Pernai dingo 2500 lietuvių, iš jų 400 dar neatsirado
Pernai Lietuvoje užregistruoti 2502 dingę be žinios gyventojai, rodo Policijos departamento duomenys. Iš jų 2094 buvo rasti, o apie 400 dingusių žmonių, tarp kurių yra per 70 nepilnamečių, žinių iki šiol nėra.
Vilnietė Ingrida Kilienė jau beveik tris savaites nežino, kur yra jos devyniolikmetė dukra Goda Kilaitė. Vilniaus universiteto biochemijos pirmakursė – ramaus būdo, gerai besimokanti, su šeima puikiai sutarianti mergina gegužės 23 dieną išėjo iš namų, prieš tai pasakiusi, kad eis į Lietuvos edukologijos universitetą, bet ten taip ir nepasirodė, o namo nebegrįžo. Artimieji išgyvena tikrą pragarą, nes tiek policijos, tiek jų pačių įdėtos pastangos rasti merginą lig šiol buvo bevaisės. “Pasitelkėme apie dvidešimt žmonių, išklijavome po miestą nuotraukas, bet kol kas nieko nežinome”, – pasakojo G.Kilaitės motina, nekelianti jokių dukros dingimo versijų.
Kodėl Lietuvoje kasmet dingsta ir nebeatsiranda keli šimtai žmonių? Kas slypi už šių skaudžių istorijų? Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalija Kurčinskaja sako, kad žmonių dingsta visose šalyse ir daugelį šių atvejų sieja viena: spėlionių ir versijų būna daug, o faktų – mažai. N.Kurčinskaja iki šiol neranda atsakymo, kas nutiko jos dvylikamečiam sūnui ir dvejais metais vyresniam sūnėnui, kurie, po mokyklos išėję pažaisti į kiemą, dingo kaip į vandenį. Sūnaus motina nebematė nuo 1997 m.
Dingusių žmonių šeimų paramos centro interneto svetainėje vis dar yra ir Aušros Gustaitės, kuri dingo 1994 m. išvykusi į turistinę kelionę Lenkijoje, nuotrauka. A.Gustaitė yra šios visuomeninės organizacijos įkūrėjos Onos Gustienės vienturtė duktė. Praėjus beveik dvidešimčiai metų motina tebeieško jos vildamasi, kad ji gyva, tik galbūt dėl prarastos atminties ar kitų priežasčių negalinti pranešti, kur esanti.
Pasak Policijos departamento atstovo Ramūno Matonio, be žinios dažnai dingsta senyvo amžiaus, vieniši, socialinę atskirtį išgyvenantys ar psichinę negalią turintys žmonės, taip pat paaugliai, bėgantys iš priežiūros įstaigų ar tėvų namų, tačiau dauguma jų po kurio laiko atsiranda. “Pačios skaudžiausios yra savižudybės – dalis iš gyvenimo pasitraukti pasiryžusių žmonių nenori, kad būtų aptikti jų kūnai, ir palikę namus išeina į miškus, paupius, dykvietes”, –  sakė R.Matonis.