Darbo net ir dėl objektyvių priežasčių – ekonominio sunkmečio netekę lietuviai jaučiasi esą nevykėliai. Tokiais juos paverčia darbo kultūros nepaisantys darbdaviai, o ir valstybė susigrąžinti orumo nepadeda.

Bedarbių per dvejus metus Lietuvoje padaugėjo keturis kartus, tačiau visos 310 tūkst. darbo netekusiųjų minios nėra kam padrąsinti ir įkvėpti naujų darbų paieškoms. Darbo biržą aptarnaujančioje Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyboje – vos 40 psichologų etatų, tai yra lygiai tiek, kiek jų buvo ir prieš dvejus metus, kai nedarbo problemoms spręsti pasamdyti valdininkai iš nuobodulio dar krapštė nosis.

Užtat krikščioniškose socialinės paramos organizacijose – sutrikusių ir sugniuždytų bedarbių antplūdis. Pažeminti nepagarbios atleidimo iš darbo procedūros, jie visų pirma ieško emocinės paramos, patvirtinimo, kad yra ne beviltiški, niekam nebereikalingi darbuotojai, o tiesiog ekonominio sunkmečio aukos. Ir tik susigrąžinę tikėjimą savimi žmonės jau gali galvoti apie naujo darbo paieškas. Tai suprantančios Vakarų Europos valstybės bedarbių motyvacijai stiprinti negaili jėgų ir lėšų, nes skaičiuoja, kad ją praradęs pilietis valstybei kainuoja pernelyg brangiai.

Gniuždo nepagarbus atleidimas

Vilnietė keturiasdešimtmetė žurnalistė Diana – tipiška ekonominio sunkmečio auka. Ši pašnekovė, kaip ir visi kiti “Veido” kalbinti bedarbio dalią patyrę žmonės, nenorėjo atskleisti savo pavardės. Jiems gėda, nors ir supranta, kad darbo neteko ne dėl savo prasto darbo, o dėl ekonominių buvusios darbovietės sunkumų.

Prieš dvejus metus Diana buvo pakviesta redaguoti žurnalo vienoje pagrindinių Lietuvos žiniasklaidos bendrovių. Tada ją asmeninio pokalbio pasikvietęs pats vyriausiasis redaktorius negailėjo gerų žodžių apie jos keliolikos metų profesinę patirtį ir gebėjimus. Toks pasitikėjimas pasitvirtino: žurnalistės redaguojamas žurnalas buvo pelningas – net ir dabar, krizės metu. Tačiau vieną dieną ją pasikvietusi kolegė pranešė, kad nuo šiol ji vadovaus žurnalui, o Dianai pakišo atleidimo šalių sutarimu sutartį, įsigaliojusią tą pačią dieną. Atleistai darbuotojai buvo pasiūlyta trijų mėnesių darbo atlyginimo dydžio išeitinė kompensacija. “Labiausiai įžeidė tai, kad niekas net nepaaiškino, dėl ko esu atleidžiama”, – stebisi pašnekovė.

Lyderystės mokymų specialistė, “Baltic Management Institute” (BMI) lektorė britė Lisa Spencer-Arnell tvirtina, kad tokia situacija būtų visiškai neįmanoma žinomoje Didžiosios Britanijos bendrovėje. “Tiesiog toks darbdavys po to sunkiai susirastų profesionalių darbuotojų. Krizė juk baigsis, naujų žmonių reikės, o kiekvienas protingas verslo savininkas supranta, kad mažiausiai išlaidų jis patirs samdydamas geriausius ir produktyviausius žmones rinkoje, – tokie juk nesimėto, Lietuvoje taip pat”, – pabrėžia užsienietė.

Jos žodžius patvirtina dar viena lietuviško atleidimo iš darbo istorija. 32-ejų Marius iki praėjusių metų pavasario dirbo vienoje iš dviejų stambiausių Lietuvos statybos bendrovių. Dar iki krizės šios srities profesionalai vis pasvarstydavo, kuris darbdavys geresnis, kur mokami didesni atlyginimai, vertindavo vis gaunamus konkurentų darbo pasiūlymus.

“Tačiau sunkmetis labai aiškiai parodė, pas kurį darbdavį gyvenime nekelčiau kojos”, – sako vyras.

Savąja darboviete jis nesiskundžia: kolektyvas dar prieš kelis mėnesius buvo perspėtas apie planuojamą etatų mažinimą, kiekvienas darbuotojas buvo kviečiamas ilgų pokalbių su vadovais, buvo pabrėžiamas atleidžiamų žmonių profesionalumas, indėlis į firmos klestėjimo laikotarpį, išeinantiesiems sumokėtos solidžios kompensacijos. “Tuo tarpu pagrindinis konkurentas su atleidžiamais žmonėmis elgėsi šlykščiai: nenorėdamas mokėti kompensacijų, pripaišė jiems nebūtų darbinių nuobaudų”, – statybos verslo užkulisius praskleidžia Marius.

Valstybė turėtų investuoti į orumą

Kitas BMI lektorius, taip pat britas Stephenas Neale’as pabrėžia, kad anglų kalboje atleidimas iš darbo dėl skirtingų priežasčių netgi apibūdinamas visiškai skirtingais žodžiais: “firing” yra atleidimas dėl darbinių nuobaudų, todėl darbo netekęs žmogus sunkiai ras kitą darbą; o “redundancy” yra etatų mažinimas, ir dėl šios priežasties bedarbiu tapę žmogus gauna geriausias savo darbdavio rekomendacijas, yra konsultuojamas ieškant naujo darbo, jam sumokama solidi kompensacija. Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje klesti būtent tokių atleidimų konsultavimo firmos – jas samdo masiškai žmones priverstos atleisti bendrovės, pavedančios konsultantams išsiaiškinti, kokie yra darbo netekusių žmonių poreikiai.

S.Neale’as pabrėžia, kad britų vyriausybė taip pat daug investuoja į bedarbių psichologinės paramos projektus – kiekvienam užtikrinamas nemokamas konsultavimas, buriamos savitarpio pagalbos grupės. “Kai žmogaus savivertė maža, jam labai sunku judėti į priekį, ir kyla pavojus, kad jis ilgai liks bedarbis”, – dėsto pašnekovas.

Apskaičiuota, kad lemtinga gniuždančia bedarbystės riba gali būti laikomi šeši mėnesiai, todėl stengiamasi žmones įdarbinti kuo greičiau. “Palūžęs bedarbis valstybei kainuoja pernelyg brangiai”, – neabejoja S.Neale’as.
Mūsų darbo biržą aptarnaujančios Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos (LDRMT) direktorius Algirdas Tamulevičius pripažįsta, kad psichologų etatų jų tarnyboje per mažai. Jie aptarnauja visų darbo biržos padalinių čia siunčiamus motyvaciją praradusius bedarbius, dirba milžiniškais krūviais ir vis tiek nieko nespėja. “Sutinku, kad psichologinė parama labai svarbi – bedarbiams reikia grąžinti motyvaciją judėti tolyn. Bet naujų psichologų etatų dabar įsteigti neįmanoma”, – apgailestauja tarnybos vadovas.

“Kokia ten valstybės emocinė parama: darbo biržoje visos darbuotojos pervargusios, piktos – ten patekęs pasijunti dar labiau pažemintas”, – savo patirtimi dalijasi Diana.

“O man iš viso nieko nepasiūlė. Pasakė – esi jaunas, kompiuteriu naudojiesi, pats susirasi naują darbą”, – prisimena Marius.

Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio šeimos pagalbos centro socialinė darbuotoja Skirmantė Kukuraitienė pasakoja, kad čia buriamos psichologinės paramos bedarbiams grupės dabar populiarios kaip niekada. “Žmonėms svarbu neužsidaryti savo nelaimių kiaute, neįsijausti į nevykėlių vaidmenį. Pirmiausia stengiamės grąžinti jiems orumą, ir jau tada stipriname naujo darbo paieškos įgūdžius”, – aiškina specialistė.

Darbo vietų gali padaugėti tuomet, kai darbdaviai nebijos priimti darbuotojų į darbą, teigia premjeras. Andrius Kubilius nesutinka, jog lengvesnis darbuotojų atleidimas gali padidinti nedarbą.

“Priešingai, mes labai aiškiai kalbėjome ir, man rodos, su profesinėmis sąjungomis sutarėme, kad sprendžiant vieną iš skaudžiausių šių dienų problemų – nedarbą, reikia suvokti vieną dalyką – nedarbas galėtų sumažėti, jeigu darbdaviai kurtų daugiau darbo vietų. Darbdaviai turi nebijoti jas kurti. Jų baimė remiasi tuo, kad prognozuoti labai tvirtai verslo augimą šiomis dar nelabai aiškiomis pokrizinėmis sąlygomis dar tikrai yra labai sudėtinga”, – Žinių radijui ketvirtadienį sakė A.Kubilius.

Jo teigimu, lankstesnis darbo kodeksas padėtų kurti daugiau darbo vietų.

“Verslininkas bijo priimti naujus darbuotojus, nes mūsų labai nelankstus, labai biurokratinis Darbo kodeksas jam neleistų esant blogesniems rezultatams nei jis planavo surasti būdų, kaip sumažinti gamybą, kaip sumažinti tų pačių darbuotojų skaičių. Lankstesni darbo santykiai šioje vietoje yra viena iš esminių pagalbų, sprendžiant nedarbo problemą. Reikia ginti ir bedarbių interesus”, – tikino A.Kubilius.

Darbo lankstumo klausimus trečiadienį premjeras aptarė su Nacionalinį susitarimą pasirašiusiais socialiniais partneriais. Siūloma leisti darbdaviui jo valia atleisti darbuotoją, jam išmokant didesnę kompensaciją, taip pat – įvesti suminę darbo laiko apskaitą bei liberalizuoti streikų skelbimo sąlygas.

+370 5 2058521

Europoje daugėja valstybių, kuriose darbo neturi jau penktadalis darbingo amžiaus gyventojų.

Šiuo metu didžiausias nedarbas iš visų Europos šalių yra Latvijoje. Preliminariais duomenimis, dabar šioje šalyje nedirba per 22 proc. darbingo amžiaus žmonių. Dauguma jų apimti nevilties, valdžia skėsčioja rankomis, o nedarbas ir toliau didėja.

Ypač dramatiška padėtis Latvijos provincijoje, nes kai kuriuose regionuose nedarbas priartėjęs jau prie 50 proc. Bet ir miestuose daugėja neveikiančių parduotuvių ir biurų, kurių languose šviečia plakatai “Parduodama”. Ypač daug tokių Liepojoje, Daugpilyje, Rėzeknėje ir kt.

Tiesa, į tokią pat nepavydėtiną padėtį pateko ne tik Latvija, bet ir mums tolima, užtat gana gerai pažįstama Ispanija: kovo mėnesį nedarbas čia siekė apie 19 proc.

Štai belgai skundžiasi dėl iki 8 proc. šoktelėjusio nedarbo, prancūzai piktinasi, kad nedarbo lygis peržengė 10 proc. ribą, o ką daryti Latvijai, Ispanijai ir kitoms šalims, kuriose darbo neturi penktadalis ar net ketvirtadalis visų dirbingo amžiaus žmonių?

Koks nedarbo lygis yra normalus

Ekonomistas Tomas Andrejauskas tikina, kad yra nustatytas tam tikras nedarbo lygio vidurkis, kuriam esant nerimauti neverta. Paprastai jis siekia 6–8 proc., ir tai esą pati idealiausia padėtis darbo rinkoje. Jei nedarbo lygis labai sumažėja arba labai padidėja, vadinasi, tai jau išbalansuotos darbo rinkos požymis.

Ekonomisto duomenimis, natūralus nedarbas yra maždaug 3,5 proc. – įrodyta, kad bet kurioje visuomenėje būtent tiek esama dykaduonių, kurie, net ir turėdami darbo pasiūlymų, verčiau renkasi nedarbą ir tam tikrą valstybės paramą.
Na, o “sveikas” nedarbas gaunamas prie minėtų 3,5 proc. pridėjus dar apie 3 proc. “Viskas, kas yra žemiau arba aukščiau šios ribos, – jau liūdnos tendencijos”, – sako T.Andrejauskas.

Pavyzdžiui, jei nedarbo lygis labai žemas – toks, koks buvo pas mus prieš trejus metus, kai nesiekė nė 4 proc., susiduriame su darbuotojo rinka: tada jis diktuoja sąlygas, o darbdaviai negali pasirinkti tinkamo darbuotojo ir yra priversti be pagrindo kelti atlyginimus. Tada paprasti vadybininkai ima važinėti naujais “Mercedes” automobiliais, ir tokia padėtis yra nepalanki rinkai.

Priešingai nutinka, kai nedarbas peržengia 8–9 proc. ribą. Tada susikuria vadinamoji darbdavio rinka: reikalavimus diktuoja jau darbdaviai, o darbuotojai, norėdami gauti darbo, sutinka net su blogiausiomis sąlygomis, tarp jų prasideda nesveika konkurencija.

Tą patvirtina ir “Eurostato” duomenys. Pasirodo, 2008 m. antrąjį ketvirtį ES buvo 3 mln. laisvų darbo vietų, o į vieną poziciją vidutiniškai pretendavo penki žmonės. Dabar laisvų vietų liko mažiau nei 2 mln. ir į kiekvieną jų pretenduoja 11–12 europiečių.

Nenuostabu, kad tokiomis aplinkybėmis didėja žmonių nepasitenkinimas ir nusivylimas, ypač – Latvijoje ir kitose nedarbo labiausiai kamuojamose šalyse. Ekonomistas Valdemaras Katkus pabrėžia, kad tuomet kyla didelė protestų ir neramumų grėsmė.

“Sunku nusakyti tą ribą, kada visuomenė ims bruzdėti, bet tokia tikimybė labai padidėja, nedarbui viršijus 9 proc.”, – tikina V.Katkus, primindamas, kad visoje Europoje nedarbas šiuo metu siekia 10 proc., tad visuomenės pyktis gali prasiveržti bet kurioje šalyje ir bet kuriuo metu.

Kažkaip labai greitai dauguma lietuvių įtikėjo, kad krizė Lietuvoje jau baigiasi ir jau tikrai nebekrintame žemyn. Įsikalbėjimas, žinoma, labai geras ir net sveikas dalykas (ypač kalbant apie sveikatą), bet štai kalbant apie ekonomiką – retai pasiteisinantis. Čia lūkesčiai ir norai gal šiek tiek svarbūs, bet dar svarbesni faktai ir argumentai.

Tad kokius turime faktus? Apie tai, kad iš Lietuvos traukiasi krizė, šneka premjeras, ministrai, užsimena ir prezidentė, apie tai liudija šiek tiek atsigaunantis eksportas, nestipriai bankų atsukti kreditų kraneliai, na, ir tai, kad per pirmuosius šių metų mėnesius į biudžetą surinkta 200 mln. Lt daugiau, nei planuota. Bet maždaug ties čia gerosios naujienos ir baigiasi. Beje, kai kurios žinios geros tik iš pirmo žvilgsnio. Tarkime, pastarąją pozityvią naujieną, kad per sausį ir vasarį į biudžetą surinkta 200 mln. Lt daugiau, nei planuota, nubraukia kita žinia – per vasarį į “Sodros” biudžetą  surinkta 271 mln. Lt mažiau, nei išmokėta.

Vertinant iš esmės, blogųjų naujienų srautas net ir šiandien vis dar didesnis nei gerųjų. Jei pažiūrėtume ne į makroekonomiką, o į mikroekonomiką, pamatytume, kad nedarbas tebedidėja pavojingu greičiu, atlyginimai įvairiose srityse tebemažėja, žmonių perkamoji galia tebekrinta, įmonių bankrutuoja vis dar gana daug, be to, nei statybų padaugėjo, nei automobilių nuperkama daugiau, o prasiskolinusių žmonių irgi daugėja.

Ir visų šių minėtų negandų niekaip neveikia nei užkalbėjimai, nei įsikalbėjimai, nei neigimai. Premjeras gali nuo ryto iki vakaro įrodinėti, kad sunkmetis mūsų šalyje baigiasi, bet nedarbas Lietuvoje kyla kaip kilęs ir net kėsinasi pasivyti į neregėtas aukštumas įkopusį nedarbą Latvijoje. Nelabai į valdžios pareiškimus dėmesį kreipia ir po Lietuvą vaikštantys įsiskolinimai bei bankrotai.

Žinoma, valdžia turi skleisti pozityvias naujienas ir optimizmą, bet taip, kad tai neerzintų žmonių. Nes tuos šimtus tūkstančių šalies gyventojų, kurių gyvenimo kokybė dabar tebeblogėja, tikrai nervina įrodinėjimai, esą sunkmetis Lietuvoje baigiasi. Juos taip pat siutina Vyriausybės savigyra, kaip jai puikiai sekasi vairuotį šalį iš sunkmečio ir įgyvendinti išsikeltus tikslus. Juk pagrindinis šių metų Vyriausybės tikslas – sustabdyti didėjantį nedarbą. O kur rezultatai? Kur bent kiek apčiuopiami ženklai? Įsikalbinėjimas ir įkalbinėjimas čia nepadės, čia reikia greitų permainų, įsiklausyti ir įgyvendinti darbdavių siūlymus, į Lietuvą perkelti užsienio šalyse pasiteisinusius nedarbo mažinimo modelius, bet nieko panašaus nedaroma.

Juk galėtų būti kitaip. Pamėgintų valdžios atstovai visas savo intelektines, fizines ir kitokias pajėgas mesti būtent nedarbui mažinti (nes šiuo metu tai yra didžiausia bėda šalyje), ir po kelių mėnesių tai duotų penkiagubų dividendų. Ir net jokių įkalbinėjimų nereikėtų: žmonės matytų rezultatus, suprastų, kad krizė iš tiesų traukiasi, ir net imtų pagarbiau žvelgti į valdančiuosius.

Iki konkrečių nedarbo mažinimo sprendimų Vyriausybė dar neprieina, nors bedarbių armija jau išaugo iki 300 tūkst. žmonių.

Tolimųjų reisų vairuotojas, pernai netekęs darbo, neseniai darbo biržoje sulaukė pasiūlymo įsidarbinti transporto įmonėje, kurios pavadinimą dauguma vairuotojų mini bloguoju, – atlyginimų ji mokėti nenori, nebent “juodais” pinigais. Žmogus supranta, kad atsisakyti pasiūlymo negali, nes praras biržos išmoką, o priimti neleidžia savigarba ir skaudi patirtis bylinėjantis su buvusiais darbdaviais dėl nesumokėto atlyginimo.

Jis – vienas iš daugybės bedarbių, laukiančių išganingų valdžios sprendimų nedarbui mažinti. Bet jų vis nėra. Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys Algirdas Sysas patvirtino, kad Seimo darbotvarkėje kol kas nėra įregistruota nė vieno klausimo, kuris būtų tiesiogiai susijęs su viena opiausių Lietuvos problemų.

Pavėluotas dėmesys

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas įsitikinęs, kad nedarbas Lietuvoje nesumažės, kol iš esmės nebus sprendžiami ekonomikos gaivinimo klausimai, kol nepadidės eksportas ir nesumažės importas. Vis dėlto konfederacija delegavo savo atstovus į premjero iniciatyva sausio pabaigoje sudarytas tris darbo grupes, turinčias pateikti siūlymus dėl lankstesnio darbo santykių reguliavimo. Ūkio ministro Dainiaus Kreivio vadovaujama grupė rengia pasiūlymus dėl verslo skatinimo, darbo vietų kūrimo ir išsaugojimo, Vyriausybės kanclerio Deivido Matulionio grupė užsiima darbo santykių teisinio reglamentavimo tobulinimo klausimais, o socialinės apsaugos ir darbo ministro Donato Jankausko – teikia siūlymus nedarbo problemoms spręsti ir užimtumui didinti.
Akcinės bendrovės “Actas” valdybos pirmininkas ir direktorius Aloyzas Ūbis, dalyvaujantis ūkio ministro grupės darbe, “Veidui” sakė: “Mūsų valstybė tik dabar, kai pristigo pinigų, atsigręžė į verslą ir suprato, kad jį reikia remti. Beveik 20 metų valdžia apie tai negalvojo. Dabar jau norėtų ką nors daryti, bet jėgų nebėra. O tam, kad verslą paskatintume, reikia jo padėtį bent kiek palengvinti. Man atrodo, visos priemonės, kurios galėtų daryti teigiamos įtakos verslui, turi būti priimtos. Jeigu Vyriausybės narys, vadovaujantis grupei, nesugebės to padaryti, tai kas tada Lietuvoje gali? Deja, mes aptarinėjame klausimus, kurie rutuliojami ne vienus metus ir, kaip visada Lietuvoje, lieka suvelti, nugula į stalčius, o biurokratai, pajutę pavojų, kad jų funkcijos gali būti nereikalingos, priešinasi pertvarkoms visomis keturiomis”.

Vis dėlto kas iš svarstomų klausimų duotų didžiausią ir greičiausią efektą? A.Ūbio nuomone, pirmiausia žemės ūkio gamintojams turėtų būti grąžinta ankstesnė pridėtinės vertės mokesčio lengvata, kad jie galėtų daugiau eksportuoti, o į Lietuvą neplūstų lenkiška produkcija. “Acto” bendrovė, kurioje dirba 54 žmonės, dėl sumažėjusio vartojimo buvo netekusi 15 proc. apyvartos. Tik savo pastangomis ji sugebėjo pagyvinti produkcijos eksportą į Latviją, Estiją, Baltarusiją ir vėl pasiekė 2008 m. apyvartos lygį.

Pasiūlymų painiava

Paklaustas, kas atsitiko, kad greitai baigsis kovas, o nė vieno svarbaus sprendimo dėl nedarbo mažinimo nėra priimta, “Acto” vadovas ne be kartėlio atsakė, jog valdžios kėdžių stumdymas šiandien yra svarbesnis negu 300 tūkst. bedarbių likimas.

Dėl delsimo susirūpinusi ir Maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė Gražina Gruzdienė, dalyvaujanti socialinės apsaugos ir darbo ministro vadovaujamoje darbo grupėje. Praėjusią savaitę gavusi apibendrintus grupės pasiūlymus ji nustebo, išvydusi įrašytus net nesvarstytus klausimus.

Tačiau ir svarstytieji tebėra neaiškūs. Pavyzdžiui, kiekvienam darbdaviui atrodys patrauklus siūlymas priimti į darbą jauną bedarbį ir metus mokėti “Sodrai” 7,7 proc. vietoje privalomų 31 proc. Tikimasi, kad taip pavyktų įdarbinti 25 tūkst. asmenų, mokant jiems vidutiniškai po 800 Lt atlyginimą. Bet kol kas nenumatyti saugikliai, kurie padėtų išvengti piktnaudžiavimo. Taip pat neaišku, kas “Sodrai” kompensuotų prarastus mokesčius.

Liko neatsižvelgta ir į Profesinių sąjungų konfederacijos siūlymą nustatyti aiškius rodiklius, kokia įmonė laikytina patirianti ekonominių sunkumų ir galinti pretenduoti į paramą. Neaišku, kokia valstybinė institucija ir pagal kokius rodiklius tai vertins.

“Europos valstybės darė viską, kad išsaugotų darbo vietas, kad bedarbiai nepakibtų ant valstybės pečių, kad negilėtų socialinės problemos. Apie tai kalbama įvairiose konferencijose, bet Lietuva tos informacijos tarsi negirdi”, – apgailestauja G.Gruzdienė.

Keista, bet į pasiūlymų rengimą nebuvo pakviestas Darbo ir socialinių tyrimų institutas. Dėl to apgailestaudamas instituto direktorius Boguslavas Gruževskis sako, kad Lietuvos problema – menkas darbo našumas ir dėl to maža darbo vietos vertė. Ne vienam darbdaviui paprasčiau samdyti žmogų iš šešėlinės ekonomikos negu dalyvauti specialiose darbo vietų steigimo programose.

Taigi minėtas tolimųjų reisų vairuotojas, nežinantis, ką daryti su biržos pasiūlymu, šią situaciją patyrė savo kailiu.