Nuomonei išsakyti, beje, drąsos neretai visai ir nereikia, nes ginčų kriterijai lietuvio sąmonėje vis dar dažnai siejasi su garsiaisiais Žemaitės „Marčioje“ gyvenančio senio Vingio nesutarimų sprendimo būdais: „Tylėk, boba, dar žodis, ir kaipmat gauni į snukį!“

Beje, esu nugirdęs ir vieną politiku save vadinantį tautietį, „konstruktyviai“ įvardijusį tuos, kurie jo mylimos partijos politikai nepritaria: „Kvailiai, nesupranta!“ Žodžiu, ne mūsų tautai ko nors bijoti ir ne mūsų tautai nuo tvirtos nuomonės susilaikyti, kai jau istoriškai ir literatūriškai esame pasikaustę tinkamai konfliktus spręsti.
Dar XX a. pradžioje psichoanalizės tėvas Sigmundas Freudas įvardijo tris, jo nuomone, neįmanomas profesijas. Neįmanomumas pasireiškė, anot psichoanalizės tėvo, tuo, kad šios profesijos, be įvairių kitų bruožų, pasižymėjo ir „aiškumu“ visiems visuomenės nariams. Kitaip tariant, visi viską apie jas suprato ir puikiausiai galėjo savo nuomonę jų nagrinėjamais klausimais išsakyti. Na, pabandykit spėti, ir aš, matyt, nesuklysiu teigdamas, kad bent dvi iš trijų profesijų įvardysite be vargo.
Kaip tikri lietuviai, matyt, ne vienas ir krepšinį įtrauksite į tą sąrašą. Ir kaipgi be jo, bet S.Freudas, deja, krepšinio nežaidė ir vargu bau ar ką nors apie jį buvo girdėjęs. Tad teks apsiriboti kitomis profesijomis, juolab kad krepšinis ano amžiaus pradžioje dar ir profesija laikomas nebuvo. Vardiju tas profesijas, kurios neįmanomos pasirodė S.Freudui: mokytojas, gydytojas ir politikas. Na, ką, atspėjote? Turėjote tą padaryti, nes ir šiandien nėra nė vieno tikro tautiečio, kuris nežinotų, kaip valdyti valstybę, gydyti žmones ir auklėti vaikus.
Taigi, mes išmanome viską ir apie viską turime aiškią nuostatą. Su mokykla apskritai daugeliui jokio vargo – tereikia prisiminti auksines kai kurių „tobulų pedagogų“ frazes: „Nemuštas vaikas neužauga… Mane mušė, todėl ir doru žmogumi išaugau…“ Tęsti, manau, nebereikia. Juk ir taip aišku: mes viską apie vaikų psichologiją išmanome, nes mūsų pačių vaikiškąją nebrandžią psichologiją neretai diržu brandino. Ir tiek pribrandino, kad dabar brandiname kitus net nebandydami susimąstyti, ką vaikui padarome ir kuo tokia mūsų įtaka baigiasi.
Žinoma, jūs teisūs – aš vėl apie nelaimingąją mergaitę iš Garliavos, kurios psichologija, matyt, jau taip „pareguliuota“, kad vargu ar ateityje be psichiatrų pagalbos bus apsieita. Bet baisiausia, kad šį vaiką brandino suaugusieji, kuriems jų pačių tarpusavio kovos gerokai svarbesnės atrodo. Koks skirtumas, ką vaikas jaučia ar galvoja – juk vieniems „motiną pedofilę“, o kitiems „violetinius patvorinius“ pamokyti reikia. Beje, čia ir prasideda mūsų visuomenės užtikrintumas: kas ne su mumis, tas prieš mus! Kas ne su mumis, tas „pedofilas“ arba „patvorinis“! Kaip viskas paprasta ir aišku.
Kaip ir politikoje. Aha, bet politikai ir vaikų psichologijos studijoms nusipelnę. Štai buvęs buvusio Atkuriamojo Seimo pirmininkas niekaip nuo Garliavos problemų atitolti negali. Ir nesvarbu, kad psichiatrai ir psichologai vienu balsu tvirtina, jog mergaitė kenčia. Svarbiausia, kad yra galimybė kai ką pamokyti – cituoju: „Ko gero, teisėtvarkos tankas pervažiuos tą mergaitę.“ O gal verta suabejoti savo „psichologiniu“ teisumu ir kompetencija? Gal aršiausi „kovotojai“ už mergaitės teises ją kasdien tanku ir pervažiuoja?
Na, gerai, dabar apie politiką ir politikus. Mes čia tikrai esame stiprūs, bet juk ir politikai padeda žmonėms vis mažiau abejojančiais tapti. Štai ir garsusis FNTT bei VRM skandalas. Ministras drąsiai nukerta FNTT galvas, o tada prasideda jo paties galvos medžioklė. Ir ne bet kokia, o su varovais. Susirenka mitinguotojai prie Seimo ir imasi vidaus reikalų ministro linčo. Ir vėl visiems viskas aišku. Cituoju žiniasklaidą iš mitingo: „A.Medalinsko teigimu, atleistųjų FNTT vadovų kaltė nebuvo įrodyta, o naujasis tarnybos vadovas yra didžiausia bėda, nes jis statytinis, per kurį bus naikinamos FNTT bylos.“ Viskas aišku, nors anaiptol netampa aiškiau… Ministro sprendimo klaida nėra įrodyta, nors Antikorupcijos komisijos pirmininkas vis žada sensacijas, bet jų kaip nėra, taip nėra… Todėl ir neaišku, kodėl mitinguotojai jį taip džiaugsmingai sutinka. Gal dėl to, kad jis buvęs estrados dainininkas? Tai ir reikia ovacijas kelti?
Bet ministras irgi ne iš kelmo spirtas. Abu su savo partijos pirmininku ima vardyti konservatorių klaidas, kurie šias, pasirodo, „daro vieną po kitos“… Aišku, bet kodėl jūs tokie užsispyrę lyg vaikai? Eikit iš koalicijos – sąžinė švaresnė bus. Bet ne – „mane prezidentė paskyrė, tik ji ir gali atleisti.“ Kaip smėlio dėžėje: „Jei mane paliesit, aš viską mamai pasakysiu.“ O paskui dar ir naują FNTT vadovą paskiria, nors koalicija prašo to nedaryti.
Žaidimai smėlio dėžėje tęsiasi: „Aš ne tik mamai pasakysiu, bet prieš tai dar ir jūsų smėlio pilis išspardysiu!“ Tai jei politikai vaikiškus žaidimus žaidžia, kodėl ir visuomenė negali to daryti? O tam tikro amžiaus vaikams, žinia, viskas būna aišku. Tai ir mums viskas aišku: nors niekas jokios informacijos nepateikia, bet pusė ruošiasi galvą kirsti vidaus reikalų ministrui, o kita pusė – koalicijos partneriams. Abejojančių, atrodo, kaip ir nėra…
Taigi, dėl politikos ir auklėjimo lietuviams, kaip matome, viskas aišku. O kaip su medicina? Ten, beje, irgi abejonėms vietos nebelieka. Pavyzdžiui, pastarojo meto diskusijos apie eutanaziją. Sunki tema, bet juo sunkiau, kai garsus kunigas vienoje TV laidoje ne tik neabejoja eutanazijos nežmoniškumu, bet viešai praneša visuomenei, kad motina, prieš keletą metų savo žiauriai nudegusiam sūnui padėjusi nežmoniškas kančias nutraukti ir šį pasaulį palikti, yra „nepakaltinama žudikė“. Maža to, laidoje įvardijama ir diagnozė. Keista, jog tokiu užtikrintumu pasižymi autoritetingas kunigas, ypač jei prisiminsime, kad toks užtikrintumas dingsta, kai iškyla kunigų pedofilijos tema. Tada net ir popiežius ima sakyti, kad reikia abejoti, aiškintis, nagrinėti…
Taip tad ir gyvename – užtikrinti savo teisumu ne tik dėl politikos, medicinos ar vaikų auklėjimo. Tampame visuomene, kuri vis mažiau abejoja, kuri greitai nuteisia nesutinkančius su mūsų nuomone, įvardydama juos „blogiu“. Ir tą daro ne vien paprasti žmonės – panašiai žaidžia ir mūsų vedliai. Bet mažai kas susimąsto, kad brandaus žmogaus bruožas – abejonė. Abejonė savimi bei bandymas išgirsti ir suprasti kitą. Todėl ypač vertinga atrodo pastaba, kurią neretai savo teisumu užtikrintam tam pačiam S.Freudui išsakė dar vienas psichologijos tėvas Alfredas Adleris: „O gali būti ir kitaip…“ Bet mums, atrodo, tokia įžvalga dar negresia.

Jei politikai vaikiškus žaidimus žaidžia, kodėl ir visuomenė negali to daryti?