Petro Malūko nuotr.

Prieš žengiant per Dotnuvos žemės ūkio mokslininkų buveinės slenkstį pirmiausia pėda pataiko į  beveik 4 cm duobelę, išmintą akmeniniuose laiptuose, ir prieš šimtą metų vedusiuose į šios srities mokslo įstaigą.

Aušra LĖKA

Keliaujant per Lietuvos miestelius ir kaimus kartais belieka aikčioti klausantis apie jų europinio lygio istoriją, iš kurios šiandien belikęs garsus vietovardis istorijos knygoje ir, geriausiu atveju, kokia ankstesnę šlovę menanti plyta ar medis senolis. Akademija – išimtis.

Nedideliam, nė tūkstančio gyventojų neturinčiam miesteliui centrinėje Lietuvoje dalyje pavyko praktiškai be pertraukų net karų ir okupacijų metais jau antrą šimtmetį išlikti žemdirbiškos Lietuvos sostine. Simboliška, kad net dabartinis Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto rūmas pastatytas ant senosios žemės ūkio Alma Mater pamatų. O keli laipteliai į dabartinį pastatą numinti kelių kartų žemdirbystės mokslų eruditų, tęsiančių pirmtakų pradėtus darbus.

Painiava dėl miestelio pavadinimo

Bet pirmiausia būtina patikslinti, apie kurį miestelį bus rašoma, mat painiavos pasitaiko neretai. Instituto darbuotojai pasakoja, kaip kartą naktį miestelį pasiekė  vilkstinė su traktoriais – užsieniečiai ieškojo, kur čia vyks arimo varžybos. Juos ištiko šokas paaiškėjus, kad atvyko į Akademiją, bet ne tą – taip pat vadinasi ir pakaunės miestelis, kuriame įsikūrusi taip pat žemdirbystės mokslo institucija – Aleksandro Stulginskio universitetas. Ką jau kalbėti apie supainiotus laiškus ir siuntinius.

Anksčiau miestelis vadinosi Dotnuva, paskui Dotnuva-Akademija, paskui liko tik Akademija, o Dotnuvos vardas liko gretimam miesteliui. Maža to, dar yra atskiras kaimelis – Dotnuvos geležinkelio stotis, nors ji iš tikrųjų arčiau Akademijos nei Dotnuvos.

Tad, kad būtų aiškiau, net tarptautiniuose forumuose įprasta sakyti, kad Lietuvos žemdirbystės institutas – Dotnuvoje. Beje, riba tarp Dotnuvos ir Akademijos (kaip ir kai kurių kitų seniūnijos vietovių) simbolinė: ant to paties stulpelio lentelė žymi vieno miestelio pabaigą, o kito pradžią.

Dotnuvos seniūnija – net 132 kv. km, 6 tūkst. gyventojų, ji apima net 6 miestelius ir didesnius kaimus. Kiekvienas turi savo bendruomenę, rengia savo renginius. Bet visai atskirti gyvenimus sunkoka, nes, pavyzdžiui, Dotnuvos įstabaus grožio bažnyčios su vienuolynu, kur dar plazdena jos ganytojo Tėvo Stanislovo aura, parapijai priklauso ir Akademija, mat čia bažnyčios nėra. Joje išlikę tik ratu susodinti medžiai, juosę cerkvę, tarpukariu perstatytą į katalikų bažnyčią, paties Maironio pašventintą.

Sovietinės okupacijos metais bažnyčios pastate buvo Žemdirbystės instituto sandėlis. Institutas prašė pinigų bažnyčios remontui, bet sulaukė įsakymo ją nugriauti.

Visa Akademijos istorija susijusi su Dotnuva, tad Akademijos gyventojai save pavadina ir dotnuviškiais.

Seniūnijos administracija – irgi Dotnuvoje, bet per visuotinį balsavimą pritrūko tik šešių balsų, kad ji būtų perkelta į Akademiją. Užtat Dotnuvos dvaras – Akademijos teritorijoje. Vienos stambiausių ir turtingiausių vietos įmonių, modernia žemės ūkio technika ir sėklomis prekiaujančių „Dotnuvos projektų“, administracija – Akademijoje, o įmonės teritorija – jau Dotnuvos ribose. O nemažai Žemdirbystės instituto darbuotojų gyvena Vainotiškėse, kurių riba su Akademija irgi telpa ant vieno stulpelio. Visa Akademijos istorija susijusi su Dotnuva, tad Akademijos gyventojai save pavadina ir dotnuviškiais.

Akademija, žinoma, turi panašumų su kitais nedideliais Lietuvos miesteliais: sovietinės architektūros palikimas – aikštė su parduotuvėmis, vaistine, kredito unija, ambulatorija, netoli – pirmas po ilgų ginčų pradėtas renovuoti daugiabutis. Kaip ir kituose miesteliuose, centrinėje aikštėje karaliauja prekeivių sendaikčiais palapinės, kuriose vietiniai dairosi ir „Prados“ juodo prekės ženklo, mat Akademija į jį įnešusi savo indėlį – vietinė mergaičiukė Rasa Žukauskaitė, vaikštanti pasaulio mados sostinių podiumais, yra „Prados“ reklamos veidas.

Aikštės kampe – švelniai tariant, ne itin išvaizdus kebabų vagonėlis, šalia – aptriušęs stalas ir suolas, bet po stogeliu. Tačiau kebabinės darbuotoja sukasi kaip vijurkas, sako, nuo ryto iki antros valandos nestabtelėjusi nė minutei. Ji kebabais vietinius, pravažiuojančius, o ir specialiai iš gretimų miestelių, kaimų ar net Kėdainių atvažiuojančius žmones maitina jau 9 metai. Kebabai tikrai skanūs.

Turi ir Žemės ūkio ministeriją, ir ministrą

Vis dėlto, nepaisant sovietinės masinės architektūros reliktų ir šiandieninių second hand realijų, iš kurios pusės beatvažiuotum į Akademiją, ji iš karto keliautojui prisistato ne kaip koks bažnytkaimis, o prie carienių, profesorių, net ministrų pratęs miestelis.

Parkas – ne koks savaiminis, jame yra apie 300 rūšių medžių, tarp jų ir storiausia Lietuvoje milžiniška tuja.

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose – kryžiuočių kronikose dar 1372 m. paminėta Dotnuva (Datinen) vien šiandieninės Akademijos ribose turi net 32 paveldo objektus. Miestelis gali puikuotis, kad Dvaro, dar vadinamuose Salos ar Baltuosiuose, rūmuose net dukart svečiavosi Rusijos carienė Jelizaveta. Iš karto dėmesį patraukia raudonų vietinės plytinės plytų (šimtas metų, ir nė viena nesubyrėjusi) senųjų žemės ūkio mokymo įstaigų, karo ligoninės pastatai. Parkas – ne koks savaiminis, jame yra apie 300 rūšių medžių, tarp jų ir storiausia Lietuvoje milžiniška tuja. O parko gilumoje baltuoja Žemdirbystės instituto rūmai. Nuo Piotro Stolypino nusižiūrėtos vietos laikų čia sukosi Lietuvos žemės ūkio mokslo istorija.

Į Akademiją visais laikais iš Lietuvos ir iš kitų kraštų važiuota semtis žemdirbystės mokslų žinių, mokslo centrą pagerbė visi prezidentai, pradedant Antanu Smetona, kurio pasodintas ąžuolas čia tebeveši. Tik Dalia Grybauskaitė, kai lankėsi Dotnuvoje, aplankė modernius slaugos namus, bet į Akademiją neužsuko.

Akademija turi net savo Žemės ūkio ministeriją ir savo ministrą joje: Nikitos Chruščiovo laikais užsimota valdžią priartinti prie liaudies, tad Akademijoje buvo pastatytas pastatas ministerijai, o šalia 1967 m. užtvenktos Dotnuvėlės tvenkinio – penki vienodi namai ministerijos darbuotojams.

Keli darbuotojai buvo atvažiavę, pasisukinėjo Akademijoje mėnesį kitą ir vėl išvyko į Vilnių. Dabar ministerijai statytame pastate įsikūrusi Žemės ūkio konsultavimo tarnyba, kuriai vadovauja 1998–2000 m. žemės ūkio ministru buvęs Edvardas Makelis.

Akademijoje daug įstaigų, susijusių su žemės ūkiu. Už tai, pasak Žemdirbystės instituto direktoriaus doc. Vytauto Ruzgo, Akademija turėtų būti dėkinga carinės Rusijos premjerui P.Stolypinui, XIX a. pab.–XX a. pr. pagarsėjusiam Rusijos žemės ūkio reforma, kurią bandė diegti ir carinei imperijai anuomet priklausiusioje Lietuvoje.

Kalnaberžės dvarą šiais laikais lydi nekokia šlovė: Kėdainių kniaziumi vadinamas Darbo partijos steigėjas Viktoras Uspaskichas buvo dvarą nusipirkęs, bet taip apleido, kad valstybė jį vėl perėmė savo žinion.

Jam kilo idėja įsteigti labai aukšto lygio, aukštosios mokyklos statuso Kauno gubernijos žemės ūkio mokyklą. P.Stolypinas turėjo Kalnaberžės dvarą netoli Dotnuvos, kuriame mėgdavo ilsėtis, tad gretimai, dabartinėje Akademijos teritorijoje, 1911 m. ir įsteigė mokyklą. Vietos pasirinkimą lėmė ir netoli miestelio esanti geležinkelio stotis. Tiesa, Kalnaberžės dvarą šiais laikais lydi nekokia šlovė: Kėdainių kniaziumi vadinamas Darbo partijos steigėjas Viktoras Uspaskichas buvo dvarą nusipirkęs, bet taip apleido, kad valstybė jį vėl perėmė savo žinion.

Po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvai tapus nepriklausomai, imta galvoti mokyklos veiklą pratęsti. 1919 m. prof. Viktoras Ruokis ėmė vadovauti čia įsteigtam Žemės ūkio technikumui. Tuo metu vietos gyventojai, daugiausia vadinamieji tuteišiai, nelabai šnekėjo lietuviškai, tad dėstytojai ir studentai vaikščiodavo po kaimus ir mokė lietuviškai. Vienas kaimas iš dėkingumo net pavadintas Kemėšiškiais, kraštą lietuvinusio technikumo dėstytojo kunigo Fabijono Kemėšio vardu. Dabar tik seni lenkiški užrašai kapinėse primena kraštą buvus lenkakalbį.

Istorija – ne šakelė, pamesta pakeliui, tai šaknys. O mes turėjome superšaknis.

Buvo didelė laimė ir Akademijai, ir visai Lietuvai, kad atsikviesta lietuvių profesūros  iš Peterburgo, Maskvos. Stasys Nacevičius, Dionizas Rudzinskas atvažiavo, net nemokėdami lietuviškai rašyti. „Tai buvo aukščiausio lygio inteligentai, grįžę į Lietuvą dirbti technikumo dėstytojais, nors tai buvo gal kokiais dešimt laiptelių žemiau nei tai, ką jie turėjo svetur. Vėliau dalis jų išvažiavo į Kauną, į laikinąją sostinę, bet impulsas jau buvo duotas. Kaip sakė buvęs Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius, istorija – ne šakelė, pamesta pakeliui, tai šaknys. O mes turėjome superšaknis“, – kodėl daug kitų šlovingų Lietuvos centrų nunyko, o Akademija per visas valdžias, visas santvarkas liko žemės ūkio mokslo centru, aiškina Žemdirbystės instituto direktorius V.Ruzgas.

Jis pasakoja, kaip gavę paskyrimus jie su bendrakursiais Rimantu Dapkumi ir Zenonui Dabkevičiumi atpoškėjo į Akademiją. Visi trys vienu ar kitu laiku buvo šio instituto direktoriai, prof. dr. Z.Dabkevičius dabar vadovauja taip pat Akademijoje besibazuojančiam ir Žemdirbystės institutą apimančiam Agrarinių ir miškų mokslų centrui.

V.Ruzgas neslepia: iš pradžių buvo liūdna, ne tas peizažas. Tai lygiausia Lietuvos vieta – kur jau jai prilygti jo gimtojo Adutiškio kalvelėms ir ežeriukams.

Ne jam vienam čia trūko peizažo įvairovės: į Akademiją atlikti praktikos kviesdavęsi tuomečio Dailės instituto studentus. Šie bėga šen, bėga ten ir skundžiasi, kad nėra ko tapyti, mat pratę tai daryti kur Dzūkijoje, ten širdis lipa iš krūtinės nuo gražumo. Bet tuometis instituto direktorius Antanas Būdvytis sakydavo: ten gražumas sukurtas gamtos, o čia žmogaus rankomis. Jei apleisi, gamtos grožį rasi ir po 100 metų, o žmogaus sukurtą reikia puoselėti nuolat.

V.Ruzgas prisimena, kad atvažiavę kaip jauni absolventai jie čia rado neeilines asmenybes – Leoną Kadžiulį, Kazį Leistrumą, Henriką Černiauską: „O kai gyveni tokioje dvasioje, ją tarsi įtrauki, įčiulpi, kaip ir jie ją perėmė iš savo pirmtakų. Yra nematoma gija, siejanti šimtametę instituto tradiciją.“

Mokslininkai, kartu su jūrininkais, šachtininkais ir lakūnais, anuomet, priešingai nei dabar, buvo viena geriausiai apmokamų profesijų.

Tuometis instituto direktorius A.Būdvytis, nors buvo kompartijos CK narys, bet apie sovietinę valdžią sakydavo ne „aukščiau stovintis“, kaip buvo priimta to meto terminijoje, o „aukščiau gulintis“. Institute visuomet vyravo disidentiška dvasia. Jo vadovai ieškojo gabiausių mokslininkų, nepaisydami jų politinių pažiūrų ar priklausymo kompartijai, įdarbindavo net iš tremties grįžusius mokslininkus. Rinktis buvo iš ko, juolab atlyginimai buvo didžiuliai: mokslininkai, kartu su jūrininkais, šachtininkais ir lakūnais, anuomet, priešingai nei dabar, buvo viena geriausiai apmokamų profesijų.

Per visus sovietinės okupacijos metus instituto parke, tiesa, apžėlusiame krūmais, išliko ir paminklas Klaipėdos krašto vaduotojams, mat Dotnuvos dėstytojai ir studentai 1923 m. vyko Klaipėdos vaduoti. Iš Dotnuvėlės tarsi metais atritintą akmenį su įrašais, kad trūko vergovės pančiai, sovietmečiu siūlyta susprogdinti, bet instituto vadovai sugalvojo būdą jį išsaugoti: esą sprogdindami tik dėmesį atkreipsime.

Dotnuviškiai mokslininkai nuo seno garsėjo selekcininkų pasiekimais. Ir dabartinio instituto direktoriaus V.Ruzgo pavardė – prie 17 kartu su kolegomis sukurtų veislių, kurių garsiausia – ir plačiausiai ne tik Lietuvoje naudota „Ada“. Jaunystėje jam atrodė, kad selekcininku dirbs, jei jau jokio kito pasirinkimo neliks, mat Žemės ūkio akademijoje ši disciplina dėstyta labai jau nuobodžiai.

Paskui V.Ruzgas pats ją dėstė studentams, tad stengėsi ja sudominti jaunimą. Nors tai nelengva – jaunimas nekantrus, o čia reikia laiko.

Direktorius prisimena, kaip A.Būdvytis sakydavo: selekcija – tai biologija, agronomija, darbštumas, sėkmė ir komercija, nes nauja veislė turi būti konkurencingas produktas. Jis sutinka: jei mokslas nereikalingas verslui, tai kam jis tada reikalingas, tad kiek daugiau nei pusę veiklai reikalingų pinigų Žemdirbystės institutas užsidirba iš užsakymų.

Veislei sukurti reikia maždaug dešimtmečio: selekcininkas ima didžiulį genofondą veislių, skaičiuoja kryžminimo kombinacijas. Vienus kuokelius pašalina, įdeda kitus ir sukryžmina. V.Ruzgas juokauja, kad vienai mamai parūpina kitą tėvą, ir aiškina, jog tai kažkas panašaus į nusikaltėlių fotoroboto sudarinėjimą: yra kažkiek nosių, kažkiek ausų rinkinių, jos kompiuteryje sustumdomos ir padaromas fotorobotas. Taip ir čia: vienas javas akuotas, kitas ne, vieno lapeliai vienaip, kito kitaip atrodo. Padarai kryžminę kombinaciją ir sėji į vieną eilutę. Vienai veislei sukurti reikia per rankas perleisti maždaug 20 tūkst. linijų – 7–8 metus  persėjinėji, kad nebūtų skilimo, nes genomas nėra stabilus. Ir vis tiri pagal daugybę parametrų – atsparumą klimato kontrastams, ligoms, derlingumą ir kita.

Atvažiuoja ūkininkai ieškodami derlingesnių veislių ir stebisi – negi teks laukti kokius penkerius metus, kol naują veislę sukursime.

Mūsų selekcininkų pranašumas prieš kitus europiečius buvo šalčiui atsparios veislės, bet dabar klimatas toks kontrastingas, o pasaulinis atšilimas reiškia ir naujas javų ligas, kenkėjus, todėl institutas daug dirba ties naujai atsirandančiomis problemomis, gilinasi į augalų apsaugos sistemas.

Taip, sutinka V.Ruzgas, selekcininkui reikia ir paburti, tad jei su ponu Dievu gerai sutari, galbūt pavyks išlošti šiek tiek laiko, bet tikimybė tai padaryti – mažesnė, nei išlošti aukso puodą.

„Būna, atvažiuoja ūkininkai ieškodami derlingesnių veislių ir stebisi – negi teks laukti kokius penkerius metus, kol naują veislę sukursime. Sakau – ne penkerius, o 10 metų, ir tai, jei pasiseks. Kai buvau studentas, sakydavo, kad greitai bus revoliucija – genetikos mokslai selekcijos procesus smarkiai pagreitins. Bet mano barzda pražilo, o ta revoliucija neatėjo“, – šypsosi selekcininkas, pridurdamas, kad genetika, technologijos – tai tarsi miegantis milžinas, bet kas žino, kada jis pabus.

O kol kas visame pasaulyje juokaujama, kad pirmus 9 metus selekcininkas dirba susirietęs: apsėja laukelius, nuima derlių, pasveria, daro genetinio originalumo testą. O štai technologinių mokslų srityje mokslo darbas atliekamas per 3–4 metus. Bet kai jau sukuri vieną naują veislę, paskui kiekvienais metais tos veislės padeda kurti naujas.

Selekcijos stotis Dotnuvos Akademijoje įsteigta dar 1922 m. Didžioji dalis selekcijos vykdoma tuose pačiuose laukuose kaip ir tarpukariu. Darbai nebuvo sustabdyti net karo metais, tik šiek tiek sumažintas jų mastas. Dabar institutas turi 500 ha selekcinių laukų, daugiausia javų.

Akademijoje įsikūrusi dar ne viena su žemės ūkiu susijusi įstaiga – čia veikia ir Dotnuvos eksperimentinis ūkis. Akademijoje yra unikali įstaiga – Lietuvos augalų genų bankas. Čia saugomi 3179 visos Lietuvos augalų sėklų pavyzdžiai. Už sėklas atsakinga Birutė Markevičienė aiškina, kad norint jas saugoti pirmiausia reikia išdžiovinti. Paskui kiekvienos rūšies pavyzdžiai pakuojami į vieną didesnį ir 4 mažesnius pakelius.

Tada jie dedami į standartinių lietuviškų „Snaigių“ šaldymo kameras. Didesni pakeliai saugomi nuolat, o iš mažų sėklos reguliariai imamos jų daigumui patikrinti, duodamos selekcininkams atnaujinti. Toks genų bankas – nacionalinis turtas, saugantis esamą ir sudarantis pagrindą naujai įvairovei kurti.

Mokslininkų teorinį darbą į gyvenimą diegia čia pat veikiantys „Dotnuvos projektai“. Čia dirba beveik 200 darbuotojų, jie turi 5 filialus Lietuvoje, taip pat Latvijoje ir Estijoje. Įmonės sėklų ruošimo fabrikas per metus gali paruošti 15 tūkst. t sėklų, o siūloma žemės ūkio technika atitinka paskutinį šios srities naujovių žodį.

„Dotnuvos projektai“ – iš dalies Žemdirbystės instituto kūdikis, nes ne tik bendradarbiauja su juo sėklų gamybos srityje, bet ir įsteigtas buvusių instituto darbuotojų.

O vos baigus nuimti derlių Žemės ūkio konsultavimo tarnyba Akademijoje atveria Agroakademijos mokslo metų sezoną. Konsultavimo tarnybos direktoriaus pavaduotoja Asta Šakickienė vedžioja po moderniausias mokymo sales, ir sunku patikėti, kad dar neseniai čia buvo apleisti sovietinės okupacijos metų kultūros namai, kur paukščių mėšlo buvo tiek ir tiek.

Vis daugiau ūkininkų gerbia ir vertina savo darbuotojus, nes tai didelis turtas, todėl investuoja į jų kvalifikaciją.

Konsultavimo tarnyba – nebiudžetinė įstaiga, paslaugos čia mokamos, tad tarnyba uždirba iš žinių. O jų ūkininkams reikia, nes naujovių šioje srityje daug. Ūkininkai mokosi, kaip vykdyti reikalavimus, susijusius su tiesioginėmis ES išmokomis (tiesa, šie mokymai ir finansuojami iš ES, valstybės biudžetų), kaip pasirengti gauti licenciją vienoje ar kitoje žemdirbystės srityje, kaip tvarkyti finansinę apskaitą.

„Vis daugiau ūkininkų gerbia ir vertina savo darbuotojus, nes tai didelis turtas, todėl investuoja į jų kvalifikaciją. Juolab kad šiandien visa žemės ūkio technika, kombainai ar melžimo robotai išmanūs, sumanūs, kompiuterizuoti, bet ko jiems valdyti nepaimsi“, – pasakoja A.Šakickienė, rodydama modernią karvių melžimo mokymo klasę. Mat jei svetimas ateis mokytis į fermą, sumažės produktyvumas, tad mokomasi su dirbtinėmis karvėmis.

Konsultavimo tarnyba turi ir tris mobiliąsias laboratorinių tyrimų laboratorijas, sumontuotas autobusiukuose, kuriais važinėja tiesiai į ūkius ir ekstra atlieka reikalingus tyrimus.

Daug paslaugų Konsultavimo tarnyba perkelia į elektroninę erdvę: suvedus savo duomenis galima juos analizuoti ir priimti sprendimus. Čia galima stebėti pasėlių gamybos savikainos pokyčius, sudaryti kompiuterines tręšimo programas ar pildyti įvairių privalomų žurnalų formas.

A.Šakickienė džiaugiasi, kad daug mūsų ūkininkų pagal naudojamas technologijas, kitus parametrus jau prilygsta europiniam lygiui, tad dabar jie ieško būdų, kaip sumažinti vidines sąnaudas. „Žemdirbių verslo elitas šiandien tikrai ir turtingas, ir išsilavinęs. Kurie suprato tendencijas, nepabijojo prarasti autoriteto, kad sukišo rankas į žemę, tie išlošė. Tokių yra ir buvusių mokytojų, ir architektų. O technologijos, kurios atėjo žemės ūkį, pakėlė jį į aukštesnį lygį“, – sako A.Šakickienė.

Beje, Konsultavimo tarnyba rūpinasi ne tik atvykstančiųjų čia mokytis, bet ir savo darbuotojų mokymu. Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas – būtinas. Rūpinasi ir gera savijauta: Agroakademijoje per pertraukėles darbuotojai gali ir biliardą pažaisti, ir prie treniruoklių pasportuoti, šaškių ar šachmatų partiją sulošti.

Ramu, bet nenuobodu

Vis dėlto vidudienį vaikštinėdamas po Akademiją sutinki vos vieną kitą žmogų. Bene didžiausia koncentracija – prie autobusų stotelės, kur keliskart per dieną sustojantis autobusas nurūksta palikdamas mojuoti vaikus ir anūkus į didesnius miestus palydinčius Akademijos senbuvius.

Bet vakarop su europine pagalba įrengtoje krepšinio ir žaidimų aikštelėje jau bumbsi kamuoliai, klastingoje Akademijos penkių gatvių sankryžoje rikiuojasi po kelis automobilius, iš Žemdirbystės instituto pabyra grupelės visai į solidžius mokslininkus nepanašaus jaunimo.

„Ne visas jaunimas nori gyventi Vilniuje. Kai įstojau į doktorantūrą, institute buvau jauniausia, jaunų žmonių buvo nedaug. Bet padidinus doktorantūros stipendiją jaunimas ėmė labiau domėtis žemės ūkio mokslu, doktorantų yra ir klaipėdiečių, ir iš Marijampolės, ir kėdainiečių, grįžusių į gimtąjį rajoną. Dabar institute jų apie 26, kasmet naujų ateina apie 12“, – pasakoja Vita Tilvikienė.

„Ir už Vilniaus ribų žmonės gyvena“, – šypsosi Vita.

Jauna mokslininkė juokiasi prisiminusi, kai į ekskursiją institute atvykę kolegos iš Vilniaus, pamatę, kaip čia atliekami tyrimai, kaip atrodo genetikos laboratorija, stebėjosi – visai kaip Vilniuje. „Ir už Vilniaus ribų žmonės gyvena“, – šypsosi Vita. Ji sako tikrai nesijaučianti atskirta nuo pasaulio, juolab kad institutas sudaro sąlygas jauniems mokslininkams važinėti po konferencijas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Doktorantė į Akademiją atvažiavo baigusi inžinerijos studijas A.Stulginskio universitete. Anksčiau čia nebuvo buvusi. Įspūdį padarė dvaras, bet labiausiai žmonės – labai mandagūs, tolerantiški, šilti. Jos vadovė Žydrė Kadžiulienė buvo pradėjusi eksperimentus su naujais energetiniais augalais biodujoms gaminti – ieškojo, ką auginti, kad gautume kuo didesnę energetinę vertę su mažesnėmis panaudomis. Dabar ir Vita atlieka tyrimus ir su tradiciniais augalais – pavėsiniais kiečiais, ir su naujais Lietuvoje – drambliažolėmis, sidais, geltonžiedėmis legestomis, kurie jau paplitę gaminant biokurą Vokietijoje.

Mokslininkė pasakoja, kad ir mūsų ūkininkai jau bandė sėti ir sidų, ir drambliažolių. Kol kas – dar tik sunki pradžia, bet vis daugiau jų suvokia, kad investuoti į naujoves apsimoka. Štai vienas ūkininkas planuoja finansuoti vienus energetinių augalų pirminius tyrimus, kad iš gautų rezultatų būtų galima teikti paraiškas tolesniems tyrimams.

Akademijos katilinė kūrenama biokuru – šiaudais. Anksčiau kūrenta mazutu, todėl sniegas būdavo juodas, skalbinių lauke negalima buvo padžiauti, o dabar – švaru, gražu. Tik gaila, kad kaina nesumažėjo, nes visame Kėdainių rajone už šilumą mokama vidutinė kaina.

Vita su vyru ir dviem vaikučiais dabar įsikūrė nuosavame name kaime, kuris vadinasi Dotnuvos geležinkelio stotis. „Visi juokiasi, kai pasakau, kad gyvenu stotyje“, – apie lietuviškų vietovardžių keistenybes pasakoja Vita.

Pragyventi jaunai šeimai čia pigiau nei didmiesčiuose. Čia ramu, graži gamta, išsilavinę žmonės.

Ar jaunam žmogui Akademijoje nenuobodu? Ne per tylu? „Kam ko reikia. Jei reikia triukšmo – čia jo tikrai nėra. Bet kam reikia, kad galėtum laisvai automobilį pasistatyti, – problemų nekyla. O ir pragyventi jaunai šeimai čia pigiau nei didmiesčiuose. Čia ramu, graži gamta, išsilavinę žmonės. Renginių gal nėra labai daug, bet bendruomenės organizuoja jų vis daugiau. Buriasi jaunimas, yra krepšinio aikštelių, yra saviveiklos kolektyvų, vyksta aerobikos užsiėmimai, šokių pamokos, yra teniso kortai, tiesa, jie prašosi remonto“, – vardija Vita.

Daug būrelių gimnazijoje – vaikai ir šoka, ir dainuoja, jiems nereikia važiuoti į muzikos mokyklą Kėdainiuose, nes jos mokytojai čia atvažiuoja. Dotnuvoje belikusi pagrindinė mokykla, o Akademijoje – 600 moksleivių gimnazija. Vaikų netrūksta, tad dabar šalia mokyklos dygsta naujas priestatas. O Akademijos vaikų darželis ir pradinė mokykla – vieni pažangiausių, darželis dirba pagal Montessori programą.

Akademija garsėja ir žirgynu, į kurį treniruotis vaikai važiuoja ir iš Kėdainių. Žirgynų čia būta jau nuo seno, dabar – net du. Beje, šiomis dienomis Dotnuvėlės slėnyje vyksta tradicinis jojimo turnyras. Vietos Ulonų klubo 4 treneriai čia pristatys ir savo auklėtinius.

Žirgyno savininko duktė Greta Nargelavičiūtė pasakoja, kad tai – šeimyninis verslas. Tėvas jaunystėje jodinėjo, šeima važiuodavo žiūrėti varžybų, sodyboje laikė ponį. Bet Greta sako buvusi užimtas vaikas – lankė muzikos mokyklą, karatė, kitus būrelius ir apie jojimą nesvajojo. Buvo gal šešiolikos, kai atvažiavo čia pas vietos ūkininką Jeronimą Karosą pajodinėti.

„Taip patiko, kad tėčiui teko nupirko man žirgelį. Tėčiui verslas sekėsi, tad nusipirko žirgą ir sau, paskui dar kelis žirgus, kad ir Akademijos vaikai galėtų ateiti pajodinėti. Paskui reikėjo maniežo jodinėti žiemą. Taip pamažu išsiplėtėme, dabar turime 24 žirgus“, – pasakoja Lietuvos konkūrų mėgėjų čempionė G.Nargelavičiūtė.

Jie žirgus veisia, jaunus žirgus išmoko būti paklusnius, šokinėti per kliūtis ir parduoda, tiesa, dalį pasilieka varžyboms. Ūkininkas J.Karosas paremia pašarais, o vaikai ateina ne tik treniruotis, bet ir padėti prižiūrėti žirgus.

Gyvenimas taip nebeverda

Vis dėlto Akademijos senbuviai sako, kad anksčiau gyvenimas čia kur kas labiau virė.„Petro Vasinausko, A.Būdvyčio laikais kiek saviveiklos kolektyvų buvo, šokiai geriausi Kėdainių rajone – trys keturi šimtai susirinkdavo, kultūros namuose visokių renginių. Salė Akademijoje buvo net geresnė nei Kėdainiuose, tad juos buvo nukonkuravę, Akademija buvo centras“, – prisimena Žemdirbystės institute kelis dešimtmečius dirbęs selekcininkas prof. Antanas Svirskis, ypač Lietuvoje išpopuliarinęs galvotį.

Atėjo europiniai milijonai, duokdie, kad atsilieptų į naudingą veikimą, kad padėtų išugdyti tokių asmenybių kaip anais laikais.

Jo žmona tebelanko etnografinį ansamblį, geras čia ir šokių kolektyvas, bet štai dūdų orkestro, kuriame tiek metų grojo, nebėra. Dabar, A.Svirskio vertinimu, viskas suprastėjo: „Atėjo europiniai milijonai, duokdie, kad atsilieptų į naudingą veikimą, kad padėtų išugdyti tokių asmenybių kaip anais laikais. Anuomet mokslo žmonės nebuvo užsidarę tik moksle, bet buvo ir inteligentai, visuomenės atgimimo puoselėtojai.“

A.Svirskis Žemdirbystės instituto duris pravėrė 1965-aisiais. Po tarnybos sovietinėje armijoje, dar su uniforma atvažiavo į institutą. Tuometis jo direktorius A.Būdvytis sakęs – gal prigysi. Prigijo.

Tuomet jaunam mokslininkui čia atrodė kaip rojaus kampelis: du ežeriukai, kultūrinis gyvenimas verda, autobusas kas valandą į Kauną važiuoja, traukiniu lengvai pasieksi Vilnių. Anksčiau kelis vagonus dotnuviškiai užpildydavo, o dabar traukinys stabteli tik savaitgaliais. Tikėjosi, kad čia eis „Rail Baltica“, bet ji Dotnuvą aplenks.

„Viską turėjome – savą lentpjūvę, nuo Antano Smetonos laikų garsią pieninę, prie sovietų sviestą eksportuodavusią į Kubą, o kokiam baliui pagamindavusią pieno šampano. Galėjo būti ir šiais laikais kooperatyvas, bet atgimimo laikais pieninė buvo privatizuota, uždaryta ir tebestovi užmūrytais langais“, – apgailestauja A.Svirskis.

Žavieji salos rūmai, kuriuose svečiavosi Rusijos carienė, tapo dviejų verslininkų nesutarimų objektu. O kiek čia žiemą užšalus kanalui čiuožinėta, kiek žuvų prižvejota.

Vainotiškių bendruomenė turi naują pastatą, čia įsirengė laidojimo biurą, o Akademija tokio neturi – gal būsime nemirtingi, liūdnai juokauja A.Svirskis.

Štai mokslininkai ieškojo, kaip apsaugoti pupas nuo amarų: DDT miltelius supildavo į senas kapronines kojines, eidavo ir dulkindavo augalus.

Gerai, kad išlaikyta bityno tradicija, bet neliko nei kažkada bene didžiausios Lietuvoje kaktusų kolekcijos, nei Akademijos pasididžiavimo gėlyno su 600 tulpių, 400 narcizų, svaiginamo kvapo hiacintų eilėmis, kurio pažiūrėti pavasariais plūsdavo žmonės iš visos Lietuvos. Institutas ištisus metus turėjo gėlių – kas gimė, mirė ar vestuves kėlė, buvo aprūpinti savomis gėlėmis.

Šiemet miestelis amžinojo poilsio palydėjo gėlyno tėvą 92 metų sulaukusį Joną Tarvydą, bet gėlynas mirė anksčiau – taip ir neatsirado kas Tarvydą pakeistų.

A.Svirskis apgailestauja, kad daug kitų Akademijos mokslininkų tokio garbaus jubiliejaus nė nesulaukė. Kas dirbo su cheminėmis medžiagomis, nepaisė savęs, susirgo onkologinėmis ligomis. Štai mokslininkai ieškojo, kaip apsaugoti pupas nuo amarų: DDT miltelius supildavo į senas kapronines kojines, eidavo ir dulkindavo augalus. O kad patys nuodais kvėpuoja, nekreipė dėmesio.

Akademijos senbuvis prisimena, kaip direktoriaujant P.Vasinauskui ar A.Būdvyčiui net senieji mokslininkai buvo kviečiami į posėdžius. Dabar jis 7 metai pensininkas, bet jo dar niekad neprireikė. Nebėra ryšio tarp jaunų ir buvusių mokslininkų.

„Menu tuos laikus, kai Akademija skambėjo ne tik Lietuvoje. Važinėdavome po visą Lietuvą, turėjome priskirtus rajonus, ten konsultuodavome žemdirbius. Dabar vis mažiau mokslininkų pažįsta ūkininkus, o ūkininkai – mokslininkus. Buvo daugiau ir seminarų, ir ekskursijų. Bet gal senstu, todėl viskas, kas buvo anksčiau, atrodo gražiau“, – savikritiškai sako A.Svirskis.

A.Būdvytis sakydavęs: jei stataisi nuosavą namą, tai ne mokslininkas, nes mokslininkas turi gyventi kukliai. A.Svirskis lig šiol gyvena mokslininkams pastatytame daugiabutyje. Vėliau nutarta bent jau skirti kolektyvinius sodus. A.Būdvyčio sugalvota, kad atskiri sklypai būtų suremti galais: pusė teritorijos – sodui, kita – daržui, kurie išsidėstę juostomis, o jas kasmet kolektyviai išaria ir suakėja, kad nereikėtų kastuvais mojuoti.

Nors daug Akademijos gyventojų – mokslo žmonės, bet, pasak A.Svirskio, visokių yra: ir asocialių asmenų, ir vagiliautojų – žiūrėk, kolektyviniuose soduose aguonas nupjausto, vieną kitą agurką nugvelbia. Bet visi daugmaž vieni kitus pažįsta, o negi iš pažįstamų vogs?

Miestelis gražėja, o trūksta kultūros renginių – iki Kėdainių 14 km, ne daugiau nei Vilniuje nuo kokio miegamojo rajono iki centro. Iki Kauno – valanda kelio.

Arba, kaip pastebi Konsultavimo tarnybos direktoriaus pavaduotoja A.Šakickienė, sporto aikštelei – dveji metai, ir dar niekas nieko nesugadino. Girdėti, kai jaunimas vieni kitus ragina nepalikti šiukšlių. Kitoje pusėje pastato – socialiniai būstai. Bet iškirtus krūmynus ir sutvarkius aikštelę dingo žmonės, kurie čia nežinia ko rinkdavosi, neliko besimėtančių butelių, negirdėti muštynių.

Dotnuviškė mato šviesią Akademijos ateitį: miestelis gražėja, o trūksta kultūros renginių – iki Kėdainių 14 km, ne daugiau nei Vilniuje nuo kokio miegamojo rajono iki centro. Iki Kauno – valanda kelio.

A.Šakickienė tiki, kad žemdirbystės sostinės Lietuvai visuomet reikės. Ir tuo, kad Lietuva turi agrarinę ateitį, juolab kad jokių iškasenų mūsų šalyje nėra, o palankaus žemdirbystei dirvožemio – į valias, kai kitos šalys, kaip kokia Airija, ant uolų stovi. Tad antrą šimtmetį skaičiuojančio agrarinio centro slenksčio akmenyje bus verta ir toliau gilinti lietuviškos žemdirbystės pėdą.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. rugpjūčio mėnesį.

Petro Malūko nuotr.

Nuošalėje nuo įžymiojo Puntuko akmens, nematomas net iš Laimės žiburio aukštumų, niekam per daug nekrisdamas į akis gyvena sau Debeikių miestelis. Anykščių rajone besilankantys turistai čia užsuka nebent netyčia, bet be Debeikių žmonių neapsieina nei svarbiausia Lietuvos vieta – Gedimino kalnas, nei Amerikos ambasada.

Jūratė KILIULIENĖ

Rajono centrą Anykščius ir Debeikius skiria 15 kilometrų. Vaizdingu keliu į šiaurės rytus, lydint gandrams, pro šalį lekiant kryžiams ir koplytstulpiams, miestelis pasiekiamas akimirksniu. Pačiame jo centre – bažnyčia ir seniūnija. Institucijos, apie kurias sukasi svarbiausi ne tik miestelio, bet ir visos Debeikių seniūnijos reikalai. Tačiau savaitės vidurio pusiaudienį net čia tuščia ir tylu.

Kur dingo debeikiškiai, išsišvarinę, apsodinę gėlėmis pagrindinę aikštę, linksmomis spalvomis nudažę ją supančius namus? Per patį vasaros darbymetį ištuštėjęs miestelis neturėtų stebinti. Pramonės čia nėra, visa seniūnijos veikla nukreipta į žemės ūkį, tad visi kas gyvas kruta laukuose. Visa jėga miestelis suklega tik per vietos šventes – rugpjūčio paskutinį savaitgalį šurmuliuojantį debeikiškių bendrijos sambūrį, Šv. Jono Krikštytojo bei Šv. Baltramiejaus atlaidus. Šios datos tradiciškai svarbios ir patiems miestelio gyventojams, ir po visą šalį bei už jos ribų išsibarsčiusiems debeikiškiams, kurių šaknys čia.

„Gyvename savo gyvenimą, ir tiek“, – kuklindamasis prataria Debeikių seniūnas Alvydas Simonavičius. Jam lyg ir nepatogu, kad miestelis negali pasigirti nei ypatinga praeitimi, nei išskirtinėmis asmenybėmis. Vis dėlto didžiulė jo kabinete saugoma knyga, jau daug dešimtmečių pildoma tekstais ir nuotraukomis, byloja, kad Debeikiai turi istoriją ir ja didžiuojasi.

Pramonės nėra, bet darbo – į valias

Visoje seniūnijos teritorijoje gyvena 1850, pačiame miestelyje – 400 žmonių. Pirmas išskirtinis faktas – pastaraisiais dešimtmečiais gyventojų skaičius Debeikiuose kito labai nedaug. Jei ne statistiką žemyn traukiantys pensionas ir senelių namai, miestelis, ko gero, galėtų girtis netgi gyventojų gausėjimu.

Seniūnas sklaido apie Debeikių demografines tendencijas bylojančius popierius, peržvelgia sąrašus, lenteles. Tačiau papasakoti apie tai, koks judėjimas vyksta seniūnijoje, jam nesunku ir iš atminties. Toks mažo miestelio privalumas daro įspūdį: ko gero, saugu ir jauku gyventi bendruomenėje, kai apie tave žino ne tik kaimynai, bet ir vietos valdžia.

A.Simonavičius vardija: kasmet apie dešimt žmonių deklaruoja išvykimą į užsienį, t.y. tampa emigrantais, bet šį praradimą atsveria neapsisprendusieji – tai išvykstantys laimės ieškoti svetur, tai vėl sugrįžtantys. Viena debeikiškė po kelerių svetur praleistų metų į gimtąjį miestelį sugrįžo su trenksmu. Iš Ispanijos ji parsivežė ne tik uždirbtų pinigų, bet ir širdies draugą ispaną. Visi Debeikiai svarstė, ar ilgai čia ištvers svetimšalis, bet intriga greitai išsikvėpė – lietuvė ir ispanas susituokė, sėkmingai kuria savo gyvenimą Debeikiuose ir negalvoja vėl kelti sparnų.

„Jeigu žmogus kelia sau normalius reikalavimus – siekia sukurti šeimą, ją išlaikyti, turėti dirbą, prasmingai leisti laisvalaikį, Debeikiuose jis visa tai ras. Svarbiausia – darbas, o tam čia yra pačių įvairiausių galimybių. Tiesa, pramonės neturime ir, galima sakyti, niekada neturėjome. Vienintelė įmonė, prieš pat karą įsteigta pieninė, nebeveikia jau keli dešimtmečiai. Esame tikras žemės ūkio kraštas, nuo seno žemė mus maitino. Bet kuris mūsų ūkininkas kad ir šiandien priimtų, tik ateikit ir dirbkit. Tik prisikviesti žmonių vis sunkiau, neretai problema atsigręžia kitu šonu – ne darbo trūksta, o norinčiųjų jį dirbti“, – skėsteli rankomis A.Simonavičius, Debeikiams vadovaujantis jau antras dešimtmetis.

Seniūnijos bedarbių skaičius taip pat nekinta. Ir vargu ar bent artimiausiu metu pavyks pagerinti šią statistiką, nes dauguma iš 90 bedarbių jau seniai praradę bet kokios naudingos veiklos įgūdžius. Seniūnas sako, kad tingesnius debeikiškius išjudino tik prieš kelerius metus įsigaliojusi prievolė už gaunamas pašalpas atidirbti visuomenei naudingus darbus. Nuo tada nedarbas sumažėjo keliolika procentų.

Be ūkininkų siūlomų darbų, vietos gyventojai jų dairosi aplinkiniuose miestuose. Ir nors Anykščiai debeikiškiams kone dvigubai arčiau nei Utena, taip jau susiklostė, kad į Uteną, nuo Debeikių nutolusią 30 kilometrų, dažniau vykstama ir apsipirkti, ir susitvarkyti reikalų.

Miestelio gyventojai juokauja, kad Utena jiems – tenesupyksta Anykščiai – tai mažasis Vilnius. Debeikių vyrams darbo čia suteikia „Utenos melioracija“, „Biovela“, „Seifuva“, o moterys daugiausia darbuojasi Aknystos socialinės globos namuose. Šioje įstaigoje – net 150 darbo vietų. Vienas globos namų filialų veikia pačiuose Debeikiuose.

„Anykščių rajonas daug kam siejasi su turistinėmis pramogomis ir įdomybėmis. Bet mes „biedni“ Anykščių pašonėje – nei miško, nei upės, nei ežerų“, – vis kuklinasi A.Simonavičius, paklaustas, kiek naudos miesteliui duoda turizmas. Pasirodo, į dirbamų laukų ir pievų apsuptus Debeikius ši ūkio šaka vis dar neįžengė, čia net nėra nė vienos kaimo turizmo sodybos.

Bendruomenę telkia vilna

Vis dėlto verslo užuomazgų taip pat atsiranda. Gegužę duris atvėrusiuose Tradicinių amatų namuose buriasi Debeikių moterys – gludina senųjų amatų įgūdžius, o savo dirbinius – verpalus, mezginius, veltinius ir kitokius gražius dalykus siūlo mugėse ir net šiek tiek iš to užsidirba.

Pats amatų namų atsiradimas būtų vertas pavadinti sėkmingai įgyvendintu verslo projektu, nors jų kūrėjas vedė tik noras išjudinti nuobodų miestelio gyvenimą, o laisvus vakarus leisti ne prie televizoriaus. Dar 2008-aisiais debeikiškės susibūrė į Moterų veiklos centrą ir nuo tada joms ramybės nedavė prie bažnyčios stovinti apleista špitolė. Pagal panaudos sutartį iš parapijos gautas pastatas dabar traukia akį kaip gražiausias miestelio statinys, jame daugybė įvairių įrenginių, apie kurių paskirtį nusimano tik vilnos apdirbimu užsiimantys žmonės.

„Anykščių kraštas, ypač vietovės aplink Debeikius, nuo seno garsėjo avininkyste. Ir dabar čia daug avių augintojų, bet vilnos apdirbimo tradicija nyksta. Nutarėme ją išsaugoti, kol dar yra moterų, kurios vilnos kedenimo, karšimo, verpimo mokėsi iš savo močiučių“, – pasakoja Debeikių moterų veiklos centro vadovė Dijana Smailienė. Ji apgailestauja, kad daugelis šalies ūkininkų avis augina tik mėsai, o nukirptą vilną tiesiog išmeta. Anksčiau Lietuvoje tai buvo neįsivaizduojama.

Buvusioje špitolėje vakarojančios moterys labiau nei tradicijos išsaugojimą vertina tai, kad bendruomenei atsirado proga susiburti, pajusti, kaip smagu būti kartu. Anksčiau, būdavo, dirba, pluša kas sau, vakarais irgi kiekvienas tik tarp savų, o dabar vilnos reikalai traukia ne tik moteris, mokytis velti ateina net berniukai.

Smagumo prideda ir galimybė užsidirbti bendrų pinigų. Parduodamos mugėse savo dirbinius, megzdamos, veldamos pagal užsakymus, kurių vis daugėja, debeikiškės jau išgali išlaikyti savo veiklą, sumokėti mokesčius, lieka ir kelionėms po Lietuvą išsinuomotu autobusu. Tokia sėkminga pradžia kursto jų entuziazmą dar plėsti savo veiklą.

Seniūnijos paštininkė Jūratė Zavišienė taip įsitraukė į vilnos apdirbimo tradicijų gaivinimą, kad ne tik tapo tautinio paveldo produkto sertifikatą turinčia vilnos verpėja, bet ir pati pradėjo auginti avis. Ši patirtis jai nauja, nors su šio tradicinio amato subtilybėmis buvo susipažinusi dar vaikystėje – matė siūlus verpiančią, su mezgimo virbalais nesiskiriančią močiutę. Moteris rodo iš senolės namų Šilutėje atsivežtą šimtametį ratelį. Restauruoti ir naudoti pagal paskirtį jo nebeįmanoma, bet Jūratei jis žadina sentimentus, o kitoms moterims – smalsumą, mat tokiais rateliais verpdavo tik Klaipėdos krašte.

„Net rankos pradėjo niežėti, kaip panorau sėsti prie vilnos ir atgaivinti vaikystės įgūdžius. Tik kad tikros vilnos niekur negalėjau gauti, teko pačiai pradėti auginti avis. Dabar turiu vokiečių juodgalvių ir merinosų bandą, kryžminu šias dvi veisles – mišrūnių vilna būna labai švelni, šilta“, – pasakoja jau 14 avių auginanti J.Zavišienė.

Auginti avis ji ėmėsi pirmiausia norėdama grąžinti vilnai deramą pagarbą. Buvo pastebėjusi, kad šiandien ji jau nebėra vertinama, nors dar prieš kelis dešimtmečius niekam nereikėdavo aiškinti, kokia vilnonio mezginio nauda. Jūratė įsitikino, kad prie vilnos nuvertėjimo daugiausia prisidėjo nesąžiningi verpalų gamintojai. Turguose, mugėse siūloma daug įvairiausių mišinių, o žmonės jau pamiršo, kaip atpažinti tikrus vilnonius siūlus.

Mylėti savo artimą – savaime suprantama

Debeikių gyventojai brandų bendruomeniškumą demonstruoja ne tik gaivindami ir puoselėdami tradicinius amatus. Miestelyje nuo seno taikiai veikia įstaiga, kurių paprastai niekas nepageidauja ir gulasi kryžiumi prieš galimą kaimynystę.

Aknystos socialinės globos namai, anksčiau vadinti psichoneurologiniu pensionu, šiose apylinkėse sukuria daugiausia darbo vietų. O kartu – suteikia sugyvenimo su kitokia, likimo nuskriausta visuomenės dalimi patirtį. Vienas iš penkių globos namų padalinių yra pačiuose Debeikiuose. Čia savo dienas leidžiantys žmonės laikomi visaverčiais bendruomenės nariais.

Psichinę ir protinę negalią turintys globos namų gyventojai ir patys turbūt jaučiasi miestelio dalimi. Jie dalyvauja šventėse, užsuka į amatų centrą. Vyresnio amžiaus debeikiškiai kviečiasi juos pagalbon – kas malkų sukapoti, kad valdens iš šulinio atnešti, į parduotuvę nueiti. Kai kurie senoliai prie savo pagalbininkų taip prisirišę, kad nė dienos negali be jų apsieiti.

„Esame girdėję, kad kitur žmonės būna labai nepatenkinti tokia kaimynyste, kyla įvairių konfliktų, gyventojai jaučiasi nesaugūs ir iš tiesų dažnai nukenčia. Bet pas mus nieko panašaus neatsitinka. Per visą laiką buvo pora nemalonių epizodų, bet seniai, niekas apie tai dabar net nebekalba“, – tikina seniūnas.

Prieš dešimtmetį, steigiant dar vieną globos namų padalinį gretimuose Rubikiuose, kilo nemenkų nesusipratimų su vietos gyventojais. Jie nenorėjo įsileisti šios įstaigos. Laikas parodė, kad nuogąstauta be reikalo.

Debeikių senbuvė, buvusi ilgametė bibliotekininkė Danutė Steponavičienė prisimena ir čia tarp vietos žmonių ir pensiono gyventojų kadaise buvusią atskirtį. Ji ištirpo pasikeitus pačios įstaigos požiūriui į savo globotinius. „Mieli, mandagūs berniokai! Miestelis be jų atrodytų tuščias ir ne toks linksmas. Jie visada iš tolo sveikinasi, klausia, gal reikia ką padėti. Net neįsivaizduoju, kad jų pas mus nebūtų“, – pasakoja D.Steponavičienė.

Dauguma globos namų gyventojų čia baigia savo žemiškąją kelionę, čia atgula ir amžinojo poilsio. Naujosiose miestelio kapinėse jie laidojami vienas greta kito, lygioje vejoje įamžinami tik nedidele akmens plokšte su vardu ir pavarde – kaip kukliose Vakarų pasaulio protestantiškose kapinėse.

Tik vieną kitą kauburėlį lanko artimieji. Daugumą tvarko, per Vėlines žvakeles uždega Debeikių moksleiviai, niekieno nei raginami, nei laukdami kieno nors padėkos ar atlygio.

Aprengė Gedimino kalną

Visai netoli Debeikių plyti žaliuojančios vejos plotai, gerokai išsiskiriantys iš įprasto kaimo peizažo. Tai jaunos ūkininkų šeimos – Kęstučio ir Gitos Opulskių valdos. Dekoratyvinės vejos verslu šalyje užsiima vos kelios įmonės, tad nieko keisto, kad jų veikla stebina ir net gąsdina tradiciškai ūkininkaujančius kaimynus.

„Norėtume plėstis, bet nepavyksta išsinuomoti daugiau žemės. Žmonės, sužinoję, kad jos mums reikia vejai auginti, nesileidžia net į kalbas. Sako – neatiduosim šventos savo protėvių žemės, kad ją kažkas suvyniotų ir į Vilnių išvežtų“, – pasakojant apie verslą stabdančius nesusikalbėjimus Kęstutį ima ir juokas, ir pyktis.

Iš tiesų su ritinine veja, kuri nuimama nuo dirvos vos pusės centimetro storio atraižomis, sukama į rulonus ir išvežama pas apželdintojus, iškeliauja ne daugiau žemės, nei kasant bulves ar burokus. Bet mūsų kaimo žmogui vis dar atrodo kitaip.

Dekoratyvinės vejos auginimas nėra pagrindinis jaunos poros užsiėmimas. Pinigų jie uždirba iš labiau įprastos augalininkystės – vasarinių ir žieminių rapsų, kviečių auginimo, turi 60 hektarų nuosavos žemės, dar apie 200 hektarų nuomojasi. Sutuoktiniai samdo tris pagalbininkus, dviejų nepaleidžia net žiemą, kai sumažėja darbų. Tokia kaimo realybė – radęs, apmokęs gerą darbininką negali jo paleisti, nes nutvers kiti.

Praėjusiais metais ūkio apyvarta siekė 250 tūkst. eurų, bet iš vejos į bendrą finansinį aruodą dar neįbyrėjo nė cento. Šiam sumanymui įgyvendinti reikėjo nemažai lėšų, kurios atsipirks ne anksčiau nei po dešimties metų. O kol kas atlygis už sunkų darbą Opulskiams yra nebent tai, kad jų veja dengia Lietuvos simbolį – Gedimino pilies kalną. Keturi tūkstančiai kvadratinių metrų užklojo stačiausią jo šlaito dalį, kurioje natūraliu būdu užauginti žolės nebūtų pavykę.

„Malonu atvažiavus į Vilnių matyti, kad ir mes savo žiniomis bei darbu prisidėjome prie tokios ypatingos vietos išsaugojimo. Dekoratyvinė veja ten pirmiausia buvo reikalinga šlaitui sutvirtinti, o ne dėl estetinio vaizdo. Kai šlaitas toks status, tinkamai prižiūrėti vejos neįmanoma, bet svarbiausia, kad jis apsaugotas nuo erozijos“, – dėsto K.Opulskis.

Vyras svajoja tiek išplėsti ritininės vejos verslą, kad nebereikėtų užsiimti augalininkyste. Rapsų, kviečių, kitų grūdinių kultūrų auginimas duoda neblogus pinigus, bet neteikia pasitenkinimo – viskas žinoma, todėl nebeįdomu. „Yra visiems žinomi kanonai, pagal kuriuos dirbdamas kone kiekvienas gali būti agronomas. Mane traukia nauji dalykai, norėčiau plačiau užsiimti apželdinimu, išbandyti kitus augalus. Bet kol kas neturime tam pinigų“, – prisipažįsta ūkininkas.

34 metų Gita ir metais vyresnis Kęstutis – tikri miestiečiai iš Kauno. Debeikių pašonėje jie įsikūrė prieš devynerius metus. Iš pradžių nė negalvojo apie gyvenimą kaime, kuklią sodybą įsigijo kaip vasarvietę savaitgaliams leisti. Bet pamažu žemės trauka stiprėjo. Diplomuotas agronomas K.Opulskis, ėjęs svarbias pareigas grūdų supirkimu užsiimančioje įmonėje, pats sumanė imtis verslo kaime. Gita, tekstilininkė, pamažu apsiprato su šia mintimi. Jų vaikai, devynerių metų Rokas ir septynmetė Ieva, jau gimė čia. Netrukus šeima iš vasarojimui įsigyto namo persikels į čia pat baigiamus įrengti naujus modernius namus.

„Iš pradžių buvo baisu. Atvažiavome iš miesto, tiesiai nuo asfalto, apie nieką nenutuokdami. Bet neskubėjome, prie naujo gyvenimo pratinomės pamažu. Dabar atgal į miestą tikrai nebegrįžtume. Išmokome dirbti jausdami malonumą. Kartą per metus visa šeima išvažiuojame atostogų, net ir per darbymetį vieną savaitgalio dieną ilsimės. Debeikiuose beveik visus pažįstame, jaučiamės kaip namie“, – tikina Gita.

Augo ant asfalto, laimę rado laukuose

Šiuose kraštuose kaip namie jaučiasi ir 42 metų Arūnas Miežis. Gimęs, augęs ir mokslus baigęs Vilniuje vyras, ūkininkaujantis savo tėvo gimtinėje, nė iš tolo neprisileidžia minties, kad kada nors galėtų grįžti į miestą: „Apsidairykite aplinkui – kokie vaizdai. O ką matote Vilniuje? Tik mašinos, užterštas oras, spūstys. Nemanau, kad žmogus ten gali būti laimingas. Čia esu laisvas daryti, kas man patinka, esu savo gyvenimo šeimininkas.“

Stambiausio seniūnijos ūkio savininkas neabejoja, kad 2001 m. atsikėlęs iš Vilniaus į Debeikius priėmė patį protingiausią savo sprendimą. Tą patį žingsnį, tik septyneriais metais vėliau, žengė ir Arūno vaikystės draugas, su kuriuo užaugo to paties sostinės miegamojo rajono daugiabučio laiptinėje. Vyras pardavė butą ir visus pinigus investavo į bendrą ūkį.

Arūnui tikrai nestinga laisvės jo beribiuose laukuose. 400 hektarų žemės – tokios dabar yra buvusio vilniečio dirbamos valdos. Kiek daugiau nei pusė jų – nuosavi. Ir augina jis tik kanapes, kviečius, šiek tiek žirnių ir pupų.

Vedžiodamas po žmogaus ūgį pranokstančių kanapių mišką A.Miežis giriasi esąs šios kultūros specialistas, nes niekada nepaisė draudimo auginti kanapes, net kasmet deklaruodavo jų pasėlius. Ūkininkas tikina buvęs ramus, nes žinojo, kad nepluoštinės kanapės – ne narkotikas, be to, kitose Europos Sąjungos šalyse nebuvo draudžiama jų auginti, tad net ir teisme būtų apsigynęs.

Pernai, kai ir Lietuvoje buvo įteisintas nepluoštinių kanapių auginimas, A.Miežis dar labiau išplėtė jų laukus. Augina ir aliejines kanapes, bet jų ėmėsi labiau dėl sėjomainos. „Kanapės – malonus, švarus augalas. Pasėjai ir lauki, kol ateis laikas pjauti. Nereikia nei purkšti, nei tręšti. Taupau savo sveikatą, jau prisisėdėjau purkštuve kvėpuodamas chemija, gana“, – norą auginti kanapes paaiškina A.Miežis.

Už galimybę užsiimti ekologiška kultūra jis moka nemenką kainą, mat kanapių ir sėklos brangios, ir sunku derlių parduoti. Nupjautą pluoštą veža latviams, nes vietoje tuo niekas neužsiima. Aliejumi bando prekiauti mugėse, pardavinėti per pažįstamus, bet žmonės mažai dar apie jį girdėję, kaina – nemaža, tad kol kas didelės naudos iš to nėra.

Visi A.Miežio ateities planai sukasi tik apie Debeikius. Jis nebando tikinti čia užlipęs ant aukso maišo, nes viskas pasiekta sunkiu darbu. Bet dabar jau atėjo laikas, kai galima raškyti jo vaisius ir nebijoti svajoti. Netrukus galėtų išsipildyti drąsiausia vyro svajonė – pakilti į dangų nuosavu lėktuvu. Jau yra numatyta ir vieta pakilimo takui. Jis drieksis tarp kanapių ir kviečių laukų.

Kalakutai – Amerikos ambasadai

Sukiojantis po Debeikius neįmanoma neišgirsti ir Vladislovo Tamošiūno pavardės. Miestelėnai jį laiko vienu labiausiai seniūniją garsinančių žmonių ir ragina apsilankyti jo kalakutų fermoje, tarsi ji būtų koks turistinis objektas. Vyras mielai praveria savo ūkio duris, pasigiria vos prieš akimirką grįžęs iš pajūrio. Ūkininko atostogos vidurvasarį? Pasirodo, auginant kalakutus tai įmanoma, nes pats darbymetis būna pavasarį. Ir laikai jau ne tie, kad ūkininkas artų kaip baudžiauninkas, dienos šviesos nematydamas.

V.Tamošiūnas turėjo laiko taip sustyguoti savo veiklą, kad ji ir būtų pelninga, ir leistų susikurti patogų gyvenimą. Jis vienas pirmųjų šalyje pradėjo auginti kalakutus – daugiau nei prieš 20 metų iš Didžiosios Britanijos parsisiuntė pirmuosius didžiųjų baltųjų kalakutų kiaušinius. Tuo metu šiuos paukščius Lietuvoje ne tik mažai kas augino, bet ir kalakutieną retas valgė. Po kurio laiko V.Tamošiūno ūkiui buvo suteiktas veislinės fermos statusas, tad į pirkėjų rankas dabar keliauja ne suaugę 35 kilogramus sveriantys paukščiai, o iki vieno mėnesio paauginti kalakučiukai, kasmet – per 25 tūkst. paukščių.

„Kalakučiukai reikalauja ne mažiau dėmesio nei kūdikiai. Norint užauginti sveikus paukščius reikia specialios temperatūros, kurią keičiu kintant jų svoriui. Pats auginu baltymines kultūras jų pašarui, fermoje visą laiką skamba muzika, nes tai skatina kalakutų augimą“, – vardija V.Tamošiūnas.

Šiemet ūkininką lydėjo ypatinga sėkmė. Išplėtus afrikiniu kiaulių maru užkrėstų ir didesnės rizikos teritorijų ribas, lietuviai ėmė auginti daugiau kalakutų – prekyba kalakučiukais padidėjo net penktadaliu. V.Tamošiūnas juokauja, kad laikas būtų pakeisti Debeikių herbą, kuriame būtų vaizduojamas kalakutas. Mat tik tarpukariu miestelio ir jo apylinkių gyventojai garsėjo čia auginamais žirgais, o dabar juos jau išstūmė kalakutai.

„Mano kalakutai garsina Debeikius ir užsienyje. Kiekvienais metais per Padėkos dieną pats didžiausias ir gražiausias keliauja į Amerikos ambasadą Vilniuje, taigi tampa metų kalakutu!“ – juokauja verslininkas, pripažindamas, kad Lietuvoje tik amerikiečiai išmano, koks turi būti tikras kalakutas. O vietos šeimininkės prašo „gražaus ir nedidelio“, kad tilptų į standartinę orkaitę.

Šviesuolio darbai keliaus į muziejų

Kryžių meistras, altorių drožėjas, kraštotyrininkas, muziejininkas, fotografas. Tai tik dalis amatų, kuriais užsiima garbus debeikiškis Bronius Tvarkūnas. Į daugeliu dalykų užsiimantį žmogų neretai žiūrima su lengva šypsena, bet pažįstantieji senolį tik stebisi, iš kur jis semiasi vis naujų sumanymų.

Gyvenimo mokyklą B.Tvarkūnas išėjo Sibiro tremtyje. Debeikiuose bei aplink miestelį kylantys jo rankų darbo kryžiai daugiausia skirti kovotojams dėl Lietuvos laisvės pagerbti. Pirmasis jo išskobtas ornamentuotas kūrinys dar 1988 m. iškilo miestelio kapinėse, vėliau jie pabiro po aplinkinius kaimus, kur įamžintos Lietuvos partizanų kovų ir žūties vietos. Senolis rodo jo namų kieme ant varstoto pradėtą dirbinti dar vieną kryžių – šis bus dovanotas sūnui įkurtuvių naujame name proga.

Kviesdamas užeiti į savo namus, kuriuos pasistatė grįžęs iš tremties, B.Tvarkūnas juokais įspėja apsišarvuoti kantrybe: ir parodyti, ir papasakoti turįs daug ką. Iš tiesų kiekviena namų kertė paversta kone muziejumi, įprastai buičiai čia vietos palikta tik virtuvėje. Ant sienų – šeimininko tapyti paveikslai, nuotraukos ir iš Sibiro laikų, ir šiuolaikinės, įvairiausi drožiniai, dešimtmečiais rinkti liaudies dirbiniai.

Visas šis turtas, jau nebetelpantis namuose, užpildęs ir greta esančią klėtį, netrukus keliaus į Debeikius, į vietos valdžios B.Tvarkūno muziejui suteiktas patalpas.

„Manęs vis klausia, kaip mano galvoje kyla mintys. Bet niekada negalėjau paaiškinti, nes pats nežinau. Tiesiog užeina mintis, ir padarai“, – paprastai paaiškina šviesuolis, vienu sakiniu išsakydamas ne tik savo paties, bet ir savo kraštiečių požiūrį.

Debeikiškiai nemėgsta tuščiai kalbėti – jie tiesiog ima ir daro.

Petro Malūko nuotr.

Provincijos spalvos. Nuo rajono užkampio – iki pasaulyje žinomo elegantiško miestelio. Į tokias aukštumas Ramygala išjojo ant ožkos. Nuo 2010-ųjų šiame Panevėžio rajono miestelyje rengiami gražiausios šalies ožkos rinkimai ir plačiai apie juos sklindantis garsas išjudino vietos verslininkus, prekybininkus, suteikė postūmį kurtis amatams. Ramygala atrado vidinių išteklių kurti, puoštis, žengti pirmyn.

Jūratė KILIULIENĖ

Per ožkas – šlovė ir pinigai

„Kai vaikystėje tekdavo važiuoti pro Ramygalą, visada pagalvodavau, koks tai ilgas, pilkas ir niūrus miestelis. Nežinau, kas atsitiko – ar Ramygala pasikeitė, ar aš ją pamilau, bet dabar man čia labai gera“, – pasakoja miestelio kultūros centro direktorė Loreta Kubiliūnienė. Buvusi panevėžietė į Ramygalą atsikėlė prieš 28 metus, sukūrusi šeimą.

Moteris pati prisidėjo, kad Ramygala išsinertų iš pilko drabužio ir pradėtų naują savo istorijos etapą. 2010-aisiais Ramygaloje plevėsavo Lietuvos kultūros sostinės vėliava, o šį titulą jai padėjo laimėti L.Kubiliūnienės parengtas projektas. Kultūros centro direktorė pabrėžia, kad jis kurtas bendromis jėgomis: dalyvavo apie pusšimtį ramygališkių, o į renginius įsitraukė visi kaip vienas.

Kultūros sostinės projektas buvo ir praėjo, bet Ramygala nebepanoro grįžti į senas vėžes. Tąkart surengti gražiausios ožkos rinkimai ir ožkų paradas pagrindinėje gatvėje tapo tradicija. Prieš kelias savaites 645-ojo miestelio gimtadienio proga surengtame konkurse, jau šeštajame, savo talentus demonstravo septynios išpuoštos ir sušukuotos ožkos, o reportažus iš renginio skelbė britų ITN, dienraštis „The Telegraph“, Ukrainos, Maltos žiniasklaida. Apie išskirtinį renginį kasmet rašo ir Prancūzijos, JAV, net Rusijos žurnalistai.

„Pirmąjį ožkų konkursą stebėjo 5 tūkst. žiūrovų. Dabar suvažiuoja apie tris tūkstančius. Tai išjudino prekybininkus – išduodama po 15 leidimų prekiauti šventės metu, o anksčiau būdavo vos keli. Mokantys slėgti sūrius, kepti duoną ar tradicinius saldumynus ramygališkiai išsiėmė sertifikatus ir tapo rimtais amatininkais. Suklestėjo senasis Ramygalos malūnas. Jo šeimininkas Jonas Plučius rengia labai populiarias edukacines programas“, – išskirtinio renginio kuriamą naudą vardija L.Kubiliūnienė.

Ramygališkiai pusiau juokais, pusiau rimtai kalba, kad taip ožka jiems atsidėkoja už grąžintą dėmesį. Nuo viduramžių ožka buvo šio aukštaičių miestelio simbolis, visais laikais žmonės čia gausiai jas augino, tik pastaraisiais dešimtmečiais ožkų būrys miestelyje buvo stipriai sumenkęs. Šiandien jos vėl mekena daugelyje miestelio kiemų. Netrukus jo centre turėtų atsirasti ir paminklas ožkai, iškilsiantis už žmonių suaukotas lėšas.

Stiprus dvasinis laukas

Atrodo, kad Ramygala ilgai ieškojusi pagaliau rado savo veidą. Prieš karą tai buvo visai kitas miestelis: 40 proc. bendruomenės sudarė žydai, veikė dvi sinagogos – turtingųjų ir vargetų. Pastarosios nebelikę, o turtingųjų sinagogos pastatas, per karą stipriai suniokotas, dabar priklauso kultūros centrui. Ant jo sienos – dvi praeitį pagerbiančios atminimo lentos.

„Buvo daug diskusijų, ar dera buvusioje sinagogoje užsiimti kitokia veikla. Tarkim, mūsų klebonas Edmundas Rinkevičius iš pradžių čia net kojos nekeldavo, sakydamas, kad taip išniekinami maldos namai. Bet kažkuriais metais į Ramygalą atvažiavo gausus būrys žydų, vienos giminės atstovų, susirinkusių iš įvairių žemynų. Ramygaloje jie ieškojo savo ištakų. Parengiau specialią ekspoziciją, atvėriau archyvus. Ir paklausiau, ką jie mano, kad buvusioje sinagogoje veikia kultūros centras. Žydai labai dėkojo ir mums, ir Aukščiausiajam, kad jų maldos namai atiduoti būtent kultūrai, nes, anot jų, taip siekiama tų pačių – dvasinių tikslų. Dabar jau ir klebonas pas mus dažnas svečias“, – džiaugiasi kultūros centrui vadovaujanti L.Kubiliūnienė.

Šiandien Ramygaloje negyvena nė vieno žydo, melstis sinagogoje nebūtų kam. Bet miestelio šviesuoliams palengvėjo, kad į sinagogą įžengusią kultūros įstaigą „reabilitavo“ ir jų kunigas. Mat Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas E.Rinkevičius – toli už miestelio ribų dvasinį autoritetą turintis žmogus, prieš keliolika metų Bažnyčios oficialiai pripažintas pirmuoju Lietuvos egzorcistu. Pas jį plūsta žmonės iš visos Lietuvos ir pasaulio, tikėdamiesi išlaisvinimo nuo piktųjų dvasių.

Lietuvos katalikų bažnyčiai Ramygala svarbi ir tuo, kad iš šios parapijos yra kilusi vienuolė Kazimiera Marija Kaupaitė. 2010 m. popiežius Benediktas XVI patvirtino ją palaimintąja Dievo tarnaite, o tai reiškia, kad liko tik vienas žingsnis iki jos beatifikacijos bylos užbaigimo. Iki šiol Lietuva dar neturi moters, kuri būtų paskelbta šventąja.

Prekių duodama skolon

„Palyginti su Panevėžiu, Ramygaloje gyvenimas ne prastesnis. Priešingai, yra nemažai privalumų“, – neabejoja Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vargonininkas Mantas Masiokas. Iš Panevėžio į Ramygalą, esančią už 24 kilometrų, jis persikėlė prieš 8 metus.

Ramygaloje visi vieni kitus pažįsta ir pasitiki. Jei reikalas skubus, vaistinėje gali gauti vaistų, o receptą atnešti ir po kelių dienų. Mažose parduotuvėlėse prekių duodama „bargan“, t.y. skolon. Nemažai miestelio gyventojų tuo naudojasi, kai lieka kelios dienos iki algų ar pašalpų mokėjimo. Dar nėra taip atsitikę, kad skola liktų negrąžinta, – mažame miestelyje nepasislėpsi.

Knygyne „Šviesva“ knygas galima išsinuomoti. „Kito tokio Lietuvoje nėra“, – tvirtina jo savininkė Žaneta Dangvelienė. Unikali idėja padėjo verslininkei išsilaikyti per pasaulinę finansų krizę, o nuolatiniai lankytojai taip priprato knygas nuomotis, kad net ir pagerėjus laikams to neatsisakoma. Knygų nuomą Ž.Dangvelienė siūlo jau 10 metų. Nauja knyga savaitei nuomojama už 0,7 euro. Grąžinta ji atpinga ta pačia suma. Kitas nuomotojas knygą dar labiau atpigina, ir taip toliau, kol atsiranda norintis ją nusipirkti už patrauklią kainą.

Vienintelį tokį Panevėžio rajono knygyną atranda vis daugiau klientų. Žmones traukia galimybė ne tik išsinuomoti naujausią literatūrą, kuri dar nepasiekė miestelio bibliotekos, bet ir gauti informacijos apie knygas, patarimų, ką skaityti. Knygyno savininkė skelbia pačios sukurtus knygų anonsus Ramygalos interneto svetainėje, pažįstamus klientus ragina imtis vertingesnių knygų, nei jie yra įpratę skaityti.

Pagrindinėje miestelio aikštėje kelia nuostabą ne vien gausiai lankomas knygynas. Greta jo – gėlių parduotuvė. Pasirodo, ji miestelyje ne vienintelė. Ir kas sakė, kad provincijoje žmonės tokiems niekams kaip gėlės pinigų nemėto? Ant matomiausios aikštės sienos pritvirtintas įspėjimas nevartoti alkoholio viešoje vietoje, nurodyta 300 Lt bauda – dar viena prie stereotipinių provincijos įpročių nelimpanti detalė. Bet girtų miestelio centre net penktadienio pavakare nematyti.

Mokosi gyventi su čigonais

2006 m. Ramygaloje gyveno 1700 žmonių, dabar – 1536. Patys ramygališkiai dėl miestelio tuštėjimo pirmiausia kaltina emigraciją, o vargonininkas M.Masiokas pateikia dar ir bendruomenės senėjimą įrodančią bažnyčios statistiką. Pastarąjį dešimtmetį kasmet įvyksta po 6 vestuves, 20–30 krikštynų ir net 60–90 laidotuvių. Tai visos Ramygalos parapijos, ne vien tik miestelio, skaičiai.

Ramygalos seniūno pavaduotojas Kęstutis Dangveckas, kalbėdamas apie miestelio žmonių užimtumą, padėtį iliustruoja sutarčių, sudaromų bedarbius nukreipiant į visuomenei naudingus darbus, skaičiumi. Prieš 3–4 metus jų buvo pasirašoma po 600 kasmet, 2013-aisiais sudaryta arti 500, pernai – dar keliomis dešimtimis mažiau.

Bedarbių ir pašalpų gavėjų statistiką tradiciškai žemyn traukia čigonų šeimos. Ramygalos čigonų bendruomenė – gausiausia Panevėžio rajone. Pasak seniūno pavaduotojo, čia socialinis būstas yra suteiktas trims jų šeimoms, o gyvena arti 40 žmonių. Jie nuolat keičiasi su Troškūnuose, Anykščių rajone, gyvenančiais čigonais – vieni kuriam laikui išvyksta, kiti apsistoja pagyventi jų vietoje.

„Jų savo tvarkos, mūsų savos, ir nereikia tuščiai tikėtis, kad kada nors bus kitaip“, – skėsteli rankomis K.Dangveckas. Jis tikina pavargęs kovoti su čigonais ir dabar jau nemano, kad reikia juos versti gyventi „normaliai“, nes to niekada nebus.

Anksčiau būdavę visokių istorijų. Kurį laiką ramygališkiai neturėjo ramybės net bažnyčioje – ir čia kentėjo čigonų keliamą triukšmą. Tačiau kai keli jauni čigonai pamaldų metu ėmė po bažnyčią lakstyti riedučiais, gyventojų kantrybė išseko. Triukšmadarius teko tramdyti seniūnui, bet po to išpuoliai liovėsi.

„Nenoriu prisišnekėti, bet dabar sugyvename visai neblogai. Gal jiems kas vadovauja iš taboro, gal besikeičiantis mūsų žmonių požiūris lemia? Kažkada baisu būdavo koją į čigono namus įkelti, o dabar ir jie jau susitvarkę, išsivalę. Mane stebina čigonių darbštumas. Kai siunčiame atidirbti už pašalpas, pamatytumėte, kaip jos ravi – iki paskutinės žolelės“, – negaili pagyrų čigonų bendruomenei seniūno pavaduotojas.

Verslas malonių nelaukia

Ramygaloje verslo žemėlapis nedaug skiriasi nuo kitų šalies miestelių. Išskirtinumas nebent tas, kad daugiausiai darbo vietų čia sukuria medžio apdirbimo verslas – mediena užsiima 4 Ramygaloje veikiančios bendrovės. Visa kita – taip kaip visur: vienas verslininkas užsiima karstų gamyba, veikia dvi kepyklėlės, dvi dėvėtų drabužių parduotuvės, du floristikos salonai, klesti prie magistralės „Via Baltica“ įsikūrusi kavinė.

Klausiami apie Ramygalos plyno lauko projektą ir jo kuriamą vertę, miestelio gyventojai didelio entuziazmo nerodo. Nors projektas – 7,4 ha pramoninė zona, kurioje aukciono būdu siūloma nuomotis sklypus 99 metams, – pradėtas įgyvendinti beveik prieš 8 metus, miestelyje dažnai net neprisimenama, kad toks apskritai yra. Nieko keisto, nes pirmasis Ramygalos plyno lauko sklypas išnuomotas tik šį pavasarį. Kol kas nei miestelis, nei Panevėžio rajonas naudos iš to nepajuto – nei pinigai į kišenę plaukia, nei darbo vietos kuriamos.

Ramygališkiams nė prisiminti nesinori tų laikų, kai didelių investicijų pareikalavusi pramonės zona jiems buvo piešiama kaip galingas darbdavys ir dosnus mokesčių mokėtojas. Ir atrodo, kad neišsipildžiusios vizijos tik sutvirtino jų požiūrį, jog gerovė sukuriama vien savomis rankomis.

„Kai tik pradėjau savo verslą, vienas pažįstamas verslininkas man sakė: tik neik į banką, nepirk brangios įrangos. Paklausiau, ir tai buvo vienas vertingiausių man duotų patarimų. Nuo tada medienos versle aš jau 20 metų“, – savo verslo istoriją pasakoja Vytautas Navikas, UAB „Vytėja“ vadovas.

Šiandien jo įkurtoje bendrovėje dirba 20 Ramygalos gyventojų. Be jo paties, du „baltaapykakliai“ – vadybininkas ir buhalterė, o visi kiti pluša medžio apdirbimo, džiovinimo ir pakavimo cechuose. „Vytėjos“ metų apyvarta siekia apie milijoną eurų, 2014 m. sumokėta 110 tūkst. eurų mokesčių.

„Labai neblogai“, – trina rankomis Vytautas, bet prasitaria, kad jei ne malkos, kurios dabar yra jo verslo pagrindas, viso to greičiausiai nebūtų. Medienos verslą vyras pradėjo nuo lentų apdirbimo, bet įsisukus ekonominei krizei jis ėmė strigti. Malkos, kurios iki tol buvo kone nematomas gamybos priedas, nejučiomis užėmė jų vietą. Atsirado galimybė net eksportuoti: dėžės su malkomis namams šildyti ir gražiai įpakuoti įvairios medienos bei briketų ryšeliai, skirti židiniams, dabar jau gabenami į Vokietiją, Norvegiją, Airiją, Belgiją, Nyderlandus, Prancūziją. Detalė, bet svarbi: ramygališkio verslo geografija plėtėsi tarsi savaime, rekomenduojant seniems klientams.

„Vytėjos“ gamybinių pastatų teritorijoje garbingą vietą užima pirmosios bendrovėje nupirktos lentų pjovimo staklės. 2008 m. vos 4500 Lt kainavusi įranga – jau tik įmonės pradžią primenantis rakandas. Dabar lentos pjaunamos prieš dvejus metus įsigytomis naujomis staklėmis, daugiau nei dešimt kartų brangesnėmis ir našesnėmis. „Kai esu ramus dėl klientų, nebijau investuoti į puikią įrangą. Nes žinau, kad tai, ką pagaminsiu, tą ir parduosiu“, – tikina V.Navikas.

Šiandien verslininkas tik juokiasi iš savo klaidų. Prisimena, pasukęs į malkų gamybą prisisamdė pusę miestelio vyrų joms skaldyti – tada užsidirbo visi, išskyrus pačią bendrovę. Kai kirvius pakeitė skaldymo staklės, atkrito ir galvos skausmas dėl vyriškos darbo jėgos. Seniūnijoje nuolat trūksta dirbti galinčių ir norinčių vyrų. Su moterimis paprasčiau – V.Navickas jas samdo lengvesniems darbams.

Laukuose – juodas darbas

Ramygalos verslininkams geriausiai sekasi medienos apdirbimas, o iš žemės ūkio besiverčiantys ramygališkiai – rimti grūdų augintojai. Seniūnijoje yra apie 15 perspektyvių ūkininkų, turinčių daugiau nei po 100 ha žemės ir iš to pragyvenančių. Prie keliolikos besiverčiančiųjų grūdininkyste šliejasi du, auginantys cukrinius runkelius, dar du užsiima gyvulininkyste, vienas – pluoštinėmis kanapėmis. Seniūno pavaduotojas K.Dangveckas sako, kad tų žemės savininkų, kurie pragyvena tik iš savo hektarų nuomos, ūkininkais jis nelaiko. Jo griežtu įsitikinimu, šį garbingą vardą galima užsitarnauti tik sunkiu darbu, bet ne žemės turėjimu.

Vienas iš Ramygalos ūkininkų – javus, rapsus ir cukrinius runkelius auginantis Remigijus Ulevičius. Apžiūrinėdamas tankiai lyg šepetys sužėlusius javų laukus, trindamas tarp pirštų jų varpas, ūkininkas neslepia rūpesčio. Sausra padarė savo juodą darbą, ir laukto derliaus jau nebebus. Savo pasėlių R.Ulevičius nedraudžia, nes tenka taupyti kiekvieną centą ir tikėtis, kad štai šįmet ir orai bus palankūs, ir pats klaidų nepadarys. Liūdniausi metai būna tada, kai nuėmus derlių paaiškėja, kad nėra iš ko atiduoti sezono pradžioje sėklai, trąšoms pirkti pasiskolintų dešimčių tūkstančių eurų.

R.Ulevičius dirba 100 ha žemės, dalį nuomojasi, bet kasmet po lopinėlį išsiperka. Iš keturių jo vaikų į žemės ūkį kol kas pasuko tik 22 metų sūnus, jo 88 ha ūkis – atskiras. Abiem vyrams dar talkina samdomas darbininkas, bet jis reikalauja didesnės algos, kurios ūkininkai neišgali mokėti, tad jau netrukus tėvas ir sūnus prie savo darbų liks vieni.

„Dirbant po 16 valandų per parą įmanoma ir dviese. O kai ateina laikas kulti rapsus, dirbam nuo rasos iki rasos, pamiegodami tik kelias valandas“, – kokią kainą tenka mokėti už tai, kad ūkis būtų pelningas, pasakoja R.Ulevičius.

Pernai ūkininkas baigė išmokėti kombainui įsigyti imtą banko paskolą, bet jau yra pateikęs paraišką dėl paramos naujiems pirkiniams. Ūkiui verkiant reikia naujo traktoriaus, modernesnės sėjamosios. Tad galvoti apie atokvėpį ūkininkas dar negali.

Namo gena ilgesys

Vieni ramygališkiai lenkia nugaras gimtinėje, kiti sunkiai dirba užsieniuose. Bet štai ir nauja tendencija miestelyje – grįžtantys namo emigrantai. Jie grįžta ne dėl to, kad nepasisekė ar per sunku, bet kad pasiilgo savos žemės ir nori čia, Ramygaloje, auginti savo vaikus.

35-erių Aurimas Tumelis kartu su žmona ir sūnumi į Lietuvą grįžo praėjusių metų pabaigoje. Dešimt metų Airijoje jis dirbo mėsos apdirbimo fabrike, vadovavo 50 žmonių, daugiausia lietuvių, latvių, lenkų, cechui.

„Skųstis gyvenimu Airijoje tikrai negalėjau. Turėjau gerą darbą, žmona taip pat dirbo, sūnui sekėsi mokykloje. Bet namai traukia, nieko nepadarysi. Man dėl bendravimo, laisvalaikio leidimo problemų nebuvo, tačiau žmona nesijautė gerai – dirbo nekvalifikuotą darbą, sunkiai mezgė pažintis. Nutarėme grįžti namo. Apsispręsti nebuvo sunku, nes jau emigruodami žinojome, kad tai tik metams kitiems, ne visam gyvenimui“, – brėžia liniją Ramygala–Airija–Ramygala reemigrantas A.Tumelis.

Keleri metai virto dešimtmečiu, bet per jį pavyko susitaupyti pinigų nuosavam namui Ramygaloje. Kai jo įrengimo darbai ėjo į pabaigą, Aurimas ėmė dairytis darbo gimtajame miestelyje. Pasiūlymas atsirado iškart – vos atšventęs įkurtuves vyras įsidarbino vadybininku medienos apdirbimo bendrovėje „Vytėja“. Čia jam ir bendrovei labai praverčia puikus anglų kalbos mokėjimas ir vadovavimo dideliam kolektyvui patirtis. Ramygaloje įsitvirtinusiam vyrui akivaizdu, kad tai patogi vieta gyventi, tad kelti sparnų į šalies didmiesčius jis neplanuoja. Nes gimtajame miestelyje ir darbo atsirado, ir vaikų darželis veikia, ir stipri gimnazija.

Ištvermės kalvė

„Kitur yra sporto mokyklų, yra galimybė rengti dideles atrankas ir tinkamus vaikus pasirinkti net pagal jų genetinius duomenis. O virvės traukimui nereikia nieko – tik 36 metrų ilgio virvės ir didelio noro“, – tikina fizinio lavinimo mokytoja Giedrė Maželienė. Nepaisant to, kad čia, seniūnijos miestelyje, nėra galimybių didžiajam sportui, Ramygalos gimnazijoje suburtą virvės traukimo komandą ji sugebėjo iškelti iki sportinių aukštumų.

Mokytojos kabinete šalia gimnazijos sporto salės – dešimtys komandos pelnytų taurių, medalių. Visa tai susikaupė per 8 virvės traukimo būrelio veiklos metus. Svariausias pasiekimas – tarptautiniame jaunimo turnyre GENSB užimta penkta vieta. Dar aukščiau yra iškilusi G.Maželienės vadovaujama moterų komanda. Europoje virvės traukimas – žinoma ir mėgstama sporto šaka, nors ir neolimpinė.

Ramygalos gimnazijos virvės traukimo komandą finansuoja rajono savivaldybė. Tačiau jos nariai nesiskundžia, kad to pakanka nebent kelionėms į turnyrus apmokėti, kad svarmenis turi atstoti plytos, o varžyboms ir treniruotėms reikalingus batus iš seno slidininkų apavo perdaro auksarankis Panevėžio batsiuvys.

22 metų Agnė Žadeikytė, mokytojos Giedrės auklėtinė, jau pati buria entuziastus virvės traukimo treniruotėms. Įstojusi į Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultetą Kaune, mergina nenorėjo pamiršti šios sporto šakos. Dabar ji jau vadovauja dviem komandoms, nors iš pradžių universitetas jos noro nepalaikė, neskyrė patalpų, tad teko treniruotis mokomojo korpuso koridoriuose. Agnei buvo pažadėta, kad patalpos bus skirtos tik tada, kai komanda kažką laimės.

„Pirmais metais išėję iš koridoriaus laimėjome pirmą vietą Lietuvos studentų čempionate – tada gavome inventorių, universitetas mums dabar nuomoja maniežą, transportą. Visa tai – mano mokytojos dėka. Ji ne tik treniravo – grūdino mūsų charakterius“, – įvertina savo mokytoją Agnė ir juokiasi, kad ne veltui Ramygala – ožkų, užsispyrusių gyvulių, miestelis.

Petro Malūko nuotr.

Aušra LĖKA

„Ne, – net nelaukdamas klausimo nukerta išskirtiniausiu Lietuvos dailininku tituluojamas Šarūnas Sauka ir priduria: – Atsiprašau, tikrai nieko nebus. Atsisveikinam gražiuoju, kol gražiai kalbu, nes galiu pradėti keiktis.“ Belieka pridurti: ir kas galėtų abejoti.

Savo namų Dusetose, kur jau 26 metus jis kūrena krosnį ir tapo, duris Š.Sauka sutinka atverti tik prispaustas jo parodos, prie kurios Vilniuje jau kelios savaitės nutįsusios eilės, dienraščiui rėmėjui. Bet Dusetų privalumas prieš Vilnių, kad čia nereikia laukti 18 metų, kad pamatytum Š.Saukos kūrybą. „Čia Sauka, ir čia, ir čia“, – rodo vietos dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas.

P.Malūko nuotr.

Ir nors vos 240 gyventojų turinčio vieno mažiausių (šešto nuo apačios) Lietuvos miestų herbe – trys žirgai, labiau atitiktų realybę, jei šioje trejybėje būtų ne tik žirgas, su kuriuo kitonykščiams labiausiai asocijuojasi Sartų žirgų lenktynių ant ledo išgarsintos Dusetos, bet ir dar du neatsiejami Dusetų triptiko dėmenys – mūza ir žuvis. Tiesa, jei tapytume Dusetų paveikslą a la Sauka, bet ne turinio, o detalių gausybės požiūriu, jų čia būtų į valias, nes dusetiškiai tikrai „su cinkeliu“.

Dusetų triptiką verta pradėti nuo fenomenalaus fakto: gyventojų čia, kaip ir daugumoje panašių miestelių, mažėja, tačiau mažėjant gyventojų menininkų tik gausėja.

Prie Dusetų prilipusiame Užtiltės kaime, beje, keturiskart didesniame nei pačios Dusetos, gyvenantis Š.Sauka – be abejonės, pats garsiausias dusetiškių menininkas, nes ir visoje Lietuvoje garsesnių už jį kažin ar yra. Bet jis čia – ne vienintelis mūzos tarnas.

P.Malūko nuotr.

Dusetų triptikas: 1. Mūzos

Dusetų galerijos gildijos narių – apie trisdešimt: apie dvidešimt dailininkų ir apie dešimt fotografų. Ar kam tekę girdėti apie liliputinį provincijos miestelį su tokia meno žmonių koncentracija? Vos atkūrus Nepriklausomybę, kai visur galvojo, kaip pramisti, Dusetose imta steigti dailės galerija, o giliausios šių laikų ekonominės krizės metais buvo perkirpta kultūros centro atidarymo juostelė. Mažame miestelyje TOKS kultūros centras (tikrai vertas rašyti didžiosiomis raidėmis, nes jis didžiulis, prifarširuotas moderniausių technologijų) iš pradžių net pasirodė it koks provincijoje paklydęs didmiesčio moderniosios architektūros egzempliorius. Gal tai europinių lėšų, kuriomis jis pastatytas, švaistymas, nes kam tokie rūmai miesteliui, kuriame gyvena 240 žmonių (šiandien jau gal net mažiau, nes naujausiame laikraštyje „Dusetos“ – ir jį miestelis turi – skelbiama, kad iš Dusetų anapilin iškeliavo dar keturi dusetiškiai)?

P.Malūko nuotr.

Kultūros centro Dusetų dailės galerijos (toks susijungusių kultūros centro ir dailės galerijos oficialus pavadinimas) vadovas dailininkas ir fotografas A.Stauskas pirmas, bet tikrai ne paskutinis Dusetose pirmiausia pataiso: Dusetos – ne miestelis, o miestas, mat turi miesto statusą. Bet nuo gimimo dusetiškis pripažįsta: per pastaruosius du šimtmečius Dusetose niekada nebuvo tiek mažai gyventojų. „Dusetos nyksta kaip ir visos Lietuvos miesteliai – tyliai ir graudžiai. Kai mokiausi mokykloje, joje buvo 800, dabar apie 300 vaikų“, – apgailestauja A.Stauskas.

Pačiose Dusetose gyventojų mažiau nei gimnazijoje mokinių, mat šie suvažiuoja iš visos Dusetų seniūnijos, kuriai priklauso aplinkiniai kaimai bei gyvenvietės, pavyzdžiui, prie Dusetų prilipęs Užtiltės kaimas, kuriame gyvena per tūkstantį žmonių.

Bet – unikalu – Dusetose ne tik dar išgyvenusi gimnazija, bet ir meno mokykla – savarankiška, ne rajono meno mokyklos filialas, nes savarankiško statuso praradimas dažnai ženklina agonijos pradžią. O į praėjusią savaitę kultūros centre vaidintą Kauno dramos teatro spektaklį susirinko beveik 200 žiūrovų – ir ne dykai, o pirkusių 6 eurus kainavusį bilietą.

„Svarstėme, ar surinksime tiek, bet jei geras renginys, atvažiuoja ir iš kaimyninių kaimų ar net iš Utenos, Zarasų, Ignalinos, Rokiškio – gerai, kad esame 35–40 km nuo šių miestų, tad toks spindulys – mūsų veiklos zona“, – skaičiuoja A.Stauskas.

Juolab ir tokio didžiulio – 1,3 tūkst. kv. m ploto su 14 darbuotojų – kultūros centro kaip Dusetose kiti gali tik pavydėti. 250 vietų salėje vyksta koncertai, spektakliai, o per visą scenos langą nuleidus ekraną dusetiškiai, kaip kokie sostinės kinomanai, čia žiūri „Kino pavasario“ filmus. Žiūrovų salės kėdžių konstrukcija tokia, kad jos gali „suvažiuoti“ padarant erdvę šokių pasirodymams ar čia rengiamoms tarptautinėms šaškių varžyboms.

P.Malūko nuotr.

„Stengiamės, kad čia būtų visko – ir popso, ir teatro, ir klasikinės muzikos, ir paskaitų. Turime ugdyti tam tikrą estetinį skonį. Klasikinės muzikos koncertai būna ir be bilietų, kad žmonės tik ateitų. Kai išgirsta gyvą grojimą, sako, negalvojom, kad klasikinė muzika taip įdomu“, – džiaugiasi A.Stauskas.

Ne kartą Dusetose lankėsi sostinės teatras „Lėlė“. Dabar buvo atvažiavęs beveik savaitei – ne tik vaidino, bet ir surengė lėlių parodą, edukaciniuose užsiėmimuose vaikus mokė pasigaminti lėles.

Štai kokia vien praėjusios savaitės renginių išklotinė: antradienį Kauno dramos teatras, ketvirtadienį spektaklis vaikams, penktadienį giesmių popietė – vietos chorų pasirodymai, dar vyko visuotinis regiono neįgaliųjų draugijos susirinkimas, vietos saviveiklininkų repeticijos.

Bet nors ir bilietus į renginius pardavinėja, ir nuomoja salę, ir konkursus dėl įvairių projektų finansavimo laimi, centras iš šių lėšų neišsilaikytų – tai Zarasų savivaldybės įstaiga ir pagrindinės išlaidos apmokamos iš jos biudžeto.

A.Stauskas juokiasi prisiminęs, kaip jo klasės draugas, apžiūrėjęs dar tada tik statomus kultūros rūmus, pasakė, puiku, tik viena bėda: kad taip Dusetose gyventų nors 15 tūkst. gyventojų.

Tad, žinoma, Virgilijų Noreiką ar fortepijono virtuozą iš JAV Aleksandrą Palei, į kurio koncertą Vilniuje nebuvo lengva patekti, kitas įžymybes atboginti į geografiniu požiūriu gilią provinciją – įspūdinga. Bet kaip rasti dvi šimtines provincijos žmonių, kurie nuo parduotuvių prekystalių ar galvijų aplinkiniuose kaimuose atsitrauktų paklausyti klasikinės muzikos ar ateitų į dailės parodą?

P.Malūko nuotr.

Į šį retorinį klausimą A.Stauskas turi konkretų atsakymą: nuo 1972-ųjų beveik 30 metų Dusetų mokykloje buvo sustiprintas dailės mokymas. Viskas prasidėjo nuo asmenybių: į mokyklą atėjo dirbti menotyrininkas Raimondas Gapšys, dabar jau 75-erių garsus dailės pedagogas, ir ėmėsi iniciatyvos sustiprintai mokyti vaikus dailės. Taip į Dusetas atvažiavo dailininkai Romualdas Pučekas, grįžo mokytojauti tuometį Dailės institutą baigę bendraklasiai Eugenijus Raugas ir A.Stauskas, kiti. Mokykloje dailės mokė šeši septyni mokytojai, buvo po penkias šešias dailės pamokas per savaitę, per dailės pamokas klasės net buvo dalijamos – dalis mokėsi tapybos, kiti keramikos ar menotyros.

P.Malūko nuotr.

Sustiprinto dailės mokymo mokykloje tikslas buvo ne parengti dailininkus profesionalus, o ugdyti visapusiškai išsilavinusius žmones, turinčius gerą dailės krypties išprusimą. Kai apie 2000-uosius sustiprintas dailės mokymas buvo panaikintas, nes „neįsirašė“ į naują reformą – profiliuotą mokymą, kad neišnyktų dailės tradicijos, prie Dusetų muzikos mokyklos įsteigtas ir dailės skyrius. Dabar muzikos skyriaus moksleivių gal 70, dailės – per 100, vadinasi, daugiau nei kas antras gimnazijos moksleivis dar mokosi ir menų. Meno mokykla gyvuoja, nes dabartinės moksleivių kartos tėvai baigę sustiprintą dailės mokymą, tad ir savo vaikus nori lavinti.

„Tai ir yra atsakymas, kodėl Dusetose nieko nestebina čia dešimtmečius kuriantys menininkai, jų plenerai, stovyklos ar 20 metų veikianti dailės galerija. Nuo mažens lavinta žmonių karta meną priima natūraliai, kaip esybę, ir taip nori lavinti ir savo vaikus“, – neabejoja A.Stauskas. O nuo mažens su dailės pasauliu gyvenantiems žmonėms nesvetima bus ir muzika ar teatras. Atrodytų, paprastas receptas ugdyti kultūringus žmones. Gaila, kad nedažnas.

Mokyklos dailės mokytojai tapo ir pamatu Dailės galerijai, prieš du dešimtmečius prasidėjusiai nuo kuklių parodėlių deputatų kambaryje seniūnijoje. Galerija sutraukė ir Dusetų krašte gyvenančius, ir iš čia kilusius ar čia sodybas turinčius menininkus. Šarūnas ir Nomeda Saukos čia grįžo į Nomedos senelių namus. Š.Sauka Vilniuje 18 metų savo parodos nerengė, o Dusetose surengė ir personalinę, ir visada dalyvauja metinėse parodose, kur eksponuoja savo didžiules drobes, pasak A.Stausko, ribojamas vieno parametro, kad pro trobos duris tilptų. Beje, visa Saukų šeima – meno žmonės: gimnazijoje dailę dėstanti Nomeda – tapytoja, Saukų duktė Monika menotyrininkė, sūnus Mykolas – skulptorius, jo darbas – dar viename mažam miesteliui unikaliame objekte – skulptūrų parke, įrengtame ten, kur lig tol buvo dusetiškių morkų ir burokėlių lysvės.

Keramikai Violeta ir Virgilijus Gasparaičiai atsikėlė į sodybą prie ežeriuko Antažiegės kaime iš Vokietijos, Leipcigo. Skulptorius ir tapytojas Algirdas Gaižauskas į Dusetas atsikraustė iš Vilniaus.

Prie Dusetų menininkų gildijos prisidėjo grafikas Arvydas Každailis, Fausto Kiršos tėviškėje netoli Dusetų praleidžiantis didžiąją vasaros ir rudens dalį, ir prie Dusetų sodybą turintis stiklo menininkas iš Panevėžio Remigijus Kriukas.

Bene tituluočiausia Dusetų fotografė – dailės galerijoje dirbanti Normantė Ribokaitė, surengusi 19 personalinių parodų ir laimėjusi daugybę Lietuvos ir tarptautinių fotografijos laurų.

Taip pamažu kūrėsi Dusetų fenomenas: gyventojų mažėjant menininkų vis daugėjo.

Beje, Dusetų kraštas – visais laikais buvo mūzų palytėtas: iš čia kilę poetai Paulius Širvys, Antanas Vienažindys, Antanas Strazdas, kalbininkas Kazimieras Būga, kompozitorius Juozas Gruodis. Dabar Dusetas garsina dusetiškiai broliai aktorius Algis Latėnas ir kompozitorius Faustas Latėnas.

Mūzos dosnios Dusetų kraštui: liaudies meną čia kuria ir kitus jo moko amatų centrą Dusetose įsteigęs medžio skulptorius Erikas Čypas. Akordeonus čia plėšo Juozo Švedo vadovaujami muzikantai. O kaip tiksliau nei „Atgaiva“ galėjo pasivadinti literatų klubas.

Dusetų triptikas: 2. Žirgai

Dusetų dailės galerijoje atidaryta tradicinė, šiemet dešimtoji, žirgo dailėje paroda liko vienintelis Sartų šventės ženklas: žiema pajuokavo nutirpdžiusi ledą – lenktynių nebus. Tad vis tiek susiruošusiems šį savaitgalį paiškylauti Dusetose teks tenkintis tapytais žirgais.

Pasakoti apie Dusetas nepaminint žirgų – tas pats, kas iš Paryžiaus panoramos ištrinti Eiffelį. Juk būtent šimtametės žirgų lenktynių tradicijos išgarsino Dusetas toli už nedidelių miestelio ribų, jas kartą per metus, Sartų lenktynių dieną, pagal gyventojų skaičių praplėsdama iki didmiesčio, ne ką mažesnio nei Alytus – Dusetų seniūnas Saulius Kėblys pasakoja, kad rekordinis lenktynių žiūrovų būrys buvęs per 50 tūkst.

Bet Dusetose žirgai – ne tik Sartų lenktynėse: čia jų visur apstu – nuo žemaitukų Sartų žirgyne iki raudonų žirgų trijulės Dusetų herbe, medinių ar akmeninių miestelio skulptūrų parke ir dailės galerijoje. Planuota jų išskaptuoti ir iš ledo, bet jo neliko net lenktynių trasai hipodrome.

Pasak seniūno, lenktynes ant Sartų ežero ledo jau reikia užmiršti visam gyvenimui. Anksčiau buvo šaltesnės žiemos, ir tai traktorius kartą atvažiavo valyti trasos, įlūžo ir paskendo. Ežeru pratekanti Šventosios upė plauna ledą iš apačios, tad nebūtų rizikos, jei ledo storis siektų kokius 45 cm, o sausio pabaigoje tebuvo 18 cm.

Besirengdami lenktynėms tris savaites kasdien iš Sartų ežero dusetiškiai traukė vandenį ir pylė ant hipodromo tako. Bet dvi dienos lietaus niekais paleido visą darbą. O žirgai brangūs, kas rizikuos juos paleisti į tokią „pliūrą“, likusią iš tako. Kaip ir neberizikuoja leisti nemokantiems vadelioti. „Nereikia daryti parodijos. Brazauskas parodė „pavyzdį“ – daugiau niekas nebando“, – į klausimą, ar prasineša kada su žirgeliu lenktynių trasa, atsako seniūnas, primindamas Algirdo Brazausko fiasko, kai jis, panoręs išbandyti savo gebėjimus vadelioti, įlėkė į žiūrovų tribūną.

Tad šiemet ir pora ristūnų, Lietuvos žirgyno Sartų skyriuje rengęsi startams ant ledo, liks neparodę, ką geba.

Bet didžiajai daugumai Sartų žirgelių lenktynės nė motais – žirgyne auginami žemaitukai netinkami varžytis su ristūnais, nes ne tokie greiti, nors nuo jų Sartų lenktynės ir prasidėjo – ūkininkai suvažiavę su savo darbiniais arkliukais ir lenktyniaudavę ant Sartų ežero. Tiesa, prieš porą metų buvo ir specialus tik žemaitukų važiavimas.

Iš viso šiandien Sartų žirgyne žvengia 204 žirgai, iš kurių 196 žemaitukai. Monopolis, Maršrutas, Moskitas – vardai suteikiami pagal mamos vardo pirmą raidę, tad žirgyno darbuotojams tenka būti krikštatėviais, o „broliukams“ ir „sesutėms“ sugalvoti vardus iš tos pačios raidės reikia fantazijos.

Žirgyno misija, remiama ir valstybės, išlaikyti žemaitukų veislės genofondą. Specialistai įvertina kiekvieną žirgelį, ir kergiami tik geriausi, kad būtų išsaugota lietuviška veislė.

Bet ne tie laikai, kai žemaitukais lietuviai nuo Baltijos iki Juodosios jūros nujojo, ir ne tie, kai tvirtą, ištvermingą, nereiklų pašarui, nediduką – apie pusantro metro ūgio žemaituką darbui pirko.

Žirgyno vadovas Kęstutis Svilas, žirgyne dirbantis jau 35 metai, pasakoja, kad dabar jų paklausa sumažėjusi – per metus parduoda apie penkiasdešimt, daugiausia nebe ūkininkams, o kaimo turizmo sodyboms, daugiau pramogai. Vienas žemaitukas kainuoja iki tūkstančio eurų.

Žirgai, galima sakyti, dusetiškiams duoda ir darbo. Neskaičiuojant Dusetų menininkų darbo valandų juos kuriant iš molio, medžio, akmens, metalo ar tapant drobėje ir visų Dusetų žmonių triūso rengiantis Sartų lenktynėms, žirgai – nuolatinis darbdavys dešimčiai dusetiškių: tiek jų dirba Sartų žirgyne.

Dusetų triptikas: 3. Žuvys

Bet didžiausias Dusetų darbdavys – žuvys. Ne, turiu galvoje ne ant ežerų ledo sutūpusius žvejus ar šiltesniu metų laiku iš valtelių nukarusius meškerykočius, nors ežerai apie Dusetas net oficialiai taip ir vadinami – žvejų rojus. Ir čia ne kokia metafora – Dusetos laimėjo Aplinkos apsaugos ministerijos „Žvejybos rojaus“ konkursą ežerams įžuvinti.

Pusšimtį dusetiškių visus metus maitina „Vasaknų žuvys“. Tai didžiausia ir sparčiausiai besiplečianti seniūnijos įmonė ir, kaip pasakoja prieš trisdešimt metų ją įsteigęs Algirdas Šiukščius, sustoti neketinama. Štai pernai su europinių fondų pagalba pastačius žuvies cechą čia žuvys pereina visą ciklą – nuo inkubatoriaus iki stalo. Planuojama pirkti įrangą kulinarijos cechui, iš savo išaugintų žuvų gaminti kulinarinius gaminius, konservus.

Cechas perdirba tik pačių užaugintą žuvį, o asortimentas tikrai didelis – eršketai, upėtakiai, plačiakakčiai, karpiai, amūrai, seliavos. Naujausia įranga, pavyzdžiui, filetavimo mašina – čekšt, ir nukerti žuviai galvą, specialiu šepečiu išvalomi viduriai, šeimininkių svajonė – aparatas kaulams išimti, moderni rūkykla. Kur įmanoma, procesai kompiuterizuoti. Beje, į cechą žuvis patenka po dviejų savaičių dietos: pasirodo, tiek nemaitinta žuvis išskirtinai gardi, kuo nė neabejoja nuolatiniai jos pirkėjai firminėse „Vasaknų žuvų“ parduotuvėse Utenoje ir čia pat, Vasaknų, kaime.

Dabar Vasaknų žuvys auga 480 ha užimančiuose savuose ir dar 640 ha išsinuomotuose tvenkiniuose ir visur – natūraliame tekančiame vandenyje: pavasarį tvenkinius užpildo vandeniu iš Indrajų ežero, iš Šventosios, o rudenį jį išleidžia atgal. A.Šiukščius sako, kad tokiame vandenyje užaugintų žuvų skonis nepalyginamas su išaugintos recirkuliacijos sistema veikiančiuose tvenkiniuose.

Auginti žuvis – ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. A.Šiukščius pasakoja, kad pirmiausia mailius įleidžiamas į nedideles talpas paaugti, o pavasarį žuvininkams sava sėja – mailius vežamas į „pradinukų“ tvenkinius. Čia per vasarą maitinamos žuvytės rudenį vėl sugaudomos ir vežamos žiemoti į kitas talpas, iš kurių pavasarį perkeliamos jau į dvimečių žuvų tvenkinius. Rudenį žuvys vėl išgaudomos ir dar kartą peržiemojusios patenka į „ganyklas“, kur trejų metų žuvis jau tinkama prekybai. Maža to, jei kokia liga, tenka imtis profilaktinio gydymo, nes kiekvienai žuvytei, kaip žmogui ar gyvuliui, nesuleisi vaistų.

Žuvį nelengva ne tik užauginti, bet ir parduoti. „Atsirado rinka, sako, duok šimtą tonų. O juk žuvies neužauginsi per metus – reikia trejų, tad reikia turėti ir metinukų, ir dvimetinukų, ir jau trimečių – visą įsuktą ratą“, – žuvų verslo specifiką atskleidžia „Vasaknų žuvų“ vadovas ir savininkas.

Per metus įmonė parduoda gyvų karpių apie 400–500 t, eršketų apie 100 t. Beveik pusė karpių keliauja į Lenkiją, kur tradicinis lenkiškas karpis ant kalėdinio lenkų stalo dažnai būna vasakniškis.

Ar kiaurą dieną aplink žuvis besisukiojančiam „Vasaknų žuvų“ vadovui dar norisi žuvį valgyti? „Ir pats su meškere ant ledo ir šiemet sėdėjau, ešeriukų sugavau, moku žuvį ir sutvarkyti, ir pagaminti, ir valgyti mėgstu“, – sako ne tik stambiausias Dusetų seniūnijos darbdavys, bet ir renginių, įvairių iniciatyvų rėmėjas. Beje, vien naujasis cechas atsiėjo apie 2 mln., dar skaičiuojant litais, iš kurių europinės paramos tebuvo 300 tūkst., kitus reikėjo pridėti savus. Bet A.Šiukščius juokiasi paklaustas, ar žuvys jį padarė milijonieriumi – sako, ką uždirba, tą investuoja ir dar kiek prisideda paremdamas Dusetų mokyklą ar renginius. „Juk savas kraštas“, – savo dosnumą paprastai motyvuoja verslininkas.

Ypatingos Dusetų žmonos

Vis dėlto Dusetų vaizdą sunku įtalpinti į triptiką – tam labiau tiktų garsiausio dusetiškio Š.Saukos paveikslų formatas ir detalių įvairovė. Beje, vaikštinėdama po miestelį nejučia dairiausi atpažįstamų iš jo paveikslų veidų – jei jau vištas dailininkas tapo „iš natūros“, tai žmonių figūroms juo labiau turėtų kas pozuoti tais retais atvejais, kai žmogus Š.Saukos paveiksle – ne jo paties veido. Bet tapytojo modelių sutikti neteko.

Kaip ir apskritai miestelio gatvėse sutikome vos vieną kitą žmogų. Vis dėlto nors nuo XVI a. pradžios minimos Dusetos dabar akyse nyksta, bet tai tikrai ne kaimas, o miestas: čia centrinėse gatvėse net senesnės statybos namai – miestietiški, dideli – ne įprastiniai miestelių tvoromis atsitvėrę privatūs namukai su darželiu į paradinę pusę ir daržo lysvėmis bei vištide į vidinę. Seniūnija gavo net 11,4 mln., skaičiuojant litais, vien vandentiekio ir nuotekų sutvarkymui, tad namelių su širdele čia irgi nereikia dairytis.

Beje, seniūnas išduoda paslaptį, kaip Dusetoms pavyksta gauti ES pinigų: sako, kur reikia, mes – kaimas, kur reikia – miestas, tad pavyksta pasinaudoti visomis įmanomomis programomis. Jau dešimtmetį čia seniūnas S.Kėblys džiaugiasi ir dusetiškių vienybe: kiti panašaus dydžio miesteliai suskilę į kelias bendruomenes, o čia veikia štai tokia – Dusetų seniūnijos ir parapijos bendruomenės santalka.

Beje, Dusetose ir pramogos – miestietiškos: čia ne tik klesti menai, bet yra ir teniso kortai, gal čia auga ir Lietuvos futbolo viltys, bent jau mergaičių futbolo žvaigždžių čia esama nacionalinės reikšmės. O sporto tradicijos – ne ant pliko lauko: aktyvaus sporto klubo „Ainiai“ ištakos – nuo 1963 m., kai čia buvo ištisas melioratorių miestelis su sportiškais vyrais.

Vis dėlto iliuzijų, kad Dusetos vėl taps miestas ne tik pagal oficialų statusą ar kad susigrąžins sovietinės okupacijos metais trumpai turėtą rajono centro poziciją, neturi niekas. Ironizuojant galima sakyti, kad čia perspektyviausias Franko Kruko verslas: miniatiūriniame miestelyje – net dvi šarvojimo salės. Nenuostabu: per visą seniūniją pernai gimė 5, o mirė 56 žmonės. Prieš devynerius metus visoje seniūnijoje gyveno 3,4 tūkst., o dabar 2,5 tūkst. gyventojų. Beje, net beveik penktadalis darbingo amžiaus žmonių – bedarbiai ir, neabejoja seniūnas, dalis jų – ne todėl, kad darbo nėra.

Tiesa, vasarą Dusetose gyventojų skaičius beveik patrigubėja, kai prie ežerų į savas ar kaimo turizmo sodybas sulekia gamtos pasiilgę didmiesčių žmonės. Bet tiek tos lietuviškos vasaros – nebent jei visuotinis klimato atšilimas prailgins gero oro sezoną. O Sartų lenktynės tik vienai dienai per metus Dusetas padaro visos Lietuvos žiemos sostine. Bet va palijo kelias dienas – ir po sostinės šlovės.

Juokaujant galima sakyti, kad ne sezoninių, o nuolatinių gyventojų Dusetoms prisivilioti kol kas sekasi tik dusetiškių moterų dėka. Juk net garsusis Š.Sauka čia, kaip sakoma, užkuriomis: Dusetos – jo žmonos gimtinė. N.Saukienė, taip pat dailininkė, mokanti dailės Dusetų gimnazijoje, pasakoja, kad čia gyveno jos seneliai, o Dusetos buvo miestelis su normalia ligonine, kurioje buvo ir chirurginis skyrius, ir gimdymo namai, kur ir ją pačią pagimdė. Nors paskui Nomeda gyveno Vilniuje, ten baigė mokyklą, tuometį Dailės institutą, o jos mama lig šiol Vilniuje tebegyvena, bet tais laikais tokiems kaip jiedu su vyru, baigusiems institutą, gauti butą Vilniuje nebuvo galimybės. Tad išvažiavo vienai vasarai į Dusetas ir liko – dabar jau bus 26 metai, tiek pat, kiek sūnui.

Planavo – kai vaikams reikės eiti į mokyklą, išvažiuos. Bet paskui nutarė, kad pradinę vaikai gali baigti ir čia, juolab čia ramiau, saugiau. Bet abu vaikai čia baigė ir vidurinę mokyklą, kurios mokytojai geri, vaikai valstybinius egzaminus šimtukais išlaikė.

„Ir vis atrandam pasiteisinimų nieko nekeisti. Toks laikinumo jausmas – tarsi gyvenam laikinai, tad nieko labai keisti nereikia. Taip, matyt, ir nugyvensim, – šypsosi N.Saukienė. – Jaunimui čia nyku, nebent vasarą linksmiau, kai galima maudytis. Bet mes turime savo kampą, turime kur dirbti, mums daugiau nieko ir nereikia.“

Juk visur žmonės gyvena. Vilniuje mano, kad provincija – kaimiečiai, runkeliai. Bet jei gyveni ten, kur runkeliai, nebūtinai runkeliu tapti. „Čia labiau širdingi žmonės, jei tau reikia, atrakins vaistinę ir sekmadienį. Tas tai nuostabu“, – sako N.Saukienė.

Kita dusetiškė čia prisiviliojo kitos srities įžymybę – parasparnių čempioną Tadą Grinevičių, greitai tapusį čia savu. Net bažnyčios klebonas surengia parasparnininko sveikinimus naujų pergalių proga, mat jis – ir bažnyčios choro giedotojas.

Dusetose, žmonos gimtinėje, dabar gyvena ir septyniolika metų Lietuvos generalinei urėdijai vadovavęs Benjaminas Sakalauskas, dabar Rokiškio urėdas. Galima sakyti, kad ir Vilniuje dirbdamas viena koja jis buvo likęs čia, beveik kas savaitgalį važiuodavęs į prie Dusetų puoselėjamą sodybą su žvėrinčiumi. Prieš penkiolika metų B.Sakalauskas čia atsivežė pirmuosius kelis dėmėtuosius, kelis tauriuosius elnius, dar danielių ir muflonų. Dabar žvėrinčiuje apie keturiasdešimt gyventojų – ne tik paganyti akis šeimininkams ir su ES fondų parama įrengtos jų kaimo turizmo sodybos svečiams – dalį žvėrių Sakalauskai parduoda. Auga danielių paklausa ir ne tik dėl mados juos auginti – kai prasidėjo šernų ligos, medžiotojai danielius išleidžia į savo medžioklės plotus.

Tiesa, nei kaimo turizmo, nei žvėrinčiaus aritmetika pliuso neduoda, skaičiuoja urėdas, bet, sako, atgaiva – žiūri į žvėris ir viskas, kas susikaupia per savaitę, atlėgsta.

Beje, B.Sakalauskas iki karjeros Vilniuje buvo Zarasų rajono meras. Grįžęs į Dusetas jis vėl išrinktas į Zarasų rajono tarybą, net į merus kalbino pretenduoti, bet jis pats tokių planų neturėjęs, sako, dabar taryboje atstovaująs kaimiškajai rajono daliai, siekia, kad renginiai ir pinigai nenusėstų tik rajono centre. O dusetiškiai, jo vertinimu, net aktyvesni už pačius zarasiškius. Dusetose ne tik įsteigta pirma provincijoje dailės galerija – ir Sąjūdį bene vieni pirmųjų rajone įsteigė, ir Nepriklausomybės laikų paminklą atstatė.

Beje, B.Sakalauskas – ir su jo paties pagalba sukurtos dailės galerijos fotografų gildijos narys. Pirmą fotoaparatą „Zorkij“ –  nenaują, bet neprastą – tėvukas nupirko, kai jis buvo kokių šešiolikos, šeimai gyvenant tremtyje Sibire. O prieš kokius penkerius šešerius metus vėl paėmė fotoaparatą į rankas. Aistringas medžiotojas dabar pasakoja, kaip nuo kokios trečios nakties iki paryčių gali budėti krūmuose, kad fotoobjektyvu sumedžiotų gerą kadrą.

Štai tokius neeilinius vyrus kaip Š.Sauka, T.Grinevičius ar B.Sakalauskas ir kitus užkuriomis į Dusetas atvežusios dusetiškės, matyt, – tikrai neeilinės moterys: priešingu atveju už ką jas kasmet vyrai tradicinėse tarptautinėse žmonų nešiojimo varžybose ant rankų temptų?

Bet negali dėti vilčių vien į tai, kad dusetiškės čia parveš gyventojų. Tad Dusetų seniūnas tikisi, kad bent jau dešimt penkiolika esamų padės sulaikyti nuo išvažiavimo planuojamas statyti mėsos ir pieno apdirbimo cechas. Gal prie vietos žmonių gerovės prisidės, jei bus patenkinta Dusetų ir kelių aplinkinių vietovių paraiška gauti turizmo traukos vietovės statusą. Tiesa, dar reikia prie Sartų ežero įrengti kempingą, dviračių, riedučių, pėsčiųjų takus, apšvietimą.

O pramogoms ir linksmybėms dusetiškiams fantazijos netrūksta: kas vidurvasarį čia net tris dienas skamba kraštiečių šventė su muzika, fejerverkais, sporto varžybomis, prieš porą metų Dusetos garsėjo ir vėžių gaudymo varžytuvėmis.

Ką švęsti dusetiškiai turi. Kad tik liktų kam švęsti.

P.Malūko nuotr.

Vos 240 gyventojų turinčio vieno mažiausių (šešto nuo apačios) Lietuvos miestų herbe – trys žirgai, labiau atitiktų realybę, jei šioje trejybėje būtų ne tik žirgas, su kuriuo kitonykščiams labiausiai asocijuojasi Sartų žirgų lenktynių ant ledo išgarsintos Dusetos, bet ir dar du neatsiejami Dusetų triptiko dėmenys – mūza ir žuvis. Tiesa, jei tapytume Dusetų paveikslą a la Sauka, bet ne turinio, o detalių gausybės požiūriu, jų čia būtų į valias, nes dusetiškiai tikrai „su cinkeliu“.

Petro Malūko fotoreportažas iš Dusetų:

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-05-2016-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

P.Malūko nuotr.

Laukuvos miestelis nuo seno išsiskyrė dangun šaunančiais bažnyčios bokštais, o šiais laikais jį papuošė dar du aukštaūgiai – meteorologinis radiolokatorius ir vėjo jėgainė. Ir pačių laukuviškių žvilgsniai bei siekiai nukreipti į aukštumas. Petro Malūko fotoreportažas iš Laukuvos.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

Straipsnį apie Laukuvą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2016-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

P.Malūko nuotr.

“Veidas” tęsia straipsnių ciklą “Neglamūrinė Lietuva”. Šį kartą mes aplankėme Molėtų rajono pakraštyje prigludusius Videniškius. Su miesteliu susijusios istorinės datos veda į amžių glūdumą. Bet svarbūs reikalai čia vyksta ir šiandien. Pateikiame Petro Malūko fotoreportažą, o publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete  http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

P.Malūko nuotr.

“Veidas” tęsia rubriką apie nedidelius šalies miestelius “Neglamūrinė Lietuva”. Šį kartą žurnalistė Jūratė Kiliulienė apsilankė Žemaitijos miestelyje Darbėnuose. Pateikiame fotoreportažą iš šio mažo ir mielo miestelio, o visą straipsnį skaitykite rytdienos “Veido” numeryje arba jau dabar įsigykite jį internetu http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2015-m

Petro Malūko nuotr.

Toli nuo šalies didmiesčių įsikūrę Veisiejai sugebėjo prisišlieti ir prie aukštosios kultūros, ir prie didžiojo sporto. Miestelio gatvės pavadintos iškilių čia gyvenusių, dirbusių žmonių vardais, jo aukso fonde – dešimtys Lietuvos ir užsienio kūrėjų tapybos, skulptūros darbų ir pernai jį papildęs pasaulio čempiono medalis.

Jūratė KILIULIENĖ

Niekas šių turtų Veisiejams nepateikė ant lėkštutės. Žinomumą ir šiokį tokį pavydą tų, kuriems sekasi ne taip gerai, jiems teko užsidirbti savomis jėgomis. Tik vieną dovaną miestelis yra gavęs iš aukštai – jį supantį ežeringą kraštovaizdį. Ančios ežero pusiasalyje išsidėstę Veisiejai visada buvo įdomūs turistams, gamtos mėgėjams.

Ir tenka tik apgailestauti, kad šį patrauklų įvaizdį ilgu šešėliu dengia kitas – miestelis patenka į zoną, kurioje siaučia kontrabandininkai, jis vis minimas kriminalinėse kronikose. Visai greta – skylėta kaip rėtis siena su Baltarusija, o už jos – pigios cigaretės ir degalai, gundantys nusikalstamiems žygiams.

Su tokia realybe vietos gyventojai kol kas priversti taikytis, bet atvykėliams ji net nekrinta į akis. Kokia kontrabanda, kai vos įsukęs į miestelį pasijunti tarsi muziejuje. Per nepriklausomybės 25-metį čia įrengti trys skulptūrų parkai, Veisiejų dailės galerijos fondas pasipildė šimtu plenero „Veisiejų pavasaris“ dienomis sukurtų tapybos darbų.

Veisiejai / P.Malūko nuotr.

Miestelis brangina ir savąsias įžymybes. Yra kurį laiką čia gyvenusio esperanto kalbos kūrėjo Liudviko Lazario Zamenhofo paminklas. Iš šių kraštų kilusio poeto Sigito Gedos vardas suteiktas miestelio gatvei ir gimnazijai. Paminklu pagerbtas ir čia daugelį metų vargonavęs kompozitorius Juozas Neimontas.

Kalvystė nuspalvino gyvenimą

Į Veisiejus įsisukę kūrybos vėjai keičia ne tik miestelio veidą, bet ir jo gyventojų likimus.

„Kadaise lyginau automobilių skardas, dabar užsiimu menine kalvyste, – kvatoja veisiejiškis Juozas Varnelis, buvęs technikas mechanikas, dabar tautodailininkas. – Ma­nęs dažnai klausia, kodėl pasirinkau tokį sunkų darbą. Taip, rankas skauda, raumenis gelia, bet pasižiūri – gražus kūrinys išėjo, žmogus laimingas, tai didžiausias atlygis. Remontuodamas automobilius to nepatirdavau, matyt, darbu vien pinigus uždirbti man maža.“

Veisiejiškis Jonas Varnelis / P.Malūko nuotr.

Per pastaruosius keliolika metų jo gyvenime įvyko daug pokyčių, leidusių patirti kūrybinį džiaugsmą ir suteikusių galimybę pragyventi iš širdžiai mielo užsiėmimo. Viskas prasidėjo nuo pirmojo miestelyje surengto plenero, į kurį suvažiavo visas šalies kalvystės meno žiedas – Vladas Kuzinas, Vytautas Jarutis, Zigmas Žilinskas, Valdas Valen­tinavičius. Juozą, kaip šį bei tą nutuokiantį apie metalo darbus, plenero rengėjai buvo prašę jiems talkinti.

„Man buvo labai smalsu, kaip jie dirba, per dienas negalėjau atsitraukti. O tada pagalvojau: ar jų rankos kitokios, kad jie gali, o aš ne? Pleneras baigėsi, pradėjau ir pats bandyti. Tuo metu Veisiejų technologijos ir verslo mokykloje dėsčiau šaltkalvystę, bet tas darbas didelio malonumo neteikė. O čia likimas pamėtėjo tokią dovaną – galėjau mokytis iš pačių geriausių kalvių, kaip ja nepasinaudosi? Kitąmet į plenerą jau buvau pakviestas kaip dalyvis. Turėjau savo autoservisą, bet viską trenkiau, dabar net savo automobiliui rato nepakeičiu“, – pradžią prisimena J.Varnelis.

Kalvyste jis susidomėjo jau būdamas brandaus amžiaus, bet tai nesutrukdė siekti amato aukštumų. Kūryba nuvedė į Tautodailininkų sąjungą, po kurio laiko pats subūrė Dainavos krašto amatininkų, menininkų ir tautodailininkų asociaciją, dabar vienijančią jau 40 kūrėjų. Veisiejiškis seniai nebeskaičiuoja šalių, kuriose yra jo darbų. Tai kone visa Europa, taip pat JAV, Japonija.

J.Varnelio pastangomis kalvystė tapo ma­dinga ir tarp Veisiejų jaunuolių. Lazdijų meno mokyklos Veisiejų filiale jam pavyko įsteigti meninės kalvystės klasę. Kadaise rengęs žemės ūkio technikos remontininkus, dabar Juozas ugdo jaunuosius kalvius. Ta pati suodina dirbtuvė, tas pats kurtinantis metalo apdorojimo triukšmas ir žiežirbomis spjaudantis žaizdras, tik visai kita mokinių ir mokytojo motyvacija, kitos perspektyvos. Kalvystės klasėje galioja griežtos taisyklės, tarkim, draudžiama vartoti keiksmažodžius, bet norinčiųjų čia mokytis netrūksta. Dabar J.Varnelis turi 13 mokinių.

Veisiejai / P.Malūko nuotr.

„Šįmet pirmas mano auklėtinis įstojo į Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetą studijuoti metalo meno. Išleidau ne vieną kartą, nemažai mano mokinių jau dirba savarankiškai. Pasiūlau juos savo klientams, kad pinigą užsidirbtų, pajustų, kad iš to galima gyventi“, – pasakoja Juozas.

Svarbiau menas nei verslas

Gal kylanti kalvių karta pagaliau išmokys dzūkus verslumo? Šio nederlingų žemių krašto žmonės, neišskiriant nė veisiejiškių, nuo senų laikų tikina nesą apsukrūs, nemoka sukti reikalų. Dar neseniai Veisiejuose nebuvo nė vienos kavinės, vasarą čia plūstantys turistai negalėjo atsistebėti, kad nėra kur pavalgyti. Seniūnas metų metais viliojo geromis patalpomis ir palankiomis nuomos sąlygomis, bet tik šįmet pavyko prisikviesti verslininką iš Lazdijų.

Tiesa, miestelio pakraštyje ketvirtadieniais verda didžiausias Alytaus apskrities turgus. Toje pat aikštėje turgavietė buvo jau prieš 200 metų, o prieš kelerius metus Lazdijų verslininkas Petras Jurkevičius pabandė atgaivinti tradicijas. Ir pataikė. Pasirodo, žmonėms tebereikia vietos, kur galėtų ne tik apsipirkti, bet ir sužinoti vietos naujienas, pasidalyti gandais. Geru oru turguje savo prekes išsidėlioja apie 200 prekeivių, tarp jų – ir iš Lenkijos, apsilanko tūkstantis pirkėjų.

Dar miestelyje veikia knygynas ir net gėlių parduotuvė. Gėlininkė Regina sako, kad įvedus eurą prekyba šiek tiek sulėtėjo, bet gėlių ji ir dabar parduodanti nemažai. Yra nuolatinis gedulingų krepšelių ir vainikų poreikis, o daugiausia pelno duoda Motinos diena, Valentino diena ir Vėlinės.

„Veisiejai – romantiškas miestelis, mūsų vyrai stengiasi dėl moterų. Dažnai padedu išrinkti gėlytę į pasimatymą einančiam vaikinui, būna, kad ir 20 rožių puokštę prašo surišti“, – vardija Regina, prie prekystalio stovinti šešias dienas per savaitę.

Romantišką miestelio būdą išduoda ir šviečiantis bei grojantis Ančios ežero fontanas. Veisiejiškiai tokį įsirengė pirmieji Lietuvoje ir net neburnoja, kad jo išlaikymas per metus kainuoja kone 4 tūkst. eurų.

Gražūs dalykai čia vertinami. Per 15 „Veisiejų pavasario“ plenerų, sumanytų vietos menininko, filantropo Vytauto Žukausko, miestelis praturtėjo 250 meno kūrinių: abiejose mokyklose, Regioninio parko direkcijoje bei urėdijoje eksponuojamais paveikslais, po miestelį išsibarsčiusiomis medžio ir akmens skulptūromis, kalvystės dirbiniais.

Jų autoriai – kūrėjai iš 15 užsienio šalių ir tokie Lietuvos dailės meistrai, kaip tapytojas Aleksandras Vozbinas. O ištikimas Veisiejų bičiulis garsus Latvijos režisierius Janis Streiča, vedęs iš šio krašto kilusią lietuvę, prieš dvejus metus padėjo surengti plenero tapybos darbų parodą prestižiškiausioje Rygos dailės galerijoje Šv. Petro bazilikoje.

Veisiejai / P.Malūko nuotr.

J.Streičą veisiejiečiai vadina miestelio ambasadoriumi Latvijoje. Čionykščiais reikalais gyvena ir jo duktė aktorė Viktorija Streiča bei žentas aktorius ir režisierius Kęstutis Jakštas.

Artūras prisipažįsta, kad smalsumas jį atvedė ir prie tikėjimo tiesų. Jis yra Veisiejų baptistų bendruomenės „Gyvybės kelias“ narys.

„Anksčiau labai stipriai kabinausi į materialųjį gyvenimą, draskiausi, norėjau kuo daugiau užsidirbti. Vien apie tai sukosi mintys. Dabar atradau ramybę, ir man nieko netrūksta – materialių gėrybių taip pat. Kas tie pinigai, jei neturi ramybės? Ne vienas mano draugas susikrovė milijonus, išsistatė puikiausius namus, juk žinote – pasienis, kontrabanda. Bet šeimos sužlugdytos, vaikai verkia, žmonos nelaimingos, nes vyrai skęsta alkoholyje“, – apie miestelio skaudulius pasakoja A.Mačionis.

Veisiejų baptistų bendruomenė dabar vienija 40 tikinčiųjų. Melstis jie renkasi į išskirtinės architektūros miestelio pastatą – buvusią sinagogą. Tarpukario žydų, gyvenusių Veisiejuose, palikuoniai pardavė ją baptistams už simbolinę kainą džiaugdamiesi, kad jų maldos namai bus pritaikyti tikėjimo reikmėms.

Nors „Gyvybės kelio“ bažnyčia miestelyje atsirado kartu su nepriklausomybe, vietos žmonės į ją tebežiūri įtariai. Sklando gandai apie dešimtinės mokestį, kitokias prievoles. Bet katalikai, besimeldžiantys Dzūkijos katedra vadinamoje Šv. Jurgio bažnyčioje, kitatikiams gyventi netrukdo. Mažas miestelis rado jėgų priimti kitokį, netradicinį požiūrį.