Sociologinės apklausos liudija, kad šiuo metu dauguma Lietuvos gyventojų nėra tikri dėl savo ateities ir jos perspektyvas vertina dar gana atsargiai. Nors pastaraisiais mėnesiais nedarbas šalyje mažėja, tačiau dėl savo darbo vietos, tiksliau, kad ją turės ir po metų, visiškai tikri yra tik kiek daugiau nei trečdalis apklaustųjų. Panašiai tiek pat respondentų dėl darbo vietos nėra tikri, o penktadalis užtikrinčiau jaučiasi tik dėl artimos perspektyvos. Tai paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios apklausos.
Iš jos taip pat sužinome, kad nuo praėjusių metų sausio pastebimiau didėjo maždaug penktadalio, o tik šiek tiek – 18 proc. apklaustųjų alga. 35 proc. respondentų alga per pastaruosius pusantrų metų apskritai nedidėjo. O tai liūdna žinia turint omenyje, kokia Lietuvoje infliacija.

Ar esate ramus dėl savo darbo vietos ir manote, kad ją turėsite ir po metų? (proc.)

Taip    36,6
Ne    32,4
Ramus esu tik dėl kelių mėnesių, o dėl tolesnės ateities – ne    21,4
Kita    8,4
Nežinau / nesakysiu    1,2

Ar jūsų alga nuo 2010 m. sausio padidėjo arba netrukus padidės? (proc.)

Ne    35
Neturiu darbo arba esu pensininkas    24,4
Taip    21,6
Labai nežymiai    18,4
Nesakysiu    0,6

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. liepos 2–6 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

.
“Neringoje nėra daug gyventojų ir jie visi vasarą sukasi šeimos versle turizmo srityje. Kai apsilankėme Neringos mokykloje, tik vienas kitas mokinys sakė, kad planuoja mokytis ar išvykti, o visi sakė dirbsiantys šeimos versle. Vienos šeimos žuvis gaudo, kitos gintarais prekiauja”, – tvirtino Klaipėdos teritorinės darbo biržos direktoriaus pavaduotojas Andrius Adomaitis.
Vasarą būrius poilsiautojų sutraukiančioje Palangoje sumažėjusiam nedarbui didžiausią įtaką padarė laikini vasaros sezono darbai. A.Adomaitis mano, kad laikinų darbo vietų skaičius dar šoktels, nes šiemet pajūryje padaugėjo turistų iš užsienio, o dar daugiau tikimasi sulaukti artėjant Europos krepšinio čempionatui.
Pasibaigus vasaros sezonui pajūryje nedarbas ir vėl turėtų didėti. Kita vertus, nedarbo didėjimą pristabdys jaunimo emigracija. “Nors dabar absolventų dešimtimis ir šimtais ateina registruotis, rudenį jų turėtų sumažėti. Deja, realybė tokia, kad jie planuoja žvalgytis darbo užsienyje, nes Lietuvoje perspektyvų nemato. Ir šiandien su grupele jaunuolių, baigusių rekreaciją ir turizmą, kalbėjau, jie sakė, kad nenori vergauti “Maximoje” už 800 Lt”, – jaunimo nuotaikas persakė A.Adomaitis.
Tarp vietovių, kur nedarbas mažiausias, taip pat patenka ir Elektrėnai (nedarbas siekia 8 proc.), Birštonas (8,4 proc.), Kėdainiai (8,5 proc.), Šiauliai (8,7 proc.).
Elektrėnų meras Kęstutis Vaitukaitis mano, kad elektrėniškiams darbo vietų pasirinkimas nemažas, nes jie darbo ieško ne tik savo mieste, bet ir netoli esančiuose Vilniuje arba Kaune.
Kauno teritorinės darbo biržos Kėdainių skyriaus vedėja Irena Petraitienė tvirtino, kad Kėdainiai – pramonės miestas, kur sėkmingai veikia didelės gamyklos, tokios kaip “Lifosa”, “Nordic Sugar”. “Be to, Kėdainiai – ir žemės ūkio kraštas, tad yra justi sezoniškumo įtaka. Štai sausio pirmą dieną nedarbas Kėdainiuose buvo 12,5 proc., o dabar krito iki 8,5 proc.”, – komentavo I.Petraitienė.

"Veido" archyvas

“Eurostato” duomenimis, pagal nedarbo lygį ES Lietuva užima antrą vietą. Naujausiais “Eurostato” duomenimis, balandį vidutinis nedarbo lygis ES siekė 9,4 proc., o pats didžiausias nedarbas užfiksuotas Ispanijoje (20,7 proc.). Tuo tarpu antroje vietoje pagal šį rodiklį buvo Lietuva (17,3 proc.). Per pastaruosius metus nedarbo augimas mūsų šalyje buvo vienas sparčiausių.

Viktoro Majausko, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento direktoriaus, komentaras

Prognozuoju, kad baigiantis 2011 m. turėsime apie 200 tūkst., o 2012 m. – jau tik apie 130 tūkst. bedarbių, tačiau tik apie 30 tūkst. jų norės dirbti. Šiuo metu trečdalį visų bedarbių sudaro asmenys, kurie registruojasi tik dėl pašalpų ir išmokų. Taikysime naujus būdus, kaip juos “pažadinti”, stebėsime gaunamas pajamas ir spręsime, ar jiems tikrai būtina valstybės parama.

"Veido" archyvas

– Ekonomistų manymu, nepaisant ekonomikos augimo, nedarbas išliks didelė problema. Lietuvoje verslininkai skundžiasi dėl struktūrinio nedarbo: nors minios bedarbių, jau dabar sudėtinga rasti kvalifikuotų darbuotojų. Jūsų vertinimu, kaip būtų galima spręsti šią problemą ir ar tokios priemonės, kaip jaunimo judėjimas užsienyje, gali padėti?

– Tarp BVP augimo ir teigiamų tendencijų darbo rinkoje visuomet yra atsilikimas. Gera žinia, kad kai kurios ES šalys – Vokietija, Austrija, Čekija, Švedija pasiekusios antrą stadiją ir stebi ne tik BVP, bet ir darbo vietų augimą. Tačiau esama daug ES šalių, kuriose per pastaruosius metus BVP augo, bet nedarbas taip pat didėjo. Keletas šalių, tokių kaip Graikija ar Airija, vis dar patiria recesiją, tad aišku, kad nedarbas čia didėja.

Neigiamas mobilumo aspektas, kad nėra judėjimo ratu: tie, kurie išvyksta laikinai padirbėti kitose šalyse, gali greitai negrįžti ar iš viso nebegrįžti. Tuomet šalys susiduria su rizika prarasti kai kurių profesijų specialistus ir investicijas į šių profesijų rengimą. Pavyzdžiui, žmonės iš Baltijos šalių vyksta į Airiją ir gali nebegrįžti atgal. Tai iššūkis, kuris reikalauja visapusiškos strategijos, apimančios švietimo reformą, investicijas į mokyklų sistemą, mokymąsi visą gyvenimą.

Bet nemanau, kad tinkama reakcija būtų įvesti judėjimo ES suvaržymų. Mano nuomone, labai svarbu, kad jauni ir ambicingi žmonės turėtų galimybę vykti į kitą šalį, tačiau reikia tinkamos nacionalinės politikos, kuri koordinuotų švietimą, ekonominį vystymąsi ir spręstų potencialią įtampą.

BFL

Registruotas nedarbas balandį mažėjo visoje šalyje. Lietuvoje gegužės 1-ąją registruota 269,3 tūkst. bedarbių – 24,2 tūkst. mažiau nei prieš mėnesį ir beveik 61 proc. mažiau nei 2010 metais, rodo naujausi Darbo biržos pateikti duomenys.

Bedarbiai sudaro 12,5 proc. šalies darbingo amžiaus gyventojų – 1,1 proc. punkto mažiau nei prieš mėnesį. Šalies teritorinių darbo biržų klientais per mėnesį tapo 17,8 tūkst. žmonių – 12,5 proc. mažiau negu kovą.

Daugiausia darbingo amžiaus gyventojų buvo registruota bedarbiais Alytaus teritorinėje darbo biržoje -15,2 proc. Mažiausiai bedarbių registruota Kauno teritorinėje darbo biržoje – 11,5 proc. Daugiausiai bedarbių yra Ignalinos (19,5 proc.), Zarasų (18,4 proc.), Vilniaus (17,6 proc.) ir Alytaus (17,5 proc.) rajonų savivaldybėse. Iš didmiesčių daugiausia bedarbių buvo Panevėžyje (13,8 proc.), mažiausiai – Šiaulių mieste (9,7 proc.).

Balandį darbdaviai pateikė 23,5 tūkst. laisvų darbo vietų – trečdaliu daugiau nei kovą. Daugiausia galimybių įsidarbinti praėjusį mėnesį turėjo teritorinėse darbo biržose įsiregistravę statistikai, pardavėjai, dažytojai, miškininkai ir medienos ruošos darbuotojai, sunkiasvorių sunkvežimių ir krovinių transporto priemonių vairuotojai, virėjai, pardavimo vadybininkai, lengvųjų automobilių, taksi ir furgonų vairuotojai.

Per mėnesį savarankišką veiklą, įsigiję verslo liudijimus iki 6 mėnesių, pradėjo per 5,7 tūkst. bedarbių – 57 proc. daugiau negu kovą ir daugiau kaip 2 kartus nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Į aktyvios darbo rinkos politikos priemones balandį nusiųsta 5,3 tūkst. asmenų. Daugiausia jų – 3,7 tūkst. dirba viešuosius darbus, 809 darbo rinkoje papildomai remiami asmenys įdarbinti subsidijuojant, 345 – dalyvauja darbo įgūdžių įgijimo rėmimo priemonėje, 209 – pradėjo mokytis.

“Pastarųjų savaičių darbo rinkos rodikliai akivaizdžiai rodo gerėjančią situaciją darbo rinkoje. Palyginti su kovu, net 50 proc. daugiau bedarbių (per 27,5 tūkst.) sugrįžo į darbo rinką. Ypač išaugo terminuoto darbo pasiūlymų – per mėnesį tokių darbo vietų skaičius beveik padvigubėjo (9 tūkst.). Sezoninių darbų pasiūla šiemet atsirado ankstyvą pavasarį, tačiau dar daugiau sezoninio darbo pasiūlymų tikimasi sulaukti gegužę. Šiemet jaučiamas ir didesnis bedarbių susidomėjimas sezoniniais darbais”, – apžvelgdamas tendencijas rinkoje, teigė Lietuvos darbo biržos (LDB) direktorius Mindaugas Petras Balašaitis.

LDB vadovo teigimu, pastarosiomis dienomis daug dėmesio sukėlusios nuo gegužės 1 dienos atsiveriančios Vokietijos ir Austrijos darbo rinkos kol kas mūsų šalies teritorinėse darbo biržose EURES nesulaukė ypatingo bedarbių susidomėjimo. Viena priežasčių – šios šalys konkrečiai įvardijo, ko jos pageidauja – tai informacinių technologijų specialistų, inžinierių, socialinės pagalbos ir slaugos sektoriaus darbuotojų, o darbdaviai reikalauja dokumentų, patvirtinančių įgytą kvalifikaciją, ir vokiečių kalbos žinių.

Modernėjantys įrenginiai, išstumiantys rankų darbą; prasta Lietuvos pramonės struktūra, kurioje per mažai gamybos pajėgumų; per krizę kvalifikaciją praradę ir niekam nebereikalingi bedarbiai – šios lietuviškos realijos siunčia labai aiškų signalą Vyriausybei: nedarbo problema iš Lietuvos jau niekur nedings. Skirtingos ekonominės analizės, statistiniai duomenys – tiek Lietuvos, tiek jau ne pirmą ekonominę krizę išgyvenusių užsienio valstybių – liudija: net ir pakankamai spartus ekonomikos augimas (kokio Lietuvai kol kas nekas neprognozuoja) bedarbių skaičių per metus gali sumažinti vienu procentu. Taigi, net ir labai optimistiniais skaičiavimais, per šiuos metus Lietuvoje bedarbių gali sumažėti kokiais 15–20 tūkstančių. Kiti pasmerkti likti krizės pagimdyta nauja valstybės išlaikytinių minia – bent jau tie, kurie nesusiras darbo šešėlyje arba emigracijoje.

Gamina ne žmonės, o mašinos

Vilkyškių pieninė – vienas tų Lietuvos ekonomikos varikliukų, kurie visą pramonės statistiką judina aukštyn: nuolat auga trijų pieninei priklausančių įmonių gamyba, eksportas. Tačiau tai nereiškia, kad Žemaitijoje įsikūrusios pieninės gamyklos siūlo vis naujų darbo vietų. “Mano, kaip įmonės vadovo, tikslas – didinti gamybos produktyvumą. O tai reiškia investicijas į modernias technologijas, kurios automatizuoja procesą ir darbo rankų tada reikia mažiau”, – paaiškina pieninės direktorius Gintaras Bertašius.

Jis pateikia kelis pastarųjų investicijų pavyzdžius: sumontavus naują pieno išrūgų koncentravimo įrangą, jai aptarnauti tereikia vieno darbuotojo – anksčiau šį darbą dirbo keliolika žmonių; nauja sandėliavimo procesų apskaitos sistema mažina galimų klaidų skaičių, gretina klientų aptarnavimą, o dėl jos įmonė gali atsisakyti šešių sandėlininkų.

Panaši padėtis ir įmonėje “Likmerė”, kurios medienos apdirbimo fabrikas Ukmergėje gamina beržo fanerą. “Žmonių pas mus dirba nedaug, nes daug investuota į vieną darbo vietą. Moderniai technikai nebereikia daug darbo jėgos”, – teigia “Likmerės” generalinis direktorius Mindaugas Kasmauskis.

Jis pabrėžia, kad darbo jėga yra vienintelė sritis, kurioje gamybos įmonės tegali bandyt sutaupyti, nes tiek energijos ištekliai, tiek žaliavos nenumaldomai brangsta. Technologijų ir darbo jėgos atvirkštinę proporciją pašnekovas iliustruoja pavyzdžiu iš “Likmerės” steigėjo Latvijos koncerno “Latvijos finieris” istorijos: 2005 m. jame dirbo apie 4 tūkst. žmonių, per metus pagamindavusių apie 210 tūkst. kubinių metrų faneros, o 2012-aisiais 2,2 tūkst. darbuotojų pagamins 240 tūkst. kubinių metrų produkcijos. “Gaminsime daugiau, bet gamins ne žmonės, o mašinos”, – apibendrina pašnekovas.

Vilkyškių pieninės vadovas sako susiduriantis su opia problema: modernėjant technologijoms jam reikia vis aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų, gebančių dirbti su naująja technika, o stiprėjanti konkurencija rinkoje reikalauja vis didesnio įmonės administracijos profesionalumo. “Tačiau rasti gerų darbuotojų – sudėtinga. Darbo birža jų tikrai negali pasiūlyti”, – tvirtina G.Bertašius.

Pavyzdžiui, šiais metais Vilkyškių pieninė įsteigė naują rinkodaros skyrių, tačiau to negalėjo padaryti Vilkyškiuose – Žemaitijos regione nepavyko surinkti šios srities profesionalų komandos, tad teko atidaryti naują biurą Vilniuje.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento analitikas Aleksandras Izgorodinas sako, kad kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas yra viena opiausių Lietuvos problemų. “Bedarbių – minios, o darbdaviai skundžiasi, kad nėra ką samdyti”, – konstatuoja jis.

Toks reiškinys, kai darbuotojų pasiūla neatitinka darbdavių paklausos, vadinamas struktūriniunedarbu ir ekonomistų yra laikomas sunkiai išsprendžiama problema.

Ilgalaikė problema

“Nordea Bank Lietuva” ekonomistas Žygimantas Mauricas papildo, kad didžioji dalis Lietuvos bedarbių yra ilgalaikiai – tokie, kurie jau seniai neturi darbo ir yra praradę ne tik kvalifikaciją, bet ir motyvaciją. Todėl daugelis jų teturi nedaug galimybių susirasti gerą darbą.

Ilgalaikė ir pati Lietuvos nedarbo problema. Ž.Mauricas skaičiuoja, kad jos pagrindus paklojo sugriuvęs sovietų Lietuvos ūkis, o dalis buvusių šios pramonės darbuotojų taip ir nebesusirado jų kvalifikaciją atitinkančio darbo. “Lietuvoje pramonė nesukuria pakankamai naujų darbo vietų – tiesą sakant, jų net sumažėjo: 1998 m. pramonės įmonėse dirbo 320 tūkst., o 2010 m. – tik 240 tūkst. žmonių”, – lygina analitikas.

Jis pabrėžia, kad ekonomikos augimo metais šiuos bedarbius laikinai gelbėjo statybų bumas – šiame sektoriuje darbuotojų nuo 100 tūkst. 1998-aisiais padaugėjo iki 196 tūkst. 2007-aisiais. Tačiau sprogus statybų burbului jiems nebeliko kur eiti. Ž.Mauricas sako, kad panaši problema kamuoja ir JAV bei kitas išsivysčiusias šalis: kurį laiką paslaugų sektorius gali kompensuoti darbų praradimą pramonėje, tačiau be ekonomikos stuburo, tai yra pramonės, toks kompensavimas nėra tvarus ir anksčiau ar vėliau šalyje pradeda didėti nedarbas.

Pavyzdžiui, JAV pramonės darbuotojų skaičius dabar yra nukritęs į pokarinį, 1950 m. lygį. Aštuntajame devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nedarbo problemas JAV buvo sušvelninusi staigi informacinių technologijų sektoriaus plėtra, tačiau nuo 2001 m. jis taip pat pradėjo trauktis, nes didelė dalis gamybos buvo iškelta į pigesnės darbo jėgos šalis Azijoje. Padėtį, kaip ir Lietuvoje, šiek tiek gelbėjo statybų plėtra, tačiau 2009 m. ji dramatiškai smuko, ir dabar JAV turi rimtą struktūrinio nedarbo problemą – kur dėti statybininkus, pramonės darbuotojus. Taigi ir JAV didžiulio nedarbo problema įstrigo ilgam.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis kritikuoja mūsų Vyriausybę, kad ši nesiėmė jokios nedarbo prevencijos: ji turėjusi visomis išgalėmis skatinti išsaugoti darbo vietas. “Pavyzdžiui, Vokietijoje laikinos mokesčių lengvatos buvo numatytos tiems darbdaviams, kurie, mažėjant gamybos apimtims, neatleisdavo darbuotojų”, – pavyzdį pateikia pašnekovas. Dėl to, specialisto įsitikinimu, ir dabar, krizei jau baigiantis, Vokietijoje nedarbas yra nedidelis.

Perspektyvos – niūrios

Ž.Mauricas dėsto, kad po šios krizės nedarbo problemą sugebės išspręsti tik tos šalys, kuriose stipriai išplėtota pramonė, – Europoje tai būtų Vokietija, Olandija, Austrija, Šveicarija. Iš naujųjų ES narių neblogai atrodo Slovakija, Lenkija – šalys, sugebėjusios ankstesniais metais pritraukti investicijų į gamybos pramonę ir dabar, didėjant tarptautinei paklausai bei gamybos apimtims, fiksuojančios vis mažesnius nedarbo rodiklius.

“Deja, Lietuva patenka į kitą galą šalia Airijos, Graikijos, Ispanijos – valstybių, kurių ekonomika kilo dėl statybų ir augančiu vartojimu pagrįsto paslaugų sektoriaus potencijos, kuriose pramonė išplėtota nepakankamai”, – apgailestauja pašnekovas. Jis turi tik vieną receptą Vyriausybei: kurti naujas vietas pramonės įmonėse, pritraukiant investicijų būtent į šią sritį, skatinant tradicines Lietuvos pramonės sritis – medienos, plastiko, metalo apdirbimą, maisto perdirbimą.

A.Izgorodinas ragina neturėti jokių iliuzijų, kad nedarbo problema Lietuvoje bus išspręsta greitai. Pavyzdžiui, šiemet tik 10 proc. Lietuvos pramonininkų ketina samdyti šiek tiek daugiau darbuotojų, o kiti produktyvumą didins kitokiais būdais: dar labiau apkraudami per krizę ne visu krūviu dirbusius turimus darbuotojus, investuodami į modernesnę gamybą. Jis prognozuoja, kad žymesnių įdarbinimo rodiklių pagerėjimo galima laukti tik po mažiausiai poros metų stabilaus ekonomikos augimo – taigi ne greičiau kaip 2012–2013 m. Tačiau tikėtis, kad pramonė susiurbs visą bedarbių būrį, būtų naivu.

B.Gruževskis pabrėžia, kad jokie jau gerėjantys Lietuvos makroekonominiai rodikliai nebereiškia gerų žinių darbo rinkai: BVP labiausiai kyla dėl didėjančio darbo našumo, eksporto augimas kol kas tereiškia dar didesnę jau dirbančių žmonių apkrovą, o šiek tiek gerėjantys investicijų į pramonę rodikliai darbo rankoms yra kaip tik bloga žinia – jas išstumia mašinos.

Be darbo – per 23 mln. europiečių

Šių metų sausį darbo ES neturėjo daugiau nei 23 mln. žmonių. Per 2010 m. bedarbių būrys ES padidėjo 99 tūkst. žmonių. Mažiausias nedarbo rodiklis Nyderlanduose ir Austrijoje (po 4,3 proc.), o didžiausias – Ispanijoje (20,4 proc.), Latvijoje (18,3 proc.) ir Lietuvoje (17,4 proc.). Per metus savo bedarbių gretas sėkmingiausiai sumažino Estija, Malta ir Švedija, o labiausiai jos išsiplėtė Graikijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje.
Šaltinis: “Eurostat”

Lietuvos pramonė jau gamina daugiau, bet naujų darbuotojų jai nebereikia: daugiau dirba esami, o gamyba vis labiau automatizuojama

38 proc. Lietuvos gyventojų galvoja, kad šiemet nedarbas dar didės, tuo tarpu 22 proc. šalies gyventojų tikisi nedarbo mažėjimo, rodo rinkos tyrimų bendrovės “Rait” apklausos duomenys.

5 proc. apklaustųjų teigė, kad nedarbas šiemet labai padidės, 33 proc. Lietuvos gyventojų laukia nedidelio nedarbo augimo. 36 proc. apklausos dalyvių teigė manantys, kad nedarbo lygis šiemet išliks nepakitės.

Apklausą Lietuvoje “Rait” atliko “Gallup International” asociacijos užsakymu, dalyvaudama Pasaulinio barometro projekte. Analogiškos apklausos buvo atliktos 53 pasaulio šalyse.

Bendras pasaulio rodiklis yra blogesnis nei Lietuvos gyventojų. 45 proc. apklaustųjų baiminasi, kad 2011 metais jų šalyje gali didėti nedarbas, 27 proc. tiki, kad nedarbas gali mažėti, tuo tarpu 23 proc. mano, kad užimtumo lygis išliks nepakitęs. Rytų Europoje šie rodikliai sudarė atitinkamai 45 proc., 24 proc. ir 25 procentus.

Pasak “Rait” valdybos pirmininkė Inga Nausėdienė, į klausimą, kaip dirbantys žmonės vertina savo darbo išlaikymo galimybes, nuomonės Lietuvoje pasiskirstė beveik vienodai.

“44 proc. Lietuvos dirbančiųjų galvoja, kad jų darbo vieta saugi, 47 proc. mano, kad jie gali tapti bedarbiais, 9 proc. neturėjo nuomonės šiuo klausimu. Lyginant su pasauliniu vidurkiu – atitinkamai 62 proc., 30 proc. 8 proc. – Lietuvos gyventojai daug pesimistiškiau vertina savo asmenines galimybes”, – pranešime sakė I.Nausėdienė.

“Rait” Lietuvoje apklausė daugiau kaip 1 tūkst. 15-74 metų amžiaus gyventojų. Apklausa vyko gruodžio mėnesį. Visame pasaulyje pernai spalio-gruodžio mėnesiais buvo apklausta daugiau nei 64 tūkst. gyventojų.

Registruoto nedarbo lygis Latvijoje per pirmąją šių metų darbo savaitę nepakito – 14,3 proc., pranešė Valstybinė užimtumo agentūra.

Oficialių bedarbių sumažėjo beveik šimtu iki 162,4 tūkst. žmonių.

Mažiausias registruoto nedarbo lygis iš didžiųjų šalies miestų išlieka Rygoje (9,9 proc.), didžiausias – Rezeknėje (22,9 proc.).

Registruotas nedarbas sostinės regione – 10,9 proc., Kuržemėje – 15,7 proc., Žemgalėje – 15,8 proc., Vidžemėje – 16,2 proc., Latgalėje – 22,3 procento.

Aukščiausiai nuo krizės pradžios registruoto nedarbo lygis Latvijoje buvo pakilęs praėjusių metų balandžio pradžioje – iki 17,4 procento.

2011-aisiais darbdaviai neras tinkamų specialistų, turintieji darbą pyks dėl per didelio krūvio, o ieškantieji jo piktinsis neįtikėtinais darbdavių reikalavimais.

Per vienus metus sparčiai į viršų šovęs ir, ekspertų vertinimu, jau į lubas atsitrenkęs nedarbo lygis nuo jų atšoks dar negreitai. Darbo rinkos prošvaisčių 2011 m. dar nematys kas šeštas gyventojas.
Valstybės taikomas nedarbo mažinimo programas – jaunimo, ilgalaikių bedarbių, negalią turinčių žmonių įdarbinimo skatinimo ir kt. galima palyginti su figos lapeliais, kuriais bandoma pridengti daug didesnius rūpesčius. Jos ne tik nepadeda spręsti nedarbo problemos, bet ją dar ir aštrina, mat dažnam bedarbiui labiau apsimoka gauti pašalpą, prisidurti vieną kitą litą nelegaliais būdais, nei eiti dirbti. Perkvalifikavimo kursai suėda neįtikėtinas lėšas, tačiau naudos taip pat neduoda.
“Problema ta, kad bandoma parduoti prekę mažinant kainą, t.y. suteikiant mokesčių lengvatų ar pakeičiant pakuotę, t.y. tariamai perkvalifikuojant. Pasiūlos keitimas ar skatinimas nėra veiksmingas”, – įsitikinęs personalo atrankos kompanijos “Search Group” direktorius Šarūnas Dyburis.
Ekspertai neabejoja, kad darbo rinkos stimuliavimas turi prasidėti nuo kitko – nuo paklausos skatinimo. Verslo sąlygų gerinimas ne tik skatintų kurti darbo vietas, bet ir lįsti iš šešėlio.
Darbo rinkos specialistai tvirtina, kad kai tik rinka pradės rodyti stabilius atsigavimo signalus ir pradės augti, darbdaviai daug dėmesio skirs tam, ką žmogus veikė krizės metu: ar jis tiesiog gavo bedarbio pašalpą ir nesivargino dirbti, ar neprarado kvalifikacijos ir pan.

Įtampą didins darbdavių ir darbuotojų lūkesčių priešprieša

Nors paskutiniais 2010 metų mėnesiais Lietuvos darbo biržoje kas mėnesį registruota daugiau laisvų darbo vietų nei naujų bedarbių, kurti naujas darbo vietas darbdaviai atidėlioja, planuodami tai geriausiu atveju 2011-ųjų pabaigoje. Darbo vietas išsaugoję darbuotojai gali atsipūsti – atsigaunant ekonomikai atleidimų darbdaviai nebeplanuos, tačiau įtampa darbo rinkoje didės.
“Tenka pripažinti, kad mūsų darbo rinkoje trūksta pusiausvyros ir pagarbių partneriškų santykių tarp darbuotojų ir darbdavių. Buvo metas, kai darbdaviai galėjo sau leisti nesiskaityti su darbuotojais, pakilimo laikotarpiu darbuotojai diktavo savo sąlygas, o per krizę švytuoklė vėl švystelėjo atgal. 2011-ieji bus paženklinti įtampos darbo rinkoje: darbdaviai skųsis, kad neranda darbuotojų, darbuotojai pyks dėl didelių darbo krūvių ir per mažų atlyginimų, o nerandantieji darbo piktinsis nerealistiškais darbdavių reikalavimais”, – prognozuoja Airida Zavadskė, “Profiles International” vadovė Baltijos šalims.
Pasak jos, 2010-aisiais išryškėjusios darbo rinkos tendencijos išliks ir šiemet. Todėl darbdaviai labai atsargiai žiūrės į naujų darbuotojų priėmimą ir ryšis ieškoti naujo darbuotojo tik tada, kai įsitikins, kad kitaip tikrai negalima dirbti. Kandidatams bus keliami dideli reikalavimai, ir įmonė geriau neįdarbins jokio kandidato, nei priims “pusėtiną variantą”.
Nors atlyginimai pradedami didinti atsargiai, tačiau vis daugiau darbdavių planuos tai daryti. Tie, kurie imsis ieškoti naujų darbuotojų, nemaloniai nustebs, kad tinkamų kandidatų trūksta. Toliau daugės jaunų žmonių, kurie baigę studijas universitetuose net nebandys ieškoti darbo Lietuvoje ir išvažiuos dirbti į užsienį, deja, dažniausiai nekvalifikuotų darbų.

Trūksta aukštos kvalifikacijos specialistų ir asistentų

Nors darbo skelbimų daugėja ir jau ieškoma tų pareigybių žmonių, kurie buvo atleisti vieni pirmųjų, tačiau darbo rinkos specialistai nepataria džiaugtis. “Procesas dar tikrai nėra masinis – tai galima būtų palyginti su spūstimi prie starto linijos: dar niekas niekur nebėga, tačiau jau stumdosi, kad užsiimtų geresnę startinę poziciją”, – lygina Š.Dyburis.
Analizuojant darbo skelbimus matyti, kad labiausiai ieškoma kelių kategorijų žmonių: tikrai aukštos kvalifikacijos specialistų (ypač pardavimo srityje) ir asistento lygmens darbuotojų. “Atrodo, įmonės galų gale suprato, kad be efektyvaus pardavimo jokia įmonė neturi galimybių efektyviai dirbti. Asistentų ieškoma todėl, kad per krizę buvo išvaikyti ištisi skyriai ir palikti tik geriausi, efektyviausi darbuotojai, kurie pradeda persidirbti”, – dėsto Š.Dyburis.
Jam pritaria ir darbo rinkos ekspertė A.Zavadskė. Pasak jos, aukštos kvalifikacijos specialistai pernai patyrė didžiausius sukrėtimus ir pokyčius. “Krizės laikotarpiu daug aukštos kvalifikacijos darbininkų buvo atleista, o dabar, atsigaunant pramonei, transportui ir prekybai, jų vėl reikia ir labai trūksta. Viena vertus, reikalavimai didesni, o siūlomos sąlygos gerokai prastesnės nei prieš krizę, tai neskatina darbuotojų darbintis ar keisti darbą. Kita vertus, žmonių šiame segmente sumažėjo, nes aktyviausi jau ėmėsi sprendimų – kas persikvalifikavo, kas ėmėsi savo verslo, kas emigravo.
Kvalifikuotų darbininkų trūkumas taps viena pagrindinių kliūčių pramonei augti. Laimės tos įmonės, kurios išsaugojo savo geriausius darbuotojus ir po truputį didindamos darbo užmokestį sugebės juos išlaikyti”, – pabrėžia ekspertė.
Kalbėdama apie specialistų, vidutinės grandies vadovų perspektyvas A.Zavadskė pabrėžia, kad šiemet bus aktyviai ieškoma pardavimo, klientų aptarnavimo specialistų, didės pramonės inžinierių ir projektų vadovų poreikis, išliks IT ir finansų specialistų poreikis. Tai pozicijos, kurias krizės akivaizdoje daugelis įmonių paaukojo pirmiausia, o dabar stebimas poreikio atsinaujinimas.
Tuo tarpu nekvalifikuotos, žemesnės kvalifikacijos darbininkų segmente kilęs didžiausias nedarbas esą išliks ir 2011-aisiais. Jis mažės nebent dėl emigracijos.

Algos kils apie 3 proc.

Konsultacijų bendrovės “Mercer” Lietuvos darbo užmokesčio tyrimų dalyvių atlyginimų kaitos 2011-aisiais prognozės – optimistinės. Pokyčių apklausa, atlikta 2010 m. rugsėjo mėn., parodė, kad planuodami 2011 m. atlygio biudžetą darbdaviai numato kilstelėti atlyginimus vidutiniškai 3–3,5 proc. O “Consulteam Baltics” vadovo Žilvino Akelio prognozėmis, vis dėlto nemaža dalis įmonių rinkos atsigavimo ženklus vertina atsargiai ir atlygio pokyčių dar neplanuoja, todėl nominalus atlyginimų didėjimas greičiausiai neviršys 3 proc.
“Mercer” darbo užmokesčio tyrimo duomenimis, savanoriška darbuotojų kaita 2010 m. įmonėse tesudarė 5 proc., tad norint pervilioti aukštos kvalifikacijos specialistą dažniausiai tenka siūlyti ir didesnį darbo užmokestį. Darbo rinkos pokyčiams itin jautrus IT sektorius, tad šiame sektoriuje galime tikėtis ir didesnio nei vidutinis atlyginimų didėjimo. Lėtesnis didėjimas bus stebimas gamybos įmonėse: šiame sektoriuje atlygio pokyčiai dažniau vyks kompensuojant praėjusių metų atlyginimų mažinimą, kuris kai kuriose įmonėse siekė iki 20 proc.”, – mano Ž.Akelis.
Jo duomenimis, pernai bazinius atlyginimus darbuotojams vidutiniškai dešimtadaliu sumažino 26 proc. įmonių, tuo metu 21 proc. įmonių kilstelėjo bazinį atlyginimą vidutiniškai 4,6 proc. Daugiau nei pusėje bendrovių (53 proc.) darbo sutartyje numatytas atlyginimas išliko nepakitęs.
Neda Songilaitė, bendrovės “Hay Group” generalinė direktorė Baltijos šalims, mano, kad darbdaviai neskubės didinti fiksuotos atlyginimo dalies, bet pagrindinių darbuotojų užmokesčio didėjimo varikliuku taps kintamoji atlyginimo dalis, siejama su pasiektais įmonės tikslais. Tuo įsitikinęs ir Š.Dyburis, teigdamas, kad darbuotojai, padedantys iškepti pyragą, gali pretenduoti į jo dalį. “Tuo tarpu tie, kurie gali tik statyti oro pilis, turės tenkintis tikrai gerokai mažesniais atlyginimais. Todėl neabejotina, kad toliau didės atlyginimų žirklės, t.y. tikrai gerai dirbantys ir rezultatų pasiekiantys specialistai uždirbs dar daugiau, o menkos kvalifikacijos, į procesą, o ne į rezultatą orientuoti darbuotojai uždirbs dar mažiau.

box
Darbdaviai labiausiai ieško
Tikrai aukštos kvalifikacijos specialistų, ypač pardavimo srityje
Klientų aptarnavimo specialistų
Pramonės inžinierių
Projektų vadovų
IT specialistų
Finansų specialistų
Asistento lygmens darbuotojų

Atsisveikinome su patriarchu

Birželio pabaigoje amžinojo poilsio atgulė prezidentas Algirdas Brazauskas – vienas iš dviejų iškiliausių atkurtosios valstybės politikų, įkūnijęs tą dalį Lietuvos, kuri tapatina save su sovietmečiu ir jo gerove.

Laidodama Algirdą Brazauską, save apraudojo ir savotiškai palaidojo visa sovietinė Lietuva. Ne vien tik partinė ir ūkinė nomenklatūra, pastaruosius du dešimtmečius už plačių A.Brazausko pečių gyvenusi kaip už sienos, kur jos nepasiekdavo nei tautos pyktis, nei teisėtvarkos ranka. Su sovietine Lietuva save tapatina per milijoną žmonių, kuriems okupacijos metai – tai ne partizanų kovos, trėmimai, komunistinė ideologinė prievarta ir KGB persekiojimai.

Jiems tai – sotus kolchozinis gyvenimas silikatinių plytų mūrinukuose, nemokamas aukštasis mokslas ir garantuotas įdarbinimas, išsaugant galimybę prisidurti “iš šono”, jei tik būsi darbštus ir nesipyksi su valdžia.

Taip, mes turime gerbti A.Brazauską kaip politiką, kuris lemiamu momentu nuėjo su tauta ir neabejotinai palengvino Lietuvos kovą dėl nepriklausomybės, kaip prezidentą, kuris suderėjo valstybės sienas ir nustatė gerus santykius su kaimynais, kaip dalies visuomenės lyderį, kuris kritiniais momentais savo autoritetu stabilizuodavo valstybę. Tačiau gerbdami neturime pamiršti, kad visuomenės sutaikymą jis suprato kaip istorijos perrašymą sovietinės nomenklatūros naudai, kad jo ūkiški sprendimai atvedė valstybę į krizę, kad faktiškai valdęs valstybę dvylika iš dvidešimties jos gyvavimo metų A.Brazauskas paliko Lietuvą susiskaldžiusią ir sutrikusią. Ir būdamas tvirtai įsitikinęs, kad dėl to kalti visi kiti, tik ne jis pats.

Nedarbas pasiekė neregėtas aukštumas

Birželį nedarbo lygis Lietuvoje, kaip rodo Statistikos departamento duomenys, pasiekė rekordą – 18,3 proc. Tiesa, šį rekordą paskatino ne įmonių bankrotai ar staiga pasunkėjusi ekonominė padėtis, o pasklidusi informacija, kad Lietuvos darbo biržoje neužsiregistravę bedarbiai turės mokėti privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas. Aktyviausiai registravosi ilgalaikiai bedarbiai, tarp kurių nemaža dalis – dirbančiųjų “šešėlyje”.
Premjeras viliasi, kad kitąmet nedarbas Lietuvoje mažės, gal netgi iki 9,9 proc.

Panaikintos apskritys

Birželio mėnesį baigus reformą, liepos 1-ąją Lietuvoje nustojo veikusios apskričių viršininkų administracijos, panaikinti ir pačių viršininkų etatai. Iš 88 šių administracijų vykdytų funkcijų 58 buvo panaikintos, 10 perduota savivaldybėms, o 20 – ministerijoms. Iki tol Lietuvoje veikė 10 apskričių. Reforma kainavo 14 mln. Lt, ją įvykdžius per metus ketinta sutaupyti 30 mln. Lt darbo užmokesčio. Be darbo liko per 1,1 tūkst. žmonių.

Nauja Generalinė prokuratūra – po didinamuoju stiklu

Šiemet pasikeitė visa Generalinės prokuratūros vadovybė. Atsistatydinus įtampos ir kritikos bangos neatlaikiusiam Algimantui Valantinui, generalinio prokuroro postą užėmė Darius Valys. Jam iškeltas milžiniškas tikslas – atkurti visiškai smukusį žmonių pasitikėjimą prokuratūra. Netrukus generalinio prokuroro pavaduotojais buvo paskirti Darius Raulušaitis ir Tomas Staniulis.

Naujajai vadovybei ramiai leista dirbti daugiau nei šimtą dienų, tačiau gruodį Generalinės prokuratūros vadovybę užliejo kritikos pliūpsnis. Seimo pirmininkė Irena Degutienė viešai suabejojo D.Valiaus kompetencija ir pažadėjo inicijuoti parlamentinį Generalinės prokuratūros veiklos tyrimą dėl Sausio 13-osios ir Medininkų bylų.

Vokietija parodė taupymo pavyzdį

Siekdama sumažinti valstybės skolą ir biudžeto deficitą bei parodyti taupymo pavyzdį kitoms Europos šalims, Vokietija apsisprendė iki 2014-ųjų valstybės išlaidas apkarpyti mažiausiai po 10 mlrd. eurų kasmet, o iš viso per šį griežtą ar net asketišką laikotarpį sutaupyti apie 80 mlrd. eurų.

Tuo metu tai buvo pirmas itin griežto taupymo pavyzdys visoje Europoje, įkvėpęs ir daugiau Europos valstybių. Netrukus Prancūzijos pramonės ministras Christianas Estrosis, siekdamas mažinti biudžeto išlaidas, ryžosi paskelbti planą šalyje vėlinti pensinį amžių. Vėliau biudžeto deficitą visomis įmanomomis priemonėmis mažinti ėmėsi ir Portugalija, Ispanija, Italija, Airija bei kitos Europos šalys.

Neregėta ekologinė nelaimė

Balandžio 20 dieną Meksikos įlankoje įvyko viena baisiausių ekologinių nelaimių per visą žmonijos istoriją. Naftos kompanijai BP priklausančioje jūrinėje naftos gavybos platformoje “Deepwater Horizon” nugriaudėjo sprogimas, o po poros dienų ši platforma nuskendo.

Tai sukėlė galingą naftos išsiliejimą, kuris didžiausią žalą padarė birželį. Iš viso per daugiau nei tris mėnesius į vandenyną išsiliejo apie penkis milijonus barelių naftos ir užteršė milžinišką vandens plotą. Sustabdyti šį pliūpsnį pavyko tik rugpjūtį.

Oficialiai registruotų bedarbių Estijoje per pastarąją savaitę sumažėjo kiek daugiau nei trim šimtais iki 67,0 tūkst. žmonių, pranešė Estijos draudimo nuo nedarbo fondas.

Registruoto nedarbo lygis nepakito – 10,3 procento.

Naujų bedarbių per savaitę užregistruota 1,7 tūkst. – maždaug šimtu daugiau nei ankstesnę savaitę.

Palyginti su kovo pabaiga, kai registruotas nedarbas Estijoje buvo pasiekęs rekordinį 14,6 proc. lygį, oficialių bedarbių šalyje sumažėjo beveik 30 procentų.

Premjeras Andrius Kubilius, pareikšdamas, kad krizės dugnas jau praeityje, “pamiršo” paminėti, kad šiemet mokesčių surenkama netgi mažiau negu juodaisiais 2009-aisiais, o vidaus vartojimas ir toliau krinta.

Per lapkričio pabaigoje vykusį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavimą premjeras Andrius Kubilius kolegoms didžiuodamasis pranešė, kad krizės duobė jau liko už nugaros ir ekonomika atsigauna – gerėja biudžeto deficito reikalai, eksportas, į Lietuvą ateina pasaulinio garso kompanijų. Tačiau premjeras pamiršo pridurti, kad šiemet mokesčių į valstybės biudžetą surenkama netgi mažiau negu juodaisiais 2009-aisiais. Finansų ministerijos (FM) duomenimis, pernai per dešimt mėnesių pajamų iš mokesčių į biudžeto katilą surinkta 11,3 mlrd. Lt, o šiemet sausį–spalį – 10,7 mlrd. Lt.

Su premjero teiginiu, kad duobė liko praeityje, nesutiktų ir dalis vidaus rinkoje dirbančių verslininkų. “Mano nuomone, 2009-aisiais visu pajėgumu čiuožėme žemyn, o dabar sustojome ir esame dugne. O tam dugnui būdingi nelygumai – tai truputį pašokame, tai nukrintame. Baikite juokus, kaip galima kalbėti apie tai, kad išlipome iš krizės? Aš dar krizės pradžioje sakydavau, kad nuo kalno krintame staigiai, o į viršų labai ilgai lipame lėkštu šlaitu”, – dėsto “Norfos” prekybos tinklą valdančios bendrovės “Norfos mažmena” valdybos pirmininkas Dainius Dundulis.

Per dešimt šių metų mėnesių “Norfos mažmenos” apyvarta, palyginti su pernai, vis dar krito 6 proc., ir tai vaizdžiai iliustruoja visos mažmeninės prekybos, geriausiai atskleidžiančios vidinį vartojimą, padėtį. Statistikos departamento duomenimis, sausio–spalio mėnesiais mažmeninės prekybos įmonių apyvarta, palyginti su pernai, smigo dar 5,4 proc. Vadinasi, gyventojai ir toliau tebesiveržia diržus. Gera žinia tik ta, kad vartojimo kritimas nuo metų pradžios gerokai sulėtėjo.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) viceprezidentas Giedrius Kadziauskas įsitikinęs, kad krizė į kiekvieną įmonę ir žmogaus namus atėjo labai individualiai, tad taip pat individualiai ji ir išeina. Kai kurios pramonės šakos jau iš tiesų gali kalbėti apie pagyvėjimą eksporto rinkose, tačiau šie gerėjimo ženklai kol kas nėra materializavęsi nei mokesčių surinkimu, nei vartojimo rodikliais.

“Manau, kad dalis įmonių ropščiasi iš krizės, bet tikrai nėra jokių prielaidų sakyti, kad didžioji ekonomikos dalis kyla į viršų, nes papildomų darbo vietų dar nėra kuriama, o nemažos dalies žmonių pajamos palaikomos šešėlinės ekonomikos. Kai ekonomika pradėjo sparčiai augti 2003-iaisiais, prireikė trejų ketverių metų, kol tas augimas pasiekė daugumos žmonių kišenes. Taigi dabar matomas 1–0,5 proc. BVP augimas yra labiau statistinis laimėjimas, o ne realus ekonominis gyventojų pojūtis”, – aiškina ekonomistas.

Mokesčių surenkama mažiau

Šiemet krito trijų pagrindinių mokesčių – pelno, gyventojų pajamų ir akcizų surinkimas. Didžiausias sumažėjimas matyti pelno mokesčio skiltyje: šiemet pajamų iš šio mokesčio surinkta 823 mln. Lt, o pernai – 1,46 mlrd. Lt.

Ekspertai aiškina, jog toks ženklus sumažėjimas esąs dėl to, kad pelno mokestis mokamas pagal praėjusių metų veiklos rezultatus.

“2009 m. daugiau pajamų buvo gauta už 2008 m. uždirbtą pelną, o šiemet pelno įplaukas mažina 2009-ųjų krizės nuostoliai”, – aiškina Finansų ministerijos Fiskalinės politikos departamento direktorė Raimonda Žutautienė.

Mažiau pajamų iš gyventojų pajamų mokesčio rodo, kad šiemet padidėjo nedarbo lygis, mažėjo darbo užmokestis, darbuotojai traukėsi į “šešėlį”. O mažesnis pajamų iš akcizų surinkimas dar kartą patvirtina, kad Vyriausybė, smarkiai pakeldama akcizų mokestį, padarė klaidą. “Pasireiškė garsioji Lafero kreivė – padidinome akcizus, bet, deja, surinkome mažiau, nes vis daugiau rusiškų cigarečių pakelių mėtosi ant grindinio”, – Lietuvoje paplitusį kontrabandinių akcizinių prekių vartojimą pabrėžia mokesčių ekspertas, “Ernst&Young” partneris Kęstutis Lisauskas.

Iš visų mokesčių šiemet didėjo tik PVM surinkimas, tačiau R.Žutautienė pripažįsta, kad šis gerėjantis rodiklis – ne atsigaunančios ekonomikos ir didėjančio vartojimo pasekmė, o pakelto PVM tarifo įtaka.

Vis dėlto K.Lisauskas mano, kad iš mokesčių surinkimo nederėtų spręsti apie krizės būseną, nes daug ekonominių rodiklių rodo, jog blogiausia jau lyg ir praeityje. “Pelno ir gyventojų pajamų mokesčio rodiklis atsilieka metais, o PVM ir akcizų mokesčiai atitinka tų pačių metų situaciją. PVM didėjimas yra atsigavimo indikacija”, – tvirtina ekspertas.

Ekonomiką į viršų tempia eksportas

Nors dalis sektorių vis dar jaučiasi esantys dugne, daugybė ekonominių rodiklių rodo, kad atsigauna į eksportą orientuota pramonė. Eksportas pamažu į viršų tempia visą ekonomiką, tačiau už šią gerą žinią turime būti dėkingi tik atsigavusioms užsienio šalims.

“Lietuvos ekonominė padėtis laipsniškai gerėja, tačiau dabartinių tendencijų dar negalima vadinti tvariu ekonomikos atsigavimu. Nepaisant to, kad metinis šalies BVP pokytis jau antrą iš eilės ketvirtį yra teigiamas, ekonomikos augimas kol kas labai nereikšmingas”, – mano Lietuvos pramonininkų konfederacijos analitikas Aleksandras Izgorodinas.

Antrąjį ketvirtį BVP, palyginti su praėjusiais metais, augo 1,1 proc., o trečiąjį – 0,6 proc., tačiau jei vertintume sausio–rugsėjo laikotarpį, matytume, kad, palyginti su pernai, BVP pakilo vos 0,1 proc.

G.Kadziausko vertinimu, eksportas atsigauna, nes mūsų įmonės susimažino sąnaudas, tapo konkurencingesnės ir laiku sureagavo į paklausą mažiau kritusiose ar valstybių stimuliuojamose rinkose. Ekonomistas įžvelgia ir Vyriausybės indėlį: ji sugebėjo suvaldyti viešuosius finansus ir išlaikyti nedevalvuotą litą.

Jei eksportas ir toliau augs, paskui save po truputėlį ištemps visą ekonomiką. A.Izgorodinas pabrėžia, kad paspartėjus eksporto atsigavimui pastaruoju metu investicijų ir vidaus paklausos nuosmukio tempai akivaizdžiai sumažėjo. O ISM vadybos ir ekonomikos universiteto vyr. lektorė Kristina Maikštėnienė priduria, kad jau ir Lietuvos gyventojai ima optimistiškiau žvelgti į ateitį: Lietuvos statistikos departamento matavimais, vartotojų pasitikėjimas ekonomikos perspektyvomis 2010 m. spalio mėnesį, palyginti su tuo pat metu pernai, padidėjo penktadaliu.

Vis dėlto ekonomistė dr. Margarita Starkevičiūtė mano, kad neužtenka vien laukti, kada mus išgelbės eksportas, – Vyriausybė turi imti skatinti ir vidaus vartojimą. “Iš duobės palypėjome dėl išorės veiksnių, o dabar reikalinga atkurti vidaus rinką”, – tvirtina M.Starkevičiūtė.

Ekspertė mato tris galimybes, kaip tai padaryti: užtikrinti, kad nevėluotų valstybinio sektoriaus atsiskaitymai su verslu, panaudoti ES socialinio fondo programų pinigus jaunimo stažuotėms įmonėse, nes vidaus rinka pradedama skatinti nuo jaunų žmonių. Trečia, sparčiau gerinti verslo aplinką ir ieškoti užsienio investicijų, o papildomų lėšų tam rasti efektyviau valdant savivaldybių ir valstybės skolą bei skolinimąsi.

Nedarbas stabilizavosi

Praėjusią savaitę Lietuvą pradžiugino žinia, kad 2010 m. trečiąjį ketvirtį nedarbo lygis pagaliau stabilizavosi: Statistikos departamento duomenimis, nedarbas šalyje buvo 17,8 proc., arba puse procento, mažesnis nei antrąjį 2010 m. ketvirtį.

Tačiau verslininkas D.Dundulis nemato priežasties džiaugtis. “Turime beveik 18 proc. nedarbą, per visą šitą laikotarpį kokie 15 proc. gyventojų emigravo. O jei jie nebūtų emigravę, įsivaizduojate, kiek siektų nedarbas? Be to, žmonės emigravo ne iš biudžetinių įstaigų, o iš privataus verslo, tad kuo čia džiaugtis?” – optimistinių ženklų ir šioje žinioje neįžvelgia pašnekovas.

A.Izgorodinas pritaria, kad statistiniam nedarbo sumažėjimui įtakos turėjo dideli emigracijos srautai, nes, Statistikos departamento duomenimis, šiemet per dešimt mėnesių savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo keturis kartus daugiau žmonių negu pernai – 74,1 tūkst.

Kalbintų ekspertų vertinimu, darbo vietų gausėjimas Lietuvoje pasijus dar negreitai, nes šis rodiklis gerėjant ekonominei padėčiai atsilieka. G.Kadziauskas pastebi, kad įmonės per krizę išmoko dirbti efektyviau ir su mažiau darbuotojų.

“Siauresniąja prasme kalbant galima būtų pasakyti, kad krizės dugnas pereitas, nes matome tam tikrą augimą, eksporto atsigavimą, tačiau, be jokios abejonės, negalima džiūgauti, nes nedarbas tebėra didelis. Be to, labai didelė problema – vidaus rinkos atsigavimas”, – apibendrina LPK viceprezidentas dr. Gediminas Rainys.

Pasak jo, Lietuvos ekonomikai didelę grėsmę artimiausiu metu kelia trys veiksniai: demografinės padėties blogėjimas, deindustrializacija ir viešųjų finansų problema.

Taigi problemų, kurias Lietuva dar turi įveikti, matyti labai daug, todėl per anksti apsidžiaugti, kad krizė baigėsi, gali būti pavojinga.