Tag Archive | "ne prie ko"

Prezidentė „ne prie ko“, arba kam rašyta Konstitucija

Tags: , ,



Prezidentė paskelbė nusišalinanti nuo pareigų vykdymo. Ką dabar darysim? Kausimas rimtas, nes per du dešimtmečius nuo prezidento institucijos atkūrimo Lietuvoje dar taip nebuvo, kad valstybės vadovas nusišalintų nuo esminės pareigos – „užtikrinti, kad jo turimi įgaliojimai būtų panaudojami kuriant veiksmingą Vyriausybę“, kaip šitai formuluojama 1998-ųjų Konstitucinio Teismo nutarime.

Bet ir be šito išaiškinimo 1996-ųjų pavasarį prezidentui Algirdui Brazauskui net minties nekilo nusišalinti nuo per bankų krizę susimovusio premjero Adolfo Šleževičiaus atstatydinimo. Lygiai prezidentas Valdas Adamkus 1999-aisiais aktyviai dalyvavo tiek atstatydinant premjerą Gediminą Vagnorių, tiek vėliau, formuojant Rolando Pakso, Andriaus Kubiliaus Vyriausybes, laikinaisiais premjerais skiriant Ireną Degutienę ir Eugenijų Gentvilą, o antrosios kadencijos metu – parenkant A.Brazausko įpėdiniu Gediminą Kirkilą.
Mintis, kad prezidentas gali nusišalinti nuo Vyriausybės krizės sprendimo ar kad ministras gali nevykdyti Vyriausybės vadovo nurodymo atsistatydinti, Lietuvos Konstitucijos tėvams net į galvą neatėjo, tad kai kurie dalykai pagrindiniame šalies įstatyme surašyti darant prielaidą, kad jie skirti sveiko proto, atsakomybę už valstybę jaučiantiems žmonėms. Senų tradicijų demokratinėse šalyse savaime suprantama, jog reputaciją išsaugoti siekiantis politikas privalo trauktis neprašomas, jeigu pamato, kad jo požiūris nebesutampa su vadovų ar daugumos koalicijos partnerių požiūriu, juo labiau jeigu jo elgesys kompromituoja valstybės valdžios institucijas ar valstybės politikus in corpore. O jau paprašytas atsistatydina tą pačią valandą.
Nors Lietuvos demokratijai tik du dešimtmečiai (tai, palyginti su šimtametes tradicijas turinčiomis Europos demokratijomis, vaikiškas amžius), vis dėlto didžioji dalis aukštųjų valstybės politikų, ypač iš pagrindinių šalies partijų, šios nerašytos, bet tvirtos tradicijos laikėsi. Tegu ir ne visada savo noru, ne visada suvokdami kodėl, bet suprasdami, kad pagal europinę tradiciją „taip reikia“. Žinoma, būdavo išimčių. Jau minėtas A.Šleževičius iš premjero posto buvo stumiamas visu legendinio „LDDP buldozerio“ pajėgumu, dar sunkiau teko krapštyti iš prezidento posto Konstituciją sulaužiusį R.Paksą, nors laiku atsistatydinęs jis būtų išsprendęs ne tik valstybės, bet ir asmenines politines problemas.
Šiandien mes turime dvigubą bėdą: vieną – nagais ir dantimis ministro krėslo įsikibusį Raimundą Palaitį, kurį besąlygiškai remia lygiai taip pat postus labiau nei gerą vardą ir pareigą valstybei vertinanti Liberalų ir centro partija. Antrą – šią priešmirtinių konvulsijų (nes po Seimo rinkimų nustos egzistuoti) tąsomą partijėlę parėmusią prezidentę Dalią Grybauskaitę. Ši ne tik nesupranta, kad savo poelgiu susinaikino kaip įtakinga politikė, kurios žodis verčia drebėti pavaldžius pareigūnus, bet dargi įsivaizduoja, kad remdama destrukcija užsiėmusius liberalcentristus ji taip sugebės pakeisti premjerą A.Kubilių kokiu minkštakūniu, jai klusniu politiku ir pajus vienvaldystės malonumą.
Šios bėdos ištakos – D.Grybauskaitės politinės patirties stoka. Per visą savo karjerą tiek Vyriausybėje, tiek Europos Komisijoje ji bendraudavo tik su pavaldiniais, bet ne su lygiaverčiais partneriais. Lygiai taip pat jai nėra tekę priiminėti politinių sprendimų, kuriuos už ją darydavo premjerai A.Kubilius ir A.Brazauskas, vėliau – ES Vadovų Taryba. Kas yra politinių partnerių derybos ir interesų derinimas, argumentais grindžiant savuosius ir lygiai taip pat įsiklausant į kitų argumentus, D.Grybauskaitė nežino ir instinktyviai siekia bendravimą su Vyriausybe pervesti į viršininkės ir pavaldinių santykius. Ministras ar premjeras, turintis savo nuomonę ir nerodantis besąlygiško paklusnumo ženklų, iš karto tampa priešu. Ir dėl tų įsivaizduojamų priešų sunaikinimo ji pasirengusi paralyžiuoti Vyriausybės veiklą, juoba, kaip parodė jos skambučiai FNTT vadovui Vitalijui Gailiui, reikalaujant atleisti pavaduotoją Vytautą Giržadą, savo konstitucines pareigas, galias ir jų ribas D.Grybauskaitė vargiai išmano.
Prezidentei nusišalinus politinę krizę teks spręsti vieniems konservatoriams, o galios centras persikėlė į jų vadovo A.Kubiliaus kabinetą ir frakciją Seime. D.Grybauskaitė buvo reikalinga A.Kubiliui tam, kad krizės pradžioje stabilizuotų visuomenę („turi būti politikas, kuriuo žmonės pasitiki“), o po rinkimų šį rudenį, jei naują Vyriausybę tektų formuoti ne jam, savo baimę keliančiu autoritetu saugotų tuos energetinės nepriklausomybės „kuoliukus“, kuriuos šiandien kala konservatoriai.
Kadangi nusišalinusi prezidentė prarado galią ir tų kuoliukų apsaugoti nebegali, ji A.Kubiliui nebereikalinga. Kaip ir liberalcentristai, kurių pažadais balsuoti už Vyriausybės energetikos projektus niekas netiki. Pasak konservatorių prezidiumo posėdžio dalyvio, „ką galima sutarti su partija, kurios pirmininko kabinete Seime posėdžiams pirmininkauja ekssaugumietis Dainius Dabašinskas, o lygiomis teisėmis dalyvauja „valstybininkų“ smailytė Audrius Siaurusevičius“.
Nėra abejonių, kad liberalcentristai atmes konservatorių ultimatumą pašalinti R.Palaitį, atkurti status quo FNTT ir paremti energetikos projektus balsuojant Seime. Kaip krizė bus sprendžiama toliau, priklausys nuo to, ar D.Grybauskaitė pasirašys A.Kubiliaus teikimą atleisti kitus tris liberalcentristų ministrus, ar toliau bus „ne prie ko“.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...