BFL / K.Vanago nuotr.

Šiais laikais Naujuosius metus pasitinkame triukšmingais šūksniais ir gausiais petardų ir fejerverkų sprogimais. O kaip Naujuosius metus pasitikdavo mūsų kaimo senoliai? Kokie būdavo šios šventės papročiai?

Apie tai etnologas ir Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka:

BFL / Š.Mažeikos nuotr.

1. Svetima šventė?

Etnologas pažymi, kad Lietuvoje visai savitų, gamtos virsmų padiktuotų apeigų Naujųjų metų šventei neturėta, todėl imta kartoti saulėgrįžos šventės vyksmą. Žinoma, su tam tikrais niuansais.

2. Antrosios Kūčios

Labiausiai Naujųjų metų sutikimas kaip tradicija įsitvirtino vidurio ir rytų Lietuvoje. Šventė vadinta skirtingai: šiaurės rytų dalyje – riebiosiomis Kūčiomis, vidurio Lietuvoje – Kūčelėmis arba Kūčiukėmis, Švenčionių krašte – mažosiomis Kūčiomis, Dzūkijoje – Pakūčiais arba antrosiomis Kūčiomis.

„Skirtingai nuo šventinės vakarienės, tikrųjų Kūčių, tai nebe šeimos, o bendruomenės, ypač jaunimo, šventė. Todėl vakarieniauti kviesta ir svečių – kaimynų, giminių”, – teigia L.Klimka.

Žemaitijoje tradicinis naujametinių vaišių valgis – šiupinys su kiaulės galva, “kad visus metus mėsos šeimynai nepritrūktų.“

3. Maistas

Per Naujuosius lietuviai dalinosi kalėdaičiais, išsikepdavo šviežių kūčiukų. Žemaitijoje tradicinis naujametinių vaišių valgis – šiupinys su kiaulės galva, “kad visus metus mėsos šeimynai nepritrūktų.“

4. Raganos

Buvo tikima, jog Naujųjų metų naktį sodybą lanko raganos, kurios lygiai dvyliktą susirenka pašokti kieme. „Jei tos raganos namuose pastebėtų nepabaigtų darbų, tai ir apsigyventų čia visiems metams… Tada pridarytų visokių šunybių: tai pakulas suveltų, tai aveles nukirptų. Kad bent gyvuliams nepakenktų, reikia užsidegti graudulinę žvakelę ir pereiti kryžmai per tvartą“, – papročius komentuoja etnologas.

5. Javų šaukimas

Įdomus naujametis paprotys, kai vakare iš laukų šaukiami javai, žinomas šiaurės Lietuvoje. Šeimininkas atidarydavo svirno duris, atsigręždavo į dirbamų laukų pusę ir garsiai pašaukdavo: „Javai, javai, svirno durys atdaros, aruodai pilni!“

Rytų Lietuvoje taip pat tam tikrais veiksmais būdavo stengiamasi pagausinti derlių. Tarkime, Naujųjų metų išvakarėse ūkininkas į špitolę elgetoms nuveždavo grūdų ir atseikėdavo gorčiumi, vis uždėdamas didžiausią kaupą.

Naujųjų metų išvakarėse ūkininkas į špitolę elgetoms nuveždavo grūdų ir atseikėdavo gorčiumi, vis uždėdamas didžiausią kaupą.

6. Karnavalas

Jaunimas, sutikdamas Naujuosius metus, rengdavo persirengėlių vaikštynes. Tai rytinės Lietuvos dalies tradicija. Būtini vaidinimo personažai yra šie: pirmiausia Senieji metai – sulinkę, suvargę, apsirengę apspurusiais rūbais, gražus jaunikaitis su knyga rankoje – Naujieji metai. Jųdviejų palyda – meška, gervė, ožka, išdaigininkas velniukas, kartais čigonai, juoda giltinė su mediniu kardu. Štai toks būrys pasibelsdavo į kiekvieną kaimo trobą. Įleisti vidun pasveikindavo namiškius, palinkėdavo gerų ateinančių metų. Žinoma, už tai būdavo ir pavaišinami.

"Scanpix" nuotr.

Turintieji pinigų, energijos ir entuziazmo gruodžio 31-ąją gali sėsti į lėktuvą ir lėkti aplink pasaulį, bandydami pasivyti išeinančius metus. Arba galima keliauti ištisus metus ir Naujuosius švęsti įvairiuose kraštuose pagal skirtingas tradicijas. Milijonai žmonių visame pasaulyje Naujuosius sutinka ne sausio 1-ąją.

Eglė Digrytė, euroblogas.lt

Saulės kalendorius, paremtas Žemės apsisukimo apie ją reguliarumu, pagal kurį gyvename šiandien, naudojamas nuo 1592 metų, kai jį įvedė popiežius Grigalius XIII. Bet metų virsmą sausio 1-ąją katalikiškoji Europa ėmė švęsti tik XVII a. pab., pagal popiežiaus Inocento XII bulę. Tiesa, šalys iki šiol laikosi skirtingų tradicijų.

Antai Stačiatikių bažnyčia Grigaliaus kalendoriaus nepriėmė, todėl rusai, graikai, serbai, bulgarai Kalėdas ir Naujuosius švenčia maždaug dviem savaitėmis vėliau (o gal ir dukart).

Kovo 1-oji, kaip naujų metų pradžia, kai kuriose Vakarų Europos valstybėse buvo švenčiama iki VIII a.

Šio kalendoriaus prireikė netikslumui, buvusiam imperatoriaus Julijaus Cezario įvestame kalendoriuje, kuris galiojo nuo 46 metų prieš mūsų erą ir kuriame metai yra 11 minučių 14 sekundžių per ilgi, panaikinti. Anksčiau romėnai metus skaičiavo „nuo pasaulio sukūrimo“. Metų pradžia laikytas kovas – karo dievo Marso mėnuo.

Kovo 1-oji, kaip naujų metų pradžia, kai kuriose Vakarų Europos valstybėse buvo švenčiama iki VIII a., Rusijoje – iki XV a., Anglijoje – net iki XVIII a. pab. O senovės graikams atspirties taškas skaičiuojant metus buvo olimpinės žaidynės.

Musulmoniški ir persiški Naujieji

Daugelis, pavyzdžiui, musulmonai Naujuosius pasitinka vadovaudamiesi Mėnulio kalendoriumi, kuriame mėnuo trunka 29,5, o metai – 354 dienas. Dabar jie gyvena 1437-aisiais, kurie prasidėjo spalio viduryje ir truks iki kitų metų spalio pradžios. Islamo išpažinėjai metus skaičiuoja nuo 622-ųjų, kai įvyko hidžra – pranašas Mahometas ir jo sekėjai persikėlė iš Mekos į Mediną. Musulmonai Naujuosius tradiciškai sutinka šeimoje.

Šeimos Now Roz pradeda ruoštis prieš mėnesį – valo, tvarko ir puošia namus, perdažo ar įsigyja naujų namų apyvokos daiktų.

Persų palikuonys Afganistane, Irane ir Tadžikistane metų virsmą švenčia per pavasario lygiadienį – kovo 21-ąją. Pagal persų kalendorių, dabar eina 1394-ieji. Kiekvienoje šalyje – savos šventimo tradicijos. Pavyzdžiui, afganistaniečiai švenčia tik minėtą dieną, o iraniečiai – visas 40. Bet didžiausiai Afganistano etninei grupei – puštūnams – ši šventė svetima.

Naujieji – pavasario atėjimo ir gyvybės sugrįžimo metas – persiškai vadinami Now Roz (pažodžiui – Nauja diena).

Austrijoje gyvenančios afganistanietės Somah Ibrahimi žodžiais, jos tautiečiams tai yra ypatinga diena. Ta proga žmonės stengiasi apsivalyti ir atsinaujinti: išmesti nebenaudojamus daiktus, grąžinti skolas, pamiršti nuoskaudas, susitaikyti.

„Šeimos Now Roz pradeda ruoštis prieš mėnesį – valo, tvarko ir puošia namus, perdažo ar įsigyja naujų namų apyvokos daiktų, – pasakojo Somah. – Visi, ypač vaikai, turėtų vilkėti naujais drabužiais, dažnai – žalios spalvos.‟

(…)

Naujųjų proga dažnas keliauja į šalies šiaurėje esantį Mazar-e Šarifo miestą, kur Now Roz švenčiamas ypatingai. Ten stūkso šventojo Ali – pranašo Mahometo pusbrolio ir žento – garbei pastatyta mečetė. Joje lankytojai praleidžia daug valandų, meldžiasi, kad ateitis būtų gera. Jie sveikina naujus metus ir stengiasi pamiršti, kas blogo nutiko praėjusiais. Now Roz yra ypatingas metas įsimylėjėliams – vyrai savo sužadėtinėms turi nupirkti drabužių ar aukso žiedą.

"Scanpix" nuotr.

Kinai gauna atostogų

Mėnulio kalendoriumi vadovaujasi ir kinai, tarp sausio pabaigos ir vasario pabaigos minintys Pavasario šventę. Kiti – 4713-ieji arba Beždžionės – metai Kinijoje, Korėjoje, Vietname, Tibete ir kai kuriose kitose Azijos šalyse prasidės vasario 8 d. Kad pasivytų saulės kalendorių, kinai kas keletą metų įterpia papildomą mėnesį.

Legenda byloja, kad kalnuose ar jūroje gyvenęs pabaisa Nianas (kiniškai „metai”) kas 12 metų išlįsdavo medžioti žmonių.

„Kinams tai viena didžiųjų švenčių, kai net fabrikų darbuotojus paleidžia namo, – pasakojo šioje šalyje studijavusi Milda Samulionytė. – Švenčia jie dvi savaites kartu su šeima, būtinai perka ir rengiasi naujais drabužiais, nes tiki, kad tai atneš laimę ir gerovę, valgo koldūnus. Būtiniausiai žiūri specialią laidą, kurią transliuoja nacionalinė televizija. Fejerverkai – kaip gi be jų?! Dieną ir naktį gatvės aidi nuo petardų ir fejerverkų. Penkioliktą dieną švenčiama Žibintų šventė, kuria baigiasi kinų Naujųjų metų maratonas ir visi grįžta prie darbų.‟

Legenda byloja, kad kalnuose ar jūroje gyvenęs pabaisa Nianas (kiniškai „metai”) kas 12 metų išlįsdavo medžioti žmonių. Jis bijojęs triukšmo ir raudonos spalvos, tad būdavo gąsdinamas fejerverkais ir šios spalvos papuošimais. Frazė „švęsti Naujuosius metus” pažodžiui kiniškai reiškia „Niano nuėjimą“.

Naujieji pradedami švęsti per antrą mėnulio jaunatį po žiemos saulėgrįžos. Žmonės išvalo ir raudonai papuošia namus, apsirengia naujais drabužiais, lanko gimines ir draugus. Vaikai gauna „raudonų vokelių” su pinigais.

Išvakarėse namie susirinkusi šeima valgo šventinę vakarienę – koldūnus, pyragėlius, mėsos ir žuvies patiekalus, o pirmą metų dieną valgomas vegetariškas maistas. Apsivilkus auksu žėrinčius kostiumus, gatvėse šokamas drakonų ir liūtų šokis. Linksmybės baigiamos per pilnatį – penkioliktą dieną, vadinamą Žibintų švente. Jos metu jaunimas išeina į gatves, tikėdamasis susirasti porą.

Kolektyvinis gimtadienis su koldūnais

Korėjiečiai švenčia su visu pasauliu, tik savaip. Laikrodžiams mušant vidurnaktį į sausio 1-ąją, jie vieni kitiems linki: „Tebūna tavo metai kupini palaiminimo!‟.

Sakoma, kad nesuvalgę šios sriubos korėjiečiai netampa vyresni vieneriais metais.

Eunyoung Roh teigimu, tai yra šeimos šventė, lyg mūsų Kūčios ir Kalėdos. Ryte valgoma ryžių pyragaičių sriuba. Seniau žmonės vargiai įpirkdavo ryžius – jie buvo prieinami tik kilmingiesiems ir turtuoliams. Vietoj to korėjiečiai valgydavo bulves, kukurūzus, kviečius ir panašius produktus, o ryžių pyragaičiai buvo tikra prabanga, prieinama tik per didžiąsias šventes.

Sakoma, kad nesuvalgę šios sriubos korėjiečiai netampa vyresni vieneriais metais. Mat jie amžių skaičiuoja kitaip nei mes – metai pridedami ne tikrąją gimimo dieną, o per Naujuosius. Taigi sausio 1-oji yra ne vien naujų metų pradžia, bet ir bendras gyventojų gimtadienis. Teiraujantis žmogaus amžiaus, galima paklausti, kieksyk ryžių pyragaičių sriubos jis valgė. Be to, korėjiečių supratimu, kūdikis gimsta jau būdamas vienerių metų – jie prideda vaisiaus, kurį jau laiko žmogumi, amžių. Tikrąsias gimimo dienas jie taip pat švenčia – su tradiciniais vakarėliais ir dovanomis, tik jų amžius tuomet „nepasikeičia‟.

Šiuolaikiniai japonai irgi švenčia su šeima. Ta proga gaminamas sėkmę nešantis maistas osechi-riōri.

Japonės Kaori Naruse žodžiais, jos tautiečiams Naujųjų sutiktuvės – viena didžiausių švenčių, lyg Kalėdos Vakaruose. Naujuosius jie sutinka sausio 1-ąją, bet ryte, tekant saulei, todėl ir sako vieni kitiems: „Sveikinimai išaušus!“ Seniau išvakarėse apsišvarinę  ir išmetę nereikalingus daiktus, po to savaitę žmonės stengdavo nedirbti ir nevalyti, kad kartu su dulkėmis neišvalytų laimės.

Šiuolaikiniai japonai, merginos teigimu, irgi švenčia su šeima – visi kartu linksminasi, keičiasi dovanomis. Ta proga gaminamas sėkmę nešantis maistas osechi-riōri: krevetės esą lemia ilgaamžiškumą, juodosios sojos pupos – gerą gyvenimą, lotoso šaknys – sėkmę, o silkė ikrai – gerą derlių, kaštonai esą padeda nugalėti sunkumus, o bambuko ūgliai – pasiekti daugiau už tėvus, silkės ikrai valgomi dėkojant už vaikus. Pirmą metų dieną populiaru kaligrafiškai parašyti metų sentenciją.

Laikomasi ir įvairių religinių papročių, iš kurių populiariausias – lankyti šintoistų šventyklas palinkėti laimingų ir sveikų metų. Dauguma kompanijų, anot Kaori, išleidžia savo darbuotojus trumpų atostogų nuo gruodžio 31-osios iki sausio 2-osios ar 3-iosios.

"Scanpix" nuotr.

Vietoj šėlsmo – atgaila

Žydų, kurie skaičiuoja jau 5776 metus, Naujieji – Rosh Hashana (pažodžiui – metų galva) – švenčiami rugsėjį ar spalį. Taip pat kintanti jų data priklauso ir nuo Saulės, ir nuo Mėnulio kalendoriaus.

Granato sėklos simbolizuoja žydų tautos gausą ir vienybę, o žuvies galva – siekį eiti pirmyn.

Naujųjų šventė – ne itin linksma, nes Dievas ima „rinkti“ per metus atliktus gerus ir blogus darbus. Pirmą dieną žmonės eina prie upės vandens telkinio ir, skaitydami maldą, iškrato kišenes, taip simboliškai išsivaduodami iš nuodėmių. Šis ritualas vadinamas tašlichu („išmetimu“). Būtina šventinės puotos dalis – apvali chala (baltos duonos pynutė) ir obuoliai, kurių gabaliukai, pamirkyti meduje, valgomi tradiciškai linkint „gerų ir saldžių metų“. Ant stalo būna ir mėsos bei žuvies, bet dominuoja saldūs patiekalai, galima gerti saldų vyną. Granato sėklos simbolizuoja žydų tautos gausą ir vienybę, o žuvies galva – siekį eiti pirmyn.

Dešimtą metų dieną, dar vadinamą Teismo diena – Jom Kipur, nusprendžiamas kiekvieno likimas. Laikomasi pasninko, draudžiama mylėtis, praustis ir skalbti. Žmonės vilki baltus drabužius – apsivalymo ir vilties simbolį, meldžiasi sinagogoje. Iš avino rago pagaminto senovinio instrumento shofar muzika simbolizuoja atgailą už blogus poelgius, patvirtina judaizmo principus ir tradicijas.

Švenčia ir pavasarį, ir rudenį

Indijoje – kiek daugiau painiavos, mat jos gyventojai laikosi įvairių tradicijų ir Naujuosius skirtinguose regionuose sutinka skirtingu metu, pavyzdžiui, Kašmyre – kovą, Vakarų Bengalijoje – balandį. Tik kai kurios šventės bendros visiems.

Viena populiariausių ir geriausiai žinomų – Holi, minima per pilnatį vasarį ar kovą ir dažnai laikoma Naujaisiais metais. Per Holi, kuri siejama su meilės dievu Kama, indai degina didžiulę baidyklę (Kamos ar demonės Holikos atvaizdą), barsto vienas kitą spalvotais dažais.

Deginama daugybė aliejinių lempučių ir žvakelių, reiškiančių gėrio pergalę prieš blogį ir padėką Dievui.

Tuomet indai stengiasi atsinaujinti – namus ir gatves išpuošia gyvomis gėlėmis, perka naujus drabužius, dovanoja vieni kitiems naujus daiktus, moterys vilki geltonai – tai simbolizuoja pavasarį. Deginama daugybė aliejinių lempučių ir žvakelių, reiškiančių gėrio pergalę prieš blogį ir padėką Dievui.

Naujaisiais metais kartais vadinama Diwali – spalį ar lapkritį minima žibintų šventė, per kurią garbinama turto, sėkmės ir šeimos deivė Lakšmė. Tuomet mirusiųjų sielos esą lanko buvusius namus, todėl žibintais ir fejerverkais bandoma jas nuvyti.

Šie metai gražiai atrodo kalendoriuje ir labai tinka ateities jubiliejams: 2015-ieji dalija XXI amžiaus 2-ąjį dešimtmetį pusiau. Metus norisi apžvelgti tarsi iš Anykščių šilelio medžių lajų tako, kuris atidarytas liepos mėnesį. Galima pasigrožėti reginiu – net ir žinant, kad nusileidę žemyn atrasime ir nelabai gerų dalykų.

Šiame „Veido“ numeryje rašoma apie 2015-ųjų sėkmės ženklus. Vis dėlto, kad ir kaip žvelgtume, už viską susimokame be­ne svar­biausia šių metų naujiena – ES valiuta. Eu­ras Lietuvos piliečių sąmonėje yra tarptautinės sėkmės ženklas, nors toks ženklas jis nėra nei švedams, nei danams, nei britams, kurie turi savas valiutas ir euro įsivesti kol kas neplanuoja.

Sėkmės simbolis – vienas dalykas, tačiau va­liuta turi būti patogi. Dabar galime sakyti, kad į bankomatus ir pinigines atėjęs euras liko tarsi nepastebėtas, – tai irgi sėkmė. Rimtų tech­­ninių keblumų nebūta, juolab kad lietuviai, kurie nepasikliauna savo aritmetikos ži­niomis ir neturi fenomenalių gebėjimų žaibiškai atlikti veiksmų su skaičiumi 3,4528 (tiek litų buvo vertas euras), neliko be skaitytuvų. Paprastumą mėgstantys galėjo naudotis banko kortelę primenančiomis lentelėmis, į kurias žvai­ruojant matyti tai litai, tai eurai, o žengian­tys koja kojon su pažanga kainas perskaičiuodavo išmaniaisiais telefonais.

Ne vien savo išlaidas skaičiuojančiam, bet ir oficialią statistiką sekančiam Lietuvos piliečiui gali kilti šioks toks galvosūkis: kainos lyg ir didėjo, tačiau 2015-ieji baigėsi esant defliacijai – kitaip tariant, infliacijai su minuso ženk­lu.

Statistikos departamentas atliko vartotojų nuomonių tyrimą, iš kurio matyti, jog lietuviai mano pragyvenę kainų didėjimo metus: teigiančių, kad kainos per pastaruosius dvylika mėnesių pastebimai padidėjo, šių metų lapkritį buvo 80 proc. O statistikos duomenys rodo, kad vartotojo krepšelio kaina buvo 0,4 proc. mažesnė negu prieš metus.

Žinoma, krepšelio turinys įvairus. Vienos dedamosios „brinko“ ir sunkėjo, o kitos „džiūvo“ ir lengvėjo ar bent jau nekeitė svorio. Per metus nuo 2014-ųjų lapkričio iki šių me­tų lapkričio brango daugelis paslaugų: poilsio ir kultūros paslaugos (22 proc.), būsto nuoma (19 proc.), įvairių buities prietaisų taisymas (13 proc.), drabužių, avalynės taisymas (7–8 proc.), kir­pyklos (5 proc.), maitinimo paslaugos (6 proc.).

O kas pigo? Vertindami vien paskutinį me­tų mėnesį žinovai tikina, kad 2015 m. gruodžio def­liacijai įtakos turės mažėsiančios maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų, transporto, ap­ran­gos ir avalynės kainos. Tokia buvo ir visų be­si­bai­giančių metų tendencija. Už tą defliaciją rei­kia dėkoti pingančiai naftai, kuri tempia že­myn de­galų kainas. Vaizdžiai kalbant, pigūs de­galai at­svė­rė pasunkėjusias vartotojų krepšelio de­­da­mąsias. Infliaciją gesino žaliavų rinkose at­pigę grū­dai: kviečiai, ryžiai, kukurūzai per me­tus at­pigo daugiau nei dešimtadaliu. Šįmet Lie­tu­voje beveik dešimtadaliu atpigo pieno produktai – dėl Rusijos em­bargo susidarė jų pertek­lius.

Palydėdami euro įvedimo metus ir žvelgdami į ateitį ekspertai sutartinai tvirtina, kad defliacija pasibaigs. Taigi lietuvis galės ramia sąžine ir neprasilenkdamas su statistika sakyti, kad kainos didėja. Veiksniai jau išvardyti, tiktai mi­nusus reikia pakeisti pliusu. Vargu ar maisto pro­duktai toliau pigs. Liausis pigti nafta.

Infliacija į Lietuvą kitais metais sugrįš dėl kylančio vidutinio darbo užmokesčio. Taigi šį­met gavę defliacijos „saldainį“ ateityje galėsime guostis, kad gyvename kaip normali euro zo­nos valstybė.

Lėtesnis šalies ūkio augimas šįmet gali kelti rūpesčių, tačiau jie ne tokie slegiantys, kai ži­no­ma, kad sulėtėjimo priežastis yra už Lie­tu­vos sienų. Rusijos embargas kirto per ­Lietuvos eksportą. Bet galima džiaugtis, kad dėl to ne­nukentėjo šalies biudžetas (eksporto svyravimai menkai veikė biudžeto pajamas – per tris metų ketvirčius  valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų planai buvo viršyti 2 proc.).

Sėkme laikytinas ir šalies ūkio gebėjimas prisitaikyti prie staigaus eksporto rinkų praradi­mo Rusijoje ir Nepriklausomų Valstybių Sandrau­go­je (NVS): 2015 m. pirmąjį pusmetį (palyginti su atitinkamu 2014-ųjų laikotarpiu) eksportui į Rusiją sumažėjus 54,1 proc., eksportas į Šiaurės Ameriką padidėjo 36,6 proc. Skai­tine išraiška lyginant 2014 ir 2015 m. pirmuosius pusmečius Lietuvos eksporto posūkis atrodo dar įspūdingiau: eksportui į NVS susitraukus 170,8 mln. Eur, eksportas į ES padidėjo 184 mln. Eur, o bendrą 15,8 mln. Eur eksporto nuosmukį lėmė praradimai kitose rinkose.

Besižvalgant tarptautinės sėkmės ženklų negalima nepaminėti Lietuvos pakvietimo de­ryboms dėl narystės Ekonominio bendradarbia­vimo ir plėtros organizacijoje (EBPO). Pre­zidentė Dalia Grybauskaitė viliasi, kad Lietuva taps visateise organizacijos nare 2017 m. – praėjus 21 metams nuo tada, kai EBPO nare tapo Lenkija ir 15 metų nuo pirmosios paraiškos, ku­rią Lietuva pateikė 2002 m.

EBPO dabar priklauso 34 valstybės, kurios kviečia kitas bendru sutarimu.  Narėmis gali tap­ti tik stabilios, ekonomiškai išsivysčiusios šalys. Vienintelė iš Baltijos šalių organizacijos narė kol kas yra 2010 m. pakviesta Estija.

Yra manančių, kad narystė EBPO – ne vien simbolinė, nes naudinga priklausyti turtingiausių, pažangiausių šalių klubui, nors metinis nario mokestis gali siekti kelis milijonus eurų. Viliamasi, kad mokestis atsipirks, nes į EBPO nares palankiau žvelgia tarptautinės reitingų agentūros, finansų institucijos, – vadinasi, įstojusi į šią organizaciją Lietuva galės skolintis geresnėmis sąlygomis.

Ir euras, ir narystė EBPO – savaip nematerialūs dalykai. Nors eurų banknotai šiugžda, valiuta – visų pirma kompiuterinių įrašų simboliai. Nario bilietas iš simbolio tampa vertybe, kai ima duoti naudos. O štai spalio vidury Lie­tuvą ir Lenkiją sujungusi „Rail Baltica“ ge­ležinkelio atkarpa – apčiuopiami bėgiai. Ir ne šiaip kokie nors, o europiniai. Nežinia, kada pra­­sidės reguliarus keleivių pervežimas Kau­ną pasiekusia europine vėže. Užtat į sėkmių skiltį galima įrašyti, kad tiesiant 364,5 mln. Eur vertės geležinkelį sutaupyta per 8 mln. Eur, ir ši atkarpa tekainavo. Vargu ar tais bėgiais greitai pajudės gausybė vagonų su lietuviškais grūdais, nors Lie­tu­voje pastaraisiais metais surenkami vis didesni grūdų derliai. Problemos kyla ne vien dėl transporto, bet ir dėl didžiulės javų pasiūlos. Šįmet grūdų Lietuvoje surinkta arti 6 mln. t – dvigubai daugiau nei prieš 10 metų.

Rekordiniai javų derliai ES ir Lietuvoje reiškėsi kritusiomis supirkimo kainomis. Ūkininkai griežė dantį, vartotojai džiaugėsi pigesniais gaminiais. Vienų sėkmė kartais reiškia kitų nesėkmę.

Jei paskutinį metų vakarą nutarėte praleisti žiūrėdami spektaklį, turėsite susitaikyti su tuo, kad už bilietus paklosite kone dvigubai didesnę sumą nei įprastai. Tarkim, Kauno valstybinio dramos teatro premjerą “Tegyvuoja Bušonas” gruodžio 30-ąją galima žiūrėti už 60 Lt, o naujametinį vakarą už bilietą mokėsite 100 Lt. Tiesa, iškart po spektaklio, kaip ir daugelyje teatrų tą vakarą, pulti į rūbinę nereikės: būsite pavaišinti putojančio vyno taure ir galėsite dalyvauti improvizuotame šventiniame vakarėlyje.

Tačiau didelės Naujųjų sutiktuvių įvairovės teatrai pasiūlyti jau nebegali. Štai Nacionaliniame operos ir baleto teatre į šventinio vakaro programą telikę pigiausi stovimi bilietai, kainuojantys 60 Lt. Į Kauno muzikinio teatro salėje rodomą naujametinį koncertą telikusios pavienės vietos, kainuojančios 150–170 Lt. Į Klaipėdos muzikinio teatro “Traviatą” pateksite už 75–120 Lt. Vilniaus mažajame teatre į tą vakarą rodomą “Mistrą” dar liko brangiausių, 102 Lt kainuojančių bilietų. Jaunimo teatras beturi vos keletą 80 ir 100 Lt kainuojančių bilietų į spektaklį “Vargšai. Aristokratai”.

Margesnę kainų paletę sostinėje tegali pasiūlyti Nacionalinis dramos teatras, šventinį vakarą rodantis miuziklą “Žmogus iš La Mančos” (nuo 30 iki 130 Lt) bei Rusų dramos teatras, siūlantis naujametinį reviu rusakalbiams (nuo 25 iki 80 Lt).

Naujųjų metų sutiktuvėms sparčiai rezervuojami svečių namai ir viešbučiai Lietuvoje, – pasirodo, nemaža jų dalis Vilniuje, Druskininkuose ir Palangoje jau visiškai užsakyti.

Pavyzdžiui, dauguma sostinės viešbučių svečiams tegali pasiūlyti po keturis ar penkis laisvus kambarius.

Pasak Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centro atstovės Annos Kaciun, svečiai naujametį poilsį kurorto sanatorijose, SPA centruose ir viešbučiuose planuoti pradėjo dar rugsėjį, tad didžioji dalis jų jau užsakyta.

Palangoje pasirinkimas dar šiek tiek didesnis. Viešbučio “Gabija” pardavimo ir rinkodaros vadovė Kristina Telpokaitė informavo, kad iki gruodžio buvo rezervuota apie 60 proc. kambarių. O poilsio namuose “Baltija” išnuomota daugiau nei trečdalis kambarių.

Kaip paaiškėjo, dažniausi vietų viešbučiuose užsakovai – užsieniečiai. Vilnių ir Druskininkus renkasi rusai, lenkai ir vokiečiai, o pajūryje daug latvių, nemažai dar ir lietuvių. Didesnio tautiečių aktyvumo Lietuvos kurortai tikisi nuo gruodžio vidurio – pasirodo, lietuviai visada susizgrimba vėliau. Tačiau užsieniečiai – naudingesni svečiai: jie dažniausiai apsistoja 3–8 paroms. Pavyzdžiui, nemažai Rusijos piliečių Druskininkuose šiemet planuoja ilsėtis nuo gruodžio 26-osios iki sausio 9 d.