Sutvarkyti fasadai, naujos šaligatvių dangos, dekoratyvinis apšvietimas ir išvalyti parkai bei skvereliai – taip šį tūkstantmetį pasitiko daugiamilijonines valstybės ir savivaldybės dotacijas 1999–2000 metais įsisavinęs Vilniaus senamiestis. Tiksliau tos jo dalys, kuriomis dažniausiai vedžiojamos turistų grupės. Bet nėra ko skųstis – juk tai, ko gero, buvo paskutinė tokio masto valdžios dovana reprezentacinėje sostinės dalyje įsikūrusiems gyventojams ir verslininkams.

Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros (VSAA) direktorius Gediminas Rutkauskas įsitikinęs, kad ateityje senamiesčio tvarkymo finansavimo klausimai bus sprendžiami racionaliai – lėšų bus skiriama tik viešosios paskirties objektams. Privačių senamiesčio namų ar butų savininkai gali tikėtis nebent dalinės savivaldybės paramos istoriniams pastatams tvarkyti.

Galimybė gauti savivaldybės paramą egzistuoja jau nuo 2000-ųjų, kai Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino VSSA iniciatyvą – Bendruomenės ugdymo programą. Tiesa, privatūs asmenys finansinės paramos tegali tikėtis tuo atveju, jei jos prašo ne plastikiniams langams ar durims susidėti. Remiami tie darbai, kurie puoselėja UNESCO saugomą paveldą.

Miestas gali skirti 50 proc. tvarkymui reikalingos sumos. Tokia proporcija sietina su tuo, kad restauravimo darbai, sudėjus visas tyrimų, projektavimo, leidimų gavimo išlaidas, įprastai atsieina maždaug dukart brangiau nei paprastas remontas ar nauja statyba. Tad stengiamasi kompensuoti gyventojų patiriamas papildomas išlaidas, be to, ir patarimais paremti žmones, pasiryžusius pereiti visą biurokratinę mėsmalę.

Agentūra Bendruomenės ugdymo programą kūrė vadovaudamasi ne kartą patvirtinta taisykle: žmonės linkę saugoti tik tą turtą, už kurį mokėjo pinigus. „Tik tai garantuoja atsakomybę. Negali būti taip, kad privatų namą sutvarkiusi savivaldybė vėliau neturi įstatymų svertų reikalauti, kad savininkai namą bent jau tinkamai eksploatuotų, – sakė G. Rutkauskas. – Prisiminkite, kaip buvo, kai už milijonus buvo sutvarkytos pagrindinės senamiesčio arterijos: praėjo pusmetis, ir gyventojai pradėjo daužyti fasadų tinką, vesti laidus, statyti naujus langus, duris, dažyti sienas kitomis spalvomis.“

Pagal Bendruomenės ugdymo programą kasmet paremiama maždaug dešimt kultūros paveldo objektų. Daugiausia tai – ne itin dideli jų tvarkybos darbai: fasadų tvarkymas, jo apdailos elementų restauravimas ar atkūrimas, balkonų remontas, stogų tvarkyba. Bet yra ir rimtesnių – tokių kaip restauruoti keli medinės architektūros pastatai Žvėryne.

Įsibėgėti procesui labiausiai, ko gero, trukdo dabartinė ekonominė padėtis, o gal ir tai, kad žmonės tebesitiki, kad atėjus laikui kas nors – miestas ar valstybė – visas problemas sutvarkys. Į agentūrą vis užsuka vilniečių, tikinčių, kad gaus privilegijų pamojavę standartiniais koziriais: reprezentacija, turistai, mokesčiai, pareiga.

„Valstybė niekada neturės tiek pinigų, kad tuos darbus padarytų už savo piliečius. Be to, net turtingos valstybės to nedaro. Dėl jau minėtų priežasčių“, – komentavo G. Rutkauskas.

sa.lt

Šilumos kainų išklotinės rodo, kad vartotojai, kurių namai šildomi naudojant biokurą, už šilumą nebūtinai mokės mažiau nei tie, kurie šilumą perka iš katilinių, varomų gamtinėmis dujomis.

Kainų komisija, paklausta, kodėl šilumos kaina skirtingose Lietuvos vietovėse skiriasi beveik du kartus, aiškino, kad esama keleto priežasčių, tačiau viena svarbiausių – kokios rūšies kuras naudojamas katilinėse, penktadienį rašo dienraštis “Kauno diena”.

Kuro dalis šilumos kainoje sudaro beveik 70 proc, o tarpusavyje pigiausios ir brangiausios kuro rūšies kaina skiriasi du kartus.

Kainų komisijos vadovės pavaduotojas Danas Janulionis sutinka, kad biokuras dar nereiškia pigios šilumos, nes, pasak jo, kita svarbi šilumos kainą lemianti aplinkybė – šilumos trasų kokybė ir tinklo išsidėstymas.

Pirmame miestų pagal mažiausias šilumos kainas dešimtuke tik Klaipėdos ir Radviliškio katilinėse visiškai nenaudojamas biokuras, net septyniuose biokuras sudaro daugiau nei pusę naudojamo kuro, o Utenoje – biokuras sudaro 44 proc.

“Mūsų tinklas užžiedintas, optimizuotas, bet nuostolių požiūriu nesame lyderiai. Pagrindinė priežastis – diversifikuoti kuro šaltiniai. Mes naudojame 40 proc. medienos ir 60 proc. dujų šilumai gaminti. Manau, kad mažų miestelių, tokių kaip Utena, ateitis – atsinaujinantys kuro šaltiniai”, – įsitikinęs Utenos šilumos tinklų direktorius Gintaras Diržauskas.

Įmonė pasinaudodama Europos Sąjungos lėšomis šiuo metu stato termofikacinę elektrinę, kuri pradės veikti kitų metų liepą.

Pažvelgus į kitą svarstyklių pusę matyti, kad daugiau nei 70 proc. biokuro bendrame kuro balanse naudojančios Biržų ir Kazlų Rūdos katilinės šilumą gamina labai aukšta kaina. Biržų gyventojai moka 28,45 cento už kilovatvalandę, Kazlų Rūdos – net 29,75 cento už kWh. Tai trečia didžiausia kaina šalyje po Prienų ir Pakruojo.

Kalbėdamas apie Biržus D. Janulionis pabrėžė, kad aukštą šilumos kainą lemia būtent milžiniški šilumos nuostoliai – maždaug penktadalis šilumos išgaruoja trasose. Be to, biokuro katilas dirba labai neefektyviai, šilumai pagaminti sunaudojama labai daug kuro.

Vasarį vidutinė šilumos kaina Lietuvoje siekė 24 centus už kWh. Brangiausiai už šilumą mokėjo prieniškiai – daugiau nei 32 centus už kWh, mažiausiai – uteniškiai -18,5 cento už kWh. Iš didžiųjų miestų daugiausia moka kauniškiai – 25,59 cento už kWh, vilniečiai – 23 cento už kWh, o klaipėdiškiai apsieina palyginti pigiai, ypač turint omenyje, kad šilumai gaminti visiškai nenaudoja biokuro, – 21,15 cento už kWh.

Vidutinė šilumos kaina vasarį buvo didesnė nei tuo pat metu 2010 metais (20,77 cento už kWh), tačiau mažesnė nei buvusi prieš dvejus metus (24,09 cento už kWh).