Lietuvoje kas dešimtas vaikas gyvena šeimoje, kurioje nedirba nė vienas iš suaugusiųjų. Kaip tai atsilieps šių vaikų ir visos Lietuvos ateičiai?

"Veido" archyvas

Vaikai – slaptosios krizės aukos. Darbą praradusių tėvų patiriamas stresas, pasireiškiantis barniais šeimoje ir irzlumu, verčia vaiką jaustis nesaugiai

51 metų vilnietė Jūratė slaugytojos darbo neteko lapkritį. Jau maždaug penkerius metus nedirba ir Jūratės vyras. Iki šiol šeima buvo nusiteikusi gana optimistiškai, tačiau prabėgo pusmetis, santaupos bemaž ištirpo, o darbo susirasti kol kas nepavyko. Netrukus Jūratė pradės gauti bedarbio pašalpą – 650 Lt. Iš šių kelių šimtų teks ne tik sumokėti už butą, bet ir išsimaitinti trijų asmenų šeimai – sutuoktiniai augina 11 metų sūnų Joną. Vasarą, kad galėtų pragyventi, šeima išsikels į savo seną kaimo sodybą, kurioje pasisodino daržovių.

Tris kartus sumažėjus šeimos pajamoms pasikeitė visų jos narių gyvenimas – Jono taip pat. Berniukui teko pradėti valgyti nemokamus pietus mokykloje, atsisakyti atostogų prie jūros, naujo dviračio.

Tokių kaip Jonas vaikų, kurių gyvenimas staiga apsivertė aukštyn kojomis, nes jie nebegali gauti įprastų pramogų ar daiktų, – tūkstančiai. Statistikos departamento duomenimis, praėjusių metų pabaigoje net 10,8 proc. Lietuvos vaikų gyveno šeimose, kuriose nedirba nė vienas iš kartu gyvenančių šeimos narių.

Kokią žymę jų gyvenime paliks šis sunkmetis? Psichologai pabrėžia, kad viskas priklauso nuo tėvų. Deja, ne visuomet suaugusieji moka tinkamai bendrauti su savo atžalomis.

Suprastėję mokslo rezultatai – dėl prastos atmosferos namuose

Psichologai įspėja, kad daugumai šeimų didžiausia sunkmečio sukelta žala esanti ne tiek finansinė, kiek emocinė ir psichologinė. Būtent vaikai tapo slaptomis krizės aukomis, dažnai sugeriančiomis daugiau neigiamų emocijų, negu gali įsivaizduoti jų tėvai.

“Swedbank” asmeninių finansų instituto vadovės Lietuvoje Odetos Bložienės nuomone, šių dienų patirtis, įgyta sunkmečio nulemto tėvų nedarbo, vaikams ateityje gali būti netgi vertinga ir pasitarnauti priimant jau savarankiškus sprendimus. Tačiau būtina, kad tėvai ne tik pasirūpintų tuo, kaip išgyventi šį laikotarpį, bet ir tinkamai parengtų savo vaikus: kalbėtųsi su jais ir aiškintų, kodėl namie mažiau pinigų, kodėl nebegalima sau leisti vieno ar kito pirkinio, pramogų, kaip teks gyventi artimiausiu metu, ko tikisi ir ką daryti planuoja patys tėvai ir – tai labai svarbu – kuo vaikai galėtų jiems padėti.

“Svarbu, kad patys tėvai išgirstų savo vaikus ir suprastų, kaip smarkiai prie visos šeimos finansinės padėties stabilizavimo gali prisidėti visų šeimos narių nuomonės išklausymas ir sprendimų priėmimas kartu”, – pabrėžia O.Bložienė.

Kalbėtis apie sunkią padėtį su savo sūnumi stengiasi ir “Veido” pašnekovė Jūratė. Kaip į žinią, kad paskutinė šeimos maitintoja mama neteko darbo, reagavo sūnus? Jūratė pasakoja, kad iš slaugytojos 1800–1900 Lt atlyginimo šeima visuomet gyveno gana kukliai, tad sūnus niekada nebuvo lepinamas dideliais kišenpinigiais. “Kartais būna, kad Jonui prasiveržia pyktis, ir tai natūralu: “Kodėl aš negaunu pinigų, o Sauliaus mažiausi kišenpinigiai 50 Lt?” Tuomet aš klausiu, ką Saulius už tuos pinigus perka, ir išgirstu – traškučių, kokakolos. O aš sakau – jis juk išmėtė tuos pinigus, pats pagalvok, ar jam nuo to geriau. Mes nuo mažų dienų skiepijome Jonui sveiką gyvenimo būdą – įrodėme, kad gerti kokakolą nesveika”, – pasakojo Jūratė.

Prie minties, kad neteks darbo, Jūratė vaiką pratino iš anksto, nes įspėjimą apie atleidimą iš darbo gavo prieš keturis mėnesius. “Visą laiką sakydavau, kad reikia pasispausti. Kalbuosi su sūnumi kaip su suaugusiu žmogumi – pagalvojame, ko mums reikia nusipirkti, parduotuvėje leidžiu išsirinkti tik vieną prekę, kurios jis labiausiai nori”, – atskleidžia mama.

Vis dėlto Jūratė mano, kad Jonas dar labai nepajuto nepritekliaus, nes iki šiol užteko santaupų, tad pavykdavo su sūnumi susitarti. “Dabar jis kalba apie naują dviratį, o aš sakau – dar turi seną. Jis nori spausdintuvo, o aš dar raginu, kad palauktų, gal nuolaidų bus. Dar kažkaip susitariame”, – atsidūsta Jūratė.

Deja, ne visi tėvai kalbasi su savo vaikais taip kaip Jūratė. Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys įspėja: blogiausia, jei tėvai praradę darbą apatiškai “išsijungia”, neieško darbo ir pareiškia, kad jų niekas nebedomina. Tokiu elgesiu tėvai moko vaiką, kad esant panašiai gyvenimo situacijai jis irgi gali nieko nedaryti.

“Kiekviena emocinė būsena užkrečiama. Jei abu tėvai penkis kartus pakartoja, kad tai, kas įvyko – katastrofa, vaikas supras, kad namie įvyko katastrofa. Jei norime tvarkingai auginti vaikus, turime būti atsakingi už tai, kokią žinią skelbiame. Mes to dažniausiai nemokame”, – daugiau pasisemti pozityvus požiūrio ragina psichiatras.

Užsienio psichologai pabrėžia, kad vaikai labai stipriai priklausomi nuo tėvų emocinės būklės: kai tėvai įsitempę, nuliūdę ar neiniciatyvūs, vaikams blėsta saugumo jausmas. Itin neigiamą įtaką vaikams daro ir tėvų konfliktai.

Keli užsienio mokslininkai savo tyrimais nustatė, kad tėvų darbo netekimas turi tiesioginį ryšį su pablogėjusiais vaiko mokymosi rezultatais mokykloje ir sumažėjusiu savęs vertinimui. 2009 m. pabaigoje atliktas Kalifornijos universiteto tyrimas atskleidė, kad praradusių darbą tėvų vaikai 15 proc. dažniau buvo linkę likti antrus metus toje pačioje klasėje. Čikagos universiteto viešosios politikos profesorės Alie Kalil bei Vaikų ir skurdo instituto Niujorke atstovės Kathleen M.Ziol-Guest tyrimas parodė, kad paaugliai, kuriuos augino nedideles pajamas gaunančios vienišos mamos, dažniau negu kiti vaikai mesdavo mokyklą, kai mama netekdavo darbo. Mokslininkai net ištyrė, kad vaikai, kurių tėvai buvo praradę darbą, suaugę uždirbdavo mažiau negu tie, kurių tėvai nebuvo praradę darbo.

Šiuo metu kas trečias jaunas žmogus Lietuvoje neturi darbo. Specialistai prognozuoja, kad ir ateityje sunkiausiai seksis susirasti darbo būtent jaunuoliams, neturintiems jokios darbo patirties.

Šią savaitę studijas Baltupių profesinio rengimo centre baigiantis dvidešimtmetis Andrius T. jau liepą trauks į Švediją. Ten ketina dirbti ir toliau studijuoti fotografiją. “Lietuvoje nesitikiu susirasti darbo. Be to, už studijas Vilniaus dailės akademijoje per metus turėčiau mokėti apie 10 tūkst. Lt”, – gyvenimo patirtimi dalijasi jaunuolis.

Vilnietis sako, kad draugų, su kuriais užaugo, nebeliko. Vienas jų, Žilvinas, baigęs mokyklą Lietuvoje net nebandė studijuoti, nes norėjo tapti psichologu. Čia, anot jo, labai menkas parengimo lygis. Taigi jis įstojo į Anglijos universitetą. Kiti pašnekovo draugai gyvena Olandijoje ir Belgijoje. “Ir aš pats nematau jokių galimybių čia pasilikti. Net jei ir gaučiau darbo, už atlyginimą išgyventi negalėčiau”, – įsitikinęs Andrius.

Prieš metus vadybos studijas baigusi Sandra Staučytė vis dar tebemano, kad ir mūsų šalyje galima įsitvirtinti ir oriai gyventi, tad darbo atkakliai ieško Lietuvoje. Merginos tvirtinimu, darbdaviai nori, kad jiems dirbtų žmogus, kuris moka devynis amatus. “O aš neturiu patirties”, – liūdnai atsidūsta Sandra. Jos nedžiugina ir siūlomas atlyginimas, bet mergina vis dar tikisi rasti darbo pagal profesiją. Ir tinkamai mokamo.

Statistika karti

Praėjusią savaitę atskriejo džiugi žinia: nedarbo lygis stabilizavosi – pirmą kartą registruotų bedarbių nuo 327,7 tūkst. sumažėjo iki 326,1 tūkst. “Nedarbo sumažėjimas šalyje fiksuotas pirmą kartą nuo 2008-ųjų spalio”, – paaiškina Lietuvos darbo biržos direktorius Mindaugas Balašaitis.

Gera naujiena ir ta, kad per savaitę įsidarbino 4306 biržoje registruoti žmonės, o darbdaviai pasiūlė 2620 laisvų vietų.

Tačiau tarp šių skaičių slepiasi karti tiesa: šiuo metu darbo neturi kas trečias jaunas žmogus, ir jiems šviesesnio gyvenimo nematyti, nes jaunimo nedarbas ir toliau didėja. Gegužės 1-ąją biržoje buvo įregistruota net 46,4 tūkst. bedarbių iki 25-erių metų. “Eurostato” duomenimis, pagal jaunimo nedarbą Lietuvą lenkia tik Ispanija – ten darbo neturi 39 proc. jaunimo.

Netruks ateiti liepa ir į darbo biržą plūstelės šiųmečiai aukštųjų mokyklų absolventai. Pernai per du vasaros mėnesius darbo biržoje buvo įregistruota net 9,6 tūkst. absolventų. Jie sudarė ketvirtadalį visų jaunų užsiregistravusių bedarbių.

Didžiausias jaunimo nedarbas dabar Vilniaus rajone, Panevėžyje, Alytuje ir Druskininkuose, mažiausias – Neringoje.

Kas turi galimybių įsidarbinti

Tai, kad jaunimo nedarbas – universali bėda, rodo ir kitų šalių statistika. Štai ES jaunimo nedarbas siekia 19 proc., nors bendras – tik 9,1 proc. Lietuvoje tendencijos panašios. Darbo biržos specialistai tikina, kad įgijus profesiją darbą rasti lengviau. Deja, didesnė dalis jaunų bedarbių (56 proc.) neturi jokios kvalifikacijos.

Pasak asociacijos “Investors Forum” direktorės Rūtos Skyrienės, natūralu, kad recesija visų pirma paliečia jaunus žmones, nes jie nori tobulėti, tęsia studijas, todėl ne visas jėgas gali skirti darbui. Jie planuoja kurti šeimas, jiems reikia namų, kreditų.

R.Skyrienė prisimena ir vieną itin lietuvišką simptomą: jaunimas mažiau pakantus nelegaliam darbui, o tai ypač svarbu verslui, kuris kraustosi į šešėlį. Lojalumo darbdaviui stoka – irgi jaunimo bruožas. Kita vertus, jauni ir atleidžiami pirmieji – juk jų stažas nedidelis, vadinasi, ir išeitinės išmokos mažos.

Vis dėlto darbo rinkos prognozė rodo, kad mažos privačios įmonės jau šiemet turėtų pradėti steigti naujų darbo vietų. Tik yra vienas “bet”: į tas vietas bus priimami patirties turintys žmonės.

Tokią prognozę patvirtina ir darbdavių teiginiai. Štai bendrovė “Kauno tiltai” dabar ieško inžinieriaus mechaniko. Ir nors šios įmonės personalo vadovė Rasa Mikalauskienė tikina, kad darbuotojo amžius jiems nesvarbus, vis dėlto norėtų, kad ateitų dirbti žmogus, jau turintis patirties.

Ne žalio darbuotojo laukia ir švedų kapitalo įmonė “Pelly Baltic”, kuri šiuo metu ieško inžinieriaus konstruktoriaus. Įmonė jau gavo gana daug gyvenimo aprašymų, bet tik šeši septyni svarstytini. Pasak direktoriaus Virginijaus Juknos, laimės tas, kuris labiausiai norės tobulėti, gebės dirbti ir mokės anglų kalbą. O lemiamą pliusą uždės įgyta patirtis. “Aš pats dirbau nuo trečio kurso, taigi gavęs diplomą jau turėjau ir patirties”, – tikina direktorius.

Taigi tam tikras išvadas jaunuoliai galėtų pasidaryti, t.y. darbo ieškotis jie turėtų pradėti dar studijuodami. Kaip tik taip pasielgė kita mūsų pašnekovė Dagnė Juzėnaitė. Ši mergina yra trečio kurso Lietuvos veterinarijos akademijos studentė, bet jau nuo liepos triūs veterinarijos klinikoje. Darbdavius sužavėjo merginos biografija. “Veterinarijos klinikose dirbu nuo 16 metų ir galiu profesionaliai padėti gydytojui. Savininkas, priimdamas mane, sakė, kad nenori veterinarų su diplomu, kurie nemoka šuniui vaistų suleisti”, – pasakojo Dagnė.

"Veido" archyvas

Nors D.Juzėnaitė mokosi tik trečiame kurse, darbo patirtį jau turi nemažą

Svarbiausia, kad jaunimas neprarastų motyvacijos dirbti

Nagrinėdamas jaunimo nedarbo tendencijas, Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius dr. Boguslavas Gruževskis primena, kad nedarbas studijas ką tik baigusiam žmogui nėra toks grėsmingas kaip tam, kuris turi ilgesnį stažą. Juk jaunuoliui nedarbas dar nėra tapęs psichologine būtinybe. Be to, jaunimas neturi ekonominės priklausomybės ir didesnių finansinių įsipareigojimų.

Tačiau R.Skyrienė įsitikinusi, kad dabartinės tendencijos labai pragaištingos: “Juk jauno žmogaus psichika paveikiama, per pusmetį jis praranda motyvaciją dirbti. Jei nieko nedarysime, prarasime dalį visuomenės – vieni emigruos, kiti ims nusikalsti, treti įpras būti bedarbiais”.

Tad šiuo metu svarbiausia, kad valdančiosios koalicijos žodžiai, jog nedarbo (ypač jaunimo) mažinimas taps svarbiausiu prioritetu, virstų bent šiek tiek matomais veiksmais. O galimybių, kaip sumažinti nedarbą, yra tūkstančiai, kai kurių jų galėtume pasimokyti iš kitų valstybių.

Prasidėjus ekonominei krizei pasaulį sudrebino žinios apie nusižudžiusius milijardierius Kirką Stephensoną, Adolfą Mercklę ir Christopherį Fosterį, kuris dar nušovė ir savo žmoną bei dukterį. Lietuva ne išimtis: žlugęs verslas nuvedė anapus keletą žinomų verslininkų, o vieną milijonierių, pasak šaltinių, pavyko ištraukti iš kilpos. Nemažėja pranešimų apie savaip sąskaitas su gyvenimu suvedančius žmones…

"Veido" archyvas

Pagal oficialias pareigūnų versijas, turtuoliai negalėjo susitaikyti su savo kompanijų bankrotu, nors jų asmeninėse sąskaitose liko ne vienas milijonas. O ką kalbėti apie lito duonai neturinčius bedarbius?.. Kartais aukšto statuso arba darbo netekimas paveikia žmogų daug stipriau, nei gali atrodyti artimiesiems ar pažįstamiems.

Rizikos grupė – pasiturintieji?

Toli gražu ne kiekvienas netekęs darbo ar socialinio statuso puls žudytis ar žudyti. Tačiau turtingi ir įtakingi žmonės turi daugiau priemonių pasidaryti sau galą. Kita vertus, jie pasižymi bendra charakterio savybe – valdingumu. O kuo žmogus valdingesnis, tuo greičiau priima sprendimus ir sunkiau susitaiko su pralaimėjimu.

Esti ir priešingas reiškinys: dalis žmonių atsisako geresnių galimybių vien todėl, kad vėliau patirtų mažiau nemalonumų.

Tam tikros žmogaus charakterio savybės ir pasitikėjimas savimi lemia karjeros galimybes bei statusą visuomenėje. Todėl nenustebkite išgirdę, kad gana didelė dalis žmonių sąmoningai ar nesąmoningai vengia aukštesnės socialinės padėties. Jiems pakanka gaunamo užmokesčio už darbą, viršininkas atrodo pakankamai geras, o esama padėtis tenkina. Mat statusas – tai žmogaus būsena.

Statusas tarsi šleifas

Socialinis statusas lyg šleifas seka žmogų kiekviename jo žingsnyje. Mokslininkai nustatė, kad aukšto socialinio statuso žmonės net ir bendrauja kitaip. Jie rečiau šypsosi, kalbėdami mažiau linksi galvą ar juokiasi iš pašnekovo pokštų, nes nejaučia poreikio, kad kiti žmonės juos pripažintų ar vertintų geriau. Be to, aukštesnis statusas turi įtakos ne tik psichologinei, bet ir bendrajai žmogaus sveikatai.

Socialinį statusą sudaro ne tik pajamos, bet ir asmens gyvenimo būdas, puoselėjamos vertybės, visuomenės požiūris į jį.

Žmogus, turintis aukštą socialinį statusą, labiau pasitiki savimi net tada, kai daro nemažai klaidų. Tai aukšto socialinio statuso pliusai.

Kita vertus, statusas įpareigoja ir užkrauna nemenką atsakomybę. Juk toks žmogus turi būti psichologiškai pasirengęs atsidurti visuomenės akiratyje, būti stebimas, vadovauti skirtingiems žmonėms, o prireikus – priimti nemalonius sprendimus ir atsakyti už klaidas.

Kaip elgtis su statusu

Su savo įgyta padėtimi visuomenėje, kaip ir su dideliais pinigais, moka elgtis ne kiekvienas. Štai vieni, gavę daug pinigų, juos investuoja ar įsigyja reikalingų, seniai apmąstytų vertybių, kiti – išleidžia, prageria ar pralošia. Pastarieji pasuka link įvairiausių priklausomybių, o pirmieji kuria šeimos ir visuomenės gerovę. Aukštas statusas įpareigoja būti pavyzdžiu – o tai yra sunku.

Žmogus auksiniame narvelyje

Tik nepriekaištingas žmogus nepaiso savo visuomeninės padėties, uždarbio, gyvenimo būdo ir geba vienodai bendrauti su įvairių sluoksnių ir pažiūrų žmonėmis. Tačiau kai kurie žmonės pernelyg atsitveria nuo pasaulio ir bendrauja tik su savo socialinio sluoksnio žmonėmis.

Atsitvėrimo procesas prasideda tarsi nesąmoningai: važinėjant automobiliu, o ne viešuoju transportu, apsigyvenant tik tam tikruose rajonuose. Ilgainiui socialinis atsiskyrimas didėja – lankomasi tik tam tikruose renginiuose, bendraujama tik su reikalingais žmonėmis, einama tik į ypatingas pasilinksminimo vietas. Taip nejučia prakutęs žmogus užsidaro tarsi socialiniame gete, o kai jame tampa nebemiela, jau būna per vėlu išeiti…

Užsidarę savame pasaulyje žmonės yra pažeidžiamesni.

Netekę aukšto posto ar žlugus nuosavam verslui, jie praranda ne tik pinigus, bet ir draugus, pašnekovus – juk nelieka bendrų interesų. Galiausiai šie žmonės izoliuojasi, nes buvusiai aplinkai, atitinkamo rato žmonėms jų jau nebereikia, o su žemesniu socialiniu sluoksniu bendrauti nesinori arba nebesugebama.

Trauma netekus statuso

Ypač aukšto statuso žmonėms jo netektis gali virsti tragedija. Tokiems asmenims daug skaudesnis yra ne pinigų, materialinių vertybių praradimas, bet visuomeninės padėties pasikeitimas. Žinoma, jei statusas liktų tas pats, o banko sąskaita ištuštėtų – diskomfortas taip pat pasijustų. Tačiau statusas ir pinigai dažniausiai juk žengia koja kojon.

Kas kreipiasi į psichologą?

Kai žemė ima slysti iš po kojų, į psichologus pagalbos išdrįsta kreiptis ne visi. Ir nors keista, dažniausiai kreipiasi ne stambieji, o smulkieji verslininkai, nes jie pervargsta savo įmonėse taupydami ir dirbdami kelių žmonių darbus. Psichologinių konsultacijų naudą suvokia ir tarnautojai, mokytojai, medikai.

Tuo tarpu “stambios žuvys” psichologines problemas stengiasi išspręsti patys. Jie nelinkę pasakoti nei apie atleidimą iš gerai mokamo darbo, nei apie bankrotą – juk visa tai jie priima kaip asmeninį pralaimėjimą. Vadovai ar verslininkai dažniausiai esti valdingos asmenybės, todėl jiems sunku susitaikyti su mintimi, kad nebekontroliuoja padėties. Jie tūžta dėl atleidimo arba priima bankrotą kaip pasaulio pabaigą.

Kliaujasi savimi ir “gydosi” alkoholiu

Retas sugeba tiesiai šviesiai įvardyti jį kamuojančių jausmų priežastį – padėties visuomenėje netekimą. Dažniau skundžiamasi, kad kamuoja nemiga, nežinojimas, ką daryti, kaip išspręsti bėdą, kad atsirado tuštuma. O tuštumą dažnas bando užpildyti svaigalais.

! Alkoholis – tiek stiprių, tiek silpnų vyrų bei moterų dažnai pasitaikanti savigydos priemonė. O juk jei krizė užklupo pasiturintį žmogų, pasaulio pabaiga jam iš tiesų negresia. Ir santaupų, regis, dar yra, ir parduodamo turto pakanka, bet… žemė iš po kojų jau išslydusi! Imama panikuoti, tačiau tai daroma tyliai, slepiantis. Panikuojama savyje, o nemiga per kelias savaites perauga į nesibaigiantį nerimą. Tuomet griebiamasi alkoholio, kad šis bent kuriam laikui jį apmalšintų…

Laiku nesikreipiant pagalbos gali atsirasti ir neurozės simptomų. Nes mintis užvaldžiusį ir vidų graužiantį nerimą per kelias savaites pakeičia neviltis ir depresija. O kai žmogus jaučiasi niekam nereikalingas, jis ima pykti ant viso pasaulio, kad jam taip nutiko, ir pyktis kartais išvirsta į agresiją prieš save ar savo artimuosius.

Pasiruoškite teigiamiems pokyčiams

Susidariusios nepalankios sąlygos – krizė, darbo netekimas, pajamų sumažėjimas – gali tapti ir teigiamu ateities impulsu.

Ypač jei jau senokai gvildenate mintis apie kitokią veiklą ar nuosavą verslą, bet bijojote leistis į avantiūrą. Prisiminkite tuos, apie kuriuos kalbėjome pradžioje: kai kurie gali, bet bijo pagerinti savo socialinį statusą, todėl juos tenkina ir vidutinis ar nedidelis atlyginimas, ir prastas viršininkas. Tačiau krizė gali tapti puikiu postūmiu naujiems iššūkiams priimti!

Išsikalbėkite

• Pirmąją psichologinę pagalbą greičiausiai ir geriausiai gali suteikti artimas žmogus – žmona, vyras, tėvai ar net užaugę vaikai. Svarbiausia neslėpti savo bėdų, kalbėtis. Tiesa, klausančioji pusė visų pirma turėtų išklausyti bei užjausti ir tik po to siūlyti savo patarimus.

• Svarbiausia, kad žmogus nesijaustų vienišas. Kalbėdamas apie savo problemas ir užplūdusius jausmus jis tarsi nusimes pečius slegiantį blogų emocijų bagažą. Prisipažinęs kitiems ir sau pačiam, kad jam nesiseka, jis gali išvengti nemažų psichologinių problemų. O klausantysis turėtų padrąsinti ir nuraminti, tikinti, kad blogi laikotarpiai nesitęsia amžinai ir po kurio laiko viskas vėl grįš į įprastas vėžes.

• Darbo ar įmonės netekęs žmogus neturėtų užsisėdėti namie. Jį reikia nuolat skatinti ir drąsinti intensyviau ieškotis darbo ar imtis naujų veiklų. Darbas su savimi – kasdienis optimizmo ugdymas – turėtų tapti įpročiu. Taip pat nereikia numoti ranka ir į laikinus darbus: jie ne tik papildys šeimos biudžetą, bet ir leis neprarasti pasitikėjimo savimi.

• Visada verta ieškoti privalumų. Net jei netekus darbo ateina pasiūlymas užimti tik žemesnes pareigas – nesisielokite ir žvelkite pozityviai. Gal naujoji įmonė didesnė, veikla įdomesnė, o gal būsite naudingesnis visuomenei.

Didžiausias Lietuvos darbdavys prekybos tinklas “Maxima LT”, šiuo metu turintis beveik 15 tūkst. darbuotojų, pamažu jų skaičių ima didinti, tačiau to nelaiko atsigavimo ženklu. Mat pernai gegužę dirbančiųjų šioje bendrovėje būta 8 proc. daugiau nei dabar. Jų mažėjimą per praėjusius metus lėmė menkesnis darbo krūvis ir didelė darbuotojų kaita: vieniems išėjus į jų vietą naujokai nebuvo priimami. Darbuotojų mažėti nustojo vasarį. Šiuo metu jų gausėjimą labiausiai skatina pasirengimas vasarai, kai bus atidarytos lauko prekyvietės.

Darbuotojų skaičius stabilizavosi ir “Iki” prekybos tinkle – šiuo metu jis siekia 7,5 tūkst. žmonių. Darbo vietų optimizavimas buvo atliktas dar sunkmečio pradžioje. Šiemet “Iki” dvi parduotuves uždarė ir tris atidarė, dėl to darbuotojų skaičius beveik nepakito.

O kito itin stambaus darbdavio “Lietuvos geležinkelių” teisės ir personalo departamento direktoriaus pavaduotojas Danius Rumskas teigė, kad geležinkelininkų skaičius nesikeičia nuo metų pradžios – tas pats 10,3 tūkstančio. “Nėra programos mažinti etatus. Jų šiek tiek padaugėtų nebent tuo atveju, jeigu pagausėtų pervežamų krovinių”, – sakė D.Rumskas.

Tokiu stabilumu negali pasidžiaugti kitas didelis darbdavys Lietuvos paštas, kuriame metų pradžioje dirbo 7,6 tūkst. žmonių. Tada buvo paskelbta, kad šis skaičius mažės 13 proc. Dalis darbuotojų darbo neteks jau šią savaitę, o vien iki liepos su darbu pašte atsisveikins apie 500 žmonių.

Šiandien Baltijos šalys iš Europos Sąjungos erdvės išsiskiria pagal du pagrindinius rodiklius – tai išskirtiniai bendrojo vidaus produkto (BVP) smukimo mastai ir didžiulis nedarbo lygis.

Pasaulyje stiprėja choras ekonomistų, manančių, kad trys Baltijos šalys galėtų tapti pavyzdžiu seniausiai civilizacijos kūrėjai Graikijai ir kitoms didelės rizikos ES šalims, kurių pavadinimai šmaikščiai trumpinami kaip PIIGS (Portugalija, Ispanija, Airija, Graikija, Ispanija). Tačiau vargu ar šios šalys norėtų matyti kartu su fiskaliniu pagerėjimu tokią darbo rinkos eroziją, kokią dabar išgyvena Baltijos šalys.

Remiantis “Eurostato” duomenimis, Lietuvoje nedarbas grįžo į 2001–2002 m. lygį, o Estijoje ir Latvijoje buvo užfiksuoti rekordiniai nedarbo rodikliai. Visose trijose valstybėse smarkai pablogėjo ir nedarbo struktūra: ilgalaikių bedarbių (ilgiau nei metus nerandančių darbo) dalis padidėjo du tris kartus, jaunimo nedarbas šoktelėjo iki neregėto lygio: Estijoje ir Lietuvoje 2009 m. pabaigoje jaunimo nedarbas siekė 32 ir 30 proc., o Latvijoje šių metų kovą pašoko iki beveik 45 proc.

Tačiau pastaruoju metu darbo rinkos padėtis kaimyninėse šalyse šiek tiek gerėjo. Estijoje registruotų bedarbių pradėjo mažėti, daugiau optimizmo įkvėpė ir palankus Europos Komisijos bei Europos centrinio banko sprendimas dėl Estijos atitikties įstojimo į euro zoną kriterijams. Sprendimas dar negalutinis, bet šalis jau sulaukė palaikymo iš ES ir tarptautinių organizacijų. Estija, be abejonės, pasinaudos šia galimybe toliau reklamuodama ir sėkmingai “parduodama” šalį užsienio investuotojams. Ir nors jos ūkis pirmąjį 2010 m. ketvirtį dar susitraukė 2,3 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, naujų darbo vietų kūrimo ir ekonomikos atsigavimo procesas pajudėjo nesustabdomai.

Nors Latvija jau septintą mėnesį pirmauja ES pagal nedarbo lygį (22,3 proc. kovą), be to, pirmąjį ketvirtį vėl užregistruotas vienas didžiausių ES bendrojo vidaus produkto kritimo tempų (–5,1 proc.), statistikos tarnybos duomenimis, kovą ir balandį registruotų bedarbių šalyje jau nustojo gausėti, didėjo gyventojų aktyvumas, buvo užregistruotas rekordiškai didelis nuo 2008 m. pabaigos laisvų darbo vietų skaičius.

O Lietuvos darbo rinkoje padėtis vis dar blogėja: gegužės pradžioje mūsų darbo biržos duomenų bazėje jau buvo užregistruota 325 tūkst. bedarbių. Tačiau registruotų bedarbių skaičių didino pernai įjungtas privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų “skaitiklis”. Kadangi nuo 2009 m. mėnesinį mokestį už PSD privalo mokėti nuolatiniai šalies gyventojai, kurie pernai nedirbo ir nebuvo užsiregistravę darbo biržoje, tai paskatino bedarbio statusą įgyti daugelį gyventojų (tarp jų – ir dirbančius neoficialiai, nedirbusias ir dirbti neketinančias namų šeimininkes ir pan.). Nenuostabu, kad balandį į darbo biržas kreipėsi net 45,4 tūkst. asmenų, t.y. 52 proc. daugiau nei kovą.

Kadangi skolininkais tapo ir iš šalies išvažiavę svetur dirbantys gyventojai, jie taip pat šturmavo ambasadas, siekdami įteisinti išvykimą ir atsikratyti naujos mokestinės prievolės. Balandį išvykimą iš Lietuvos deklaravo 11,3 tūkst. šalies gyventojų, t.y. 5,4 karto daugiau nei kovą.

Kita vertus, milžiniškas nedarbas pagaliau atkreipė ir valdžios dėmesį bei paskatino imtis iniciatyvos: kova su nedarbu oficialiai paskelbta Vyriausybės prioritetu, šalies vadovė pabrėžė užsienio investicijų svarbą mažinant bedarbių skaičių ir paragino mažinti biurokratinius suvaržymus, kovoti su korupcija ir šešėline ekonomika skaidrinant viešųjų pirkimų procedūras, siekiant pritraukti užsienio kapitalo.

Aktyviai užsienio kapitalą medžioja ir Ūkio ministerija bei VšĮ “Investuok Lietuvoje”. Svarbiausia, kad iš esmės pasikeitė valdžios požiūris į užsienio investicijas, po truputį iš vietos pajudėjo ketinimo protokolų pasirašymas su potencialiais darbdaviais. Paradoksas, bet didelis nedarbas, sukėlęs tiek daug problemų šalies gyventojams, gali tapti kertine tvaraus ilgalaikio ūkio augimo prielaida.

"Veido" archyvas

Šiemet jaučiamas didesnis susidomėjimas ir sezoniniais darbais, nors sunkmetis neišvengiamai apkarpė atlygį ir už šiuos darbus – darbo užmokestis siekia nuo 600 iki 1200 Lt per mėnesį.

Palangoje, į kurią vasarą tikėdamiesi užsidirbti gyventojai nuo seno plūsta iš visos šalies, terminuotų darbų daugėja nuo balandžio: darbo birža per mėnesį terminuotą darbą padėjo susirasti 56 palangiškiams, pernai balandį – tik 24-iems. “Palyginti su pernai tuo pat metu, bendras laisvų darbo vietų skaičius Palangoje šiuo metu padidėjęs dvigubai, o terminuotų darbo vietų užregistruota pusantro karto daugiau. Sezoninio darbo niekas neieško – visi dairosi nuolatinio, bet jei neranda, pasitenkina ir sezoniniu”, – informavo Palangos teritorinės darbo biržos direktorė Rita Kivytaitė.

Specialistė viliasi, kad sezoniniai darbai šiuo metu 17 proc. siekiantį nedarbą Palangoje vasarą galėtų sumažinti iki 12 proc.

Sezoninių darbų pasiūla piką pasiekia gegužę, tad R.Kivytaitė šiemet jau balandį didėjančią sezoninių darbų pasiūlą sieja su darbdavių noru iš anksto atsirinkti tinkamus kandidatus. Juk dabar rinktis yra iš ko – net į vieną laikinąją darbo vietą pretenduoja po 10–15 žmonių.

Prieš mėnesį sezoninių darbuotojų pradėjusi ieškoti du poilsio namus Palangoje ir Nidoje turinti verslininkė Valentina Radeikienė patvirtino, kad iš anksto ėmėsi šios užduoties norėdama atsirinkti gerus darbuotojus. “Prieš porą metų pretenduodavo trigubai mažiau darbuotojų, o dabar reikia su didesniu kiekiu pasikalbėti. Kita vertus, nors bedarbių daug, labai sudėtinga pasirinkti, nes dauguma nori viską dirbti, bet nieko nemoka”, – pastebėjimais dalijosi verslininkė, ieškanti virėjų, padavėjų, indų plovėjų.

V.Radeikienė pajuto, kad šiemet ypač padaugėjo ieškančiųjų laikino darbo – per savaitę paskambina mažiausiai 30 žmonių, o į 18 pozicijų pretenduoja daugiau nei šimtas kandidatų.

Dėl didėjančio susidomėjimo sezoniniu darbu lengviau atsikvėpė ekonomikos pakilimo metais sunkiai tokiam darbui žmonių prisikviesdavusios įmonės – įsikūrusios mažesniuose miestuose, siūlančios sunkesnį darbą. Laikinų darbuotojų rinkimosi procesas daug pastangų kasmet pareikalaudavo ir iš sraigių perdirbimo įmonių. Tačiau šiais metais viskas kitaip. Gegužės pradžioje “Camarga” trims mėnesiams įdarbino per 50 sezoninių darbuotojų, kurie užsiims sraigių perdirbimu. “2007–2008 m. ir per darbo biržą ieškojome, ir po aplinkinius kaimus važinėjome skelbimus kabindami, o dabar be jokių pastangų susiradome – jau kovą pradėjo eiti gyvenimo aprašymai, o balandžio 5 dieną turėjome norinčiųjų dirbti sąrašą”, – pasakoja Bezdonių miestelyje įsikūrusios gamyklos vadovas M.Andrijauskas.

Apie 20 papildomų darbuotojų priėmusi “Hesona” artimiausiu metu sraigių perdirbimo darbams ketina įdarbinti apie 200–250 žmonių. “Pernai daug problemų turėjome dėl terminuotų darbuotojų, nes labai mažai ėjo dirbti iš Druskininkų – tik 30, tad samdydavome du didelius autobusus ir kasdien veždavomės darbuotojus iš Alytaus. Tikimės, kad šiemet nebereikės taip elgtis”, – viliasi R.Barkas.

Beje, šiemet ryškėja nauja tendencija, kad daugiau darbdavių ne patys per skelbimus ieško darbuotojų, o kreipiasi į darbo biržą. “Jie greičiausiai tikisi pagalbos iš darbo biržos, nes iš ES struktūrinių fondų paramos galime finansuoti vieną ar kitą darbo vietą – mokėti 50 proc. atlyginimo, jei darbdavys įdarbina socialiai remtiną žmogų: sulaukusį per penkiasdešimt metų, motinas, auginančias vaikus iki aštuonerių metų, bedarbius, turinčius negalią, ir t.t”, – aiškina Palangos darbo biržos direktorė R.Kivytaitė.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas įjungė žalią šviesą dar vienam Europos socialinio fondo (ESF) lėšomis finansuojamam projektui – nuo birželio bus pradėtas įgyvendinti 87,9 mln. litų vertės projektas, skirtas nedarbui mažinti ir žmonių užimtumui didinti.

Šie pinigai bus panaudoti bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojų profesiniam mokymui, įdarbinimui subsidijuojant, darbo rotacijai ir bedarbių teritoriniam judėjimui remti.

“Vasaros pradžioje startuosiantis projektas yra viena iš daugelio priemonių, skirtų kovai su nedarbu. Kuo daugiau įsisavinsime Europos socialinio fondo lėšų spręsdami šią problemą, tuo darbo rinkoje bus geresni rezultatai. Darbdaviai galės sukurti daugiau darbo vietų ir už tai gauti lengvatų, o darbo neturintys žmonės – įsidarbinti ir būti tikri, kad turės pragyvenimo šaltinį”, – sakė socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas.

Ministerijos skaičiavimais, vien per šį projektą bus įdarbinta virš 17 tūkst. žmonių. Numatoma projekto trukmė – 19 mėnesių.

Planuojama, kad per šį laikotarpį virš 10 tūkst. papildomai darbo rinkoje remiamų bedarbių galės būti įdarbinti subsidijuojant, beveik tūkstančiui – bus padėta įsidarbinti darbo rotacijos būdu, daugiau kaip 6 tūkst. žmonių bus sudarytos galimybės persikvalifikuoti ar įgyti naujų profesinių žinių, virš 500 ieškančių darbo asmenų bus padėta įsidarbinti remiant jų teritorinį judėjimą.

Darbo užmokesčio subsidijoms bus skirta 45,5 mln. litų, o profesiniam mokymui – virš 18 mln. litų. Taip pat šiomis lėšomis bus apmokamos dalyvių kelionės į darbą ar mokymus kitame rajone (5,95 mln. litų), sveikatos patikros išlaidos (50 tūkst. litų) ir mokymo stipendijos (17 mln. litų).

"Veido" archyvas

Miško gėrybių supirkėjai prognozuoja, kad šiemet darbo netekę žmonės bus itin aktyvūs grybų ir uogų rinkėjai

“Sraigių rinkėjų šiemet padaugėjo vos ne tūkstančiu procentų. Iš kaimų atvykę žmonės pasakoja, kad ankščiau kaime sraiges rinkdavo trys žmonės, o dabar – trisdešimt trys. Niekada gyvenime nebuvo, kad mūsų įmonės teritorijoje susidarytų eilės, ir žmonėms tektų laukti po tris keturias valandas, kad galėtų priduoti sraiges. O dabar taip yra”, – didžiuliu rinkėjų aktyvumu stebisi Druskininkuose įsikūrusios įmonės “Hesona”, iš gyventojų superkančios vynuogines sraiges, rinkodaros direktorius Richardas Barkas.

Gegužės pirmąją prasidėjęs sraigių rinkimo sezonas išviliojo į laukus kaip niekada daug lietuvių – akivaizdu, kad didėjant nedarbui norinčiųjų išnaudoti menkiausias progas užsidirbti šiemet ypač daug.

Tokią pat tendenciją stebi ir kitos sraigių perdirbimo įmonės – “Camargo” gamyklos direktorius Marius Andrijauskas: “Palyginus kelerių metų tendenciją matyti, kad rinkėjų aktyvumas dabar kelis kartus didesnis. Net negalime tiek priimti sraigių, kiek mums gali atnešti”.

Vien per pirmą dieną, kai iš įmonės supirkimo punktų visoje Lietuvoje sunkvežimiai ėmė vežti sraiges į “Camargo” būstinę, darbuotojai suskaičiavo apie 50 tonų – beveik šeštadalį viso planuojamo supirkti kiekio. O juk vos prieš trejus ketverius metus perdirbimo įmonės du mėnesius plačiai atvėrusios duris laukdavo sraigių, tačiau žmonės jų atnešdavo mažiau, nei būdavo planuojama supirkti.

Sraiges superkančių įmonių atstovai sako, kad prieš porą metų rinkėjas paprastai atnešdavo parduoti kibiriuką sraigių – 10–15 kg, o dabar vienas žmogus pristato 80–100 kg. Nedarbas keičia ir sraigių rinkėjo profilį. “Palyginti su ankstesniais metais, rinkėjų kontingentas pasikeitė: anksčiau šia veikla užsiimdavo vaikai, pensininkai, kaimo gyventojai, o dabar automobiliais atvažiuoja ištisos šeimos, pririnkusios 100–150 kg. Matyt, daugiau šeimos narių, darbingo amžiaus žmonių eina rinkti sraigių”, – pokyčius vardija M.Andrijauskas.

Praėjusios savaitės pradžioje sraigių supirkimo kainos įmonėje Camargo” svyravo 1–1,3 Lt už kilogramą, o “Hesonoje” – 1,5–2 Lt. Deja, šis pajamų šaltinis netrukus išseks. Dėl didelio rinkėjų antplūdžio bendrovių vadovai planuoja sraigių surinkimą stabdyti gerokai ankščiau, negu privalėtų. Vynuoginių sraigių rinkimo sezonas Lietuvoje trunka iki liepos 1 d. “Hesonos” rinkodaros direktorius prognozuoja, kad jei sraiges žmonės neš taip aktyviai kaip per pirmąsias dienas, reikiamą kiekį jie turės jau šios savaitės pradžioje, o “Camargo” vadovas mano, kad stabdyti supirkimą teks gegužės 15–20 d. Vėliau įmonės užsiims sraigių perdirbimu, o paruošta produkcija keliaus ant prancūzų ir belgų stalų.

Intensyvesniam sezonui ruošiasi ir uogų bei grybų supirkėjai. Bendrovės “Girios” direktorius Modestas Masevičius spėja, kad šiemet sulauks panašiai tiek pat miško gėrybių rinkėjų kaip pernai. “Pernai supirkimo kainos nukrito apie 30 proc., bet žmonės ėjo rinkti ir už mažą kainą – atneštų miško gėrybių kiekiai, palyginti su 2008 m., padidėjo dvigubai. Tai iš dalies galėjo lemti ir pernai buvęs gausus uogų derlius. Koks jis bus šiemet, sunku prognozuoti”, – tvirtina verslininkas.

Iš miško gėrybių anksčiausiai, apie birželio 20 d., pasirodys voveraitės, liepą prisirps mėlynės, rugpjūtį ateis laikas bruknėms ir baravykams, o rugsėjo viduryje – spanguolėms.

82 proc. Tiek bedarbių pernai į darbo biržą pateko iš privataus sektoriaus. Tuo tarpu valstybinėse institucijose darbo netekę tarnautojai sudarė apie 7 proc. visų 370 tūkst. pernai užsiregistravusių bedarbių. Panašios tendencijos išliko ir pirmąjį šių metų ketvirtį: į darbo biržą iš viso kreipėsi 89 tūkst. darbo netekusių žmonių – 75 proc. iš privačių bendrovių ir 7,3 proc. iš valstybinių įmonių bei organizacijų.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus doc. Boguslavo Gruževskio komentaras

Bedarbių iš privataus ir valstybinio sektoriaus proporcijos rodo, kad verslas į krizę sureagavo pernelyg jautriai. Neatmesčiau galimybės, kad dalis darbuotojų privačiame sektoriuje buvo atleisti tik dėl viso pikto, jei padėtis toliau blogėtų.

Kita vertus, tai, kad valstybiniame sektoriuje atleidimų nebuvo tiek daug, vertinu pozityviai. Juk visuomet geriau pasirinkti atlyginimų mažinimą, nei darbuotojų atleidimą – tokios tendencijos vyrauja visoje ES.

Du mėnesius Lietuvos darbo biržos direktoriumi dirbantis Mindaugas Petras Balašaitis sakosi prie naujo darbo pripratęs per dešimt minučių, tačiau prie neigiamo požiūrio į darbo biržą – niekaip. Tad kaip naujasis vadovas keis požiūrį į darbo biržą: gerindamas jos darbą ar tik piktindamasis neigiamu požiūriu ir neigdamas problemas?

VEIDAS: Darbo biržos gebėjimas atlikti savo funkcijas kelia abejonių ne tik bedarbiams, bet ir premjerui. Kaip vertinate jo idėją dalį darbo biržos funkcijų perduoti privačioms kompanijoms, kurios rūpintųsi ne pašalpų mokėjimu, o žmogaus įdarbinimu?

M.P.B.: Neturima pakankamai informacijos. Darbo birža užsiima ne tik pašalpų mokėjimu, jos funkcijos labai plačios, o viešojoje erdvėje formuojamas tikrovės neatitinkantis įvaizdis, nes žmonės iš darbo biržos tikisi daugiau, nei ji kartais pajėgi atlikti.

VEIDAS: Tačiau tokią nuomonę premjeras Andrius Kubilius susidarė remdamasis konkrečia darbą praradusio savo sūnaus patirtimi. Ne iš vieno darbą praradusio aukštąjį išsilavinimą turinčio žmogaus teko girdėti, kad darbo birža tepasiunčia į privačią įdarbinimo agentūrą, ir tuo jos funkcijos baigiasi.

M.P.B.: Ne, čia baigiasi tik informacija, kuri pasiekia jus. Nekonkuruojame su privačiomis įdarbinimo bendrovėmis, bet dirbame kaip partneriai. Tam tikrą darbą atlieka ir privačios bendrovės, ir pats žmogus turi siekti įsidarbinti. Dėl premjero sūnaus pavyzdžio, tai turbūt leisite man nekomentuoti aukštesnių asmenų pareiškimų. O jei grįšime prie ministro pirmininko idėjos perduoti dalį darbo biržos funkcijų privačiam verslui, tai puikiai žinau, kas yra privatus verslas, ir neneigsiu, kad jis dirba efektyviau. Tačiau nemanau, kad privatizuoti galima visas darbo biržos funkcijas, anaiptol – pasiektume gerą rezultatą, jei gerai pasvėrus darbo biržos ir privačių įdarbinimo įstaigų pastangos būtų suvienytos. Kurias funkcijas reikėtų perduoti privačiam sektoriui? Nagrinėsime, teiksime pasiūlymus ministerijai. Nenoriu daryti neatsargių pareiškimų.

VEIDAS: Tačiau ar darbo birža pertvarko savo darbą, kai per krizę keičiasi jos klientų kontingentas – padaugėjo kvalifikuotų, išsilavinusių bedarbių?

M.P.B.: Nepasikeitė tas bedarbio portretas, neklaidinkime vieni kitų. Turime 38–39 proc., kurie darbą prarado ne vakar, bet tik vakar prisiregistravo biržoje. Ar galima vadinti dabartinės ekonominės padėties pasekme, kai registruojame žmogų, kuris nedirbo daugiau nei dvejus metus? Taip, esama labai aukštos kvalifikacijos specialistų, kurių profilis gal yra labai siauras, ir iš tikrųjų sunku jiems pagelbėti rasti darbą. Šiandien situacija tokia: darbo rinkoje darbuotojų poreikis yra, pasiūla didesnė nei anksčiau, bet nukrito samdos kaina ir geras specialistas už ją dirbti neina. O tendencijos kinta kasdien – keičiasi darbų paklausa ir pasiūla, dabar keičiasi nedarbo statistikos tendencijos dėl privalomojo sveikatos draudimo. Žinoma, galima įžvelgti ir tai, kad padaugėjo kvalifikuotų bedarbių, bet negalima suabsoliutinti, jog dabar visi 300 tūkst. bedarbių turi aukštą kvalifikaciją. Deja, turime labai didelį procentą ir nekvalifikuotų, ir nemotyvuotų dirbti bedarbių.

VEIDAS: Tačiau bedarbiai skundžiasi, kad darbo birža juos siunčia į įmones, kurios siūlo net ne mažą atlyginimą, o vokelius, arba siūlo darbą, kuris visai neatitinka darbo ieškančio žmogaus kvalifikacijos. Ar darbo biržos darbuotojai skatinami ieškoti bedarbiams realių darbo vietų, o ne atvirkščiai?

M.P.B.: Kai kartais žmonės sako girdėję šnekant ką troleibuse, tai sakau, kad reikėjo iki galo pakalbinti žmogų tame troleibuse ir išsiaiškinti. Ar darbo birža tokios informacijos negauna? Gauname, net tokios, kad įstaigoje, į kurią nusiuntėme bedarbį, žmonės visai negauna atlyginimų ar jie vėluoja. Tai šiandien nėra stebuklas – sunkmetis vienus palietė labiau, kitus mažiau. Neatmetame galimybės, kad šiandien Lietuvoje egzistuoja ir vokeliai. Tačiau negaliu prisiimti atsakomybės už tas įmones. Klausiate, ar sudarome tokių darbdavių juoduosius sąrašus? Nesu teisėjas ar seklys – informuojame atitinkamas įstaigas, tačiau juodųjų sąrašų nesudarinėjame. Be to, kiekvienas darbdavys turi teisę pasitaisyti.

VEIDAS: Ar negaila bedarbių, kurie, siuntinėjami pas tokius darbdavius, praranda ir bedarbio išmokas?

M.P.B.: Man gaila tų, kurie visai negauna pinigų, bet jei bedarbis įsidarbino įstaigoje, kuri bankrutuoja, nuo to niekas neapsaugotas. Negaliu neigti to, kas gamtoje egzistuoja.

VEIDAS: Ar Jums atrodo normalu, kad bedarbių kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo kursuose buhalteris mokomas buhalterijos, kvalifikuotas darbuotojas – kirpėjo darbo, o verslumo mokymo kursuose bedarbiai neišgirsta konkrečių patarimų?

M.P.B.: Buhalteris – tokia specialybė, kurios turi mokytis visą gyvenimą. O dėl verslumo, tai teko sutikti gyvenime žmonių, kurie skundėsi, kad jiems nepavyko verslas. Bet darbo birža negalėtų prisiimti “nuopelnų”, kodėl per dvi savaites iš bedarbio nepadarėme verslininko. Tai, ko gero, neįmanoma.

VEIDAS: Tai gal ir neverta tokiems neįmanomiems projektams leisti milijonų?

M.P.B.: Vieniems mokslas duoda daugiau, kitiems mažiau. Ne paslaptis, yra tokių, kuriems nieko neduoda. O jei vertinsime, ar investicija į žinias atsiperka, ar ne, pasakykite, kiek pinigine išraiška kainuoja mokytas ir kiek nemokytas, tada pasakysiu, kiek į tai investavome, ir taip suskaičiuosime, ar atsiperka. Vertinti žinių atsiperkamumo negalima vien sudedant du skaičius. Neįrodysite man, kad mokytis yra blogai.

VEIDAS: Nė neketinu, tik klausimas, ar tai reikia daryti už valstybės ir ES mūsų valstybei skirtus pinigus nedarbui mažinti. Be to, ar tie kursų vadovai pakankamai kvalifikuoti, jei jie atsirenkami pagal tai, kas pasiūlė mažiausią kainą?

M.P.B.: Mūsų funkcija – darbo jėgą pritaikyti prie kylančių rinkos poreikių. Ir ne viską lemia kaina. Galima brangiai išsimokslinti ir nelabai įgyti žinių. Bet teiksime siūlymus, kad būtų atsisakyta praktikos atsirinkti kursų lektorius pagal kainą. Prastą specialistą brangiai pasamdyti gali, bet gero pigiai – ne.

VEIDAS: Ekspertai sako, kad kovoti su nedarbu subsidijuojant naujas darbo vietas neefektyvu, nes verslas steigia darbo vietas ne dėl subsidijų, o dėl ekonominių priežasčių. Ar sutinkate su tokiomis išvadomis?

M.P.B.: Daugelis tų, kurie vadina savo ekspertais, neturi pirminės informacijos apie darbo biržą, todėl kai kurių ekspertų vertinimai man kelia nuostabą. Subsidijavimas yra pagalba, kuria kai kam pavyks pasinaudoti. Ar mes ją šiandien privalome taikyti? Ko gero, taip. Bet, žinoma, ne kiekvieną verslininką galima išgelbėti subsidijuojant.

VEIDAS: O kaip vertinate siūlymus dėl darbo rinkos liberalizavimo? Ar tai gali padėti spręsti nedarbo problemą?

M.P.B.: Pagal lig šiol sukauptą savo patirtį manau, kad tai būtų pakankamai veiksminga priemonė. Šiandien dažniau įdarbiname pagal terminuotas sutartis, nes darbdaviai bijo daryti ryžtingus žingsnius nebūdami tikri dėl ateities. Žinoma, tas liberalizavimas turi būti protingas, kad neprivestų prie blogų padarinių.

VEIDAS: Kuriuos dabar dirbančių darbo grupių nedarbui mažinti siūlymus vertinate kaip perspektyvius? Kokie Jūsų paties receptai, kaip mažinti nedarbą?

M.P.B.: Aš – už rinkos liberalizavimą. Neišvengiamai reikia taikyti priemones, remiančias jaunimo įdarbinimą. Visi siūlymai geri, o kurie priimtiniausi ir kuriuos mes pajėgūs taikyti, bus atrinkta.

VEIDAS: Kiek padaugėjo bedarbių, kai pareikalauta mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokestį? Kokį nedarbo procentą prognozuojate metų pabaigoje?

M.P.B.: Ar visi, kurie ateina registruotis dėl privalomojo sveikatos draudimo ir pretenduoja į bedarbio statusą, yra bedarbiai? Atskirkime du terminus – bedarbis ir nedirbantis. Ar visi bedarbiai yra nedirbantys? Procentų neišvedinėjau, bet jei pusamžis žmogus visai neturi specialybės ir jokio darbo stažo, man kelia tam tikrų pamąstymų. O mano prognozės tokios: užsiregistravusių darbo biržoje, turinčių bedarbio statusą žmonių gali daugėti, o realiai nedirbančių mažės. Tačiau kokio jie bus statuso, ar mokės mokesčius, atsakyti ne mano jėgoms. Labai bijau, kad nebūtų piktnaudžiaujančiųjų, ir tam ateityje skirsime daug dėmesio.

VEIDAS: Kokie planuojami struktūriniai Lietuvos darbo biržos pokyčiai siekiant pagerinti institucijos darbą?

M.P.B.: Numatyta įsteigti dešimt teritorinių darbo biržų, o likusioms 36-ioms reikės persiorganizuoti į teritorinių biržų struktūrinius padalinius su labai apibrėžtomis konkrečiomis funkcijomis, atokiose vietovėse dirbs mobiliosios klientų aptarnavimo grupės. Pirminiais skaičiavimais, sumažės maždaug 10–13 proc. personalo, bet ne dirbančiųjų su klientais, o administracijos sąskaita. Administracinės sąnaudos privalės mažėti, o daugiau lėšų skirsime informacinėms technologijoms, aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms – darbo vietoms subsidijuoti, viešiesiems darbams, mokymams.

VEIDAS: Beje, ar prieš pradėdamas dirbti darbo biržoje buvote kada į ją užėjęs?

M.P.B.: Prieš keletą metų ne tik buvau užėjęs, bet ir užsiregistravęs kaip bedarbis, tiesa, nepilną mėnesį. Ar darbo birža man pagelbėjo? Taip – suteikė informacijos, suformavo požiūrį. Ko gero, kai kurios reformos dabar kyla iš to, ką tada pajutau apsilankęs darbo biržoje.

Įvairių šalių ūkio raidos istorija rodo, kad vienas skaudžiausių ir ilgalaikių ekonomikos recesijos padarinių – gerokai padidėjęs nedarbas. Tad, nepaisant to, kad Lietuvos ekonomika krizę pasitiko esant mažesniam nei natūralus nedarbo lygiui, viskas greitai apsivertė aukštyn kojom. Perkaitusiam Lietuvos ūkiui staigiai ėmus bliūkšti, darbdaviai, neturėdami kitos išeities, buvo priversti intensyviai karpyti etatus, mažinti išlaidas ir taip didinti savo veiklos efektyvumą.

Nedarbo lygis sparčiai stiebėsi jau antrąjį 2008 m. pusmetį – nuo 4,6 iki 8,1 proc. Tačiau išskirtinė bedarbių lavina plūstelėjo pernai. Darbo biržoje registruotų bedarbių per 2009-uosius padaugėjo 2,8 karto – iki 269 tūkst. ir net viršijo atitinkamą rodiklį, pasiektą per Rusijos krizę. Tuo tarpu nedarbo lygis pernai kirto dviženklę ribą ir paskutinį ketvirtį šoktelėjo iki 15,8 proc. Šis rezultatas 6,4 proc. punkto didesnis už ES vidurkį ir trečias pagal dydį tarp ES narių.

Didesnis nedarbo lygio rodiklis tik Latvijoje (20,3 proc.) ir Ispanijoje (19 proc.). Stebint pastarųjų mėnesių bedarbių registravimosi darbo biržoje statistiką (vien per pirmąjį ketvirtį registruotų bedarbių padaugėjo 14 proc. ir kirto psichologinę 300 tūkst. ribą), tikėtina, kad neilgai trukus ir Lietuva gali perkopti 20 proc. nedarbo lygio kartelę.

Kokie tokio nedarbo spurto padariniai šalies ekonomikai? Pirmiausia tiesioginį šių procesų kirtį pajuto “Sodros” “pay-as-you-go” principu grįstas biudžetas: staigiai mažėjant įplaukoms, proporcingai ėmė didėti išmokų poreikis. Juolab kad žvelgiant į vidutinio laikotarpio perspektyvą šios socialinės bombos laikrodžio tiksėjimą greitina vienas skaudžiausių su darbo rinka susijusių padarinių – rekordiškai didelis jaunimo nedarbas. Nedarbo lygis jaunesnių nei 25-erių m. gyventojų grupėje šoktelėjo nuo 8,3 proc. 2007-ųjų pabaigoje iki 30,4 proc. paskutinį praėjusių metų ketvirtį. Tai reiškia, kad vienas iš trijų jaunuolių yra bedarbis. Bet būtent šis visuomenės segmentas yra pats lanksčiausias emigracijos atžvilgiu. Tai daugiausia šeimos nesukūrę, anglų kalbą mokantys žmonės, kuriems sulaikyti sentimentų tėvynei neužtenka. O stebint statistiką vis naiviau skamba politikų žodžiai “užsidirbs ir sugrįš”.

Dar vienas ilgalaikis šio sąstingio padarinys – vadinamasis protų nutekėjimas. Šio visuomenės segmento siaurėjimas – didžiulė netektis visam šalies ūkiui. Tai jau lemia užsitęsusią inovacinę ir technologinę stagnaciją šalyje, dėl to mažėja ekonomikos patrauklumas didelę pridėtinę vertę kuriančio kapitalo tiesioginėms užsienio investicijoms, senka ūkio konvergencijos potencialas.

Kaip kovoti su nedarbu? Jau pasireiškus pirmiesiems ekonomikos krizės ženklams buvo akivaizdu, kad ilgainiui neigiami procesai pereis ir į darbo rinką, todėl juos reikėjo sutikti pasirengus. Vaistai, kaip įveikti dabartinę padėtį: pagalba darbdaviui ravint biurokratines džiungles, darbo vietų kūrimo skatinimas, darbo santykių liberalizavimas, jaunimo įdarbinimo rėmimas, smulkiojo verslo palaikymas, greita naujos ar laikinos veiklos pradžia ir pabaiga.

Pastarosios priemonės turėtų būti aktyviausiai plėtojamos: juk netekus darbo dažnai ieškoma vienkartinių projektų, imamasi smulkiojo nuosavo verslo, dirbama ne visu etatu keliose darbovietėse. Tačiau “Eurostato” duomenys rodo Lietuvoje priešingai susiklosčiusią padėtį: ne visą darbo dieną dirbančių žmonių santykis su visais dirbančiaisiais čia sudaro tik 6,7 proc., t.y. beveik tris kartus mažiau nei atitinkamas ES vidurkis. Lietuvoje vyrauja konservatyvios darbo sutartys, darbo rinka yra pernelyg reglamentuota, o tai atbaido užsienio investuotojus.

Pirmieji akmenys, kurie turėtų sustiprinti darbo rinkos liberalizavimo pamatus, jau ruošiami, Vyriausybei pasiūlius įvesti suminę darbo laiko apskaitą, galimybę sudaryti bet kokio darbo terminuotas sutartis ir leisti darbdaviui jo valia atleisti darbuotoją, jam išmokant dvigubą išeitinę kompensaciją. Tai sveikintinas žingsnis. Juk sunkmečio sąlygomis tos įmonės, kurioms iš tikrųjų blogai, randa būdų, kaip atleisti darbuotojus net esant griežtai įstatymų apsaugai, o tos, kurioms sekasi neblogai, bijo priimti, nes nėra užtikrintos atsigavimo tvarumu.

Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė siekia, kad artimiausi metai Europos Sąjungoje būtų paskelbti Jaunimo galimybių metais. Parlamentarės ragina šalis nares imtis veiksmų ir sudaryti galimybes jauniems žmonėms susirasti darbą, o taip pat spręsti kitas su jaunais žmonėmis susijusias problemas.

“Net 5,5 mln. jaunuolių iki 25 metų Europos Sąjungoje yra bedarbiai. Tiek Lietuvą, tiek kitas Europos šalis palieka jauni žmonės. Ar tai reiškia, kad jaunimo mums nebereikia? Ar tai reiškia, kad siūlome jiems ieškoti darbo kituose pasaulio kraštuose, nors nuolat dejuojame, kad sparčiai mažėja dirbančių, mokesčius mokančių ir senjorus išlaikančių žmonių skaičius. Mes rizikuojame prarasti visą jaunų žmonių kartą. Todėl siūlau artimiausius metus skelbti Jaunimo galimybių metais ir imtis ryžtingų veiksmų, kad situacija pasikeistų”, – sako Vilija Blinkevičiūtė.

Kartu su siūlymu artimiausius metus paskelbti Jaunimo galimybių metais, Vilija Blinkevičiūtė pateikė konkrečius pasiūlymus dėl visų besimokančių jaunuolių judėjimo skatinimo, jų stažuočių užtikrinimo, teisės į mokslą garantavimo visiems jauniems žmonėms. Europarlamentarė atkreipė dėmesį ir į tai, kad būtina užtikrinti prieinamumą studijuoti, ypač, kai šiuo metu kainos už studijas universitetuose yra didelės ir todėl prieinamos ne visiems jaunuoliams.