Atostogos, ilgieji savaitgaliai ir šiaip nedarbo dienos Lietuvoje – šventas reikalas. Tiesa, privačiame ir valstybiniame sektoriuose tos atostogos stipriai skiriasi. Privačiose bendrovėse vasarą darbuotojai atostogų ilgiau nei trims savaitėms išeiti gali labai retai, mat čia vadovaujamasi amerikietišku principu, kad jei tavęs nereikia mėnesį, tai gal ir apskritai nebereikia.

O štai valstybinėse įstaigose ir viešajame sektoriuje atostogų tvarka ir principai visiškai kitokie, sakyčiau, netgi priešingi. Čia didžiausias nesusipratimas yra atostogauti mažiau nei keturias savaites, dar didesnis nesusipratimas – atostogos ne vasarą. Tikrai neketinu kritikuoti teisės į atostogas, tačiau kritikuoju visišką anarchiją viešojo sektoriaus darbuotojų atostogų sistemoje. Tai tikras nonsensas ir didžiulė nepagarba mokesčių mokėtojams.
Štai liepos mėnesio pabaigoje kolegė prie gydytojo kabineto pralaukė 4,5 val., ir vien todėl, kad jūra medikų atostogauja kone ištisais poliklinikų aukštais. Likę pavaduojantys medikai dirba nesuvokiamu krūviu ir dažnas yra prieškominės būklės. Atsakomybė už tai tenka poliklinikų ir ligoninių vadovams bei Sveikatos apsaugos ministerijai, nes nesugeba tinkamai suorganizuoti darbo, kad nenukentėtų pacientai ir kad nepervargtų likę gydytojai.
Panašus vaizdas ir kitose biudžetinėse organizacijose. Štai teismuose, prokuratūrose darbas vasarą praktiškai visai sustoja, nors bylų kalnai ir toliau auga. Dzin tos bylos, palauks, nes svarbiausia atostogos. Bet ar kažkieno teisė į atostogas yra svarbesnė nei visuomenės teisė nenutrūkstamai gauti viešąsias paslaugas? Tikriausiai ne. Bet Lietuvoje tikrai taip.
Mūsų šalyje liepos ir rugpjūčio mėnesiais valstybinės institucijos tiesiog apmiršta. Ironizuojant galima teigti, kad dauguma jų ant durų galėtų užsikabinti lenteles: “Nedirbsime iki rugsėjo 1 d., nes prasidėjo atostogų sezonas.”
Nedirba šiuo metu ir Seimas, iš orbitos išnykę dauguma ministrų, žinoma, ir jų pavaldinių. Kai kokiam politikui paskambini, dažniausiai išgirsti: “Ai, neturiu ką pasakyti, esu kitoje dimensijoje ir erdvėje. Supraskite, atostogos.” Ir visai nesvarbu, kad po poros mėnesių Seimo rinkimai. Kitoje dimensijoje dabar ir dauguma tarnautojų bei kitokių klerkų.
O ir likusieji sukasi kaip apatinė girnapusė, todėl vasarą norintieji susitvarkyti asmeninius reikalus savivaldybėje tokią mintį turi vyti šalin. Ministerijose dabar irgi atostogauja nuo 40 iki 60 proc. visų darbuotojų. O tai reiškia, kad įprastas darbas tokiose įstaigose nutrūksta, nepriimama jokių svarbių sprendimų, nevyksta jokių svarbių susitikimų, atliekamos tik rutininės pareigos. Nė kiek nepadauginsime teigdami, kad daugelyje institucijų darbas rugpjūčio mėnesį tėra imituojamas. Net ir norintieji vasarą dirbti rimtai to daryti negali, mat visa aplinka veikia sulėtintai, negalima rasti reikiamų žmonių.
O kad nepatogumų puokštė būtų pilna, vasarą atostogauti išeina dar ir dauguma vaikų darželių. Taigi likusiems dirbti Lietuvoje vasara – tikrai nepavydėtinas metų laikas.
Bet šią netvarką tikrai galima sutvarkyti taip, kad ir žmonės pailsėtų, ir viešosios paslaugos jų gavėjams būtų teikiamos nenutrūkstamai ir kokybiškos. Tereikia noro, organizacinių gebėjimų ir kažkiek žinių, pavyzdžiui, tokių, kad institucija ar organizacija visada funkcionuos normaliai, atostogauti vienu metu išleidžiant ne daugiau kaip ketvirtadalį darbuotojų. Nes jei privatus verslas taip organizuotų darbuotojų atostogas kaip viešasis sektorius, tai jis po vasaros išrūktų per kaminą.

Europos Komisija su milžinišku jaunimo nedarbu Europos Sąjungoje žada kovoti skatindama mobilumą. Ar Lietuvai, iš kurios jau dabar išvyksta tūkstančiai jaunuolių, ši strategija tinkama?

Europos Sąjungoje šiuo metu darbo neturi net 5,5 mln. jaunuolių nuo 15 iki 24 metų, tačiau Europos užimtumo tarnybų „Eures“ duomenų bazėje įregistruota per milijoną laisvų darbo vietų. Kodėl?
Viena priežastis – išryškėjęs neatitikimas tarp darbo rinkos poreikių ir švietimo sistemos suteikiamų įgūdžių. Tačiau Europos Komisijos Užimtumo tarnybų ir mobilumo padalinio vadovė Wallis Goelen įžvelgia ir dar vieną priežastį – nepakankamą europiečių mobilumą. Šį teiginį paremia ir užsienio ekonomistai, tvirtinantys, kad dėl didesnio mobilumo tarp valstijų Amerikoje jaunimo nedarbas yra mažesnis (16 proc). O daugumoje ES šalių (19-oje iš 27) jaunimo nedarbo lygis viršija 20 proc.

Skatins mobilumą tarp šalių

Siekiant paskatinti jaunimo mobilumą tarp ES šalių, balandžio pabaigoje Danijoje, Orhuso mieste, vykusioje Europos darbo mugėje Europos Komisija pristatė naują projektą – „Pirmasis „Eures“ darbas“. Šio projekto tikslas –  „Erasmus“ studentų mainų programos principus perkelti į darbo rinką. Pirmojo darbo savo šalyje negalintis susirasti jaunuolis galės pretenduoti į jo kvalifikaciją atitinkančią laisvą darbo vietą kitoje šalyje ir ten laikinai padirbėti pagal savo specialybę. Jaunuolio įsikūrimo išlaidoms padengti ir įmonei naujo darbuotojo įdarbinimo išlaidoms apmokėti bus skiriama po tūkstantį eurų siekianti subsidija.
Planuojama, kad šia programa šiemet ir kitąmet galės pasinaudoti apie 5 tūkst. jaunuolių. Nors, palyginti su 5,5 mln. bedarbių, tai lašas jūroje, W.Goelen tvirtina, jog kol kas ši programa eksperimentinė. Jei iniciatyva pasirodys tinkama šiandieninei darbo rinkai, programą „Pirmasis „Eures“ darbas“ ketinama išplėsti visose šalyse.
Pretenduoti dalyvauti šioje programoje gali visi europiečiai, taip pat ir lietuviai, tačiau kol kas 2 tūkst. laisvų darbo vietų siūloma tik keturiose šalyse: Vokietijoje, Danijoje, Ispanijoje ir Italijoje. Pagrindinė sąlyga, kad darbas būtų mokamas, o jo trukmė – ilgesnė nei šeši mėnesiai. „Naudodamiesi šia programa nenorime suteikti bet kokio darbo – norime suteikti kvalifikuotą darbą“, – pabrėžia W.Goelen, pridurdama, kad pagrindinis iššūkis, kuris trukdo europiečių geografiniam mobilumui ES, – prasti užsienio kalbų įgūdžiai.
Mobilumui ir verslumui ES skatinti skirta ir dar viena programa, kuria taip pat gali pasinaudoti lietuviai: „Erasmus“ jauniesiems verslininkams“. Pasak šios programos koordinatorės EK Michaelos Hauf, siekiama, kad verslą pradėti norintis jaunuolis nuvyktų pas patyrusį verslininką kitoje šalyje ir pasimokytų verslo subtilybių. Šios programos trukmė – nuo mėnesio iki šešių, o stipendija, pavyzdžiui, Vokietijoje, per mėnesį siekia 870 eurų. „Tikimės, kad tai padės sukurti naujų verslų, paskatins naujų darbo vietų kūrimą, taip pat sumažins pirmojo verslo žlugimo tikimybę, nes daug naujų verslų žlunga“, – tvirtina M.Hauf. Ši programa pradėta 2009 m. ir nuo to laiko jau įvyko tūkstantis mainų.
Mobilumą ES viduje Europos Komisija ketina didinti stiprindama ir jau seniai veikiančias mainų programas: 2012–2013 m. 280 tūkst. studentų galės išvykti į kitas šalis pagal „Leonardo da Vinci“ ir „Erasmus“ programas.
Stiprios ekonomikos šalims, tokioms kaip Vokietija, kuriose nedarbo lygis mažas, o laisvų darbo vietų daugiausiai, europiečių mobilumo skatinimas ypač naudingas, nes leidžia ir leis prisivilioti gabiausių darbuotojų iš visos ES. Tačiau Lietuvoje, iš kurios emigracija ir taip viena didžiausių visoje ES, ir į ją panašiose šalyse tokios orientacijos nauda kelia abejonių. Juk kvalifikuotą darbą susiradę gabiausi šalies žmonės gali ir nebegrįžti. Bet EK pozicija šiuo klausimu vienareikšmiška: darbas geriau negu jokio darbo.
Beje, futuristas Davidas Passigas „Veidui“ yra teigęs, kad Lietuvai, norint pasiekti proveržį ir siekiant užsitikrinti svarią vietą Europoje, vertėtų kiekvieną jaunuolį kuriam laikui išsiųsti į užsienį – iš ten jis parsiveš tiek idėjų, tiek galbūt ir verslumo dvasią.

Skatinti verslumą sekasi sunkiai

Vis dėlto personalo paieškos, atrankos ir konsultacijų bendrovės „Alliance for recruitment“ plėtros direktorius Andrius Francas juokauja, kad mums papildomų mokymų mobilumo srityje nereikia, nes mūsų bei lenkų darbo jėga ir taip mobiliausia Europoje. Problema, kad darbo jėgos mums patiems trūksta jau šiandien, tad Lietuvai labiau reikėtų stengtis įdarbinti jaunuolius šalies viduje.
Šiuo metu Lietuva pagal jaunimo nedarbą ES atsiduria ketvirtoje vietoje. Darbo Lietuvoje nesusiranda apie 31 proc. jaunuolių, ir šis skaičius mažėja labai jau lėtai. Vyriausybė žada, kad Lietuvos jaunimui netrukus atsivers daugiau galimybių įsidarbinti, nes kovai su jo nedarbu papildomai ketinama skirti ES struktūrinių fondų lėšų.
Nors jaunimo nedarbas Lietuvoje akis bado jau kelerius metus, keista, kad šia problema susirūpinta tik prezidentei Daliai Grybauskaitei šių metų pradžioje grįžus iš tarptautinės konferencijos, kurioje Lietuva buvo linksniuojama tarp prasčiausiai atrodančių visoje ES. EK atstovai taip pat paragino Lietuvą sudaryti veiksmų planą, kaip bus kovojama su jaunimo nedarbu.
Vyriausybės sudarytos darbo grupės jaunimo nedarbo problemoms spręsti pagrindinis siūlymas – skatinti verslumą. Šiam tikslui per artimiausius dvejus metus ketinama skirti didžiąją dalį iš numatomo 98 mln. Lt biudžeto. Tiesa, šiuo metu egzistuojanti galimybė verslo pradžiai gauti finansavimą iš Verslumo skatinimo fondo didelio dėmesio nesulaukė. Projektas baigsis šių metų pabaigoje, tačiau per pusantrų metų neišdalyta nė pusė numatytų lėšų. Gegužę bendra paskolų portfelio suma siekė 13,46 mln. Lt, o fonde dar liko 29,8 mln. Lt. Projekto „Verslumo skatinimas“ koordinatorius Tomas Valauskas informavo, kad mokymuose ir individualiose konsultacijose dalyvavo 3376 asmenys, o paskolas verslui pradėti paėmė 222: tai sudaro vos 6,5 proc. visų išklausiusių kursus jaunuolių.
A.Francas mano, kad norint pamatyti ženklesnį jaunimo nedarbo mažėjimą reikia taikyti ne vieną priemonę, o visą jų kompleksą: būtina ne tik skatinti verslumą, bet ir sukurti lankstesnę praktikos sistemą, pavyzdžiui, leisti jaunuoliams praktiką atlikti bet kuriuo laiku ištisus metus, sudaryti galimybes įgyti praktikos patirties net baigus studijas, būtinas ir nukreipimas studijų pasirinkimo srityje.
“Būtina stebėti, kas rengiama, kur rengiama ir kur žmonės galiausiai nueina. Iš informacinių technologijų bendrovių girdėti daug signalų, kad jos pasiruošusios “absorbuoti” daug absolventų, bet jų nėra. Tarkime, teisininkų mums daugiau nebereikia – reikia daugiau inžinierių, technologų ir IT specialistų. Kitaip tariant, trūksta griežtesnės Vyriausybės rankos ir paaiškinimų, kokie prioritetai, nes Vyriausybės atstovai kasdien kalbasi su verslu, žino problemas ir ko stinga. O noras būti visiems geram rezultatų neduoda”, – kritikuoja A.Francas.
Tikėkimės, kad mūsų Vyriausybė atsižvelgs į EK ir specialistų siūlymą remti praktiką. Mat ši itin svarbi todėl, kad daugiau kaip pusė darbo biržoje registruotų jaunuolių neturi darbo patirties. O šalyse, kuriose praktikos sistema stipri, jaunimo nedarbas šiandien pats mažiausias. Pasak W.Goelen, Vokietijoje jaunimo nedarbas nesiekia 10 proc., nes vokiečiai turi labai gerą švietimo sistemą, kai mokymasis mokykloje derinamas su praktika įmonėse. Vokietijoje taip pat geros sąsajos tarp švietimo sistemos ir darbo rinkos, o dėl gyventojų senėjimo vyriausybė stengiasi įdarbinti kiekvieną žmogų. Žinoma, Vokietijos ekonomika labai stipri ir nepatyrė tokių sukrėtimų kaip kitose šalyse.
Priminsime, kad šiuo metu jaunimas iki 30 metų sudaro penktadalį ES visuomenės, todėl jų indėlis į ekonomiką ir visuomenę – esminis. ES visuomenė sensta, tad jei šalys narės norės išlaikyti stabilų augimą ir konkurencingą ekonomiką, šių 5,5 mln. jaunų žmonių integravimas į ES darbo rinką yra ir bus vienas svarbiausių tikslų.
„Europai reikia darbų kūrimo strategijos, kad nedarbo lygis mažėtų. ES turi didelį nepanaudotą potencialą skatinti darbo vietų kūrimą. Per ateinančius metus žalioji ekonomika, sveikatos ir naujųjų technologijų sektoriai sukurs daugiau nei 20 mln. darbo vietų. Šalys narės turi čiupti šias galimybes, mobilizuoti egzistuojančius išteklius ir stimuliuoti savo darbo rinką glaudžiai bendradarbiaudamos su socialiniais partneriais“, – apibendrina Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso.

Jurgita Laurinėnaitė
Specialiai “Veidui” iš Danijos

Lentelė

Jaunimo nedarbas 2012 m. (proc.)

Ispanija    49,6
Graikija    46,6
Portugalija    35,1
Lietuva    31,1
Slovakija    30,7
Italija    30,1
Latvija    29,9
Airija    29,3
Vokietija    8,2
Olandija    9,4
Austrija    8,3

Šaltinis: Eurostatas

Šiuo metu darbo biržoje užsiregistravę 240 tūkst. bedarbių, arba 11,6 proc. visų Lietuvos darbingo amžiaus gyventojų.

Vyrų bedarbių 20 tūkst. daugiau nei moterų. Tačiau bedarbio pašalpas gauna tik 15,6 proc. registruotų bedarbių.
Didžiausiu bedarbių skaičiumi išsiskiria Alytaus rajono ir Ignalinos rajono savivaldybės, kuriose bedarbių nuošimtis tarp darbingo amžiaus žmonių siekia atitinkamai 18,9 ir 18,7 proc. O mažiausias bedarbių skaičius fiksuojamas Neringos savivaldybėje (4,3 proc.), Birštono savivaldybėje (8,6 proc.), Šiaulių mieste (8,8 proc.).
Kovo mėnesį darbdaviai registravo 19,3 tūkst. darbo pasiūlymų. Darbo rinkos specialistai teigia, kad lengviausia šiuo metu darbo susirasti pardavėjams, sunkvežimių vairuotojams, virėjams, apdailininkams, produktų vadybininkams, buhalteriams, inžinieriams, slaugytojams ir kompiuterių programuotojams, taip pat nekvalifikuotiems darbininkams, tokiems kaip sandėlininkas, valytojas, pakuotojams, krovikams ar automobilių plovėjas.
O sunkiausia dabar darbo rasti socialiniams pedagogams, ekonomistams, turizmo vadybininkams, psichologams, miškininkams, pradinių ir ikimokyklinių klasių mokytojams, taip pat verpėjams, audėjams, kirpėjams, staliams, manikiūrininkams ir pan. Prognozuojama, kad tokios tendencijos išliks visus 2012 metus.

Lietuva nedidelė šalis ir visos opiausios jos visuomenės problemos matyti „kaip ant delno“. Tiesa, kas yra didžiausia problema priklauso ne vien nuo statistikos lentelių, bet ir nuo požiūrio.

Manau, daugeliui akivaizdu, kad šiandien didžiausia Lietuvos problema yra nedarbas. Ši problema, nuo kurios kenčiam ne mes vieni, o daugelis Europos valstybių, yra tarsi virusas sukeliantis daug kitų socialinių bėdų
Neturėdami darbo žmonės natūraliai tampa našta valstybės iždui ir (arba) savo artimiesiems, neturint pakankamai pajamų jiems labiau gresia neatsakingas skolinimasis iš greitųjų paskolų teikėjų, nedarbas greitina ir šiandieninę mūsų tautos rykštę  -  emigraciją.
Bedarbystės problema yra labai dažnai linksniuojama ir ES kontekste: kuriamos įvairios strategijos ir programos, kurių pagrindinis tikslas yra darbo vietų kūrimas. Tačiau Lietuvoje apie šią problemą kalbama rečiau, ir kiek kitaip nei Europos institucijose. Vyriausybė nelinkusi jos kelti, o kai kurie privačiam sektoriui atstovaujantys ekspertai apskritai atmeta bet kokias diskusijas apie valdžios galimybes kurti darbo vietas.
Iš tiesų verslas užtikrina daug darbo vietų, ypač naudingas šios problemos sprendimui yra smulkusis ir vidutinis verslas, kurio dėka Europoje sukuriama daugiausiai darbo vietų, tačiau atmesti vyriausybės vaidmenį užtikrinant užimtumą būtų klaida.
Valdžios sprendimais ir investicijomis galima padaryti labai didelę įtaką bendrai užimtumo situacijai šalyje. Būdų, kaip tą padaryti, taip pat yra ne vienas.
Imant šiandieninę Lietuvos situaciją, apmaudu, kad sugaišti 4 metai, o daugiabučių namų renovacija nėra pajudėjusi iš mirties taško. Dėl neefektyvių daugiabučių namų, kuriuos šildome iš monopolininko įsigytomis dujomis, brangia elektros energija ar naftos produktais, iš Lietuvos kasmet išleidžiame milijardus, kurie, jeigu renovacija būtų įsibėgėjusi,  jau dabar galėtų suktis Lietuvos ekonomikoje.
Aš visada pasisakiau už tai, kad daugiabučių namų renovacija būtų valstybės rūpestis ir jos finansuojama dalis renovacijos projektuose būtų padidinta, nes čia investuotos lėšos mažina valstybės išlaidas kompensacijoms už šildymą, mažina iškastinio kuro importo poreikį, kuria darbo vietas bei augina visos šalies ekonomiką.
Kitas nepakankamai išnaudojamas mūsų šalies potencialas yra žemės ūkio sektoriuje. Nors esame nedidelė šalis, tačiau didžiausi plotai palikti dirvonuoti, nors gamtinės sąlygos, lyginant su kitomis Europos šalimis, pas mus yra pakankamai geros ūkininkavimui.
Kokios vyriausybės galimybės pagelbėti mūsų žemdirbiams? Vėlgi kai kurie ekspertai kritikuos, kad žemės ūkis, kaip ir kitas verslas, turi konkuruoti laisvos rinkos sąlygomis, tačiau Europa skiria didžiules sumas, kad paskatinti pieno ar šviežių daržovių, vaisių vartojimą mokyklose, nekalbant apie žymiai didesnes nei mūsuose tiesiogines išmokas. Tad jeigu mes toliau galvosime, kad vien rinka gali padėti ūkininkui, greitai vietinių daržovių ar mėsos nei su žiburiu nerasime savo turguose bei parduotuvėse.
Nesu atominės energetikos priešininkas, tačiau manau, kad alternatyvioji energetika yra taip pat labai perspektyvi energetikos šaka mūsų kraštui, todėl jai turėtume skirti ne mažiau dėmesio nei kitiems didiesiems energetikos projektams. Alternatyvioji energetika kaip ir daugiabučių namų renovacija vienu metu sprendžia ne vieną problemą: gali padėti sukurti daugiau darbo vietų regionuose, duoti darbo smulkiajam ir vidutiniam verslui bei  įdarbinti šiuo metu dirvonojuončius žemės plotus.
Senosios atominės elektrinės uždarymo klausimas irgi yra labai glaudžiai susijęs ekonomine ir socialine padėtimi šalyje, nes šiems darbams atlikti trūksta daugiau nei 7 mlrd. litų, todėl nuo to, kaip pavyks susitarti su Europos Sąjunga dėl šių darbų finansavimo, priklausys ar tai mums taps sunkiai pakeliama našta valstybės biudžetui ir kitiems ūkio sektoriams, ar tai bus papildomi pinigai, kuriais bus galima kurti naujas darbo vietas šiuo metu ypač nelengvus laikus išgyvenančiame regione.
Nedarbo problema susijusi ir su ES politika
Ignalinos elektrinės uždarymo finansavimas yra tik vienas pavyzdys, kur problema ir jos sprendimas priklauso ne vien nuo mūsų valios, bet ir nuo Europos Sąjungos institucijų sprendimų. Kitose srityse ES politikos ir darbo vietų kūrimo ryšys yra dar aiškesnis ir, kaip tenka pastebėti, ne visi ES sprendimai padeda nedarbo problemą spręsti.
Neretai Europai pritrūksta valios apginti savo rinką ir taip darbo vietos iš ES šalių „išvyksta“ į Šiaurės Afrikos ar tolimosios Azijos šalis. Paskutinis tokių sprendimų pavyzdys yra susitarimas su Maroku dėl nevaržomos pomidorų prekybos, dėl ko gali stipriai nukentėti Ispanijos darbo rinka bei šios šalies ekonomika apskritai.
Ta pati situacija susiklostė ir dėl itin griežtų ES žvejybinių kvotų nustatymo, dėl kurių savo žvejybos apimtis ir pelną turėjo puikią progą pasidinti ne ES šalių žvejybos kompanijos.
Esant tokiems neigiamiems pavyzdžiams, ir Europai balansuojant ant recesijos slenksčio, reikėtų iš naujo įvertinti daug praeityje pasirašytų prekybos susitarimų, ūkinės veiklos apribojimų ir kitų ES teisės aktų įtaką ekonomikai, kad neatsitiktų taip, jog viena ranka deklaruodama ambicingus siekius kurti milijonus naujų darbo vietų, Europa pati savo sprendimai tas darbo vietas naikina.
Neigiamų ES politikos pavyzdžių nesunku įžvelgti ir mūsų šalyje. Jau ne kartą minėjau, kad dėl diskriminacinių tiesioginių išmokų mūsų šalies ūkininkams mes negalime būti konkurencingi ir išnaudoti turimo mūsų potencialo žemės ūkyje. Smulkusis verslas senosiose Europos Sąjungos šalyse taip pat gali greičiau pasinaudoti įvairiais finansavimo instrumentais, todėl yra žymiai geresnėje situacijoje nei naujųjų ES šalių smulkieji verslininkai.
Paminėjau keletą pavyzdžių, kaip kurti arba išsaugoti darbo vietas tiek Lietruvoje, tiek ES matu, tačiau tokių galimybių yra daugiau, tiesiog reikia žinių apie galimus finansavimo mechanizmus, politinės valios ir gebėjimų joms realizuoti. Jeigu to daroma nebus,  o  vis daug palaikymo iš valdžios  sulauks tos nuomonės, kurios neigia valstybės ar Europos Sąjungos galimybes spręsti ekonominius klausimus, tikėtis spartesnio gyvenimo kokybės  augimo artimiausiu metu negalėsime.

Darbo vietų kūrimas yra nuolatinis įvairių Europos Sąjungos strategijų siekis, su kurio įgyvendinimu siejamas ne tik ekonomikos augimas, bet ir didelės dalies socialinių problemų sprendimas.

Šis siekis labai aktualus ir mums, čia Lietuvoje, nes didelis nedarbas ir prasta gyvenimo kokybė jau dabar kuria opias socialines problemas. Vyksta masinė emigracija, dėl kurios išyra šeimos, vaikai vis dažniau priversti gyventi atskirai nuo tėvų, o tai yra tiksinti socialinių problemų „bomba“.

Jeigu mūsų didmiesčiuose socialinė ir ekonominė situacija ir gyvenimo kokybė dar yra palyginti pakenčiama, regionuose problemos yra daug aštresnės. Tiek nedarbas, tiek skurdas, tiek emigracija ir jos padariniai…

Kaip šias tarpusavyje susijusias problemas spręsti? Nuo ko pradėti? Niekas nesiginčija, kad daugiau galimybių įsidarbinti ir padoresni atlyginimai, būtų teigiamas impulsas mūsų šalies išgyvenamai socialinei krizei spręsti.

Ne tik Lietuvos, o daugelio šalių regionuose didžiausią galią įtakoti socialinę ir ekonominę padėtį turi žemės ūkis ir su juo susijęs smulkusis ir vidutinis verslas: ūkininkai gamina produkciją, verslininkai ją perdirba, apdoroja, pardavinėja – taip veikia regioninė mikroekonomika, kurios pagalba dauguma žmonių turi darbą ir gali užsitikrinti aukštesnę gyvenimo kokybę.

Ne paslaptis, kad didele dalimi prie šios europietiškos gerovės prisideda ir Europos Sąjunga – konkrečiai Bendroji žemės ūkio politika ir pagal ją mokamos tiesioginės išmokos žemdirbiams.

Nors jau aštuonerius metus ir mes esame Europos Sąjungos nariais, mūsų regionai ir juose gyvenančių žmonių gyvenimo kokybė nei iš tolo neprimena senųjų ES šalių. Skirtumai yra akivaizdūs ir mūsuose žmonės stengiasi pabėgti iš kaimo. Kaip žinome, dažniausiai jie bėga būtent į senąsias ES šalis.

Gyvendami bendroje rinkoje ir vienoje teritorijoje, mes automatiškai atsiduriame konkurencinėje aplinkoje, kurioje taip pat kaip gamintojai konkuruoja savo prekių kaina ir kokybe, ta pati konkurencija veikia ir darbo rinkoje – darbdaviai geresnėmis darbo sąlygomis konkuruoja dėl darbo jėgos. Todėl šiandien mūsų verslininkams ir ūkininkams dėl darbuotojų tenka konkuruoti su Ispanijos, Anglijos, Airijos, Olandijos, Vokietijos ir kitų šalių ūkininkais bei verslininkais.

Konkurencija yra teigiamas reiškinys, dėl jos krenta produkcijos kainos ir gerėja dirbančiųjų padėtis, tačiau su viena sąlyga, jeigu konkuruojama sąžiningai. Ar galima pavadinti konkurencija sąžininga, kada mūsų žemdirbių gaunamos tiesioginės išmokos yra keleriopai mažesnės nei senųjų ES šalių?

Grįžkime prie šio rašinio pradžioje iškelto visoms ES strategijoms būdingo siekio – kurti darbo vietas. Ar diskriminuojant naujųjų šalių ūkininkus yra kuriamos naujos darbo vietos? Ar taip sprendžiamos socialinės problemos? Akivaizdu, kad yra priešingai.

Šį neigiamą grįžtamąjį ryšį, kurį sukelia diskriminacinė europinė žemės ūkio politika, turi suprasti tie, nuo kurių sprendimo priklausys būsimasis finansinio planavimo laikotarpis – 2014-2020 m., o mūsų naujųjų ES šalių politikų ir oficialių pareigūnų pareiga užtikrinti, kad apie šią problemą būtų kalbama garsiai ir vienu balsu.

Kada Europa karštligiškai ieško būdų, kaip kurti darbo vietas, rašo įvairias programas ir formuoja instrumentus, kurie reikalauja milijardų eurų išlaidų, mūsų ir kitų naujųjų šalių potencialas regionuose dėl diskriminacinių išmokų yra stabdomas.

Europos Sąjungos viršūnės turi suprasti, kad problemos kurias mes patiriame dėl didelių ekonominių skirtumų jau šiandien yra tapusios opiomis socialinėmis problemomis, ir niekas negali pasakyti, kokius padarinius jos sukels ateityje. Tad ar verta kurti naujas programas darbo vietoms steigti, kai tokį patį tikslą būtų galima pasiekti suvienodinus tiesiogines išmokas ES ūkininkams?

Lietuvos jaunimo nedarbo rodikliai jau ketvirtus metus yra tarp blogiausių Europoje, tačiau kad problema būtų pripažinta ir pradėta spręsti, prireikė Europos Sąjungos įsikišimo.

Per sausio pabaigoje vykusį Europos Vadovų Tarybos susitikimą Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jose Manuelis Barroso buvo konkretus: jaunimo nedarbą reikia mažinti ir tam turi būti imtasi aiškių priemonių. Veiksmai reikalingi aštuoniose valstybėse narėse, kuriose 15–24 metų asmenų nedarbo lygis gerokai viršija Sąjungos vidurkį – 22,4 proc. Lietuvoje šis rodiklis siekia 34 proc. Lietuva pateko į aštuntuką kartu su Ispanija, Graikija, Slovakija, Italija, Portugalija, Latvija ir Airija.
Pirmininko prašymu šiose valstybėse turi būti suburtos veiklos grupės programoms, skatinančioms jaunimo nedarbo mažėjimą, parengti. Programų finansavimas užtikrinamas specialiai šiam tikslui perskirstytomis ES struktūrinių fondų lėšomis.
J.M.Barroso paraginimo užteko, kad lig tol Lietuvoje tik fragmentiškai spręstas jaunimo nedarbo klausimas taptų prioritetinis. Grįžusi iš ES viršūnių susitikimo prezidentė Dalia Grybauskaitė pažėrė kritikos socialinės apsaugos ir darbo ministrui Donatui Jankauskui ir viešai pareiškė, kad lig šiol Vyriausybė nedarbo problemos nevertino kaip rimtos. Ministras pažadėjo, kad jaunimo užimtumo programa bus parengta.
Kaip ir prašyta, šiuo metu programą kuria specialiai tam suburta darbo grupė. Jos išvados premjerą turi pasiekti iki kovo 15 d. Vėliau programa bus siunčiama Europos Komisijai. Ši neapsiribojo pirmininko paraginimu – vasario viduryje Lietuvoje viešėjo ir į mūsų jaunimo nedarbo problemas gilinosi specialiai tam deleguoti EK atstovai.
Iš lokalios ir beveik nepastebėtos problemos jaunimo nedarbas Lietuvoje per kelias savaites tapo tarptautinio masto klausimu. Tačiau jei dar 2009 m. jaunų bedarbių dalis Lietuvoje drastiškai šoktelėjo nuo 11 iki beveik 30 proc., o per trejus metus darbo neteko maždaug 49 tūkst. jaunuolių, kyla klausimas, ar susigriebta ne per vėlai.

Kritinė riba dar nepasiekta?

„Jaunimo nedarbas, kaip visoje Europoje opi problema, buvo įvardytas dar 2008–2009 m. Mes jau tada kėlėme klausimą, kaip tai spręsti, turėjome pasiūlymų paketą, kurį buvome perdavę Jaunimo reikalų departamentui ir Vyriausybei. Tačiau, kaip matome, į problemą sureaguota tik dabar, jai gerokai įsisenėjus“, – apgailestauja Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentė Loreta Senkutė.
Ji yra viena iš veiklos grupės, turinčios parengti pasiūlymus dėl jaunimo nedarbo mažinimo, narių. Šios grupės vadovas Ministro Pirmininko tarnybos Politikos analizės ir reformų departamento direktorius Ramūnas Stanionis kol kas negali atskleisti, kokių konkrečiai pasiūlymų bus pateikta, tačiau patikina, kad orientuojamasi į kompleksinius sprendimus.
„Jaunimą galima suskirstyti į tris grupes: tai moksleiviai, studentai ir kvalifikacijos neturintys nebesimokantieji. Kiekvienai grupei padėti reikia skirtingų priemonių. Manome, kad moksleivius su darbo rinka reikia supažindinti kuo anksčiau, jiems reikalingos praktikos, savanorystė. Baigusiems mokyklą reikia padėti realizuoti įgytas žinias, verslumą. Kvalifikacijos neturintiems reikia padėti ją įgyti. Visus šiuos tikslus konkretizuosime ir ieškosime finansavimo“, – su darbo grupės idėjomis supažindina R.Stanionis.
Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas į problemos sprendimą darbo grupėms padedant žiūri skeptiškai. „Revoliucinių pasiūlymų nebus. Bus padaryta tiek, kad J.M.Barroso daugiau negrūmotų pirštu, bet ne daugiau“, – prognozuoja jis, manydamas, kad jaunimo nedarbo, kaip ir apskritai nedarbo, problema Lietuvoje užprogramuota pačioje valdžios piramidės viršūnėje – ministerijose.
„Užimtumo reikalus Lietuvoje tvarko Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri turėtų spręsti socialinius, o ne ekonominius klausimus. Manau, kad darbo rinkos formavimas turėtų būti perduotas Ūkio ministerijai, nes ji turi daugiausiai įtakos verslo aplinkai. Nors abi institucijos yra valstybinio aparato dalys, jų mentalitetas skiriasi. Kiekvienas turi užsiimti tuo darbu, kuriam turi įgūdžių ir kompetencijos. Tai fundamentalūs dalykai, nuo kurių viskas prasideda ir persiduoda į žemesnes grandis. Jų neišsprendę nežengsime toliau“, – neabejoja D.Arlauskas.
Jo manymu, būtent todėl Lietuvoje neegzistuoja jaunimo įdarbinimo politika. Ją formuoti turinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija orientuojasi į kitas sritis – darbo saugos, motinystės pašalpų, pensijų, bet ne įdarbinimo.
Kita vertus, D.Arlauskas atkreipia dėmesį ir į Lietuvos jaunimo pasyvumą: „Jaunimo nedarbas didelis, tačiau niekas nerengia demonstracijų, nekelia rimtos politinės grėsmės. Manau, kad kritinė riba dar nėra pasiekta.“
LiJOT prezidentė turi savų argumentų: „Protestų matėme ne vieną – į gatves išėjo mokytojai, gydytojai, ūkininkai, tačiau pageidaujamų rezultatų nebuvo pasiekta. Dėl to mes renkamės kitą variantą – sėsti prie derybų stalo.“

Pasaulyje – 75 milijonai jaunų bedarbių

Nors tarp 27 ES šalių pagal jaunimo nedarbo lygį Lietuva yra ketvirta, toliau esančios valstybės taip pat nelabai turi kuo pasigirti. Nuo 2008 m. visoje ES jaunimo nedarbas išaugo nuo 15 iki 22 proc. Pernai rudenį Jungtinėje Karalystėje užfiksuota milijonas jaunų bedarbių – daugiausiai per 15 metų. Švedijoje nuolat didėja atotrūkis tarp darbo neturinčių 15–24 ir 25–54 metų asmenų – pirmųjų dalis jau keturis kartus didesnė.
Už ES ribų padėtis ne ką geresnė: JAV nedarbo lygis siekia 23 proc., kai kuriose arabų šalyse jis pakilęs net iki 90 proc. Skaičiuojama, kad visame pasaulyje iš 200 mln. bedarbių 75 mln. yra 16–24 metų asmenys.
Vis dėlto prieš darant išvadas apie realų jaunimo nedarbo lygį reikėtų gerai pagalvoti. Lietuvos jaunimo nedarbo lygis (34,7 proc.) nereiškia, kad kas trečias iš beveik 470 tūkst. 15–24 metų šalies gyventojų neturi darbo. Didelė dalis (apie 70 proc.) jo ir neieško, nes dar mokosi ar studijuoja. Pats nedarbo lygis yra bedarbių ir darbo jėgos santykį išreiškiantis rodiklis. Statistikos departamento duomenimis, pernai darbo jėgai buvo priskirta maždaug trečdalis visų 15–24 metų jaunuolių.
Kita vertus, skaičiuoti vien tuos jaunuolius, kurie užsiregistravę darbo biržoje (vasarį jų buvo apie 32 tūkst.), taip pat būtų netikslu, nes ne visi ieškantieji darbo eina į darbo biržą. Dviprasmiškumo teikia ir skirtingos jaunimo amžiaus ribos: galima aptikti tyrimų, kuriuose jaunimas apibrėžiamas ir kaip 15–24, ir kaip 16–29 metų asmenys.
Kad ir kaip skaičiuosi, visuotinai pripažinta, kad jaunimo nedarbas yra pasiekęs pavojingą lygmenį ir nėra linkęs mažėti. Sociologai ir psichologai pamažu tiria ilgalaikes problemos pasekmes tiek individams, tiek visuomenei. Pavyzdžiui, dalis Jungtinės Karalystės mokslininkų pernai vykusias masines riaušes Londone ir išaugusį bendrą nusikalstamumą linkę sieti būtent su jaunimo nedarbu. Tyrėjų manymu, nedirbantys jaunuoliai turi daugiau laiko ir motyvų nusikalsti, be to, jie mažiau kuo rizikuoja.
Dar įdomesnes išvadas priėjo JAV mokslininkai. Jie tyrimais įrodė, kad jei į darbo rinką įžengęs jaunas vyras bent metus praleis be darbo, po dešimties metų jo atlyginimas bus ketvirtadaliu mažesnis nei tokio paties išsilavinimo, socialinės padėties ir intelekto konkurento, kuriam neteko pabūti jaunu bedarbiu.

Problemos sprendimo pavyzdys – Vokietija

Neaišku tik viena: kaip jaunimą įdarbinti. Tačiau pavyzdį galima bandyti imti iš tų, kuriems problemos pavyko išvengti. Neabejotina lyderė šiuo klausimu – mažiausią jaunimo nedarbo lygį (7,8 proc.) ES turinti Vokietija. Jos paslaptis – ypač glaudus ryšys tarp darbdavių ir moksleivių. Ketvirtadalis Vokietijos įmonių dar vidurinių mokyklų moksleiviams siūlo praktikas, kuriomis pasinaudoja beveik du trečdaliai mokinių. Darbdaviai glaudžiai bendradarbiauja ir su profesinėmis mokyklomis, gausiai priima praktikantus, kuriems mokamas atlyginimas. Dalis atlyginimo padengiama valstybės lėšomis. Dažnai ši praktika virsta viso etato darbu. Vokietijoje apskritai labai išplėtota profesinio rengimo sistema, ko nepasakysi apie Lietuvą.
Panaši sistema kaip Vokietijoje sėkmingai veikia ir Olandijoje, ir Airijoje – kartu su Vokietija jos yra vienintelės ES valstybės, kuriose jaunimo nedarbo lygis nesiekia 10 proc. Nors JAV panašaus modelio pritaikyti nepavyko, vis daugiau šalių praktikas mato kaip išsigelbėjimą. Sprendžiant iš darbo grupės jaunimo nedarbui mažinti užuominų, Lietuva nebus išimtis.

Jaunimo (15–24 m.) nedarbo lygio kaita Lietuvoje
Metai    Jaunimo nedarbo lygis (proc.)
2007    6,9
2008    10,8
2009    29,6
2010    37,1
2011    31,7
2012    34,4
Šaltinis: Statistikos departamentas, “Eurostat”

Jaunimo (iki 25 metų) nedarbo lygis ES šalyse
Valstybė    Jaunimo nedarbo lygis (proc.)
Ispanija    49,9
Graikija    48,1
Lietuva    34,4
Latvija    29,9
Lenkija    27,5
Estija    25,1
ES vidurkis    22,4
Suomija    20,1
Danija    14,6
Austrija    8,9
Vokietija    7,8
Šaltinis: “Eurostat”, 2012 m. sausis

Jauno bedarbio portretas Lietuvoje
Iš viso darbo biržoje įregistruota 32 tūkst. 16–24 metų žmonių.
Didesnė jų dalis, 57 proc., yra vaikinai.
39 proc. merginų ir 32 proc. vaikinų yra ilgalaikiai bedarbiai – darbo biržoje jie laukia daugiau nei pusę metų.
54 proc. yra nekvalifikuoti, tiek pat neturi jokios darbo patirties.
57 proc. turi bent vidurinį išsilavinimą.
15 proc. turi aukštąjį išsilavinimą.
Tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių bedarbių daugiausiai verslo vadybos, teisės ir ekonomikos absolventų.
Tarp profesiją įgijusių bedarbių daugiausiai statybininkų, automobilių remontininkų ir virėjų.
Rinkdamiesi darbą kvalifikuoti bedarbiai pirmiausia kreipia dėmesį į kvalifikacijos atitikimą, karjeros ir tobulėjimo galimybes, tik po to į darbo užmokestį.

Šaltinis: Lietuvos darbo birža, 2012 vasario 1 d.

Per metus nedarbas sumažėjo beveik 4 proc., tačiau šią teigiamą tendenciją kitąmet vėl stabdys baimė dėl ateities.

„Šiemet turėjome pirmą pokrizinį rudenį, – džiugiai konstatuoja personalo paieškos ir atrankos bendrovės „Indigroup“ direktorius Karolis Blaževičius. – 2010 m. rugsėjis buvo apsnūdęs, tik transportas atsigavo, o šis rugsėjis, spalis ir lapkritis – pirmieji mėnesiai, kai geresnių pasiūlymų pasirodė ir kitiems darbuotojams.“
Vadovų paieškos ir personalo atrankos bendrovės „Search Group Vilnius“ direktorius Šarūnas Dyburis šį rudenį taip pat pastebėjo teigiamų tendencijų, nors, palyginti su pavasariu, jos prislopo. „Nemaža pagerėjimo darbo rinkoje banga buvo juntama pavasarį. Vėliau ji, kaip visada, mažėjo dėl sezoniškumo įtakos, o ruduo jau nebebuvo toks geras, kokio buvo galima tikėtis, palyginti su pavasariu, – Graikijos krizė ir kiti neramumai darbdavius išgąsdino. Šiuo metu padėtį rinkoje apibūdinčiau kaip rezervuotą optimizmą“, – verslo nuotaikas atskleidžia Š.Dyburis.
Nors darbdaviams neramu ne tik dėl euro zonos skolų krizės, bet ir dėl valdančiųjų konservatorių pomėgio įvedinėti naujus mokesčius, jie po truputį kuria naujas darbo vietas ar grąžina panaikintas per krizės piką. „Sodros“ duomenimis, per vienuolika šių metų mėnesių Lietuvos įmonės priėmė 72,3 tūkst. daugiau darbuotojų, negu atleido.
Pagyvėjus darbo rinkai, šviesėja darbo ieškančių specialistų gyvenimas. Personalo paieškos ekspertai pastebi didėjantį darbdavių lankstumą – darbuotojai jau gali drąsiau išreikšti savo poreikius, derėtis dėl atlyginimo, įmonės skiria daugiau dėmesio žmonėms motyvuoti. „Prieš metus buvo sakoma, kad kompanijos gali diktuoti sąlygas, ir didžiausia motyvacija – turėti darbą. Šiuo metu dėl gerų specialistų įmonės vėl rikiuojasi už durų“, – priduria Š.Dyburis.
Tai ne vienintelė gera žinia – pasak K.Blaževičiaus, Vilniuje ir Kaune tai pačiai pozicijai šiemet neretai siūlomi 10–15 proc. didesni atlyginimai negu pernai. Žinoma, visos Lietuvos mastu statistika nėra tokia džiuginanti, nes darbo užmokesčio vidurkis pakilo tik 1,6 proc. „Darbo rinka nebeblogėja ir pradeda atsigauti. Bet ar ji sveiksta, galėsime kalbėti kitais metais, kai pamatysime, kiek įmonėms atsipirko priimti nauji darbuotojai“, – sako K.Blaževičius.
Personalo paieškos įmonių jaučiamas pagerėjimas atsispindi ir nedarbo statistikoje: apie 4 proc. nedarbo sumažėjimą per metus rodo tiek Statistikos departamento, kuris apskaičiuoja nedarbą remdamasis užimtumo tyrimu (į jį patenka ir prisiregistravę darbo biržoje, ir ne), tiek Lietuvos darbo biržos (LDB), fiksuojančios biržoje registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykį, duomenys. Statistikos departamento skaičiavimais, nedarbas per metus sumažėjo nuo 18,3 iki 14,8 proc. , o LDB metodu – nuo iki 10,3 proc.

Kodėl nedarbas mažėjo

Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus prof. Boguslavo Gruževskio nuomone, vertinant nedarbo mažėjimo tendencijas, svarbiausias rodiklis – ar kartu didėja ir gyventojų užimtumas. „Nedarbas gali mažėti dėl to, kad žmonės emigruoja arba pasitraukia į ekonominį neaktyvumą – jaunimas pradeda studijuoti, vyresni gauna invalidumo grupę“, – atkreipia dėmesį profesorius.
Iš tiesų, kaip rodo statistika, bedarbių Lietuvoje mažėja sparčiau, negu daugėja užimtųjų, vadinasi, nedarbas traukiasi ne tik dėl naujai sukurtų darbo vietų. Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. trečiąjį ketvirtį Lietuvoje buvo 1,38 mln. užimtųjų – 27,7 tūkst. daugiau nei prieš metus, o bedarbių sumažėjo 52,2 tūkst. Turint omenyje, kad pirmiausia atsigavo šalies transportas ir eksportas, nenuostabu, kad daugiausiai užimtųjų padaugėjo transporto ir saugojimo (11,5 tūkst. per metus) bei apdirbamosios gamybos (6 tūkst.) srityse.
Disproporcijos matomos ir lyginant ketvirčio statistiką: trečiąjį ketvirtį bedarbių gretos susitraukė 15,8 tūkst., tačiau užimtųjų, atvirkščiai, ne padaugėjo, o netgi sumažėjo 6,2 tūkst. Kur prapuola iš darbo biržos išsiregistravę, bet darbo rinkoje taip ir nepasirodę gyventojai? „Tikrai jaučiu, kad emigracijos intensyvumas beveik nesumažėjo, o gal net padidėjo“, – tikėtiną neatitikimo priežastį nurodo B.Gruževskis.
Kitas paaiškinimas galėtų būti šešėlinė rinka. Tokia tendencija buvo išryškėjusi krizės pradžioje, kai užimtųjų skaičius sumažėdavo mažiau, negu padaugėdavo bedarbių, – vadinasi, dalis žmonių, kurie registravosi LDB, dirbo ir šešėlyje.
Šias abi tendencijas dar labiau gali paskatinti siūlomi įvesti progresiniai mokesčiai, kai nuo 1250 iki 8000 Lt per mėnesį gaunantys gyventojai būtų apmokestinti 20 proc. pajamų tarifu. Juo labiau kad pajamų slėpimas Lietuvos gyventojams nėra naujas dalykas. Banko „Swedbank“ pernai atliktas tyrimas parodė, kad net ketvirtadalis šalies gyventojų turi neoficialių pajamų.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis kritikuoja progresinius mokesčius pabrėždamas, kad darbo jėgos, ypač didesnes nei vidutines pajamas gaunančių gyventojų, apmokestinimas Lietuvoje ir taip labai didelis. „Gaunantiems daugiau nei 3300 Lt prieš mokesčius netaikomas neapmokestinamasis pajamų dydis, nėra „Sodros“ mokesčio lubų, o tai sukuria progresyvumą – įmokoms lubų nėra, o išmokoms yra. Be to, pagal darbo sąnaudų mokesčių naštos rodiklį – kokią dalį užmokesčio fondo pasiima ne darbuotojas, o valstybė, Lietuva patenka tarp labiausiai apmokestintos darbo jėgos šalių, pralenkdama net Daniją ir Švediją“, – pabrėžia N.Mačiulis.

Daugiausiai samdo jaunos ir mažos įmonės

Nors šiemet pirmą kartą nuo krizės pradžios stebėjome ženklesnį nedarbo susitraukimą, kitais metais nedarbas mažės jau perpus lėčiau nei šiemet. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento analitikas Aleksandras Izgorodinas prognozuoja, kad šiais metais nedarbas išsilaikys apie 15 proc., o kitais metais sumažės iki 13 proc., nes BVP augimas bus lėtesnis. „Kad mažėtų nedarbas, turime matyti labai spartų ekonomikos augimą, kuris tęstųsi bent metus. Manome, kad pastebimiau nedarbas gali sumažėti, jei BVP padidėja bent 4 proc.“, – tvirtina A.Izgorodinas.
Finansų ministerijos prognozėmis, Lietuvos BVP kitąmet didės tik 2,5 proc.
Tokioms prognozėms pritaria ir banko „Finasta“ makroekonomistė Rūta Medaiskytė, svarstanti, kad lėtėjant euro zonos ekonomikai dėl ateities nerimaujančios įmonės lėčiau kurs naujas darbo vietas.
Menkos euro zonos kitų metų augimo prognozės aiškiai rodo, kad tikėtis, jog kitais metais nedarbą labiau sumažins eksportuojančios įmonės, neverta. Tad iki šiol pasyviai nedarbo didėjimo, o vėliau kritimo tendencijas stebėjusi Vyriausybė galiausiai turėtų pati imtis veiksmų.
Vienintelis būdas pakeisti niūrias prognozes ir prisidėti prie nedarbo mažinimo – skatinti verslumą. Šioje srityje dar galima daug nuveikti, nes Ūkio ministerijos žadėtos iniciatyvos dėl mikroįmonių, kurioms būtų taikomi sumažinti mokesčių tarifai ar įstatinio kapitalo sumažinimas nuo 10 tūkst. iki 1 tūkst. Lt, taip ir nebuvo įgyvendintos.
O Europos Komisijos ekspertai pabrėžia, jog verslumą skatinti svarbu ne tik dėl to, kad žmogus pats sau susikuria darbo vietą, – būtent mažos ir vidutinio dydžio įmonės šuo metu Europoje samdo daugiausiai darbuotojų. Lietuva – jokia išimtis. K.Blaževičius pastebi, kad dabar labiausiai plečiasi ir naujų darbuotojų ieško jaunos ir mažos įmonės – IT, farmacijos, kosmetikos bendrovės, tinklinės prekybos įmonės, tiekiančios konkrečią produkciją prekybos tinkams.
Trečiojo ketvirčio „Sodros“ duomenis išstudijavęs įmonių rizikos vertinimo bendrovės „Creditreform Lietuva“ direktoriaus pavaduotojas Romualdas Trumpa taip pat patvirtina, kad daugiau darbo vietų sukuriama naujai įsteigtose ir mažose įmonėse: skaičiuojant nuo vasario mėnesio, net 39,4 proc. darbo vietų padidėjimo tenka būtent naujoms įmonėms (įsteigtoms per pastaruosius 12 mėnesių). O vertinant įmones pagal dydį, santykinai sparčiau gausėja darbuotojų vidutinėse ir mažose įmonėse. Pavyzdžiui, įmonėse, kurių apyvarta viršija 27,5 mln. Lt, nuo vasario iki spalio mėnesio darbuotojų padaugėjo tik 1,8 proc., o mažiau nei milijono apyvartą turinčių verslo įmonių (įskaitant ką tik pradėjusias veiklą) darbuotojų – 8,6 proc.
Sprendžiant nedarbo problemą anksčiau ar vėliau Vyriausybei teks įveikti dar vieną iššūkį – į darbo rinką įtraukti dirbti atpratusius žmones. „Problema, kad daugelis nebenori dirbti. Šie žmonės neturi iliuzijų užsidirbti mašinoms, namams, tad juos patenkina minimaliausios gyvenimo sąlygos – alaus „bambalis“, serialas per televiziją ir maisto paketas iš „Maisto banko“. Taip jie save pastato ant veltėdžiavimo bėgių“, – apgailestauja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Darbo departamento direktorius Viktoras Majauskas.
Statistikos departamento duomenimis, trečiąjį 2011 m. ketvirtį Lietuvoje buvo 129,5 tūkst. ilgalaikių bedarbių.
Siekdama kovoti su šia tendencija SADM kitais metais pradės remti darbdavius, kurie sutiks patys perkvalifikuoti žmones ir ištrauks juos iš nedarbo liūno. Vienam žmogui bus skiriama 3–5 tūkst. Lt, bus sudaryta trišalė sutartis ir darbdavys įsipareigos bent metus išlaikyti tokį darbuotoją. Šiam projektui planuojama skirti iki 40–60 mln. Lt per metus.
Beje, iki šiol perkvalifikavimo kursus rengdavo Darbo rinkos mokymo centrai, tačiau neretai bedarbiai mokydavosi ne tų profesijų, kurių labiausiai reikėdavo rinkoje, o tų, kurioms parengti būdavo pakankamai dėstytojų.

Vos per dvejus metus bedarbių gretos išsipūtė keturis kartus – nuo 72,5 tūkst. 2008 m. iki 300 tūkst. 2010 m. Šiemet bedarbių – jau 52 tūkst. mažiau.

Nedarbas per metus sumažėjo 4 proc.
Metai    Nedarbo lygis, proc.

2008 m. II k.    4,5
2008 m. III k.    5,9
2009 m. III k.     13,8
2010 m. II k.    18,3
2010 m. III k.    17,8
2011 m. II k.    15,6
2011 m. III k.    14,8

Šaltinis: Statistikos departamentas

Jaunimo nedarbas Lietuvoje viršija 33 proc. Tačiau su šia problema susiduriame ne mes vieni. Nuo JAV iki Kinijos įsidarbinti nepavyksta ne tik neišsilavinusiems ar nemotyvuotiems jaunuoliams, bet ir baigusiems Harvardą. Nuosaikesni ekspertai šiandieninį pasaulio jaunimą vadina laukiančiąja karta, radikalesni – prarastąja.

Stenkis mokykloje, kruopščiai ruoškis abitūros egzaminams, įstok į norimą specialybę, gauk aukštojo mokslo diplomą ir sėkminga karjera bus garantuota. Tačiau tai yra tik teorija, realybėje šiandien viskas rutuliojasi kiek kitaip. Visame pasaulyje augant nedarbui, jaunimo nedarbas išaugo dvigubai. Pridėjus masinio aukštojo mokslo faktorių, gauname milijonus jaunų žmonių, kurie viską darė „pagal planą“, tačiau po studijų, užuot pradėję karjerą, ne savo noru įsitraukia į bedarbių gvardijas ar į trumpalaikių, su įgyta specialybe nieko bendra neturinčių darbų liūną. Dalis tiesiog grįžo pas tėvus, pikti ir nemotyvuoti antrajam debiutui.
Ypač daug tokių jaunuolių JAV, kur šiuo metu jaunimo nedarbas yra didžiausias nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Rugsėjo pabaigoje paskelbti surašymo duomenys šokiravo: darbą turi tik 55 proc. 16–29 metų jaunuolių. Harvardo profesorius, ekonomistas Richardas Freemanas dėl susidariusios padėties kaltina recesiją ir pabrėžia: „Tie žmonės liks „randuoti“ ir bus vadinami prarastąja karta. Viskas būtų kitaip, jei būtume išvengę ekonomikos tragedijos.“
Žinoma, čia pat ir kontrargumentas: didelė dalis nedirbančių jaunų amerikiečių neturi jokio išsilavinimo. Tačiau tai yra ne ekonomikos, o per šimtmečius susiformavusios didžiulės šalies socialinės diferenciacijos problema. Kalbėdamas apie „randuotus“ jaunuolius, profesorius turėjo omenyje ne getuose gyvenančius amerikiečius, o pagal anksčiau aprašytą planą veikusius absolventus, kurių svajonės pakibę ore.

Pasaulinė problema

Vieno iš JAV universitetų tyrimo duomenimis, 14 proc. 2006–2010 m. šalies universitetus baigusių jaunuolių vis dar ieško viso etato darbo. Tai gali pasirodyti ne tiek ir daug: 86 proc. kokį nors darbą juk yra radę. Tačiau tyrėjai kalba toliau: tik maždaug ketvirtadalis respondentų savo pirmąjį darbą (kuris dažnai yra ir vienintelis) apibūdina kaip „karjeros“. Likusieji verda kavą baruose ar sėdi prekybos centrų kasose. O tam aukštojo išsilavinimo juk nereikia.
„The New York Times“ absolventus, kurių karjera klostosi ne pagal planą, pavadino „Limbo“ karta („Limbo“, išvertus iš anglų kalbos, reiškia nežinojimo, netikrumo, laukimo būseną). Tiesa, nebūtinai visi jie yra nelaimingi. To tikrai negalime pasakyti, tarkime, apie Amy Klein, Harvardo universiteto absolventę su anglų literatūros studijų diplomu: po nesėkmingų bandymų įsidarbinti pagal specialybę, mergina ryžosi avantiūrai ir tapo pankroko grupės nare. Koncertuodama ji išmaišė valstijas ir mano esanti tikrai laiminga. Tai atspindi dar vieną „Limbo“ kartos bruožą: šie jaunuoliai, nors ir baigę universitetus, dažnai tiesiog nenori dirbti įprastų darbų. Perspektyva dieną nuo 8 iki 5 val. sėdėti biure jų nevilioja, mat jie nori darbo, kuris ir generuotų pajamas, ir leistų save realizuoti. O susitraukusi ir jaunus žmones sunkiai prisileidžianti darbo rinka tokių pozicijų gali pasiūlyti tik vienetams.
Panašūs procesai vyksta ir kitose pasaulio šalyse. Remiantis Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, tik pietų ir rytų Azijos regionuose jaunimo nedarbo procentas yra vienaženklis. Visur kitur skaičiai yra didesni ir kasmet augantys. Štai Kinijoje išsilavinusių ir darbo nerandančių jaunų žmonių padaugėjo penkis kartus, Eurozonoje nedarbas nuo 15 proc. 2008-aisiais pakilo iki 20 proc. šiemet. Blogiausia padėtis yra Vidurio Rytuose ir Šiaurės Afrikoje – ten nedarbo lygis siekia 24 proc.
Nepamirškime, kad šie skaičiai parodo tik dalį problemos. Likusieji, įsidarbinę jaunuoliai, gauna šiokias tokias pajamas, kurios leidžia patenkinti svarbiausius poreikius, tačiau niekas neišmatuoja, kiek jaunų žmonių darbe realizuoja savo karjeros svajones. Barmenas su aukštuoju išsilavinimu taip pat yra „Limbo“ kartos atstovas, nors į bedarbių sąrašą ir nepatenka.

Motyvuoti, bet nedirbsiantys už lietuvišką minimumą

Lietuvoje jaunimo nedarbo tendencijos ypač ryškios. ES ribose didesnė dalis nedirbančių jaunų žmonių yra tik ant bankroto ribos esančioje Graikijoje ir krizę išgyvenančioje Ispanijoje. Kasmet daugėja ir diplomuotų jaunų bedarbių. Darbo biržos duomenimis, rugpjūtį Lietuvoje buvo užregistruota 34,2 tūkst. 16–24 m. asmenų, iš jų daugiau nei trečdalis buvo absolventai, t.y. turintys aukštąjį ar profesinį išsilavinimą. Kalbant tik apie jaunus bedarbius, turinčius aukštąjį išsilavinimą, daugiausiai jų turėjo verslo vadybos, teisės ir ekonomikos studijų diplomus. O juk tai specialybės, kurios studijų pradžioje atrodo perspektyvios, prestižinės ir garantuojančios darbo vietą.
Darbo ir socialinių tyrimo instituto direktorius prof. Boguslavas Gruževskis pastebi, kad Lietuvos jaunimas yra ne tik išsilavinęs, bet ir motyvuotas dirbti. Tačiau, anot profesoriaus, tas išsilavinęs ir jaunas žmogus dažniausiai darbo Lietuvoje neranda, arba randa už minimalų atlyginimą – 667 Lt (į rankas) per mėnesį. „Ši suma itin maža. Lietuvoje minimalus atlyginimas yra 20 proc. mažesnis už minimalų gyvenimo lygį“, – stebisi profesorius. Dėl to Lietuvos jaunuolių motyvacija realizuojama užsienio valstybėse, kur jie atlieka tokius darbus (neretai taip pat už minimumą), kurie vietiniams net ir didelio nedarbo sąlygomis yra nepriimtini. „Taip mes prarandame tai, kas šalyje brangiausia: išsilavinusį, motyvuotą pilietį. Pagrindinį biudžeto formuotoją ir pagrindinį valstybės gerovės kūrėją“, – pabrėžia B.Gruževskis.
Šiemet anglų kalbos filologijos studijas universitete baigusi Ieva Kairytė kol kas lieka Lietuvoje, ir kaip sako pati, užsiima „šiokia tokia kultūrine saviveikla“. Ji, kaip ir daugelis kitų šalies absolventų, neranda darbo pagal specialybę. Kita vertus, jau ir nebeieško. „Baigiau anglų filologiją, bet šią kalbą daug kas ir taip moka. Vertėjų daug nereikia. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti tą patį, ką ir dauguma: nors ir esi specialistas, niekas negarantuoja, kad būsi reikalingas“, – kalba mergina. Svarbiausi žodžiai čia yra „ką ir dauguma“. Baigęs studijas akademinis jaunimas įsitikina, kad „mokyklos-studijų-karjeros“ modelis nebeveikia ir Lietuvoje.
Tiesa, personalo atrankos kompanijos „Search Group“ projektų vadovė Ingrida Vitkienė situacijos nedramatizuoja ir diplomuotiems jaunuoliams siūlo savęs nepervertinti. „Universitetai įskiepija mintį, kad baigę studijas jaunuoliai iškart yra vertingi darbuotojai. Taip, jie yra entuziastingi ir turintys žinių, tačiau neturi patirties. Po krizės kompanijos pradėjo orientuotis į patyrusius darbuotojus, jos negali sau leisti investuoti į jauną žmogų, kuris rezultatus atneš po metų“, – komentuoja I.Vitkienė.
Saugų ėjimą – mažiau entuziastingą, bet daugiau patirties turintį darbuotoją – renkasi dauguma kompanijų ne tik Lietuvoje. Tai ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl jaunimo nedarbas pasaulyje auga. Tokia kompanijų strategija leidžia sėkmingiau išsilaikyti metus ar dvejus, tačiau žvelgiant į ilgesnę perspektyvą vyresnioji karta pjauna šaką, ant kurios pati sėdi. Anksčiau ar vėliau visų dabartinių darbdavių laukia pensija, kurią jiems turės uždirbti ne kas kitas, o tie patys jaunuoliai. Tie, kurių karjerą šiuo metu jie yra suspendavę. Žinant, kad Europoje 15–29 metų žmonės tesudaro apie 20 proc. (ir jų dalis nuolat mažėja) ir kas penktas jų yra bedarbis, kyla klausimas, ar bus, kas tas pensijas uždirbs.

Arabų revoliucijas sukėlė jaunimas

Beje, jaunimo nedarbo, kaip ir apskritai nedarbo, problema yra tiesiogiai susijusi su bendra ekonomikos būkle. Atsigaunant ekonomikai atsiranda ir daugiau darbo vietų. Tačiau matant nežinomybę dėl pasaulio ekonomikos ateities, tokia „kada nors įvyksiančio atsigavimo“ perspektyva absolventus menkai guodžia. Jie nori veikti tinkamoj vietoj ir laiku, nes vėliau gali būti per vėlu: net jei per ateinančius keletą metų ekonomika išties atsigaus ir jaunimo nedarbas pradės mažėti, dabartinė absolventų karta tą laiką jau bus praradusi. Darbdaviai nebenorės studijų žinias primiršusio kadaise perspektyvaus jaunuolio, jie rinksis šviežius absolventus.
O kas, jei ekonomika stagnuos ir pasaulinis jaunimo nedarbas augs toliau? Tada dabar dar laukiančiąją kartą drąsiai bus galima laikyti prarastąja. Ir tai bus žmonės, išties neturintys ko prarasti. Į ką tai gali išsivystyti neseniai matėme arabų kraštuose – regione, kuriame, kaip minėta, jaunimo nedarbas yra didžiausias pasaulyje. Negana to, arabų visuomenėse jaunimas sudaro beveik pusę gyventojų. Ryšys tarp didelio jaunimo nedarbo ir revoliucijų šiuose kraštuose yra tikrai akivaizdus.

Jaunimo (iki 25 metų) nedarbo lygis ES šalyse:
Valstybė    Jaunimo nedarbo lygis (proc.)
Ispanija    46,2
Graikija    38,5
Lietuva    33,1
Latvija    29,7
Estija    21,8
ES šalių vidurkis    20,7
Danija    13,7
Vokietija    9,5
Olandija    7,5
Šaltinis: Eurostat, 2011 m. liepa

Darbo ieškančių išsilavinusių jaunuolių Lietuvoje kasmet daugėja
Metai    Absolventų dalis (proc.)*
2009    24,7
2010    32,6
2011    36,8
* Aukštąjį ar profesinį išsilavinimą turinčių 16–24 m. jaunuolių dalis tarp per sausio–liepos mėn. laikotarpį registruotų jaunų bedarbių
Šaltinis: Lietuvos darbo birža

Kovai su niekaip nemažėjančiu nedarbu Baltieji rūmai užsimojo skirti 3 proc. JAV metinio bendrojo vidaus produkto atitinkančią sumą – 447 mlrd. dolerių.

Rugsėjo 8-ąją JAV paskelbtas dar vienas, pastaraisiais metais jau įprastas, “ko nors” gaivinimo planas. Užpernai buvo gaivinami bankai, pernai – ekonomika, o šį kartą sumanyta pinigų nepagailėti kovai su niekaip nemažėjančiu nedarbu, tad JAV prezidentas Barackas Obama paskelbė “Amerikos darbo aktą”.
Mat rugpjūčio mėnesį JAV darbo neturėjo 9,1 proc. darbingo amžiaus amerikiečių, o šis skaičius mažai kuo skiriasi nuo kitų šių metų mėnesių ar pernykščio bei užpernykščio nedarbo lygio: pastarąjį kartą mažiau nei 9 proc. bedarbių buvo 2009-ųjų kovą, nors įprastas nedarbo lygis 2001–2008 m. JAV nuolat svyruodavo apie 5 proc.

Skirs milijardus

Pagal naująjį aktą, iš viso merdinčiai darbo rinkai gaivinti iš JAV biudžeto (jei tik patvirtins Kongresas) bus skirta 447 mlrd. dolerių – maždaug 3 proc. BVP. Daugiausiai pinigų numatyta dviem sritims: 224 milijardai – mokesčių lengvatoms užtikrinti ir 223 milijardai – darbo vietoms kurti bei išsaugoti.
Kaip paaiškėjo, B.Obama siūlo pratęsti gruodį pasibaigsiančios mokesčių lengvatos darbuotojams galiojimą ir netgi ją padidinti. Mokesčių lengvatų B.Obama žada ir darbdaviams, įdarbinantiems naujus darbuotojus ar keliantiems atlyginimą seniesiems.
Be to, Vokietijos pavyzdžiu siūloma skatinti darbdavius verčiau mažinti darbuotojo krūvį ir darbo valandų per savaitę skaičių, nei mažinti etatų. Šalia numatytas netgi darbo užmokesčio draudimas, kuris darbuotojui kompensuotų nuostolius, jei jo atlyginimas sumažėtų pakeitus darbą.
140 mlrd. dolerių B.Obamos siūlymu keliautų į viešųjų darbų bei valstybinės paramos sektorius. Tarkime, už 25 mlrd. dolerių B.Obama bedarbių rankomis bei valstybės biudžeto lėšomis ragina renovuoti 35 tūkst. mokyklų.
Svarbu paminėti, kad 35 mlrd. dolerių bus skirta siekiant išsaugoti mokytojų, policininkų bei ugniagesių darbo vietas. Dar 50 milijardų teks kelių infrastruktūrai bei viešajam transportui, o 10 milijardų bus skirta infrastruktūros bankui steigti.

Prieštaringi vertinimai

Šis B.Obamos užmojis pumpuoti pinigus į darbo rinką vertinamas labai prieštaringai. Viena vertus, respublikonai primena, kad fiasko jau ištiko ir ankstesnį B.Obamos mėginimą pinigais gaivinti ekonomiką. Priminsime, kad pernai ekonomikai skatinti buvo skirta 825 mlrd. dolerių, tačiau poveikio beveik nematyti. Juk metų pradžioje B.Obamos administracija prognozavo, kad šiemet ekonomika augs 3 proc., bet liepą šią prognozę jau sumažino iki 1,6 proc., o gali nutikti ir taip, kad kitais metais JAV ištiks recesija.
Naujajam darbo rinkos gaivinimo planui iš esmės nepritaria (kaip jau tapo įprasta) nei demokratai, nei respublikonai. Tiesa, pastarųjų argumentai greičiau politiniai – jie baiminasi, kad naujasis B.Obamos projektas padidins paties prezidento populiarumą artėjant kitų metų rinkimams, nes kitų argumentų jie neturi: B.Obamos planas nemažai paremtas būtent respublikonų siūlymais nedidinti mokesčių bei investuoti į infrastruktūrą.
Tuo tarpu demokratai niekaip nesuvokia, kodėl prezidentas tęsia ydingą buvusio JAV lyderio George’o W.Busho politiką taikyti mokesčių lengvatas dirbantiesiems bei darbdaviams.
Galiausiai ir pats B.Obama nelabai nutuokia, iš kurs ims pinigų naujajam nedarbo mažinimo planui įgyvendinti, jei mokesčiai nedidinami, o biudžeto deficitas, bent jau B.Obamos teigimu, dėl to neišaugs. Vienintelis variantas, kad pinigų iš po žemių turės iškasti praėjusį mėnesį iš respublikonų ir demokratų atstovų sudarytas komitetas, kurio užduotis – nuolat prasimanyti lėšų biudžeto deficitui mažinti.
Pats B.Obama neabejoja nedarbo mažinimo projekto sėkme ir mėgina išsiginti kaltinimų populizmu. “Nauji rinkimai bus po 14 mėnesių, tačiau tie, kurie mus išrinko, neturi prabangos laukti 14 mėnesių – rezultato mums reikia jau dabar. Todėl neabejoju, kad jei įgyvendinsime šį planą, jau 2013-aisiais nebeturėsime biudžeto deficito, o 2017-aisiais JAV biudžete bus lėšų perviršis”, – skelbia JAV prezidentas, tik neaišku, ar pats tuo tiki.

BOX 1:
Nedarbas JAV (proc.)

2005 m. rugpjūtis    4,9
2006 m. rugpjūtis    4,7
2007 m. rugpjūtis    4,6
2008 m. rugpjūtis    6,1
2009 m. rugpjūtis    9,7
2010 m. rugpjūtis    9,6
2011 m. rugpjūtis    9,1

Šaltinis: “Bureau of Labour Statistics”

BOX 2:

Nedarbui mažinti – 447 mlrd. JAV dolerių
Nedarbo mažinimo priemonė    Jai skirta mlrd. JAV dolerių

Mokesčių lengvatos darbuotojams    175
Mokesčių lengvatos smulkiesiems verslininkams    70
Darbo vietų kūrimas / atnaujinimas    140
Draudimo nuo nedarbo sistemos reforma    49
Mokesčių kompensavimas ilgalaikiams bedarbiams    8
Grąžinimo į darbo rinką fondas    5
Šaltinis: Baltieji rūmai

BFL

Lietuvos darbo biržos duomenų registre liepos 21 d. buvo 229 tūkst. bedarbių. Tai sudaro 11,07 proc. šalies darbingo amžiaus gyventojų. Per savaitę šalyje sumažėjo 1,2 tūkst. registruotų bedarbių, praneša Lietuvos darbo birža.

Lietuvos darbo biržos direktoriaus Mindaugo Petro Balašaičio tvirtinimu, dabartinė situacija darbo rinkoje pasižymi vidurvasariui būdingomis tendencijomis: šoktelėjusiu besiregistruojančio jaunimo ir absolventų teritorinėse darbo biržose skaičiumi, taip pat sezoninių, terminuotų darbų, ypač statyboje ir paslaugose, pagausėjimu – teritorinėse darbo biržose ilgai neužsibūna mūrininko, tinkuotojo ir kitas plataus profilio statybininko ar barmeno, padavėjo kvalifikacijas turintys bedarbiai. „Praėjusią savaitę didžiausias bedarbių mažėjimas buvo stebimas Vilniaus, Kauno ir Šiaulių teritorinėse darbo biržose. Geroji savaitės naujiena – besiregistruojančio jaunimo skaičius nuslūgo trečdaliu“, – sakė LDB vadovas.

Per savaitę teritorinės darbo biržos bedarbio statusą suteikė 5,9 tūkst. asmenų – beveik penktadaliu mažiau nei prieš savaitę.

Daugiausia bedarbiais tapo asmenys, nedirbę laikotarpį iki 3 mėn. – 36,4 proc., ilgiau kaip 2 metus nedirbo 23 proc., buvo bedarbiai nuo pusės iki dvejų metų –12,1 proc. Niekur nedirbusių įregistruota 20 proc. Likusią dalį naujų bedarbių sudaro dirbę pagal verslo liudijimus – 4 proc., buvę įmonių savininkai –1,4 proc.

Darbdaviai liepos 15 – 21 dienomis registravo 3,2 tūkst. laisvų darbo vietų.

Praėjusią savaitę teritorinės darbo biržos į darbo rinką padėjo sugrįžti 3,9 tūkst. bedarbių.

Į aktyvios darbo rinkos politikos priemones nusiųsta 1,8 tūkst. bedarbių. Daugiausia buvo norinčių dirbti savarankiškai, įsigijus verslo liudijimus – 55,2 proc., viešuosius darbus dirbs – 31,2 proc., užimtumo rėmimo priemonėse dalyvaus 12,1 proc. bedarbių, mokysis profesijos – 1,2 proc., įdarbinta į įsteigtas darbo vietas – 0,2 proc. ir įdarbinta rotacijos būdu – 0,1 proc.

Nedarbo socialinio draudimo išmokos buvo mokamos 31,4 tūkst. (arba 13,7 proc.) registruotų bedarbių. Naujų paskirta 1729. Baigta mokėti beveik 2,1 tūkst. bedarbių, iš jų 31,3 proc. mokėjimas baigtas anksčiau laiko, jiems įsidarbinus.

Kad ekonomikos atsigavimas pamažu įgyja pagreitį, šiandien liudija dauguma šalies statistinių rodiklių. Be to, nors šiemet atsivėrė naujos darbo rinkos Vokietijoje ir Austrijoje, emigracija iš Lietuvos ne padidėjo, o pradėjo mažėti.

Vis dėlto gyventojų nuotaikos, pasak Statistikos departamento direktorės Vilijos Lapėnienės, dar tebėra labiau pesimistinės – visuomenė realaus gyvenimo pagerėjimo kol kas nejaučia.

VEIDAS: Ar išties galima teigti, kad Lietuvos ūkio sąstingis jau įveiktas?

V.L.: Vertinant pagal bendrojo vidaus produkto (BVP), vieno svarbiausių makroekonominių rodiklių, atskleidžiančių šalies ekonominę padėtį, duomenis, pastebimas spartėjantis ekonomikos augimas. Nuo 2008 m. ketvirtojo ketvirčio BVP šešis ketvirčius iš eilės mažėjo, o pastaruosius keturis ketvirčius jau didėjo. Šių metų pirmąjį ketvirtį BVP išaugo 6,9 proc.

VEIDAS: Kokius teigiamus pokyčius rodo pramonės, eksporto, mažmeninės prekybos rodikliai?

V.L.: Apie ūkio atsigavimą liudija ne tik BVP, bet ir visi kiti su tuo susiję rodikliai. Pavyzdžiui, šių metų sausio–gegužės mėnesiais eksportas pasiekė ir beveik 22 proc. viršijo 2008 m. to paties laikotarpio eksporto lygį. Ypač džiugina, kad lietuviškos kilmės eksportas, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, šiemet padidėjo beveik 11 proc. Atrodo, galime tikėtis ir tolesnio eksporto didėjimo.

Lietuvos pramonės produkcijos gamyba šių metų sausio–gegužės mėnesiais išaugo 12,9 proc., bet čia matyti ir daugiau gerų ženklų: pramonės produkcijos pardavimas užsienyje pernai šiuo laikotarpiu siekė 66,6 proc. visos pardavimo apimties, o šiemet – 68,5 proc. Tai vėlgi rodo, kad Lietuvos produkcija turi paklausą užsienio rinkose ir ji pamažu didėja.

Mažmeninės prekybos apimtys šių metų sausio–gegužės mėnesiais palyginamosiomis kainomis didėjo 21,5 proc. Na, o labiausiai augo automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimas – beveik du kartus, išaugo ir kitų variklinių transporto priemonių – krovininių automobilių, vilkikų, priekabų ir puspriekabių pardavimas (beveik 2,5 proc.). Pastarasis augimas sietinas su transporto verslo atsigavimu: gamyba, pervežimai didėja, tad atgyja ir transporto sektorius.

Kai analizuojame mažmeninės prekybos struktūrą, pastebime, kad beveik 23 proc. padidėjo baldų, apšvietimo įrangos ir kitų namų ūkio prekių, taip pat kompiuterių bei kitos programinės įrangos pardavimas. Tai reiškia, kad gyventojai pradeda leisti pinigus ne tik pirmo būtinumo, bet jau ir ilgalaikio vartojimo prekėms.

Maitinimo įstaigų apyvarta irgi didėjo – 11,1 proc. palyginamosiomis kainomis, iš sąstingio išeina ir statybų sektorius, o bene džiugiausia žinia, kad šių metų pirmąjį ketvirtį 2,8 proc. išaugo įmonių pelnas: šis rodiklis byloja apie verslo atsigavimą. Taigi tam tikras pagyvėjimas juntamas visuose sektoriuose.

VEIDAS: Ar šalyje ir toliau mažėja nedarbas?

V.L.: Statistikos departamento atliekamo gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, pirmąjį metų ketvirtį nedarbo lygis šalyje sudarė 17,2 proc. Per metus nedarbo lygis, nors ir labai mažai, vis dėlto 0,9 proc. sumažėjo. Tiesa, dar išlieka gana didelis jaunimo nedarbas (34,1 proc.), nors per metus jis irgi 1,8 proc. sumažėjo. Na, o pačių bedarbių šiemet, palyginti su pernai, sumažėjo 5,4 proc., arba 15,8 tūkst. Taigi bedarbių skaičius tebėra įspūdingas ir siekia 277 tūkst.

Dar vienas pastebėjimas: 2011 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su 2010 m. pirmuoju ketvirčiu, vidutinis darbuotojų skaičius šalies ūkyje padidėjo 2,3 proc., arba 22,2 tūkst. Tad po truputį mūsų darbo rinka pasipildo naujais darbuotojais. Bedarbių mažės labiau, jei bus aktyviau kuriamos naujos darbo vietos.

VEIDAS: Ar pradeda sparčiau didėti ir darbo užmokestis?

V.L.: Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje pirmąjį metų ketvirtį sudarė 2071,6 Lt ir, palyginti su 2010 m. pirmuoju ketvirčiu, šalies ūkyje bei valstybės sektoriuje padidėjo atitinkamai po 2 proc., o privačiame sektoriuje – 2,3 proc. Taigi atlyginimų kilimo šuolio dar nematome.

Kita vertus, jei įmonių pelnas beveik 2,8 proc. padidėjo, potencialas darbo užmokesčiui kilti lyg ir yra. Bet tai, matyt, priklausys nuo to, kada pačios įmonės įgis pasitikėjimo ir ryšis atlyginimus didinti.

VEIDAS: Ar optimistiškai nuteikia ir demografiniai rodikliai?

V.L.: Liepos pradžioje Lietuvoje buvo 3 mln. 218,1 tūkst. gyventojų, arba 26,5 tūkst. mažiau nei šių metų pradžioje. Gimė mažiau, negu mirė, tad šis mažėjimas yra ir dėl natūralios gyventojų kaitos. Iš viso per pirmąjį šių metų pusmetį gimė apie 17 tūkst., o pernai – beveik 18 tūkst. naujagimių. Susituokė 48 poromis daugiau negu pernai (šių metų sausį–birželį – iš viso 6711 porų), bet dar daugiau porų išsituokė – 185 poromis daugiau negu pernai (iš viso 5033 ištuokos).
Na, o išvykimą iš Lietuvos per šių metų šešis mėnesius deklaravo beveik 28 tūkst. emigrantų, t.y. 8 tūkst. mažiau nei per praėjusių metų tą patį laikotarpį.

VEIDAS: Vadinasi, emigracija, nepaisant prognozuoto lietuvių antplūdžio į Vokietijos ir Austrijos rinkas, mažėja?

V.L.: Taip, šiemet, palyginti su 2010-aisiais, kai emigravo 83,2 tūkst. gyventojų – beveik keturis kartus daugiau nei 2009-aisiais, emigracijos tempai gerokai lėtesni. Be to, padidėjo imigracija: šiemet sausio–birželio mėnesiais atvyko beveik 4 tūkst. žmonių daugiau. Apie 80 proc. visų imigrantų buvo namo parvykę lietuviai.

VEIDAS: Tačiau per visuotinį surašymą jums nepavyko surašyti apie 181 tūkst. lietuvių. Kada galutinai paaiškės, ar šie gyventojai emigravo, ar dėl kitokių priežasčių nedalyvavo surašyme?

V.L.: Priminsiu, kad, išankstiniais duomenimis, buvo surašyta 3 mln. 54 tūkst. nuolatinių šalies gyventojų. Kovo 1 d. Lietuvoje buvo 3 mln. 234 tūkst. gyventojų, tad mums nepavyko surašyti apie 181 tūkst., arba 6 proc., gyventojų. Žinoma, neatmetama galimybė, kad tie gyventojai, su kuriais mums nepavyko užmegzti jokio kontakto, gali būti emigravę. Tačiau į šį klausimą mes aiškiai visuomenei galėsime atsakyti tik tada, kai bus apdoroti gyventojų surašymo duomenys – nuskenuoti ir perkelti į elektronines formas, ir mes galėsime juos palyginti su visų egzistuojančių registrų – “Sodros”, mokinių ir studentų, pašalpų gavėjų ir pan. duomenimis. Bandysime identifikuoti kiekvieną iš 181 tūkstančio ir tik tada galėsime pasakyti, ar iš tiesų visi šie žmonės yra emigravę. Esame įsipareigoję tai padaryti iki 2013 m. pradžios, bet jei mums pavyks greičiau apdoroti turimą informaciją, galbūt išsamius duomenis turėsime jau 2012 m. pabaigoje.

Kai kam kyla klausimas, kodėl tai trunka taip ilgai. Bet jei užeitumėte į salę, kurioje jau prasidėjo duomenų apdorojimas, ir pamatytumėte didžiules krūvas suvežtų surašymo lapų, kuriuos visus reikia nuskenuoti, identifikuoti, užkoduoti – žodžiu, sutvarkyti, suprastumėte, kad darbo turime labai daug.

VEIDAS: Ar ekonomikai pamažu atsigaunant jau gerėja ir visuomenės nuotaikos?

V.L.: Mes atliekame tyrimą, kurio metu namų ūkių klausiame, kaip jie vertina šalies ekonomikos ir savo šeimos finansinę padėtį. Taigi vertindami tiek šalies, tiek savo asmeninę finansinę padėtį gerus pokyčius kol kas pastebi tik nedidelė dalis gyventojų. Birželio mėnesį 14 proc. apklaustųjų atsakė, kad šalies ekonominė padėtis per metus pagerėjo, o beveik kas antras manė, kad pablogėjo. Savo namų ūkio padėties pagerėjimą per metus pajuto 8 proc. gyventojų, o 48 proc. teigė, kad padėtis pablogėjo.

Vis dėlto prognozuodami šalies ekonomikos pokyčius gyventojai yra kur kas optimistiškesni nei pernai: per artimiausius metus pagerėjimo tikisi 28 proc. gyventojų, o prieš metus tokių buvo tik 13 proc. Na, jeigu visuomenė jau tikisi šalies ekonomikos pagerėjimo, netrukus turėtų pagerėti ir asmeninių finansų vertinimo rodiklis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad nors gyventojai savo namų ūkio finansines perspektyvas vertina optimistiškiau nei prieš metus, pesimistų yra vis dar daugiau nei optimistų.

VEIDAS: Jūsų nuomone, ko turėtume pasimokyti, kad išvengtume tokių sunkių krizių ateityje?

V.L.: Kad turime gyventi pagal išgales.

Manau, sunkmečiui Lietuvoje labai didelės įtakos turėjo pasaulinė krizė. Bet taip pat akivaizdu, kad buvo pervertintos tiek valstybės, tiek pačių piliečių galimybės – turiu galvoje skolinimąsi.

VEIDAS: Daugelis statistinių rodiklių vis dar stipriai atsilieka nuo buvusių ekonomikos pakilimo laikotarpiu. Ką pasakytumėte visuomenei, kuri laukia, kada vėl gyvensime kaip 2007-aisiais?

V.L.: Vien tai, kad eksporto apimtys pasiekė ir viršijo 2008-ųjų lygį, leidžia teigti, jog artėjame prie ikikrizinio laikotarpio.

Optimistiškai nuteikia ir įmonių vadovų apklausos duomenys, o jie paprastai labai taikliai atskleidžia šalies ekonomikos pokyčius. Taigi birželio mėnesio įmonių vadovų nuomonių tyrimo rezultatai parodė, kad verslo tendencijos gerėja: įvairiose srityse jaučiamas pozityvus poslinkis, prognozuojamas gamybos, statybos darbų užsakymų, prekių apyvartos didėjimas, be to, daugelis vadovų žada didinti darbuotojų skaičių arba bent jau jo nekeisti.

Tai signalas, kad ateityje mūsų laukia geresnės tendencijos. O nuotaikos iš verslo sektoriaus po kiek laiko persiduoda ir pačiai visuomenei. Tad tikėtina, kad ekonomikos augimas turėtų būti didesnis.

"Veido" archyvas

Šalyje nedirbančių jaunuolių apstu. “Vakarų ekspresas” šiandien rašo, kad internetas ir laikraščiai kasdien pažeria šūsnį įvairių darbo pasiūlymų. Ieškomi pardavėjai, vadybininkai ar vairuotojai – atrodo, telieka pasirinkti. Tačiau ne viskas taip paprasta.

Dienraštis skelbia, kad “jaunuoliui, žengiančiam pirmuosius žingsnius darbo rinkoje, tenka susidurti su įvairiais barjerais. Didžiausias jų – darbo patirties trūkumas.

Anot Klaipėdos TDB Jaunimo darbo centro vyriausiosios specialistės Indrės Vaitiekutytės, jaunimo, neturinčio darbo, kas mėnesį vis mažiau. Tačiau šiuo laikotarpiu (liepą) šis skaičius šiek tiek didesnis nei paprastai – dėl suaktyvėjusios absolventų registracijos.

Jaunimo darbo centro atstovė pasakojo ir apie tai, jog jaunas žmogus nori be galo daug. Anot jos, dažnokai pasitaiko, jog algos reikia ne mažesnės nei 1500 Lt, o patirties nėra ir užsienio kalbos nė vienos nemoka.”