Vos prasidėjus šildymo sezonui išaugo susidomėjimas nuomojamais butais naujos statybos namuose. Pigesnis ir individualiai reguliuojamas šildymas – pagrindinės to priežastys.

Nekilnojamo turto portalo Domoplius.lt ekspertai skaičiuoja, kad naujos statybos buto nuomos kaina Vilniaus mieste – apie 400 litų didesnė, nei senos.
Vidutinė vieno kambario buto senos statybos name kaina šiuo metu siekia 640 litų. Naujos statybos name už vieno kambario nuomą tektų mokėti beveik 300 litų daugiau – 950 litų.
Dviejų kambarių buto nuomos kaina skiriasi dar daugiau. Pavyzdžiui sostinės Fabijoniškių rajone naujos statybos name butą galima išsinuomoti už 1,1 – 1,3 tūkst. litų. Tokio pačio dydžio butą sename name ir už 700 litų.
„Nuomos kainos skirtumas sename ir naujame name gali siekti 200 litų, o kartais ir 600 litų ar daugiau. Tai priklauso nuo rajono ir bute esančių baldų, įrangos, būklės. Kita vertus, jei būna ilga ir šalta žiema, išsinuomojus butą naujame name galima sutaupyti mažiau mokant už šildymą”,- svarsto Evaldas Narbuntovičius, Domoplius.lt projekto vadovas.
Remiantis „Vilniaus energijos“ duomenimis, mokestis už šildymą skirtinguose namuose gali skirtis iki kelių kartų. Pavyzdžiui butų Antakalnyje beveik gretimai esančiuose namuose nr. 32 ir 37 mokestis už šildymą skiriasi du kartus. Šalčiausią mėnesį naujos statybos name dviejų kambarių 50 kv. m. buto šildymas kainuoja 150 litų, o senos – 300 litų.
Kai kuriuose senos statybos namuose sostinės Vokiečių gatvėje ar Užupyje mokestis už šildymą viršija ir 10 litų už kvadratinį metrą.
„Tokio pačio dydžio buto šildymo išlaidos gali skirtis net 350 litų. Gerame naujame name už 50 kv. m. butą net šalčiausią mėnesį už šildymą reikėtų mokėti vos 150 litų. Jei gyvenate sename bute su centriniu šildymu, už tokio pačio dydžio buto šildymą mėnesio pabaigoje ateitų 500 litų dydžio sąskaita”, – sako E. Narbuntovičius.
Nekilnojamo turto ekspertai pastebi, jog šildymo sezonas Lietuvoje trunka mažiausiai šešis mėnesius. “Viena vertus, senos statybos name nuomotis butą yra pigiau. Kita vertus, dažniausiai tokiuose namuose net ir mokant 500 už šildymą namuose būna šalta ir tenka naudotis elektriniais šildytuvais. O tai – papildomos išlaidos”, – pastebi E. Narbuntovičius.
Šiuo metu išsinuomoti butą senos statybos name gerokai lengviau. Tokių butų šeimininkai vos atėjus rudeniui nori kuo greičiau juos išnuomoti, kad jiems patiems nereikėtų padengti didelių šildymo išlaidų.

Pranešimai apie Serbijos ir Kosovo susitarimą paskatino pasidomėti ES plėtra ir Vakarų Balkanais apskritai. Be to, šis klausimas bus vienas Lietuvos pirmininkavimo ES elementų. Juk Lietuvai teks rengti tradicines metų pabaigos Tarybos išvadas dėl plėtros, taip pat spręsti dėl tolesnės ES plėtros strategijos. Ar čia įmanomas kažkoks proveržis ir ar Lietuvai reikia jo siekti?

Rytų partnerystės šalys Lietuvai dėl geografinių ir istorinių priežasčių visada buvo artimesnės ir svarbesnės nei Vakarų Balkanai. Ekonominių ir žmogiškų ryšių su Jugoslavija bei jos palikimu nebuvo daug. Dabar šis regionas daugeliui lietuvių yra tiesiog viena galimų atostogų vietų prie Adrijos jūros.
Tiesa, ES plėtra nėra tik Vakarų Balkanai. Tai dar ir Islandija bei Turkija. Turbūt vienintelė Islandija Lietuvos žmonėms kėlė ir tebekelia tikrų sentimentų. Nors šiuo metu ryšių su šia šalimi nėra daug, visi prisimena, kad Islandija pirmoji pripažino Lietuvą. Tačiau Islandija po pastarųjų parlamento rinkimų, regis, pati stabdys derybas dėl narystės ES. Paaiškėjo, kad ES Islandijos žmones žavėjo tik susidūrus su ekonominiais sunkumais. Sunkmečiui pasibaigus, islandams ES nebereikia. Lietuva norėjo padėti islandams baigti derybas dėl narystės, bet to, regis, nebenorės patys islandai.

Didžiausia pergalė – Kroatijos narystė

Lietuva išlieka viena aktyviausių ES Rytų kaimynystės politikos rėmėjų. Ji buvo ir tarp tų, kurios tvirtino, kad Rytų partnerystės šalims būtinai reikia narystės ES perspektyvos, nes be jos sudėtingos politinės ir ekonominės reformos nevyks.
Vakarų Balkanų šalys tokią perspektyvą jau turi dešimtmetį, taigi įdomu, kokia padėtis dabar.
Didžiausia pergalė ES plėtros fronte per pastarąjį dešimtmetį – Kroatijos narystė. Lietuvai teks garbė pradėti pirmininkauti ES, kurią sudarys jau ne 27, o 28 narės. Kroatija nuėjo sudėtingą pasirengimo deryboms ir pačių derybų kelią, mat buvo taikomi nauji ES plėtros strategijos principai, akcentavę vidaus reformas, ypač teisės ir teisingumo srityse. Kroatijai teko įvykdyti ne vieną politinę sąlygą, kuri buvo skausminga ir rinkėjų vertinta nevienareikšmiškai. Ir procesas užtruko gerokai ilgiau, nei įsivaizdavo patys kroatai: juk į ES jie siekė įstoti kartu su mumis 2004-aisiais, paskui ketino tą padaryti kartu su rumunais ir bulgarais 2007 m., bet galų gale ES nariais taps devyneriais metais vėliau už mus.
Kroatija parodė ES narystės pažado patikimumą, bet kitoms šalims kelias į ją bus sunkesnis. Nėra ir, matyt, nebus jokių išankstinių galimų narystės datų – tam, atrodo, nėra pasirengusios nei regiono šalys, nei pati ES. Šiuo požiūriu kol kas toliausiai pasistūmėjo Juodkalnija, kuri jau derasi dėl narystės ES. Lietuvos pirmininkavimo metu ji gali atversti dar kelis derybų skyrius, tačiau bet kokiu atveju Juodkalnija tebėra pačioje narystės derybų pradžioje.
Rengiantis narystei ES po Kroatijos ilgą laiką lyderės pozicijas užėmė Makedonija. Europos Komisija net ketverius metus iš eilės rekomendavo pradėti derybas su šia šalimi, bet prie Graikijos, kuri iki šiol blokuoja derybų pradžią dėl Makedonijos pavadinimo (taip pat vadinasi ir viena Graikijos provincija), prisidėjo ir Bulgarija, nepatenkinta tuo, jog Makedonija tariamai savinasi šios šalies istoriją ir kalbą. Iš tiesų Makedonija – geras pavyzdys to, kas vyksta tada, kai ES narystės magnetui nebeveikiant Bendrija nevykdo duotų pažadų.
Per pastaruosius metus Makedonijoje aiškiai sustiprėjo nacionalistinės nuotaikos, šalies politika tapo kietesnė ir radikalesnė. Europos Komisijos inicijuotas tam tikras narystės derybų pakaitalas – stojimo dialogas neatstoja narystės derybų, bet leidžia šaliai toliau rengtis narystei. Makedonijos pavadinimo ir kitų bėdų Lietuvos pirmininkavimo ES laikotarpiu, matyt, išspręsti nepavyks, bet palaikyti intensyvų stojimo dialogą Lietuvai derėtų. Nuo to priklausys ir pačios ES plėtros patikimumas.

Sudėtingi rebusai

Jei pavyks suderinti Serbijos ir Kosovo susitarimo detales (o detalės dažnai ir būna svarbiausios), jau birželio pabaigoje ES gali priimti sprendimą pradėti derėtis dėl narystės su Serbija ir dėl stabilizacijos ir asociacijos sutarties – su Kosovu. Jei taip nutiks, Lietuvai pirmininkavimo metu gali tekti atsakomybė ir garbė pradėti derybas su trečiąja Vakarų Balkanų šalimi. Tai paradoksalu, nes su Serbija Lietuvos santykiai intensyviausi, bet nebūtinai gerąja prasme.
O štai Kosovas tebėra ypatingas atvejis, bet klausimas dėl stabilizacijos ir asociacijos sutarties derybų pradžios būtų didelis žingsnis Kosovo padėties normalizavimo kryptimi. Dėl to jis toks sudėtingas ir tiesiogiai priklauso nuo bendro sutarimo.
Albanija bei Bosnija ir Hercegovina – dar tik potencialios kandidatės. Albanija jau kelerius metus iš eilės siekia gauti valstybės kandidatės statusą ir pernai buvo arti šio tikslo. Dabar likęs esminis išbandymas – birželio pabaigoje vyksiantys Albanijos parlamento rinkimai. Jų skaidrumas, rinkimų rezultatų pripažinimas ir galimybė po jų priimti svarbius kvalifikuotos daugumos reikalaujančius įstatymus – pagrindinė Albanijos statuso pakeitimo sąlyga. Nuspręsti, kur yra ta riba, kurios neperžengus rinkimus galima vadinti skaidriais ir sąžiningais, gana sudėtinga. Lietuvai teks prisidėti prie šio subtilaus vertinimo.
Bosnija ir Hercegovina – bene sudėtingiausias ES plėtros ir net ES užsienio ir saugumo politikos rebusas. Tai aiškiai nefunkcionuojanti bosnių ir kroatų federacijos bei Serbijos Respublikos sąjunga, kurioje pagrindinės trys gyventojų grupės ar tautos nesugeba rasti gyvenimo vienoje valstybėje pagrindų. Visos reformos įstrigusios, šaliai reikia naujos konstitucijos, bet niekas dėl jos nenori susitarti. Belieka tikėtis, kad kaimyninių valstybių pažanga ir įtaka leis išvengti Bosnijos, kaip juodosios Balkanų skylės, scenarijaus.
Pagaliau lieka Turkija. Regis, prieš trejus metus įstrigusios Turkijos derybos Lietuvos pirmininkavimo laikotarpiu pajudės, bet tai bus vieno derybų skyriaus atvertimo klausimas. Lietuva gali ir turi prisidėti, kad pajudėtų šie ledai, bet apskritai derybų pažangai tai įtakos neturės, nes ją lems daugelis struktūrinių veiksnių Turkijos viduje, ES bei pasaulyje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš Seimo rinkimus prasidėjo aštrios diskusijos dėl balsavimo internetu. Ar elektroninis balsavimas patikimas ir ar Lietuvos rinkėjai bei politikai pasirengę tokiems pokyčiams?

Prieš porą savaičių prasidėjo Vyriausiosios rinkimų komisijos ir portalo „Delfi“ su partneriais elektroninio balsavimo eksperimentas. Jam vykstant visi norintieji ne tik sužinos, kaip veikia balsavimas internetu, bet ir specialioje svetainėje galės pabandyti balsuoti. Projekto metu vykstančiose diskusijose politikai, politologai, IT srities atstovai bei kiti specialistai diskutuoja apie balsavimo internetu pranašumus, trūkumus ir, svarbiausia, apie tai, kada tokiu būdu bus galima balsuoti ir Lietuvoje.
Kol kas niekas nedrįsta spėlioti, kada galėsime balsuoti internetu. Nors šiandien didesnė dalis visuomenės tokio balsavimo nori, tačiau atrodo, kad politikai vis dar neturi valios tokį sprendimą priimti: dauguma renkasi abstrakčių baubų paieškas, o ne konkrečius techninius argumentus.
Naujausios technologijos atveria vis daugiau galimybių įvairiose srityse, taip pat  ir vienos svarbiausių valstybės institucijų – Seimo rinkimuose. Deja, taip jau sutvarkytas žmogaus protas, kad jis dažniausiai nespėja su technologiniu progresu ir niekada galutinai nesuvokia visų atvirų galimybių bei tykančių pavojų, kuriuos ir sukuria technologijos. Todėl įdomu pažvelgti, kiek technologijos leidžia apgaudinėti demokratinę rinkimų sistemą bei kaip jos galėtų ją patobulinti.

Abejotina technologijų pagalba machinacijoms
Jau tikrai nemažai Lietuvos gyventojų šiandien turi išmaniuosius telefonus ar planšetinius kompiuterius, o šie įrenginiai leidžia vartotojui kišenėje turėti nedidelio kompiuterio, televizoriaus bei telefono hibridą. Todėl natūralu, kad informacinės technologijos vis dažniau pasitelkiamos rinkimų agitacijai: Lietuvoje šiandien nieko nestebina politikų siuntinėjamos SMS žinutės, kaip tik prieš rinkimus padidėjęs daugumos politikų aktyvumas socialiniuose tinkluose ar net kuriami ir platinami „YouTube“ filmukai. Lygiai taip pat šios priemonės gali būti naudojamos ir juodajai viešųjų ryšių taktikai, kai apie politinius priešininkus skelbiama neigiama ar klaidinga informacija, tačiau Lietuvoje tokie metodai kol kas dar gana reti.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog informacinės technologijos galėtų būti naudingos ir tiems politikams ar partijoms, kurios suinteresuotos užsiimti įvairiomis machinacijomis, kad į savo pusę patrauktų ar nupirktų daugiau balsų. Tačiau technologijos greičiau naudojamos ne pačiai apgavystei, o kaip priemonė gauti įrodymų apie padarytą nusižengimą ar nusikaltimą.
„Žinau, kad Lietuvoje perkant rinkėjų balsus buvo prašoma telefonu nufotografuoti tai, kaip buvo pažymėtas biuletenis, ir nuotrauką parodyti balsų pirkėjui kaip įrodymą. Tačiau net ir padarius nuotrauką biuletenį vis dar galima sugadinti, o išėjus – gauti pinigus už balsą“, – komentuoja politologas dr. Lauras Bielinis.
Beje, patys balsų pirkėjai gali būti apgauti įvairiais būdais: juk jei apylinkėje yra kelių partijų balsų pirkėjų, keli nesąžiningi rinkėjai gali nufotografuoti už skirtingas partijas ir kandidatus pažymėtus biuletenius, o vėliau persiųsti nuotraukas vienas kitam ir paimti pinigus už neva atiduotus balsus.
„Balsų pirkimo statistikos nevedame, tiesa, per pastaruosius rinkimus tokių atvejų buvo jau šiek tiek daugiau“, – teigia Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas.
Pasak jo, tam yra dvi galimos priežastys: viena, kad anksčiau balsavimas iš anksto vykdavo paštu ir ten pirkti balsus būdavo lengviau. „Taip pat yra stipriai padidėjęs žmonių nepakantumas tokioms machinacijoms, todėl apie juos dažniau pranešama policijai“, – priduria Z.Vaigauskas.
Vis dėlto balsų pirkėjai dažniau renkasi klasikinį būdą, žaismingai vadinamą „karusele“, kai mikroautobusu prie balsavimo apylinkės atvežamas būrys nesąžiningų rinkėjų. Vienas rinkėjas išneša nepažymėtą biuletenį, balsų pirkėjas jį pažymi, o tada jau kitas papirktas rinkėjas jį įmeta į urną ir išneša „švarų“ biuletenį. Tokiu atveju balsų pirkėjai turi daugiau kontrolės, be to, paliekama mažiau nelegalios veiklos pėdsakų – telefone likusios biuletenių nuotraukos bei susirašinėjimo su balsų pirkėjais žinutės lengvai galėtų mesti įtarimo šešėlį.
Prakalbus apie balso kainą, Z.Vaigauskas prasitaria, kad šiandien ji yra šiek tiek išaugusi ir gali siekti apie 20–50 Lt. „Mano žiniomis, balso kaina siekia apie 20 Lt ir nemanau, kad šiais metais ji turėtų būti didesnė, – juk tokiems rinkėjams neatsirado naujų „darbo“ sąnaudų“, – dėstė pavardės atskleisti nenorėjęs Seimo narys.
„Tačiau tokie pažeidimai sudaro tik nedidelę dalį, ir mes turime pasitikėti rinkėju bei jo sąžiningumu svarbiausio demokratijos užtikrinimo įrankio atžvilgiu. Priešingu atveju tektų abejoti tuo, ar visiems žmonėms verta suteikti balso teisę“, – apibendrina Z.Vaigauskas. Juolab kad naujosios technologijos rinkėjams kaip tik atveria galimybes patiems tapti stebėtojais ir garantuoja rinkimų skaidrumą.
Negalima nepaminėti ir to, kad naujausios technologijos dažniau naudojamos autokratinėse ar problemų dėl demokratijos principų laikymosi turinčiose valstybėse, – kaip priemonė, užmaskuojanti tikrąsias valdančiųjų machinacijas per rinkimus. Štai per pastaruosius rinkimus, vykusius Rusijoje, dešimtyse tūkstančių balsavimo apylinkių buvo sumontuota keli šimtai tūkstančių internetinių vaizdo kamerų, kurios transliuodamos vaizdą iš rinkimų apylinkių turėjo įtikinti piliečius, kad rinkimai vyksta skaidriai. Prieš kelerius metus vykstant prezidento rinkimams panašios taktikos ėmėsi ir autokratinė Azerbaidžano valdžia.
Kai kurių Afrikos valstybių valdžia eina dar toliau. Tarkime, Ganoje ar Zimbabvėje šiandien svarstoma apie kompiuterines sistemas, kurios rinkėjų tapatybę tikrintų pagal biometrinius duomenis (pirštų atspaudus, akies rainelę). „Taip bandoma sukurti iliuziją, kad rinkėjai iš tiesų kontroliuoja demokratinių rinkimų skaidrumą“, – priduria L.Bielinis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvoje klesti prekyba naudotomis automobilių detalėmis: visoje šalyje veikia apie dvidešimt naudotų automobilių detalių sąvartynų, kuriuose noriai lankosi tiek patys vairuotojai, tiek savo klientams reikalingų detalių ieškantys autoservisų darbuotojai. Vakarų Europoje šie sąvartynai nėra tokie populiarūs, nes vairuotojai pirmenybę teikia naujoms automobilių detalėms.
Kai prireikia detalių, lietuviai vairuotojai paprastai gelbstisi dviem būdais: ieško naudotų automobilių sąvartynuose arba perka naujas kiniškas, tai yra nenaudotas, bet neoriginalias detales.
Automobilių sąvartyną Vilniuje valdančios UAB „Rumira“ direktorius Darius Ragelis nesistebi, kad Lietuvoje populiaru pirkti naudotas automobilių detales. „Tai lemia ne tik kaina – kai kurios naudotos detalės kainuoja tiek pat, kiek ir naujos. Tiesiog mūsų vairuotojai jau įsitikino, kad naudotos automobilių detalės daug kokybiškesnės nei naujos“, – teigia D.Ragelis.
Iš tiesų maždaug du trečdaliai Lietuvos rinkoje parduodamų naujų automobilių detalių pagaminta Kinijoje, o jų kokybę kritikuoja net ir jomis prekiaujančių servisų darbuotojai. Autorizuoti autoservisai prekiauja ir naujomis originaliomis automobilių detalėmis, kurių kokybė jau nekelia abejonių, bet jos daug brangesnės.
„Kemi“ autoserviso atstovas Mindaugas Smalstys teigia, kad jie savo klientams rekomenduoja naujas automobilių detales, nes tik joms suteikiama garantija. Tačiau pabrėžia, kad geriau pirkti ne kiniškas, o originalias detales. „Kai kurios kiniškos detalės yra tikrai prastos kokybės. Tai galima pasakyti, tarkime, apie kėbulo detales: po žiemos sparnas gali būti surūdijęs ir panašiai“, – įspėja M.Smalstys, tačiau priduria, kad naujų kiniškų detalių paklausa, nepaisant prastesnės kokybės, šiuo metu yra didžiausia, mat originalios detalės gali būti net dvigubai brangesnės.
Norintiems sutaupyti specialistai nerekomenduoja sąvartynuose pirkti naudotų stabdžių kaladėlių, amortizatorių, filtrų ir kitų eksploatacinių automobilių detalių, tačiau nesidėvinčias variklio ir pakabos detales, stiklus, kėbulo detales ir pan. galima pirkti drąsiai. Bent jau už naujas kiniškas tokios detalės bus tikrai patvaresnės.

Daugiau kaip dvidešimt Lietuvos ir užsienio bendrovių šiuo metu mūsų šalyje statosi naujas gamyklas arba netrukus ketina pradėti statybų darbus.

Krizės metais daugelis įmonių pirmiausia nurėžė investicijoms skirtas lėšas, tad naujų projektų beveik nebuvo vykdoma. Tačiau pernai verslininkų ir investuotojų elgesys pradėjo keistis. Dabar didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir aplink juos, vėl statomos gamyklos, cechai, taip pat investuojama į jau veikiančias gamybines patalpas ar įrengimus. Beje, pajudėjo ir įstrigusių projektų plėtojimas.
VŠĮ „Investuok Lietuvoje“ duomenimis, 2011 m. užsienio investicijų srautas Lietuvoje sudarė 3 mlrd. Lt (2,8 proc. BVP) – palyginti su 2010 m. padidėjo 54 proc.
Didžiausias pagyvėjimas jaučiamas Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ). Šiuo metu čia jau baigiami bendrovės „Ryterna“ gamyklos statybos darbai, į kuriuose buvo investuota apie 5 mln. Lt. Dar šiais metais duris atversianti gamykla gamins garažo vartus, daugiausiai skirtus užsienio šalių rinkoms.
Šį pavasarį Kauno LEZ daugiau kaip 2 ha sklype prasidės šiaudų granulių gamyklos statybų darbai. O gamybą bendrovė „Enwipellets“ tikisi pradėti kitąmet.
Jau vasarą Kauno LEZ „Vičiūnų grupė“ statys žuvies produktų gamyklą ir šaldymo sandėlius.
Sklypą čia turi ir žemės ūkio kooperatyvas „Pienas Lt“, kuris artimiausiu metu planuoja investuoti apie 100 mln. Lt į naujos gamyklos statybas ir gaminti pieno bei išrūgų baltymus, skirtus kosmetikos gamybai.
O didžiausias investicijas planuoja Suomijos energetikos koncernas „Fortum“, kuris skirs apie 700 mln. Lt kogeneracinės jėgainės Kauno LEZ ir daugiau kaip 400 mln. Lt termofikacinės elektrinės Klaipėdos LEZ statyboms. Jose šilumos energija bus gaminama naudojant biokurą.
Ir tai tik keli pavyzdžiai iš kelių dešimčių bendrovių, kurios statosi naujas gamyklas ar ketina netrukus tai daryti Vilniuje, Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje, Kėdainiuose, Raseiniuose, Naujoje Akmenėje.

Investuoja į gamybą ir paslaugų sektorių

„Investuok Lietuvoje“ generalinė direktorė Milda Dargužaitė pastebi, kad Lietuvą renkasi tiek gamybos, tiek ir paslaugų sektoriaus investuotojai. „Tai reiškia, kad mūsų šalis gali pasiūlyti geras sąlygas ir kompetentingų specialistų įvairių sričių bendrovėms“, – neabejoja M.Dargužaitė.
Klaipėdos LEZ generalinis direktorius Eimantas Kiudulas džiaugiasi, kad vis daugiau investuojama į aukštesnes technologijas: biotechnologijas, lazerius, naujų elektros rūšių gamybą. Jo nuomone, ir ateityje į Lietuvą ateis mažai žemų technologijų investuotojų. „Elementarius, nesudėtingus gaminius naudingiau gaminti Azijos šalyse, kur pigi darbo jėga. Lietuvoje ji kur kas brangesnė, tačiau ir specialistų kompetencijos didesnės, jie turi daugiau žinių, yra patikimesni“, – dėsto E.Kiudulas.
Jam antrina M.Dargužaitė: „Lietuvą užsienyje imama vis labiau ir vis dažniau vertinti kaip patrauklią rinką aukštesnę pridėtinę vertę kuriantiems investicijų projektams. Pavyzdžiui, kompanija ”Danspin” Raseiniuose šalia plečiamos gamybinės bazės numato įkurti tekstilės medžiagų savybių tyrinėjimo centrą“.
Šalia bendrovės „BOD Group“ Visoriuose statomos saulės energijos elementų gamyklos įsikurs ir saulės elementų technologijų tyrimų centras. Jame bendros verslo ir Lietuvos mokslininkų pajėgos tobulins saulės elementus, o išradimus planuojama patentuoti.
E.Kiudulas tvirtina, kad didesnis investuotojų susidomėjimas jaučiamas nuo praėjusių metų pabaigos. Štai pernai buvo pasirašytos tik dvi sutartys dėl sklypų nuomos Klaipėdos LEZ, o šiemet planuojama, kad bus sudarytos keturios. „Dėl atsigaunančios ekonomikos gerėja verslininkų lūkesčiai, tad įmonės nebijo investuoti“, – pažymi E.Kiudulas.
Lietuva vis labiau tampa žinoma kaip patraukli investicijoms šalis ir dėl to, kad verslo aplinka, anot M.Dargužaitės, aktyviai gerinama keičiant teisės aktus, diegiant naujas lankstesnes normas, įvedant daugiau paskatų ir lengvatų. Štai 2012 m. Lietuvoje įsteigtos penkios naujos laisvosios ekonominės zonos (iki šiol veikė dvi – Kaune ir Klaipėdoje), kurios siūlo palankias sąlygas investuotojams, ieškantiems galimybių statyti gamyklas, atidaryti padalinius.

Darbo vietos ir profesijų paklausa

Vis dėlto, E.Kiudulas pastebi, kad trukdžių plėtoti verslą Lietuvoje dar nemažai. „Labiausiai trukdo teritorijų planavimas. Biurokratinių suvaržymų ne mažėja, o daugėja. Pirmoji gamykla Klaipėdos LEZ iškilo per devynis mėnesius, o dabar vien tik patvirtinti detaliuosius planus, susitvarkyti kitus formalumus užtrunka apie pusantrų metų“, – kritikuoja E.Kiudulas.
Nepaisant to, nauji projektai įgyvendinami daugelyje Lietuvos regionų, kuriuos investicijos iki šiol pasiekdavo rečiau. Štai Naujoje Akmenėje įgyvendinamas vienas ambicingiausių šiuo metu mūsų šalyje projektų – „Akmenės cemento“ gamykloje statomas naujas gamybos korpusas. Jame bus sumontuota nauja technologinė linija, skirta klinkerio gamybai sausuoju būdu. Planuojama, kad metinės gamybos mastai išaugs apie 500 tūkstančių tonų.
Beje, gamybinės įmonės regionuose kuria labai reikalingas naujas darbo vietas. Pavyzdžiui, Danijos bendrovė „Danspin“ investuojanti 41,4 mln. Lt į Raseiniuose statomą verpalų gamyklą sukurs šimtą darbo vietų. „Numatomų sukurti darbo vietų požiūriu solidžiausias gamybos projektas – Jungtinės Karalystės bendrovės „Homegroup“ planas Klaipėdoje plėsti baldų gamybos įmonę. Joje darbo gaus dar 350 žmonių“, – sako M.Dargužaitė.
O norvegų trikotažo kompanija “Devold” artimiausiu metu sukurs 178 naujų darbo vietų panevėžiečiams. Dar po daugiau kaip 60 darbo vietų atsiras naujuose Panevėžyje planuojamuose statyti vaisių ir daržovių perdirbimo cechuose.
„Naujos darbo vietos ne tik atneša daugiau pinigų į savivaldybių bei valstybės biudžetą, leidžia žmonėm daugiau uždirbti bei vartoti, bet tai ir paskata išsilavinusiam jaunimui likti Lietuvoje. Kuo į mūsų šalį bus pritraukta daugiau aukštesnių technologijų įmonių, tuo daugiau jaunų žmonių galės savo žinias realizuoti gimtojoje šalyje“, – neabejoja asociacijos „Investuotojų forumas“ vykdančioji direktorė Rūta Skyrienė.
Be to, mūsų šalies regionai pritraukdami investicijas ne tik mažina nedarbą, bet ir skatina tam tikrų profesijų paklausą. „Neabejotina, kad pradėjus veikti naujajam „Ryanair“ lėktuvų techninio aptarnavimo centrui daugiau žmonių rinksis aviacijos technikų specialybes“, – tikisi M.Dargužaitė.

Lietuvių investicijos užsienyje
VŠĮ „Investuok Lietuvoje“ duomenimis, 2011 m. Lietuvos tiesioginių užsienio investicijų srautas į kitas šalis sudarė 408,7 mln. Lt., 2010 m. – 206 mln. Lt. Pernai Lietuvos investuotojai daugiausia investavo Nyderlanduose (157,9 mln. Lt), Estijoje (108,9 mln. Lt) ir Latvijoje (73,5 mln. Lt).
„Nyderlandai lietuviams patraukliausi, nes ten taikomas itin patrauklus verslo grupių veiklos apmokestinimas. Tad Lietuvos bendrovės tikisi sutaupyti per mažesnius mokesčius“, – paaiškina M.Dargužaitė.
Beje, daugiausia Lietuvos investuotojai užsienyje investavo į nekilnojamojo turto operacijas (170 mln. Lt), profesinę, mokslinę ir techninę veiklą (108,6 mln. Lt), didmeninės ir mažmeninės prekybos bei variklinių transporto priemonių ir motociklų remonto veiklą (68,1 mln. Lt), statybą (43,6 mln. Lt) ir apdirbamąją gamybą (42,3 mln. Lt).
Pavyzdžiui, „Vakarų medienos grupė“ investavo į medienos apdirbimą ir baldų gamybą Baltarusijoje. Koncernas „SBA“ šioje šalyje taip pat stato baldų gamyklą. O „Vičiūnų grupė“ Baltarusijoje investavo į žuvies perdirbimo gamyklą. Žuvies kaulų miltų gamybos įmonę Mauritanijoje planuoja atidaryti bendrovė „Kauno grūdai“, o ten pagamintą produkciją numato parduoti Rusijoje, Baltarusijoje ir Danijoje.
Dar viena Lietuvos įmonė, kuri plečia veiklą užsienyje – „Maxima“ grupė. Šiemet ji perėmė Lenkijos mažmeninės prekybos tinklo „Aldik Nova“ 100 proc. akcijų ir dvidešimt vieną šio tinklo parduotuvę, kepyklą bei konditerijos cechą. O Ispanijoje “Maxima” grupė perka prekybos tinklą „DinoSol“, kuris valdo 50 parduotuvių.

Universitetai ir kolegijos gali mokyti studentus, ko nori ir kaip nori: nuo šių mokslo metų naujų studijų programų ekspertinis vertinimas nebereikalingas; naujų programų kokybę esą kontroliuos ir užtikrins pati aukštoji mokykla.

Lietuvos universitetų ir kolegijų interneto svetainės, socialinių tinklų paskyros ir reklaminiai lankstinukai paaugliškai rėkia, kviesdami studijuoti naujų studijų programų, girdi, šito aukštosiose mokyklose dar nebuvo: elektroninio mokymosi technologijos, sveikatinimas ir reabilitacija fiziniais pratimais, gyvūninių išteklių valdymas, agrologistika ir prekyba, nekilnojamojo turto informacinės sistemos, kaimo plėtros vadyba, sociokultūrinė edukacija, ugdymo karjerai pedagogika, kūrybos komunikacija, tarptautinė aplinkos apsaugos vadyba, viešoji komunikacija, socialinis užimtumas, grožio terapija, organizacijų komunikacijos vadyba, informacijos paslaugų valdymas, multimedijos technologijos, ekoturizmas, įvaizdžio dizainas, kūrybos ir pramogų industrija, audiovizualinių medijų režisūra, sveikatinimas ir gerovė, socialinis tarpininkavimas, neformalus fizinis ugdymas ir t.t.
Neslėpsime, tokie magiški užkalbėjimai išties sudomina. Tiesa, trumpam… Toliau priverčia nusišypsoti ir garsiai pakomentuoti: nejaugi universitetų ir kolegijų atstovai visiškai susipyko su logika? Šiame paskirų frazių kratinyje nėra jokios prasmės. Tai semantiškai vienas su kitu nederantys žodžiai, nors neįsigilinus skamba tikrai neblogai.
Taigi kas susuko galvas universitetų rektoriams bei garbiai senatų profesūrai, praktikus rengiančių kolegijų direktoriams ir tarybų atstovams?

Nauja tvarka: įregistruota tiek programų, kiek buvo atmesta
Abiturientai, besirenkantys studijuoti naujas, šiemet tik pradėsimas dėstyti universitetų ir kolegijų studijų programas, turi būti ypač budrūs, nes nuo šių mokslo metų aukštosios mokyklos gali studentus mokyti, ko nori: jų pradedamų dėstyti studijų programų niekas nebekontroliuos. Tokia tvarka švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus įsakymu įsigaliojo pernai rugpjūtį.
“Atsakomybę, kad nauja studijų programa atitinka aukštajam mokslui keliamus reikalavimus bei yra suderinama su aukštosios mokyklos misija, nuo šiol prisiima pačios universitetų ir kolegijų bendruomenės”, – trumpai naująją tvarką pakomentavo Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) direktoriaus pavaduotoja Aurelija Valeikienė.
Priminsime, kad iki praėjusių metų liepos pabaigos kiekvieną naują studijų programą vertindavo du Studijų kokybės vertinimo centro parinkti autoritetingi mokslininkai. Jų pavardės dėl galimo poveikio išvadoms buvo neskelbiamos.
Paprastai per pirmąjį ekspertų filtrą pereidavo apie 30 proc. pateiktų naujų studijų programų. Dar maždaug kita tiek programų trumpam įstrigdavo: ekspertai, įžvelgę smulkių trūkumų, nurodydavo juos pašalinti. Taigi po antrojo vertinimo būdavo akredituojama dar 30 nuošimčių universitetų ir kolegijų teikiamų studijų programų. O likusios 30 proc. studijų programų būdavo tokios beviltiškos, kad jokie pataisymai ekspertų išvadų nesušvelnindavo.
Dabar, kaip teigia profesorius Vytautas Daujotis, kadaise pats vertindavęs programų kokybę, visos naujos programos, ir stiprios, ir silpnos, trejiems metams akredituojamos urmu.
Ir štai įdomioji statistika: iki 2011 m. liepos universitetai ir kolegijos pateikė SKVC akredituoti 241 naują programą, iš jų 119 buvo akredituota, 121 atmesta, o įsigaliojus naujajai tvarkai buvo pateikta ir akredituota 110 naujų programų.
“Veido” šaltiniai Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) pripažino, kad veikiausiai tarp šių programų buvo nemažai kartą ar net dukart jau atmestų ir neakredituotų. Įsigaliojus naujajai tvarkai užteko tik šiek tiek patobulinti programos pavadinimą.
Buvęs SKVC direktorius dr. Eugenijus Stumbrys pastebi, kad po reformos aukštosios mokyklos dar labiau išsikristalizavo: vienos į kokybę, kitos – į kiekybę. “Jei būtų buvę leista be akreditacijos registruoti naujas programas tik pirmosioms ar atskiriems jų fakultetams, problemos nebūtų buvę, bet šita teise naudosis visi – ir čia didžiulė bėda”, – teigia  E.Stumbrys (beje, šaltinių ŠMM teigimu, šio posto netekęs būtent dėl priešinimosi tokiam beatodairiškam aukštojo mokslo diplomo devalvavimui).

Dešimtys programų po trejų metų bus uždarytos?
Po trejų metų, pasak A.Valeikienės, visas akredituotas naujas studijų programas vertins užsienio ekspertai. Jų išvados lems, kurios studijų programos bus akredituotos dar trejiems metams, kurios šešeriems, o kurios dėl žemos aukštojo mokslo kokybės bus uždarytos.
“Vadinasi, tik po trejų metų, kol dar naujas studijų programas pasirinksiantys studentai nebus baigę studijų, ir sužinosime, ar universitetų ir kolegijų bendruomenės atsakingai naudojasi joms suteikta privilegija lengvai registruoti naujas studijų programas”, – apibendrino A.Valeikienė.
Jei užsienio ekspertai nuspręstų, kad nauja studijų programa yra nedėstytina, ir pasiūlytų ją uždaryti, Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė turėtų spręsti, kaip toliau elgtis su trejus metus nežinia ką studijavusiais, o ypač su brangiai už neva aukštojo mokslo studijas mokėjusiais studentais. Galimos išeitys būtų trys: apsimesti, kad per vienus metus dar galima pastiprinti nekokybišką studijų programą ir leisti studentams ją baigti; antra – perkelti studentus į kitą studijų programą toje pačioje aukštojoje mokykloje; trečia – perkelti studentus į panašią, bet kokybišką studijų programą kitoje aukštojoje mokykloje.
V.Daujotis neabejoja, kad užsienio ekspertai rekomenduos ministerijai uždaryti daugybę naujai registruotų studijų programų. Tačiau ŠMM veikiausiai nesiryš vienu ypu uždaryti dešimčių nekokybiškų studijų programų, nes tai sukeltų studentų ir jų tėvų protestus, būtų pradėta bylinėtis su valstybe dėl nesugebėjimo užtikrinti kokybiškų studijų. Bent jau taip po nepalankių ekspertų išvadų apie konkrečią studijų programą ar net aukštąją mokyklą elgdavosi visos ankstesnės ministerijos valdžios.
E.Stumbrys regi dar vieną galimą ŠMM “šachmatininkų” ėjimą: pasiūlyti studentams pasirašyti abipusį susitarimą: nors jie įstojo į vieną studijų programą, bet diplome bus įrašas, kad baigė kitą. Taip nereikėsią akredituoti studijų programos ir neliksią problemos.

Naujoms studijų programoms – ES parama
Profesorė Eugenija Ulčinaitė pastebi, kad kai kurios aukštosios mokyklos, pajutusios studentų stygių, dar prieš keletą metų ėmė vilioti jaunuolius įmantriais, bet savo turiniu tuščiais studijų programų pavadinimais. O profesorė Dainora Pociūtė antrina, kad aukštosioms mokykloms ieškant būdų, kaip išgyventi, kai mažėja studentų, mokslo kokybė prastėja. “Jei nesusirenka aštuonių devynių studentų grupė, studijų programa vykti negali, todėl universitetai ir kolegijos verčiasi per galvą: galvoja skambius pavadinimus, jungia kelias programas į vieną, bet tai privedė prie to, kad neliko tikro klasikinio mokslo pagrindų”, – pabrėžia D.Pociūtė.
Ekspertiniame naujų programų vertinime dalyvaujanti profesorė apgailestauja, kad dauguma studentų dėl skambiai pavadintų, bet silpnų programų irgi nesijaudina: jiems patogu lengvai įgyti aukštojo mokslo diplomą. Taigi, nors studijų kokybės reikalai palikti spręsti laisvajai rinkai ir protingiems studentams, kurie esą rinksis tik kokybiškas studijų programas, o silpnosios išmirsiančios natūralia mirtimi, taip neatsitiko.
“Jei studentai nesiskundžia dėl paviršutiniškų žinių, net po nepalankių ekspertų išvadų, programos dažniausiai vyksta toliau”, – aiškina D.Pociūtė.
V.Daujotis neabejoja, kad tokį nevaldomą skubotai parengtų programų kepimą skatina ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama. “Ją gali gauti tik naujos studijų programos, o senos – ne. Užtat daugelis aukštųjų mokyklų vadovų ir verčiasi per galvą, kad pritrauktų ES fondų pinigų ir taip pagerintų infrastruktūrą. O biurokratams labai patinka skambiai pavadintos naujos programos. Tarkime, fizika – nepatraukliai skamba ir negaus paramos, o štai nanofizika – visai kas kita”, – apibendrina profesorius.
Tokia parama, pasak V.Daujočio, ypač sparčiai pajudėjo ministru tapus G.Steponavičiui. ŠMM pateiktais duomenimis, <…>
Nors koks studijoms panaudotų ES pinigų “įsisavinimo” efektas, pasak E.Stumbrio, niekas nesiaiškina – svarbu tik paraiškos popierius tvarkingai įforminti.

Universitetai ir kolegijos gali mokyti studentus, ko nori ir kaip nori: nuo šių mokslo metų naujų studijų programų ekspertinis vertinimas nebereikalingas; naujų programų kokybę esą kontroliuos ir užtikrins pati aukštoji mokykla.

Ekspertai išbrokuodavo apie pusę visų teikiamų akredituoti naujų studijų programų
Aukštoji mokykla    Pateikė akredituoti programų    Akredituota    Neakredituota

Mykolo Romerio universitetas 34 10 24
Vytauto Didžiojo universitetas 33 15 18
Kauno technologijos universitetas 22 16 6
Vilniaus Gedimino technikos universitetas 22 15 7
Vilniaus universitetas 19 8 11
Vilniaus kolegija 17 7 10
Utenos kolegija 13 8 5
Marijampolės kolegija 11 5 6
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas 11 4 7
Šiaulių universitetas 8 4 4
Šiaulių valstybinė kolegija 6 2 4
Lietuvos edukologijos universitetas 5 2 3
Aleksandro Stulginskio universitetas 5 3 2
V.A.Graičiūno aukštoji vadybos mokykla 5 2 3
Klaipėdos universitetas 4 3 1
Vilniaus dailės akademija 3 2 1
VU Tarptautinio verslo mokykla 3 2 1
Europos humanitarinis universitetas 3 0 3
ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas 2 2 0
Kauno kolegija 2 1 1
Klaipėdos ir Šiaulių universitetai (jungtinė) 2 1 1
Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla 2 1 1
Klaipėdos verslo aukštoji mokykla 2 1 1
Panevėžio kolegija 2 1 1
Vilniaus dizaino kolegija 2 1 1

Šaltinis: Studijų kokybės vertinimo centras

Pastaba: kai kurios studijų programos dėl vertinimo metu nustatytos neatitikties reikalavimams buvo teikiamos ekspertams vertinti du ar daugiau kartų. Lentelėje pateikiama statistika iki 2011 m. liepos mėn.

Ministerijai panaikinus ekspertų vertinimą, akredituojamos visos naujos studijų programos

Aukštoji mokykla    Pateikė akredituoti / akredituota naujų programų

Kauno technologijos universitetas    13
Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija    10
Mykolo Romerio universitetas    10
Vilniaus universitetas    7
Vilniaus kolegija    7
Vytauto Didžiojo universitetas    5
Vilniaus kolegija    5
Vilniaus Gedimino technikos universitetas    4
Europos humanitarinis universitetas    4
Aleksandro Stulginskio universitetas    4
Klaipėdos universitetas    4
Šiaulių universitetas    4
Žemaitijos kolegija    4
Vilniaus kooperacijos kolegija    4
Šiaulių valstybinė kolegija    3
Alytaus kolegija    3
Socialinių mokslų kolegija    3
Panevėžio kolegija    3
Vilniaus dailės akademija    2
Utenos kolegija    2
Kolpingo kolegija    2

Šaltinis: Studijų kokybės vertinimo centras
Pastaba: nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. pateiktų akredituoti studijų programų skaičius

Šilutės rajone įsikūrusi SBA koncerno įmonė „Germanika“ tapo viena moderniausių Europoje baldų gamyklų. Čia įdiegta inovatyvi „vilktų“ korpusinių baldų technologija, kuri, skaičiuojama, leis tris kartus padidinti įmonės pardavimus.

Koncernas SBA į „Germanikos“ plėtrą investavo 36 mln. litų, Vilkyškių kaime įsikūrusioje gamykloje sukurta 240 naujų darbo vietų, viso įmonėje dirbs 400 darbuotojų.

„Šis investicinis projektas, nedidelę „Germanikos“ įmonę pavertęs viena moderniausių baldų gamyklų regione, leis „SBA“ baldų grupei įsitvirtinti naujuose baldų rinkos segmentuose ir padidins bendrovės konkurencinį pranašumą. „Vilktų“ baldų technologijos leidžia gaminti aukštos pridėtinės vertės produkciją, kuri yra itin paklausi tarp vartotojų“, – sakė bendrovės koncerno „SBA“ verslo vystymo viceprezidentas Egidijus Valentinavičius.

Planuojama, kad „Germanikoje“ pagamintų „vilktų“ baldų produkcijos pardavimai per 5 metus sieks 750 mln. litų. Visa pagaminta produkcija bus tiekiama Švedijos koncernui IKEA, kurio skelbtą konkursą miegamojo baldų gamybai UAB „Germanika“ laimėjo 2010 m. rudenį, atkaklioje kovoje įveikusi kitus Europos baldų gamintojus.

Naujos darbo vietos jauniems žmonėms

„Germanikoje“ įdiegus „vilktų“ baldų gamybos technologiją, gamykloje sukurta 240 naujų darbo vietų, į kurias pakviesti dirbti Šilutės ir aplinkinių regionų gyventojai. Tai vienas didžiausių pastarųjų metų projektų Lietuvoje pagal kaimo vietovėje sukurtų darbo vietų skaičių, leidęs regione sumažinti nedarbą ir jaunimo emigraciją.

„Planuodami investicijas įvertiname ne tik ekonominius, bet ir socialinius projekto aspektus. Dauguma naujųjų „Germanikos“ darbuotojų jauni žmonės – jų amžiaus vidurkis yra 29 metai. Tad investavome ne tik į technologijas, gamyklos infrastruktūrą, bet ir darbuotojų mokymą, jų kompetencijos didinimą, daugelį siuntėme stažuotis į užsienį. Šiandien, kai jaunimo nedarbas ir emigracijos lygis yra itin aukštas, manome, yra labai svarbu kurti naujas darbo vietas būtent regionuose ir taip sumažinti jaunų, protingų žmonių išvykimą iš šalies“, – sakė E. Valentinavičius.

„SBA“ baldų grupei Šilutės rajone be UAB „Germanika“ priklauso ir bendrovė „Šilutės baldai“, kurioje dirba daugiau nei 800 žmonių.

Be Europos Sąjungos investicijų

Modernių technologijų diegimą „Germanikos“ gamykloje koncernas SBA finansavo savo lėšomis. Ilgalaikę 33 mln. litų paskolą projekto įgyvendinimui suteikė AS “UniCredit Bank” Lietuvos skyrius.

„Projektą siekėme įgyvendinti per kuo trumpesnį laiką – nuo pirmųjų žingsnių iki produkcijos gamybos pradžios užtrukome tik metus. Konkurencija pasaulinėse rinkose yra itin dinamiška, todėl investicinius projektus turime įgyvendinti greitai, tuo tarpu ES paramos sistema, net jei projektas yra socialiai svarbus ir kuria naujas darbo vietas regionuose, yra susijusi su ilga biurokratine procedūra“, – sakė koncerno „SBA“ verslo vystymo viceprezidentas E. Valentinavičius.

„Finansuodami naujus investicinius projektus atkreipiame dėmesį į tai, kad jie būtų orientuoti ne tik į vidaus rinką, bet ir į eksportą bei atrandamas naujas rinkas. „Germanika“ finansavimas – būtent toks pavyzdys. Ši bendrovė nestovi vietoje ir skiria nemažai resursų esamos produkcijos tobulinimui, jos eksportui, naujoms baldų pramonės technologijoms ,“ –  teigė AS  „UniCredit Bank“ Lietuvos skyriaus generalinis direktorius Gintaras Maželis.

Naujausios technologijos

Itin estetiškus ir kokybiškus baldus leidžianti gaminti „vilktų“ korpusinių baldų technologija atsirado vos prieš kelis metus ir šiuo metu yra įdiegta tik keliose Europos baldų gamyklose.

„Skirtingai nuo įprastų baldų, skydų kraštai nėra laminuojami kraštų juostele, o padengiami ta pačia plokštumos plėvele, tarsi detalę įvelkant. Tokie skydai atrodo visiškai vientisi, nėra jokių klijų siūlių, sujungimų. Naująja technologija pagaminti baldai atrodo labai estetiškai, yra puikios kokybės, atsparesni drėgmei“, – pasakoja UAB „Germanika“ direktorius Svajūnas Gečas.

2005 m. įkurta „Germanika“ gamins miegamojo baldo komplektus – lovas, spintas, komodas, spinteles.

“Oligarchų, tariamų valstybininkų bei pedofilų klanai nebaudžiami. Jie egzistuoja kaip atskiros privilegijuotųjų kastos, praktiškai nesant realios politinės opozicijos, kuri tam pasipriešintų”, – praėjusią savaitę intenciją būti tokia opozicija pareiškė iš Drąsiaus Kedžio rėmėjų judėjimo besikurianti “Drąsos kelio” partija.
Panašius šūkius, tik neminėdami pedofilų, dėsto ir kiti prieš rinkimus subruzdę atgimti, susijungti, įsisteigti ar bent persidažyti politiniai dariniai. Ar jie gausina demokratijos, ar tik mulkina žmones, o gal net kenkia valstybei?

Ką žada ir kas žada?
Nauji dariniai kalba tai, ką dauguma žmonių nori girdėti. Daugelis pritartų “Drąsos kelio” pirmu numeriu pažymėtam programiniam punktui – ryžtingai teismų ir prokuratūros pertvarkai. O kas nenorėtų, kad realybe taptų ir kiti punktai: antras – kad sumažėtų mokesčiai ir šildymo kainos, ir trečias – kad būtų sumažintas ar visai panaikintas mokestis už studijas. Deja, vien siūlomi progresiniai mokesčiai ir energetikų klanų algų apkarpymai to neatsvers, tad diagnozė akivaizdi – populizmas.
Antras, ne mažiau svarbus klausimas – ar naujų partijų žmonės bent kiek geresni nei tie, kuriuos jie užsimojo nušluoti nuo politinio žemėlapio? Vieną “Drąsos kelio” lyderių Juozą Ivanauską, “Laisvo laikraščio” redaktoriaus pirmąjį pavaduotoją, piktina, kad jiems klijuojama vienos kirpėjos partijos pravardė. “D.Kedžio krikšto mama Audronė Skučienė, pusbrolis Tadas Skučas – geri, dori žmonės. Jie negali būti partijos lyderiai – jie gali ką organizuoti, pastovėti su plakatais. Nesu toks kvailys, kad eičiau į vienos šeimos tragedijos junginį, – per šią rezonansinę bylą paliesta visa teisinė sistema”, – aiškina J.Ivanauskas.
Jo teigimu, šiandien besisteigiančios partijos tikrieji lyderiai – “XXI amžiaus” laikraščio žurnalistas Giedrius Grabauskas, sociologas prof. Gediminas Merkys ir jis pats. “O Neringa Venckienė, nors turi menką politinę patirtį, bet nėra korumpuota, ji niekam neskolinga ir, kai bus laikas, priims sprendimą. Ji verta tapti ta politikos lydere, kurios Lietuva neturėjo visus šiuos 20 metų”, – mano J.Ivanauskas.
Politikos apžvalgininkas Artūras Račas prisipažįsta, kad didelio skirtumo tarp, pavyzdžiui, premjerės N.Venckienės ir Seimo pirmininko Arūno Valinsko neįžiūrėtų. Tačiau, mąstant ne apie atskirų asmenų ambicijas, ar kas norėtų, kad valstybę vėl imtųsi valdyti nieko apie tai netuokiantys asmenys?
Tarp “Drąsos kelio” steigėjų – nemažai veidų iš Kedžius palaikiusiųjų piketų. Tarkim, buvęs policininkas Edmundas Limantas, pareiškęs, kad teisėsaugos Lietuvoje nėra, D.Kedžiui įvykdytas linčo teismas, todėl ir minia turinti teisę elgtis lygiai taip pat. Donatas Šulcas, kuris, būdamas Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) nariu, su jo atributika surengė D.Kedžio rėmėjų piketą, po kurio tuometis JDJ lyderis Kęstutis Čilinskas pasipiktino neteisėtu naudojimusi JDJ vardu ir net pakeitė judėjimo pavadinimą.
Nors partija ketina priimti tik nepartinius, ne vienas net iniciatyvinės grupės narys yra priklausęs partijoms ar šliejęsis prie jų per rinkimus. Štai ir pats J.Ivanauskas sako: “Atėjau į politiką, kai vertė Rolandą Paksą. Maniau, kad tas erelis bus pirmas padorus nekorumpuotas tautos lyderis.” Kai lūkesčiai nepasiteisino, J.Ivanauskas metėsi prie Pilietinės demokratijos partijos: nors ir nebūdamas jos nariu, 2008 m. Seimo rinkimų sąraše buvo penktas.
J.Ivanauskas, pagal išsilavinimą inžinierius elektrikas ir teatro režisierius, dabar penkerius metus dirba Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos nuolatinio kliento – “Laisvo laikraščio” redaktoriaus pirmuoju pavaduotoju. Vyriausiasis redaktorius Aurimas Drižius – taip pat tarp “Drąsos kelio” steigėjų.
Kitas tarp lyderių minimas dabar nepartinis Giedrius Grabauskas spėjo pabūti Lietuvos laisvės lygos, Krikščionių demokratų partijos, JDJ tarybos nariu.
Šiemet per savivaldybių rinkimus, nors nepartiniai, su skirtingomis partijomis kandidatavo (ir visi nesėkmingai) dar keli iniciatyvinės grupės nariai. Su Pensininkų partija – floristė Jolanta Lipkevičienė, darbovietės nenurodęs Edvardas Kuvikas Šiauliuose buvo pirmas Socialdemokratų sąjungos sąraše.
Tarp steigėjų – dar keli visuomenei įvairiai įsiminę asmenys. Čia ir terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės teta Irena Jeleniauskaitė, ir tremtinio sūnus Jaras Valiukėnas, pagarsėjęs kaip prieštaringai vertinamo filmo rusų kalba apie grįžusių į Lietuvą tremtinių kovas dėl būsto Lietuvoje autorius. Taip pat buvusi Utenos reabilitacijos ir ugdymo centro direktorė Viktorija Sliesoraitienė, prieš keletą metų pagarsėjusi net teisėsaugą sudominusiais konfliktais šioje įstaigoje. Kunigas Jonas Varkala, pareiškęs, kad ketina nusivilkti sutaną, eiti į politiką ir kovoti dėl teisingumo. Audronė Misiūnas, iš JAV į Vilnių grįžusi bankininkė, mecenatė. Yra advokatų, meno pedagogų, įmonėlių savininkų, buvęs tikybos mokytojas.

Politiniai turistai pradėjo turgų

“Drąsos kelią” jau nusižiūrėjo ir ne viena prieštaringa persona. Štai buvęs VSD pareigūnas Kastytis Braziulis tapo “Drąsos kelio” signataru, o paskui pareiškė nežinąs, kaip atsidūrė sąraše. Po tokio kuriozo jis buvo išbrauktas iš iniciatyvinės grupės. O Arvydas Širvinskas, jau šliejęsis prie įvairių kitų judėjimų ar partijų, išmestas iš “Drąsos kelio”, kai šio aktyvistai jį pamatė per televiziją Vytauto Šustausko ir Kristinos Brazauskienės politinių jungtuvių tribūnoje.
Prie būsimos partijos neprileistas ir radikalumu pagarsėjęs D.Kedžio rėmėjų piketų dalyvis Marius Kuprevičius. “Drąsos kelias” atsiribojo ir dar nuo keturių garsių veikėjų. “Seimo nariai Saulius Stoma, Algimantas Matulevičius ir Kazimieras Uoka, taip pat “Delfi” portale komentarus skelbiantis Šarūnas Navickis atėjo pas N.Venckienę ir pradėjo turgų – kad ji sąraše pirma, o paskui jau įvairūs veikėjai”, – piktinasi J.Ivanauskas.
Mažai ką gero nuveikę politiniai turistai prieš Seimo rinkimus ieško sau naudingiausio naujo politinio darinio ne tik “Drąsos kelyje”. Štai per savivaldos rinkimus į socialdemokratų sąrašus nepriimta K.Brazauskienė prieš porą savaičių metėsi į politinį ubagų karaliumi tituluojamo V.Šustausko glėbį. Prezidento našlė, nepavykus gauti prezidentinės rentos, bando nusavinti bent jo vardą ir bendrą darinį titulavo Prezidento sąjunga.
Ar tenkina prezidentinės partijos pirmininkę partijos kolegų kokybinė sudėtis? “Kaip ir visų partijų – taryboje beveik 80 proc. su aukštuoju išsilavinimu. Kiek planuojam vietų Seime? Aštuoniasdešimt”, – kvatoja ką tik iškeptos partijos pirmininkė.

Konstruktyvaus darbo iš naujadarų nesitikima

Be “Drąsos kelio” ir Prezidento sąjungos, žadama nauja Artūro Zuoko partija, skyryboms su konservatoriais rengiasi tautininkai, kalbama apie dar vieną centro dešinės partiją, kuri taikytųsi į nusivylusiuosius konservatoriais ir liberalų partijomis.
“Smulkios grupės gali, turi teisę ir galimybę vienytis, steigti partijas – tai demokratinės valstybės garantija. Ir tik tuo atveju, jei partijų veiksmai gali būti vertinami kaip darbas kitai valstybei ar kyla įtarimų dėl finansavimo legalumo, jos gali pakliūti į specialiųjų tarnybų akiratį”, – aiškina Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas konservatorius Arvydas Anušauskas.
Tačiau, kaip pabrėžia politikas, į tas, kurios skelbiasi vos ne iš esmės keisiančios politinę sistemą, jis žiūri skeptiškai ir tikisi, kad žmonės atsirinks, kas yra kas, nors per kiekvienus rinkimus dalis rinkėjų orientuojasi į emocinę iškrovą, kuri tik tam tikram laikui suteikia pasitenkinimą. “Drumsti vandenį galima įvairiausiais būdais, jei tik toks tikslas. Tačiau nematau, kad minėtos partijos galėtų pasiūlyti ką konstruktyvaus modernios valstybės valdymo srityje”, – apibendrina A.Anušauskas.