vakare gali pasidaryti ne visai įdomu. Ir aš suprantu, jog yra Madonna, kuri populiariosios muzikos scenoje gyvuoja beprotiškai ilgą laiką ir ne tik iš naujo atranda muziką, bet ir pačią save, todėl vis dar susilaukia šlovės. Tačiau man žymiai įdomesnis yra Iggy Pop´as. Tiek žinių.

Apie du Iggy´ius italus iš Belgijos daug pasakoti taip pat būtų sunku. Per daug nesu(si)reikšmindami, penkiasdešimtmetį perkopę vyrai pasakojo istorijas, persmelktas jų gyvenimiška patirtimi ar prisiminimais. Jei jau scenoje stebi žmogų su patirtimi, tuomet norisi, jog ji būtų ne tik profesinė, o ir reali, apčiuopiama, gyvenimiška, – jungianti jį ir žiūrovus bendram suokalbiui. Ir nors kai kurioms kaukes mėgstančioms kritikėms tai nepasirodė nuoširdu, man tai buvo žymiai artimiau ir šilčiau, nei tobulumas. O ypatingai tai, jog šie kūrėjai gali pasiimti alaus ir atvirai sau ir kitiems pasakyti, jog tikriausiai atėjo metas jaunajai kartai.

Agnijos Šeiko (dešinėje) ir Ingridos Gerbutavičiūtės spektaklis „Dior in Moscow“/ menufaktura.lt/D.Matvejevo nuotr.

Kalbant apie jaunąją kartą – ypatingai maloniai nustebino Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai, pristatę savo improvizaciją – performansą (nors visgi, sakyčiau, spektaklį) „8“. Žaviausia buvo tai, jog jie neapsunkino ir nenuvertino jiems duotos užduoties. Jau buvome pripratę kasmet stebėti tarpusavyje nesusijusių trumpų improvizacijų kratinį vien tam, kad išvystume jauniausius šiuolaikinio šokio veidus. Šį kartą patys mokiniai, tik retkarčiais patariami (kaip pasakojo Lina Puodžiukaitė) mokytojų, subrandino ir įgyvendino savo idėją.

Nusistatę savo pasirodymo datą, šokėjai keliavo per skirtingus metus, nagrinėdami pasaulio įvykius. Visa tai buvo susieta su Kinų mitologijos legenda apie Penglajaus kalnuose gyvenančius Aštuonis nemirtinguosius. Taip jie iš 2016 ir keliavo į vis kitų metų gegužės 8-ąją, rūbus, muziką, nuotaikas, o gal net kitus save kitame laike. Na ir kas, jog ne viskas įtikino, na ir kas, jog nebuvo idealu, – taip ir neprivalėjo būti. Jaunieji nepersistengė būti pernelyg suaugusiais, bet ir nenuleido sau kartelės, o tai byloja apie labai vertingą savybę – sąmoningumą.

Tačiau buvo ir tokių atvejų, kuomet spektaklyje (o iš tiesų dabar labiau performanse) sąmoningumo buvo pernelyg daug. Ievos Misevičiūtės „Jautienos valdovas“ iš tiesų užduso, jei ne pašvinko perpildytoje Kišeninėje salėje. Viso spektaklio metu norėjosi vyksmą perkelti į platesnę, didesnę, erdvesnę patalpą. Ir ne dėl to, jog žiūrovams trūko vietos. Dažniau meno centruose ir galerijose pasirodanti Ieva ir jos kūrinys, tokioje erdvėje visiškai užspeitė publiką. Čia atsirado daug perdėtos svarbos, susireikšminimo ir pozicijos.

Pasirodė, jog neištarta, nebyli galimybė šiam pasirodymui niekada nesibaigti, būtų žymiai paveikesnė. Savotišku absurdo, fizinės raiškos stand-up vakaru virstantis spektaklis, kurio finalas mus vėl grąžina prie ritualo, įstringa tarp intelektualiosios ir fizinės dalių, taip ir nesusijungdamas į paveikią visumą. Galbūt dėl to gana natūraliai imi ieškoti kitokių kelių žvelgti į šį kūrinį.

Sąlytis su žiūrovu, kurio visiškai atsisakė su festivaliu besidubliavusi Eglės Budvytytės paroda „Riedlenčių malda arba Kakta žemiau širdies“ ir jos pagrindine dalimi tapęs choreografija paremtas ritualinis judėjimas po ŠMC bei Ievos Misevičiūtės nuolatinis buvimas su užspaustu žiūrovu tapo įdomia, lyg du sulipę kadrai persišvietusia, patirtimi. Abu šie potyriai kalbėjo (o Misevičūtės buvo ir gyvai išsakyta diskusijoje) apie tai, kaip tarpusavyje jungtis turėtų skirtingos meno šakos, neieškodamos atskirų įvardinimų tam, jog jas būtų galima priimti.

Pavyzdžiui šiuolaikinis šokis ir striptizas. Palyginimas, žinoma, kvailas, tačiau nežinia, kur dar galima būtų įterpti spektaklį, kurio buvimas festivalyje ne tiek nustebino, nuvylė, kiek tiesiog sukėlė labai daug klausimų, nukreiptų į programos rengėjus. Labai vidutiniškas, o šiandien jau ir pasenęs ispano Pere Fauros „Striptizas“ labiausiai pradžiugino kelis salės keistuolius, labai norėjusius, jog į juos kas nors atkreiptų dėmesį. Na, tikriausiai visi gauname tai, ko nusipelnėme. Norintiems daugiau sužinoti apie šį spektaklį, galiu tik pasiūlyti kolegės tekstą, kurį tuoj pat pamatysite nuorodoje. Jame taip pat galėsite rasti komentarus apie spektaklius, kurie nebus paminėti mano tekste.

Tačiau nepameskime ritmo, juk atrodo, kad iki čia tekstas ėjosi gana sklandžiai, ar ne? „Ritmas yra šokėjas“ – jauno estų choreografo Henri Hütt spektaklis liko vienas įsimintiniausių iš mažojo formato darbų šiame festivalyje. Pagrįstas palyginti trumpa šokio ir gyvenimo patirtimi, minimalistinio šokio kūrinys kalbėjo(si) apie išeities tašką – ritmą. Širdies, judesio, kalbos, patirties, gyvenimo… Ritmą, kuris mus skatina judėti, bet tuo pačiu gali tapti vangumo ir monotonijos priežastimi. Nors formaliai spektaklyje yra visi dėmenys: kostiumas, rekvizitas, muzika, garso, video, šviesos ir kita technika, galutinis rezultatas yra ne tik švarus, bet iš pirmo žvilgsnio pernelyg grynas. Ir visgi jis nelieka tuščias. Konceptualus, tačiau jaunatviškas ir atviras darbas, – toks, kokių šiandien sutikti pavyksta nedažnai.

Konceptualus, moteriškai aštrus iš pradžių pasirodė Agnijos Šeiko ir Ingridos Gerbutavičiūtės spektaklis „Dior in Moscow“. Visgi jis paliko keistą įspūdį. Nežinau kodėl, bet man visuomet sunku tapatintis su moterų problemas sociume nagrinėjančiais kūriniais. Norėtųsi sakyti, jog tai – kartų skirtumai, tačiau būtent tai neigia duetas, teigdamas, jog iki šiol moterys Rytų Europoje yra pasimetusios tarp skirtingų kultūrų, režimų, o gal net ir tikėjimų sukurtų įvaizdžių.

Neneigdama problemos, kurią dažnai matau aplink, vis susimąstau, ar bėda yra ta, jog moterys pasimetė tarp įvaizdžių, ar tai, jog apskritai juos priėmė kaip faktą ar, pasak kūrėjų, modelį. Ir nors atrodo, kad tokia minties eiga yra tapati spektakliui, jam įpusėjus dėmesys kiek prislopo. Pirminis, šiurkštus priėmimas, puikus Agnijos personažas (ar būsena?), Ingridos šaltumas, peraugantys į diskusiją, pokalbius ir plečiamus kontekstus įdomių Albenos Baevos videoprojekcijų fone… Kažkur visa tai aš pamečiau. Kažkokiu momentu scenoje vėl atsirado per daug moteriškų isterijų, kurias vėliau užglaistė ir nuramino bendras šokis. Žinau tik tiek, jog bus įdomu dar kartą pamatyti šį spektaklį.

Ir šiam kartui, pabaigai (juk dar bus ir antroji straipsnio dalis), – prancūzai su spektakliu „Gerro, Minos ir Jis“. Komikas Dylan Moran yra sakęs, jog prancūzai pusnuogiai gali būti tik nuo juosmens žemyn, taip pabrėždami savo nuogumą. Po „Propagande C“ trupės pasirodymo sunku jam prieštarauti. Trys vyrukai vilkintys tik ilgais marškiniais, pretenduojančiais, bet taip ir netampančiais suknelėmis, beveik valandą žaidžia uždaryti neįvardintoje erdvėje. Lyg įmesti į kalėjimą, jie iš naujo atranda bendravimą ir džiūgauja visais įmanomais vyriško komunikavimo malonumais, kas iš esmės yra labai panašu į vaikų žaidimus.

Nes tokie yra vyrai. Kol moterys vaduojasi iš sociumo joms primestų kompleksų, jie toliau žaidžia karą, aiškinasi, kuris yra stipresnis, renkasi geriausią draugą, išbando fizines savo kūno ribas ir tampa juokingais monstrais, panašiais į „Holy motors“ Monsieur Merde personažą. Ne veltui susitikime po spektaklio jie juokavo (o gal ir ne), jog spektaklis gimė jiems bežengiant į trisdešimtmetį. Subtilus humoras, akį traukianti choreografija, laipsniškai užlipdoma ir vėl ištuštėjanti erdvė neleido nuobodžiauti iki pat nusilenkimų.

Šokis yra labai įdomus dalykas. Jis nebūtinai yra įdomus tuomet, kai yra profesionalus, o jau greičiau tuomet, kai juo norima ne tik pasipuikuoti, bet ir kalbėtis. Bet dar ne laikas apie tai…

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 18 d.

Audronis Imbrasas / BFL/Š.Mažeikos nuotr.

2016-ieji metai „Naujajam Baltijos šokiui“ neeiliniai – festivalis rengiamas 20-tąjį kartą, valstybė programai skyrė daugiau pinigų, nei kada nors anksčiau, o programos pagrindą sudaro pasaulinio lygio žvaigždės iš Kanados. Anot festivalio įkūrėjo ir vadovo Audronio Imbraso, viskas dar toli gražu nėra tobula ir greta džiuginančių sprendimų visuomet atsiranda kliūtys, kurias jau dvidešimtą kartą tenka griauti ar apeiti. Su A.Imbrasu kalbamės apie tai, kaip sudaroma festivalio programa, kaip ją koreguoja gaunamas finansavimas ir kiek darbo slypi už išvardintų „sėkmių“.

Aušra Kaminskaitė, menufaktura.lt

- Kaip ir kada kilo mintis rengti pirmą festivalį? Kokia tuo metu buvo šiuolaikinio šokio būklė Lietuvoje?

- Dešimto dešimtmečio pradžioje Lietuvoje be Operos ir baleto teatro, ansamblio „Lietuva“ bei dviejų muzikinių teatrų nebuvo profesionalių šokio trupių. Vilniuje buvo dar liūdniau – net ir baleto trupė kartais nesurengdavo nė vienos premjeros per metus, o „Lietuva“ neretai apsiribodavo vienu ataskaitiniu koncertu. Negana to, tada įsteigtas ir vakarietiškas permainas žadėjęs Atviros Lietuvos fondas neįtraukė į scenos menų programą šokio krypties, teigdami, jog šokio Lietuvoje nėra. Tai buvo galutinis taškas, perpildęs kantrybę ir paskatinęs apsisprendimą įkurti organizaciją, kuri būtų skirta profesionalaus šokio ir šiuolaikinio šokio plėtrai – Lietuvos šokio informacijos centrą.

Sostinėje jau vyko LIFE teatro festivalis, kuris greitai įrodė, jog pamačius užsienio trupes, keičiasi lietuvių publikos mąstymas ir požiūris.

O 1995 m. įkūrę centrą, greitai pajutome, kad reikia festivalio, kuris padėtų atgabenti į Lietuvą aukštos kokybės šokį ir leistų žmonėms suprasti, kas gi yra tas šiuolaikinis šokis – Vilniuje žmonės tiesiog neturėjo kur jo pasižiūrėti, o „Youtube“ tais laikais dar nebuvo. Tačiau sostinėje jau vyko LIFE teatro festivalis, kuris greitai įrodė, jog pamačius užsienio trupes, keičiasi lietuvių publikos mąstymas ir požiūris.

Pirmąjį festivalį, įvykusį 1997-ųjų kovą, rengti sumaniau likus iki jo gal keturiems mėnesiams, viešėdamas Vitebsko šiuolaikinės choreografijos festivalyje Baltarusijoje. Šokėjai, kiek pamenu, dalyvavo be atlygio, finansavom tik atvežimą, apgyvendinimą ir maitinimą. Bet greta trupių iš Prancūzijos, Rusijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos, dalyvavo, žinoma, ir lietuviai – iš to „nieko neturim“ atsirado gal devyni pasirodymai.

Spektaklis „Ore“/ menufaktura.lt/D.Matvejevo nuotrauka

- Šįmet festivalis iš Kultūros tarybos gavo kaip niekad didelį finansavimą – 115 tūkstančių eurų.

- Taip, tai didžiausia suma, kokią per dvidešimt gyvavimo metų iš valstybės yra gavęs mūsų festivalis. Drauge tai viena didžiausių sumų, kokias apskritai yra gavę tarptautiniai Lietuvos festivaliai. Ir atsakymus sužinojome vasario pradžioje, likus trims mėnesiams iki mūsų festivalio – taip anksti atsakymai, regis, niekada neateidavo. Iš to naudos labiausiai tiek, kad galime tiesiog anksčiau surašyti programą ir ją paskelbti viešai, bei užtikrinti, kad dalis planuotos kokybės programoje bus. Skirtąsias lėšas panaudoti pavyktų kur kas efektyviau, jei finansavimą žinotume pusmečiu ar metais anksčiau – kaip daugumoje normalių valstybių.

Šįmet festivalio programos kokybė tikrai bus aukštesnė negu pastarųjų metų. Tačiau noriu pasakyti, jog Naujajame Baltijos šokyje yra lankęsi tokių trupių, kurių vienos biudžetas yra tokio dydžio kaip visa šiemetė valstybės parama.

Jau Lenkijos, Estijos, Čekijos, Rumunijos festivalių finansavimas Lietuvą lenkia keletą kartų.

Vis dėlto, palyginus Naujojo Baltijos šokio ir kitų mūsų didžiųjų tarptautinių festivalių finansavimą su analogiškų renginių biudžetais užsienio valstybėse, situacija atrodo kiek kitaip. Jau Lenkijos, Estijos, Čekijos, Rumunijos festivalių finansavimas Lietuvą lenkia keletą kartų. Lyginant su Vakarų Europa, skirtumas siekia dešimtis kartų, o vieną sykį esu suskaičiavęs ir šimto kartų skirtumą. Nors užsienio festivaliai ir didesni, juose rodosi beveik tos pačios trupės, kaip ir pas mus. Žinoma, trupei iš Briuselio įsėsti į traukinį ir nuvykti iki Paryžiaus, o vokiečiams per porą valandų nuvažiuoti iki Ciuricho yra visai kas kita, nei atskristi iki Vilniaus. Taigi kai kurios kitų valstybių festivalių išlaidos savaime yra netgi kiek mažesnės nei mūsiškių.

- Kokiais būdais ir kiek laiko sudarinėji užsienietišką festivalio programą?

- Festivalis nėra rengiamas per konkretų laikotarpį. Jis organizuojamas nuolat, taigi galima sakyti, kad artėjančiam festivaliui ruošiausi 20 metų – jei nori pasikviesti įdomius dalykus, pasaulinį šokio vyksmą stebėti turi be pauzių. Žinau, kad dalis politikų ir kultūros valdininkų įsivaizduoja, jog festivaliai rengiami tokiu principu: sugalvojau, ką noriu kviesti, paskambinau penkioms trupėms, atvažiavo, pašoko ir išsiskirstė. Taip rimti festivaliai nerengiami.

Paprastai viskas prasideda, svarstant apie ryškiausias šių laikų šokio žvaigždes.

Į šį darbą žiūriu kaip į mozaiką – pirmiausia parenki didžiausius gabalus, tada dėlioji visa kita. Paprastai viskas prasideda, svarstant apie ryškiausias šių laikų šokio žvaigždes. Kartais atsiranda poreikis pristatyti konkrečios šalies šokio platformą – pavyzdžiui, šįmet festivalio pagrindą sudarys trupės iš Kanados. Vienas svarbiausių festivalio kriterijų – atvežti kuo skirtingesnius pasirodymus. Taip pat visuomet noriu pristatyti jaunus kylančius atlikėjus, lietuvių darbus. Įtakos turi ir scenos. Kažkada tam turėjom tik Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, o atsiradus Menų spaustuvei, čia norisi parodyti eksperimentinius, tarpdisciplininius, radikalesnius darbus.

- Kiek metų paprastai užtrunka trupių atvykimo derinimas?

- Su jaunesnėmis trupėmis užtenka susisiekti, likus pusmečiui iki festivalio. Su didelėmis paprastai užtrunkame apie 3 metus. Yra atvejų, ir šiemetinėje programoje, kai dėl įvairių priežasčių trupės atvyko, praėjus 8-iems ar 10-čiai metų po pirmojo pokalbio.

- Kai kurios trupės atvyksta ne po vieną kartą. Kas lemia tokį pasirinkimą?

- Nepaisant to, kad festivalyje pristatomi aukščiausios klasės renginiai ir pasaulinio lygio žvaigždės, Lietuvos publikai tai neretai yra kažkas visiškai naujo ir nežinomo. Pamenu tuos anekdotinius klausimus, kai užsiminus apie Cullberg Ballet iš Švedijos, pakankamai solidūs žmonės nusistebėdavo: „švedai moka šokti baletą?“. Todėl svarbu ugdyti ir perimamumą – greta naujovių pristatyti lietuviams jau žinomus vardus. Po kelis kartus vežame dažniausiai tas trupes, kurios priklauso Baltijos ir Šiaurės šalių regionui.

Marie Chouinard trupė / NBŠ archyvo nuotr.

- Ar dažnai pavyksta pristatyti naujus darbus, ar visgi tenka rinktis senesnę produkciją?

- Festivalio prioritetas yra nauji kūriniai, tačiau kol susitari dėl trupės atvykimo, darbas įgyja šiokį tokį stažą. Dažnai mūsų festivalyje įvyksta išankstinės ar netgi pasaulinės premjeros. Kartais kviečiame spektaklius, kurių pats nebūnu matęs, tačiau pasitikime trupe ir rizikuojame. Ne kartą pasitaikė, kad parodėme visišką „šviežieną“, o po kiek laiko spektaklis gaudavo apdovanojimą. Kažkurį laikotarpį stebėdavom tokį smagų reiškinį: pradėdavom šnekėti su rusų šokio trupėmis lapkričio ar gruodžio mėnesį, o kai spektaklis atvykdavo, jis būdavo ką tik apdovanotas Auksine kauke. Pernai festivalį pabaigėme jaunos britų trupės „Igor and Moreno“ šviežutėliu spektakliu „Idiosinkrezė“ – neseniai sužinojau, kad jis už 2015 m. buvo nominuotas nacionaliniams Jungtinės karalystės šokio apdovanojimams.

Ne kartą pasitaikė, kad parodėme visišką „šviežieną“, o po kiek laiko spektaklis gaudavo apdovanojimą.

Senų darbų vežame labai nedaug. Vienas iš atvejų buvo Matso Eko baletas „Žizel“ – kūrinys, nuo kurio šis choreografas išgarsėjo. Tiesa, šįmet atvyksiantis kanadietės Marie Chouinard spektaklis yra sukurtas prieš dešimt metų ir aplankęs gausybę festivalių, tačiau būtent šis choreografės darbas man labiausiai patinka ir įtikina. Norvego Jo Strømgreno darbas „Ten“ taip pat yra ne naujas, tačiau tai spektaklis apie mūsų regioną, be to – jo pasaulinė premjera įvyko būtent Naujajame Baltijos šokyje, todėl matome prasmę šiemet jį pakartoti, nes tai vienas sėkmingiausių su mūsų festivaliu susijusių tarptautinių šokio produktų.

- Kokius svečius kviečiate iš užsienio stebėti festivalio?

- Čia jau susiduriame su minėta problema – kada Lietuvoje priimami sprendimai apie kultūros finansavimą. Žinoma, kviečiame atvykti įvairių festivalių, teatrų vadovus, programų koordinatorius, tačiau kelerius pastaruosius metus festivalio biudžetas paaiškėdavo, likus 5-6 savaitėms iki paties festivalio. Vakariečiai savo darbotvarkę planuoja iš anksto ir negali atvykti, jei pakviečiam likus dviems savaitėms iki festivalio pradžios.

Vakariečiai savo darbotvarkę planuoja iš anksto ir negali atvykti, jei pakviečiam likus dviems savaitėms iki festivalio pradžios.

Tai problema, kuri visus šiuos du dešimtmečius neleido pritraukti į festivalį pakankamai stebėtojų ir išnaudoti jį tiek mūsų meno eksporto, tiek turizmo tikslams. Neretai girdžiu, kad privalome planuoti ir patys prisiimti riziką, tačiau mums jau užtenka rizikos, kurią prisiimame, kviesdami dideles trupes. Kitas dalykas – susitarimai su pačiomis trupėmis. Vienas žymiausių belgų choreografų Wim Vandekeybus užpernai gal iki kovo pabaigos laukė, kol jam pasakysiu, ar turime galimybę juos kviestis gegužės pradžiai. Tai yra itin neprofesionalu, nepagarbu ir juokinga.

- Bet juk festivalis turi užtikrintą finansavimą trims metams.

- Tai mitas, savotiška imitacija. Teoriškai Kultūros ministerija patvirtina sąrašą festivalių, kurie tarsi yra užsitikrinę finansavimą trejiems metams, tačiau ir jie privalo kasmet su visu paraiškų srautu rašyti projektus, ir niekada nežinome, kiek tiksliai lėšų gausime. O juk yra skirtumas, ar tai bus 10, 50 ar 100 tūkstančių.

- Negi nėra būdų apeiti tokią sistemą ir sužinoti finansavimą anksčiau?

- Aš tokių būdų nežinau. Juoba, kad praeitų metų ataskaitų nepatikrinusi, Kultūros taryba neskiria finansavimo kitiems metams. Lietuva yra vienintelė taip veikianti valstybė savo regione. Nekalbu apie Rusiją ar Baltarusiją.

Jie klausia: kaip tai nežinot, juk jūs Europos Sąjungos valstybė! Ir tada pradedu atsiprašinėti.

Kasmet bendraudamas su trupėmis iš Vakarų, jaučiu didelę gėdą už savo šalį. Pavyzdžiui, festivalis numatomas gegužės mėnesį, ir kovo 1 dieną trupė manęs klausia: tai ar važiuoti? Aš jiems sakau, kad dar nežinau. Jie klausia: kaip tai nežinot, juk jūs Europos Sąjungos valstybė! Ir tada pradedu atsiprašinėti, sakydamas, kad esame posovietinė šalis, ir mūsų kultūros finansavimo sistema vis dar posovietinė. Tada dauguma supranta ir laukia toliau.

- Lietuviška festivalio programa pastaraisiais metais kur kas siauresnė nei anksčiau. Kodėl?

- Viena pirmųjų vos pradėto rengti festivalio užduočių buvo atvesti į Lietuvą šiuolaikinį šokį, ir ši užduotis jau įgyvendinta. Pastaraisiais metais Lietuvoje atsirado akivaizdžiai daug gerų šokio spektaklių, tad pradėjo aiškėti, kad nebegalime visko sutalpinti į festivalį, tiksliau, negalėjome atiduoti lietuviškai produkcijai visos savaitės Menų spaustuvėje, negalėjome ir drastiškai ilginti renginio. Drauge kilo klausimas – negi festivalis tėra sezono tęsinys, kai krūvoje pristatoma viskas, ką buvo galima pamatyti sezono metu? Taigi buvo nutarta parodyti pora išskirtinesnių lietuviškų spektaklių, pristatyti vieną kitą užsienyje kuriantį lietuvį, o didžiąją dalį darbų sudėti įpitching session, kurią stebėti gali ir užsienio programų koordinatoriai, ir lietuviai. Rezultatai jau matosi: ryškiai daugėja lietuvių šokėjų gastrolių į užsienio šalis, o festivalio programa atgauna intensyvų tarptautiškumą.

- Lietuvių atlikėjai, kaip ir užsieniečiai, gauna atlygį už spektaklius?

- Pirmųjų festivalių metu dauguma trupių – lietuvių ir užsienio – šoko be atlygio. Tačiau vėliau, kiek pamenu, nebuvo atvejo, kad kažkas festivalyje rodytų spektaklį nemokamai. Žinoma, lietuviškų spektaklių kainos ne tokios, kaip užsieniečių, tačiau stengiamės, kad atlygis nebūtų minimalus. Jei sudėliojęs programą matau, kad lėšų norimai programai nelabai užtenka, informuoju kolegas ir tuomet deramės dėl atlygio.

- Ar Lietuvoje pakanka erdvių šokio spektakliams?

- Teoriškai spektaklius būtų galima rodyti beveik bet kur – juk yra visokio formato darbų. Kažkada esame rodę spektaklius Jaunimo, Rusų dramos, „Lėlės“ teatruose. Tačiau juose kyla problemų su technika, galimybe ją naudoti ar keisti, o ir erdvės per mažos spektakliams – standartinė šių laikų šokio spektakliui reikalinga scena yra bent 10×10 metrų. Pagal šį parametrą Vilniuje tinka LNDT didžioji ir mažoji salės bei Menų spaustuvė. Kalbant apie sveiku protu grįstus sprendimus ir sąnaudų adekvatumą, šios erdvės yra ir vienintelės techniškai tinkamos kviečiamiems šokio spektakliams. Dar yra M.K.Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatras – scenos prasme puikiai tinkama erdvė, tačiau technikos prasme sunkiai įvaldoma.

Būtų ne mažiau įdomi istorija, jei pakalbėtume apie trupes, kurių nepavyko atvežti.

Esame rodę spektaklius Klaipėdoje – Žvejų rūmuose, Muzikiniame teatre, Klaipėdos dramos teatre. Buvome ir Kaune, Alytuje, Panevėžyje, Mažeikiuose… Tačiau išvažiavus už Vilniaus ribų būtinai prasideda problemos su technika, kai kurie užsienio trupių reikalavimai ne sostinės teatrams apskritai yra kosmosas. Kaune, deja, iš viso nėra erdvių, tinkamų pristatyti tokioms trupėms kaip, tarkim, Vupertalio šokio teatras, Sashos Waltz trupė, La la la Human Steps, Cullberg Ballet… Teoriškai būtų galima rodyti Žalgirio arenoje, tačiau tai nebūtų adekvatu, turint omenyje sąnaudas, žiūrovų skaičių ir kitas rizikas.

- Kokie ateities planai? Esi numatęs temų, šalių, trupių, kurias nori kviesti?

- Šioje šalyje nebenoriu nieko planuoti taip iš anksto. Būtų ne mažiau įdomi istorija, jei pakalbėtume apie trupes, kurių nepavyko atvežti. Ir ne todėl, kad jie pasakė „ne“, bet dėl vėlyvo atsakymo, netinkamų sąlygų ir panašiai.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. balandžio 14 d.

BFL

Pirmadienio vakarą Vilniuje prasidės 15-asis šiuolaikinio šokio festivalis “Naujasis Baltijos šokis”. Visą savaitę sostinės scenose savo naujausius spektaklius rodys žinomi Prancūzijos, Vokietijos, Danijos, Norvegijos, Islandijos ir Lietuvos šokio kūrėjai.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre festivalį pradės vienas garsiausių Danijos choreografų Palė Granhojus (Palle Granhoj) su spektakliu “Dance me to the end on/off Love”. Išskirtiniame pasirodyme skambės gyvai atliekamos legendinio kanadiečių muzikanto Leonardo Koeno (Cohen) dainos, o profesionalūs šokėjai su humoru kvies pažiūrėti į meilę ir mus supantį pasaulį.

Pernai sukurtas spektaklis Danijoje buvo nominuotas prestižiniam “Reumert” prizui kaip geriausias metų šokio spektaklis, o jo režisierius P. Granhojus pelnė ne mažiau svarų valstybinio Danijos meno fondo apdovanojimą.

Po daugiau nei dešimties metų į Lietuvą vėl užsuks Prancūzijos šokio žvaigždė Palas Frenakas, prieštaringai įvertintame, tačiau itin estetiškame spektaklyje “Vyrų paslaptys” nagrinėsiantis erotiškumo, intymumo temas.

Garsus vokiečių choreografas Morganas Nardis pristatys savo monospektaklį “a one m(org)an show”, o sparčiai šokio pasaulyje kylantis norvegas Alanas Liusjenas Ejenas (Lucien Oyen) pikantiškais vaizdais provokuos žiūrovą pasirodymu “Ydingieji”, kurio idėją subrandino savo paskutinės viešnagės Lietuvoje metu.

Festivalio žiūrovai turės progos pamatyti ir naujausius Lietuvos šokio kūrėjų darbus. Premjerinį spektaklį “Medėjos”, pagrįstą istorija apie savo vaikus žudančias moteris, rodys šokio teatras “Aura” iš Kauno. Specialiai festivaliui spektaklį “Dykra” sukūrę choreografė Agnija Šeiko ir dainininkas Jonas Sakalauskas sieks visiškos šokio ir muzikos harmonijos, o Auksinio scenos kryžiaus laureatas Vytis Jankauskas projekte “Liepsnos virš šaltojo kalno” ieškos egzistencinių žmogaus patirčių.

Jaunajai šokio meistrų kartai atstovaus prieš keletą metų Auksiniu scenos kryžiumi už debiutą apdovanota Loreta Juodkaitė, kuri kartu su M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto šokėjomis parengė kompoziciją “Sapnų žemėlapis”. Pradedančios choreografės Rūta Butkus ir Edita Stundytė kalbės apie laukimą ir prasmės paieškas nebūtyje spektakliuose “Šventė” ir “Šokis Nr. 2 (Indigo)”/ “Šokis Nr.1 (Juoda)”. Psichologijos studentė Giedrė Ubartaitė kvies pasivaikščioti po vidinį žmogaus pasaulį projekte “Mono tyla”, šokio operoje NO AI DI apie gyvenimo tikslo paieškas ir jose gimstantį gėrį pasakos jauna kūrėja Erika Vizbaraitė.

Festivalis “Naujasis Baltijos šokis” iki gegužės 7 dienos numato parodyti net 14 šiuolaikinio šokio spektaklių Lietuvos nacionaliniame teatre ir “Menų spaustuvėje”.

Pavasarį norisi judėti, o judesys – tai ir savita kalba, ir estetika, ir netgi iškalbingos citatos dažniau besiklausantiems judesio tekstų. Pagaliau tai žmogaus fizinių galimybių apibrėžta, tačiau fantazijos dėka niekada nesustabarėjanti meno rūšis, kurią jau penkiolika metų Lietuvoje propaguoja “Naujojo Baltijos šokio” rengėjai.

Šįkart šiuolaikinio šokio festivalis Lietuvos publikai parodys penkias užsienio trupes ir visą būrį savų choreografų bei atlikėjų.

Europinė vitrina

Viena festivalio žvaigždžių žada tapti Prancūzijoje gyvenantis vengrų kilmės choreografas Palas Frenakas. Trys cirko akrobatų pasirodymą primenančios vertikalios virvės, dėl kurių nepailsdami konkuruoja keturi šokėjai – štai jums ir kukli spektaklio, pasakojančio apie ambicijų kupiną vyrų pasaulį, scenografija. “Vyrų paslaptys” pretenduos atskleisti, kur slypi vyriškojo šovinizmo, nenumaldomo noro viską valdyti šaknys. Šokėjų mimikai ir ženklų kalbai visuomet daug dėmesio skiriančio choreografo kūrinyje vyrauja išgryninta, erotizuota kūno vizualinė estetika.

Šiek tiek kitaip – su pietietiška aistra ir germanišku racionalumu – apie panašius dalykus kalbama Vokietijoje kuriančio italo šokėjo ir choreografo Morgano Nardi spektaklyje “A one m(org)an show”. Šis kūrėjas pristato savo biografiją, išdainuoja tiesas, sušoka netikras istorijas ir… apgina savo teisę meluoti. Vokiečių menininko Ericho Picko sukurta nuožulni scenos instaliacija verčia atlikėją nuolat ieškoti kūno, o kartu tikrų ir išgalvotų dalykų pusiausvyros.

Danų šiuolaikinio šokio kūrėjas Palle Granhojus savo kūrinyje “Dance me to the end on/off Love” pasitelkė legendinio poeto ir dainininko Leonardo Coheno dainas. Garsios “Granhoj Dans” trupės vadovą domino šokio-koncerto fenomenas, o inspiravo ilgesio, kaip neišsenkančios meilės šokiui, idėja.

Publika taip pat turės progą išvysti gaivališkumu pribloškiantį norvegų trupės “Winter Guests” spektaklį “Ydingieji”, sulaukusį pačių įvairiausių vertinimų. Spektaklį sukūrė sparčiai kylanti Norvegijos šokio scenos žvaigždė Alanas Lucienas Øyenas. “Ydingųjų” atspirties tašku tampa neapykanta sau, tapusi mūsų kasdienybe.

O jaunos islandų kompanijos “Kviss bumm bang” pasirodymas “Safaris” atskleis meno renginių užkulisines subtilybes, kurias dar būtų galima vadinti nacionaliniais festivalio organizavimo ypatumais. Anglų kalba vyksiančiame performanse, į kurį įleidžiami tik dvidešimties metų sulaukę asmenys, nebus nei aktorių, nei žiūrovų – visi taps visateisiais renginio dalyviais.

Lietuviško šokio panorama

Nieko nauja, kad neturintieji laiko chereografų premjeromis domėtis ištisus metus “Naujajame Baltijos šokyje” paaukoję keletą vakarų gali išvysti kondensuotą metų įvykių “grietinėlę”.

Išskirtine premjera “Medėjos” vilniečius pamalonins Kauno šokio teatras “Aura”. Nors Birutės Letukaitės kurto spektaklio tema pati savaime nėra maloni: choreografė primena, kad kasmet Lietuvoje atliekama maždaug devyni tūkstančiai abortų ir nužudomi vidutiniškai septyni jau gimę kūdikiai.

Išvysime ir naujovišką žanrą – kompozitoriaus Jono Sakalausko bei choreografės Agnijos Šeiko sukurtos šokio operos premjerą “Dykra”.

O viena originaliausių šalies šokio pasaulio asmenybių Loreta Juodkaitė šįkart pasirodys ne kaip unikalių gebėjimų atlikėja, o kaip choreografė, kompoziciją “Sapnų žemėlapyje” sukūrusi Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus mokinėms.

Naujausius darbus festivalyje taip pat pristatys choreografai Giedrė Ubartaitė, Vytis Jankauskas, Edita Stundytė, Erika Vizbaraitė ir Rūta Butkus.

Kaip ir daugelis valstybės remiamų kultūros festivalių, “Naujasis Baltijos šokis” šįmet pasižymės keliskart sumenkusiu biudžetu. Todėl jame sumažės užsienio svečių pasirodymų, daugiau dėmesio bus skirta savų choreografų kūrybai.

"Veido" archyvas

“Mikas ir pusryčiai” (Lietuva)

Lietuviška programa

Tiesa, dalis Lietuvoje užaugusių šokio meistrų tėvynei jau lyg ir nebepriklauso. Štai choreografė Rasa Alksnytė dvylika metų su šeima gyvena Belgijoje, ten įkūrė savo šokio trupę “Zanzi” ir tėviškėn sugrįžta tik konkretiems darbams. Vienas tokių darbų – spektaklis “Prarastos sielos” Klaipėdos muzikiniame teatre. Iš Suomijos su žmona Maria Saivosalmi į festivalį atvyks ir beveik kasmet jame naujus spektaklius mūsų publikai pristatantis Andrius Katinas. Šįmet žavios šokėjų šeimos pasirodymas vadinsis ypač intriguojamai: “Prielaidos jaunos moters portretui / Sudie, Ana Karenina”.

Iš Anglijos atvyks jauna trupė “Collaborative Dance Experience” su šioje šalyje choreografiją studijavusios, bet tėvynėje iki šiol nežinomos šokėjos Deimantės Prišmantaitės sukurtu spektakliu “Toli viduje” pagal garsųjį Andrejaus Tarkovskio filmą “Stalkeris”.

Loreta Juodkaitė, viena žinomiausių nūdienos lietuvių šokio menininkių, irgi dažniau spektaklius rodo užsienyje nei Lietuvoje. Festivalyje išvysime jos įstabiąją “Maldą smėlyje”, sukurtą po Loros viešnagės Turkijoje. Choreografė ir šokio pedagogė Aira Naginevičiūtė, visuomet daug dėmesio skirianti scenoje perteikiamoms idėjoms, rodys naująjį darbą “Ego ir ID”, o jos kolegė iš Klaipėdos Agnija Šeiko – spektaklį “Paikos mergaitės maldos”, įkvėptą devynioliktojo amžiaus moterų laisvėjimo idėjų.

Kauno šokio teatras “Aura” šįmet festivalio žiūrovams pristato savąją Antonio Vivaldi “Metų laikų” versiją, sukurtą JAV studijavusios to paties kolektyvo šokėjos Linos Puodžiukaitės. O iš tos pačios “Auros” į choreografijos pasaulį atėję atlikėjai Raimonda Gudavičiūtė ir Mantas Stabačinskas pristato savarankišką darbą – spektaklį “Taip!” apie tai, kad kiekvienas mūsų vertas pasiaukojančios meilės, bet tam, kad jos sulauktume, pirmiausia tenka pamilti pačius save.

Bus galima pamatyti ir debiutinę choreografės Giedrės Ubartaitės kompoziciją “Paunksmė”, sukurtą neseniai susikūrusiam kolektyvui “Vėjo musės”. Debiutuojanti choreografė iš Klaipėdos Inga Kuznecova pristatys darbelį “Mikas ir pusryčiai”, tyrinėjantį žmogaus reakcijas į skirtingą maisto skonį, o Dovilė Petkūnaitė spektaklyje “Movie Never Made” svarstys moterų vienatvės temą.

Užsieniečių gretos

"Veido" archyvas

“Double Points: Hell” (Nyderlandai)

Šokio festivalyje šįmet viešės trupės iš Švedijos, Danijos, Norvegijos ir Nyderlandų, taip pat bus pristatytas bendras vokiečių ir prancūzų choreografų projektas “Kartu, pavieniui” hiphopo muzikos ritmais. Sebastienas Ramirezas ir Raphaelis Hillebrandas savo pasirodyme pasitelks vaizdo projekcijas ir kompiuterinius žaidimus.

Fizinis teatras “Mute Comp.” iš Danijos savo pasirodymus apibūdina kaip viesuliškus, triukšmingus roko muzikos koncertus. Choreografai Kasperas Ravnhojus ir Jacobas Stage‘as spektaklyje “Post Secret” deklaruoja besąlygišką meilę gyvenimui ir kalba apie gebėjimą atleisti ir judėti pirmyn. O švedų trupė “Andersson Dance” kompozicijoje “Pasivaikščiojimas vodevilyje” pateikia tikrą scenos menų rebusą, kuriame dera išmonė, humoras ir veržlus šokis. Tuo tarpu Nyderlandų šokio žvaigždės Emio Greco trupė pateiks šokio filmą “Piano di Rotta” ir gyvą spektaklį “Double Points: HELL”.

Na, ir koks būtų “Naujasis Baltijos šokis” be nuolatinio svečio iš Norvegijos Jo Stromgreno? Spektaklis “Eksperimentas” taps jau dešimtuoju Lietuvoje pristatytu jo darbu. Aukų dėl žmonijos progreso tematiką norvegas narsto su jam būdinga ironija ir groteskišku humoru, pasitelkdamas rusiškas dainas.

Priminsime, kad festivalio pasirodymai vyks Nacionaliniame dramos teatre, Menų spaustuvėje ir Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos šokio teatre.