Robotikos akademijos nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Vilniuje kūno kultūros mokytoju dirbantis Dainius Morkūnas šokti moko ir sostinėje, ir Ukmergėje bei Širvintose. Be to, bent kartą per savaitę važiuoja į Zibalų kaimą Širvintų rajone, kur jo pamokų laukia 15 vaikų, besimokančių gatvės šokių – hiphopo, houso ir, aišku, breiko.

„Pernai, kai pirmąkart nuvažiavau pas tuos vaikus, pamačiau, kad nors jie ir perdėtai aktyviai reiškiasi bei sunkiai sutelkia dėmesį, iš tiesų yra drovūs ir užsisklendę. Bet paskui mums kažkaip pavyko rasti bendrą kalbą, vaikai labiau norėjo lankyti būrelį, daugiau šokti, net dalyvavome keliuose pasirodymuose. Mano siekis ir buvo iš­laisvinti juos iš pilkos kasdienybės, kad jie atskleistų save šokdami“, – apie pirmąją pažintį su Zibalų ir Vileikiškių kaimų vaikais pasakoja D.Mor­kūnas.

Jis yra laisvasis mokytojas, kurio būrelis gauna neformaliajam vaikų švietimui valstybės skirtą tikslinį finansavimą. Rekomenduojama tikslinio finansavimo suma yra 15 eurų, bet šias lėšas dalijančios savivaldybės gali ją savo nuožiūra trečdaliu didinti arba mažinti. Vadinasi, laisvieji mokytojai kaip D.Morkūnas ar kiti neformaliojo vaikų švietimo organizatoriai už vieną vaiką, pasirinkusį jų būrelį, gali gauti nuo 10 iki 20 eurų per mėnesį. O suma, kurią skiria savivaldybė, turi sumažėti būrelio mokestis tėvams.

Už 4–5 gatvės šokių pamokas Zibalų pagrindinėje mokykloje, kurios per mėnesį trunka ne mažiau kaip 8 valandas, šis šokių mokytojas gauna apie pusantro šimto eurų, po 10,46 euro už vieną vaiką. Tai ir yra visa gatvės šokių būrelio kaina – tėvai nieko neprimoka. Dar pernai D.Morkūnas dviejuose Širvintų rajono kaimuose turėjo 29 mokinius, vadinasi, gavo ir daugiau krepšelio lėšų: už 6 vaikus – po 15 eurų, už 23 – po 11,56 euro.

„Zibalų kaimelyje ne visi vaikai turi tėvus, dalis jų gyvena su globėjais. Vaikams ir taip gana sunku gyventi, o šokiai jų kasdienybę praskaidrina, jiems visai patinka. Ne, man nekilo minties prašyti pa­pildomai pinigų iš tų šeimų, – paaiškina D.Mor­kūnas, kuris pats, augdamas Panevėžyje, laiką po pamokų leisdavo teniso, šokių treniruotėse ir muzikos mokykloje. – Svarbu neapleisti miestelių ir kaimų mokyklų vaikų, nes bus tik blogiau.“

Valstybės prioritetus pergalvoja savivaldybės

Beveik lygiai prieš metus atsiradusio neformaliojo vaikų švietimo krepšelio tikslas – gerinti būrelių prieinamumą vaikams, didinti jų įvairovę ir, ži­noma, sumažinti už juos tėvams tenkantį mo­kes­tį. Pradėjusios įgyvendinti naujovę – skirstyti krepšelį, į 15 eurų dydį savivaldybės pažiūrėjo la­bai kūrybiškai: vienur vienam vaikui būrelyje skyrė 32,5, kitur – 6,5 euro. Šiemet Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) apribojo interpretacijos laisvę ir nustatė žirkles: nuo 10 iki 20 eurų vienam vaikui.

Pagal savivaldybių nustatytas tvarkas, didesnę sumą gali lemti jos prioritetai. Pavyzdžiui, 20 eurų už vaiką gali gauti būreliai, „nuvažiuojantys“ kuo arčiau vaiko, esantys kaimuose, arba tie, kurių ug­dymo kryptis yra prioritetinė. Prioritetines kryptis lyg ir formuluoja ŠMM, kuri viliasi, kad antraisiais neformaliojo krepšelio gyvavimo metais padidės pasiūla ir paklausa būrelių, siūlančių užsiėmimus informacinių technologijų, techninės kūrybos, gamtos ir ekologijos temomis.

Tačiau ministerijos lūkestis nereiškia, nei kad savivaldybės šioms sritims skirs didesnį finansavimą, nei kad apskritai skirs, nes prioritetus visos 60 savivaldybių gali pasirinkti pačios.

Tarkime, Akmenės rajono savivaldybės prioritetai, pagal kuriuos gali skirti maksimalų 20 eurų krepšelį, yra tokie: programa arba vykdoma kaime, arba yra techninės kūrybos, technologijų ar informacinių technologijų krypties. O, pavyzdžiui, Radviliškio savivaldybė prioritetinėmis kryptimis įvardija techninę kūrybą, turizmą ir kraštotyrą bei medijas, nes tokių esą savivaldybėje mažiausiai. Pa­­nevėžio rajono savivaldybė vertindama programas atsižvelgia į tai, ar jos atitinka bent vieną iš prioritetinių krypčių, tarp kurių – ir sportas, ir et­no­kultūra.

Taigi, patys neformaliojo švietimo paslaugų teikėjai, sakydami, kad tikslinio finansavimo krepšelis išėjo į naudą, situaciją savivaldybėse vadina dvi­pras­me. Vienose nenorima įsileisti naujų neforma­liojo švietimo paslaugų teikėjų, antros daugiau pinigų skiria tradicinėms, ir taip daug vaikų pritraukiančioms veikloms, trečios netvirtina programų, kurias kitos vykdyti leidžia, ir t.t.

„Kartais stebina tai, kokius prioritetus nusistato pačios savivaldybės. Tarkime, vienoje savivaldybėje prioritetinė kryptis yra keramika, nors tai ir skiriasi nuo bendros Lietuvos neformaliojo švietimo strategijos, – sako Robotikos akademijos di­rektorius Artūras Gaulia. – Kai kur pasitaiko vietinių protegavimo, bet vaikų neapgausi – jie renkasi tai, ką nori. Todėl kai ateini į savivaldybę ir nori pradėti veikti, telieka išspręsti valios, resursų ir, žinoma, kadrų klausimus.“

Praėjusių metų pabaigoje, kai atsirado tikslinio finansavimo krepšelis, Robotikos akademija tapo vienu didžiausių neformaliojo švietimo teikėjų – būrelius „nuvežė“ į 15 regionų ir pasiūlė 43 neformaliojo švietimo programas.

Praėjusių metų pabaigoje Robotikos akademija tapo vienu didžiausių neformaliojo švietimo teikėjų – būrelius „nuvežė“ į 15 regionų ir pasiūlė 43 neformaliojo švietimo programas.

Į jas iškart po krepšelio atsiradimo susirinko 880 mokinių. Pavyzdžiui, vien Pasvalyje į robotikos užsiėmimus susirinko 100 vaikų. Vis dėlto, kaip prisimena A.Gaulia, nors vaikai ir savivaldybių darbuotojai juos pasitiko svetingai, padėjo susidoroti su šūsnimis popierių, sulaukta ir priešiško vietinių būrelių organizatorių požiūrio. Suprask, vilniečiai privežė robotų ir atims vaikus iš jų.

Nors minimali suma vieno vaiko būreliams turėtų būti 10 eurų, tačiau Lietuvos šachmatų mokyklos direktorius Donatas Pilinkus sako, kad norinčiųjų lankyti valstybės remiamus būrelius vaikų daugėja, todėl skiriamas finansavimas gali nesiekti nė 10 eurų. Jo manymu, reikėtų lėšų numatyti ne maždaug ketvirtadaliui savivaldybės vaikų, kaip dabar, bet paskirstyti finansavimą visiems ir grąžinti dalį pinigų, jei vaikai būrelių lankyti nenorės.

„Deklaruojama 15 eurų per mėnesį vienam vaikui, bet iš tikrųjų skiriama suma kai kur jau pavirto minimumu. Savivaldybės kalba apie šią problemą, kai kurios skaičiuoja, kad, pavyzdžiui, gruodį vieno vaiko būreliams galės skirti 6 eurus“, – sako vienuolikoje savivaldybių maždaug 1 tūkst. vai­kų šachmatais mokančios žaisti mokyklos vadovas. Jis priduria, kad praverstų ir bendra tvarka su protingais laiko terminais visose savivaldybėse. Dabar esą pasitaiko, kad kokį nors dokumentą, sąrašą reikia pateikti jau kitą dieną.

Gana šokių bei dainų, reikia ir robotų

Neformalusis švietimas ne tik ugdo bendruosius mokinių gebėjimus, padeda išvengti socialinių pro­blemų, kurių galėtų kilti, jei vaikai nebūtų už­im­ti, bet ir ugdo naujas kompetencijas. Todėl vaikai skatinami išbandyti šachmatus, programavimą, konstravimą ir dėl mąstymo, ir dėl ateities karjeros perspektyvų. Bet didelė dalis jų vis tiek šoka ir dainuoja. Štai iki tikslinio finansavimo atsiradimo savivaldybių neformaliojo švietimo įstaigose po­pu­liariausios kryptys buvo muzika, sportas, šokis ir dailė. Skyrus krepšelį jos, galima sakyti, tik persirikiavo: sportas, šokis, muzika ir pilietiškumas.

„Neformaliojo švietimo krepšelio tikslas buvo pritraukti naujų teikėjų, kad būrelių atsirastų re­gionuose, atokesnėse vietovėse, juos lankytų daugiau vaikų. Taigi gruodį būrelius lankė per 50 tūkst., o praėjusio kovo pabaigoje – jau per 80 tūkst. vaikų“, – tikslinio finansavimo naudą vaikų užimtumui pagrindžia Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro direktoriaus pavaduotoja, projekto „Neformaliojo vaikų švietimo paslaugų plėtra“ vadovė Gitana Viganauskienė.

Ji tvirtina, kad padaugėjo ne tik vaikų, bet ir veiklų: programų sugalvojo ir regioniniai parkai, sporto klubai pasiūlė įvairesnių sporto šakų, užsiėmimų vaikams rajonuose ėmė siūlyti ir ypač didmiesčiuose populiarios kalbų mokyklos – „Kal­ba.lt“, „American English School“.

„Visose savivaldybėse išryškėjo kalbų mokymasis, kalbų būrelius pasiūlė dideli neformaliojo švietimo paslaugų teikėjai, kurie turi galimybių nuvykti į skirtingus rajonus. Dabar turime lūkesčių, kad daugės ir technologinio, inžinerinio ugdymo būrelių. Matome spragų, kad tokių krypčių būrelių ir juos lankančių vaikų nėra daug, tačiau tokios pro­gra­mos reikalauja pinigų: kad paduotum vaikui mo­delį, robotą, reikia nemažai investicijų. O jei gru­pėje yra 10 vaikų, už kuriuos mokama po 15 eurų krepšelio lėšų, tų pinigų pakanka tik mokytojo darbo užmokesčiui“, – komentuoja G.Vi­ga­nauskienė.

Robotikos akademijos direktorius A.Gaulia pritaria, kad daugiau panašių būrelių kuriasi lėtai dėl pinigų. Jiems reikalinga brangi materialinė ba­zė, nes ugdymo priemonės turi būti inovatyvios ir šiuolaikiškos, o tokios nepigiai ir kainuoja. Ta­čiau jis įsitikinęs, kad sprendimas, kaip padidinti techninės kūrybos būrelių ir juos lankančių mokinių skaičių, labai paprastas. Tarkime, dabar šokių bū­relis, kuriam nereikia priemonių, ir robotikos bū­re­lis, kuriam įranga kainuoja 4–5 tūkst. eurų, iš sa­vivaldybės gali gauti po lygiai – 15 eurų iš neformaliojo švietimo krepšelio lėšų. Todėl išeitis esą galėtų būti skirtingas būrelių finansavimas.

A.Gaulia sako, kad konkretaus būrelio savikainą nesunkiai galima apskaičiuoti pagal išlaidas, jam reikalingas ugdymo priemones ir nustatyti koeficientus, pagal kuriuos būtų apskaičiuojama konkrečiam būreliui savivaldybės skiriama suma. Juk dabar, nors savivaldybėms ir nustatytos žirklės vieno vaiko būreliui skirti nuo 10 iki 20 eurų, nėra įtvirtinta kriterijų, kad brangesni būreliai gautų ir didesnį krepšelio finansavimą.

„Žirklės yra, tačiau pagal ką skirti didesnę su­mą – pagal simpatijas ar kriterijus? Oficialių kriterijų aš nemačiau, o savivaldybės prioritetai, kuriais bū­tų galima remtis, gali būti ir darbuotojų pažįstamų būreliai. Tad jei valstybė turi prioritetines kryptis, į kokias veiklas norėtų įtraukti daugiau vai­kų, ir skiria žirkles, ji gali ir pasakyti, kad reikia vadovautis valstybiniais prioritetais. Jei taip būtų, būtų pa­skatina ir techninė kūryba“, – dėsto A.Gaulia.

Dabar techninės kūrybos programos vis dar su­daro nedidelę dalį visų siūlomų naudojantis neformaliojo vaikų švietimo krepšeliu. Pavyzdžiui, sporto būrelius pernai lankė beveik 21 tūkst., techninės kūrybos – 1 tūkst. mokinių.

A.Gaulia sako, kad ne didmiesčiuose techninės kūrybos, informacinių technologijų ir panašių bū­relių egzistavimas priklauso nuo vieno žmogaus – ar yra rajone bent vienas entuziastas.

„Prieš 20 metų Lietuvoje buvo apie 20 techninės kūrybos centrų – liko gal keturi ar penki. Jie ne­išsilaikė, taigi prarado ir žmogiškuosius išteklius, ir entuziazmą“, – antrina ir G.Viganauskienė.

Neformalusis švietimas skaidrėja

Specialistai sutaria, kad, nepaisant savivaldybių įnorių ir menkų trūkumų, pernai spalį atsiradęs tikslinis finansavimas „pinigai paskui vaiką“ mokiniams išėjo tik į gera. Jie gali rinktis iš įvairesnių bū­relių, juos rasti arčiau namų ir mažiau mokėti. Tai leidžia manyti, kad ir akademinius mokinių pa­siekimus gerinantis neformalusis švietimas Lie­tu­voje darosi prieinamesnis ir skaidresnis.

Juolab pernai po neformaliojo švietimo audito Valstybės kontrolė konstatavo, kad Lietuvoje nėra vienodų galimybių ugdytis kaimo ir miesto vaikams, nes kaimuose 2013-aisiais buvo tik 25 neformaliojo švietimo įstaigos, 90 proc. jų – miestuose. Po audito paaiškėjo, kad mokiniai tikrai galėjo tik šokti, dainuoti ar sportuoti, nes savivaldybių įs­teig­tų neformaliojo švietimo įstaigų muzikos ir krypčių veiklos sudarė 77 proc. visų siūlomų.

Beje, savivaldybės nesudarė sąlygų atsirasti įvai­­resnėms veikloms, nes 2011–2013 m. 98 proc. visų neformaliajam švietimui gautų lėšų atidavė savo pačių įsteigtoms įstaigoms.

Savivaldybės nesudarė sąlygų atsirasti įvai­­resnėms veikloms, nes 2011–2013 m. 98 proc. visų neformaliajam švietimui gautų lėšų atidavė savo pačių įsteigtoms įstaigoms.

Dar liūdniau tai, kad 2013 m. savivaldybės tik pusę lėšų neformaliajam švietimui panaudojo tikslingai, o 12 jų skyrė tik 15 proc. rekomenduotos sumos (po mažiausiai 5 litus vienam vaikui).

Dabar vaizdas šiek tiek pasikeitė: savivaldybės neskiria krepšelio pinigų savo įsteigtoms formalųjį švietimą papildančioms įstaigoms, pavyzdžiui, muzikos mokykloms (nebent jos sukuria atskirą neformaliojo švietimo programą). Praėjusių metų pabaigoje iš 1,2 tūkst. neformaliojo švietimo pa­slaugų teikėjų trečdalis buvo laisvieji mokytojai.

Prognozuojama, kad šiemet savivaldybės išnaudos ir visus neformaliajam švietimui skirtus pinigus. Nors pernai joms buvo skirta 3,2 mln. eurų, 26 sa­vivaldybės jų nepanaudojo. Iš viso jos grąžino per 370 tūkst. eurų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

RM

Neformaliojo ugdymo situacija Lietuvoje neaiški: nesuskaičiuojama, kiek lėšų iš įvairių šaltinių jam skiriama, tik apgraibomis nustatoma, kiek mokinių jame dalyvauja. Skaičiai apytikriai, bet kuklūs: vieno vaiko neformaliajam švietimui per mėnesį savivaldybėms rekomenduojama skirti apie 1,45 euro ir spėjama, kad jame dalyvauja tik apie 28 proc. Lietuvos mokinių.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Tačiau prognozė optimistinė: atsiradus neformaliojo ugdymo krepšeliui, neformaliajame švietime  dalyvaus pusė Lietuvos mokinių. Užuot lankę įprastų meno ar sporto mokyklų pamokas, kurios savo vertinimo ir atsiskaitymų sistema primena privalomąjį ugdymą, mokiniai galės rinktis naujus netradicinius užsiėmimus.

Pavyzdžiui, dalyvaudami pasitikėjimo savimi stiprinimo gamtoje kursuose, mokiniai taps ne žygeiviais, bet imsis veiklos, kuri būtų ne šiaip maloni prasiblaškyti po pamokų, bet formuotų visą gyvenimą reikalingus įgūdžius. Nors asmenybės, socialinių įgūdžių ugdymas yra vienas iš pamatinių neformaliojo švietimo tikslų, šiandien ne vienas tėvas stebisi, kaip jo atžalos, jau kurį laiką lankančios sporto treniruotes, vis dar nežino bendramokslių vardų.

250 mokinių pažino robotiką ir susižavėjo šia veikla, kai tik gavo progą pasimokyti išmaniajame būrelyje nemokamai. Pustrečio šimto – tik menka dalis visų, kurie norėjo mokytis ankstyvosios, smagiosios arba taikomosios robotikos programose. Po pavykusio bandymo sudominti netradicine veikla robotai iš 4 savivaldybių niekur neišvažiavo: pedagogai, pramokę robotikos įvado kurso, toliau organizuoja robotikos būrelius, jų ugdomi jaunieji išradėjai kaunasi respublikinėse robotų varžybose, o tėvai ėmė dairytis net mokamų vaikų dėmesį prikausčiusios robotikos užsiėmimų savo miestuose.

„Robotas – tik pretekstas sudominti vaiką. Tai yra priemonė, kurią pasitelkę bendraujame su vaiku, kuri pritraukia jo dėmesį ir skatina priimti iššūkius. Keturių etapų metodikoje visi veiksmai siejami su praktika. Trumpai tariant, jei norime įtraukti vaiką į žaidimą, turime sukurti įtraukiančią istoriją, dėl kurios, panašiai kaip suaugusiajam, būtų prasmė ką nors daryti.  Dar reikia socialinės priemonės – roboto, aplink kurį suburiama komanda, tada reikia sukurti pasiekiamą iššūkį, kad vaikas galėtų pasidalyti džiaugsmu, ir aptarimo, kaip dar galima viską patobulinti. Tokia sistema „užveda“ ir įtraukia vaikus“, – apie skirtingo amžiaus mokinius sužavėjusius robotikos užsiėmimus pasakoja VšĮ Robotikos akademijos įkūrėjas Saulius Vasiliauskas.

Robotikos akademija 2011–2013 m. dalyvavo Anykščių, Klaipėdos, Panevėžio rajonų ir Panevėžio miesto savivaldybėse išbandytame pasirenkamojo vaikų švietimo projekte „Pakis“, kurio principas – „pinigai paskui vaiką“.

Jei ne kvotų ribos, kurios buvo nustatytos projekto lėšas skirsčiusiose savivaldybėse, S.Vasiliausko manymu, į robotikos programas būtų susirinkę dešimteriopai daugiau vaikų. Robotikos akademija bandomajame projekte dalyvavo, kad atrastų ir pamokytų „kitokius“ mokytojus – ne informacijos šaltinius, kurie dabartiniam jaunimui nebereikalingi, bet trenerius, kurie iš vaikų neatima atradimo džiaugsmo.

Panašu, kad Robotikos akademija savo siekį įgyvendino: į kartu su asociacija „Infobalt“ organizuojamą „Robotiadą“, nacionalinį išradėjų renginį, šįmet atvyko per 2 tūkst. dalyvių – 80 komandų. Pavyko tai, kas ir buvo svarbiausia, –  ištraukti vaikus iš virtualaus pasaulio ir išlaisvinti jų kūrybinį polėkį.

„Norėjome rasti mokytojų, nebijančių parodyti, kad ir mokyklose gali vykti netradicinė veikla. Siekėme sugriauti stereotipą, kad negalima pritraukti vaiko dėmesio, bandėme įrodyti, kad pasitelkus žaidimą galima mokyti ne tik techninių disciplinų, bet ir „švelniųjų“ gebėjimų – spręsti problemas, kūrybiškumo, komandinio darbo, reprezentavimo“, – paaiškina S.Vasiliauskas.

Neformaliojo ugdymo poreikį ir naudą, jei tik jis tampa atviras ir ranka pasiekiamas, nustatyti galima ne tik kelių Lietuvos savivaldybių masteliu. JAV atlikus tyrimus paaiškėjo, kad vargingiau gyvenančių šeimų atžalos po vasaros atostogų, per kurias nedalyvavo jokioje veikloje, sunkiau kimba į mokslus ir turi spėriai pasivyti bendraklasius, kurie vasarą leido stovyklose, dalyvavo pažintinėje veikloje.

Po šių išvadų Čikagos miesto municipaliteto galvoms kilo nebloga mintis – juk vaikai gali mokytis ir vasarą, be to, nemokamai ir netoli namų. Tad miestas skyrė pinigų neformaliojo švietimo veikloms ir kartu su įvairiomis organizacijomis atvėrė miestą vasaros ugdymui: muziejai, laboratorijos ir kitos įstaigos organizavo kelių savaičių trukmės programas. 2013 m. prie šios iniciatyvos prisijungė pusantro šimto įstaigų.

„Puikią idėją perėmė ir kiti didieji miestai. Čikagos iniciatyva „Summer of Learning“ (mokymosi, pažinimo vasara) tapo projektu „Cities of Learning“ ( mokymosi, pažinimo miestų)“, – neformaliojo švietimo sklaidos pavyzdį įvertina neformaliojo ugdymo asociacijos narys Laimonas Ragauskas.

Prie Čikagos idėjos prisijungė Dalasas, Pitsburgas ir Vašingtonas. Be pradinio tikslo – išvengti žinių praradimo vasarą, atsirado ir kitų siekių – sukurti infrastruktūrą neformaliajam švietimui, ugdyti gebėjimus, kurių vėliau reikės darbe. Be įdomios veiklos, dalyviai dar renka ir ženkliukus, liudijančius apie jų aktyvumą, neformaliojo švietimo veiklą.

Lietuvoje, nors ir yra prasmingų iniciatyvų, pavyzdinių įstaigų ar neformaliojo ugdymo entuziastų, bendras vaizdas yra labiau miglotas nei aiškus.

Neformalusis ugdymas nepasiekia kaimų

Valstybės kontrolės atliktas auditas, kuriuo įvertintas neformaliojo ugdymo organizavimas  2011–2013 m., parodė, kad šio švietimo įstaigų tinklas yra netolygus ir nepakankamai platus.

2013 m. 23-ose savivaldybėse buvo po dvi neformaliojo švietimo įstaigas, o  90 proc. jų buvo susitelkusios didžiuosiuose miestuose arba rajonų centruose. Kontrolieriai taip pat pabrėžė, kad jau kelerius metus pateikiami duomenys, jog 27 proc. Lietuvos mokinių dalyvauja neformaliajame švietime, yra per daug optimistiniai ir netikslūs.

Nustatyta, kad atskirose savivaldybėse mokinių, dalyvaujančių neformaliajame ugdyme, dalis skiriasi nuo 4 iki 61 proc. Pačios savivaldybės, neformaliajam mokinių švietimui turėjusios skirti ne mažiau kaip 50 proc. rekomenduojamos mokinio krepšelio lėšų sumos – 5 litus (1,45 euro) vienam mokiniui per mėnesį, vis mažiau lėšų panaudojo tikslingai. Pasak Valstybės kontrolės ataskaitos, 2013 m. 12 savivaldybių neformaliajam švietimui skyrė tik iki 15 proc. rekomenduotos sumos.

„Dabartinis finansavimo mechanizmas neskatina siūlyti daugiau veiklų ir šio švietimo įstaigų tinklo plėtros“, – po audito konstatavo Valstybės kontrolė.

Spalį įvedus neformaliojo ugdymo krepšelį neformaliajame švietime dalyvaujančių mokinių padaugės iki 50 proc., į jį galės įsitraukti dar 67 tūkst. mokinių, o neformalusis švietimas taps geresnės kokybės ir įvairesnis. Trims šių metų mėnesiams savivaldybėms pagal vaikų skaičių bus padalyta 3,24 mln. eurų. Taigi, prie pusantro euro rekomenduojamos sumos galima pridėti dar 15 eurų, kuriuos savivaldybės panaudos apmokėti neformaliojo švietimo paslaugas. Žinoma, toms, kurias rinksis vaikai.

„Savivaldybė, panaudojusi visą jai skirtą valstybės dotaciją, turės pasiekti, kad neformaliojo ugdymo įstaigas lankančių vaikų skaičius padidėtų 20 proc.“, – patikslina Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Neformalaus švietimo skyriaus laikinai einantis pareigas vedėjas Algimantas Šimaitis.

Įregistravę savo sukurtas programas, jei tik šios bus akredituotos, siūlyti vaikams galės įvairiausi šios paslaugos teikėjai – nevyriausybinės organizacijos, laisvi mokytojai, kultūros, sporto įstaigos. Į šias lėšas negalės pretenduoti formalųjį švietimą papildančios dailės, muzikos, menų ir sporto mokyklos bei bendrojo ugdymo mokyklos. Bet jų patalpose galėtų vykti neformaliojo ugdymo užsiėmimai ir tam tikri jų kolektyvo nariai galėtų kurti, registruoti naujas neformaliojo ugdymo programas.

Pinigai paskui vaiką eina ir Islandijoje

Valstybės kontrolės ataskaitoje pabrėžiama, kad Europos Sąjungos šalių praktika rodo, jog suvienodinus sąlygas gauti finansavimą neformaliojo švietimo paslaugoms, jų pasiūla tampa įvairesnė, atsiranda daugiau jų teikėjų.

Lietuvoje planuojamas modelis, nors ir visiškai nenusižiūrėtas, panašus į daugelyje šalių taikomą principą „pinigai paskui vaiką“. Pavyzdžiui, Estijoje visos privačios sporto mokyklos ir sporto klubai gali gauti finansavimą iš savivaldybių. „Taikant tokį modelį, Estijoje neformaliojo švietimo veikloje dalyvauja 49 proc. vaikų“, –  pabrėžiama Valstybės kontrolės ataskaitoje.

Islandijos sostinėje Reikjavike, pasirinkus būdą „pinigai paskui vaiką“, per 3 metus vaikų dalyvavimas neformaliojo ugdymo veikloje padidėjo nuo 20 iki 83 proc.  Islandijoje kiekvienam 6– 8 m. amžiaus vaikui skiriama maždaug 200 eurų suma, kurią tėvai gali paskirti neformaliojo ugdymo veiklai. Įdiegus tokią vaikų ir jaunimo laisvalaikio kortelę, ŠMM atstovo A.Šimaičio teigimu, panašią į rengiamą neformaliojo švietimo krepšelį, Islandijoje per dešimtmetį alkoholio vartojimas tarp jaunimo sumažėjo nuo 30 iki 5 proc.

Apskritai valstybėse, kuriose neformalusis ugdymas yra ne vien tėvų rūpestis, dažnai taikomas „pinigai paskui vaiką“ principas, kai tėvai gauna konkrečią sumą ar mokesčių lengvatų, kad jų vaikai galėtų dalyvauti neformaliajame švietime.

„Pažangios šalys taiko panašius modelius, rūpinasi neformaliu vaikų ugdymu, siekia apsaugoti juos nuo žalingų įpročių. Manau, kad ir mes esame tam subrendę“, – įsitikinęs Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys, buvęs švietimo ir mokslo ministras liberalas Gintaras Steponavičius.

„Jungtinėje Karalystėje neformaliojo švietimo veiklą organizuoja savivaldybių įkurti centrai ar nevyriausybinės organizacijos. Savivaldybė apmoka jų veiklą, tarsi perka iš jų paslaugą, o centras ar organizacija turi organizuoti įvairiausias programas, gali pirkti įrangą, reikalingą didžėjams, šokiams, nes užsiėmimų kryptys priklauso nuo bendruomenės pasirinkimo. Veikla gali padėti spręsti ir socialines problemas: įtraukti į veiklą imigrantų, vargingiau gyvenančių šeimų. Centruose dirbantys profesionalūs darbuotojai turi padėti tobulėti siūlydami neformalųjį ugdymą“, – pasakoja artimai su Jungtinės Karalystės neformalaus švietimo praktika susipažinęs L.Ragauskas.

Tikimasi, kad, įvedus atskirą neformaliojo ugdymo krepšelį, atsiras ir didesnė veiklų pasiūla. Juolab kad modelis, kurį ruošiamasi taikyti jau šį spalį, Lietuvoje buvo išbandytas 2011–2013 m.  Taip pat jis parodė proveržio požymių. Keturiose savivaldybėse atsirado daugiau kaip 300 naujų neformaliojo ugdymo programų ir tik maždaug 10 iš jų buvo netinkamos vykdyti, neakredituotos.

„Tai yra geriausias pavyzdys, kas gali nutikti išlaisvinus iniciatyvą. Atsiranda daug įvairių būrelių, kurie vyksta ne tradicinėje mokyklos erdvėje, bet įdomioje, pavyzdžiui, muziejaus, aplinkoje. Juk šias neformaliojo švietimo paslaugas gali teikti laisvi mokytojai, nevyriausybinės organizacijos, privačios ir savivaldybės įstaigos“, –  išbandytą modelį primena G.Steponavičius.

Neformalusis ugdymas – ne šokių ratelis

Neformaliojo ugdymo specialistas L.Ragauskas įsitikinęs, kad bandomasis projektas „Pakis“ buvo puikus kurti atvirą neformaliojo ugdymo sistemą. Tokią, kurioje vaikas gali ugdyti pačius įvairiausius savo gebėjimus ir poreikius, o nebūtinai eiti į muzikos mokyklą, kur jo gebėjimai ir pasiekimai vertinami formaliai: „Bendrojo ugdymo mokyklų pedagogams, ką tik mokiusiems ir vertinusiems vaiką pamokoje, po pamokų būrelyje sunku „pereiti“ į kitokį, ne vertinimo, santykį.“

Pasak L.Ragausko, Lietuvoje iš nežinojimo sumaišius terminologiją, visus įmanomus užsiėmimus, tokius kaip meniniai būreliai mokykloje, buvo imta vadinti neformaliojo ugdymo paslaugų teikėjais. Lygiai taip pat, kaip besikuriančias nevyriausybines organizacijas, kurios savo filosofiją grindė Vakarų Europos humanistinės ar socialinės pedagogikos principais.

Painiavą L.Ragauskas išsklaido paaiškindamas vieną ryškiausių skirtumų – neformaliame ugdyme nėra vertinimo, o ugdančiojo ir besiugdančiojo santykis yra lygiavertiškesnis, mažiau paremtas vertinimu ar išoriniu pasirodymu: „Neformalus ugdymas yra ne vien tik teatro ar piešimo būrelis, kuriame dėmesys kreipiamas tik į pačią veiklą. Tai veikla, skatinanti asmeninį ir socialinį tobulėjimą, kai vaikas gali komunikuoti, įgyti socialinių įgūdžių.“

Į spalį planuojamą skirstyti paramą pretenduoti negalės bendrojo ugdymo mokyklos, taip pat – formalųjį švietimą papildančios įstaigos – muzikos, dailės, menų ir sporto mokyklos. Tačiau prasmingų neformaliojo ugdymo veiklos pavyzdžių galima rasti ir bendrojo ugdymo mokyklose.

Šakių „Varpo“ pagrindinė mokykla mokiniams siūlo šokti liaudiškų šokių grupėje „Pynė“, aktorystės mokytis dramos studijoje, miestelėnams – išbandyti įvairias dailės technikas vasaros meno dienose, pleneruose, į kuriuos atvyksta „Varpo“ sukviesti pripažinti menininkai.

„Varpo“ direktoriaus pavaduotojas Stanislovas Grušys paaiškina, kad 1990 m. įsikūrusioje  mokykloje dingus diktatui jaunas kolektyvas panoro kurti savo tradicijas, o ne demonstruoti meistriškumą standartiniuose renginiuose, nuleistuose „iš viršaus“. Kilniomis idėjomis pagrįsta istorija, žinoma, įdomi, bet dar svarbiau, kaip mokyklai, negaunančiai atskiro finansavimo savo meno užsiėmimų egzistencijai pateisinti, pavyko šiuos būrelius išlaikyti daugiau kaip dvidešimtmetį.

Pasirodo, lituanistė, turinti kelias savaitines pamokas ir kelias valandas, skirtas teatro studijai, keliskart per savaitę iš Kauno į Šakius sukaria po 100 kilometrų. Ko gero, į Šakius ją atveda ne vien automobilio kuras, bet ir entuziazmas. Kaip aiškina ŠMM atstovas A.Šimaitis, bendrojo ugdymo mokyklose neformaliojo ugdymo veikloms organizuoti kiekvienai klasei skiriama po 2 neformaliojo ugdymo valandas per savaitę. Šis laikas būreliams finansuojamas mokinio krepšelio lėšomis.

„Varpo“ dramos studija yra stiprus, daugelyje festivalių pripažintas kolektyvas, pelnęs ir Lietuvos liaudies kultūros centro „Aukso paukštės“ apdovanojimą. Šiemet į tarptautinį jaunimo antikinio teatro festivalį Sicilijoje,  Palacolo Akreidės mieste, būtume išvykę jau dešimtą kartą, bet pirmąkart dėl pinigų stygiaus to  padaryti nepavyko“, – pasiguodė direktoriaus pavaduotojas Stanislovas Grušys.

Įvedus neformaliojo ugdymo krepšelį, Šakių „Varpo“ mokykla į papildomas lėšas pretenduoti negalėtų. Bet jei dramos studijai vadovaujanti mokytoja parašytų neformaliojo ugdymo programą ir ši būtų akredituota, – kelias atviras.

Tam tikras ugdymo krepšelio skirstymo tvarkas turėtų parengti ir patvirtinti pačios savivaldybės.

„Veido“ kalbinti pašnekovai sutartinai tvirtina, kad visa veikimo schema turėtų būti kuo paprastesnė.

„Metodika yra labai svarbu. Ruošiantis išbandyti šią metodiką projekte „Pakis“, būta įvairiausių interesų, bandymų daryti įtaką ir kuo labiau suvelti neformaliojo ugdymo krepšelio metodiką. Projektas išbandytas, todėl šį kartą dviračio išradinėti nereikia, svarbiausia minimaliai pritaikyti jau išgrynintą metodiką“, – sako Lietuvos tėvų forumo vadovas Audrius Murauskas. Anot jo, geriausias kokybės įvertinimas – vaiko pasirinkimas ir perpildytas būrelis. „Ko gero , tautodailininkas, puikiai žiedžiantis puodus, puodžiaus amato vaikus gali pamokyti ir be trijų aukštojo mokslo diplomų“, – apibendrina A.Murauskas.

Bandomajame „Pakis“ projekte vieni populiariausių buvo robotikos, konstruktorių užsiėmimai. Robotikos akademijos steigėjas S.Vasiliauskas laukia aiškios neformaliojo ugdymo krepšelio tvarkos, tačiau, kad ir kokia ji būtų, Robotikos akademija ir toliau sieks pristatyti įdomiąją robotiką mokiniams. Tik dėl populiarumo bandomajame projekte, matyt, šį kartą vaikų gali būti daugiau nei robotų.

BOX Trumpasis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė

– Kokia yra neformaliojo ugdymo situacija, jo prieinamumas?

– Geresnė padėtis didžiuosiuose miestuose. Ten didesnė veiklos pasiūla lemia ir didesnį mokinių užimtumą. Kai kuriuose regionuose neformaliajame švietime oficialiai dalyvauja iki 30–50 proc. vaikų. Neformaliojo ugdymo krepšelio tikslas – į šio ugdymo veiklą įtraukti dar 20 proc. vaikų. Tai – prevencinė programa, ir, žinoma, galimybė mokiniams atrasti pomėgius, taikyti gebėjimus, augti.

– Neformaliojo ugdymo krepšeliui skirta 3,24 mln. eurų. Kiek teks vieno mokinio ugdymui?

– Lėšos savivaldybėms bus skirstomos pagal mokinių skaičių, registrų duomenis. Gali būti, kad vienoje savivaldybėje atsiras daug neformaliojo ugdymo veiklų, o kitoje pasiūla vaikams bus maža. Manyčiau, kad, įgyvendinant patvirtintą neformaliojo ugdymo programą, vienam mokiniui teks 15 eurų per mėnesį.

– Į šias papildomas neformaliojo ugdymo krepšelio lėšas negalės pretenduoti bendrojo ugdymo mokyklos?

– Mokykla pretenduoti negali, bet mokytojas, pedagogų grupė gali kurti neformaliojo ugdymo programas. Be to, galima pasirinkti mokyklos patalpas kaip vietą, kurioje vyks neformalus ugdymas. Savivaldybės baseine galėtų vykti plaukimo pamokos, kultūros namų scenoje – teatro studija, užsiėmimus galima organizuoti muziejuose ir bibliotekose. Pagaliau, kodėl medikai negalėtų pasiūlyti neformaliojo ugdymo programų? Jei tik programos pritraukia vaikų, jas kurti ir siūlyti gali ir mokytojai, ir socialiniai pedagogai, kad tik mokiniai įsitrauktų į neformalųjį ugdymą.

– Ar neformaliojo ugdymo krepšelis skatins ir įvairesnes jo formas – ne vien muzikos ir sporto mokyklų užsiėmimus?

– Taip. Todėl ir yra numatyta, kad programas rengti gali įvairių sričių atstovai. Kodėl kalvis negalėtų parašyti programos ir savo amato pamokyti jaunų vyrukų, kurie nenori dainuoti ar šokti? Neformaliojo ugdymo veiklų gali pasiūlyti ir medikai, ir audėjai. Tikimės, kad atsiras naujesnių, įdomesnių neformaliojo ugdymo formų, todėl ir atveriame galimybę jį vykdyti visiems.

– Dabar mokinių, kurie dalyvauja neformaliajame ugdyme, dalis įvairiose savivaldybėse smarkiai skiriasi. Ar įvedus krepšelį gali atsirasti daugiau šių paslaugų teikėjų provincijoje?

– Neformalusis švietimas reikalingas visur, nes nėra savivaldybės, kurioje visi vaikai jame dalyvautų 100 proc. Kaip ir minėjau, tikimės, kad į šią veiklą įsitrauks tautodailininkai, į pensiją išėję pedagogai, galbūt mokytojai, kurie neteko darbo uždarius mokyklą. Jie gali organizuoti užsiėmimus bendruomenės namuose, daugiafunkciuose centruose. Pastaruosius reikia išnaudoti, nes jie, kaip ir mokykla, vos pasibaigus mokslo metams užveria duris, nors turėtų būti atvirkščiai.

– Kaip užtikrinsite lėšų paskirstymo skaidrumą?

– Kai buvau susitikusi su savivaldybių švietimo skyrių vedėjais, specialistais, prašiau, kad jie, rengdami savivaldybės tvarkas, jose numatytų saugiklius. Iš tiesų reikia stebėsenos, priežiūros, kad pinigai atliktų savo misiją, o ne pasiektų kieno nors kišenes. Iš švietimo skyrių vedėjų išgirdau, kad jie rūpinsis pinigų skirstymu, numatys priežiūros mechanizmus, programų registravimo sistemą.

Programų registracija, irgi labai svarbi, nes atsiras žmonių, kurie anksčiau nėra rašę ir registravę programos. Reikia jiems padėti, kad geri specialistai neatsisakytų savo idėjos vien todėl, kad pasirodys per sudėtinga parengti ir įregistruoti neformaliojo ugdymo programą. Todėl tariamės, kad švietimo skyriai paskirtų specialistų, padėsiančių parengti dokumentus, užregistruoti programas.

Kalbame ir apie specialius kursus žmonėms, neturintiems pedagoginio pasirengimo. Su švietimo skyrių atstovais lyg ir viską aptarėme, lieka tikėtis, kad savivaldybės galės tvarką patvirtinti dar rugpjūtį ar rugsėjo pradžioje.

– Bendrojo ugdymo mokykloms taip pat reikia neformaliojo švietimo paslaugų, jos organizuoja tradicinius būrelius. Gal ir joms reikėtų finansinių paskatų? Kai kurioms mokykloms turint vos porą savaitinių valandų, skirtų neformaliajam ugdymui, išlaikyti šią veiklą – prabanga.

– Manau, kad neformaliojo ugdymo krepšelis atveria galimybių ir mokykloms, jei jose yra mokytojų, turinčių idėjų, bet negaunančių neformaliojo ugdymo valandų. Jie gali rašyti programą ir pretenduoti į paramą. Tą galima daryti ne tik bendrojo ugdymo mokyklose. Ir meno, sporto mokyklose turės atsirasti papildomos veiklos ir užsiėmimų.

Šiuo metu vilniečių vaikų tėvai už vaiko lavinimą valstybinėse muzikos ar meno mokyklose moka daugiausiai Lietuvoje – atitinkamai 75 ir 55 litus per mėnesį. Tuo tarpu mažiausi analogiški mokesčiai provincijos muzikos mokyklose tesiekia 25 Lt, dailės – 15 Lt.

Vertinant pačių savivaldybių vieno vaiko neformaliam ugdymui skiriamas lėšas, daugiausiai jų skiriama Trakuose ir Radviliškyje (7 tūkst. Lt vaikui per metus), mažiausiai – Pakruojyje ir Pasvalyje (2 tūkst. Lt).

“Šiuo metu mokinio krepšelio dalis, skirta neformaliam ugdymui, tesudaro 25 Lt per metus, tačiau tokią tvarką žadama keisti. Jau kitų metų rugsėjį keliose savivaldybėse bus pereita prie tam tikro, gerokai solidesnio, neformalaus švietimo krepšelio – 100 Lt vienam moksleiviui per mėnesį, o ne per metus. 2012 m. rugsėjo pirmąją prie naujos tvarkos žadama pereiti visoje Lietuvoje. Tikimės, kad tai paskatins meno ir muzikos mokyklas pasitempti, o pasyvesnius vaikus – naudotis valstybės skiriamais pinigais”, – “Veidui” teigė švietimo ir mokslo ministro patarėjas Albertas Lakštauskas.

Tačiau tikėtis, kad perėjus prie naujos tvarkos sumažės tėvų mokesčio dalis už vaiko lavinimą nereikėtų, nes tuomet labai susitrauks savivaldybių išmokos muzikos ir dailės mokykloms.