Sauliaus Žiūros nuotr.

Prieš daugiau nei 40 metų skrisdama „Aeroflot“ lėktuvu iš gimtojo Milano į Jerevaną, judėjimo negalią nuo gimimo turinti dvidešimtmetė Ines Robolotti nugirdo stiuardesę rusiškai sakant savo kolegei: „Ir ko ta invalidė iš viso keliauja? Sėdėtų namie, niekam problemų nekeltų.“ „Aerofloto“ darbuotoja nežinojo, kad keleivė, kuri jau tada mokėjo ne tik rusų, bet ir dar bent septynias užsienio kalbas, taps Italijoje gerai žinoma civilinių bylų teisėja, o per keturis dešimtmečius aplankys daugiau kaip 100 valstybių.

Rima JANUŽYTĖ

„Kur nesu buvusi? Oi, kaip sunku pasakyti. Daug, daug kur. Aš šimtu procentų neįgali, bet turbūt tik keli sveiki žmonės aplankė tiek šalių, kiek aš, – sako po Baltijos šalis šią vasarą keliavusi dabar jau buvusi teisėja I.Robolotti, šiemet įsirašiusi vieną paskutinių pliusiukų Europos žemėlapyje. – Buvau Australijoje, daugybėje Azijos šalių. Ko gero, visose. Lankiausi Polinezijoje, išmaišyta visa Šiaurės Amerika – Aliaska, Kanada, JAV. Havajai, Afrika, visa Šiaurės, Pietų Afrika, Botsvana, Zambija… Net sunku suskaičiuoti. Beveik visos.“

Jai lengviau pasakyti, kur dar nebuvo: Albanijoje, Antarktidoje, ir tai, ko gero, viskas. Gyvenimo džiaugsmu trykštanti moteris prisipažįsta, kad kandūs rusų oro linijų stiuardesės žodžiai prieš daugelį metų jai tapo savotišku įkvėpimo šaltiniu, užkūrusiu vidinį variklį, kuris visu pajėgumu ją į priekį varo iki šiol. Tiesa, dabar keliauti jai jau sunkiau nei jaunystėje, tačiau tai nereiškia, kad neįmanoma: „Kai buvau jauna, keliavau į pačias tolimiausias pasaulio šalis. Visada galvoju taip: kol dar galiu, keliauju kuo toliau, darau beprotiškus dalykus. Kai būsiu visai sena, keliausiu po Italiją, nes ten yra daugybė vietų, kurių dar nemačiau. Pasilieku jas desertui.“

Panašiai galvoja ir vežimėlyje sėdinti raseiniškė Irena Perminienė, spėjusi apkeliauti visus pasaulio žemynus. Kaip ir italei I.Robolotti, jai lengviau išvardyti šalis, kuriose dar nėra buvusi, bet vis tiek reikėtų gerai panagrinėti žemėlapį.

57-erių I.Perminienei tvirto žemaitiško būdo ir optimizmo galėtų pavydėti kiekvienas. Vežimėlyje ji jau daugiau nei keturi dešimtmečiai – nuo dvylikos, kai paauglę mergaitę ištiko kojų paralyžius, sukeltas stuburo smegenų uždegimo.

Tačiau ji niekada nepasidavė, o šiandien yra viena geriausių neįgaliųjų sportininkų ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje: I.Perminienė yra keturiskart Europos ir keturiskart pasaulio rankų lenkimo čempionė. Praeityje ji nuolat dalyvaudavo ir neįgaliesiems vežimėliuose skirtuose maratonuose užsienyje – tradicinę 42 km 195 m distanciją įveikdavo ne kojomis, o rankomis, visus tuos kilometrus ridendama vežimėlį finišo link. Maratonuose moteriai taip pat pavyko iškovoti ne vieną laimėjimą.

Raseiniškė taip pat yra rutulio stūmimo pasaulio vicečempionė, 2011 m. pasaulio neįgaliųjų sporto žaidynių Jungtiniuose Arabų Emyratuose laimėtoja, o Pekino parolimpinėse žaidynėse lengvosios atletikos turnyre ji užėmė šeštą vietą. Vos kelių žingsnių iki pergalės sportininkei pritrūko ir Naujojoje Zelandijoje vykusiame pasaulio neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate, kuriame užėmė ketvirtą vietą.

I.Perminienė sako, kad svarbiausia – įveikti baimę ir negalvoti, kas bus, jeigu nepavyks. Tačiau „Veido“ kalbinti vienokią ar kitokią negalią turintys žmonės prisipažįsta, kad ne vienam jų drąsos prireikia ne tik užkariaujant pasaulį, bet ir kaskart išeinant į gatvę.

Ar išeitumėte į gatvę užrištomis akimis?

Raudonai lūpas pasidažiusios panelės su aukštakulniais, smagiai kaukšinčios Dariaus ir Girėno gatve, nėra neįprastas Vilniuje vaizdas. Jos sustoja prie sankryžos, linksmai pasišnekučiuoja, o praleidusios automobilius pereina gatvę ir pasuka link pastato su užrašu „Naujasis teatras“. Kad šios merginos – neregės, praeiviai nė nenutuokia: jos neišsiduoda, nors puikiai žino: vos keli žingsniai į šoną, ir gali tekti prašyti aplinkinių  pagalbos. Tokiam iš pažiūros nerūpestingam pasivaikščiojimui puikiai žinomu maršrutu reikia nemažai drąsos – kaip ir vaidybai, muzikavimui, mokymuisi.

„Jei neįgalusis išeina į visuomenę, daro karjerą, pasiekia pripažinimą savo srityje, vadinasi, tai yra dvasiškai labai stipri asmenybė. Pirmiausia turi susigyventi su savo negalia, kad ji tau nebetrukdytų, nustoti gailėtis savęs, ir tik tada gali eiti į priekį. Kai tai padaryti pavyksta, negalia visiškai nebebūna kliūtis siekti norimų tikslų“, – tvirtina Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė.

Kaip tai svarbu, ji gerai žino iš savo asmeninės patirties. Būdama vos dvejų R.Kavaliauskaitė susirgo meningokokine infekcija ir buvo atsidūrusi prie mirties slenksčio. Liko gyva, bet neįgali – ją ištiko kairės pusės paralyžius.

Nepaisant to, R.Kavaliauskaitė susitaikė su savo negalia, baigė du aukštuosius ir tapo vienos didžiausių neįgaliuosius vienijančių nevyriausybinių organizacijų vadove. „Kartais pagalvoju, kad sveika gal ir nebūčiau tiek pasiekusi – ko gero, būčiau dabar laimingai ištekėjusi eilinė namų šeimininkė“, – svarsto ji.

Nežinia, kaip likimas būtų susiklostęs ir Vytautui Mateikai, kuris, būdamas dvidešimtmetis, pateko į automobilio avariją ir nuo tada, jau beveik 20 metų, sėdi vežimėlyje. Tiksliau, ne sėdi, o eina, bėga, šokinėja, šoka, skraido. Aišku viena: jeigu ne negalia, jis nebūtų tapęs sportinių šokių vicečempionu, o prieš šešerius metus nebūtų buvęs pripažintas sumaniausiu Lietuvos vartotoju – šio vardo nusipelnė po ilgų ir galiausiai sėkme pasibaigusių ginčų su oro bendrove, pradanginusia V.Mateikos vežimėlį.

Ką tik grįžęs iš kelionės po Ispaniją ir Portugaliją, jis jau planuoja kitą kelionę ir lenkia pirštus pasakodamas apie veiklą laisvalaikiu: „Nuolat buriuoju, slidinėju, žaidžiu lauko tenisą. Iš to, ką esu išbandęs, – vėjaratis, sklandytuvas, ledrogės, šokiai.“

Pasirodo, norint tai galima daryti ir Lietuvoje: slidinėti neįgalieji gali ir Liepkalnyje, ir Druskininkuose. Prieš kelias dienas Lietuvoje žmogus su negalia pirmą kartą šoko parašiutu – jaunas verslininkas iš Kauno Justas Džiugelis tai padarė su instruktoriaus iš Portugalijos Mario Pardo pagalba.

Yra manančiųjų, kad taip turiningai gyventi sugeba tik vienas kitas negalią turintis žmogus, tačiau Lietuvoje šimtai neįgaliųjų vaidina teatre, buriuoja, vadovauja įmonėms, dirba advokatais.

Regėjimo negalią turintis advokatas Jonas Vaškevičius įsitikinęs, kad visos galimybės ir apribojimai slypi tik žmogaus galvoje. „Jei užsidarysi, atsiribosi, gyvenimas su negalia bus labai liūdnas. Todėl reikia mažiau savęs gailėti, nemanyti, kad esi kažkoks kitoks, neužsidaryti tarp keturių sienų“, – sako vyras, kuriam studijų metais mokytis buvo net sudėtingiau nei dabartiniams negalią turintiems studentams. Nebuvo nei tokių priemonių, nei technologijų, kokių esama dabar. „Tačiau aš apie tai per daug negalvojau“, – pasakoja Vilniuje savo advokatų kontorą turintis J.Vaškevičius.

Tai, kad negalia netrukdo įgyvendinti ambicijų, liudija ir vežimėlyje sėdinčio bendrovės „Intersurgical“ direktoriaus Sigito Žvirblio pavyzdys. Jis jau žinomas ne tik Pabradės miestelyje, kuriame veikia jo vadovaujama per tūkstantį darbuotojų turinti įmonė, bet ir visoje šalyje: 2009 m. savaitraščio „Veidas“ sudaryta ekspertų komisija S.Žvirblį išrinko Metų vadovu.

Neįgaliųjų Naujojo teatro, kuriame vaidina ir žaviosios merginos ryškiai raudonomis lūpomis, įkūrėja Svetlana L.Zemleckienė įsitikinusi, kad viskas priklauso nuo to, kur savo požiūrį nukreipsi – į galią ar į negalią: „Aš pati septynerius metus vargau, kol sužinojau apie techniką, kompensuojančią regėjimo trūkumą. O šiandien jau galiu ir skaityti, ir rašyti. Ir iš aplinkos, iš mūsų teatro pavyzdžių pastebiu, kad dauguma neįgaliųjų, kurie kabinasi, – ir užsikabina. Tada jų gyvenimas visiškai pasikeičia, jie tampa kūrėjais įvairiose srityse.“

Kaip tai įgyvendinti praktiškai, galėtų papasakoti verslininkas ir dainininkas Vytautas Matuzas, mūsų šalyje labiausiai žinomas iš realybės šou „Lietuvos talentai“. Jis jau daugybę kartų sakė, o „Veidui“ dar kartą pakartojo: jei reikėtų keistis su kuo nors gyvenimais – gauti sveiką kūną, bet kitokį likimą, jis niekada nesutiktų. Informacinių technologijų įmonę įkūręs ir jai daugiau nei dešimtmetį jai vadovaujantis V.Matuzas save įvairiose srityse išbandyti ir talentų ieškoti ragina visus žmones ir džiaugiasi, kad tarp neįgaliųjų esama ir genijų, ir menininkų, ir garsių rašytojų, ir nepaprastų aukštumų pasiekusių sportininkų ar talentingų kompozitorių.

Vienu tokių pretenduoja tapti dvyliktokas Raigardas Daraganas – regėjimo negalią nuo gimimo turintis vaikinas, kuriam meilės muzikai, o galbūt ir nepaprasto talento galėtų pavydėti net garsiausi kompozitoriai ir pianistai.

Absoliučią muzikinę klausą turinčio neregio vaikino „arkliukas“ – džiazo improvizacija, o tai duota tikrai ne kiekvienam gabiam muzikui. Jo mama, pasiaukojamai gyvenanti, kaip pati sako „du viename gyvenimą“, pripažįsta, kad negalią turinčiam žmogui talentus atskleisti ir svajones įgyvendinti nėra paprasta – jį riboja labai daug išorinių veiksnių. Vieni jų įveikiami, kiti – ne visada. Štai viename jaunųjų kompozitorių konkurse trečius metus iš eilės laiminti neregė mergaitė, pasak Raigardo mamos, – ypač talentinga, tačiau jai kliudo tai, kad ji negali užrašyti natų, tad jos kūriniai kitiems atlikėjams neprieinami. O štai Raigardas naudojasi programa, kuri jo sukurtus kūrinius beveik visais atvejais leidžia užrašyti natomis.

Nepažįsta spontaniškumo

Tačiau yra daugybė kitų dalykų, kurie Raigardui dėl jo negalios taip pat neprieinami. Ir tai ne vien savarankiškas pasivažinėjimas motociklu, bet ir paprasčiausias pasivaikščiojimas nepažįstamomis Vilniaus senamiesčio gatvelėmis.

Spontaniškas pasivaikščiojimas, kur akys veda, – daugeliui neįgaliųjų nepasiekiama svajonė. „Tu visą laiką iš anksto turi numatyti savo maršrutą. Negali spontaniškai klajoti po miestą. Tiesa, aš vienas išvažiuoju ir į Gedimino prospektą, ir kitur, bet vis tiek nevažiuoju ten, kur žinau, kad nepritaikyta. Jei keliauju kažkur toliau, irgi ruošiuosi, pasiklausinėju rekomendacijų. O jei noriu spontaniškumo, važiuoju su kitais žmonėmis, kurie prireikus padės užlipti keletą laiptų, – pasakoja V.Mateika, pripažindamas, kad lengva jam kalbėti, kol tebėra jaunas ir pilnas energijos. – Vienišesnis, vyresnis, silpnesnis žmogus, turintis negalią, susiduria su daug daugiau problemų.“

I.Robolotti prisimena, kad prieš kelis dešimtmečius lankydamasi Botsvanoje ir Zimbabvėje nesuko galvos dėl nepatogumų. Jai buvo nesvarbu, kad teks miegoti palapinėje, o apie kokios nors infrastruktūros pritaikymą nebuvo net kalbos. Juokdamasi ji prisimena, jog labiausiai tuomet baiminosi, kad naktį į palapinę neįlįstų hienos ir neapgraužtų jai kojų, tačiau jos tik nušvilpė turistės „tualetą“ – puoduką, kurį ji visur tampydavosi su savimi.

„Dabar tai atrodo beveik neįtikėtina. Jau daug ko nebegaliu padaryti, nes esu vyresnė, silpnesnė, man reikia daugiau patogumų ir pritaikymo. Šiuo požiūriu lengviausia keliauti po Europą ir JAV. Ypač JAV“, – sako I.Robolotti, prisimindama, kaip maloniai ją nuteikė Šiaurės Amerikoje specialiai neįgaliesiems nutiesti keliai, net sudėtingai pasiekiamuose turistiniuose objektuose įrengti keltuvai, begalinis aplinkinių atidumas ir pagalba.

Pasak ponios Ines, jei turi elektrinį vežimėlį, JAV gali nusigauti bet kur. Pritaikyti ir beveik visi viešbučiai, tik vienas kitas – netinkamas žmonėms su negalia. Europoje šiek tiek blogiau: neįgaliesiems, pasak I.Robolotti, tinka maždaug trečdalis visų viešbučių. Lietuvoje, jos subjektyviu vertinimu, šis procentas neviršija ir dešimties, o turistinio sezono įkarštyje viskas tampa dar sudėtingiau, nes visi neįgaliesiems pritaikyti kambariai būna rezervuoti.

Pritaikymas – tik dėl pliusiuko

„Kita vertus, Šiaurės Amerikoje nėra senamiesčių, nėra tūkstantmečius siekiančios architektūros. Tad tenka rinktis, ar važiuoti komfortišku greitkeliu, ar dardėti akmenimis grįstu Vilniaus senamiesčiu“, – argumentų lyg ir Vilniaus naudai pateikia I.Robolotti.

Vis dėlto jai kelionė po Baltijos šalis atskleidė kitą mūsų regiono aspektą: nei lietuviai, nei latviai nėra įpratę prie judėjimo negalią turinčių turistų, tad kelis kartus italė pasijuto kaip kadaise „Aeroflot“ lėktuve.

„Su savo pagalbininke Rūta mes labai ilgai planavome kelionę po Baltijos šalis, nagrinėjome, kuriose vietose kurie viešbučiai pritaikyti neįgaliesiems. Nepaisant to, sunkumų vis tiek kilo“, – pasakoja I.Robolotti, kuri be jokio išankstinio patikrinimo visuomet vyksta tik lankyti pilių. Ji žino: jeigu nepavyks patekti vidun, tai bent pamatys vidinį kiemą, o jei ir ten nepaklius, tai bent pasigrožės pilimi iš išorės.

Visi kiti objektai, pavyzdžiui, muziejai ar viešbučiai, reikalauja detalaus pasirengimo. I.Robolotti iš patirties kitose šalyse žinojo, kad be kitų pagalbos vežimėliu nebūtų galėjusi ne tik pasivažinėti akmenimis grįstomis Vilniaus ar Rygos senamiesčių gatvelėmis, bet ir patekti į kai kuriuos objektus, besididžiuojančius ženkleliu „Pritaikyta neįgaliesiems“.

Ji atkreipia dėmesį, kad jei Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje parašyta, jog viešbutis pritaikytas neįgaliesiems, tai reiškia, kad jis tikrai pritaikytas, kad jame yra visko, ko reikia. Lietuvoje, Estijoje tokių rasti beveik neįmanoma.

V.Mateika pritaria, kad daugelyje neįgaliesiems neva pritaikytų viešbučių vis išlenda koks nesusipratimas: tai dušas nepritaikytas, tai tualetas, tai prie lovos neprivažiuosi vežimėliu. Tačiau yra ir jokiomis taisyklėmis neapibrėžtų, tačiau savotiškai nemaloniai nuteikiančių dalykų. Pavyzdžiui, neįgaliesiems pritaikyti kambariai beveik visuomet yra vienviečiai. „Tarsi iš anksto visiems aišku: jei esi neįgalus, tai būtinai vienišas“, – stebisi V.Mateika, prisimindamas, kad keliaujant su širdies drauge jiems ne kartą teko nakvoti atskiruose viešbučio kambariuose.

„Kaune viskas buvo tikrai siaubinga. Viešbutyje „Amberton“ buvau iš anksto rezervavusi kambarį neįgaliesiems, o kai atvykome, mums pasakė, kad kambarys ketvirtame aukšte ir pastatas dar be lifto. Kai pareiškiau, kad į šį kambarį neturiu galimybės užvažiuoti, administratorė nenoromis, mums ilgai reikalaujant, paskambino savininkui ir jis leido duoti kambarį apačioje“, – vieną nemalonesnių nutikimų iš kelionės prisimena šiaip jau optimizmu trykštanti ir viską šviesiomis spalvomis piešianti I.Robolotti.

Tiesa, kartu su turistų grupe, kurioje buvo ir I.Robolotti, po Baltijos šalis keliavęs Remigijus Garška atkreipia dėmesį, kad ponia Ines pritaikymą neįgaliesiems vertino subjektyviai: pritaikytos jai pasirodė vietos, kuriose žmonės ją šiltai sutiko, palydėjo, patarė. „Ši kelionė puikiai įrodo, kad paprastas žmogiškumas labai dažnai atperka nepatogų laiptelį. Kartais paprasto dėmesio labai trūko, nors buvo ir itin malonių pavyzdžių“, – prisimena R.Garška, paminėdamas kelis Lietuvą neįgalių keliautojų akyse reabilituojančius pavyzdžius.

Štai pamatęs, kad plauks negalią turinti moteris, laivo kapitonas Ventės rage jai visai kelionei paskyrė asistentą, savo pagalbą siūlė ir pats kapitonas. O Pažaislio vienuolyno darbuotoja ne tik lydėjo, bet ir bene pusvalandį atsidėjusi italei pasakojo vienuolyno istoriją.

„Kad ir kaip būtų, viešbučiai, gatvės, muziejai – visa tai svarbu, tačiau svarbiausia, kad tik dėl pliusiuko pritaikymu neįgaliesiems nesigirtų mokslo įstaigos. Manau, nėra nieko svarbiau nei galimybė neįgaliems žmonėms siekti išsilavinimo, nes tai gali iš esmės pakeisti jų gyvenimą“, – neabejoja kadaise Milane teisės studijas baigusi I.Robolotti.

Svajonė mokytis

Kiekvienais metais į Lietuvos aukštąsias mokyklas įstoja ne tiek ir daug – apie 200–300 specialių poreikių turinčių studentų.

Raigardo svajonė – mokytis Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje. Šiemet šią svajonę jis pabandys įgyvendinti, nors kliūčių laukia nemažai. „Jei Raigardas mokysis akademijoje, jam turės būti specialiai pritaikyta programa. Tokia galimybė yra, tačiau viskas priklauso nuo akademikų“, – šiokį tokį nerimą išduoda Raigardo mamos balsas.

Pianistas, mokytojas ekspertas Romualdas Lukošius, kuriam Raigardas per visą karjerą yra pirmas negalią turintis mokinys, viliasi, kad dėstytojams pakaks geranoriškumo ir stiprybės: „Svarbu, kad žmogus norėtų, siektų, eitų į priekį. Dėl šių savybių su Raigardu kai kuriais požiūriais dirbti net lengviau nei su kitais mokiniais.“

Žinodamas, kad kiekvienas duris gyvenime jam reikia atidaryti pačiam, Raigardas apie ateitį kalba labai atsargiai: „Toli neplanuoju. Pirmiausia reikia baigti mokyklą, tada įstoti mokytis toliau. Dar vėliau? Labiausiai norėčiau dirbti tarp sveikų žmonių, peržengti Aklųjų ir silpnaregių sąjungos ribas. Galbūt kada nors dirbsiu įrašų studijoje, kursiu muziką. Tikiu, kad viskas įmanoma.“

Raigardas tikisi, kad „Aerofloto“ stiuardesė, kadaise nesupratusi, kodėl neįgali moteris trankosi po pasaulį ir kelia visiems rūpesčių, šiandien ne tik neištartų tokių žodžių, bet ir taip nebegalvoja.

R.Daraganas sako kartais vis dar susiduriantis su tokiu požiūriu, tačiau, jo nuomone, tikro talento jokie pikti žodžiai ar žvilgsniai negali sužlugdyti ir uždaryti tarp keturių sienų. O kartais skrydis tokiu „Aeroflot“ lėktuvu netgi gali paskatinti visam pasauliui įrodyti, ko esi vertas ir kiek daug gali padaryti be rankų, kojų, akių, – visas šias „smulkmenas“ atperka išdidi žmogaus dvasia.

Šiuo metu beveik kas dešimtas Lietuvos gyventojas yra neįgalus. Daugumos jų gyvenimo kokybė nepavydėtina. Šiek tiek geriau verčiasi tik iniciatyvūs, išsilavinę, darbą turintys neįgalieji.

Per pastaruosius 23-ejus metus Lietuvoje padaryta tikrai nemenka pažanga stengiantis pagerinti neįgaliųjų gyvenimo kokybę: padaugėjo įstaigų, kuriose įrengti liftai, specialūs privažiavimai ir keltuvai neįgaliesiems su vežimėliais, daugumai neįgaliųjų dabar ir iš savo buto lengviau išeiti į kiemą, nuvykti į norimus renginius, nes miestuose važinėja specialūs, neįgaliesiems pritaikyti autobusai ir troleibusai. Be to, neįgaliesiems siūloma įvairių lengvatų ir nuolaidų perkant bilietus į įvairius renginius.
“Taip, neįgaliesiems skirta infrastruktūra tikrai pagerėjo, tačiau visuomenės požiūris į mus menkai tepasikeitęs, – sako Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė. – Gaunate savo neįgalumo pensijas ir dar jums darbo reikia? Tokių pareiškimų negalią turintiems žmonėms dar dažnai tenka išgirsti.”
Šiandien aktyviai visuomenės gyvenime dalyvauja tik nedidelė dalis šalies neįgaliųjų, o dirba dar mažiau. Beje, neįgaliųjų nedarbas kasmet vis didėja: šiuo metu darbo biržoje užsiregistravę beveik 13 tūkst. neįgaliųjų (2006 m. nebuvo nė 5 tūkst.)
Tačiau neįgalus verslininkas ir dainininkas Vytautas Matuzas mano, kad svarbiausia nenuleisti rankų, siekti, stengtis, ir tada pavyks. Jis pats jau dešimtmetį vadovauja IT įmonei ir kuria interneto svetaines. Jo manymu, nors technologijų pažanga iš dalies neįgaliųjų darbą atėmė, jei žmogus lankstus, tas pačias technologijas jis gali pasitelkti ir norėdamas susirasti darbą ar tiesiog su jomis dirbti. O tada galima tikėtis ir geresnės gyvenimo kokybės.
„Kurį laiką ir man atrodė, kad mane supančioje aplinkoje daug neteisybės, mačiau daug nepatinkančių dalykų. Tačiau suvokiau, kad norėdamas gyventi kitaip pirmiausia pats turiu pasirūpinti savimi“, – sako pozityviu požiūriu į gyvenimą spinduliuojantis vaikinas.
Nuo mažens su neįgaliojo vežimėliu nesiskiriančiam Vytautui pavyko baigti studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, įkurti savo įmonę ir visai Lietuvai įrodyti muzikinį talentą scenoje. Šiandien jis jau yra aplankęs ne vieną Vakarų Europos šalį, džiaugiasi mėgėjiškai pilotavęs lėktuvą, taip pat sako kuriantis sėkmingą asmeninį gyvenimą. Nors Lietuvoje įprasta skųstis, piktintis ir bambėti, Vytautas net sėdėdamas vežimėlyje kalba optimistiškai: „Mano sveikatos problemos nėra tokios didelės, kad trukdytų kokybiškai gyventi.”

Svarbiausia negailėti savęs
Savęs negailėti stengiasi ir kitas mūsų pašnekovas Robertas Ašmanavičius, su neįgaliojo vežimėliu nesiskiriantis nuo aštuoniolikos metų, kai pateko į avariją. Ketverius metus dėl pakitusio gyvenimo būdo kompleksavęs ir viešumoje nesirodęs vyriškis norą gyventi atgavo atsitiktinai patekęs į Rygoje vykusias neįgaliųjų varžybas. “Ten supratau, kad yra daug žmonių, kuriems gyvenime nepasisekė kur kas labiau nei man, tačiau jie nepasidavė, sukūrė šeimas, įdomiai leido laisvalaikį. Tai mane supurtė ir įkvėpė”, – prisimena socialinės neįgaliųjų įmonės, remontuojančios kompensacinę neįgaliųjų techniką ir gaminančios varytuvus neįgaliųjų vežimėliams, įkūrėjas.
Šiandien R.Ašmanavičius savo gyvenimo kokybe patenkintas: jis pats vairuoja, pats apsiperka prekybos centruose, yra sukūręs darbo vietą sau ir dar dvylikai žmonių. Negana to, nuo 2005 m. jis dar ir organizuoja neįgaliųjų maratonus „Nugalėk save“.
Beje, šis šūkis “Nugalėk save”, mūsų pašnekovo nuomone, tinka ne tik sporte, bet apskritai kiekvieną dieną. “Svarbiausia, kad neįgalieji išjudėtų iš namų aplinkos ir susirastų darbą ar kitokį užsiėmimą”, – mano Robertas.
Neįgaliųjų naujojo teatro įkūrėja Svetlana L.Zemleckienė įsitikinusi, kad viskas priklauso nuo to, kur savo požiūrį nukreipi, – į galią ar į negalią. “Aš pati septynerius metus vargau, kol sužinojau apie techniką, kompensuojančią regėjimo trūkumą. O šiandien jau galiu ir skaityti, ir rašyti. Ir iš aplinkos, iš mūsų teatro pavyzdžių pastebiu, kad dauguma neįgaliųjų, kurie kabinasi, – ir užsikabina. Tada jų gyvenimas visiškai pasikeičia, jie tampa kūrėjais įvairiose srityse”, – pastebi S.L.Zemleckienė.
“Veido” pašnekovai sutaria, kad labai svarbu, jog kuo daugiau neįgaliųjų mokytųsi, lavintųsi, tobulintųsi, keltų ar keistų kvalifikaciją, tada jiems atsivertų visiškai kitokios galimybės. Tarkime, 2012 m. į Lietuvos aukštąsias mokyklas įstojo studijuoti 266 studentai, turintys specialiųjų poreikių. O tai akivaizdžiai per mažai, jų turėtų būti tris ar keturis kartus daugiau. Aukštasis išsilavinimas, žinios galėtų iš esmės pakeisti neįgaliųjų gyvenimo kokybę.

Sunkiausia – neįgalioms mamoms
Na, o kokios esminės bėdos šiuo metu kamuoja neįgaliuosius ir kuri jų grupė patiria daugiausiai sunkumų?
Pasirodo, prasčiausiai jaučiasi tie neįgalieji, kurie turėjo galimybę pagyventi Vakarų Europoje, o dabar vėl gyvena Lietuvoje. Naujausiame Lietuvos mokslininkių tyrime apie negalią turinčių moterų padėtį šalyje kalbintos respondentės atskleidžia, kad sugrįžus iš kitų Europos šalių sava aplinka labai liūdina: viskas nepatogu, neapgalvota, niekam šiek tiek kitaip judantis žmogus nerūpi.
“Iš tiesų ilgiuosi ankstesnio gyvenimo Švedijoje, nes ten tikrai nesijaučiau atskirta nuo sveikųjų, o čia, Lietuvoje, esu labai priklausoma nuo kitų. Bet juk niekam nesinori būti našta kitiems”, – sako nuo ketverių metukų neįgaliojo vežimėlyje sėdinti Jurgita Goštautaitė.
Vis dėlto sunkiausiai Lietuvoje šiandien gyvena neįgalios mamos – jos patiria daugybę nepriteklių ir sunkumų, susiduria su didžiausia netolerancija. Pasak Mykolo Romerio universiteto Socialinių technologijų fakulteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto lektorės bei vienos iš negalią turinčių moterų padėties tyrimo autorių Ritos Augutienės, neįgaliųjų vaikai patiria daug patyčių dėl to, kad turi sergančius tėvus (mamas). Be to, pasirodo, kad negalią turinčios moterys darbo rinkoje ar švietimo sistemoje patenka į prastesnę padėtį, palyginti su negalią turinčiais vyrais (tokios moterys patiria daugialypę diskriminaciją dėl lyčių nelygybės ir neįgalumo stereotipų).
Mokslininkė konstatuoja, kad jos ir kolegių (Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedros docentės dr. Eglės Šumskienės bei Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės ir politinės teorijos katedros docentės dr. Jurgos Jonutytės) atliktas tyrimas atskleidė, jog didžiausią dalį pagalbos kasdieniame gyvenime negalią turinčios moterys gauna iš pačios artimiausios aplinkos – šeimos narių, kaimynų, draugų ar bendradarbių. Lietuvoje artimi žmonės atlieka tai, ko negali, nors turėtų, padaryti valstybės institucijos.
Apie laikino atokvėpio specialistus, kurie galėtų pagelbėti žmonėms su negalia ar jų artimiesiems buityje, kalba ir sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė ir įkūrėja Dana Migaliova: „Skandinavijos šalyse, Didžiojoje Britanijoje, Škotijoje, Airijoje žmonės neįgalių savo artimųjų niekur neveža ir netremia, nes pagalbos sulaukia aplinkoje, kurioje gyvena. Taigi sukuriama aplinka tampa palanki žmogui tokiam, koks jis yra.“
Atskiro aptarimo verti dar ir neįgalius vaikus auginantys tėvai. Jų gyvenimas Lietuvoje tikrai nepavydėtinas. Vakarų Europoje neįgalius vaikus auginantiems tėvams sudarytos keleriopai geresnės sąlygos.
„Tarkime, aš, kaip ir dauguma kitų tėvų, auginančių ir prižiūrinčių vaikus su negalia, bijau numirti anksčiau laiko. Mane slegia nežinomybė dėl savo vaiko ateities. Šiandien nesijaučiu saugi ir užtikrinta, nes nežinau, kas su juo bus man išėjus, – daugelio tėvų lūpomis vilnijančius būgštavimus išsako 34 metų neįgalų sūnų auginanti D.Migaliova. – Viena laimė, kad man pavyko su darbdaviais, – jie leisdavo dirbti naktimis, sudarydavo galimybes būti su vaiku.”
Iš tiesų neįgalieji metų metais vardija juos slegiančias problemas, bet politikai ir valstybės institucijos retai juos išgirsta, todėl neįgaliųjų politika Lietuvoje dažnai prasilenkia su neįgaliųjų poreikiais. Tarkime, dauguma šalies bendrojo ugdymo mokyklų, taip pat ir aukštųjų, vis dar nepritaikytos neįgaliesiems, socialinių tarnybų paslaugos irgi nepriderintos prie neįgaliųjų bei jų šeimos poreikių, paslaugos labai brangios (tarkime, žmogui, kuriam būtinas asmeninis prižiūrėtojas, mėnuo dienos užimtumo centre kainuoja 2 tūkst. Lt, o dotacija iš valstybės tesiekia 960 Lt.

Profesinio reabilitavimo centruose mokslai keliskart brangesni nei brangiausiame privačiame universitete, tačiau tik mažiau nei trečdalis juos baigusių neįgaliųjų įsitvirtina darbo rinkoje.

Nors pagal oficialų sveikatos būklės vertinimą žmogus beveik visai nepajėgus dirbti, bet jis triūsia keliose darbovietėse. Kasmet neįgaliųjų profesinio rengimo centrams skiriama apie 11 mln. Lt, tačiau juose mokoma net to, ko neįgalusis nepajėgs dirbti. Netekto darbingumo pensijoms ir šalpos išmokoms neįgaliesiems per metus valstybė skiria beveik 2 mlrd. Lt, jas mokėdama net asmenims, kurių mėnesio alga – per 38 tūkst. Lt.

Tai pavyzdžiai iš Valstybės kontrolės ką tik baigto neįgalumo nustatymo ir neįgaliųjų profesinės reabilitacijos audito. Per daugelį metų Lietuvoje susiformavo sistema, kad daliai piliečių labiau apsimoka gauti socialines išmokas, nei dirbti. Ir net ypač jautri neįgaliųjų socialinės apsaugos sistema kai kada tampa tik jos karikatūra.

Nedirba, nes neapsimoka

„Turbūt ne vienas žinome, kiek kainuoja slaugyti ir gydyti neįgalų žmogų. Jie galėtų gauti kur kas didesnę valstybės finansinę paramą, jei kiti ja nepiktnaudžiautų“, – pasakodama apie neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo ir profesinės reabilitacijos auditą pabrėžia Valstybės kontrolės 1-ojo audito departamento direktoriaus pavaduotoja Edita Janušienė.

Lietuvoje neįgalieji sudaro 8,6 proc. visų gyventojų – tai santykinai net šiek tiek mažiau nei Europos vidurkis (Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, Europoje neįgaliųjų yra 10–15 proc.). Tačiau pagal netekto darbingumo pensijų gavėjų skaičių žemyno vidurkį lenkiame daugiau nei dvigubai: Eurostato duomenimis, palyginti su visų darbingų gyventojų skaičiumi, Lietuvoje jas gauna 11,6 proc., o Europoje – 5,2 proc. asmenų. Lietuvoje dirba tik 18 proc. neįgaliųjų, o, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse – apie pusę.

Netekto darbingumo ir invalidumo pensijoms bei šalpos išmokoms Lietuva kasmet skiria beveik 2 mlrd. Lt (šiemet planuojamos visos „Sodros“ biudžeto išlaidos – 11,4 mlrd. Lt, o deficitas – apie 2 mlrd. Lt).

Regis, nerimą turėtų kelti ir tai, kad kai kurie Lietuvos regionai – labai pavojingi sveikatai. 2012 m. neįgaliųjų skaičius kai kuriose savivaldybėse skyrėsi beveik pustrečio karto: Visagine, Neringoje, Vilniuje, Mažeikių, Kretingos rajonuose neįgalieji sudaro nuo 5,3 iki 6 proc. gyventojų, o Kaišiadorių rajone – 11,9, Pakruojo – net 12,6 proc.

„Neturime nieko išskirtinio – esame žemės ūkio kraštas, rajone nėra nei kokių didelių taršos objektų, nei didelės pramonės“, – Pakruojo rajono merė Asta Jasiūnienė pati neranda atsakymo, kodėl jų rajone tiek neįgaliųjų. Ji daro prielaidą, kad gal gydytojai atidžiau dirba, bandydami nustatyti sveikatos būklę, norėdami žmonėms padėti.

Tačiau valstybės auditoriai, palyginę visų rajonų neįgaliųjų skaičius su nedarbo lygiu, pastebėjo, kad šie skaičiai dažnai koreliuoja: daugelis didžiausią neįgaliųjų dalį turinčių savivaldybių – Anykščių, Alytaus, Šalčininkų, Šilutės, Kupiškio, Kaišiadorių, Rokiškio, Varėnos rajonų – tos, kuriose nedarbas viršija šalies vidurkį. Tai leidžia daryti prielaidą, kad neįgalumo statusą ir išmoką galima „išsirūpinti“ praradus darbą.

Valstybės kontrolės atstovė E.Janušienė atkreipia dėmesį, kad neįgalumo lygio nustatymas – labai subjektyvus, nes, kaip paaiškėjo po audito, skirtingų institucijų vertinimas kartais ženkliai skiriasi. Pagal iki 2012 m. galiojusią teisinę bazę Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (NDNT) net neturėjo teisės susipažinti su pretenduojančiojo į neįgaliojo statusą asmens ambulatorine kortele, esančia sveikatos priežiūros įstaigoje. O paanalizavus šiuos duomenis išryškėjo dėsningumas, kad dažno sveikata ima sparčiai blogėti prieš kreipiantis į NDNT.

Sugriežtinus neįgalumo ir darbingumo nustatymo tvarką, netekto darbingumo (invalidumo) pensijų gavėjų ėmė mažėti: skaičiuojama, kad šiais metais jų bus 220 tūkst. (1,5 tūkst. mažiau nei pernai). Iki 2009 m. šis skaičius vis didėdavo ir buvo pasiekęs 269 tūkst.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Neįgaliųjų nedarbo problemos milijonai litų subsidijų išspręsti nepadeda: įvairiomis įdarbinimo programomis pasinaudoja tik menkas nuošimtis neįgaliųjų, o nemažai jų tampa dar ir darbdavių sukčiavimo įrankiu.

Lietuva atsiduria tarp valstybių, kuriose neįgaliųjų nedarbas – vienas didžiausių Europoje ir siekia per 70 proc. (ES vidurkis – 55 proc.)
Šiuo metu dirbančių darbingo amžiaus neįgaliųjų Lietuvoje yra apie 47 tūkst., tai maždaug 27 proc. visų darbingo amžiaus neįgalių žmonių. Kiti arba negali dirbti dėl negalios, arba darbo vietos tiesiog neranda.
Lietuvos darbo biržos duomenimis, įregistruotų neįgalių bedarbių skaičius jau ne vienus metus viršija 10 tūkst.
Šiaip jau tam, kad neįgalieji būtų integruoti į darbo rinką, skiriamos didžiulės lėšos, vykdomos įvairios darbdavius motyvuojančios programos, tačiau ir jos nepadeda bent kiek labiau sumažinti neįgaliųjų nedarbo problemos, nes šiomis programomis vis tiek pasinaudoja tik labai maža dalis neįgaliųjų. Ir netgi jiems ne visada nusišypso laimė: kartais darbdaviams jie tampa tik pasipelnymo priemone.

Milijardai problemos neišsprendžia

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, šių metų sausio–rugsėjo mėnesiais dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse nusiųsti 2187 neįgalūs asmenys, arba 4,6 proc. visų bedarbių. Daugiausiai – 1822 buvo įdarbinti pagal remiamo įdarbinimo programą. Iš jų pagal įdarbinimo subsidijuojant programą – 648, pagal darbo įgūdžių įgijimo rėmimo programą – 65, įdarbinant dirbti viešuosius darbus – 1106, o pagal darbo rotacijos programą, kuri leidžia neįgalųjį įdarbinti trumpam laikui, kol atostogauja ar serga kitas įmonės darbuotojas, – trys. Dar 16 neįgaliųjų dalyvavo profesinio mokymo programose, skirtose profesinei kvalifikacijai ar kompetencijai įgyti.
Visos šios priemonės finansuojamos iš Europos socialinio fondo (ESF) bei valstybės lėšų. Skaičiuojama, kad vienam dirbančiam neįgaliajam pagal šias programas skiriama suma svyruoja nuo pusantro iki penkių tūkstančių litų, o bendra visiems tokių programų dalyviams skiriama suma kasmet viršija 10 mln. Lt. Pavyzdžiui, 2011 m. vienam asmeniui, dalyvaujančiam profesinio mokymo programoje, remti panaudota po maždaug 5 tūkst. Lt. Vieno žmogaus įdarbinimas subsidijuojant atsiėjo 2,2 tūkst. Lt, viešieji darbai – 1,4 tūkst. Lt, darbo įgūdžių įgijimo rėmimas – 2,8 tūkst. Lt, o darbo rotacija – 2,4 tūkst. Lt.
Be to, įgyvendinant paramos darbo vietoms steigti priemones per 2011 m. panaudota per 3 mln. Lt Užimtumo fondo lėšų, iš jų darbo vietų steigimui subsidijuoti – 1,9 mln. Lt, savarankiškam užimtumui remti – 1,2 mln. Lt. Na, o profesinės reabilitacijos programai finansuoti vien šiemet jau panaudota daugiau nei 9 mln. Lt: 1,7 mln. Lt iš valstybės biudžeto, dar 7,3 mln. Lt – iš ESF.
Vertinant iš darbdavių pozicijų, tokios sumos turėtų atrodyti patraukliai: pagal kai kurias programas kompensuojama nemaža dalis neįgaliajam apskaičiuoto atlyginimo, taikomos mokesčių lengvatos, galima gauti subsidiją netgi neįgaliojo darbo vietai įrengti – už ES lėšas įsigyti reikiamų darbo priemonių ar įrangos, pritaikyti darbo vietą neįgaliojo poreikiams. Tačiau kaip liudija skaičiai, nedarbas tarp neįgaliųjų mažėja labai nedaug, tad akivaizdu, kad vien milijonų iš įvairių fondų nepakanka: darbdaviai dažnai baiminasi įdarbinti neįgaliuosius manydami, kad šie nesusidoros su patikėtomis užduotimis, kad dažnai sirgs ir pan.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pastaraisiais metais vis didesniais tempais tobulėjanti kompiuterių ir robotizuotų mokslų technologijos bei jų miniatiūrizacija leidžia mokslininkams kurti naujus įrenginius, kurie neįgaliesiems grąžina buvusius gebėjimus bei įpučia naują viltį.

Gegužės pradžioje Londono maratono finišą pasiekė 32 metų moteris Claire Lomas – visą 42 km distanciją ji įveikė per šešiolika dienų. Kodėl taip ilgai? Ogi todėl, kad 2007-aisiais C.Lomas jodinėdama nukrito nuo arklio, susilaužė stuburą ir iki šiol buvo paralyžiuota. Tad maratono distanciją įveikti savo kojomis jai buvo tikras iššūkis, tiesa, jai padėjo kompanijos „ArgoMedical Technologies“ sukurtas „ReWalk“ egzoskeletas. Nors maratono distancijai įveikti prireikė daugiau nei dviejų savaičių, žmogui, kuris buvo prikaustytas prie vežimėlio, galėti ir vėl stovėti ant savo kojų bei žengti žingsnius – tai neįkainojama patirtis.
Hidrauliniai egzoskeleto prietaiso sąnariai ir metaliniai raumenys apgaubia neįgaliojo kojas, o juos judina nedideli po visą egzoskeletą išdėstyti varikliukai, maitinami iš akumuliatoriaus. Ant egzoskeleto nugaros esantis kompiuteris apdoroja informaciją, gaunamą iš įvairių jutiklių ant egzoskeleto ir specialių ramentų, čia subėga visi duomenys apie žmogaus pasvirimo kampą, svorio pasiskirstymą bei kita judėjimui reikalinga informacija. „Borto“ kompiuteris, įvertinęs visus duomenis, nusprendžia ar galima žengti žingsnį ir kaip jį žengti.
Šį apie 70 tūkst. JAV dolerių kainuojantį „ReWalk“ egzoskeletą sukūrė Izraelio išradėjas ir verslininkas Amitas Gofferis – šiam „žingsniui“ jį paskatino paties patirta avarija, po kurios teko sėsti į neįgaliojo vežimėlį. Panašu, kad ši egzoskeletetų mada po truputį įsibėgėja – šiandien be „Argo“, panašius įrenginius kuria ir „Rex Bionics“ Naujojoje Zelandijoje, ir „Cyberdyne“ Japonijoje, ir „Ekso“ JAV. „Šiandien šioje srityje visi esame prie starto linijos“, – teigia  „Ekso“ kompanijos direktorius Eythoras Benderis. Jų sukurtas egzoskeletas kol kas dar tik testuojamas reabilitacijos centruose, tačiau E.Benderio manymu, masiniam asmeniniam naudojimui šie įrenginiai bus prieinami apie 2014-uosius.
Žinoma, kol kas egzoskeletai gan sunkūs (dėl juos varančių akumuliatorių) ir grubūs – jų neįmanoma paslėpti po drabužiais, tačiau ilgainiui konkurencija šioje verslo srityje privers kompanijas kurti vis estetiškesnius įrenginius. Egzoskeletai labiausiai tinkami žmonėms, patyrusiems stuburo traumas ir suparalyžiuotiems nuo juosmens į apačią, tačiau mokslininkai ir inžineriai jau galvoja ir apie visiškai paralyžiuotus pacientus.
Naujų medžiagų tobulėjimas, vis mažėjantys ir pingantys jutikliai bei vis galingesni ir mažesni kompiuteriai – visa tai duoda viltį daugeliui neįgaliųjų, kurie iki šiol buvo susitaikę su vežimėliu, nejudančiu protezu ar aklojo lazdele. Tad pažvelkime, kokios inovatyvios technologijos šiandien žada viltį neįgaliesiems.

Jautrios robotinės rankos
Čikagos reabilitacijos instituto mokslininkas daktaras Toddas Kuikenas jau keliolika metų dirba, kurdamas robotines rankas, kurios galėtų pakeisti įprastus protezus. Šios bioninės galūnės „jungiamos“ prie kūne likusių nervų ir sugeba suprasti jais ateinančius elektrinius signalus – todėl neįgalieji bionines galūnes judinti gali vien tik pagalvoję apie kokį nors veiksmą. Amerikiečių išradėjas Deanas Kamenas, sukūręs žymųjį „Segway“ riedį, šiandien taip pat kuria ir tobulina bioninę ranką, kuri galėtų pakeisti įprastus rankos protezus – jo tikslas sukurti kuo lankstesnę ir jautresnę robotinę galūnę.
Tačiau Browno universiteto, Masačusetso ligoninės Neurologijos skyriaus ir Harvardo medicinos mokyklos mokslininkų grupė „BrainGate“, vadovaujama profesoriaus Johno Donoghue, žengia dar toliau. Šiais metais jie pademonstravo technologiją, leidžiančią visiškai suparalyžiuotiems žmonėms kontroliuoti robotinę ranką vien tik minčių pagalba. Į smegenų dalį, atsakingą už motorines funkcijas implantuotas jutiklis sujungiamas su kompiuteriu, valdančiu dirbtinę ranką – tad pacientui pagalvojus apie veiksmą, ranka jį atlieka.
Mokslininkų sukurtame demonstraciniame filmuke matosi, kaip daugiau nei 15 metų nuo kaklo į apačią suparalyžiuota Cathy Hutchinson pirmą kartą be niekieno pagalbos atsigeria kavos – puodelį prie lūpų prineša robotinė ranka, kurią valdo pacientė. „Negalėjau patikėti savo akimis, kad galiu atsigerti kavos be niekieno pagalbos“, – džiūgavo C.Hutchinson, akių judesiais rinkdama raides ekrane. Kitas „BrainGate“ projekto autorius, profesorius Leighas Hochbergas sako, kad ši technologija yra dar ankstyvoje stadijoje, todėl kalbėti apie tai, kad ji bus taikoma masiškai – sudėtinga. Bet kokiu atveju, minėtų mokslininkų galutinis tikslas išties ambicingas – panaudoti smegenyse implantuotą jutiklį bei kompiuterį ir iš naujo „sujungti“ suparalyžiuotojo smegenis su jo paties galūnėmis.
Mintimis valdomos dirbtinės galūnės kol kas turi vieną trūkumą – jos neturi lytėjimo pojūčio. Tad jomis paimti trapesnį daiktą gali būti sudėtinga – bioninė ranka gali suspausti jį ir sulaužyti. Todėl Kalifornijos universiteto Lorenco Berklio nacionalinės laboratorijos mokslininkai, vadovaujami profesoriaus Ali Javey sukūrė dirbtinę odą – lanksčią puslaidininkio savybių turinčią medžiagą, kurioje naudojami anglies nanovamzdeliai. Paspaudus ją tam tikroje vietoje, sugeneruojamas elektrinis signalas, kuris perduoda robotinei galūnei informaciją apie suspaudimo stiprumą.

Dar ne viską matanti akis
Tikriausiai daugelis yra girdėję apie žymųjį nematantį alpinistą Eriką Weihenmayerį, kuris yra įkopęs į daugelį viršukalnių. Praeitais metais jis įkopė į Jutos valstijoje esantį statų „Castleton Tower“ kalną ir tai atlikti jam padėjo specialusis prietaisas „BrainPort“, kuris vaizdą iš kameros ant E.Weihenmayerio akinių stipriai supaprastina ir perduoda į plokštelę, kurią alpinistas įsideda į burną. Ant jos esantys elektrodai skirtingose vietose stimuliuoja alpinisto liežuvį ir taip jam liežuviu padeda „matyti“ grubų pasaulio vaizdą.
Tačiau panašu, kad neužilgo aklieji matyti galės ir labiau tradiciniu būdu. Gegužės pradžioje Stenfordo universiteto mokslininkų grupės paskelbti naujausio eksperimento duomenys turėtų įpūsti vilties ir akliesiems. Jie sukūrė ir išbandė specialius akinius bei tinklainės implantus, kurie turėtų padėti akliesiems atskirti bent didesnius objektus. Akies tinklainėje dedamas specialus implantas, kuris „mato“ infraraudonaisiais spinduliais siunčiamą vaizdą iš akinių – pats implantas šį vaizdą paverčia elektriniais signalais, kurie pasiunčiami į smegenis. Kol kas prietaisas energiją naudoja iš mažytės baterijos, tvirtinamos už ausies, tačiau ateityje planuojama jį maitinti saulės baterijomis ant akinių.
Šis prietaisas išbandytas su dviem pacientais, kuriems buvo įstatyti tinklainės implantai – nors toks „matymas“ yra nesulyginamas su tikra rega, tačiau visiškai akli pacientai su įrenginiu galėjo atskirti didesnius objektus bei reaguoti į šviesą. Kitas šio metodo privalumas – tai, kad vaizdas iš akinių į implantą perduodamas ne laidais, o infraraudonaisiais spinduliais, todėl pati operacija yra mažiau invazyvi. Tiesa, ši bioninė akis kol kas tinkama tiems žmonėms, kurių tinklainėse dėl amžiaus ar ligų atrofuojasi šviesai jautrios ląstelės.
Tokiais akių tinklainės implantais susidomėjo ir verslas – štai gegužės pradžioje D.Britanijoje, vokiečių kompanijos „Retina Implant AG“ iniciatyva septyniems britams buvo įdėti tinklainės implantai, kurie padeda akliems matyti bent kontūrus ar šviesius daiktus tamsiame fone. Panašius įrenginius klinikiniams testams ruošia ir australų kompanija „Bionic Vision Australia“.
Na, o kol dar puikiai matanti bioninė akis ruošiama mokslininkų laboratorijose, akliesiems į pagalbą ateina išmanieji telefonai. Štai aklas ultramaratono bėgikas Simonas Wheatcroftas šiandien negalėtų treniruotis be savo išmaniojo telefono ir jame įdiegtos programėlės „RunKeeper“. Ši aplikacija naudoja GPS duomenis, todėl gali balsu duoti nuorodymus apie žmogaus buvimo vietą, ją galima išmokyti „pasakoti“ apie trasą, kuria bėga S.Wheatcroftas.
Dar daugiau pagalbos akliesiems atsirado, kai „iPhone“ buvo įdiegta virtuali pagalbininkė „Siri“, leidžianti beveik visas telefono funkcijas valdyti balsu bei atsakyti vartotojui balsu. Įjungus specialų neįgaliesiems skirtą režimą, išmanusis telefonas perskaito visą ekrane matomą informaciją ir pasako, kur yra aklojo pirštas. Prie viso to pridėjus GPS informaciją, telefono kamera nuskaitomus brūkšninius ir taškinius kodus, papildytos realybės programėles, kurios pagal GPS informaciją, gali patarti, kokios dėmesio vertos vietos yra netoliese – išmanusis telefonas tampa visai neblogu pagalbininku, tikrai puikiai papildančiu baltą lazdelę ar šunį vedlį.
Juolab, kad dabar, praūžus beverčių programėlių kūrimo bumui, kai kurie programuotojai ėmėsi specifinėms žmonių grupėms reikalingų programėlių kūrimo. Štai ir nuo ketverių nematantis N.Pasiosas, kilęs iš Kipro ir gyvenantis Niujorke. Šiandien jis kuria specialią programėlę akliesiems, kuri padės jiems judėti pastatų viduje – tam ji naudos bevielio ryšio signalus, atsimušusius nuo įvairių objektų, taip sukurdama virtualų erdvės žemėlapį, pagal kurį po to aklajam bus duodami nurodymai, kaip judėti patalpoje. N.Pasiosas kuria ir kiek žaismingesnę programėlę, kuri pasakys, kokios spalvos drabužis guli prieš nematantįjį – ji turėtų padėti tinkamai apsirengti.

„Neįgaliųjų socialinės įmonės Lietuvoje tapo valstybės kreditorėmis“, – tikina neįgaliųjų verslo konsultantas Darius Malinauskas.

Verslą neįgaliems asmenims kurti padedantis D.Malinauskas stebisi, kad paramą neįgaliųjų užimtumui deklaruojančioje Lietuvoje jau kelinti metai vėluoja socialinėms įmonėms skirta valstybės parama – dalinė darbo užmokesčio bei valstybinio socialinio draudimo įmokų kompensacija. Tai esą socialines įmones, kurių šalyje veikia 137 (iš jų 102 – neįgaliųjų) ir kuriose šiuo metu dirba 3497 tikslinėms asmenų grupėms priklausantys darbuotojai, veda prie žlugimo.
„Ši problema egzistuoja jau dvejus metus – lėšų atlyginimams mokėti kompensavimas kartais vėluoja, todėl socialinių įmonių vadovai priversti skolintis, kad tik sumokėtų darbuotojams algas. Pavyzdžiui, įmonei, kurioje dirba dešimt darbuotojų, staiga reikia kažkur surasti apie 15 tūkst. Lt atlyginimams mokėti, nes valstybė savo įsipareigojimų nevykdo, jau kokį mėnesį dėl neaiškių priežasčių vėluodama pervesti lėšas“, – teigia D.Malinauskas.
Jis kelia versiją, kad tai daroma sąmoningai, siekiant pašalinti iš rinkos kai kurias stiprias socialines įmones: „Mat socialinės įmonės naudojasi tam tikromis privilegijomis – atlyginimai kompensuojami, viešųjų pirkimų konkursuose jos gali dalyvauti turėdamos pirmumo teisę, o tai nepatinka didelėms verslo grupuotėms.“
Socialinės įmonės statusą turinčios VšĮ „Upės kultūra“ direktorė Sniegė Naku patvirtino, kad šį mėnesį valstybės pagalba ir vėl vėlavo maždaug tris savaites. „Tai verslo žlugdymas, nes staiga kažkur turi surasti 19 tūkst. Lt. Ką darome? Skolinamės, – teigia S.Naku. – Yra tokių socialinių įmonių, kuriose dirba keli šimtai darbuotojų, ir sumos ten kur kas didesnės. Neįsivaizduoju, kur jos randa pinigų.“ Pasak vadovės, lėšos atlyginimams mokėti paprastai vėluoja keletą kartų per metus.
Pakomentuoti situaciją paprašėme ir už lėšų pervedimą atsakingos Lietuvos darbo biržos (LDB). Pasak jos atstovų, nuo vasario 1 d. socialinių įmonių atlyginimai kompensuojami ESF projekto „Neįgaliųjų integracija“ lėšomis. Projekto sutartis esą pasirašyta tik balandžio 4-ąją, o finansavimas gautas šiomis dienomis, todėl ir buvo pavėluota. LDB taip pat informavo, kad praėjusios savaitės gale, kol naujas „Veido“ numeris buvo rengiamas spaudai, lėšos socialinėms įmonėms jau bus pervestos. Kodėl lėšos atlyginimams mokėti vėluoja jau ne pirmą kartą, atsakymo iš darbo biržos išgirsti taip ir nepavyko.

Jie nemato, negirdi ar nevaikšto, bet yra pasiekę daugiau nei daugelis sveikųjų. „Veidas“ domėjosi, kas tai lemia ir kuo ypatingas šių išskirtinių žmonių, kuriems negalia nesutrukdė siekti užsibrėžtų tikslų, gyvenimas.

Raseiniškė Irena Perminienė iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, iš minios neišsiskirianti pusamžė moteris. Kukliai apsirengusi, nepasidažiusi, šukuosena irgi neįmantri. Prasilenkęs su 54-erių I.Perminiene gatvėje nė neįtartum, kad už šios išvaizdos slypi neįtikėtinai stipri asmenybė, kuriai veržlumo ir optimizmo galėtų pavydėti kiekvienas.
Jau beveik 42 metus ši tvirto būdo žemaitė sėdi vežimėlyje. Irenai buvo vos dvylika, kai jos kojos, užklupus sunkiai ligai, staiga atsisakė paklusti. Paauglę mergaitę tuomet ištiko kojų paralyžius, kurį sukėlė stuburo smegenų uždegimas. Gydytojų diagnozė buvo žiauri: ji niekada nebegalės vaikščioti.
Daugelis tokioje padėtyje palūžtų, bet ne Irena. Jei pasižiūrėtume, ką gyvenime yra pasiekę buvę jos mokyklos ar vaikystės draugai, pamatytume, kad būdama neįgali, jau daug metų nevaikštanti Irena už juos šiandien yra visa galva aukščiau.
I.Perminienė yra viena geriausių neįgaliųjų sportininkių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Ši santūrios išvaizdos moteris yra net keturiskart Europos ir keturiskart pasaulio rankų lenkimo čempionė: rankų jėga ji drąsiai galėtų varžytis net su tvirtais vyrais. Kaip sako pati moteris, rankas ji ištreniravo jau kelis dešimtmečius judėdama vežimėlyje, daug reiškė ir nuolatinės treniruotės, svarmenų kilnojimas. Praeityje I.Perminienė nuolat dalyvaudavo ir neįgaliesiems vežimėliuose skirtuose maratonuose užsienyje – tradicinę 42 km 195 m distanciją ji įveikdavo ne kojomis, o rankomis, visus tuos kilometrus „ridendama“ vežimėlį finišo link. Maratonuose moteriai taip pat pavyko iškovoti ne vieną laimėjimą.
I.Perminienė įspūdingų pergalių pasiekė ir rutulio stūmime: raseiniškė yra šios sporto šakos pasaulio vicečempionė, 2011 m. pasaulio neįgaliųjų sporto žaidynių Jungtiniuose Arabų Emyratuose laimėtoja, o Pekino parolimpinėse žaidynėse lengvosios atletikos turnyre užėmė šeštą vietą. Vos kelių žingsnių iki pergalės jai pritrūko ir pernai Naujojoje Zelandijoje vykusiame pasaulio neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate, kuriame užėmė ketvirtą vietą.
Na, o šiandien I.Perminienė jau ruošiasi birželį Olandijoje vyksiančiam Europos čempionatui bei Londono parolimpinėms žaidynėms: norėdama jų metu būti geriausios formos, nepailstanti žemaitė treniruojasi po dvi valandas net šešiskart per savaitę.
I.Perminienė yra tikras fenomenas, nes ji net ir būdama 54 metų vis dar sugeba konkuruoti neįgaliųjų sporte pasauliniu lygiu. Tiesa, tai reiškia, kad jai treniruotis reikia bemaž trigubai daugiau nei jaunesniems sportininkams.
„Daug kas manęs klausia, kas man iš to, kodėl vis dar sportuoju, juk jau ir metai nebe tie, – prisipažįsta I.Perminienė. – Galiu atsakyti, kad yra kelios priežastys. Pirma, sportas man padėjo išsaugoti sveikatą: jei nesportuočiau, dabar būčiau visiškai neįgali, priklausoma tik nuo kitų žmonių pagalbos, nes po šitiek metų, praleistų vežimėlyje, tai būtų neišvengiama. Kita priežastis – sportas atvėrė man galimybes pamatyti pasaulį.“
Iš tiesų vežimėlyje sėdinti raseiniškė jau apkeliavo visus pasaulio žemynus – juokauja, kad šalis, kuriose dar nesilankė, galėtų įvardyti tik pasižiūrėjusi į gaublį.
Neįgaliųjų, kaip ir sveikųjų, sporte irgi tvyro didžiulė konkurencija bei vyksta nuolatinė žmogaus fizinių galimybių kova. Londonas šiemet vyksiančiai vasaros olimpiadai žada skirti tiek pat dėmesio, kaip ir parolimpinėms žaidynėms, o tai reiškia, kad neįgaliųjų sporte įvyko esminis lūžis.
Tad patekti tarp geriausiųjų – vienodai sunku tiek sveikiems, tiek neįgaliems sportininkams, o pastariesiems gal netgi sunkiau, nes tokie žmonės, kaip I.Perminienė, neregintis lengvaatletis Vytautas Girnius, vienintelis iš šalies aklųjų tapęs parolimpiniu čempionu, ar regėjimo negalią taip pat turintis bėgikas Kęstutis Bartkėnas, kuris yra daugkartinis Europos ir pasaulio čempionas bei parolimpinių žaidynių rekordininkas, mūsų visuomenėje yra labai reti pavyzdžiai.
Neįgaliųjų paveikslas Lietuvoje apskritai būtų labai niūrus ir liūdnas: lietuvių, turinčių negalią, yra net 267 tūkst., o tai sudaro maždaug dešimtadalį visų šalies gyventojų, bet tik apie 7 proc. visų neįgaliųjų dirba. Dauguma neįgaliųjų (kalbame apie sunkiausią negalią turinčius žmones) gyvena visiškai kitokį gyvenimą nei visą pasaulį išmaišiusi raseiniškė I.Perminienė: uždarą, izoliuotą, kupiną nusivylimo, kompleksų ir gilių dvasinių problemų.

Ką gali kurtieji Lietuvoje ir Amerikoje

Per dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus neįgaliųjų gyvenimas Lietuvoje tapo daug patogesnis, bet vis dar toli gražu ne toks patogus, kaip Vakaruose. Nors siekiama lygių teisių tarp sveikųjų ir neįgaliųjų, jos kol kas lygios tik biurokratų deklaracijose.
O realiame gyvenime neįgalūs žmonės kasdien susiduria su begale kliūčių, ką jie bedarytų: eitų apsipirkti, pas gydytoją į polikliniką ar važiuotų viešuoju transportu.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos respublikinio centro pirmininkas Sigitas Armonas dar prisimena gražią sostinės mero Artūro Zuoko iniciatyvą pirmąją jo kadenciją: aklieji ir silpnaregiai buvo aprūpinti specialiais pulteliais, kuriuos spustelėję sužinodavo, kokio maršruto autobusas sustojo stotelėje. Deja, pažangi iniciatyva žlugo. „Dabar aklasis laukdamas stotelėje Vilniuje turi paklausti kito žmogaus, kad sužinotų, koks autobusas atvyko, o, pavyzdžiui, Prahos metro neregiai sėkmingai naudojasi tais pačiais pulteliais – pats įsitikinau“, – palygina S.Armonas. Jis pastebi, kad net maršrutų tvarkaraščiai stotelėse užrašyti tokiu šriftu, kad ne tik silpnaregiui, bet ir pagyvenusiam žmogui įskaityti sunku.
Pasak pirmininko, regėjimo negalią turintiems žmonėms nėra naudos ir iš brangiai kainavusių naujųjų sostinės šviesoforų – garsinis šviesoforo signalas turėtų pranešti, kokia užsidegė šviesa, bet ši funkcija mažai kur naudojama. „Kodėl? Matyt, garsas kažkam trukdo, per didelį triukšmą sukelia“, – teigė S.Armonas.
Nuo kūdikystės negirdintis 36-erių kaunietis Arūnas Bražinskas, kuris, kaip pasakytų dauguma kurčiųjų, padarė neįtikėtiną karjerą – jau penkerius metus jis dirba Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoju, o taip pat eina Kauno gestų kalbos vertėjų centro direktoriaus pavaduotojo pareigas, tvirtina, kad, pavyzdžiui, Amerikoje kurtieji gali viską – negali tik girdėti. O Lietuvoje yra atvirkščiai: kurčiųjų gyvenimas čia smarkiai apribotas.
“Štai paprastas pavyzdys: ryte atsikėlęs aš negaliu žiūrėti televizijos, nes nėra jokių subtitrų, kurtiesiems skirtų laidų taip pat neturime. Įsivaizduokite, kaip visi žmonės jaustųsi, jei visos televizijos programos būtų rodomos tik japonų kalba. Tai labai panašu“, – palygina A.Bražinskas, universitete dėstantis gestų kalbą. Jis yra vienas iš vos kelių kurčiųjų, šiuo metu dirbančių dėstytojais šalies universitetuose.
Pasak jo, JAV kurtieji dirba advokatais, chirurgais ir panorėję turi teisę netgi pilotuoti nedidelį privatų lėktuvą, tuo tarpu iškilti ir padaryti karjerą Lietuvoje kurčiajam praktiškai nėra galimybių. Kaip sako A.Bražinskas, kurtiesiems kiekviename žingsnyje kalama į galvą, kiek daug dalykų jie negali, o mūsų visuomenė bei darbdaviai jiems jaučia baimę ir nepasitikėjimą.
Su begale kasdienio gyvenimo problemų susiduria ir kitos neįgaliųjų grupės, tad čia paminėjome tik keletą pavyzdžių. Vis dėlto specialistai tvirtina, kad pagrindinės neįgalių žmonių izoliacijos priežastys yra psichologinės. Daugelio neįgaliųjų, o ypač tų, kurie neįgalūs tapo susirgę ar po traumų, bet ne nuo gimimo, gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės su depresija, savigrauža bei nepasitikėjimu savimi.
Galbūt todėl, kaip teigia Lietuvos neįgaliųjų verslininkų asociacijos pirmininkas Darius Malinauskas, eiti dirbti ar tuo labiau kurti savo verslą, nors valstybė tai skatina ir teikia iki 32 tūkst. Lt dydžio paramą verslo pradžiai, ryžtasi labai nedaug neįgaliųjų. „Man susidaro įspūdis, kad dauguma neįgalių žmonių yra dideli tinginiai, neturintys noro nei mokytis, nei dirbti, nes kuo puikiausiai jaučiasi būdami valstybės išlaikytiniais“, – griežtai vertina D.Malinauskas. Su dideliu šios visuomenės grupės abejingumu D.Malinauskas susiduria dirbdamas verslo konsultantu – jis padeda neįgaliesiems pradėti verslą ir gauti negrąžintiną valstybės paramą. Per pastaruosius ketverius metus D.Malinauskas sako padėjęs gauti valstybės paramą verslo pradžiai apie 120 gyventojų, kuriems nustatytas iki 40 proc. darbingumas.
Tuo tarpu Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė nesistebi, kad dirba, aktyviai dalyvauja visuomenės gyvenime tik nedidelė dalis šalies neįgaliųjų. Dabar, kai vis daugiau gyventojų naudojasi kompiuteriu ir internetu, išryškėja nauja tendencija – neįgalieji ima dar labiau atsiriboti nuo visuomenės, nes pradeda virtualų gyvenimą socialiniuose tinkluose ir interneto pokalbių svetainėse. Internetas leidžia jiems susikurti naują asmenybę be negalios ir kompleksų, bet tai tik didina atskirtį nuo visuomenės, o profesiniai įgūdžiai, jei jie apskritai yra, silpnėja.
“Jei neįgalusis išeina į visuomenę, daro karjerą, pasiekia pripažinimą savo srityje, vadinasi, tai yra dvasiškai labai stipri asmenybė. Pirmiausia turi draugiškai susigyventi su savo negalia, kad ji tau nebetrukdytų, nustoti gailėtis savęs, ir tik tada gali eiti į priekį. Kai tai padaryti pavyksta, negalia visiškai nebebūna kliūtis siekti norimų tikslų“, – tvirtina R.Kavaliauskaitė. Kaip tai svarbu, ji gerai žino ir iš savo asmeninės patirties. Būdama vos dvejų R.Kavaliauskaitė susirgo meningokokine infekcija ir buvo jau ant mirties slenksčio. Rasa liko gyva, bet neįgali: ją ištiko kairės pusės paralyžius.
Nepaisant to, R.Kavaliauskaitė susitaikė su savo negalia, universitete baigė du aukštuosius ir tapo vienos didžiausių neįgaliuosius vienijančių nevyriausybinių organizacijų vadove.
„Kartais pagalvoju, kad sveika gal ir nebūčiau tiek pasiekusi – ko gero, būčiau dabar laimingai ištekėjusi eilinė namų šeimininkė“, – svarsto R.Kavaliauskaitė.

Būtų pasiekę to paties, bet lengviau

Šį klausimą – kaip gyventų dabar, jei galėtų vaikščioti – sau ne kartą yra uždavusi ir neįgaliųjų sporto pažiba vadinama I.Perminienė. „Ir aš prieinu prie išvados, kad na gerai, būčiau sveika, bet tada turbūt neturėčiau to, ką dabar turiu. Aš tikiu, kad jei tau vieną dalyką atima, tai į tą vietą dešimt naujų duoda. Tavo pasaulėžiūra, vertybės pasikeičia, tampi visai kitas žmogus. Šiandien aš net nebejaučiu, kad esu vežimėlyje. Juokauju, kad vieni vaikšto su basutėmis, antri su „kedais“, o treti rieda vežimėliu. Jis tapo neatsiejama mano dalimi“, – pastebi sportininkė.
Jei nebūtų aklas, ar Edvardas Žakaris būtų tapęs Seimo nariu – pirmuoju ir kol kas vieninteliu Lietuvos politiku, išrinktu į parlamentą?
Jei matytų, ar Jonas Vaškevičius, žinomas sostinės teisininkas, būtų tapęs advokatu, o operos solistas Vladas Bagdonas dabar dainuotų Nacionalinio operos ir baleto scenoje bei vadovautų valstybiniam chorui „Vilnius“?
Visus šiuos žinomus žmones pažįstantis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos respublikinio centro pirmininkas S.Armonas mano, jog jie to paties būtų pasiekę ir būdami sveiki, nes tiek Seimo narys E.Žakaris, tiek teisininkas J.Vaškevičius ar operos bosas V.Bagdonas savo tikslų kryptingai siekė daugelį metų. Tik tuomet jiems būtų prireikę keliskart mažiau darbo ir pastangų.
Taigi nemažai įkvepiančių pavyzdžių tarp neįgaliųjų turime ir Lietuvoje. Ir nors šių žmonių negalios ir gyvenimo istorijos labai skirtingos, juos sieja ir nemažai bendrų dalykų: vidinė stiprybė, veržlumas ir didžiulis optimizmas.
„Jei tu gerai rašai arba esi gabus matematikai, tada tampa nebesvarbu, ar tu be kojos, ar aklas, ar neprigirdintis. Tu tiesiog arba gali daryti savo darbą, arba negali“, – mano Lietuvos operos ir baleto teatre apie keturiasdešimt vaidmenų sukūręs 56 metų V.Bagdonas. Jis taip pat nesutinka, kad aklieji ir silpnaregiai yra muzikalesni už matančiuosius – pasak solisto, tokia nuomonė vyrauja tik todėl, kad dainuojantys neregiai sulaukia daugiau dėmesio.
Vis dėlto V.Bagdonas pripažįsta, jog regėjimo negalia jo, kaip solisto karjerai, daug pliusų nepridėjo. Norint profesionaliai atlikti vaidmenis, dainuoti didžiausiose scenose, akys, pasak solisto, labai svarbios. „Regėjimas lemia daug: ir pasiruošimo kokybę, ir tavo judėjimą scenoje, daug reiškia ir darbe su dirigentu“, – pastebi V.Bagdonas.
Operos ir baleto teatro didžiojoje scenoje jau dvidešimt metų dainuojantis solistas neslepia, jog tai jam – didelė garbė, lyg svajonės išsipildymas. Kiek save prisimena, jis visada dainavo: būdamas vaikas traukė dainas miške uogaudamas ar grybaudamas, ant ežero kranto žuvaudamas ar po namus bėgiodamas. Vis dėlto V.Bagdonas sako net nesapnavęs, kad likimas jam bus toks palankus.
Operos solistas nėra visiškai aklas, tačiau turi didelę trumparegystę. Tai reiškia, kad skaityti jis gali tik per didinamąjį stiklą, o už poros metrų stovinčio žmogaus gali ir neatpažinti. Tiesa, net jeigu taip ir atsitinka, V.Bagdonas stengiasi neišsiduoti. Jis apskritai nelinkęs skųstis aplinkiniams, kad neprimato, ar tuo labiau prašyti jų pagalbos – iš kėbliausių padėčių stengiasi suktis pats. „Net ir ne visi mano kolegos teatre žino, kiek iš tikrųjų mato mano akys, – prisipažįsta pašnekovas. – Toks jau gyvenimas, vis tiek konkuruoji su visais kaip lygus su lygiu. Paguodos dėl savo negalios nesitikėk.“
V.Bagdonas trumparegis – nuo ankstyvos vaikystės. Būdamas mažametis jis patyrė traumą – užgriuvo ant žaislo, skardinio sunkvežimio, ir persipjovė kairiąją akį. Tada bėdos su akimis ypač padidėjo, regėjimas ilgainiui vis prastėjo. „Gydytoja prašo manęs: „Na, pakentėk, Vladai, dar kokius dešimt metų, dar neapak, nes tada gal tau tinklainę persodinsime“. Medicina žengia į priekį ir dar yra vilties, kad ne tik neapaksiu, bet ir pradėsiu matyti geriau“, – sako V.Bagdonas. Tiesa, savo tikslų jis nusiteikęs siekti bet kokiu atveju – net jei vieną dieną atsibudęs nebematys dienos šviesos. Šiandien V.Bagdonas turi naują svajonę – kad jo vadovaujamas valstybinis choras „Vilnius“ taptų garsiu choru visoje Europoje.

Iškilti padėjo talentas ir nuoseklus darbas

Kad jo akys kuo ilgiau tarnautų, labiau už viską trokšta ir regėjimo negalią turintis 44 metų bėgikas K.Bartkėnas.
Kai K.Bartkėnas bėga varžybose stadione, aplink mato tik susiliejusį vaizdą – jis, kaip ir operos solistas V.Bagdonas, nuo vaikystės trumparegis, sunkokai įžiūrintis žmones ir objektus, esančius toliau nei už trijų metrų. Nepagydoma akių liga glaukoma sergančiam K.Bartkėnui nustatytas tik 20 proc. darbingumas, tačiau tai nesutrukdė jam iškovoti keliasdešimties medalių Europos ir pasaulio čempionatuose bei vieną sidabro ir du bronzos medalius parolimpinėse žaidynėse. Deja, jo regėjimas vis prastėja, o gydytojai sako, kad ilgainiui vyriškiui gresia visiškai apakti.
„Kol kas lazdelės man nereikia, tik tamsoje kiek sunkiau. Vienas einu į miestą, visus reikalus stengiuosi sutvarkyti, kol dar šviesu. Tik jei reikia nueiti, pavyzdžiui, į banką, kur prašoma pasirašyti, prašau žmonos ar ko nors kito mane palydėti. Su tokiu gyvenimu jau apsipratau“, – sako buvęs vienas geriausių bėgikų Lietuvoje K.Bartkėnas.
Įkvepiančiu pavyzdžiu daugeliui sveikųjų galėtų būti ir akla dainininkė Onutė Matusevičiūtė – kaunietė daugelio konkursų laureatė, ir neregys masažuotojas Viktoras Deinarovičius, Vilniaus senamiestyje turintis gydomojo masažo kabinetą, kuriame lankosi net sostinės elitas, bei taip pat neregintis rašytojas Alvydas Valenta – kelių poezicijos knygų ir vieno romano autorius.
Talentas ir nuoseklus darbas padėjo iškilti ir vilnietei prozininkei bei animacinių filmų scenarijų autorei (tarp jų – „Čipolino nuotykių“) Eligijai Volodkevičiūtei, kurią vaikystėje susirgus poliomielitu ištiko kairės pusės paralyžius, ir judėjimo negalią taip pat turinčiai vilnietei dailininkei ir knygų iliustruotojai Alinai Myšalo, kurios darbai eksponuojami parodose Lietuvoje ir užsienyje. Na, o vežimėlyje sėdintis bendrovės “Intersurgical” direktorius Sigitas Žvirblis tapo ne tik Pabradės miestelio, kuriame veikia jo vadovaujama per tūkstantį darbuotojų turinti įmonė, bet ir viso šalies verslo pažiba – 2009 m. savaitraščio „Veidas“ sudaryta ekspertų komisija S.Žvirblį išrinko Metų vadovu.
Verta paminėti ir jaunąjį Vilniaus verslininką Egidijų Biknevičių, kurio 2005 m. įkurta informacinių technologijų įmonė „Etalink“ neblogai įsitvirtino šioje rinkoje ir dabar vykdo tiek privačius, tiek valstybinius užsakymus. Šiuo metu bendrovėje dirba keturiolika darbuotojų, o E.Biknevičius, kuris visiškai prarado regėjimą po vaikystėje patirtos traumos, kai susižeidė akis stiklu, prieš kelerius metus pelnė Ūkio ministerijos įsteigtą jaunojo verslininko prizą.
Beje, E.Biknevičius teigia savo verslą kurti nusprendęs todėl, kad nusivylė darbdavių požiūriu į žmones su negalia. Ieškodamas darbo vaikinas darbdavių balse ne kartą jautė abejonę, ar jis, aklas informacijos vadybos specialistas, sugebės gerai dirbti.
Tad darbo vietą ne tik sau, bet ir dar keliolikai kitų specialistų jis susikūrė pats. Jau septintus metus savo IT įmonei vadovaujantis trisdešimtmetis E.Biknevičius sako, kad šiuolaikinės technologijos „atstoja akis“: jis, būdamas neregys, negali žiūrėti nuotraukų ir filmuotos medžiagos, bet užtat be kliūčių gali dirbti kompiuteriu su tekstine informacija. „O verslo partneriai paiso tik savo interesų – jiems arba apsimoka su tavimi dirbti, arba ne“, – E.Biknevičius patikina, kad darbe klausimų apie savo negalią sulaukia retai.
Jei paisytų jam nustatyto darbingumo lygio, E.Biknevičius turėtų dirbti iki šešių valandų per dieną. Tačiau jaunas vadovas į tai nekreipia dėmesio ir sako dirbantis tiek, kiek reikia. „Iš tikro aš galiu dirbti netgi ilgiau negu jūs, nes man nereikia ištisas valandas spiginti akių į kompiuterio monitorių, kaip daugumai žmonių“, – optimizmo, nepaisant gyvenimo išbandymų, nestokojo ir šis mūsų pašnekovas.

Neįgaliųjų pasiskirstymas pagal darbingumo lygį

Neįgalių asmenų    Nustatytas darbingumo lygis proc.
152320    30-40
63436    45-55
33354    0-25

Šaltinis: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Nuo 2002-ųjų neįgalių lietuvių padaugėjo 43 tūkstančiais.

Metai    Iš viso neįgaliųjų

2002    221 577
2011    264 632

Šaltinis: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

BFL

Pernai žymiai sumažėjo socialines paslaugas namuose gavusių neįgaliųjų skaičius, bet padidėjo globos įstaigose gyvenančių žmonių su negalia skaičius. Palyginti su ankstesniais metais, 2010-aisiais mažesniam skaičiui vaikų ir suaugusiųjų pirmą kartą nustatytas neįgalumas.

Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. pagalbos ir socialinės globos paslaugos namuose buvo suteiktos 203 neįgaliems vaikams, 1714 darbingo ir 583 pensinio amžiaus asmenims su negalia. Palyginti su 2009 m., socialines paslaugas namuose gavusių neįgaliųjų sumažėjo 25 procentais. 2010 m. pagalbos pinigus gavo ir patys pagalbą į namus organizavosi 174 asmenys su negalia. Jų skaičius, palyginti su 2009 m., sumažėjo 35 procentais.

2010 m. dienos centruose lankėsi 2,5 tūkst. neįgalių vaikų ir 15,4 tūkst. darbingo amžiaus neįgaliųjų, arba atitinkamai 9 procentais daugiau ir 21 procentu mažiau nei 2009 m.

Neįgalūs asmenys, kuriems socialinę globą teikti namuose ar dienos globos centre nėra galimybių arba kuriems tokių paslaugų nebeužtenka, yra apgyvendinami neįgaliųjų globos įstaigose. 2010 m. pabaigoje specialiosiose mokyklose ir specialiojo ugdymo centruose gyveno 2,2 tūkst. neįgalių vaikų, socialinės globos įstaigose vaikams ir jaunimui su negalia – 0,7 tūkst. neįgalių vaikų ir jaunuolių. Globos įstaigose suaugusiems asmenims su negalia gyveno 5,9 tūkst. neįgaliųjų. Dar 2,5 tūkst. žmonių su negalia gyveno globos įstaigose seniems žmonėms. Naujo tipo socialinių paslaugų įstaigose – savarankiško gyvenimo namuose – gyveno 123 asmenys su negalia. Palyginti su 2009 m., neįgaliųjų skaičius globos įstaigose padidėjo 6 procentais.

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2010 m. pirmą kartą neįgaliaisiais pripažinta 2 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus, tai 11 procentų mažiau nei 2009 m. Kas trečiam iš jų neįgalumas nustatytas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, kas šeštam – dėl įgimtų anomalijų ir kas septintam – dėl nervų sistemos ir jutimo organų ligų.

Iš darbingo amžiaus asmenų pirmą kartą neįgaliaisiais pripažinta 15,4 tūkst. asmenų, tai yra 31 procentu mažiau nei 2009 m. Daugiausia – 17 procentų – darbingo amžiaus asmenų pirmą kartą pripažinta neįgaliaisiais dėl jungiamojo audinio ir skeleto-raumenų sistemos ligų, 18 – dėl navikų, 12 procentų – dėl nervų sistemos ir jutimo organų ligų.

BFL

Lietuvos žmones su negalia vienijančių organizacijų atstovai parėmė Pilietinių iniciatyvų centro kreipimąsi į Seimą, kuriame parlamentarų prašoma pradėti diskusijas dėl elektroninio balsavimo įteisinimo Lietuvoje.

Elektroninio balsavimo idėją jau parėmė didžiausia Lietuvoje neįgaliųjų organizacija – Lietuvos žmonių su negalia sąjunga ir Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija “Viltis”.

Pasak Lietuvos žmonių su negalia sąjungos viceprezidentės Gintos Žemaitaitytės, elektroninis balsavimas padėtų tūkstančiams Lietuvos neįgaliųjų pasijusti visateisiais piliečiais.

“Dalis Lietuvos neįgaliųjų negali atlikti savo pilietinės pareigos vien dėl to, kad jiems fiziškai sudėtinga patekti į rinkimų apylinkes. Neabejoju, kad, įvedus elektroninį balsavimą, neįgaliųjų aktyvumas rinkimuose stipriai išaugtų”, – sako G. Žemaitaitytė.

Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos “Viltis” vadovė Dana Migaliova teigia, jog daugelis balsavimo vietų yra nepritaikytos negalią turintiems žmonėms, todėl būtina skubiai ieškoti sprendimų, kaip pašalinti barjerus, neleidžiančius dešimtims tūkstančių Lietuvos piliečių dalyvauti rinkimuose.

“Elektroninis balsavimas yra viena iš efektyviausių priemonių aktyviam neįgaliųjų įsitraukimui į dalyvavimą rinkimuose. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva yra investavusi ganėtinai daug ES lėšų į tobulėjimą technologinėje srityje, nematau priežasčių, kodėl mūsų šalyje negalėtume įgyvendinti elektroninio balsavimo”, – sako D. Migaliova.

Praėjusią savaitę paskelbtos naujausios rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos “Baltijos tyrimai” atliktos gyventojų apklausos duomenimis, trys ketvirtadaliai (75 proc.) Lietuvos gyventojų pritaria, kad Lietuvoje turėtų būti sudaryta galimybė rinkimuose balsuoti internetu. Daugiau nei pusė (56 proc.) apklaustų gyventojų mano, jog galimybė rinkimuose balsuoti internetu paskatintų didesnį rinkėjų aktyvumą. Tyrimas taip pat atskleidė, kad didesnė dalis (47 proc.) Lietuvos rinkėjų, jei būtų galimybė Seimo rinkimuose balsuoti internetu, pasirinktų balsavimą internetu, primena ELTA.

Atsižvelgdamas į visuomenės nuomonę dėl elektroninio balsavimo Pilietinių iniciatyvų centras pradėjo rinkti parašus po kreipimusi į Seimo narius.

"Veido" archyvas

Europos ir Lietuvos perspektyvos neįgaliųjų profesinės reabilitacijos ir profesinio mokymo srityje vakar aptartos ir pristatytos Seime vykusioje spaudos konferencijoje „Socialinės integracijos ir profesinės reabilitacijos praktika, problemos ir iššūkiai“.

Spaudos konferencijos iniciatorė Seimo Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja, Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė Vincė Vaidevutė Margevičienė pastebėjo, kad palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis, Lietuvos rezultatyvumas profesinės reabilitacijos, mokymo ir neįgaliųjų integracijos į darbo rinką kol kas yra žemas. „Žmonių su specialiais poreikiais mūsų valstybėje  yra iš tikrųjų nemažai. Ir tas nuolatinis kalbėjimas, kad gaukite pašalpas ir būkite ramūs, nėra mūsų valstybės prioritetas. Mūsų valstybės prioritetas yra suteikti lygias galimybes kiekvienam valstybės piliečiui pagal jo poreikius ir gebėjimus: suteikti išsilavinimą, darbą, galimybę oriai gyventi, dirbti ir užsidirbti. Tad profesinė reabilitacija yra labai svarus dalykas. Šiandien apie tai kalbame tarptautinėje konferencijoje, vykstančioje Seime“, –  sakė V. V. Margevičienė.

Tarptautinės konferencijos iniciatoriai – Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas ir Lietuvos profesinės reabilitacijos ir profesinio mokymo konfederacija.

Pasak Seimo narės, sėkmingą socialinę integraciją ir profesinę reabilitaciją užtikrintų reabilitacijos klinikų, centrų ir mokymo įstaigų nuolatinė ir sisteminės partnerystė, taip pat reabilitacijos ir profesinio mokymo bei integracijos paslaugų kokybės standartų bei geros praktikos principų įdiegimas, socialinių įmonių plėtra bei gebėjimas dirbti pelningai.

Spaudos konferencijoje dalyvavusi Europos Specialiųjų poreikių mokymo plėtros agentūros atstovė Mary Kyriazopoulou pastebėjo, kad Europos Sąjungos šalys turi sutelkti pastangas ir mokytis viena iš kitos, nes ekonominė padėtis ES, nėra gera, o tai atsiliepia ir profesinės reabilitacijos kokybei. Apie socialinės integracijos ir profesinio mokymo padėtį Lietuvoje kalbėjo Lietuvos profesinės reabilitacijos ir mokymo konfederacijos prezidentė Lucija Jurgelaitienė. VšĮ „Vilties žiedas“ direktorės pavaduotoja Irena Pranckevičiūtė priminė, jog socialinės inovacijos leidžia pasiekti neįtikėtinų rezultatų: neįgalūs asmenys, kurie yra ilgalaikiai bedarbiai, įsidarbina, pradeda gyventi kitokios kokybės gyvenimą, sėkmingai dirbti.  „Darbo birža prognozuoja, kad 2011 metais Lietuvoje bus 280 tūkstančių bedarbių, iš kurių 40 proc. – ilgalaikiai. Tai didžiuliai skaičiai ir problema. Jos sprendimui būtina partnerystė, bendradarbiavimo modeliai, į kuriuos turi būti įtraukti viešasis sektorius ir verslas“, – kalbėjo I. Pranckevičiūtė.

Parlamentarė V. V. Margevičienė priminė, jog visgi sėkmingi kaimyninių šalių pavyzdžiai bei kitų Europos Sąjungos šalių praktika rodo, kad neįgaliųjų integracijos į darbo rinką efektyvumas priklauso nuo daugelio faktorių, kurių vienas pagrindinių Lietuvoje turėtų būti – integruoto Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo, Ūkio ir Teisingumo ministerijų požiūris į profesinę reabilitaciją ir integraciją.

„Turime ir galime pasirūpinti šalies neįgaliųjų teisine padėtimi, aktyvinti socialinių įmonių indėlį į šalies ekonomiką, neįgaliųjų integraciją į darbo rinką. Geriausių rezultatų pasiektume nuolat skatindami  darbdavių ir valdininkų pozityvų požiūrį į neįgaliųjų galimybes dirbti“,  – pabrėžė V. V. Margevičienė.

Bandydami užlopyti kiaurą valstybės biudžetą, politikai nusitaikė jau ir į sunkiai sergančius žmones. Nuo liepos mėnesio net 25 proc. ligonių, kurie kreipėsi tikėdamiesi gauti papildomų pinigų slaugai arba priežiūrai, jų nebegavo.

Šiemet kyla ne tik pensininkų, bet jau ir neįgaliųjų bei sunkiai sergančių ligonių nepasitenkinimo banga. Mat politikai davė nurodymą, kad ir šioje srityje derėtų įjungti taupymo režimą.

Paaiškėjo, kad pastarąjį pusmetį visus ligonius, kuriems pagal gydytojų užpildytus dokumentus nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, nuožmiai tikrina Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) sudarytos komisijos. Tikslas esąs įsitikinti, ar žmogaus iš tiesų negali judėti, dirbti ir savarankiškai tvarkytis asmeninio bei socialinio gyvenimo. Šios tarnybos specialistai neperspėję užsuka į namus ir pas tuos žmones, kuriems buvo pripažinta, kad yra reikalinga priežiūra (pagalba), transporto ar automobilio pritaikymo neįgaliajam išlaidų kompensavimas.

Nors niekam ne paslaptis, kad norint gauti didesnį nedarbingumo lygį arba specialiųjų poreikių išmokas ligų diagnozės buvo klastojamos jau seniai, tačiau neaišku, kodėl žmonių, bandančių prisidurti porą šimtų litų vaistams, medžioklė prasidėjo tik dabar. Beje, gaudant piktnaudžiautojus nuskriaudžiami ir tūkstančiai tikrai sunkių ligonių bei neįgalių žmonių.

Valdininkų argumentas, kad išsiaiškinus visus piktnaudžiavimo atvejus daugiau pinigų teks tiems, kuriems iš tikrųjų jų reikia, neįtikina, nes stengiamasi sutaupyti bet kokia kaina, o ir išmokos niekam nepadidėja.

Čia svarbu atkreipti dėmesį, kad sunkmečiu padaugėjo žmonių, norinčių gauti specialiųjų poreikių išmokas. Nuo liepos mėnesio iki dabar, tikėdamiesi gauti papildomą išmoką, į NDNT kreipėsi daugiau kaip 13 tūkst. vien tik pensinio amžiaus žmonių. Tad norint, kad sumažėtų gaunančiųjų išmokas, pradėta griežčiau atsižvelgti į kriterijus nustatant nedarbingumo lygį ir specialiuosius poreikius. Be to, anksčiau buvo galima gauti ne tik pinigus už slaugą ar priežiūrą (pagalbą), bet ir transporto išlaidų kompensaciją, neįgaliesiems skirtą automobilį. Dabar nustatomas tik vienas specialusis poreikis. Ir tik išimtiniais atvejais žmogui, kuriam reikalinga priežiūra, dar gali būti skirta pinigų specialiam automobiliui įsigyti.

Šaukė lyg ant nusikaltėlės

Kadangi duota komanda žūtbūt sumažinti biudžeto išlaidas, nesvarbu, kad ir sunkiai sergančiųjų sąskaita, išmokos dažnai nubraukiamos neįsigilinant į konkrečius atvejus – svarbi tik formali ligos diagnozė, aprašyta gydytojų išvadose.

Štai prieš porą savaičių svečių iš NDNT Tauragės teritorinio skyriaus sulaukė Ariogaloje gyvenanti ponia Zofija M. 71 metų moteris serga bronchų astma, cukriniu diabetu, ją vargina širdies ir inkstų nepakankamumas, dvi stuburo išvaržos. Tad ponia Zofija negali pati nueiti į parduotuvę, nuvykti pas gydytojus, net lovos nepasikloja neuždususi.

Prieš trejus metus specialistai pripažino, kad ji turi specialiųjų poreikių ir jai reikalinga priežiūra (pagalba). Per tuos metus visos ligos paūmėjo ir dar prisidėjo trys naujos, tačiau dabar buvo nuspręsta, kad moteris pati gali savimi pasirūpinti, tad papildomi maždaug 180 Lt jai nepriklauso. Tą per keturias minutes nustatė trys komisijos nariai, tik užėję į ponios Zofijos butą ir pamatę, kad ji gyvena viena. Be to, tvarkingai.

“Man neleido nė žodžio ištarti, nieko nepaklausė apie ligą. NDNT Tauragės teritorinio skyriaus vedėjas Vytautas Stankūnas tik šaukė lyg ant kokios nusikaltėlės, kad dėl tokių neva sunkių ligonių kaip aš jie turi gaišti laiką. O kad man kambarius dukra sutvarko, maisto nuperka sesers vyras – nepasidomėjo. Kiekvieną kartą važiuodama pas gydytoją prašau, kad kas nors nuvežtų, nes pati tik į kiemą pajėgiu išeiti. Jaučiuosi prasikaltusi dėl to, kad sergu”, – dėl šiurkštaus komisijos elgesio susigraudinusi pasakojo ponia Zofija.

Pagal pulsą nustatė, kad slauga nereikalinga

NDNT direktoriaus pavaduotojas Alvydas Vitkauskas bando įrodinėti, kad specialieji poreikiai nustatomi pagal specialią savarankiškumo lentelę. Išsiaiškinus bendrą ligonio sveikatos būklę, savijautą, mobilumą, ar jis sugeba pats pavalgyti ir pasigaminti maisto, pasirūpinti higiena, ir skiriama arba ne specialiųjų poreikių išmoka. Atvykę pas ligonį NDNT komisijos nariai pagal šį klausimyną ir turėtų patikrinti, ar žmogui tikrai priklauso papildomi pinigai.
“Tie ligoniai, kurie iš tikrųjų turi rimtų sveikatos sutrikimų, nebijo jokių komisijų, nes mes išmokų nenubraukiame vien tam, kad atimtume pinigus”, – tvirtina NDNT direktoriaus pavaduotojas.

Tačiau išgirdus kito pašnekovo Kastyčio B. iš Ariogalos istoriją susidaro kitoks įspūdis. Vyras savo tėčio vieno negali palikti nė akimirkai. Kadangi aštuoniasdešimtmečio senolio širdis funkcionuoja vos 10 proc., ji neaprūpina smegenų deguonimi. Tad jis iš lovos atsikelia tik kitų padedamas, dažnai net puodelio rankoje nenulaiko ir nebepataiko šaukšto su maistu į burną. Be to, jam visą parą reikalingos sauskelnės. Tačiau prieš mėnesį atvykusi NDNT komisija nusprendė, kad pono Kastyčio tėčiui nepriklauso pinigai už slaugą, nes slaugyti jo esą nereikia.

“Tuo metu, kai atėjo komisija, tėtis sėdėjo ant fotelio. Tą dieną jis jautėsi geriau, todėl paklaustas, kuo skundžiasi, atsakė, kad šlubuoja tik širdis. Specialistai iš komisijos patikrino jo pulsą ir išėjo. Man neuždavė nė vieno klausimo, nors tėtis nepajėgė pats atsistoti, buvo su sauskelnėmis”, – prisimena Kastytis, vėliau Tauragės skyriaus komisijos sprendimą apskundęs NDNT direktoriui.

Ir tai toli gražu ne pavienės istorijos – tokių atvejų tūkstančiai. Šiais metais NDNT jau sulaukė 3400 skundų dėl neteisingai nubrauktų specialiųjų poreikių išmokų ir darbingumo lygio nustatymo. O kiek dar tūkstančių žmonių pasityčiojimo ir neteisybės piliulę nuryja ir jokių skundų nerašo?

Į socialinę aplinką neatsižvelgiama

A.Vitkauskas vis tiek jaučiasi teisus ir formaliai aiškina, kad specialiųjų poreikių išmoka nėra papildoma pensija. “Daug kas buvo pripratę iš šių pinigų susimokėti šildymo išlaidas, pirkti už juos maisto produktų. Tačiau tai pinigai, skirti ligonių daliai palengvinti, todėl jų gavimas negali būti masinis reiškinys”, – aiškina NDNT direktoriaus pavaduotojas ir priduria, kad tikrindamos ligonius komisijos esą nustačiusios nemažai atvejų, kai, pavyzdžiui, pagal dokumentus žmogus lyg ir neturėtų pakilti iš lovos, bet tikrintojus jis pasitinka išėjęs iš tvarto, kuriame šėrė gyvulius. “Arba paklaustas, kas jam gamina maistą, atsako, kad pats išsivirė. Vadinasi, toks žmogus gali pats savimi pasirūpinti”, – neabejoja A.Vitkauskas.

Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių skyriaus vedėjos Eglės Čaplikienės, taip atsitinka todėl, kad gydytojai ne visuomet atidžiai pildo siuntimus į NDNT, kartais klaidingai nurodoma informacija. “Žinoma atvejų, kai į NDNT patekdavo piliečių dokumentai su neegzistuojančiomis diagnozėmis, todėl nebuvo įmanoma tiksliai nustatyti darbingumo lygio. Dėl tokio piktnaudžiavimo NDNT kreipėsi į prokuratūrą, buvo iškelta byla, vyko teisminiai procesai”, – prisimena E.Čaplikienė.

Zigmantas Jančauskis, Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkas, sutinka, kad tvarką reikėjo griežtinti, tačiau jam atrodo neteisinga, kai tai daroma tik dėl to, kad valstybėje trūksta pinigų. “Akivaizdu, kad taupoma žmonių sąskaita.

Juk reikia atsižvelgti ne tik į ligą, kuri nurodyta gydytojų išvadose, bet ir į žmogaus socialinę aplinką. Pavyzdžiui, rateliuose sėdinčiam žmogui, gyvenančiam mieste, kur infrastruktūra leidžia judėti, lengviau negu tam, kuris gyvena kaime ir iki parduotuvės jam reikia važiuoti kelis kilometrus, o ten nekursuoja neįgaliesiems pritaikyti autobusai. O šiuo metu svarbios tik gydytojų išvados, nurodytos dokumentuose”, – apibendrina Z.Jančauskis.

Taigi kiek žmonių, tiek nuomonių. Bet neteisybės tikrai daug. Daug neteisybės būta, kai sveikiems žmonėms būdavo skiriama invalidumo grupė ar gerai besijaučiančiam pensininkui pridedama dar ir lėšų sauskelnėms įsigyti, tačiau dabar, išmokas atiminėjant ir iš simuliantų, ir iš tikrai sunkių ligonių bei neįgaliųjų, neteisybės dar daugiau. Ir visa tai lemia kelių kontrolierių abejingumas, išankstinis nusistatymas ir netgi nežmoniškumas.