BFL

3 klausimai apie Lietuvos ekonomikos prognozes „Swedbank“ vyresniajai ekonomistei Laurai Galdikienei

– Ar realu mokesčių korekcijomis kontroliuoti emigracijos srautą, jei „Swedbank“ ekonomikos apžvalgoje prognozuojama, kad gyventojų užimtumo rodiklis nebeturi potencijos didėti?

– Prognozuojame, kad užimtumo didėjimo potencialas yra išnaudotas, tačiau ne dėl darbuotojų paklausos trūkumo, o dėl nepalankių demografinių tendencijų. Šalyje kvalifikuotų darbuotojų trūkumas tampa vis aktualesne problema, tad emigracijos srautų mažinimas reikalauja neatidėliotinų sprendimų.

Viena svarbiausių gyventojų emigracijos priežasčių – pernelyg mažas darbo užmokestis. Darbo apmokestinimo mažinimas galėtų sudaryti prielaidas spartesniam darbo užmokesčio augimui, taip pat naujų darbo vietų kūrimui, tad ir emigracijos srauto mažėjimui. Šiuo metu Lietuvos dirbantiesiems tenka pernelyg didelė mokestinė našta. Pavyzdžiui, remiantis Europos Komisijos duomenimis, pernai Lietuvoje asmens be vaikų, uždirbančio 67 proc. vidutinio darbo užmokesčio, darbo sąnaudų mokestinė našta (angl. „tax wedge“) sudarė 39,2 proc. ir buvo didesnė už Europos Sąjungos vidurkį, siekiantį 37 proc.

Vis dėlto vien dėl mokesčių korekcijų šalies atlyginimų vidurkis vargu ar pasivys ES atlyginimų vidurkį. Spartesnei atlyginimų konvergencijai, o kartu ir emigracijos srautų pažabojimui būtinas spartesnis produktyvumo didėjimas. To būtų galima pasiekti sudarant palankesnes sąlygas vietos ir užsienio įmonių investicijoms, gerinant švietimo kokybę bei skatinant aukštųjų technologijų sektoriaus plėtrą.

– Kur link judės didėjančios šalies gyventojų santaupos? Kokia tikimybė, kad, valstybei nesiūlant patrauklių investavimo alternatyvių, vis didesnė jų dalis bus realizuojama užsienio rinkose?

– Kapitalas šiais laikais yra mobilus ir paprastai „keliauja“ ten, kur didžiausia grąža, tad naivu tikėtis, kad jį būtų galima sulaikyti šalyje. Vis dėlto lietuvių taupymo įpročiai yra gana konservatyvūs ir paprastai apsiriboja šalies teritorija – daugiausia taupoma bankų indėlių pavidalu, grynaisiais namuose arba investuojant į nekilnojamąjį turtą, o pažangūs finansiniai instrumentai šalyje nesulaukia didelio populiarumo. Nesikeičiant gyventojų įpročiams, tikėtis didelių pokyčių šioje srityje nereikėtų. Be to, būtina paminėti, kad patrauklių investavimo alternatyvų stoka dėl vyraujančios žemų palūkanų aplinkos jaučiama visame pasaulyje – tai nėra vien tik Lietuvos problema.

– Prognozuojama infliacija skatins dar labiau juntamą socialinę atskirtį. Kaip, jūsų nuomone, operatyviai ir nepopulistiškai „nuskausminti“ neigiamus infliacijos padarinius?

– Nors kitąmet infliacija ir padidės, prognozuojame, kad vidutinio darbo užmokesčio augimas viršys infliaciją, todėl ir toliau matysime gyventojų perkamosios galios didėjimą. Manome, kad geriausias būdas pagelbėti socialiai jautriausioms visuomenės grupėms – didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį ir teikti tiesioginę paramą mažiausias pajamas gaunantiems piliečiams. Tokios priemonės, kaip PVM lengvatos, paprastai pernelyg daug kainuoja valstybės biudžetui, iškraipo rinką, ir ypač sunku užtikrinti, kad jų nauda atitektų vartotojui

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Atlyginimas

Jeigu gatvėje praeivių paklaustume, kokioje Lietuvos savivaldybėje jie labiausiai norėtų gyventi, atspėti pirmąsias vietas nebūtų sunku. Šie hipotetiniai atsakymai kone identiškai sutampa su pirmosiomis savivaldybių reitingo pozicijomis. Domėdamasis, kur ir kodėl Lietuvoje yra geriausia ir blogiausia gyventi, „Veidas“ šį reitingą pateikia jau dešimtą kartą.

Geriausia 2016 metų savivaldybė kartu yra ir pati mažiausia Lietuvoje: Nidą, Juodkrantę, Preilą ir Pervalką jungiančioje Neringoje iš viso gyvena šiek tiek daugiau nei 3 tūkst. gyventojų. Ji turi beveik 1,5 tūkst. mažiau žmonių už Birštono savivaldybę ir jau daugiau nei dvigubai atsilieka nuo trečios pagal mažumą Rietavo savivaldybės. Galima manyti, kad šis faktas truputį iškraipo kai kuriuos svarbius statistinius rodiklius.

Vertindami visas Lietuvos savivaldybes daugiausiai dėmesio teikėme ekonominiams kriterijams. Per metus Neringoje labiausiai padaugėjo gyventojų (2,3 proc.), čia buvo mažiausias nedarbas visoje Lietuvoje, taip pat veikė daugiausiai ūkio subjektų, tenkančių tūkstančiui žmonių, gyveno mažiausiai socialines pašalpas gaunančių gyventojų ir socialinės rizikos šeimų bei daugiausiai darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje. Vienam neringiškiui teko ir daugiausiai savivaldybės biudžeto lėšų.

Per metus Neringoje labiausiai padaugėjo gyventojų (2,3 proc.), čia buvo mažiausias nedarbas visoje Lietuvoje, taip pat veikė daugiausiai ūkio subjektų, tenkančių tūkstančiui žmonių, gyveno mažiausiai socialines pašalpas gaunančių gyventojų ir socialinės rizikos šeimų bei daugiausiai darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje.

Neringos savivaldybėje fiksuotas nedidelis nusikalstamumas, Kuršių nerijoje gyventojai serga retai, čia puikus asfaltuotų ne valstybinės reikšmės kelių procentas, taip pat nėra eilių darželiuose. Neringoje ir aukštas tiesioginių užsienio investicijų rodiklis, geri abiturientų egzaminų rezultatai.

Tiesa, savivaldybėje dėl suprantamų priežasčių nevyksta naujos statybos ir namų renovacija, dirba nedaug gydytojų ir slaugytojų. Čia ir brangiausias Lietuvoje šildymas bei didelis savivaldybės įsiskolinimas, tenkantis vienam gyventojui. Tačiau šie minusai neatsveria Neringos privalumų, leidžiančių savivaldybei įsitaisyti pirmoje reitingo pozicijoje.

Norint įvertinti kontrastą tarp to, kaip yra, ir to, kaip gali būti, užtenka nuvažiuoti keliolika kilometrų už Nidos į Kaliningradui priklausančią Kuršių nerijos pusę. Beveik jokios turistinės ir poilsio infrastruktūros, po karo apgyvendinti ir nuo to laiko neremontuoti vokiški namai, chaotiškas ir neišvaizdus apstatymas, nors lyg ir turėtų galioti tie patys UNESCO standartai, – tokia šiandien yra Šarkuvos, Rasytės, Pilkopių ir kitų Rusijos pusėje esančių gyvenviečių kasdienybė. Vasarą Nidos ir Juodkrantės pakrantės būna plačiausiai nusėtos jachtų burėmis, o Kuršių nerijos Kaliningrado pusėje jų iš viso yra dvi.

Autsaiderės atsilieka visais atžvilgiais

Savivaldybės mažumas dar tikrai nereiškia, kad gyvenimo kokybė čia savaime geresnė nei kitur. Tai liudija „Veido“ reitingo pabaigoje atsidūrusios savivaldybės. Paskutines vietas užėmusios Kalvarijų ir Pagėgių savivaldybės kartu yra ir vienos mažiausių šalyje. Pagėgiuose vien per praėjusius metus gyventojų sumažėjo 3,5 proc. (iš viso 297 žmonėmis), pagal šį rodiklį šis regionas yra akivaizdus lyderis Lietuvoje blogąja prasme.

Paskutinę vietą reitinge užėmusioje Kalvarijos savivaldybėje nevyksta daugiabučių namų renovacija, čia ir didžiausia socialinių pašalpų gavėjų dalis Lietuvoje, nedarbas siekia beveik 15 proc. Į regioną neateina beveik jokių užsienio investuotojų, o ir vietiniai gyventojai nėra verslūs ir aktyvūs – savivaldybėje veikia mažiausiai ūkio subjektų Lietuvoje, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų. Vidutinis atlyginimas Kalvarijoje tėra 440 eurų, tai taip pat antras prasčiausias rezultatas – Kalvarija lenkia tik Šalčininkų rajoną.

Nedidelį ūkio subjektų skaičių lemia ir tai, kad paskutines pozicijas užimančios savivaldybės daugiausia yra kaimiškos, čia vyrauja žemės ūkio veikla. Pavyzdžiui, trečiame nuo galo Lazdijų rajone šiuo metu dirba 3034 ūkininkai. Tiesa, kaip teigia šios savivaldybės vadovas, dabar rajonas aktyviai persiorientuoja į turizmo sektorių.

Jeigu jaunosios kartos kūrybiškumas, aktyvumas ir mokslo rezultatai lemia galimą regionų proveržį ateityje, jo šioms savivaldybėms artimiausiu metu neverta tikėtis. Kalvarijos ir Pagėgių savivaldybės užima paskutines vietas ir pagal abiturientų laikytų egzaminų rezultatus – vidutinis egzamino įvertinimas čia yra vos 35 balai iš šimto.

Ekonominė miestų ir provincijos perskyra didėja

Dažnai galima girdėti politikų ir ekspertų kalbas apie dvi Lietuvas: tai auganti, ekonomiškai klestinti, jaunimą, darbo jėgą ir protus siurbianti trijų didžiųjų miestų bei aplinkinių jų regionų Lietuva ir senstanti, emigruojanti, iš socialinių pašalpų, pensijų ir menkai apmokamo darbo gyvenanti „antroji“ Lietuva. Šias dvi valstybės dalis suartinti, jų skirtumus aplyginti žadėjo jau ne vienas politikas populistas. Ir šiemet prieš rinkimus, kaip įprasta, pilasi planai bei pažadai plėtoti regioninę politiką ir pritraukti čia įvairių investicijų. Tačiau dažnai po rinkimų tai ir telieka mintimis bei pažadais.

Tą iliustruoja ir ekonominiai „Veido“ reitingo kriterijai. Susumavus penkis pagrindinius 

 rodiklius – nedarbą, užsienio investicijas, vidutinį atlyginimą, ūkio subjektų ir darbingų žmonių skaičių, pirmoje pozicijoje, kaip ir galima numanyti, atsiduria sostinė Vilnius, maždaug penktadaliu lenkiantis artimiausius „persekiotojus“.

Nenuostabu, kad pagal ekonominius kriterijus pirmaujančios savivaldybės spiečiasi greta didžiųjų miestų: Elektrėnų, Trakų, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Kretingos rajonai patenka į pirmąjį penkioliktuką.

Pagal ekonominius kriterijus pirmaujančios savivaldybės spiečiasi greta didžiųjų miestų: Elektrėnų, Trakų, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Kretingos rajonai patenka į pirmąjį penkioliktuką.

Gana aukštai išlieka ir po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo iš pažiūros stagnuojantis Visagino miestas: vidutinė alga čia iki šiol siekia 612,60 euro, o savivaldybė užima antrą vietą Lietuvoje pagal darbingo amžiaus žmonių skaičių.

Ekonomiškai gyvybingi ir du regionai, kuriuose veikia sovietinės pramonės milžinai. Net penktoje vietoje pagal ekonominius kriterijus yra Kėdainių rajonas, kuriame nedarbas siekia tik 6,6 proc., o vidutinis atlyginimas – net 636,60 euro. Tokį aukštą rezultatą daugiausia lemia fosfatų pramonės bendrovė „Lifosa“, mokanti vienus didžiausių atlyginimų Lietuvoje. O tryliktoje vietoje atsiduria Mažeikių rajonas, kurio gyventojus įdarbina kitas pramonės gigantas – naftos perdirbimo gamykla „Orlen Lietuva“.

Kai kurios savivaldybės pagal ekonominį gyvybingumą, priešingai, renka kone minimalius balus. Paskutinis pagal šiuos kriterijus – Ignalinos rajonas, toliau rikiuojasi Kalvarijos, Zarasų, Lazdijų, Kupiškio, Kelmės ir Jurbarko rajonai. Čia beveik nėra užsienio investicijų, vyrauja didelis nedarbas, savivaldybėse mažai darbingų žmonių, o vidutiniai atlyginimai šiuose regionuose vos viršija 400 eurų ribą.

Gydytojai

Didieji miestai – lyderiai ir medicinos srityje

Vertinant tris su medicina ir sveikatingumu susijusius kriterijus – gyventojų sergamumą bei gydytojų ir slaugytojų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų, į priekį taip pat išsiveržia didieji miestai. Aukščiausiu rodikliu gali didžiuotis Klaipėdos miestas, kuriame yra daugiausiai slaugytojų. Beveik identiškas ir toliau einančių Vilniaus bei Kauno, šiek tiek mažesnis – Šiaulių įvertinimas.

Mažiausiai Lietuvoje serga Utenos rajono gyventojai, pagal šį rodiklį ši savivaldybė yra penkta. Aukštas vietas šioje srityje užima Rokiškio, Ignalinos, Pasvalio ir Joniškio rajonai. O akivaizdžiai prasčiausia padėtis šiuo požiūriu yra Birštono savivaldybėje, kuri gerokai atsilieka net nuo kitų autsaiderių – Kauno ir Kretingos rajono.

Užtat Birštono savivaldybė surinko maksimalų balų švietimo srityje. Birštono abiturientai šiemet geriausiai visoje Lietuvoje išlaikė baigiamuosius egzaminus. Be to, šioje savivaldybėje, kaip ir maždaug pusėje visų kitų šalies savivaldybių, nėra vaikų, laukiančių vietos darželyje. Kiti lyderiai švietimo srityje – Palanga, Alytaus bei Kauno miestai ir Druskininkų rajonas. Šiose savivaldybėse eilių į darželius taip pat nėra, o abiturientų rezultatai beveik pavyzdingi.

Darželiai

Prasčiausiai švietimo srityje atrodo Šilalės rajono, Pagėgių, Kazlų Rūdos, Kauno ir Vilniaus rajonai. Ilgos eilės prie darželių durų smukdo ir sostinę (čia vietos laukia 4 tūkst. vaikų) bei uostamiestį (laukia 208 vaikai).

Socialiai pažeidžiamiausias – Pakruojis

Susumavus tris socialinę padėtį apibrėžiančius kriterijus, socialiai problemiškiausia Lietuvos savivaldybe galima laikyti Pakruojo rajoną. Ši savivaldybė yra šeštoje vietoje pagal nusikalstamumą ir socialinės rizikos šeimų skaičių tūkstančiui gyventojų, be to, daugiau nei 7 proc. savivaldybės gyventojų gauna socialines pašalpas (7 vieta Lietuvoje). Pagal šiuos tris kriterijus socialinė padėtis taip pat bloga Akmenės rajono, minėtų Kalvarijos bei Pagėgių ir Šalčininkų rajono savivaldybėse.

O štai Neringoje socialinės rizikos šeimų apskritai nėra, socialines pašalpas gauna vos pusė procento gyventojų. Kiti lyderiai socialinėje srityje yra Kretingos, Klaipėdos, Druskininkų ir Kauno rajonai, taip pat Birštonas ir Palanga.

Šilumos kaina

Vertinant savivaldybes pagal infrastruktūrą (šilumos kainą, pastatų renovaciją ir asfaltuotų nevalstybinės reikšmės kelių procentą), pirmoje vietoje šiek tiek netikėtai atsiduria Visaginas. Renovacija čia apskritai nevyksta – dėl labai kritusių nekilnojamojo turto kainų gyventojai nėra pasiryžę į jį investuoti sumų, keliskart viršijančių pačią turto vertę. Tačiau visaginiečiai vis dar mažiausiai Lietuvoje moka už šilumą, o nevalstybinės reikšmės kelių su žvyro danga apskritai neturi.

Įvertinti renovacijos mastą nėra paprasta – jokios oficialios ir tikslios statistikos šioje srityje nėra. Būsto energijos taupymo agentūra registruoja jau baigtus ir šiuo metu vykdomus projektus, tačiau neturi tikslaus daugiabučių namų skaičiaus. Šiam rodikliui pasitelkėme Statistikos departamento duomenis (apie kiekvienoje savivaldybėje stovinčius daugiabučius namus, statytus iki 1993 m.), nes pačios savivaldybės buvo linkusios statistiką pagražinti – nepriskaičiuoti gyvenvietėse stovinčių vadinamųjų kaimo daugiabučių ir pan.

Žinoma, toks mechaninis renovacijos masto apskaičiavimas yra tik apytikris. Tačiau jis neiškraipė tikrovės – bene intensyviausiai renovaciją vykdanti Ignalinos rajono savivaldybė tapo šios srities lydere, po jos atsidūrė Druskininkų, Molėtų ir Jonavos rajonai bei Birštonas. O kai kuriose savivaldybėse iki šiol nėra nė vieno renovuoto namo.

Kaip vertinome savivaldybes

Sudarant 2016 m. „Veido“ savivaldybių reitingą iš viso buvo vertinami 22 statistiniai kriterijai. Kiekviena savivaldybė maksimaliai galėjo surinkti 200 taškų, mažiausiai – 22 taškus. Svarbiausi reitingo kriterijai, maksimaliai suteikę 15 balų, yra gyventojų skaičiaus pokytis per metus, nedarbas, vidutinis atlyginimas ir savivaldybės biudžeto lėšos vienam gyventojui. Mažiausiai svarbūs kriterijai – kultūros centrų (2 taškai) ir bibliotekų skaičius (3 taškai).

Vertinant pasirinktus kriterijus buvo naudojami Statistikos departamento, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Higienos instituto, Lietuvos darbo biržos, Būsto energijos taupymo agentūros, Nacionalinio egzaminų centro, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, savivaldybių „Veidui“ pateikti duomenys.

„Veido“ reitingo lentelėje pateikiamos savivaldybių užimtos vietos pagal kiekvieną iš kriterijų atskirai bei bendra savivaldybės surinktų taškų suma. Taškai savivaldybėms buvo skiriami ne pagal konkrečią poziciją, o pagal proporcinį įvertį, kai maksimalus rezultatas yra 2–15 taškų, atsižvelgiant į kriterijus reikšmingumą, o minimalus – 1 balas. Visuose kriterijuose, kuriems yra svarbus savivaldybės dydis, taikytas rodiklis vienam tūkstančiui gyventojų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Jekaterina Rojaka / BFL/A.Ufarto nuotr.

Darbo rinka Lietuvoje plečiasi nepaisant prastos demografinės situacijos ir emigracijos. Tačiau struktūriniai pokyčiai, o tiksliau jų nebuvimas, gali greitai pakeisti situaciją. Tuomet darbo rinka ūkio augimo bures pavers ekonominiu inkaru.

Jekaterina Rojaka, DNB banko vyr. ekonomistė

Nedarbo lygis Lietuvoje pirmąjį ketvirtį buvo susitraukė iki 8,3 proc. – mažiausio lygio nuo 2008 m. Užimtumas irgi stiebiasi į viršų: dirbančiųjų skaičius pirmąjį ketvirtį viršijo 1,35 mln., t.y. pasiekė 2009 m. lygį. Užimtumo lygis šiemet fiksavo rekordą – 68,3 proc. Galima būtų tik pasidžiaugti, nes didesnio užimtumo ir augančių atlyginimų rinkinys leidžia tikėtis stiprios ūkio plėtros atramos – augančios vidaus paklausos.

Užimtųjų ir darbingo amžiaus gyventojų santykis Lietuvoje vis dar yra žemiausias Pabaltijyje.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad situacija Lietuvoje yra palankesnė nei kitose Baltijos šalyse. Pavyzdžiui, Estijoje nedarbo lygis, iki šiol sparčiai tirpęs, pakrypo priešinga linkme. Tačiau tai siejama ne tiek su prastesne situacija eksporto rinkose, kiek su didesniu gyventojų aktyvumu. Atlyginimai šiauriausioje iš Baltijos šalių augo itin sparčiai kelis metus iš eilės – daug agresyviau, nei buvo didinamos socialinės išmokos ir pašalpos. Tikimasi, kad nauja neįgaliųjų žmonių įtraukimo į darbo rinką programa dar labiau išplės gyventojų aktyvumą ir laikinai padidins nedarbą. Tai leis bent iš dalies subalansuoti darbo pasiūlą ir paklausą.

Darbo rinkos „kokybės“ rodikliai taip pat neblizga kitų konkurentų fone. Užimtųjų ir darbingo amžiaus gyventojų santykis Lietuvoje vis dar yra žemiausias Pabaltijyje. Lietuvoje struktūrinių pokyčių darbo rinkoje kol kas nematyti. Akivaizdu, kad įmonių plėtrai reikalingus darbuotojus teks vilioti dar didesniais atlyginimais, o laikui bėgant mažiau efektyvius darbuotojus keisti geriau apmokamais. Jeigu šis procesas vyks itin spėriai – daugiau įmonių susidurs su aukštesnių sąnaudų problemomis ir tuomet prarasto konkurencingumo kardas sunaikins atsigaunančios darbo rinkos daigus.

Naujasis darbo kodeksas tik priartina įstatymus prie realybės, bet struktūrinių problemų neišsprendžia.

Vien socialinio modelio patvirtinimas, kuris sunkiai skverbiasi Seimo koridoriais, situacijos darbo rinkoje ilguoju laikotarpiu nepakeis. Naujasis darbo kodeksas tik priartina įstatymus prie realybės, bet struktūrinių problemų neišsprendžia. O jų su laiku bus dar daugiau. Šiuo metu turime galimybę pritraukti daugiau geros kokybės darbo jėgos iš trečiųjų šalių, pavyzdžiui, Ukrainos. Todėl reikėtų iš esmės peržiūrėti imigracijos ir įmonių steigimo reglamentus, kurie trukdo verslui kurti naujas darbo vietas ir atgraso nuo Lietuvos kaip potencialios šalies gyvenimui ir darbui pasirinkimo.

ŠMPF

Ar kada pagalvojote, nuo ko prasidėjo jūsų karjera ir kaip atsidūrėte dabar užimamoje pozicijoje? Greičiausiai nuo savo įgūdžių, kompetencijų ir patirčių sudėliojimo į gana paprastą, tačiau išties reikš­min­gą ir personalo atrankos specialistams darbą palengvinančią formą – gyvenimo aprašymą, arba CV.

Aleksandras Lapė

CV  egzistuoja jau daugiau nei penkis šimtus metų, tačiau atrodo, kad iš pirmo žvilgsnio paprastas popieriaus lapas ar elektro­ninė jo versija lieka vis dar nepakeičia­mas darbuotojų ieškantiems darbdaviams ir save pristatyti norintiems kandi­datams.

Socialiniai tinklai – tik papildoma priemonė

Švietimo mainų paramos fondas, įgy­vendindamas „Europass“ projektą, at­liko tyrimą, kuris parodė, kad šiek tiek ma­žiau nei penktadalis darbdavių Lie­tuvoje darbuotojų ieško per socialinius tinklus – „LinkedIn“ ar „Facebook“, o po­ten­cia­laus darbuotojo profilį šiuose tinkluose po CV peržiūros patikrina tik ke­turi iš de­šimties darbdavių. Reikia pa­brėžti, kad įmonės, darbuotojų paieškai pasitelkiančios socialinius tinklus, labiau naudoja juos informacijai apie laisvas pozicijas paskelbti, o ne asmenų atrankai ir įvertinimui.

Tradicine forma pateikta informacija apie asmens išsilavinimą, profesinę pa­tirtį ir specifinius jo gebėjimus daugeliui darb­davių tebėra suprantamesnis ir pa­­to­ges­nis būdas įvertinti potencialų dar­­buo­toją pirminiuose atrankos etapuo­se, kai kandidatų yra daugiausia. Gy­­venimo aprašymai dažniausiai yra ku­riami ar ko­re­guo­jami atsižvelgiant į kon­krečias po­zicijas, o „LinkedIn“ anketose paprastai su­­­dedama visa įmanoma informacija. Ji daž­­niausiai nėra pritaikyta kon­kre­čiam darbdaviui. Dėl to socialiniai tinklai dau­giausia naudojami tik kaip papildoma priemonė kandidatui įvertinti.

Palyginti daug ir skirtingų CV – sudėtinga

Atliktas tyrimas atskleidė tris pagrindines prob­­­lemas, su kuriomis susiduria personalo spe­­­­­­­cialistai. Visų pirma iš daugybės gaunamų CV darb­­daviams sudėtinga atsirinkti tinkamiausius kan­didatus, o jų peržiūra ir palyginimas už­ima daug laiko. Kita problema – gaunama ne­mažai darb­daviui neaktualių CV, kurie neatitinka darbo skelbime nurodytų reikalavimų. Trečia – gaunama neinformatyvių CV, pagal kuriuos darbdaviams sunku objektyviai įvertinti kandidatus.

Švietimo mainų paramos fondo projektų ko­­ordinatorės Sigitos Remeikienės įsitikinimu, šian­dien, socialinių tinklų ir elektroninių paslaugų amžiuje, įprastas CV tikrai nepraranda savo aktualumo.

Paiešką palengvina standartizuotos CV platformos

„Skiriasi gaunamų CV struktūra, informacijos išdėstymo būdai, o darbuotojams aktualios in­for­macijos apie asmenį dažnai tenka ieškoti net tarp 3–4 lapų. Be to, tam tikros informacijos vie­­­­ni kandidatai visai nepateikia, kiti surašo daug per­teklinių faktų. Šiai problemai spręsti bu­vo sukurta nemažai standartizuotų CV for­mų. Tik bėda, kad jei kandidatai nėra darb­­davio pra­šomi naudoti vieną iš jų, skirtingų formatų gausa išlieka“, – sako S.Re­mei­kie­nė.

Europoje viena plačiausiai naudojamų ir pripažįstamų formų yra daugeliui girdė­­tas „Europass“ CV. Tyrimas parodė, kad šią formą žino beveik 90 proc. darb­da­­vių. Daugiau nei trečdalis darbda­vių at­­­­skleidė, kad nuo 10 iki 30 proc. visų gau­­namų CV sudaro būtent šis formatas.

Pagrindiniai darbdavių įvardijami to­kio CV privalumai kaip tik ir susiję su ga­li­my­be lengviau palyginti tokiu pat principu struk­tūruotą ir susistemintą informaciją.

Socialiniai tinklai – per daug komplikuoti

„Tarp pagrindinių netinkamo CV bruo­­­­žų personalo specialistai įvardija ja­me pateiktą neišsamią informaciją, ne­­­tvar­kingą CV išvaizdą ir netinkamą gy­ve­nimo aprašymo formatą. Stan­dar­ti­­zuo­tos CV formos gali leisti išvengti vi­sų šių trū­kumų, tad jų naudojimu turėtų būti su­interesuoti ir patys darbo ieškantys as­menys“, – įsitikinusi S.Re­mei­kie­nė.

Iki 2015 m. visoje Europoje buvo su­­kurta 60 mln. „Europass“ CV, dar dau­­giau nei 45 mln. šio formato šablonų buvo par­­sisiųsta užpildyti ne interne­te. Paly­gi­ni­mui, „LinkedIn“ vartotojų skai­­čius Eu­ro­poje siekia daugiau nei 96 mln. Vis dėl­to nepamirškime, kad minėtu socialiniu tinklu naudojamasi daug plačiau nei vien tik darbo pa­ieškoms. Taigi šiuo atžvilgiu visoje ES galiojantį CV formatą galima laikyti gana paplitusiu. Be to, nemažai specialistų turbūt naudoja abi šias prie­mones savo kompetencijoms įvardyti. Juo­lab kad informaciją iš „Lin­ked­In“ į „Eu­ro­pass“ CV galima perkelti vienu mygtuko pa­spaudimu ir toliau pagal poreikius ją ko­reguoti dokumente.

Turbūt nesuklysime teigdami, kad gero specia­listo paieškos gali būti gana komplikuotas ir il­gas procesas, todėl įmonėms itin svarbu kiekvie­­ną darbuotojo atrankos etapą padaryti kuo sklan­desnį ir paprastesnį. Kol kas tai geriausiai padaryti leidžia ne specializuoti socialiniai tinklai, o tvarkingas ir pagal darbdavio poreikius pritaikytas gyvenimo aprašymas. Būtent paprastumo iš trūksta interneto platformoms.

Užs. Nr. VPL1024

Kuriamos grandiozinės programos ir projektai, o realiame gyvenime jaunam verslui koją pakišti gali tiesiog nesukalbami kaimynai.

28-erių programavimo specialistas Dominykas Bumblauskas yra vienas tų, kurie patikėjo, kad pasinaudojus valstybės parama galima įgyvendinti savo svajonę – dirbti mėgstamą darbą. Kartu su trimis draugais, tarp kurių buvo profesionalus barmenas, virtuvės šefas ir rinkodaros specialistas, Vilniaus centre sumanė atidaryti laundžo barą, kuriame skambėtų madinga elektrosvingo muzika, rinktųsi jaunimas ir miesto svečiai.
Sutarę dėl jauniems verslininkams teikiamų INVEGOS garantijų paskolai iki 87,5 tūkst. Lt, vyrai parengė verslo planą, sunkiai, bet vis dėlto gavo kredito unijos pažadą finansuoti verslo pradžią, tačiau verslo taip ir nepradėjo dėl labai proziškos priežasties – prieš barą sukilo kaimyninių namų gyventojai.
Pasak D.Bumblausko, šis pusę metų trukęs procesas, kainavęs nemažai nervų, laiko ir pinigų, parodė, kad gražiai skambančios valstybės iniciatyvos skatinti jaunimą imtis nuosavo verslo gyvenime gali atsimušti į paprasčiausią biurokratizmą, savanaudiškumą ir interesus.
“Kai su 600 puslapių verslo planu atėjome į INVEGĄ, jie buvo sužavėti. Sakė: “Fantastika, vyrai, pirmyn!” Įkūrėme mažąją bendriją, buvome parengę du verslo plano variantus – optimistinį ir pesimistinį, bet tokios liūdnos pabaigos tikrai nebuvome numatę”, – pasakoja vaikinas.
Pirmiausia reikalai ėmė strigti kredito unijoje, kuriai netiko jų turima preliminari sutartis su patalpų nuomotoju. Tik tuomet, kai jaunuoliai kreipėsi į Lietuvos kredito unijų asociaciją ir buvo duotas nurodymas iš viršaus, kredito unija sutiko juos kredituoti. Bet didžiausia staigmena laukė Vilniaus savivaldybėje, į kurią jie kreipėsi dėl licencijos prekiauti alkoholiu. Tada ir sužinojo, kad name, kuriame norėtų atidaryti barą, gyvena savivaldybės valdininkų ir net tariamų konkurentų (toje pačioje gatvėje esančio baro) giminės ir apskritai savivaldybė užversta gyventojų skundais dėl anksčiau tose patalpose veikusio baro.
“Gyventojams bandėme aiškinti, jog ketiname atidaryti stilingą barą, ne eilinę “girdyklą”, o prekyba alkoholiu reikalinga, kad galėtume išsilaikyti, siūlėme įvairius barterinius mainus, bet viskas veltui. Sunku suprasti, kodėl miesto centre, kur didžiausi žmonių srautai ir turėtų virti gyvenimas, šurmuliuoti barai, kavinės, toleruojamas toks kategoriškas gyventojų nusistatymas. Šaipydamiesi jie mums siūlė biblioteką atidaryti ar pieno barą. Bet tą patį galima ir jiems pasakyti: norite ramybės – kraustykitės iš centro”, – rėžia vaikinas.
Jis sako, kad gavo nepigią pamoką (kainavo parengti verslo planą, buvo sukurtas ir valgiaraštis, skrajutės), tačiau rankų nenuleidžia ir dirbti darbo, kuris būtų ne prie širdies, nesirengia.
“Gerai žinau, koks darbas man patinka, o šita pamoka – tai tikrai ne pabaiga. Valstybės parama jaunimo verslumui skatinti yra iš tiesų puikus dalykas. Tik jei norime, kad jaunimas neišvažiuotų iš Lietuvos, kurtų čia savo verslą, steigtų darbo vietas, institucijos ir visuomenė turi keisti požiūrį ir labiau pasitikėti jaunais žmonėmis”, – mano Dominykas.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 192014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m

Sprendžiant iš pirmųjų dabartinės vyriausybės žingsnių, politikai Lietuvoje ir toliau nė nenutuoks, ką veikia mokslininkai, o pastarųjų rekomendacijos kaip visuomet bus tik beviltiškas balsas tyruose.

Naujoji Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė užsimena, kad su nedarbu derėtų kovoti pasitelkus, pavyzdžiui, Vokietijos modelį. Tačiau ji tikriausiai nė nežino, kiek modelių ir galimybių per pastarąjį dešimtmetį (deja, dažniausiai tuščiai) yra pasiūlę Lietuvos tyrimų institutai, mokslininkai, užimtumo didinimo specialistai.
Jei mūsų šalyje būtų atsižvelgiama bent į penkis procentus tyrimų išvadų, prie kurių ilgus mėnesius pluša geriausi šalies mokslininkai, nedarbo rodikliai Lietuvoje būtų gerokai mažesni.
“Deja, politikai paprastai nežino, ką veikia mokslininkai, nesusipažįsta su tyrimais, ir jais nesivadovauja priimdami politinius sprendimus”, – apgailestauja Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. Boguslavas Gruževskis atkreipdamas dėmesį, kad efektyviai panaudojami tik tie tyrimai, kuriuos specialiai užsako viena ar kita ministerija. Tačiau jei tyrimas atliekamas moksliniais tikslais, o už jį moka ne ministerija, jo rezultatai, kad ir nepaprastai svarbūs, niekam nėra reikalingi.
Lygiai tokią pat tendenciją pastebi ir Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto vadovė dr. Rasa Melnikienė. Ji atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje net nėra tyrimų išvadų įgyvendinimo kultūros. “Žinoma, jei institutas kokį tyrimą atlieka, tarkime, Žemės ūkio universiteto užsakymu, tokiu atveju mokslininkų išvados beveik visais atvejais tiesiogiai panaudojamos priimant politinius sprendimus. Tačiau kitais atvejais mokslininkų išvados politikų nedomina”, – įsitikinusi pašnekovė.

Mokslininkų darbas – sudėlioti taškus ant “i”

Kalbinti tyrimų institutų vadovai sutartinai tvirtina, jog mokslininkus finansuoja visuomenė, tad šie turėtų atidirbti savo “darbdaviams”: kelti idėjas, palaikyti diskusiją, oponuoti. O kol kas Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad mokslas rengia nepritaikomus dalykus. “Tačiau mūsų institutas kaip tik orientuojasi į mokslo taikymą, pati asmeniškai visus mūsų darytus tyrimus galėčiau įgyvendinti praktikoje”, – neabejoja R.Melnikienė.
B.Gruževskis priduria, jog mokslininkų veikla visuomenei labiausiai pasitarnautų, jei šie imtųsi nagrinėti ankstesnių politinių sprendimų pasekmes, kad būtų galima mokytis iš klaidų. “Paaiškėjus, kad vienas ar kitas sprendimas, susijęs su socialiniais klausimais, vietoje žadėtos naudos buvo žalingas, tai turėtų būti užrašyta raudonomis raidėmis, kad ateinančios vyriausybės nedarytų tokios pačios klaidos”, – akcentuoja B.Gruževskis.
Tokio mokslininkų indėlio pavyzdžiu jis laiko dabar netylančias diskusijas dėl minimalios algos padidinimas. Esą vieni be jokių argumentų aiškina, kad tai pagerins dirbančiųjų situaciją, nes, tarkime, išaugs jų pajamos, kiti primygtinai tvirtina, kad situaciją tai tik pablogins, nes darbdaviai esą mažins dirbančiųjų skaičių ir panašiai. “Mokslininkų vaidmuo šiuo atveju turėtų būti gilus ir išsamus tyrimas, kuris atskleistų, kiek žmonių dirba įmonėse, kuriose mokami minimalūs atlyginimai, kokio dydžio yra kitų tokiose įmonėse dirbančių darbuotojų atlyginimai – pavyzdžiui, ar didelė yra atlyginimų diferenciacija. Reikėtų išsiaiškinti, keik yra “sunkių” įmonių, kurios minimalios algos pakėlimas būtų didelis iššūkis, ir panašiai. Ir tik turint tyrimo išvadas, būtų pradėta konstruktyvi diskusija be emocijų ir spėliojimų”, – aiškina tyrimų instituto vadovas.
Lygiai tas pats – ir kalbant apie planus atsisakyti padidintų išmokų ilgą patirtį turintiems darbuotojams. B.Gruževskis atkreipia dėmesį, kad visi tik ginčijasi, tačiau niekas net nežino, kiek tokių patyrusių darbuotojų yra, kiek pinigų tokiems specialistams iki šiol išmokėta.
Kaip pavyzdį jis nurodo Vokietiją, kur, rengiant kitų metų šalies ekonomikos prognozę, užsakomi trys tyrimai – vieną parengia valstybinis institutas Niurnberge, kitą – kairiųjų pažiūrų mokslininkai, trečią – dešiniųjų. Ir tik turint tris tyrimus, daromos apibendrintos, ir, tikėtina, objektyviausios, išvados.
Beje, nepriklausomybės pradžioje mokslininkų tyrimai, regis, Lietuvos valdžios atstovams irgi neblogai padėdavo susigaudyti situacijoje ir netgi priimti racionalius, skaičiavimais pagrįstus sprendimus.
Pavyzdžiui, B.Gruževskio vadovaujamas institutas ilgą laiką buvo pavaldus Socialinės ir darbo apsaugos ministerijai, su kuria glaudžiai bendradarbiavo, pavyzdžiui, optimizuojant Darbo biržos veiklą. Beje, pasak pašnekovo, tuo metu nebuvo nė vieno tyrimo, kuris nebūtų susijęs su konkrečiais ministerijos planais.
Pavyzdžiui, 1993-94 m. institute dirbantys specialistai SADM užsakymu aiškinosi, kiek Lietuvoje reikia darbo biržos padalinių, pagal mokslininkų parengtas rekomendacijas buvo perskirstytas ir darbuotojų skaičius skirtingose biržose.
2000-aisiais, išaugus nedarbui, mokslininkų ir vėl buvo paprašyta išsiaiškinti, kokias funkcijas turi atlikti darbo biržos, kaip optimizuoti jų veiklą pasikeitus aplinkybėms.
Institutas tuo metu plėtojo ir tyrimus su Švietimo ir mokslo ministerija – jai buvo teikiamos rekomendacijos dėl abiturientų situacijos darbo rinkoje, o pagal šias rekomendacijas buvo formuojamas sekančių metų priėmimas į aukštąsias mokyklas.
Pavyzdžiui, tuo metu išaiškėjo, kad darbą pagal specialybę labai sunkiai randa įgijusieji su žemės ūkiu susijusias profesijas. Atsižvelgus į šią išvadą, maždaug 15-20 proc. buvo sumažintas priėmimas į agrarines specialybes.
“Tyrėme ir pedagogų, vadybininkų, teisininkų priėmimą į aukštąsias mokyklas, mūsų tyrimų išvadų dėka buvo bene 40 proc. padidintas IT specialistų priėmimas”, – sėkmingo bendradarbiavimo su politikais pavyzdžius vardina B.Gruževskis.
Mokslo pritaikymo praktikoje siekiant didinti užimtumą pavyzdžiu galima laikyti ir Stulginskio universiteto mokslininkų indėlį paskatinant Pagėgių bendruomenę imtis vaistažolių verslo. Iš pradžių tik pomėgio vienijamus gyventojus mokslininkai, atlikę galimybių studiją ir išanalizavę paklausą, paakino bendruomenę pomėgį paversti verslu.
Dar vienas pavyzdys – mokslininkų 2005 m. pateiktos išvados, kad nereikėtų drastiškai sumažinti socialinių išmokų ilgą laiką nedirbusiems, o paskui įsidarbinusiems asmenims. Mokslininkai aiškino, kad tokiu būdu gyventojai darbą suvoktų kaip didesnę naudą nei nedarbą. Šiomis išvadomis pasinaudojo ankstesnė vyriausybė, 2010 m. priėmusi sprendimą įgyvendinti šią rekomendaciją.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Profesinio reabilitavimo centruose mokslai keliskart brangesni nei brangiausiame privačiame universitete, tačiau tik mažiau nei trečdalis juos baigusių neįgaliųjų įsitvirtina darbo rinkoje.

Nors pagal oficialų sveikatos būklės vertinimą žmogus beveik visai nepajėgus dirbti, bet jis triūsia keliose darbovietėse. Kasmet neįgaliųjų profesinio rengimo centrams skiriama apie 11 mln. Lt, tačiau juose mokoma net to, ko neįgalusis nepajėgs dirbti. Netekto darbingumo pensijoms ir šalpos išmokoms neįgaliesiems per metus valstybė skiria beveik 2 mlrd. Lt, jas mokėdama net asmenims, kurių mėnesio alga – per 38 tūkst. Lt.

Tai pavyzdžiai iš Valstybės kontrolės ką tik baigto neįgalumo nustatymo ir neįgaliųjų profesinės reabilitacijos audito. Per daugelį metų Lietuvoje susiformavo sistema, kad daliai piliečių labiau apsimoka gauti socialines išmokas, nei dirbti. Ir net ypač jautri neįgaliųjų socialinės apsaugos sistema kai kada tampa tik jos karikatūra.

Nedirba, nes neapsimoka

„Turbūt ne vienas žinome, kiek kainuoja slaugyti ir gydyti neįgalų žmogų. Jie galėtų gauti kur kas didesnę valstybės finansinę paramą, jei kiti ja nepiktnaudžiautų“, – pasakodama apie neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo ir profesinės reabilitacijos auditą pabrėžia Valstybės kontrolės 1-ojo audito departamento direktoriaus pavaduotoja Edita Janušienė.

Lietuvoje neįgalieji sudaro 8,6 proc. visų gyventojų – tai santykinai net šiek tiek mažiau nei Europos vidurkis (Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, Europoje neįgaliųjų yra 10–15 proc.). Tačiau pagal netekto darbingumo pensijų gavėjų skaičių žemyno vidurkį lenkiame daugiau nei dvigubai: Eurostato duomenimis, palyginti su visų darbingų gyventojų skaičiumi, Lietuvoje jas gauna 11,6 proc., o Europoje – 5,2 proc. asmenų. Lietuvoje dirba tik 18 proc. neįgaliųjų, o, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse – apie pusę.

Netekto darbingumo ir invalidumo pensijoms bei šalpos išmokoms Lietuva kasmet skiria beveik 2 mlrd. Lt (šiemet planuojamos visos „Sodros“ biudžeto išlaidos – 11,4 mlrd. Lt, o deficitas – apie 2 mlrd. Lt).

Regis, nerimą turėtų kelti ir tai, kad kai kurie Lietuvos regionai – labai pavojingi sveikatai. 2012 m. neįgaliųjų skaičius kai kuriose savivaldybėse skyrėsi beveik pustrečio karto: Visagine, Neringoje, Vilniuje, Mažeikių, Kretingos rajonuose neįgalieji sudaro nuo 5,3 iki 6 proc. gyventojų, o Kaišiadorių rajone – 11,9, Pakruojo – net 12,6 proc.

„Neturime nieko išskirtinio – esame žemės ūkio kraštas, rajone nėra nei kokių didelių taršos objektų, nei didelės pramonės“, – Pakruojo rajono merė Asta Jasiūnienė pati neranda atsakymo, kodėl jų rajone tiek neįgaliųjų. Ji daro prielaidą, kad gal gydytojai atidžiau dirba, bandydami nustatyti sveikatos būklę, norėdami žmonėms padėti.

Tačiau valstybės auditoriai, palyginę visų rajonų neįgaliųjų skaičius su nedarbo lygiu, pastebėjo, kad šie skaičiai dažnai koreliuoja: daugelis didžiausią neįgaliųjų dalį turinčių savivaldybių – Anykščių, Alytaus, Šalčininkų, Šilutės, Kupiškio, Kaišiadorių, Rokiškio, Varėnos rajonų – tos, kuriose nedarbas viršija šalies vidurkį. Tai leidžia daryti prielaidą, kad neįgalumo statusą ir išmoką galima „išsirūpinti“ praradus darbą.

Valstybės kontrolės atstovė E.Janušienė atkreipia dėmesį, kad neįgalumo lygio nustatymas – labai subjektyvus, nes, kaip paaiškėjo po audito, skirtingų institucijų vertinimas kartais ženkliai skiriasi. Pagal iki 2012 m. galiojusią teisinę bazę Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (NDNT) net neturėjo teisės susipažinti su pretenduojančiojo į neįgaliojo statusą asmens ambulatorine kortele, esančia sveikatos priežiūros įstaigoje. O paanalizavus šiuos duomenis išryškėjo dėsningumas, kad dažno sveikata ima sparčiai blogėti prieš kreipiantis į NDNT.

Sugriežtinus neįgalumo ir darbingumo nustatymo tvarką, netekto darbingumo (invalidumo) pensijų gavėjų ėmė mažėti: skaičiuojama, kad šiais metais jų bus 220 tūkst. (1,5 tūkst. mažiau nei pernai). Iki 2009 m. šis skaičius vis didėdavo ir buvo pasiekęs 269 tūkst.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Didelis jaunimo nedarbas tapo galvos skausmu ir našta daugumai Europos valstybių.

Pusė – Graikijoje, beveik pusė – Ispanijoje, daugiau nei tračdalis – Lietuvoje. Visi šie ES statistikos agentūros „Eurostat“ pateikiami skaičiai kalba apie jaunimo nedarbą. Visose 27 ES valstybėse jaunimo, tai yra asmenų nuo 15 iki 24 metų amžiaus, nedarbo lygis siekia 22,1 proc. Tiesą sakant, šie skaičiai ne šiaip dideli, o jau dramatiški, juolab kad už jų stovi milijonai jaunų žmonių, jų likimai, jų gyvenimai.
Prie Jungtinių Tautų veikianti Tarptautinė darbo organizacija skelbia, kad visame pasaulyje net 75 mln. jaunuolių šiuo metu neturi darbo. Negalima užmiršti ir to, kad dar gana didelė dalis jaunimo lyg ir dirba, bet dirba vieną, dvi ar tris dienas per savaitę, ar kelias valandas per dieną, taigi prie bedarbių jie nepriskiriami, tačiau ir dirbančiais juos galima vadinti tik santykinai.
„Tiesą sakant, aš nematau rimtesnės ilgalaikės problemos, kaip jaunimo nedarbas“, – teigia buvęs JAV iždo sekretorius Larry Summersas.
Tad kaip spręsti šią problemą turint omenyje, kad nacionalinės vyriausybės susiduria su ekonominiu sunkmečiu ir ne tik negali didinti viešųjų išlaidų, tačiau jas privalo netgi apkarpyti? Štai minėtoje Ispanijoje vyriausybė vien per praėjusius metus planavo sutaupyti 62 mlrd. eurų. Šiemet planuojama sutaupyti dar 40 mlrd. eurų.
Darbo neturintis jaunimas tampa didele našta savo valstybėms. Tyrimų agentūra „Eurofound“, analizuojanti darbo ir gerovės valstybės klausimus, skelbia, kad vien 2011 m. darbo neturintys jauni žmonės ES valstybėms narėms iš viso kainavo 153 mlrd. eurų. Ši suma susidarė tiek apskaičiavus prarastą produktyvumą, kurį būtų galima sukurti įdarbinus jaunimą, tiek įtraukus ir bedarbiams išmokėtas socialines išmokas.
Didžiojoje Britanijoje Londono ekonomikos mokyklos ir Škotijos karališkojo banko atliktas tyrimas rodo, kad 744 tūkst. jaunų bedarbių šiai valstybei kas savaitę kainuoja po 155 mln. svarų.

Nedarbas žaloja jaunimą
Be to, svarbu įvertinti ne tik prarastą produktyvumą, tačiau ir tai, kad ilgalaikis nedarbas traumuoja jaunus žmones, ilgainiui paverčia juos valstybės išlaikytiniais. Sociologai dažnai kalba apie tai, kad egzistuoja ryšys tarp augančio jaunimo nedarbo ir didėjančio nusikalstamumo. JAV ir Didžiosios Britanijos mokslininkų atlikto tyrimo duomenimis, jaunystėje patirtas nedarbas turi ilgalaikių padarinių. Savaitraštyje „The Economist“ skelbti tyrimo rezultatai rodo, kad kuo ilgesnis nedarbo laikas, tuo sunkesnės būna pasekmės.
Imkime kaip pavyzdį du vaikinus, kurių toks pat išsilavinimas, gebėjimai, gyvenamoji vieta, intelekto koeficientas ir tėvų išsilavinimas. Jei vienas iš jų, iki sulaukdamas 23-ejų, praleis vienus metus būdamas be darbo, tai po dešimties metų, kaip rodo statistika, jis veikiausiai uždirbs 23 proc. mažesnę algą nei jo kolega, nepatyręs, ką reiškia nedarbas. Merginų gretose ši praraja kiek mažesnė – 16 proc. Nors ilgainiui šis skirtumas tarp pajamų ir mažėja, tačiau išlieka. Sulaukus 42 metų šis skirtumas vyrų gretose siekia 15 proc., o moterų – 12 proc.
Be to, nedarbas siejamas su nepasitenkinimu, kurio negali paaiškinti tik pajamų trūkumas. Ilgalaikis nedarbas siejamas netgi su trumpesne gyvenimo trukme, didesne širdies smūgio vyresniame amžiuje tikimybe, didėjančiu savižudybių skaičiumi. Be to, aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje JAV Pensilvanijos valstijoje atliktas darbininkų tyrimas parodė, kad nedarbas turi didesnę įtaką jaunų, o ne vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo trukmei.
Galiausiai neverta ignoruoti ir to, kad nedarbo kamuojamas jaunimas yra itin priklausomas nuo tėvų. Štai 2008 m. 48 proc. ES piliečių nuo 18 iki 34 metų amžiaus, kaip skelbia „The Economist“, gyveno bent su vienu iš tėvų. Tokiems „tėvelių lizde“ pernelyg užsisėdėjusiems jaunuoliams susirasti darbą sunkiau nei tiems, kurie ryžosi išsikelti iš savo tėvų namų ir pradėti savarankišką gyvenimą.

Vieno recepto nėra

Tad kokių esama išeičių? Būtent prie šio klausimo išsamesnės analizės būtina pereiti ne tik aptarus pliką jaunimo nedarbo statistiką, bet ir panagrinėjus platesnes socialines bei psichologines šio reiškinio pasekmes. Galima kalbėti apie tai, kad geriausia apsauga nuo nedarbo yra geras išsilavinimas. „Public Service Europe“ skelbiama statistika rodo, kad Prancūzijoje 80 proc. universitetus baigusių asmenų turi darbą. O štai piliečių, baigusių tik vidurinę mokyklą, gretose darbą turi tik 55 proc. asmenų.
Tiesa, būtina kalbėti ne tik apie patį išsilavinimo faktą, bet ir apie to išsilavinimo kokybę. Štai Ispanijoje universiteto diplomą turinčio jaunimo procentas panašus kaip ir Nyderlanduose, tačiau ispanams susirasti darbą sekasi daug sunkiau. Čia veikiausiai galima kalbėti apie tai, kad jaunimo gautas išsilavinimas neatitinka darbdavių reikalavimų.
Įdarbinimo paslaugas teikianti bendrovė „Manpower“ paskelbė, kad daugiau nei trečdalis darbdavių visame pasaulyje patiria sunkumų užpildydami laisvas darbo vietas. Trūksta ne tik inžinierių, medikų, bet ir biuro administratorių. Bendrovės „McKinsey“ devyniose valstybėse atlikta apklausa parodė, kad tik 43 proc. darbdavių teigia galintys rasti pakankamai kvalifikuotų darbuotojų į laisvas darbo vietas. Skelbiama, kad vidutinio dydžio įmonėse, įdarbinančiose nuo 50 iki 500 darbuotojų, vidutiniškai yra po 13 laisvų darbo vietų, o didelėse bendrovėse laisvų darbo vietų vidurkis siekia 27.
Tad darbo kaip ir yra, tačiau nėra tinkamos kvalifikacijos darbuotojų. Problema, pasak ekspertų, kyla dėl to, kad švietimo įstaigos ir darbdaviai veikia tarsi paralelinėse visatose – jaunuoliai mokomi įgūdžių, kurie darbo rinkoje yra visiškai beverčiai. Taigi išsilavinimas gali tapti ne tik pranašumu, bet ir trukdžiu.
Be to, daugėja valstybių, kuriose pastebima paprasčiausia aukštojo mokslo diplomų infliacija, tad darbdaviai pirmenybę teikia ne formaliam diplomui, o turimiems įgūdžiams. Šiuo požiūriu labai svarbus profesinis ugdymas. Nustatyta, kad šalyse, pasižyminčiose gerai sutvarkytu profesiniu ugdymu, jaunimo nedarbas yra mažesnis. Čia galima kalbėti tiek apie Vokietiją, tiek apie Austriją ar Nyderlandus.
Didžiausias šiose šalyse gerai sutvarkyto profesinio ugdymo pranašumas tas, kad mokymas yra derinamas su realia praktika, tad jaunimas įgyja darbo rinkoje tikrai paklausių įgūdžių. Tokia sistema jaunimui smarkiai palengvina perėjimą iš švietimo sistemos į darbo rinką. Be to, naudos gauna ir darbdavys, kuris pats prisideda prie jam pačiam reikiamo darbuotojo apmokymo.
Tiesa, bandymų kopijuoti vokišką profesinio ugdymo sistemą pasaulyje netrūko, tačiau ne visi jie buvo sėkmingi. Didžiausia problema, kaip pasirodė, yra pakankamos praktikos užtikrinimas. Kad įgytų įgūdžių, jaunuolis praktikuodamasis įmonėje turi praleisti ne vieną valandą per savaitę, o kelias dienas po kelias valandas. „The Economist“ pabrėžia, kad prastas profesinis ugdymas, suteikiantis rinkoje nereikalingų įgūdžių, ne tik nepagerina jaunuolio galimybių įsidarbinti, bet netgi jas sumažina.
Dar viena galimybė, kurią pasitelkdamos valstybės bando kovoti su jaunimo nedarbu, yra vadinamoji aktyvi darbo rinkos politika. Pirmeivės čia Skandinavijos šalys, kurios šios politikos griebėsi dar devintajame dešimtmetyje. Šios politikos esmė paprasta: konkrečiam jaunuoliui įdarbinimo tarnyba sukuria individualų integracijos į darbo rinką planą. Šio plano tikslas – nukreipti jauną žmogų arba į švietimo įstaigą, kurioje jam būtų suteiktas perkvalifikavimas, arba į praktiką, reikalingą darbo įgūdžiams įgyti, arba į nuolatinį darbą. Palyginti žemas jaunimo nedarbo lygis Skandinavijos šalyse rodo, kad programa veikia.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tik keletui Europos valstybių pavyksta išlaikyti nepriekaištingą nedarbo lygį, neviršijantį 5 proc. Jų receptais bent iš dalies neprošal pasinaudoti toms šalims, kuriose darbo nuolat neturi penkiolika, dvidešimt, o kai kuriais atvejais – beveik 30 proc. darbingo amžiaus gyventojų.

Europos Sąjungoje nedarbas dabar siekia beveik 11 proc., o prošvaisčių, kad šiemet jis ims ir sumažės, beveik visiškai nėra, nes padėtis tik blogėja. Pavyzdžiui, statistika skelbia, kad visoje ES šiuo metu darbo neturi daugiau nei 26 mln. žmonių, o kas mėnesį įregistruojama dar po maždaug 150 tūkst. naujų bedarbių.
Tačiau svarbiausia, kad net 18,8 mln. visų Europos bedarbių gyvena euro zonos šalyse ir daugiau nei 100 tūkst. naujų bedarbių kas mėnesį užfiksuojama būtent šiose 17-oje valstybių. Beje, 2012-aisiais bedarbių euro zonoje skaičius ūgtelėjo daugiau nei dviem milijonais, o tai – didžiausias nedarbo augimas per visą euro zonos gyvavimo istoriją.
Vis dėlto tiek visoje ES, tiek euro zonoje kai kurios valstybės sugebėjo rasti receptų, kaip nedarbo lygį išlaikyti labai mažą, kuris beveik arba visai nepadidėjo net ir sunkiausios finansų krizės laikotarpiu, o kai kuriais atvejais šiuo sudėtingu metu net sumažėjo.

Šalys, kuriose dirba beveik visi

JAV analitikai Michaelas B.Sauteris ir Charlesas B.Stockdale’as iš Volstrito pernai parengė studiją, kurioje analizavo mažiausio nedarbo rodikliais pasižyminčias pasaulio valstybes. Tokių jie rado vos devynias, mat atmetė šalis, kuriose nedarbo rodiklius žemumose išlaiko didelis pusę dienos dirbančių asmenų skaičius, kaip yra, pavyzdžiui, Kinijoje, ar, tarkime, dirbtinės valdžios pastangos mažinti nedarbą sukuriant valstybės finansuojamą užimtumą, kaip Baltarusijoje.
Likusias valstybes jie pavadino visuotinio darbo valstybėmis, mat bedarbių jose jau daug metų yra mažiau nei 5 proc. Tarp šių devynių valstybių atsidūrė vos vienintelė Europos Sąjungos atstovė – Austrija, mat šioje šalyje vos vienintelį kartą per pastaruosius trisdešimt metų nedarbas šiek tiek viršijo 5 proc.
Pasak analitikų, šios valstybės paslaptis – labai išplėtota rinkos ekonomika, paremta aptarnavimo ir pramonės sektoriais, ir ypatingos vyriausybės pastangos skatinti darbdavius neatleisti darbuotojų. Pavyzdžiui, krizės laikotarpiu vyriausybė subsidijavo darbuotojų, kuriems buvo sutrumpintos darbo valandos, atlygį.
Tiesa, Europos Komisija pabrėžia, kad Austrijoje toks mažas nedarbas, ypač tarp jaunimo, šiuo metu yra ir dėl to, kad itin daug vyresnio amžiaus austrų labai vangiai dalyvauja darbo rinkoje, be to, šalyje santykinai ilgai trunka studijos universitetuose, o tai irgi mažina registruotų bedarbių skaičių.

“Hire and Fire”: socialistinis rojus darbdaviams

Dar viena nedarbo požiūriu tiesiog pavyzdinė ES valstybė – Olandija.
Apžvalgininkas Adamas Cohenas pabrėžia, kad krizės laikotarpiu itin gerai suveikė Olandijoje, taip pat ir Austrijoje bei Vokietijoje įgyvendintos trumpalaikio darbo programos. Dėl jų Olandijoje nedarbo lygis neišaugo net tuomet, kai šalyje smarkiai, beveik perpus, smuko, tarkime, sunkvežimių gamyba – viena svarbiausių jos pramonės šakų. Valstybės parama tuomet prisidėjo prie to, kad darbą išsaugojo per 80 proc. šio sektoriaus darbuotojų.
“Hire and Fire” (pasamdyk ir atleisk) – taip vadinasi trumpalaikiai darbo kontraktai, kuriuos krizių laikotarpiu subsidijuoja Olandijos vyriausybė, leisdama darbdaviams, kurių pajamos smunka bent 30 proc. per metus, samdyti darbuotojus be baimės, kad bus sudėtinga juos atleisti, ir kompensuodama visus su atleidimu susijusius mokesčius bei išmokas.
“Daugybė šalių krizės laikotarpiu taikė skirtingas užimtumo didinimo priemones, tačiau Olandijos patirtį pavadinčiau pačia sėkmingiausia visame pasaulyje”, – teigia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos padalinio Paryžiuje Darbo politikos skyriaus vadovas Stefano Scarpetta.
Svarbu paminėti, kad šiai valstybei tokie maži nedarbo rodikliai atsiėjo nepigiai. Skaičiuojama, kad Olandijos biudžetui trumpalaikio darbo programos, kurios į šalies konstituciją kaip būtina priemonė krizės laikotarpiu buvo įrašytos dar nacių laikais, vien per pastaruosius kelerius metus kainavo apie 2 mlrd. eurų.
Tačiau kas tinka vienoms šalims, nebūtinai suveikia kitose. Nobelio premijos laureatas ekonomistas Paulas Krugmanas atkreipia dėmesį, kad trumpalaikio įdarbinimo (kai kuriais atvejais – vos kelioms dienoms ar net valandoms) praktiką tiek devintajame dešimtmetyje, tiek prieš kelerius metus yra išbandžiusi ir Vokietija (čia toks darbo kontraktas buvo vadinamas “Kurzarbeit”), tačiau jai taip ir nepavyko aplenkti Olandijos pagal nedarbo rodiklius.
“Galbūt dėl to, kad Olandijoje buvo panaudotos ir kitos priemonės, kurioms Vokietija nesiryžo”, – svarsto S.Scarpetta, atkreipdamas dėmesį į tai, kad Olandijoje pastarosios krizės laikotarpiu vyriausybė ėmėsi visų priemonių, dažnai vertinamų prieštaringai, kad atbaidytų gyventojus nuo mėginimų piktnaudžiauti bedarbiams skirtomis išmokomis. Pavyzdžiui, pernai Olandijoje staiga liko net 20 tūkst. mažiau neįgaliųjų, mat sugriežtėjo jų tikrinimas gydymo įstaigose.
Vis dėlto tai nereiškia, kad vienu puikiausių pavyzdžių Europoje neverta laikyti ir pačios Vokietijos, kuri šiuo metu yra trečia euro zonoje pagal mažiausią nedarbo lygį.
Vokietijoje nedarbas pasižymi viena ir, ko gero, pačia svarbiausia savybe – jis yra stabilus. Tai reiškia, kad šiai valstybei itin gerai sekasi kontroliuoti nedarbo lygį sunkmečio laikotarpiu, o juk kai kurioms Europos šalims būtent krizė ir tapo didžiausiu išbandymu, padvigubinusiu ar net patrigubinusiu bedarbių gretas.
Pavyzdžiui, Vokietijos nedarbo lygis per krizę beveik nepasikeitė: 2010 m. bedarbių buvo panašiai tiek, kiek ir prieš krizę 2008 m., o 2011 m. bendras darbo nerandančiųjų skaičius buvo net mažesnis. Galima sakyti, kad nedarbo lygis nuo pat 2005 iki 2011 m. stabiliai mažėjo tiek buvusioje Rytų, tiek Vakarų Vokietijoje, o 2011 m. 7,1 proc. siekęs nedarbas buvo mažiausias per visus pastaruosius 20 metų.
“Dabar darbo rinka atsigauna daug sparčiau, nei tikėtasi”, – džiaugiasi Vokietijos darbo ministrė Ursula von der Leyen, paminėdama, jog šalyje, kurios ekonomiką aukštyn tempia didelis vidaus vartojimas ir itin aukštos kvalifikacijos darbininkų gildija, sugebanti lanksčiai prisitaikyti prie rinkos poreikių, taip pat sparčiai daugėja ir visą darbo dieną dirbančių žmonių. Pavyzdžiui, per pastaruosius metus visu etatu dirbančių žmonių Vokietijoje padaugėjo 440 tūkst.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Norėdami Lietuvoje paskatinti darbo vietų kūrimą iš Vokietijos turėtume pasimokyti, kaip paruošti kvalifikuotą darbo jėgą, iš JAV – kaip paskatinti verslumą, o iš Singapūro – kaip sumažinti biurokratinius reguliavimus.

Jau penktus metus Vakarų šalis varginanti krizė pakeitė begalę pavadinimų – bankų, viešųjų finansų, euro ir darbo vietų. Išsivaduoti iš 8 proc. nedarbo lygio nesugeba net didžiausia pasaulio ekonomika JAV, galinti tam skirti daugiau resursų negu bet kuri kita šalis. Nenuostabu, kad dalis ekonomistų jau paskelbė, kad dėl produktyvumo augimo, automatizacijos lygio didėjimo gamyklose ir aukštesnių technologinių reikalavimų, iki krizės normaliu laikytas 3-4 proc. nedarbo lygis pasislinko iki 8-9 proc. ribos, o kai kuriems iš darbo rinkos iškritusiems žmonėms sugrįžti atgal jau nebebus galimybių.
Vis dėlto statistika rodo, kad taip nėra – Singapūre nedarbo lygis siekia vos 2 proc., Austrijoje, Vokietijoje, Olandijoje – mažiau nei po 6 proc. Tad ieškodamos receptų, kaip paskatinti darbo vietų kūrimą net tokios pažangios šalys, kaip Didžioji Britanija žvalgosi į žemiausią nedarbo lygį Europos Sąjungoje turinčias šalis ir bando pritaikyti Vokietijoje veikiančius modelius, pavyzdžiui, galvoja įvesti „mini darbo vietos“ schemą, pagal kurią iki 400 eurų per mėnesį uždirbantiems darbuotojams nereikėtų nuo savo algos mokėti mokesčių, o darbdaviai mokėtų fiksuotą dalį.
Naujoji Lietuvos Vyriausybė taip pat žada sudaryti darbo grupę nedarbo problemoms spręsti, kuriai vadovaus pats premjeras Algirdas Butkevičius. Nors Lietuvoje nedarbo lygis nuo per krizės piką pasiekusių 18 proc. nukrito iki 12,4 proc., tam įtakos turėjo ne tik suaktyvėjęs naujų darbo vietų kūrimas (nuo 8 tūkst. per mėnesį 2010 metais iki 20 tūkst. 2012 metais), bet ir didelė emigracija.
Bet kokiu atveju, situacija, kai 210 tūkst. gyventojų neturi darbo, netenkina, tad norėdami Lietuvoje paskatinti darbo vietų kūrimą iš Vokietijos turėtume pasimokyti, kaip paruošti kvalifikuotą darbo jėgą, iš JAV – kaip paskatinti verslumą, o iš Singapūro – kaip sumažinti biurokratinius reguliavimus ir pritraukti užsienio investicijas.

Dėl biurokratijos pinklių vos neišsikėlė „Lifosa“

Darbo vietas sukurti gali tik verslo investicijos, tačiau prieškrizinių laikų pelnus jau pasiekęs vietinis verslas investuoti neskuba, o tiesioginių užsienio investicijų nors ir sulaukiame šiek tiek daugiau, vis dar stipriai atsiliekame nuo kitų šalių – netgi estų ir latvių. Kodėl? Visi „Veido“ kalbinti verslininkai kaip aktualiausių problemų šiandieninio verslo plėtrai ir darbo vietų kūrimui išskyrė neaiškią ateitį, nuolat besikeičiančią mokestinę aplinką ir pernelyg ilgai užtrunkančias biurokratines procedūras.
Nors visos Vyriausybės deklaruodavo tikslą sumažinti šias kliūtis, iki šiol taip niekas ir nepadaryta. Pasikeitusi valdžia jau vėl planuoja mokesčių pertvarkas ir kalba apie progresinius mokesčius, o verslininkai kaip skundėsi, taip ir skundžiasi, kad Lietuvoje parengti detaliuosius planus ir gauti leidimą statybai užtrunka 3-3,5 metus.
“Per tiek laiko Singapūre supilama sala ir pastatomi grandioziniai viešbučiai su konferencijų salėmis, kurių vertė 7 mlrd. JAV dolerių”, – lygina DNB banko viceprezidenas Vygintas Bubnys.
Singapūras, kur biurokratai pažaboti, kur visi gyventojai kalba angliškai, o verslūs užsieniečiai itin laukiami (vizos išduodamos visiems, norintiems investuoti nuo 40 tūkst. dolerių, o kai kuriems verslams suteikiamas ir papildomas valstybės finansavimas), nesiskundžia nei tiesioginių užsienio investicijų, nei darbo vietų trūkumu. Indekso „Doing Business“ duomenimis, įkurti įmone Singapūre užteks vos trijų dienų, o visus statybos leidimus verslininkas susitvarkys per 26 dienas.
Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis žadėjo inicijuoti įstatymų projektus, kad ir Lietuvoje būtų sutrumpintas žemės sklypo suformavimo ar jo paskirties keitimo laikotarpis. Kita vertus, verslininkai įsitikino, kad svarbu ne tik keisti įstatymus, bet ir pažaboti vietinius biurokratus – net jei ministras ar premjeras uždega žalią šviesą stambių įmonių plėtros projektams Lietuvoje, šie projektai įstringa valdininkų kabinetuose. Kėdainių rajone veikiančios trąšų gamyklos „Lifosa“ direktorius Jonas Dastikas pripažįsta, kad nedaug trūko, kad dėl smulkmenos būtų tekę uždaryti tūkstantį darbo vietų sukūrusią gamyklą.
„Baiginėjosi teritorija, kur dedame gipsą, o naujo ploto suderinimas užtruko 4,5 metų dėl įvairiausių miškų įstatymų ir pan. Mes žinojome tą tvarką, todėl ruošėmės iš anksto, bet jei mano vietoje būtų jaunas žmogus, kuris nežinotų šios tvarkos, tai dvejus metus paderinęs, jis uždarytų gamyklą, nes tiesiog nebūtų, kur dėti gipso. Sutari su ministru, bet kai nusileidi į žemesnį biurokratų sluoksnį, ten skyrių viršininkai už nosies vedžioja. Jei įstatyme parašyta, kad raštą atiduos per 27 dienas, tai 27 dienos darbo pabaigoje ir atiduoda. O kartą sprindžio storumo popierių papkę nešėme keturis kartus, nes vis pamesdavo“, – su kokiais sunkumais susiduria biurokratų kabinetuose pasakoja J.Dastikas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kad užsidirbtų po 400 eurų, septyni milijonai vokiečių sutinka sunkiai dirbti 40 valandų per savaitę, o tiek pat ispanų, portugalų ar graikų – nebent užsiregistruoti darbo biržoje.

Šiuo metu Vokietijoje yra maždaug septyni milijonai gyventojų, dirbančių po 40 valandų per savaitę ir už tai gaunančių ne daugiau kaip 400 eurų per mėnesį. Neretai jų darbas neatitinka kompetencijos, be to, iki darbo tenka tolokai važiuoti. Bet jau geriau taip, negu sėdėti koja ant kojos ir tikėtis, kad tokią pat sumą jiems bedarbio pašalpos forma išmokės valstybė.
Supratimas, kad nemokamų pietų nebūna, o ir mokamų niekas neatneš ant padėkliuko, vokiečiams nesvetimas nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai nedarbo ir skolų kamuojama sugriauta valstybė tarsi sfinksas pakilo iš pelenų ir per trumpą laiką, net mokėdama kitoms šalims didžiules reparacijas (jas Vokietija išmokės tik 2020-aisiais), sugebėjo tapti turtingiausia Europos valstybe.
Toks požiūris įsismelkęs ne tik į vokiečių sąmonę – jis nuolat, o ypač pastarąjį dešimtmetį, atsikartoja ir Vokietijos vykdomoje socialinėje politikoje, kurios turbūt nė dienos neiškęstų išmokomis sotūs būti pripratę graikai, ispanai ar portugalai.
“Bedarbių Vokietijoje dabar maždaug milijonu mažiau nei prieš dešimtmetį – vietoje penkių milijonų liko keturi”, – skaičiuoja buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras socialdemokratas Gerhardas Schroederis, prisimindamas prieš dešimtmetį pradėtą nedarbo mažinimo programą, populiariai vadinamą “Hartz IV”, kurią 2002 m. rugpjūtį pasiūlė tuometis kancleris ir vienas bendrovės “Volkswagen” vadovų Peteris Hartzas.
Vokietijos nedarbo mažinimo planas buvo paprastas: nustota remti ilgalaikius bedarbius, o socialinės išmokos buvo mokamos ne ilgiau kaip metus, išskyrus žmones, vyresnius nei penkiasdešimties, kuriems pašalpos buvo mokamos 15 mėnesių, ir vyresnius nei 58 metų darbo netekusius piliečius, bedarbio pašalpą galėjusius gauti dvejus metus.
Naujoji tvarka taip pat nebeleido bedarbiams išsisukinėti nuo darbo pasiūlymų. Pagal planą “Hartz IV” bedarbiai buvo verčiami priimti darbo pasiūlymus, net jei šie neatitiko jų lūkesčių tiek kvalifikacijos, tiek geografiniu požiūriu – atsisakius darbo, valstybės išmokos buvo automatiškai nutraukiamos.
G.Schroederis įsitikinęs, kad šios veiksmingos reformos vaisius vis dar teberaško dabartinė kanclerė Angela Merkel, galinti pasigirti, jog Vokietijoje nedarbas yra vienas mažiausių visoje Europoje. Tačiau ir be G.Schroederio reformų vokiečiai, ko gero, nebūtų sugebėję nusiristi iki tokios padėties, į kokią dabar yra patekusios visai kitokia darbo kultūra bei socialine politika pasižyminčios pietinės Europos šalys. (…)

Ką daryti su ilgalaikiais bedarbiais?

Kiekvienoje valstybėje nedarbo klausimas tarp tų, kurie įpranta gyventi iš pašalpų, sprendžiamas skirtingais būdais, tad negalima sakyti, kad ispanai ar portugalai, nuolat ilginantys pašalpų mokėjimo terminus, neturi iš ko imti gero pavyzdžio. Tarkim, Prancūzijoje, kurioje nedarbo lygis stabilus jau keletą metų, ilgalaikiai bedarbiai tikrai negali svajoti apie 65 proc. atlygio siekiančias išmokas. Prancūzijoje egzistuoja dviejų rūšių išmokos ilgalaikiams bedarbiams. ASS (Allocation de Solidarité Spécifique) – tai vadinamoji solidarumo išmoka, mokama 352 tūkst. prancūzų. Ji siekia 469 eurus per mėnesį, o į ją pretenduoti nebegalima, vos pajamos vienam šeimos nariui pasiekia 625,2 euro per mėnesį.
Kita išmokų rūšis – RSA (Revenu de Solidarité Active), tai 474,9 euro per mėnesį, kuriuos gauti gali tik tie asmenys, kurie per pastaruosius dešimt metų dirbo mažiau nei penkerius metus. Ši išmoka taip pat nebemokama, vos vieno šeimos nario pajamos pasiekia tam tikrą ribą, šiuo atveju – 712 eurų.
Italijoje ilgalaikiams bedarbiams jokios išmokos apskritai nemokamos: darbo netekęs žmogus paramą gali gauti aštuonis mėnesius (arba dvylika, jei jam daugiau nei 50 metų), ir tai – tik su sąlyga, kad per pastaruosius dvejus metus bent 52 savaites mokėjo mokesčius.
Didžiojoje Britanijoje nėra net sąvokos “ilgalaikis bedarbis”, nes čia daina su bedarbiais labai trumpa: 182 dienas asmuo gauna po 67 svarus sterlingų (85 eurus) per savaitę.
Austrijoje bedarbio pašalpa, prilygstanti 55 proc. turėto atlygio, mokama vos penkis mėnesius. Netgi Vengrijoje bedarbio pašalpa mokama tik tris mėnesius, ir tik tuo atveju, jei asmuo dirbo visus trejus pastaruosius metus.
Vienintelės dvi šalys, kurioms neprikiši didelio nedarbo ir kurios iš tiesų lepina bedarbius, yra Belgija ir Olandija. Pastarojoje nedarbas neviršija 5 proc., o bedarbio pašalpa mokama net 38 mėnesius. Na, o Belgijoje apribojimų gauti pašalpą iš viso nėra – darbo neturintis žmogus nuolat gauna valstybės pašalpą. Net ir tas, kuris per visą gyvenimą nėra išdirbęs nė vienos dienos. Bet ir tokiu atveju Belgijoje nedarbas neviršija 10 proc. ir didėti neturėtų. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pasaulinei ekonominei krizei tebešėlstant nedarbo lygis Europos Sąjungoje išlieka aukštas- 2012 m. gegužės mėnesį nedarbas Sąjungoje siekė 10,3 procento. Kai kuriose šalyje, kaip Ispanijoje ar Graikijoje, bedarbystės rodikliai pasiekė itin aukštą lygį, atitinkamai 24,6 proc. ir 21,9 proc.

Baltijos šalys, tarp jų ir Lietuva yra tarp tų nedaugelio šalių kur nedarbas pastaruoju metu smuko ir smuko ganėtinai daug. Per metus nedarbas Lietuvoje sumažėjo nuo 15,7% iki 13.7%. Rodiklis, žinoma išlieka aukštas ir situacija darbo rinkoje gerėja ne taip sparčiai kaip norėtųsi. Pavydžiai galime žvelgti į tokias šalis kaip Austrija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Vokietija kur nedarbas tesiekia 4-5 proc.

Pasaulinės krizės poveikį Lietuvos ekonomikai ir darbo rinkai padėjo sušvelninti ES parama. Užimtumui skatinti (bedarbių mokymui, perkvalifikavimui, subsidijuojamam įdarbinimui) 2007 m. -2013 m. yra skirta kone 1,5 milijardo litų ES lėšų. Suma yra ganėtinai įspūdinga, ji padeda sušvelninti nedarbo pasekmes ir koreguoja padėtį nedarbo rinkoje. Kita vertus, kai kurie ekspertai pripažįsta, kad dalis ES paramos lėšų gali būti naudojama neefektyviai- ypač kai bedarbių perkvalifikavimas eina atskirai nuo darbo rinkos poreikių. Vyriausybė ėmėsi spręsti šią problemą ir tai turėtų teigiamai paveikti darbo rinką.

Darbo rinka ir išsilavinimas

Pažvelgus į nedarbo statistiką kai kurie rodikliai itin krenta į akis. Palyginus savarankiškai dirbančių asmenų skaičių su ES vidurkiu – mūsuose dirbančių savarankiškai yra apie 1,5 karto mažiau. Vyriausybė ėmėsi priemonių skatinti smulkų ir vidutinį verslą, dalijant lengvatines paskolas verslui pradėti, kompensuojant verslo liudijimų įsigijimą, tačiau to rezultatus kol kas vertinti anksti.

Pažymėtina, jog iš savarankiškai dirbančių asmenų Lietuvoje mažiausiai yra tų, kurie turi žemiausią išsilavinimą, t.y. pradinį ar nebaigtą vidurinį (ISCED-1 klasifikacija). 2011 m. jų buvo viso labo 7,7 tūkstančio (iš 120 tūkstančių dirbančių savarankiškai Lietuvoje). Atrodytų- nieko nuostabaus, juk dirbant savarankiškai dažnai reikia tam tikrų didesnių gebėjimų susitvarkyti su ganėtinai sudėtingomis administracinėmis procedūromis.

Šios asmenų grupės bendras užimtumas taip pat yra itin žemas: 2011 m. ketvirtąjį ketvirtį jis siekė 15,1 %, kai tuo tarpu Europoje Sąjungoje šis rodiklis siekė 44,6 %. Palyginimui- aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų užimtumas Lietuvoje siekė 87 % ir buvo netgi aukštesnis už ES vidurkį.

Problema lyg ir aiški- itin aukštas žemesnį išsilavinimą turinčių asmenų nedarbo lygis. Reikėtų ieškoti šios problemos sprendimų būdų- kai kuriems bedarbiams galbūt padės perkvalifikavimas, kai kam įdarbinimo galimybes padidins aukštesnis išsilavinimas, tačiau bus ir tokių, kuriems šios priemonės nepadės. Ieškant nedarbo problemos sprendimo, ypatingai tarp žemesnio išsilavinimo asmenų galimą pasitelkti ir inovatyvius metodus, pritaikyti kitų šalių gerąją padėtį. Reikėtų paieškoti įvairių variantų kaip realiai įtraukti žmones atgal į darbo rinką ir dar labiau įsukti smulkaus verslo variklį. Vienas pavyzdžių galėtų būti belgiška paslaugų čekių sistema.

Paslaugų čekių sistema Belgijoje

Paslaugų čekių sistema Belgijoje buvo paleista 2004 m. siekiant paskatinti naujų darbo vietų atsiradimą. Bedarbiai gavo teisę teikti namų ūkio paslaugas privatiems asmenims, vietinėms įstaigoms, pelno nesiekiančioms organizacijoms ir mokykloms. Laiko bėgyje schema šiek tiek kito, tačiau jos esmė išliko panaši. Bedarbiai yra įdarbinami privačiose agentūrose kurios administruoja šias, namų ūkio, paslaugas. Agentūrų pastaruoju metu Belgijoje pridygo kaip grybų po šilto vasariško lietaus. Iš šių oficialiai veikiančių agentūrų asmuo gali nusipirkti paslaugų čekių jam reikalingoms paslaugoms (konkrečiai- namų tvarkymui, langų valymui, apipirkimui, maisto gaminimui, skalbimui, transportui neįgaliesiems ir pan.) atlikti. Vieno paslaugų čekio kaina yra 7,5 euro už čekį, kurį pirkėjas sumoka agentūrai (dalį sumos galima susigrąžinti deklaravus mokesčius, taigi suma už čekį gali nuskristi iki 5,25 euro). Likusią dalį atlyginimo agentūroms sumoka valstybė pristačius tuo paslaugių čekius (papildomai dar apie 14 eurų). Už vieną čekį suteikiama viena valanda darbo, pavyzdžiui namų valymo. Taigi, visa esmė, yra ta, jog bedarbis asmuo yra įdarbinamas agentūroje kuri jam užtikrina socialinį draudimą, tinkamas darbo sąlygas, o norintieji perka daugiausia namų tvarkymo paslaugas už kurias moka nedaug, kadangi dalį kaštų subsidijuoja valstybė. Įdarbintasis neturi stimulo tinginiauti, nes atlyginimas priklauso nuo atneštų ir uždirbtų čekių. Minimaliai reikia išdirbti bent 20 val. per savaitę.

Sistemos privalumai

Nors šia iniciatyva buvo siekiama paskatinti darbo vietų kūrimąsi namų ūkio sektoriuje, tačiau, be to, ši inovacija atnešė ir kitokios naudos.

Nelegalus darbas šioje srityje tapo nekonkurencingas. Iki sistemos įgyvendinimo, Belgijos gyventojai dažniausiai naudodavosi nelegalių darbuotojų paslaugomis, šie buvo socialiai neapdrausti, nemokėjo mokesčių valstybei. Po valstybės subsidijos darbuotojai pradėjo uždirbti netgi daugiau, be to, papildomai gavo socialinį ir darbo draudimą.

Taip pat, sistema suteikė lankstaus darbo galimybes asmenims, kurie turi tam tikrų įsipareigojimų ir negali dirbti visą darbo dieną, pvz. daugiavaikės motinos, prižiūrintys ligonius, neįgalius asmenis ir pan. Mat, suteikiama galimybė dirbti ne visą darbo dieną, ne visomis dienomis ir pan. Svarbu ir tai, jog panašias paslaugas daugiausia teikia žemesnio išsilavinimo asmenys, kuriems ši programa atveria kelią į darbo rinką, suteikia pasitikėjimo savimi. Sistemos sėkmę parodo ir tai, jog dauguma darbuotojų (apie 90 proc.) nekeičia darbdavio.

Per pirmuosius penkerius veikimo metus (iki 2009 m.) sistema Belgijoje padėjo sukurti apie 120 000 papildomų darbo vietų, daugiausia žemos kvalifikacijos darbuotojams, susikūrė 2664 naujos įmonės ir jų paslaugomis naudojosi 760 000 asmenų (beveik 10 % Belgijos gyventojų (amžiaus grupėje 20+). Visa sistema ir toliau sėkmingai auga.

Kokie galėtų būti kiti šios sistemos privalumai įgyvendinus ją Lietuvoje? Žmonės būtų skatinami būti iniciatyviais ir nelaukiant kol lėkštutė bus padėta ant stalo patys imtis iniciatyvos. Kaip žinia, viešųjų darbų ir mokymų programų dažnai yra ganėtinai formalios ir nepasiekia numatytų tikslų. Šios programos, neabejotinai, padeda sušvelninti bedarbystės pasekmes, tačiau ne visuomet padeda reintegruoti bedarbius į darbo rinką. Viešieji darbai, pavyzdžiui, neskatina iniciatyvos- atlyginimas nepriklauso nuo atlikto darbo kiekio, kokybės.

Paslaugų čekių galėtų kiek pagyvinti smulkų verslą ir paslaugų asortimentą provincijoje. Pavyzdžiui, tokios paslaugos kaip patalpų valymas iš esmės egzistuoja tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, ir yra bene labiau nukreiptos į komercinius klientus. Tuo tarpu šios paslaugos gali būti teikiamos ir mažesniuose Lietuvos miestuose. Taip pat, yra verslo sričių, kurios šiuo metu yra šešėlyje. Pradėkime nuo vaikų auklių, senukų priežiūros iki smulkių remonto darbų ar žolės pjovimo. Visi šie verslai egzistuoja šešėlyje, tad jeigu suteiktume galimybę žmonėms pasisamdyti auklę vaikams (ypač kai Lietuvoje trūksta vaikų darželių) oficialiai ir užtikrintume, kad ji yra tam parengta (pavyzdžiui, baigusi specialius kursus), o mokėti reikėtų panašiai kaip ir nelegaliai- daugelis rinktųsi legalų variantą, būtų renkami mokesčiai, žmonės gautų socialinį draudimą ir t.t. Ta pati analogija galioja ir senukų, neįgalių asmenų priežiūrai, kitoms paslaugoms, tokioms kaip apipirkimas, namų ar viešųjų įstaigų valymas, neįgaliųjų ar ligonių pervežimas, žolės ar vejos pjovimas, kiemo valymas, sniego kasimas žiemą ir pan. Klientai būtų suinteresuoti samdytis legalius paslaugų teikėjus, paslaugų teikėjai būtų suinteresuoti tapti legaliais darbuotojais, gauti socialines garantijas. Taigi, prasiplėstų paslaugų asortimentas, žmonės žinotų kur kreiptis vienos ar kitos paslaugos ir kaip ją gauti. Pavyzdžiui, pensininkams ar kitiems ligų prispaustiems asmenims, kuriems reikia trumpalaikės pagalbos, šiuo metu tokių galimybių stinga.

Paslaugas teikiantys asmenys galėtų būti apmokomi panaudojant ES paramos lėšas, idant būtų užtikrinama teikiamų paslaugų kokybė.

Paslaugų čekių sistemos kaštai

Paslaugų čekių sistema, žinoma, yra ganėtinai finansiškai brangi. Belgijoje 2010 m. jos kaštai siekė 1,37 milijardo eurų (parduotų čekių skaičius pasiekė 95 milijonus vienetų), tačiau tiesioginis ir netiesioginis poveikis yra žymus: naujos darbo vietos, naujos verslo įmonės, kova su nelegaliu darbu, šeimų poreikių tenkinimas. Tai pat pažymėtina, kad nors dauguma vartotojų yra amžiaus grupėje 30-50 metų amžiaus grupėje, tačiau vyresni vartotojai sudaro net 25 proc., t.y. ketvirtadalį, vartotojų.

Paslaugų čekių sistemos tiesioginė finansinė nauda taip pat yra reikšminga: mažesnės nedarbo išmokos, mokamos socialinio draudimo įmokos, asmenų pajamų mokesčiai valstybei. Taip valstybei grąžinama apie 40 proc. sistemos kaštų (apie 630 milijonų eurų). Kiek sunkiau apskaičiuoti netiesioginę naudą (pajamas iš pelno mokesčio, PVM, galimybę vyresniems žmonėms ir toliau likti gyventi namuose, o ne kraustytis į prieglaudą ir t.t.). Skaičiuojama, jog grynieji sistemos kaštai, yra nuo 382 iki 266 milijonų eurų.

Kai kas gali teigti, jog tokia paslaugų čekių sistema pažeistų konkurencijos principus, mat, kai kurios paslaugos rinkoje jau egzistuoja. To išvengti sistemą reikėtų atidžiai sumodeliuoti. Belgijoje, diegiant šią sistemą buvo diskutuojama su profsąjungomis, verslo įmonėmis, kad paslaugos nesidubliuotų, nepažeistų konkurencijos principų ar naujomis paslaugomis nebūtų pradėta piktnaudžiauti. Dėl to, pavyzdžiui, patalpų valymo paslaugas galima teikti tik individualiems asmenims, yra nustatyti maksimalūs limitai ir pan.

Sistemos potencialas

Europos Komisija tai pat pripažino, kad ši paslaugų čekių sistema turi reikšmingą darbo vietų kūrimo potencialą, tokiuose sektoriuose namų ruoša, namų ūkio priežiūros paslaugos ar asmenų priežiūros paslaugos. Reikia nepamiršti ir tokio itin svarbaus aspekto, jog Europos, tame tarpe ir Lietuvos, visuomenė sparčiai sensta, šeimų dydžiai ir gimstamumas mažėja, didėja skyrybų skaičius, tad asmenų galinčių prižiūrėti senstančius tėvus ar senelius mažės. Vyresniems asmenims paprastai prireikia tam tikros didesnės ar mažesnės priežiūros vyresniame amžiuje, tad reikia sudaryti galimybes tokioms paslaugoms egzistuoti.

Trūkstant vaikų darželių, o dar labiau lopšelių- galimybė pasisamdyti auklę gali pagerinti šeimų ar vienišų tėvų darbo ir gyvenimo balansą.

Kritikai gali teigti, jog paslaugų čekių sistema skatina kurti žemos kvalifikacijos darbo vietas, tačiau kaip tik atvirkščiai taip skatinamas paslaugų pirkėjo didesnis produktyvumas- jam nereiktų sukti galvos dėl namų ruošos, vejos pjovimo ar smulkių remonto darbų. Ne paslaptis jog per didelis darbo krūvis įtakoja mažesnį pasitenkinimą gyvenimu.

Panašios sistemos veikia ir kitose šalyse. 2005- 2009 m. laikotarpyje Prancūzija, naudodama paslaugų čekių sistemą, sukūrė apie 500 000 naujų darbo vietų. Yra ir nesėkmingų pavyzdžių. Austrijoje paslaugų čekių schema neįsitvirtino. Pagrindinė to priežastis yra paprasta- čekių kaina buvo didesnė už rinkos kainą.

Sukurti paslaugų čekių sistemą Lietuvoje būtų ganėtinai brangu, ypač deficito mažinimo laikais, tačiau tam būtų galima panaudoti ES paramos lėšas, kurios ganėtinai dosniai skiriamos darbo rinkos projektams, kurie ne visuomet yra efektyvūs. Galima pradėti nuo pilotinės savivaldybės, riboti dalyvių skaičių. Jei sistema pasiteisintų ir veikla įsisuktų, subsidijų dalį būtų galima pamažu mažinti, bet pradžioje ji tikrai turėtų būti reikšminga.

Nedarbo problema Lietuvai išlieka aktuali. Reikia ieškoti inovatyvių sprendimų nedarbui mažinti, kuris yra vienas aukščiausių ES. Paslaugų čekių sistema yra viena iš galimų variantų. Žinoma, reikėtų kruopščiai, įvertinti teigiamą ir neigiamą poveikį, galimus sistemos mastus, paslaugų spektrą, paskaičiuoti kaštus, rasti finansavimo šaltinius, tačiau nereikia bijoti socialinių inovacijų ir naudotis kitų šalių gerąja patirtimi socialinėms ir nedarbo problemoms spręsti.

Darius Šavolskis