Indija garsėja kaip pigios darbo jėgos šalis. Indai sumanūs ir smalsūs, o jų imlumo nepraleidžia pro akis apsukrūs užsienio verslininkai, įdarbinantys indus savo korporacijose, bet dažnai mokantys jiems mažiau nei išsivysčiusių šalių piliečiams. Vis dėlto Indijos kosminė veikla įrodo, kad ši Azijos valstybė nepelnytai nurašoma.
Deimantė DAUGINTYTĖ
Indija yra kol kas vienintelė Azijos šalis, sėkmingai įvykdžiusi Marso misiją. Bene ryškiausias Indijos pasiekimas kosminėje erdvėje – sėkmingas zondo nusiuntimas į Marso orbitą. Tai Indijai pavyko iš pirmo karto, nors vilties buvo mažai. Daugiau nei pusė ankstesnių pasaulio valstybių bandymų – 23 iš 41 misijos – nepavyko, įskaitant Japonijos bandymą 1999-aisiais ir Kinijos 2011-aisiais.
Tik Europos, Sovietų Sąjungos ir NASA agentūroms pavyko įgyvendinti Marso misijas. Pernai rugsėjį į Marso orbitą įskriejęs Indijos įrenginys „Mangalyaan“ vis dar puikiai veikia ir toliau tyrinėja planetą.
Dirbtinio palydovo misija Indijos žiniasklaidos pažymėta kaip „istorinis įvykis“, šio atsitikimo pro akis nepraleido ir visas pasaulis. Šiuo metu palydovas vykdo antrąjį misijos etapą: per pirmąjį jis padarė Marso nuotraukų, o šiuo metu skrisdamas orbitoje tyrinėja atmosferą.
Indų technikos stebuklas
Indai įrodė dar daugiau: jų įrenginys ne tik saugiai pakilo, nuskriejo į Marso orbitą ir dirba, bet ir pranoko lūkesčius, nes buvo sukurtas dirbti Marso sąlygomis tik pusę metų, o greitai sueis dveji, ir jis dar veikia. Neseniai tikrintos kameros ir sistemos veikia nepriekaištingai, o vaisiai – per 400 į Žemę pasiųstų nuotraukų.
2013 m. lapkritį Šricharokotos saloje prasidėjusi misija gali trukti ilgiau, nei Indijos mokslininkai manė: pagal prognozes, „Mangalyaan“ turi tiek degalų, kad galėtų dar metus skraidžioti aplink Raudonąją planetą net išsijungus palydovo sistemoms. Jei kamera vis dar veiktų, kas žino, kokių plačių vandenynų palydovas užfiksuotų.
Pirmoji Marso misija indams atsiėjo pigiau, nei amerikiečiams sukurti filmą „Gravitacija“ (rež. Alfonso Cuarónas). Holivudo filmas, kuriame vaidina George‘as Clooney ir Sandra Bullock, kainavo 100 mln. JAV dolerių, o palydovo kelionei į Marsą Indija išleido tik 4,5 mlrd. rupijų (78 mln. dolerių). NASA kosmoso agentūrai Marso palydovo „Maven“ misija atsiėjo 671 mln. dolerių.
Indijos premjeras Narendra Modi pareiškė, kad ši sėkmė įrodo tautos sugebėjimus, „nepaisant kai kurių apribojimų“, o Indija sieks tapti pirmąja pasaulyje, teikiančia pigias paslaugas kosmoso technologijų srityje. Pasak premjero, būtent Indijos mokslininkų pasiaukojimas užtikrino labai pigią, bet sėkmingą Marso misiją.
Sudomino ir NASA
Indijos sėkmė sudomino NASA. Praėjus vos savaitei po to, kai zondas įskriejo į Marso orbitą, JAV kosmoso agentūra pasiūlė Indijos kosmoso tyrimų organizacijai (ISRO) ateityje kartu vykdyti nuodugnesnius Raudonosios planetos tyrinėjimus. Be šios kosminės misijos, agentūros taip pat sutarė stebėti Žemės klimato kaitą specialiu radaru, kuris turėtų pradėti darbą 2020 m.
Rusija taip pat pareiškė, kad ateityje šalių bendradarbiavimas kosmoso srityje gali sustiprėti. Indija ir Pakistanas bendradarbiaus plėtojant SAARC palydovą, kurį iš esmės kuria ISRO. Jis, kaip tikimasi, pradės veikti 2016 m. gruodį, o N.Modi jį apibūdina kaip „dovaną kaimynams“. Nurodoma, kad šis įrenginys bus naudingas nuotolinėms medicinos paslaugoms plėtoti, prognozuoti orams ir komunikuoti. Indijos palydovas pravers net 8 Azijos šalims – tikimasi, kad įrenginys užkirs kelią didelėms nelaimėms ir katastrofoms, susijusioms su epidemijomis ar gamtos stichijomis.
Pakistanas, atrodo, vienintelis parodė aiškų susidomėjimą Indijos kosminiais laimėjimais, nes, pavyzdžiui, Kinija, vis dar tebegyva praėjusio amžiaus nuotaikomis ir vis dar nori lenktyniauti. Tai buvo ypač aišku 2013 m. Mėnulio misijoje. Kinija labai didžiavosi savo zondo pasiekimais ir viliasi netrukus išlaipinti savo astronautų gamtiniame Žemės palydove.
Tačiau tais pačiais 2013-aisiais Kinijos Marso misija žlugo beveik neprasidėjusi – „Yinghou-1“ paleidimas buvo atšauktas dėl techninių nesklandumų. Tai konkurentę Indiją įkvėpė dar rimčiau veikti – ji vos per 15 mėnesių sukūrė palydovą „Mangalyaan“.
Japonijos kosmoso agentūra JAXA taip pat yra viena pagrindinių jėgų regione. Indija, Kinija ir Japonija, manoma, žvilgčioja viena kitai per petį, o ši stiprėjanti konkurencija išeis į naudą visam pasauliui. Naujas kosmoso tyrimų bumas leidžia numatyti, kad bus daugiau bendrų misijų tarp augančių kosminių lūkesčių Azijoje. Galiausiai agentūros visame žemyne gali susivienyti ir išsiųsti astronautus į Marsą.
Indija ir dosni, ir versli
Naujasis Delis jau parodė, kad geba sukurti kosminį aparatą ir nusiųsti jį į Marsą daug pigiau nei amerikiečiai. Indai jau išbandė sudėtingą, irgi gimtinėje sukurtą, įvairių objektų stebėjimo radiolokatorių (MOTR), kurį paleido palydovinė raketa. Įrenginį suprojektavo ir pagamino pats Satišo Davano kosmoso centras. Radaras gali vienu metu stebėti 10 objektų, tirti futbolo aikštės dydžio objektus 800 km atstumu, o šiek tiek didesni objektai gali būti stebimi ir iš 1000 km. Nemažai agentūrų jau bandė tokią galimybę, tačiau indai radarą sukūrė keturis kartus pigiau nei užsieniečiai – už 70 mln. dolerių. Net sistema ir duomenis analizuojanti programinė įranga buvo sukurta jų pačių.
Indijoje daugiau nei 30 metų egzistuoja kosminė programa, bet ankstyvieji tikslai nuo dabartinių ir ateities vizijų be galo skiriasi.
Skurdo įveikimo labdaros organizacijos „Action Aid“ Indijoje direktorius Sandeepas Chachra tiki, kad investicijos į kosmoso tyrimus potencialiai galėtų būti naudingos pažeidžiamiausiems šalies sluoksniams. „Investicijos į naujas technologijas, įskaitant kosmines, yra svarbi ekonomikos siekių Indijoje dalis. Kuriant šalyje modernią technologinę bazę skurdo lygis nesudaro kontrasto. Svarbu panaudoti mokslo ir technologijų pažangą, kurti gerovę ir naudą, o galimybes nukreipti įveikiant įsišaknijusį skurdą ir kurti viltį būsimoms kartoms“, – BBC aiškino humanitaras.
Indijos mokslininkas Koppillilas Radhakrishnanas pateikė jų šalies mokslininkų viziją ruošiantis didžiajai kelionei: amerikiečiai siekia optimizavimo, rusai – tvarumo, o indai savo kosminėse misijose bando sutilpti į ribotą biudžetą.
Tačiau Indijos inžinerijos mokslų ir technologijų instituto generalinis direktorius nesiima šalies kosminių pastangų sieti vien su „taupia inžinerija“, nes riboti ištekliai jiems neužkirto kelio pasiekti tikslo. Tai veikiausiai mobilizavo tyrėjus ir inžinierius dirbti dar išmaniau.
Kita indų taupumo ypatybė – jie viską gamina patys, perdirbdami ankstesnius modelius ir kaupdami žinias. Užsakyti variklius ar erdvėlaivio dalis iš kitų, labiau patyrusių šalių – paprasta, ypač jei nestokoji lėšų, bet patiems eiti bandymų ir klaidų keliu – sumanu.
K.Radhakrishnanas žiniasklaidai taip pat atskleidė savo mokslinio instituto virtuvę: ekspertai atlieka tik kelis, bet esminius bandymus ir iš jų „išgręžia“ viską, ką gali. Tarkim, Rusijos kosminės stoties fiasko grandinė sukėlė isterišką juoką, kai bepilotė „Sojuz“ raketa kelis kartus iš eilės nesugebėjo pristatyti krovinio į Tarptautinę kosminę stotį. Gėdos neištvėrusi Rusija griebėsi senesnio tipo raketos, kad galėtų įvykdyti užduotį. Trečias kartas nemelavo ir įrenginys su keliomis tonomis atsargų kosmonautus pasiekė vėluodamas tris mėnesius.
Indijos kosminė stotis padarė daug namų darbų, tarp jų – drastiškai sumažino degalų sąnaudas „Mangalyaan“ palydovui iš Žemės orbitos šaunant į Marso orbitą. Negana to, inžinieriai ir mokslininkai griežtai laikosi disciplinos ir nenuklysta nuo savo tvarkaraščio, o tai apsaugo nuo numatytų išlaidų viršijimo.
Indai dirba po 18 valandų per parą
Misijai pasirengti reikėjo per 15 mėnesių, todėl indus spaudė ne tik biudžetas, bet ir laikas. Tačiau Europoje mokslininkai dirba apie 35 valandas per savaitę, o Indijoje kvalifikuotiems kosminių reikalų ekspertams įprasta darbuotis po 18 valandų per parą. Daugelis mokslininkų, kaip atskleidė K.Radhakrishnanas, palydovo paleidimo laikotarpiu dirbo net po 20 valandų per parą.
Be to, kaip sako JAV Raiso kosmoso instituto vadovas Davidas Alexanderis, kosminių aparatų inžinieriai Indijoje uždirba daug mažiau, nei vidutiniškai per metus uždirba JAV aeronautikos inžinierius. Nors sunku tiesiogiai palyginti šių ekspertų pajamas, JAV per metus toks specialistas uždirba apie 105 tūkst, o Indijoje – vos 20 tūkst. dolerių.
Be to, didžiulė darbo užmokesčio praraja neišvengiama ir tarp elektronikos inžinierių. Pagal salary.com, vidutinis elektronikos inžinierius JAV per metus gauna 120 tūkst. dolerių, o Indijoje, kaip nurodo „Glassdoor“, tas pats specialistas „Samsung“ tipo korporacijoje į savo sąskaitą gaus mažiau nei 12 tūkst. dolerių. Skaičiai apytiksliai, bet leis suvokti skirtumą.
Kitas keblus klausimas, susijęs su Indijos kosmine veikla: kaip šalis, kuri negali išmaitinti savo gyventojų, gali sau leisti kosmines misijas? Kur Indija atrado tuos milijonus, esant tokiam skurdui?
Indija nėra vienintelė besivystanti šalis, kurios svajose – pakilti virš Žemės dulkių. Nigerija kartu su kitomis šalimis sukūrė palydovų, kurie skraido aplink Žemę. „Viršžeminių“ planų turi ir Šri Lanka, Bolivija ar net Baltarusija. Nemažai šalių yra pradėjusios po dešimtis programų, bet nė vienos jų tikslas kol kas nėra paleisti erdvėlaivio į kokį nors objektą ar išlaipinti žmogaus Mėnulyje.
Pastaroji mintis apsėdusi Kiniją, kuri viliasi, kad po mėnuleigio „Chang-3“ sėkmės gamtiniame Žemės palydove galiausiai nusileis kinas. Tai būtų antroji žmonių misija Mėnulyje po legendinio „Apollo“ nusileidimo dar 1969 m.
Badas, vaikų mirtingumas ir milijardai kosmosui
Vis dėlto nežemiškos visomis prasmėmis Indijos ambicijos gali atrodyti kaip tikras pinigų švaistymas. Šalyje du penktadaliai vaikų miršta nuo prastos mitybos, pusė indų neturi tinkamo tualeto. Ir nors Indijos Marso misija, atsiėjusi 78 mln. dolerių, gali atrodyti pigi pagal Amerikos (arba Kinijos) standartus, bendra Indijos kosmoso metinė programa vertinama milijardu dolerių. O išlaidos sveikatai sudaro maždaug vos 1,2 proc. šalies BVP.
16 tūkst., o gal ir daugiau mokslininkų bei inžinierių Indijoje šiuo metu dirba prie kosmoso plėtros projektų, bet milijonai neturi ko valgyti. Labdaros organizacijos vertina Indiją kaip trečiojo pasaulio šalį ir skiria paramą vargingiausiems regionams. Dauguma šalies kosmoso programų, ypač ankstesnių dešimtmečių, skirtos kurti palydovams, kurie užtikrins geresnį ryšį, sudarys žemėlapius, stebės orus, karines pajėgas.
Tai duoda tiesioginės naudos paprastiems žmonėms. Vienas pavyzdžių iš 2013 m.: Indijos rytinėje pakrantėje praūžė didelis ciklonas, bet žmonių žuvo nedaug, o panašaus stiprumo stichija toje pačioje vietoje 1999 m. pražudė daugiau nei 10 tūkst. gyventojų. Mat tobulinami Indijos orų palydovai padėjo atlikti tikslesnes prognozes, kur ir kada audra užklups regioną.
Šie iš palydovų gauti duomenys apie lietingąjį sezoną gali padėti net skurdžiausiems ūkininkams geriau planuoti, kada sodinti augalus, kad derlius nebūtų sunaikintas.
Indai skris į Mėnulį?
Indija iš dalies pasirūpino savo žmonių gerove, bet rankos vis dėlto labiau tiesiasi į tolius. Įvykdžiusi Marso misiją, ISRO užsiminė apie skrydį į Mėnulį. Viliamasi netolimoje ateityje nuleisti Mėnulyje erdvėlaivį ir kartu tyrinėti Saulę kitu palydovu. Šalis tikisi iki 2017 m. į Mėnulį nuskraidinti mėnuleigį.
Kita idėja – įdiegti palydovą Saulės ir Žemės Lagranžo taške. Lagranžo taškai yra padėtys tarp dviejų vienas aplink kitą besisukančių kūnų – Žemės ir Mėnulio, Saulės ir Žemės, kuriose trečias nedidelės masės objektas, pavyzdžiui, kosminis laivas, gali neribotą laiką išbūti nenaudodamas jokių papildomų jėgų savo padėčiai stabilizuoti.
Lagranžo taške abiejų kosminių kūnų gravitacinė trauka sudaro įcentrinę jėgą, reikalingą tarp jų esančiam objektui išlaikyti. Pernai Indija jau išbandė „Chandrayaan-1“ Mėnulyje, nuskraidino jį ir grąžino į Žemę, tačiau nuolat pabrėžė, kad su jokia šalimi nekonkuruoja, nes turi savo prioritetų.
Šalies mokslininkai tvirtina, kad Indijos antroji Mėnulio tyrimų misija „Chandrayaan-2“, kuri turi būti pradėta per artimiausius dvejus trejus metus, bus parengta tik iš vietinių išteklių. ISRO pirmininkas Kiranas Kumaras priminė, kad iš pradžių palydovas turėjo būti pagamintas Rusijoje, bet šalis tobulina savo technologiją. Taigi tai bus indų kūrinys.
„Chandrayaan-2“ iš pradžių buvo įsivaizduojama kaip bendra ISRO ir „Roscosmos“ misija, bet po to, kai Rusijos vadovaujama tarpplanetinė misija „Phobos-Grant“ prieš trejus metus patyrė nesėkmę, Rusijos agentūra peržiūrėjo savo galimybes dirbti kartu. Nauja į Mėnulį skrisiančio erdvėlaivio versija bus sunkesnė nei pradinė, bet tirs Mėnulį ir ieškos vandens tiek, kiek gebės pasiekti nuo nusileidimo vietos. Per pirmąją Indijos Mėnulio misiją „Chandrayaan-1“, pradėtą 2008 m., buvo paleistas zondas, kuris padėjo patvirtinti vandens egzistavimą Mėnulyje. Misija veikė iki 2009 m. rugpjūčio, kol ją nutraukė staigus gedimas.
Per „Chandrayaan-2“ misiją bus siekiama panaudoti ir išbandyti įvairias naujas technologijas ir atlikti naujų eksperimentų.
Indija galvoja išsyk keliomis kryptimis. Ji jau užsiminė ir apie skrydį į Venerą, kurioje temperatūra siekia apie 500 laipsnių Celsijaus. ISRO vadovas intriguodamas pareiškė, kad ekspertai turi sudėlioti šalies kosminės programos prioritetus, vis dėlto šiuo metu jau kuriami į Venerą galbūt skrisiančio erdvėlaivio prototipai. Atlikus pasirengimo etapą būtų kuriama bandomoji versija, tada – skrydžio verta versija.
Loading ...