Statistikos departamento  duomenimis, ketvirtąjį 2013 m. ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) sudarė 2340,2 Lt ir per metus padidėjo 4,8 proc.: valstybės sektoriuje – 2,8 proc., privačiajame – 6,2 proc. Realus darbo užmokestis per metus ūgtelėjo 4,2 proc.
Kai kurių politikų raginimai pakelti minimalią mėnesio algą (MMA) iki  1 509 Lt įžiebė diskusiją  viešojoje erdvėje apie „vištą“ ir „kiaušinį“, t. y. ar MMA reguliavimas lemia vidutinio darbo užmokesčio dydį ir pokyčius, ar atvirkščiai.  Atsirado nemažai tvirtinančiųjų, kad ryžtingai keliant MMA galima „paspartinti“ vidutinio darbo užmokesčio didėjimą,  o tuomet susidarytų palankios sąlygos dar kartą kelti MMA ir t. t. Tokių samprotavimų ydingumą galima iliustruoti pavyzdžiu virtualios ekonomikos, kurioje visi dirbantieji gauna MMA ir ji sutampa su vidutiniu darbo užmokesčiu. Padidinus MMA, čia pat išaugtų ir vidutinis darbo užmokestis, todėl kiltų pagunda kelti MMA be sustojimo ir didžiuliais tempais ir taip ad absurdum. Tokioje ekonomikoje visi darbuotojai greitai taptų milijonieriais, tačiau, deja, popieriniais, kadangi kiltų hiperinfliacija.
Realybėje MMA reikšmė, formuojantis vidutiniam darbo užmokesčiui, turi būti proporcinga ją gaunančiųjų lyginamajam  svoriui bendrame darbuotojų skaičiuje, kuris tokio pobūdžio ekonomikoje kaip Lietuvos neviršija 1/5, o išsivysčiusiose valstybėse yra keletą ar net dešimt kartų mažesnis.  MMA reikėtų didinti adekvačiai vidutiniam darbo užmokesčiui, siekiant išsaugoti racionalų MMA ir vidutinio bruto darbo užmokesčio santykį, kuris neturėtų būti didesnis kaip 50 procentų. Peržengus šį Rubikoną, išsiklaipo nekvalifikuoto ir kvalifikuoto darbo apmokėjimo proporcijos, smunka jo motyvacinė reikšmė, o darbdaviai ieško būdų, kaip atstatyti teisybę ir stengiasi atsilyginti už kvalifikuotą darbą nepiniginėmis gėrybėmis arba tiesiog pergrupuoja šešėlinio darbo užmokesčio srautus. Pastaruoju atveju valstybė nelaimi nieko.
Kyla klausimas, ar dar toli Lietuvoje iki tokio nedarbo lygio, kurį pasiekus darbo užmokesčio plėtra pranoktų darbo našumo didėjimą ir augtų darbo užmokesčio sąnaudos produkcijos vienetui ? Formaliai tokia situacija egzistuoja jau dabar: nominalusis darbo užmokestis per metus ūgtelėjo beveik 5 proc., tuo tarpu, trečiojo ketvirčio duomenimis, darbo našumas padidėjo kukliau – 1,4 proc. Ir visa tai – nedarbo lygiui sudarant 11,4 proc., t. y. tebesant dviženklėje teritorijoje!
Sunkoka Vakarų Europoje atrasti šalių, kuriose vienetinės darbo užmokesčio sąnaudos ima didėti esant tokiam aukštam nedarbo lygiui. Priežastis yra ta, kad, palyginti su išsivysčiusiomis regiono valstybėmis, mūsų šalyje darbo jėgos pasiūla ir paklausa kur kas menkiau atitinka viena kitą kvalifikaciniu ir šakiniu požiūriu. Būtų neteisinga šią aplinkybę aiškinti vien tik švietimo ir profesinio ugdymo trūkumais; lemiamos įtakos struktūrinio nedarbo reiškiniui turėjo ir masinė gyventojų emigracija, nusiaubusi ištisus regionus ir palikusi juos be darbingo amžiaus kvalifikuotos darbo jėgos.
Kadangi ateityje nedarbo lygis toliau mažės, darbo užmokesčio spaudimas išliks stiprus ir jo plėtra gali ilgesnį laiką pranokti darbo našumo augimą. SEB bankas prognozuoja, kad 2014 m. vidutinis darbo užmokestis išaugs 5,5 proc., 2015 m. – 7,0 proc.

Diskusijose dėl euro įvedimo pasikartoja vienas ir tas pats argumentas, esą kodėl jaučiamės protingesni už britus, švedus ar lenkus, kurie savo nacionalinių valiutų bent jau kol kas neketina atsisakyti.

Gal ir nesame protingesni už juos, tačiau čia reikia atsižvelgti į kai kuriuos objektyvius veiksnius, kuriuos besiginčydami dažnokai pamirštame.
Vienas iš tokių veiksnių yra ekonomikos atvirumo lygis. Suprantama, kad didelių šalių ekonomikos natūraliai yra uždaresnės, kadangi jos gamina platesnį spektrą produktų ir paslaugų, kuriomis aprūpinama santykinai talpi vidaus rinka. Atvirkščiai, mažosioms valstybėms nereikia gaminti absoliučiai visko – pakanka parduoti tai, kas yra konkurencinga tarptautinėje rinkoje ir įsigyti įvairiausių prekių, kokių tik širdis geidžia. Nykštukinių valstybių (pvz., Liuksemburgo ar Lichtenšteino)  „vizitinė kortelė“ gali būti vos kelios prekės (paslaugos), kuriomis prekiaudamos jos sugeba užsidirbti ne tik duonai kasdieninei, bet ir kai kam daugiau.
Svarbus ekonomikos atvirumo lygio matavimo rodiklis yra eksporto ir BVP santykis, išreikštas procentais. 2012 m. ekonomikos atvirumo lygis Švedijoje sudarė 48,5 proc., Lenkijoje – 46,7 proc., Didžiojoje Britanijoje – 31,5 proc., o Lietuvoje – 83,9 proc. Panašias proporcijas  gautume ir lygindami su BVP visą užsienio prekybos apyvartą. Kitaip tariant, Lietuva yra maždaug dvigubai atviresnė nei mus dominančios valstybės.
Pinigų politikos požiūriu, kuo mažesnė ir „nuogesnė“ į išorę ekonomika, tuo labiau ji yra pažeidžiama staigių valiutos kurso pokyčių. Siekdamos garantuoti ekonomikos stabilumui būtiną valiutos kurso pastovumą, mažosios šalys stengiasi rinktis fiksuoto valiutos kurso režimą (tai yra ne taisyklė, o tik tendencija, žinoma, esama ir išimčių), tuo tarpu didesnės šalys leidžia sau turėti lankstesnio valiutos kurso sistemas ir toleruoja, o kartais net  sąmoningai provokuoja didesnį jo svyravimą. Visiems puikiai žinomas Lenkijos pavyzdys – 2008 m. rugpjūčio-2009 m. vasario mėn. zlotas nuvertėjo net 34 proc., pavertęs gausų mūsų tautiečių būrį prekybiniais turistais ir įdiegęs jiems principą „rinkis prekę lenkišką“.
Tai, kad ši teorija nėra tik „sausa šaka“, patvirtina pačios Lietuvos patirtis 1993-1994 m. pradžioje. Kuomet lito kursas ėmė neprognozuojamai kisti JAV dolerio atžvilgiu, aršiausiais lankstaus valiutos kurso režimo kritikais tapo pramoninkai ir didieji prekybininkai, kurių įtakos pakako valiutų valdybai Lietuvoje įvesti 1994 m. balandžio mėn. Paradoksalu, tačiau vėlesniais metais pramoninkai ne kartą kritikavo pernelyg „suragėjusį“ valiutos kursą ir reikalavo nuvertinti litą didesnio eksporto konkurencingumo vardan.
Tad atėjo laikas padaryti esminę išvadą – panašiai kaip latviai ir estai, tačiau skirtingai nei britai, švedai ar lenkai, esame labiau suinteresuoti fiksuoto valiutos kurso išlaikymu. Atvirkščiai, pastarieji turi daugiau argumentų naudoti plaukiojančio valiutos kurso sistemą ir kartkartėmis „gydytis“ valiutos kurso pokyčiais nuo užklupusių makroekonominių ligų. Mes ant euro įvedimo aukuro „aukojame“ fiksuotą valiutos kurso režimą, kuris ir taip nesuteikia net savarankiškos pinigų politikos regimybės, o britams, švedams ir lenkams įstojimas į euro zoną yra praradimas valiutos kurso politikos, kuri daugiau ar mažiau patikimai tarnavo keliolika ar net keliasdešimt metų.

Pastarąsias keletą savaičių Lietuvos viešąją erdvę užplūdo straipsniai ir komentarai Rusijos valdžios veiksmų prieš mūsų šalies eksportuotojus klausimu. Nors beveik vieningai sutariama, kad konflikto šaknys – politinės, pasekmės yra ekonominės ir kol kas sunkiai išmatuojamos.

Tartum norėdama pridengti tikrąsias lietuviškų maisto produktų embargo priežastis, Rusija prabilo apie galimus importo iš visos Europos Sąjungos apribojimus. Jeigu šie įspėjimai būtų įgyvendinti, dėmesio centras persikeltų į daugiašalį lygį ir teiktų peno diskusijoms apie stiprėjantį Rusijos protekcionizmą, kurį savo ruožtu lemia besikaupiančios šios šalies ekonominės bėdos. Kad ir paradoksalu, toks problemos kontekstas plačiajai visuomenei būtų suprantamesnis ir net jos toleruojamas, palyginti su kryptingomis akcijomis prieš vieną šalį.

Rusijos veiksmų supurtyti šalies pieno produktų perdirbėjai nedelsdami įjungė stabdžius ir persiorientavo į lėčiau gendančių produktų gamybą, o jau pagamintus produktus paskyrė labdarai arba pardavinėjo vietos prekybos centruose, taikydami „riebias“ kainų nuolaidas.

Kyla natūralus klausimas – kiek šalies verslas yra pažeidžiamas staigių išorės aplinkos pokyčių, kurių neįmanoma numatyti nei pačios įmonės, nei makro lygiu? Verslo pažeidžiamumą tikslinga matuoti eksporto į Rusiją lyginamuoju svoriu visame eksporte, kuris įvairiuose verslo sektoriuose skiriasi net dešimtimis kartų. Pažymėtina, kad čia kalbama apie lietuviškos kilmės eksportą.

Ryškus lyderis šioje skalėje yra geležinkelio arba tramvajaus lokomotyvų, riedmenų ir jų dalių prekių grupė, kurios eksportas į Rusiją 2013 m. sausio-rugpjūčio mėn. sudarė 72,9 proc. viso šių prekių eksporto. Tiesa, šis verslas „neužsakinėjo muzikos“ bendrame Lietuvos eksporto kontekste – jo dalis tesudarė 1 proc. Antroje vietoje buvo pienas ir pieno produktai, iš kurių į Rusiją iškeliavo 32,4 proc. Beje, 2004 m. į šią šalį buvo išvežta tik 18,9 proc. viso pieno ir pieno produktų eksporto. Šiemet santykinai daug į Rusiją vežta kaučiuko ir jo dirbinių – 31 proc., kilimų – 30 proc., muilo ir skalbiklių – 25 proc., nealkoholinių gėrimų – 23 proc., antžeminio transporto priemonių – 22 proc., mėsos ir jos produktų – 22 proc. Tiesa, šių grupių, išskyrus transporto priemones ir mėsą bei jos produktus, vaidmuo bendrame eksporte buvo menkas.

Tuo tarpu mašinų ir įrengimų „rusiškasis“ eksportas tesudarė 11 proc., medienos ir medienos dirbinių – 4 proc., tekstilės – 3 proc., baldų – 3 proc., žuvies ir žuvies produktų – 1 proc., trąšų – 1 proc. Jeigu panašūs akibrokštai ištiktų ir šiuos verslo sektorius, esminių nuostolių jie nepridarytų. Be to, išskyrus mėsą ir mėsos produktus, žuvį ir žuvies produktus, neįmanoma reikšti minėtosioms prekių grupėms sanitarinių ar epidemiologinių pretenzijų, kadangi tai nėra maisto produktai ir jų kokybė yra pačių pardavėjų ir pirkėjų reikalas. Sunkesnė Lietuvos vežėjų padėtis – jiems neigiamai atsilieptų tiek lietuviškos kilmės prekių eksporto, tiek reeksporto stabdymas.

Taigi Rytų kaimyno galimybės platinti ir gilinti konfliktą nėra begalinės. Be to, naujų prekių grupių įtraukimas į „juoduosius sąrašus“ menkai tepadėtų norintiesiems įsitvirtinti Rusijos rinkoje mūsų gamintojų konkurentams, kadangi sankcijų paliesti lietuviški pieno ir jo produktai sudarė tik 1 proc. Rusijos rinkoje (daugiausia didmiesčiuose) parduodamų atitinkamų prekių apyvartos. Ką jau bekalbėti apie kitas prekes, kurių kiekybinis svoris buvo keleriopai ar dešimteriopai mažesnis.

Aišku, ši statistika menkai paguodžia Lietuvos pieno perdirbėjus, kurie privalo skubiai spręsti tiek taktinius, tiek strateginius uždavinius. Užsienio prekybos statistika rodo, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, daugelio prekių grupių eksporto į Rusiją dalis ne tik nesumažėjo, bet apčiuopiamai išaugo. Čia nėra nė kruopelytės geopolitinių intencijų – tiesiog prekybos Rytų rinkose nauda smarkiai pranoko eksporto į Vakarus pelningumą. Šis prekybinis konfliktas verčia susimąstyti, ar pasiekiamos Rusijos rinkoje pelno maržos nereikėtų atsverti politinio neapibrėžtumo koeficientu, kuris reiškia ne ką kita kaip dėl įvairių trikdžių periodiškai atsirandančius nuostolius.

— Gitanas Nausėda
SEB banko prezidento patarėjas

2013 metais makroekonominė situacija neturėtų būti blogesnė nei 2012 m., o kai kurias aspektais – net geresnė, teigiama naujausioje SEB banko analitikų parengtoje „Lietuvos makroekonomikos apžvalgoje“. Ekonomistai nekeičia ekonomikos plėtros lūkesčių, tačiau numato geresnes nei anksčiau tikėtasi sąlygas didėti gyventojų perkamajai galiai.

SEB banko realaus BVP didėjimo prognozė išliko tokia pati – prognozuojamas 3,2 proc. padidėjimas 2013 m. ir 3,5 proc. – 2014 m. Kita vertus, pristatydamas apžvalgą, SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda pastebėjo, jog esama nemažai paslėptų rezervų, galinčių pašokdinti Lietuvos ekonomiką virš numatomų prognozių. Tarp tokių teigiamų veiksnių atsidurtų pastaraisiais metais proveržio kol kas nepatyrę įmonių investicijos ir namų ūkių vartojimas. Tuo tarpu tolesnį eksporto spurtą apsunkins didėsiančios įmonių sąnaudos ir dėl to prastėsiantis konkurencingumas.

„Rimčiausias ekonomikos neapibrėžtumo veiksnys, trukdantis lengviau atsikvėpti, ir 2013 m. bus pagrindinių Lietuvos eksporto partnerių ūkio raida. Daugelio euro zonos valstybių 2013 m. BVP prognozės tebėra niūrios, pastaruoju metu iš euro zonos atskrieja ir susirūpinimą keliančios naujienos apie Kipro finansų krizę“, – sakė G. Nausėda.

SEB banko analitikai pagerino vidutinio darbo užmokesčio augimo prognozę – iki 4,0 proc. 2013 m. ir iki 4,5 proc. 2014 m. Pasak G.Nausėdos, spartesnis darbo užmokesčio kilimas yra natūralus reiškinys dabartinėje Lietuvos verslo ciklo stadijoje. Pirmaisiais ekonomikos atsigavimo metais (2011–2012 m.) darbo užmokesčio augimas atsiliko ir nuo realaus BVP, ir nuo darbo našumo plėtros, tačiau tokios tendencijos darbdaviai nebepajėgs išlaikyti dėl vis labiau jaučiamo struktūrinio darbo jėgos trūkumo. Atlyginimų kilimą taip pat pastūmės administraciniai sprendimai – pirmiausia MMA padidinimas nuo 850 iki 1000 litų, o įkandin jo didės ir daugiau nei MMA gaunančiųjų darbo užmokestis, siekiant atkurti „protingas“ nekvalifikuoto ir kvalifikuoto darbo užmokesčio proporcijas.

Geresnes sąlygas kilti gyventojų perkamajai galiai formuos ir mažesnė nei anksčiau tikėtasi infliacija. SEB banko analitikai sumažino 2013 m. vidutinės metinės infliacijos prognozę iki 2,5 proc., o 2014 m. – iki 2,8 proc. Kainų pokyčiams toną užduos žema pasaulinė infliacija ir santykinai silpnas vidaus paklausos spaudimas. Net ir susiklosčius palyginti nedidelei infliacijai, Mastrichto kainų kriterijaus atitikimas 2014 m. pavasarį (siekiant įvesti eurą 2015 m.) nėra savaime užtikrintas.

Pasak G.Nausėdos, kelią euro įvedimui užkirstų tokie valdžios institucijų veiksmai kaip vartojimo mokesčių pakėlimas likus keletui mėnesių iki kontrolinio laikotarpio pabaigos (pvz., nuo 2014 m. sausio 1 d.), administruojamų kainų (viešojo transporto tarifų, šilumos, elektros, dujų) kainų padidinimas lemiamais mėnesiais ar radikalus pakartotinis minimalios mėnesinės algos (MMA) padidinimas, kuris neišvengiamai kilstelėtų ir infliacijos rodiklį.

nauseda

Datos paskelbimas yra būtina, bet nepakankama sklandaus šalies įstojimo į euro zoną sąlyga. Pastaraisiais metais girdėjome ne vieną datą, kada euras pakeis litą — 2007 m., 2010 m., 2012 m., tačiau tai vis neįvykdavo, nes atsirasdavo vidaus ir išorės aplinkybių, trukdančių šio sprendimo įgyvendinimui.
Kai kurie žinomi užsienio ekonomistai, pvz., Stokholmo ekonomikos mokyklos Ekonomikos fakulteto Rygoje vadovas Mortenas Hansenas, teigia, kad tokioms šalims kaip Lietuva tikslingiausia ieškoti euro įvedimo galimybių verslo ciklo nuosmukio stadijoje, kuomet infliacija yra mažiausia ir atsiranda realios prielaidos įgyvendinti atitinkamą Mastrichto konvergencijos kriterijų. Šiandien Lietuvos ekonomika nėra nuosmukio būklės, todėl šis uždavinys iš esmės pasunkėja, tačiau kita vertus, jis nėra ir beviltiškas.
Jeigu Mastrichto infliacijos kriterijus per artimiausius metus sumažėtų nuo dabartinių 2,8 proc. iki 2,0 proc., vidutinė mėnesio infliacija Lietuvoje kontroliuojamuoju 2013 m. balandžio — 2014 m. kovo mėn. laikotarpiu turėtų sudaryti 0,15 procento. 2012 metais vidutinė mėnesio infliacija buvo 0,24 proc., t. y. 1,6 karto didesnė. Prasčiausia taktika būtų tikėtis, kad infliacija trijose stabiliausiose Europos Sąjungos valstybėse išliks tokia pati ir mes nieko nedarydami saugiai atplauksime į euro uostą.
Euro įvedimo planas turėtų apimti priemones, kurios skatintų konkurenciją mažmeninės prekybos sektoriuje, pažabotų energetinių išteklių brangimą ir palaikytų stabilią viešųjų finansų būklę, žemą fiskalinio deficito lygį bei nedidintų mokesčių naštos, ypač vartojimo mokesčių. Lietuvoje daug diskutuojama apie teigiamą PVM lengvatų įtaką prekių ir paslaugų kainoms. Deja, statistika to nepatvirtina — praeityje įgyvendinus įvairias PVM lengvatas infliacija nesumažėdavo, o dažnokai net ir paspartėdavo.
Kaip rodo Latvijos pavyzdys, veiksmingesnis svertas kainų kilimui stabdyti yra pačio PVM tarifo sumažinimas. Tiesa, mūsų kaimynai galėjo sau leisti „prabangą“ 2012 m. liepos 1 d. sumažinti PVM tarifą nuo 22 iki 21 proc., kadangi pirmąjį praėjusių metų pusmetį Latvija turėjo net nacionalinio biudžeto perteklių. Kadangi Lietuvos viešųjų finansų padėtis tebėra įtempta, tokia veiksmų laisve kol kas pasigirti negalime.
Nuo šių metų pradžios įsigaliojus didesniems akcizo tabaku ir dyzelinui mokesčiams, išaugus elektros energijos kainoms, infliacija kurį laiką bus didesnė. Planuojamo euro įvedimo 2015 m. kontekste tai nėra blogai, kadangi kitų metų viduryje, tikrinant Lietuvos atitiktį Mastrichto konvergencijos kriterijams, tuometinis kainų lygis bus lyginamas su aukštesne šių metų baze, todėl svarbiausia, kad pasakius „A“, būtų ištarta ir „B“, t. y. visuomenė būtų informuota ne tik apie planuojamą euro įvedimo datą, bet ir sprendimus, padėsiančius šį tikslą įgyvendinti.

Statistikos departamento pateikto išankstinio įverčio duomenimis, pirmąjį šių metų  ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, šalies BVP išaugo 3,9 proc. Iš pirmo žvilgsnio, šis rodiklis atrodo ne taip jau įspūdingai 2011 metų kontekste, tačiau aimanuoti tikrai nėra pagrindo.

Atvirkščiai, svarbiausių Lietuvos ekonomikos sektorių padėtis yra stabili ir formuoja teigiamus ateities lūkesčius.
Antai 2012 m. kovo mėn. šalies pramonės produkcija palyginamosiomis kainomis buvo 5,8 proc., pirmąjį šių metų ketvirtį – 3,9 proc. didesnė nei prieš metus. Nors euro zonos valstybių skolų krizė toli gražu nesibaigė, mūsų verslininkai didino eksporto tiek į Vakarus, tiek į Rytus apimtį. Beje, šių metų pradžioje eksporto į Europos Sąjungą plėtra net pranoko prekių išvežimo į NVS šalis augimo tempus. Nepaisant susitraukusios daugelio euro zonos valstybių (išskyrus Vokietiją) paklausos, lietuviškos kilmės eksportas tebėra konkurencingas sąnaudų ir kainų požiūriu.
Artimiausiais mėnesiais privalome būti pasirengę nepageidautiniems apdirbamosios pramonės produkcijos pokyčiams, kuriuos lems ne fundamentalios, o techninės priežastys. Turime omenyje didžiausią istorijoje įmonės Orlen Lietuva remontą nuo balandžio 30 d. iki birželio 3 d., kuomet gamyba bus visiškai nutraukta. Vasario mėnesį net nedidelis, „taktinis“ bendrovės remontas atsiliepė bendriesiems sektoriaus veiklos rodikliams, tad ką bekalbėti apie dabartinės rekonstrukcijos įtaką. Kita vertus, tokios priverstinės pertraukos yra natūrali verslo veiklos dalis ir nėra priežasčių dėl to jausti apmaudo.
Geriau nei patenkinamai reikia vertinti ir mažmeninės prekybos įmonių apyvartos rodiklius, kurie yra vidaus rinkos situacijos „lakmuso popierėlis“. Prekybos postūmį sausio ir vasario mėnesiais buvo galima aiškinti senatvės pensijų atstatymu, po Kalėdų įprastu prekių išpardavimu ir net iš dalies Snoro banke laikytų ir kompensuotų indėlių panaudojimu vartojimo tikslais. Visgi mažmeninė prekių apyvarta spartėjo ir kovo mėnesį, o tai jau vertėtų grįsti ne vienkartiniais ar atsitiktiniais, o ilgesnės trukmės makroekonominiais veiksniais.
Žvalesnę verslo būklę pirmąjį šių metų ketvirtį netiesiogiai atspindi ir nacionalinio biudžeto pajamų surinkimas. Keičiasi ir valstybės institucijų retorika. 2011 metais Finansų ministerijos pranešimuose spaudai vyraudavo biudžeto pajamų palyginimo su ankstesniuoju laikotarpiu informacija, tuo tarpu šiemet faktinių įplaukų rodikliai vis drąsiau lyginami su planuojamais. Nenuostabu – bent jau kol kas prognozuotuosius biudžeto pajamų surinkimo dydžius pavyksta pasiekti ir net pranokti. Vienintelė išimtis – „lengvas“ PVM plano neįvykdymas, tačiau tai lėmė ne vangus vidaus vartojimas,  o daugiau kaip trečdaliu išaugę PVM grąžinimo tempai.
Žinoma, priekabia akimi galima pastebėti ir ne tokių džiugių tendencijų. Viena iš jų – kur kas prastesni nei pernai atskirų transporto sektorių veiklos rezultatai. Pirmąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2011 m. laikotarpiu, sumenko krovinių vežimas geležinkelių transportu ir krova Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste. Tam tikru mastu krovą „nusinešė“ Rygos ir Ventspilio uostai, kuriuose smarkiai ūgtelėjo perkrautas naftos produktų ir anglies kiekis.
Vis dėlto bendroji Lietuvos ekonomikos raidos trajektorija teikia peno optimizmui ir jos neturėtų išmušti iš vėžių pastaruoju metu gana prieštaringos JAV ir Europos Sąjungos verslo naujienos. SEB banko skelbtos 2012 m. ir 2013 m. BVP plėtros prognozės – atitinkamai 2 proc. ir 3 proc. – kol kas nekeičiame.

Lietuvos statistikos departamentas pranešė, kad pagal turimus statistinius duomenis ir ekonometrinius modelius įvertintas BVP ketvirtąjį praėjusių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu, padidėjo 4,3 proc. Per visus 2011 metus BVP ūgtelėjo 5,8 proc.
Paskelbtą BVP rezultatą galima interpretuoti kaip savotišką preliudiją į prasidedančius 2012 metus. SEB bankas prognozuoja, kad šiais metais šalies BVP išaugs 2,0 proc. Perėjus prie muzikos terminų, dabartinėmis aplinkybėmis itin sunku pasakyti, kaip tolygiai Lietuvos makroekonominis orkestras atliks keturių dalių (ketvirčių) 2012 metų „koncertą“ – pernelyg daug neapibrėžtumo tvyro tiek viduje, tiek išorėje. Vis dėlto yra pagrindo manyti, kad šiuos metus baigsime aukštesne nata nei pradėsime.
Atsakymo į klausimą, kodėl šiais metais mums augti bus kur kas sunkiau nei 2011 m., reikia ieškoti vietos rinkoje. Vartotojų nuotaika subjuro praėjusių metų pabaigoje daugiausia dėl prastėjančios šalies ekonominės padėties ir nedarbo lygio prognozės ateinančiais metais.
Tačiau neskubėkime savęs laidoti. Lietuvos privalumas yra tas, kad ji daugiausia eksportuoja į euro zonos skolų krizės menkiau pažeistas šalis. Kaip prognozuojama, iš pagrindinių Lietuvos užsienio prekybos partnerių penketuko – Rusija, Vokietija, Latvija, Lenkija, Estija – 2012 m. nė viena valstybė nepatirs recesijos. Vertinant mūsų eksporto konkurencingumo tendencijas, be minėtųjų šalių BVP plėtros perspektyvų reikėtų analizuoti numatomus lito kurso pokyčius ir infliacijos Lietuvoje ir atitinkamoje šalyje skirtumą. Iš šių trijų veiksnių sudaryto Lietuvos eksporto perspektyvų indekso pokytis palankiausias prekiaujant su Rusija – 6,4 proc. (prognozuojamas Rusijos ekonomikos kilimas ir didesnė nei Lietuvoje infliacija su kaupu kompensuos galimą rublio susilpnėjimą), o prasčiausias prekyboje su Lenkija – minus 3,1 proc. (nors Lenkijos BVP augs, tikimasi, jog litas dar labiau sustiprės zloto atžvilgiu).
Pastaruoju metu Lietuvoje stabtelėjo vidutinio darbo užmokesčio kilimas, tuo tarpu darbo našumas toliau didėja. Verslininkai beveik nebeinvestuoja į gamybos apimties „pūtimą“, tačiau noriai imasi veiklos efektyvumo didinimo projektų. Darbo užmokesčio sąnaudų produkcijos vienetui mažėjimas taip pat yra vienas iš tarptautinio konkurencingumo „arkliukų“, tiesa, jo reikšmės nereikėtų suabsoliutinti – tekstilės pramonei tai yra kur kas aktualiau nei mašinų gamybos ar chemijos sektoriams.
Kokia bus šalies ūkio „sveikata“ artimiausiais mėnesiais, galima išskaityti iš gamybos pajėgumų panaudojimo ir produkcijos atsargų lygio rodiklių. Deja, pastaruoju metu ženkliai išaugusios produkcijos atsargos atspindi besikaupiančias problemas įmonių lygiu. Apklaustųjų pramonės įmonių vadovų nuomone, produkcijos atsargų sandėlyje situacija dabar yra panaši kaip ir antrąjį 2008 m. pusmetį, t.y. prieš pat Lehman Brothers žlugimą. Tiesa, tuomet produkcijos sankaupos augo toliau ir 2009 m. pradžioje pasiekė rekordinį lygį. Kadangi toliau gaminti „sandėliui“ buvo neprotinga, gamybos pajėgumų panaudojimas 2008-2009 m. žiemą smuktelėjo nuo daugiau kaip 70 proc. iki 60 proc. Šiuo metu gamybos pajėgumai panaudojami maždaug 70 proc. – patenkinamas lygis, kuris gali sumažėti, tačiau ne taip dramatiškai kaip prieš keletą metų.