Prabangus miniatiūrinis butas Honkonge

Japonijoje populiarūs nakvynės namai – „stalčiai“. Honkonge – kelių kvadratinių metrų butai, kuriuose telpa tik lova. Londone galima nusipirkti labai brangų butą, kuris yra pačiame centre, bet dušas jame atstoja drabužinę, virtuvė – miegamąjį, o bendras plotas nesiekia šešių kvadratinių metrų.

Rima JANUŽYTĖ

Šis Londono butas pardavinėjamas už solidžią 313 tūkst. svarų sterlingų sumelę, o jo savininkas Ray Barkeris giriasi, kad mažyčiame bute tilpo viskas, ko jam reikėjo, ir net likdavo vietos „pasivaikščioti“. Na, maždaug trys metrai siauru „takučiu“ nuo lovos iki durų.

Palyginus su panašaus dydžio butais, jis iš tiesų gali būti pavadintas apartamentais: R.Barkerio butas patenka į mažiausių pasaulyje butų dešimtuką, kurio tris aukščiausias pozicijas užima kalėjimo celes primenantys butai Honkonge.

Butas-narvas

Juose drėgna, tamsu, o vietoj čiužinių ant lovos pakloti bambukiniai kilimėliai. Juose iš socialinės paramos gyvena XXI a. vergai: Honkonge apstu vienišų neturtingų vyrų, kurie po keliolika valandų per parą už skatikus dirba didelėse gamyklose, o į „namus“ grįžta tik pamiegoti. Jie niekada nesukurs šeimos, o jų visas gyvenimas skaičiuojamas nuo vienos dienos iki kitos.

„Tokių žmonių Honkonge daugybė. Jų atlyginimas leidžia vos vos išgyventi. Jų būstas – tik keli kvadratiniai metrai, jokių patogumų“, – rašo mažiausių pasaulio butų sąrašo sudarytojai portale www.therichest.com.

Honkonge butų, kurių plotas neviršija 10 kvadratinių metrų, yra keli šimtai tūkstančių. Didžioji jų dalis skirta vargingiausiems miesto gyventojams. Tačiau atsiranda vis daugiau mažų butų, kuriuos įsigyja arba nuomojasi pakankamai uždirbantys Honkongo gyventojai.

Butas-narvas2

Viena vertus, Honkongas apskritai yra vienas brangiausių pasaulio miestų, nekilnojamojo turto kaina čia maždaug 19 kartų viršija vidutines metines vienos šeimos pajamas. Jei pas mus nekilnojamojo turto kainos būtų tokios kaip Honkonge, vidutinė vilniečių šeima, kurioje du žmonės per mėnesį kartu uždirba apie 1500 eurų, už vidutinišką butą kur nors Fabijoniškėse turėtų mokėti apie 300 tūkst. eurų. Sutikite – brangoka.

Tad Honkonge klesti būsto nuoma. O nuomotojai pasitelkia išradingumą, mažindami butų plotą ir augindami jų nuomos kainą. Taip pamažu Honkonge atsiranda atskira mažų „prabangių“ butų, vadinamų narvais, rinka.

Narvuose, kurie neretai suformuojami padalijus ir taip nedidelį butą į kelis, iš tiesų galima rasti prabangos elementų. Verslininkas iš Kinijos Sandy Wongas – vienas tokių butų savininkų. Honkonge jam priklauso šeši daugiabučiai, kuriuose įrengti 108 „prabangūs“ narvai.

Butas-narvas Honkonge

Mažiausio namo plotas – vos 37 kvadratiniai me­trai, bet jame S.Wongas sutalpino net šešis bu­tus. Ir reklamuoja juos nevengdamas žodžio „praban­gus“. „Tai prabangiai įrengtos kapsulės. Tarsi kos­miniame laive. Be lovos, kiekviename bute yra televizorius, oro kondicionierius, dūmų detektorius, veidrodis, violetinis LED apšvietimas, kuriantis futuristinį įspūdį. Čia yra ir šiek tiek asmeninės erdvės“, – butus ir jų apstatymą giria S.Wongas.

Jis sako šiuos butus nuomoti pradėjęs prieš pus­metį ir jau galįs nupa

sakoti, kas yra tipinis to­kio būsto nuomininkas. Tai viengungis, kurio amžius nuo 20 iki 40 metų. „Yra vairuotojas, KFC darbuotojas, statybininkas“, – pasakoja S.Wongas.

Tačiau ši „prabanga“ nėra pigi. Prabangios kapsulės nuoma atsieina nuo 361 iki 580 JAV dolerių per mėnesį – pusantro du kartus brangiau, palyginti su „paprasta“ kapsule.

Pirmauja Japonija

Viešbutis Japonijoje

Itin mažų erdvių, skirtų gyventi, dar daugiau nei Honkonge galima rasti didžiuosiuose Japo­ni­jos miestuose, ypač Tokijuje bei Kiote.

Vos kelių kvadratinių metrų gyvenamąjį plotą japonai įsigudrino naudoti ne tik patys, bet ir siūlyti turistams.

Anksčiau tokių viešbučių reputacija būdavo ga­na abejotina: kambarius-lovas rinkdavosi arba ­naktinio didmiesčių gyvenimo paragauti atvykę sve­čiai, arba itin neturtingi keliautojai. Tačiau ir ši tendencija pamažu keičiasi.

Antai jau keletas viešbučių tinklų siūlo prabanga dvelkiančius miniatiūrinius kambarius-kajutes arba kambarius-stalčius. Vienuose „kambariai“ iš­si­traukia iš sienos, o į juose esančią lovą užlipama kopėtėlėmis. Kiti, didesni, primena traukinio ku­pė. Tiesa, verslo klasės. Viešbučių tinklas „First Ca­bin Tsukiji“ siūlo mikroskopinę prabangą gyvenantiems kambarėliuose, kuriuose galima rasti net technikos stebuklų. Antai „Panasonic“ kambaryje įrengta garsą ir apšvietimą sinchronizuojanti sistema, o žadintuvas svečią žadina „natūraliais“ te­kančios saulės spinduliais.

Investuotojų bendruomenė, Buy2Let nuotr.

Lapkričio 3 d. patyrę investuotojai į nekilnojamąjį turtą subūrė šia sritimi besidominčius vilniečius ir pakvietė kartu mokytis investuoti profesionaliai.

Pirmajame tokio pobūdžio seminare renginio šeimininkai dalijosi patirtimi, patarimais ir nekilnojamojo turto rinkos įžvalgomis, pabrėždami, kad norint tapti investuotoju, nebūtina turėti daug pinigų.

„Pradžiai pakanka noro, pasiryžimo ir šiek tiek išmanymo. Būdų investuoti į nekilnojamąjį turtą yra daugybė, o užsidirbti iš tokios investicijos galima turint kad ir 5000 eurų. Žinoma, už šiuos pinigus Vilniaus Senamiestyje galima važinėtis nenauju BMW arba kavinėse išgerti kelis tūkstančius puodelių kavos. Bet galima pasielgti kur kas išmintingiau ir šias lėšas „įdarbinti“, – pataria „Capital Team“ brokeris Aurelijus Jakavickas.

Atrodo, kad tai supranta vis daugiau vilniečių, nes sostinėje, renginio organizatorių teigimu, klostosi itin palankios socialinės, kultūrinės, taip pat ir ekonominės prielaidos tokiam verslui plėtoti: Vilnius – vienintelis miestas, kuriame auga gyventojų skaičius, daugėja verslo centrų, o kartu ir gerai apmokamų darbo vietų.

Vilnius pagal susidomėjimą investicijomis į nekilnijamąjį turtą nebeatsilieka nuo didžiųjų Europos sostinių.

Į renginį gausiai susirinkę nekilnojamojo turto investicijomis besidomintys sostinės gyventojai ir net svečiai iš kitų miestų savo įžvalgomis ir klausimais renginio organizatorius įtikino, kad Vilnius pagal susidomėjimą investicijomis į nekilnijamąjį turtą nebeatsilieka nuo didžiųjų Europos sostinių.

„Tokios bendruomenės Vilniuje kūrimas mums atrodo labai prasmingas, nes norinčių investuoti į nekilnojamąjį turtą žmonių yra vis daugiau, o mums norisi, kad bendraminčiai tai darytų išmaniai. Be to, dalinantis savo patirtimi ir žiniomis, tobulėjame ir mes patys. Susitikimai su tos pačios srities entuziastais leidžia keistis informacija, atrasti naujų galimybių, pagaliau – geriau pažinti savo miestą, jo rinką, o svarbiausia – gyventojus“, – sako vienas iš renginio pranešėjų, trumpalaikės nuomos administravimo agentūros „Superhost“ vadovas Tomas Grižas.

Privatus investuotojas Vytautas Ulozas, investavimą į nekilnojamąjį turtą pradėjęs vos nuo kelių tūkstančių eurų ir aktyviai užsiimantis nekilnojamojo turto vystymu bei trumpalaike nuoma, su klausytojais pasidalino ne tik asmenine patirtimi, pirmaisiais žingsniais šioje srityje, bet ir savo sukurtomis skaičiuoklėmis, kurios padeda pasirinkti tinkamiausią investavimo strategiją bei maksimizuoti grąžą. „Svarbu įvertinti viską – nekilnojamojo turto vietą, kainą, perspektyvumą. Šiame seminare tik sudėliojome svarbiausius akcentus, tačiau norintieji sužinoti daugiau investavimo paslapčių bus kviečiami į kitus mūsų seminarus“, – žada V. Ulozas.

Bendruomenės kūrėjai sako net neabejojantys, kad bendradarbiaujant galima pasiekti kur kas daugiau nei konkuruojant, tad kviečia kartu mokytis, dalintis patirtimi ir investuoti.

Parengta pagal Buy2Let informaciją

"Shutterstock" nuotr.

Aušra LĖKA

Šešių nulių klube – penkiolika iš politikos elito: paskui turtingiausiąjį – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininką Ramūną Karbauskį rikiuojasi milijono turtų ribą taip pat peržengę du europarlamentarai, šeši merai, taip pat šeši Seimo nariai, tarp jų ir vienintelis ministras milijonierius.

Su žemės ūkiu susijusią didžiulę verslo imperiją valdantis Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis vienintelis patenka į visos valstybės pačių turtingiausiųjų trisdešimtuką. Jis su sutuoktine deklaravo 55 mln. eurų vertės turtą. Du Europos Parlamento nariai – Viktoras Uspaskichas ir Antanas Guoga, valdantys atitinkamai 39 mln. ir 30,2 mln. eurų turtus, galėtų pretenduoti į ketvirtą penktą dešimtuką.

Vadinasi, nors politikai mūsų valstybėje nėra patys turtingiausi, tarp jų tikrai yra turtingų žmonių. Užsienio ša­lims taip pat bū­din­ga tendencija: po­litikoje milijardie­riais tampa išim­tys, bet milijonierių valdžioje gana daug. Tad gali būti įdomus klausimas: ar jie turtingi, nes yra politikai, ar, at­virkš­čiai, yra politikai, nes turtingi.

Rasti vie­na­reikš­­mį atsakymą sunku, nes paprastai turtai susikraunami ne iš politikos. Tačiau kiek pinigai lemia, kad turtingas žmogus patenka į politikos elitą, ir kiek politinė veikla padeda turtus gausinti – jau kitas klau­simas.

Savivaldybėse – magnatai

Daugiausiai mi­lijonierių – vietos valdžioje. Sep­tyn­ženklius ir net aš­tuon­ženklius turtus tarp vienuolikos eu­roparlamentarų valdo du, tarp 60 merų – šeši, tarp 141 Seimo nario – taip pat šeši, tarp kurių ir vienintelis iš penkiolikos Vyriausybės narių ministras milijonierius. Tokia aritmetika išaiškėjo šią savaitę Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) paskelbus valstybės politikų turto deklaracijas.

Europos Parlamentas (EP) – tikrai neįtikėtinai dosniai savo nariams mokanti institucija, ne veltui vadinama auksine tremtimi, iš kurios grįžti labai nesinori. Tačiau, teisybės dėlei, europarlamentarai milijonieriai V.Uspaskichas ir A.Guoga savo milijonus uždirbo ne Briuselyje ar Stras­būre. Septynženklio turto savininkais neįmanoma tapti ir iš Seimo nario ar mero algos.

Krinta į akis ir turtingųjų santykinė gausa tarp eilinių savivaldybių narių

Tačiau turtingųjų koncentracija tarp Seimo, Vyriausybės narių, merų  – didesnė nei vidutiniškai visuomenėje. Krinta į akis ir turtingųjų santykinė gausa tarp eilinių savivaldybių narių.

Ar tikrai darbas vietos valdžioje pelningesnis? Galima paklausti ir kitaip: kodėl tie turtingi žmonės vietos valdžioje nenori dar aukštesnio statuso ir nesiveržia į aukštesnę valdžią, pavyzdžiui, Seimą ar Vy­riau­sybę? Ar tikrai tik todėl, kad vietos valdžia vadinama komunaline ir ten turtingi verslininkai gali geriau pa­naudoti savo gebėjimus spręsti ūkines problemas? O gal partijos nepriima į Seimo rinkimų sąrašų viršų?

Klausimai retoriniai, bet Druskininkų Vi­jū­nė­lės dvaro ar „Aqua“ SPA skandalai tapo pui­kia iliustracija, kaip vietos valdžia suaugusi su kai kuriais verslininkais ir kaip ranka ranką plauna, savo asmeninius interesus keldama aukščiau vi­suo­menės.

Žinia, po to, kai iš Seimo per porą mėnesių dėl įtarimų korupcija buvo priversti trauktis tuometis liberalų lyderis Eligijus Masiulis ir „darbiečių“ vicepirmininkas Vy­tautas Gapšys, baksnoti, kad savivaldybininkai mažiau sąžiningi, irgi niekaip neišeina. Belieka apgailestauti, kad sąžiningumo ir skaidrumo visoje mūsų politikoje dar labai trūksta. O juk politikai valdo mūsų visų bendrą apie 8 mlrd. eurų piniginę, tad nelabai jauku, jei nėra tikėjimo, kad tai daro padorūs žmonės.

Politikos kaina

Ne mažiau svarbus klausimas, ar rinkimų sėk­mė priklauso nuo pinigų kiekio. Nesunku prisiminti, kaip į valdžią atėjo milijonierius V.Us­pas­kichas ar milijonierius A.Guoga, daug kam labiau tikėtai pasitraukęs iš Liberalų sąjūdžio, nei tapęs jo nariu ir net vienu iš lyderių.

Žinoma, ne vienas turtuolis į politiką ėjo ir iš kilnių paskatų: noro pasiekus asmeninės finansinės sėkmės padėti tai padaryti ir savo miestui, rajonui ar visai Lietuvai. Kitiems šalia turtų dar norisi ir įtakos, statuso, leidžiančio patekti į vieną kompaniją su prezidentais, premjerais, ministrais, keliauti po pasaulį susitikinėti su kitų šalių elitu.

Bet, jokia paslaptis, ir partijos „medžioja“ tur­­tingus žmones, nes geras numeris rinkimų są­ra­še reiškia ir solidžią finansinę paramą rinkimams. O partijų poreikis turėti kuo daugiau pinigų rinkimų kampanijoms didėja – juk priešingu atveju rizikuoji likti nepastebėtas rinkėjų masės. Būtent su tuo susiję ir daugelis politinės korupcijos skandalų. Deja, didelio efekto nedavė bandymai įstatymais suvaržyti politinės reklamos, tiksliau, lengvatikiams skirtų šou su fakelais ir pigių reklaminių filmukų laviną, ją pakeičiant idėjų kova, diskusijomis.

O kam rinkėjas labiau jausis skolin­gas, už tą ir balsuos, tad politikai neriasi iš kailio

Patys politikai pasakoja, kad ir iš jų rinkimų apygardų plūsta prašymai paremti, padėti, apmokėti, sumokėti, pasveikinti ar kvietimai į renginį, „kuris neįmanomas be gerb. Seimo nario finansinės paramos“. O kam rinkėjas labiau jausis skolin­gas, už tą ir balsuos, tad politikai neriasi iš kailio.

Tiesa, ne visi politikai milijonieriai. Pernai balandį Seimo nariu tapęs Audrius Nakas (jis į Seimą pateko, kai mirė prieš jį „Drąsos kelio“ sąraše buvęs Algirdas Patackas) deklaruoja jokio turto neturįs, tik 9829 eurų skolą. Prieš porą metų tuomet su Tautininkų sąjunga į Europos Parlamentą kandidatavusio A.Nako finansinė situacija buvo šiek tiek geresnė: nors pinigų grafoje buvo nulis, jis bent jau turėjo 5 tūkst. litų vertės turto. Bet juk darbas Seime negalėtų įvaryti į skolas – eilinio Seimo nario alga, kaip žinome, šalies vidurkį viršija beveik pusketvirto karto.

Rikiuojant turtingiausius ir pagal turtus kukliausius politikus atsiveria ir visos mūsų visuomenės problema: pas mus per menkas demokratinei valstybei vidurinis visuomenės sluoksnis, neturintis milijono, bet turintis pajamų, leidžiančių oriai gyventi. O tokios visuomenės taip lengvai nepapirktų ir populistinės, bet įspūdingos rinkimų agitacijos kampanijos. Gal tada ir politikams sumenktų poreikis taip lengvai eiti į sandorius, pardavinėjant įtaką.

Kurių partijų nariai sukaupė daugiausiai

Beje, aukščiausio valstybės valdžios trejetuko tarp milijonierių nėra. Prezidentės Dalios Gry­baus­kaitės turtas siekia 809 tūkst. eurų. Premjero Al­gir­do Butkevičiaus šeima valdo 248,6 tūkst. vertės tur­tą. Seimo pirmininkės Lo­retos Grau­ži­nie­nės šeima dar kuklesnė: jos deklaracijoje – 115 tūkst. eurų.

Turtingiausių politikų dešimtuke – vos vienas Vyriausybės narys „darbietis“ kultūros ministras Š.Birutis (2,3 mln. eurų). Nuo jo gerokai atsilieka „darbiečių“ deleguotas energetikos ministras Rokas Masiulis (704 tūkst.), socialdemok­ratas tei­singumo ministras Juozas Ber­na­to­nis (458 tūkst.). Kukliausios tarp ministrų švietimo ir moks­lo ministrės „darbietės“ Audronės Pit­rė­nie­nės šeimos piniginėje – 56 tūkst. eurų.

Po turtingiausių politikų šeimų trejetuko – R.Karbauskio (55 mln. eurų),  V.Uspaskicho, iš­rink­to pagal Darbo partijos sąrašą (39 mln.), ir A.Guogos, išrinkto pagal Liberalų sąjūdžio sąrašą (30,2 mln.), – Seimo narys socialdemokratas B.Bradauskas (8,2 mln.). Tarp Seimo milijonierių – po du iš Socialdemokratų, Liberalų sąjūdžio, „darbiečių“ frakcijų. Nedaug iki milijono ribos trūko ir socialdemokratui Arvydui Mockui (964 tūkst.).

Turtingiausi savivaldybių vadovai – judėjimo „Vieningas Kaunas“ lyderis Kauno meras Visvaldas Matijošaitis (5,6 mln.) ir Biržų rajono – Respublikonų partijos pirmininkas Val­de­ma­ras Valkiūnas (5 mln.), šiek tiek kukliau turto sukaupę Palangos meras konservatorius Šarūnas Vaitkus (1,9 mln.), Kėdainių – liberalas Saulius Grinkevičius (1,6 mln.), Širvintų – „darbietė“ Živilė Pinskuvienė (1,2 mln.).

Tad kodėl kairiųjų ideologijai atstovauja didžiausi kapitalistai?

Tarp turtingiausiųjų tradiciškai daugiausiai so­cialdemokratų, „darbiečių“, liberalų. Liberalų turtingumas ideologiškai pateisinamas: jie – laisvosios rinkos, privataus kapitalo gynėjai. Tačiau socialdemokratai ar „darbiečiai“ – teoriškai paprastų žmonių interesų gynėjai. Tad kodėl kairiųjų ideologijai atstovauja didžiausi kapitalistai?

Bet čia šaknų ieškoti reikia ne ideologijoje, o socialdemokratų ar „darbiečių“ turto kilmėje ir valstybės istorijoje. Tarp turtingiausių ne tik politikų Lietuvoje tebevyrauja asmenys, kuriems nepriklausomybės pradžioje pavyko privatizuoti ar prichvatizuoti sovietmečio laikų visaliaudinį turtą. O tai lengviausia buvo padaryti sovietmečio laikų įmonių direktoriams ir kolūkių pirmininkams, kompartijos viršūnėlėms. Šių žmonių kur kas dažniau galima pamatyti tarp socialdemokratų ar „darbiečių“, nei tarp konservatorių.

Nekilnojamasis turtas, žemė, sąskaitos banke

Savo milijonus turtingiausi politikai, žinoma, laiko ne kojinėse – kas valdo didžiulį nekilnojamąjį turtą, kas žemes, o kas pinigus skolina.

Turtingiausiųjų trejetuke nuo pat atėjimo į politiką esantis V.Uspaskichas net 1,3 mln. as­me­ninių eurų saugo banke. Beje, jis gal paskutinį kar­tą ant turtingiausiųjų pjedestalo. Mat jo pa­ties turtai siekia beveik 2,3 mln. eurų, kiti – jo žmo­nos Jolantos Blažytės. O jų santuoka, kaip skelb­ta, byra. Bet ir su jam likusiu turtu V.Us­paskichas liktų turtingiausių politikų dešimtuke.

Solidžias sąskaitas banke turi ir turtingiausias Sei­mo narys B.Bradauskas – 1 mln., europarlamen­taras A.Guoga – 804 tūkst. eurų. Beje, pas­ta­rojo šeimoje turtą valdo vyras: politiko žmonos Ais­tės vardu deklaruotas 61 tūkst. eurų vertės tur­tą, o europarlamentaro deklaracijoje – 30,1 mln.

Didžiausi nekilnojamojo turto magnatai (ne­skai­čiuojant sutuoktinių turto) tarp politikų – B.Bradauskas (2,5 mln. eurų), jo kolega Seimo Socialdemokratų frakcijoje Stasys Brundza (1,3 mln.), Palangos meras konservatororius Šarūnas Vaitkus (1,1 mln.).

Didžiausia žemvaldė pernai buvo parlamentarė „darbietė“ Vilija Filipovičienė, kurios turimos žemės vertė siekė 1,5 mln. eurų, Kauno meras V.Ma­tijošaitis (913,4 mln.), parlamentaras S.Brun­dza (330 mln.). Vertingiausias akcijas valdo A.Guoga (24,8 mln. eurų), B.Bradauskas (3,4 mln.) ir V.Ma­ti­jo­šaitis (1,7 mln.).

Turtingiausi politikai dosniai skolina, bet ir patys skolinasi. A.Guoga yra paskolinęs 3,2 mln., V.Matijošaitis – 2,5 mln., Š.Birutis – 792 tūkst. eu­rų. Didžiausia skola – turtingiausio mero V.Ma­­tijošaičio (2,3 mln. eurų).

O kai kas jaučia silpnybę automobiliams: A.Guo­gos autoūkis vertas 120 tūkst.,  Seimo nario „darbiečio“ Sergejaus Ursulo – 101 tūkst. eurų.

Bet suskaičiavę politikų turtus nededame ant galvos berečių ir nešaukiame „vagys“. Turtingas žmogus, jei jis tuos turtus įgijo sąžiningai, demokratinėje valstybėje yra turtas ir visuomenei: tarp jų būna daug mecenatų ir filantropų, jie savo kapitalą investuoja kurdami gerai apmokamas darbo vietas, sąžiningai moka valstybei didžiulius mokesčius. Belieka tikėtis, kad ir Lietuvoje bus vis daugiau ir pinigų, ir sąžiningumo, ir dosnumo.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Oberhaus nuotr.

Originalūs architektūriniai sprendimai, skoningas interjeras ir prabangus įrengimas. Prie to dar pridėkime patogią vietą, didelius langus, per kuriuos galima žavėtis nuostabiais gamtos vaizdais, ir aukštą padėtį visuomenėje užimančius kaimynus. Visa tai – tradiciniai prestižinio būsto aksesuarai.

Vaiva SAPETKAITĖ

Pastaruosius porą metų galima stebėti nemažą sujudimą prestižinės klasės būs­tų rinkoje. Tarsi prabudus po ilgo žiemos miego didmiesčiuose imta sparčiai plėtoti tokio tipo projektus, o didesnius lūkesčius būstui puoselėjantys ir per štilį rinkoje pinigų sukaupę pirkėjai puolė juos graibstyti.

Koks yra tokio būsto pirkėjas? Kad žmogus galėtų sau leisti tokią prabangą, jis turi gauti dideles pajamas. Kartu tai dažnai reiškia, jog jis stovės ant aukšto socialinės hierarchijos laiptelio. Jam svarbu patogi, graži ir geros reputacijos vietovė su išplėtota infrastruktūra, didesnis komfortas ir solidi kaimynystė.

„Šie projektai iš kitų nekilnojamojo turto projektų išsiskiria tuo, kad čia palyginti nedaug butų. Tai leidžia turėti didesnį nei įprasta buto plotą, daugiau erdvių. Kokybiškai ir technologiškai jie visa galva lenkia žemesnės klasės projektus, išsiskiria savo architektūros, eksterjero elementais, dizaino sprendimais, pasižymi įs­pūdingesniais panoraminiais aplinkos vaizdais, – vardija didžiausios Baltijos šalių nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ Būsto departamento vadovas Audrius Šapoka. – Vis dėlto tai, ar būstas priskiriamas prestižinei ka­tegorijai, ar ne, labiausiai apibrėžia vieta.“

Vilniuje – 24 projektai

Remiantis „Ober-Haus“ duomenimis, per pirmuosius tris 2015 m. ketvirčius, palyginti su tuo pačiu 2014 m. laikotarpiu, Vilniuje prestižinės klasės butų pardavimas išaugo dvigubai. Šiemet iš pirminėje rinkoje realizuotų 2 350 naujų butų 385 buvo prestižinės klasės, vadinasi, sostinėje per mėnesį parduodami vidutiniškai 43 prestižinės klasės butai.

Šįmet Vilniuje įgyvendinami 24 prestižinės klasės projektai, kuriuose yra 958 butai. Užu­pyje pastatytų ir statomų prestižinės klasės projektų yra 5 (320 butų), Žvėryne ir Anta­kal­nyje (Valakampiuose) – po 4 (atitinkamai 95 ir 72 butai), o centre ir Senamiestyje (be Užupio) vykdoma 11 projektų (471 butas). Prabangaus buto kvadratinio metro kaina svyruoja nuo

2 tūkst. iki 4,2 tūkst. eurų.

Per pastaruosius 12 mėnesių naujos statybos prestižinės klasės butų kainos Vilniuje didėjo 4,1 proc., o senos ir naujos statybos ekonominės bei vidutinės butų kainos vidutiniškai ūgtelėjo 2,9 proc.

Tiems, kam tokios kainos atrodo neįkandamos, galima priminti, kad Vilniuje prabangus nekilnojamasis turtas yra pigiausias Baltijos šalyse. Mat Vilnius užsieniečiams pirkėjams nėra toks patrauklus kaip Ryga ar Talinas.

Prestižinis būstas brangiausias Rygoje: kvadratinis metras kainuoja daugiau nei 5,1 tūkst., Taline – apie 4,8 tūkst., o Vilniuje – iki 4,2 tūkst. eurų. Kainų skirtumas tarp brangiausių ir vidutinių butų Vilniuje yra mažiausias: kvadratinio metro kaina blokinio namo dviejų kambarių bute – 900–1250 eurų.

A.Šapoka aiškina, kad rinkos aktyvumas Vil­­niuje matomas tik pastaruosius dvejus me­tus, o prieš tai net turėdamas užtektinai lėšų tokiam būstui įsigyti dažnas pirkėjas likdavo it musę kandęs, nes paprasčiausiai neturėjo iš ko ir rinktis – pasiūla buvo labai menka.

Statybininkai sureagavo. „2010-ųjų balandį nekilnojamojo turto sandorių rinkoje buvo pa­siektas visiškas dugnas. Nuo tada pardavimas pra­­dėjo didėti. Ir nėra prielaidų prestižinio būs­­to kainoms mažėti – ilgalaikėje perspektyvoje jos greičiau augs“, – prognozuoja specialistas.

Neatrodo, kad greitu metu prestižinės klasės būsto rinka prisisotins ir vėl sulauksime van­gių laikų. Galima laukti, kad paklausa išsilai­kys panašaus lygio, be to, negalima pa­miršti, jog tokių projektų plėtra taip pat turi sa­vo ribas, ir, nepaisant išaugusios pasiūlos, tai liks vienas iš aspektų, neleisiančių kainoms smukti.

„Prestižinį būstą matau kaip stabiliausią ne­kilnojamojo turto kategoriją“, – mano „In­real“ bendrovės komercijos vadovas Julius Be­lanoška.

Svarbiausias veiksnys – vieta

Vilniaus Senamiestyje jau dabar būtų sudėtinga rasti laisvą sklypą naujam prestižinės klasės daugiabučiui statyti, be to, ten praktiškai nebėra pastatų, kuriuos būtų galima rekonstruoti ir konvertuoti į prestižinės klasės būstą. Kadangi Senamiestyje mažėja tinkamų erdvių, projektų plėtotojai atsigręžė ir į gretimus rajonus – Užupį, Žvėryną.

„Senamiestis Senamiesčiui nelygu. Jo pe­riferinės dalys, pavyzdžiui, stoties link, dabar nėra prestižinės vietos“, – sako A.Šapoka.

Žinoma, net ir patogiausioje ar gražiausioje miesto vietoje esantis būstas nebūtinai bus prestižinis, jei naudotų medžiagų kokybė bus prasta. Prestižinės klasės būstas gali būti ir se­nesnės statybos name, kaip įprasta Sena­mies­tyje, – statybos metai neapibrėžia, ar būstas patenka į šią kategoriją.

Tuo metu daugelyje sostinės vietų būstas negalės vadintis prestižiniu, nesvarbu, kiek į jo įrengimą būtų investuota. „Tai galima pasakyti apie didžiąją dalį miegamųjų Vilniaus rajonų. Fabijoniškėse galima pastatyti kokį tik nori daugiabutį, bet kvadratinio metro kaina ten nie­kada nepasieks prestižinės klasės būsto kainų, – sako A.Šapoka. – Tai lemia keletas as­pek­tų: ne tokia gera bendroji infrastruktūra, ko­munikacijos, be to, tokie rajonai neturi geros reputacijos. Lygiai tas pats būtų, jei norėtume prestižinį būstą pastatyti Naujojoje Akmenėje. Jis nebūtų prestižinis, nes svarbiausia – vieta.“

Vilniuje geidžiamiausi prestižiniai būstai telkiasi Laurų, Gulbinų ežero bei Verkių par­ko artumu galinčiame džiaugtis Di­džių­jų Gulbinų kvar­taluose. Jei nori brangiausio namo Lie­tuvoje, nereikia toli ieškoti, jis bus Laurų kvartale. Tiesa, šiose vietose nekilnojamasis turtas parduodamas retai. Apie šias vietas jau sukurta nemažai tautosakos. Būtent tautosakos – ka­dangi šie uždari gyvenamieji kvartalai saugomi ir paprastas žmogus taip lengvai čia nepateks. Laurų kvartalas buvo dėmesį patraukęs tuo, kad anksčiau nebuvo taip paprasta čia apsigyventi net ir turint daug pinigų – be šios „smulkmenos“, dar reikėjo įtikti kitiems kvartalo gy­ventojams, kurie sprendė, ar potencialus kaimynas jiems tinka, ar ne.

Tik išrinktiesiems?

Mėgstama pakalbėti, kad apie galimybę įsigyti ar net išsinuomoti būstą ne tik šiose, bet ir kitose prestižinėse vietose neskelbiama viešai, o pranešama tik saujelei išrinktųjų. Kiek čia tiesos? Kaune veikiančios bendrovės „VIP būs­tas“ atstovas Simonas Prikockis sako, kad nors šiame mieste tokių Laurų kvartalo analogų nėra, dalis tiesos tokiose kalbose yra.

„Jei būstas tikrai prabangus, pardavėjai paprasčiausiai nemato prasmės plačiai skelbti apie galimybę jį įsigyti, nes potencialių pirkėjų vis tiek būtų nedaug. Jei potencialus prabangaus būsto pirkėjas ieško būsto, gandas apie tai greitai nuvilnija, – aiškina ekspertas. – Be to, nepamirškime svarbaus savisaugos momento. Jei būstas tikrai gerai įrengtas ir, sakykime, ten kabo kokie nors brangūs paveikslai, yra vertingų meno kūrinių, brangių baldų ir kita, viso to nuotraukos internete gali greitai pritraukti blogų akių. Matant, kaip atrodo, tikslų adresą – labai patogu.“

Kokios vietos patraukliausios?

Dr. Apolonijus Žilys, atlikęs tyrimą apie gy­ventojų pasiskirstymą Vilniaus, Kauno ir Klai­pėdos miestuose, dėsto, kad Vilniuje ir Kaune turtingesni, finansiškai labiau raštingi gyventojai telkiasi miestų centruose (ypač tai ryšku sostinėje) bei priemiesčiuose, o Klaipėda išsiskiria tuo, jog čia finansiškai stipriausi gy­ventojai kuriasi priemiesčiuose.

„Klaipėdoje stipriai išsiskiria priemiesčiai ir visa kita. Likęs miestas yra vienodesnis nei Vil­n­ius ir Kaunas. Vilniuje ir Kaune turtingiau­sie­ji išsisluoksniuoja tolygiau: nors ten turtingesni daugiausia gyvena priemiesčiuose ir miestų centruose, vis tiek nemaža dalis jų gy­vens ir miegamuosiuose daugiabučių rajonuose“, – tyrimo įžvalgomis dalijasi A.Žilys.

Klaipėdos specifiką jis aiškina tuo, kad dėl gamtinės aplinkos, jūros artumo į priemiesčius migruoja ne tik patys klaipėdiečiai, bet čia kuriasi ir brangesnio turto galintys įsigyti kitų miestų gyventojai, galbūt matantys tai kaip investiciją, dėl kurių kyla ir vidutiniai priemiesčių rodikliai.

Tuo metu nepatraukliausios vietos – tam tikra socialine stigma pasižymintys miestų rajonai. Be to, senieji darbo klasės rajonai dažniausiai pasižymi ir prastesniu išvystymu. Tarp tokių pavyzdžių – dalis Naujininkų Vilniuje, Vili­jam­polė Kau­ne ar Žvejybos uostas Klai­pėdoje. Tiesa, pa­starasis po truputį keičia savo veidą. „I­nvesticija į būstą nėra tik investicija į gyvenamąją vietą, bet ir į tam tikrus socialinius lūkesčius. Per tai siekiama kopti į viršų ir socialine prasme, todėl vietos reputacija turintiems galimybę rinktis žmonėms būna labai svarbi“, – apibendrina A.Žilys.

S.Prikockis vardija, kad, be centro, Kaune prestižiškiausios vietos yra Lampėdžiai, Vi­čiūnai, Žaliakalnis ir Vytėnai. Būstai miesto centre, se­namiestyje patrauklesni užsieniečiams.

Vičiūnai ir Lampėdžiai traukia gamta. Šie ra­jonai apsupti miško, o greta teka Nemunas. Vy­tėnai išsiskiria tuo, kad ten anksčiau buvo žmonių sodai ir infrastruktūros požiūriu tai yra vienas geriausiai išvystytų naujų Kauno rajonų. Nuo paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio ten pradėta statyti didelius, prabangius namus ir nuo tada susiformavęs geras įvaizdis išliko.

„Patraukliausia Žaliakalnio dalis yra greta Sporto halės, ten, kur yra Perkūno alėja, Vaiž­ganto, Minties Rato gatvės. Nuo senų laikų ten gyveno profesoriai, krepšininkai ir verslininkai. Čia yra gyvenęs ir Arvydas Sa­bonis, ir Bro­nislovas Lubys. Jau nuo senų laikų tie, kurie nori ypatingo prestižo, rinkdavosi šią vietą“, – vaizdą piešia S.Prikockis.

Kaune prestižinių namų, skirtų pardavimui, statytojų yra vos keli ir prestižinės klasės namų pardavimas vangus. Realiai tie, kurie nori džiaugtis išskirtiniu būstu, patys sau to­kius statosi. S.Prikockis atkreipia dėmesį, kad prabangūs namai į rinką dažniausiai pa­tenka, kai juos pasistačiusiems savininkams nesusiklosto reikalai ir jie nusprendžia juos parduoti. Tuo metu prestižinių butų pasiūla Kaune kur kas didesnė ir yra kur kas daugiau tokių projektų vystytojų.

Dažna praktika – prestižinio būsto nuoma. „Paklausa yra, tačiau pasiūla vis dar labai ne­didelė. Jei žmogus pats sau rengia būstą, daro tai prabangiai, renkasi geriausios kokybės daiktus, medžiagas, į nuomą žiūrima atsargiai, – svarsto pašnekovas. – Kas yra potencialūs tokio būsto nuo­mininkai? Atvažiavę čia dirbti užsienio kompanijų darbuotojai, taip pat jais domisi krepšininkai. Turime tokią komandą kaip „Žal­giris“, kurio legionierius reikia kažkur ap­g­y­vendinti. Tiesa, į patį prabangiausią segmen­tą jie netaiko.“

Patraukliomis vietomis greitai netampama

Daug prestižinėmis laikomų didmiesčių vietų tokį statusą turi nuo seno. Ar šioje srityje galimi pokyčiai?

Pasak A.Žilio, tokie procesai miestuose vyks­ta. Kai į darbo klasės rajonus ima kraustytis aukštesnioji ar vidurinė klasė, ji po truputį iš­stumia senuosius gyventojus, nes pakyla ne­kilnojamojo turto bei nuomos kainos. Vienas geriausių pavyzdžių – Užupis, kuris sovietinės okupacijos metais buvo visiškai apleistas in­dustrinis rajonas. Bet įkūrus Vilniaus dailės akademiją čia ėmė keltis menininkai, ir viskas ėmė keistis.

Pavyzdžiui, Kaune keičiasi Šančiai, nes pradėta daug investuoti į jų infrastruktūrą. „Be to, buvo tokios Šančių kareivinės, tiksliau – griuvėsiai. Jie buvo atstatyti ir parduoti kaip tam tikrą istorinę vertę turintis būstas, kuris ateityje neturėtų nuvertėti. Pastaraisiais metais Žemuosiuose Šančiuose įsikūrė daug naujakurių, sakyčiau, per kokius septynerius metus ši vieta stipriai pasikeitė“, – svarsto A.Žilys.

S.Prikockis išskiria Fredą: „Rajonas didelis: vienoje jo dalyje daug solidžių, brangių būstų ir yra puikiai išplėtota infrastruktūra, o kitur netrūksta nemažai nevykusių variantų. Gali bū­ti, kad šis miesto rajonas išgyvena pereinamąjį laikotarpį ir po tam tikro laiko taps prestižinis. Be to, ten yra ir Botanikos sodas, taip pat arti miesto centras, tad potencialo jis turi.“

Prabangūs būstai – didmiesčių privilegija

J.Belanoška sako, kad mažesniuose šalies miestuose taip pat yra žmonių, ieškančių prabangaus būsto. Bet jie dažniausiai susiduria su pasiūlos problema: „Naujų daugiabučių statoma labai mažai, o jei ir statoma, jie būna ekonominės klasės. Tokie butai vis tiek nuperkami greičiau. Jei žmogus nori prabangaus būsto, dažnai vienintelė išeitis – statytis jį pačiam.“

Specialistas nemano, kad netolimoje ateityje rinka regionuose taps aktyvesnė. Tai – didmiesčių gyventojų malonumas. „Nemanau, kad atsirastų statybininkų, norinčių rizikuoti ir statyti prestižinį būstą mažesniuose miestuose. Žinoma, neįskaitant kurortinių miestų – juose galioja sava specifika“, – įsitikinęs J.Belanoška. O A.Šapokos nuomone, be kurortų, prestižinės klasės būstų kategorija regionuose apskritai ne­egzistuoja.

Nekilnojamasis turtas. Šiemet Vilniuje bus pastatyta rekordiškai daug naujų butų, o jų kaina, kaip prognozuojama, mažės.

Ko gero, tokio palankaus meto rinktis ir pirkti būstą seniai nebuvo. Dar pernai rinka vadinta būsto pardavėjų, o šiemet ji jau priklausys pirkėjams, kurie vėl galės rinktis, derėtis ir gauti nuolaidų.

Skaičiuojama, kad Vilniuje šiuo metu statoma nuo 3500 iki 4400 naujų butų. Tokios pasiūlos sostinė nėra mačiusi seniai – daugiau naujų butų (iki 6 tūkst. per metus) buvo statoma tik bumo laikais prieš krizę.

Tačiau įdomiausia, kad naujų butų pasiūla ir paklausa rinkoje juda priešingomis kryptimis, ir šios žirklės kuo toliau, tuo labiau didėja. Pavyzdžiui, praėjusių metų paskutinįjį ketvirtį Vilniaus rinkoje buvo siūloma 3600 naujų butų, o parduota 500.

Kas atsitiko, kad lyg grybai po lietaus pradėjo dygti daugiabučiai?

Patys nekilnojamojo turto plėtotojai pripažįsta, kad jų apetitą sužadino praėjusių metų pradžioje beveik dvigubai padidėjęs pirkėjų aktyvumas, kuris jau antroje metų pusėje ėmė ir išsikvėpė. Nesunku nuspėti, kad tokią paklausos bangą daugiausia lėmė euro įvedimas ir su juo susiję lietuvių lūkesčiai bei baimės.

Spontaniškos paklausos banga, kaip sako bendrovės „Eika“ plėtros direktorius Martynas Žibūda, sukėlė tikrą pasiūlos cunamį, kuris, matyt, labai greitai dar nenurims. Tiesa, pats M.Žibūda mano, kad tas pasiūlos cunamis išsikvėps jau šiemet ir pirkėjams atsivėręs galimybių langas gali greitai užsiverti. Mat nuo 2016 m. įsigalios Europos Sąjungos reikalavimas statyti tik A energinės klasės pastatus, o tai jų savikainą išaugins iki dešimties procentų.

Antra vertus, akivaizdu, kad nekilnojamojo turto plėtotojai stengsis kiek galima ilgiau atidėti A klasės daugiabučių statybą ir 2016 m. daugiausia bus statomi B klasės daugiabučiai, suprojektuoti iki ES reikalavimų įsigaliojimo. Iki šiol Vilniuje yra  pastatyti tik keturi A klasės daugiabučiai.

„Panašiai kaip po audros pirkėjai gali rasti neblogų gintarų, dabar jie gali rasti gerų naujo būsto variantų ir tikėtis nuolaidų, kurios paprastai viešai nedemonstruojamos, o suteikiamos individualiai. Bet tas bangavimas šiemet baigsis ir ateityje derėtis jau bus sunkiau“, – mano M.Žibūda.

Gyvenimas parodys, ar galimybių langas pirkėjams veriasi vos metams, ar kur kas ilgesniam laikui, tačiau statytojai, nepaisydami per pusę sumažėjusios paklausos, pasiraitoję rankoves projektuoja ir stato daugiabučius toliau.

Beje, tarp jų – net du trečdaliai rinkos naujokų, greičiausiai paviliotų rekordinių praėjusių metų pardavimo rezultatų. Štai per metus Vilniuje parduota beveik trys tūkstančiai naujų butų, arba ketvirtadaliu daugiau nei 2013 m. Jų kainos taip pat kilo. Nors atskiruose segmentuose kainų didėjimas buvo skirtingas, tačiau vidutiniškai jos didėjo 5–9 proc.

Naujų butų rinkoje Vilniui tenka didžiausia dalis – apie 80 proc. visų naujų butų šalyje. Registrų centro duomenimis, iš viso pernai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje ir Neringoje parduota 4030 butų.

Vilnius – absoliutus lyderis ir tarp Baltijos šalių sostinių. Šiemet Vilniuje, minimaliais skaičiavimais, numatyta pastatyti 3500 butų, Rygoje planuojama apie 1400, Taline – 1300. Pasak nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovo Sauliaus Vagonio, palyginti su Ryga ir Talinu, pernai Vilniuje butų paklausa ir sandorių skaičius buvo didžiausias, tiek į komercinį turtą, tiek į būstus Lietuvoje buvo investuojama aktyviausiai Baltijos šalyse.

Būsto kainų lyderis Baltijos šalyse – Talinas, kur vidutinio būsto kvadratinio metro kaina šiuo metu siekia 1500 eurų (5179 Lt), Vilniuje – apie 1300 eurų (4488 Lt), Rygoje – 1060 eurų (3659 Lt). Nepaisant to, Taline būstas įperkamiausias, bet tendencijos gerėja tiek Vilniuje, tiek Rygoje. Tai, S.Vagonio teigimu, reiškia, kad žmonių perkamoji galia didėja sparčiau nei būsto kainos.

„Praėję metai Lietuvoje nekilnojamojo turto plėtrai buvo labai geri, nes augo ekonomika, gyvenome euro įvedimo lūkesčiais, plėtrą skatino mažos paskolų palūkanos. Prognozuodamas nė kiek neabejojau, kad metai bus labai sėkmingi. Šiemet situaciją vertinu gerokai santūriau dėl nenuspėjamos ir neprognozuojamos grėsmės iš Rytų. Antra vertus, ši kabanti virš galvų grėsmė – tarsi savotiškas raudonas signalas, kuris šiek tiek turėtų slopinti ir nepamatuotą plėtotojų entuziazmą, orientuoti juos į nuosaikesnę pasiūlą ir neleisti išbalansuoti rinkos, kad būsto kaina labai kristų ar kiltų“, – viliasi S.Vagonis.

Bendrovės „Inreal“ konsultacijų ir analizės departamento vadovo Arnoldo  Antanavičiaus vertinimu, naujų būstų rinka iš pardavėjų į pirkėjų rinka virto ne dėl ekonominių priežasčių, o dėl didesnio statytojų apetito.

A.Antanavičiaus teigimu, praėjusių metų pradžioje beveik pusė daugiabučių projektus pradėjusių plėtotojų pasiūlė aukštesnį kainų lygį, nei buvo vidutinės to segmento kainos rinkoje. Tai rodė, kad rinka priklauso pardavėjams, ir jie statybas pradėjo nusiteikę gana optimistiškai. O metų pabaigoje vaizdas ėmė keistis, maždaug trečdalis projektų jau startavo su mažesnėmis kainomis. „Tai rodo, kad situacija rinkoje pradedama vertinti adekvačiai, ieškoma protingos ir racionalios kainos. Šiais metais tokios tendencijos, matyt, tęsis, ir galima prognozuoti, kad naujos statybos butų kainos Vilniuje mažės iki keturių procentų“, – mano A.Antanavičius.

Jo teigimu, šiandien pasiūlos ir paklausos žirklės Vilniuje yra per daug didelės, todėl naivu būtų tikėtis, kad pirkėjai, pirkdami būstą, būtų linkę permokėti.

Naujų butų rinkoje Vilniuje likvidumo rodiklis šiuo metu yra 1,5. Tai reiškia, kad projektas parduodamas per maždaug pusantrų metų, o tai byloja, kad rinka yra subalansuota. Prognozuojama, kad šiemet likvidumo rodiklis prastės ir projektui realizuoti prireiks jau dvejų metų. „Tai sukels didesnę įtampą ir konkurenciją tarp plėtotojų, o pirkėjams gali pažerti naudingų pasiūlymų ir akcijų“, – komentuoja A.Antanavičius.

Jis atkreipia dėmesį, kad alkūnėmis tarpusavyje besistumdantiems daugiabučių statytojams konkurenciją didina ir nuosekliai auganti individualių namų rinka.

Antrąją praėjusių metų pusę, palyginti su pirmuoju pusmečiu, individualių namų statybos leidimų Lietuvoje išduota 15 proc. daugiau. O daugiabučių rinkoje tendencijos atvirkščios – leidimų išduota 12 proc. mažiau.

Didmiesčiuose ir rajonuose aplink juos augo ir namų valdų sklypų sandorių skaičius. Pagrindinė to priežastis – aktyvi individualių, blokuotų namų statyba. Nepaisant neigiamų nuotaikų dėl sulėtėjusio ekonomikos augimo, įvykių Ukrainoje, individualių namų segmento plėtros tai nesustabdė. Tolesnė plėtra prognozuojama ir šiais metais.

„Individualių namų rinka transformuojasi ir nuosavas namas jau ne visada yra prabangos prekė. Anksčiau Vilniuje individualių namų kaina prasidėdavo nuo milijono litų (290 tūkst. eurų), o dabar vis daugiau nekilnojamojo turto plėtotojų stato nedidelius namus, kurie kaina konkuruoja su naujos statybos butais. Akivaizdu, kad dalį pirkėjų jie nuvilios“, – mano A.Antanavičius.

Visiems jautriu būsto kainų klausimu nuomonių yra įvairių, rinkos analitikai situaciją taip pat vertina nevienareikšmiškai. Mindaugas Kulbokas, nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Newsec“ tyrimų ir analitikos grupės vadovas Baltijos regione, primena, kad kiekviename projekte visuomet pirmiausia nuperkami geriausi butai, kurie kainuoja brangiausiai, todėl galima daryti išvadą, kad trumpuoju laikotarpiu, tai yra šiemet, kainos kils. 2016 m., kai bus parduodami projektų likučiai, galima manyti, kad jie bus pigesni. Be to, kaip atkreipia dėmesį M.Kulbokas, dalis projektų gali likti neįgyvendinti, todėl pasiūla, kaip ir kainos, gali būti koreguojama.

„Nepamirškime dar vieno svarbaus rinkos žaidėjo – bankų“, – primena „Eikos“ atstovas M.Žibūda. Bankai taip pat brėžia ribą tarp sėkmingų ir nesėkmingų projektų, vertindami juos pagal preliminarių sandorių skaičių ir keldami nuosavo kapitalo reikalavimus. Nuosavas kapitalas turi sudaryti bent trečdalį projekto sąmatos vertės, o išankstinės sutartys su klientais – bent pusę visų sutarčių. Šis iššūkis gali būti įveikiamas ne visiems naujų būstų statytojams, taigi kai kurie projektai gali taip ir likti neužbaigti. Be to, tai nemenkas iššūkis ir pirkėjams – iš didžiulės pasiūlos atsirinkti patikimus būsto statytojus.

S.Vagonis taip pat mano, kad naujų butų kainos ir kris, ir kils. „Pirmasis pusmetis bus atsargus ir blankus, didelio pirkėjų antplūdžio nesulaukę silpnesni rinkos dalyviai gali imti koreguoti butų kainas. Tie, kurie gali lūkuriuoti, lauks gyventojų lūkesčių pasikeitimo, nes bendrieji ekonominiai veiksniai – ekonomikos augimas, prisijungimas prie euro zonos – yra stipresni nei nerimas dėl geopolitinės aplinkos. Todėl manau, kad pirmąją metų pusę galima laukti tam tikro kainų sumažėjimo, o antrąjį pusmetį vilčiausi matyti kainų padidėjimą – euro šokas praeis, lūkesčiai gerės, ekonomika augs, paklausa turėtų taip pat augti“, – viliasi S.Vagonis.

Jo skaičiavimais, praėjusių metų pabaigoje Vilniuje pastatytuose naujuose  daugiabučiuose buvo šiek tiek daugiau nei tūkstantis neparduotų butų. Tai nėra labai daug, nes, pavyzdžiui, 2013 m. neparduotų naujų butų skaičius siekė 1300, o 2009-ųjų pabaigoje – 2 tūkst.

Metus per pusę linkęs dalyti ir M.Žibūda. Pasak jo, pirmąjį šių metų pusmetį gyventojai dar turės prisitaikyti prie pasikeitusios valiutos, tad būsto rinka bus šiek tiek apmirusi. Tačiau antroji metų pusė pirkėjams bus palankus laikas įsigyti būstą, nes kainos stabilizuosis ir sunkiausia bus išsirinkti iš daugybės rinkoje esančių naujos statybos butų.

„Bendra situacija tokia, kad pasiūlos ir paklausos kreivės juda priešingomis kryptimis. Pasiūla Vilniuje per metus išaugo daugiau nei du kartus, o pardavimas mažėja. Kaune ir Klaipėdoje atotrūkis dar didesnis, tačiau ne todėl, kad pasiūla labai didelė, o todėl, kad paklausa labai maža“, – konstatuoja M.Žibūda.

Tačiau vertinant skirtingus rinkos segmentus situacija nėra vienareikšmiška. Pernai didžiausia sostinėje buvo ekonominės klasės butų pasiūla – jie sudarė pusę visų įvykusių sandorių. Ekonominės klasės butų pasiūla didėja ir šiemet, o štai paklausa mažėja.

Kitokia situacija šiuo metu klostosi vidutinės klasės butų rinkoje, kur pardavimui mažėjant traukiasi ir pasiūla. Keletas įmonių, tarp jų ir bendrovė „Hanner“, nusprendė kol kas nebestatyti naujų butų, todėl praėjusių metų pabaigoje Vilniuje šios klasės butų pasiūla nuo 1600 susitraukė iki 1500 butų. Nors plėtotojai jau bando „stabdyti arklius“, tačiau matyti, kad pasiūla ir paklausa šiame segmente ir toliau judės skirtingomis kryptimis.

Geriausius laikus šiuo metu išgyvena prestižinės klasės butų rinka. Čia aktyvūs ir pirkėjai, ir statytojai. Per praėjusius metus buvo parduota 200 prestižinės klasės butų, ir tai yra pustrečio karto daugiau nei 2013 m.

„Prognozuočiau, kad šiemet bendrai bus parduota maždaug 2300 butų, panašiai kaip užpernai, 2016 m. pardavimas dar šiek tiek didės. Šią prognozę pirmiausia grindžiu ekonomikos augimu: mažėja nedarbas, kyla vidutinis atlyginimas, o žmonių santaupos – rekordiškai didelės. Žinoma, lūkesčiams tam tikrą įtaką daro ir geopolitinė situacija“, –aiškina M.Žibūda.

Jis pripažįsta, kad kol pasiūla didės greičiau nei paklausa, pirkėjai tikrai gali tikėtis tam tikrų būsto kainų korekcijų, bet ilgainiui kaina neturėtų kristi. Ji turėtų stabilizuotis arba kilti vienu procentu, ir tai įvyks dėl prestižinių butų kainų didėjimo.

„Pernai vidutinė naujo būsto kaina kilo reikšmingai – devyniais procentais, o tokį šuolį lėmė būtent prestižinių butų kainų augimas, kuris siekė 12 proc. Toks augimas buvo todėl, kad Vilnius senamiestyje, centre atsirado naujos statybos butų, kurių kainos didesnės nei šioje rinkoje esančio būsto. Ekonominio segmento butų kaina didėjo trimis procentais, vidutinės klasės – procentu. Manau, jei šiemet kaina kris kituose segmentuose, kylanti prestižinių butų kaina tą kritimą nusvers“, – skaičiuoja bendrovės „Eika“ plėtros direktorius.

A.Antanavičiaus teigimu, prestižinių butų segmentas Vilniuje sudaro santykinai nedidelę vos penkių procentų dalį, todėl didelės įtakos bendrai situacijai rinkoje nedaro. Tai išskirtinis segmentas, šiuo metu, ko gero, išgyvenantis savo aukso amžių, kai atsiradusi pasiūla sukūrė ir paklausą.

Beje, naujos statybos daugiabučiai taip pat sudaro tik apie 20 proc. visos būsto rinkos, todėl kur kas didesnę įtaką bendrai situacijai, pasak A.Antanavičiaus, daro antrinė būsto rinka. kurią ypač valdo emocijos. „Čia žmonės, jei negali parduoti buto, mažina kainą“, – sako jis ir primena, kad šioje rinkoje jau kuris laikas tiksi bomba, susijusi su PVM mokesčio lengvata šildymui.

Jei valdžia, kaip žada, vis dėlto ryšis panaikinti PVM mokesčio lengvatą šildymui, šio sprendimo poveikis būsto rinkai, ko gero, iš tiesų prilygs bombai: rinkoje tada atsiras perteklinė butų pasiūla, kuri neabejotinai paveiks ir kainas.

Pasak A.Antanavičiaus, egzistuoja tiesioginė priklausomybė tarp BVP ir būsto ploto, tenkančio vienam gyventojui. Tačiau ši ekonominė logika negalioja šalyse, kuriose taikoma PVM lengvata šildymui, – Vengrijoje (5 proc.), Lietuvoje (9 proc.) ir Latvijoje (12 proc.). Lyginant būsto plotus ir šalies BVP akivaizdu, kad ši lengvata leidžia gyventi ne pagal galimybes: kuo lengvata didesnė, tuo didesnis atotrūkis nuo realybės. Pavyzdžiui, lietuviai gyvena panašaus ploto būstuose kaip čekai, bet Čekijos BVP vienam gyventojui maždaug penktadaliu didesnis nei Lietuvos.

Ar perpildytoje Vilniaus rinkoje dar yra vietos naujiems projektams? Bendrovės „Eika“ duomenimis, šiuo požiūriu tikromis dykvietėmis galima būtų vadinti Jeruzalę ir Šeškinę, kurių nekilnojamojo turto plėtotojai vis dar neatrado. O didžiausia naujų butų pasiūla šiuo metu yra Baltupiuose, kur siūloma pirkti 450 butų, arba net 12 proc. visoje sostinėje esančių naujos statybos butų. Toliau rikiuojasi Pašilaičiai (11 proc.)  ir Naujamiestis (9 proc.).

Pernai naujų projektų lyderė buvo Pilaitė, kurioje parduota beveik 450 butų, arba 15 proc. visų sostinėje parduotų naujų butų. Antroje vietoje – Baltupiai ir Bajorai, kur parduota po 9 proc. naujų butų, toliau rikiavosi Naujamiestis, kuriame parduota 8 proc. visų naujos statybos butų Vilniuje.

Jei vertintume per artimiausius dvejus metus atsirasiančią pasiūlą, daugiausiai naujų butų turėtų iškilti centrinėje miesto dalyje – Užupyje, Saltoniškėse ir Šnipiškėse. Tai tikrai sveikintinos tendencijos, siekiant darnios miesto plėtros ir tankinant į pakraščius išsibarsčiusią sostinę. Tikru atradimu pastaruoju metu statytojams tapo ir Užupis, kuriame šiuo metu knibždėte knibžda naujų daugiabučių statytojų. Prognozuojama, kad iki 2016 m. sumažės butų pasirinkimas Pašilaičiuose, Naujamiestyje ir Antakalnyje.

Vidutinės naujų butų kainos Vilniuje 2014 m. pabaigoje Eur/kv.m

Ekonominės klasės butai         1210

Vidutinės klasės butai          1690

Prestižinės klasės butai        2540

Šaltinis: „Inreal“

Po daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje trukusių svarstymų Seimas apsisprendė įvesti nekilnojamojo turto (NT) mokestį gyventojams. Tiesa, kol kas nuspręsta mokestį rinkti tik iš prabangaus NT savininkų.

Trečiadienio neeiliniame posėdyje ypatingos skubos tvarka parlamentarai pritarė NT mokesčio įstatymui, kuris numato, kad 1 proc. metinio mokesčio tarifu bus apmokestintas brangesnis nei 1 mln. Lt vertės turtas.

Už jo priėmimą balsavo 76, prieš – 5, o susilaikė 21 Seimo narys.

Kad šis įstatymas įsigaliotų nuo kitų metų, jį dar turi pasirašyti prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Įstatyme numatyta, kad būtų apmokestinamas visas šeimai ar asmeniui priklausantis NT, kurio vertė viršija 1 mln. Lt. Pavyzdžiui, jeigu šeima turi NT už 1,7 mln. Lt, mokestis būtų skaičiuojamas nuo 700 tūkst. litų.

Mokestį planuojama apskaičiuoti remiantis Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis.

Pajamos iš šio mokesčio turėtų keliauti į valstybės biudžetą. Iš jo per metus planuojama surinkti 17 mln. Lt.
Tiesa, šis prabangaus NT mokestis galios nedidelei daliai turto. Registrų centro duomenimis, Lietuvoje fiziniams asmenims priklauso 741 gyvenamosios paskirties būstai ir 415 negyvenamosios paskirties pastatų, kainuojančių daugiau nei 1 mln. Lt.

Trečiadienio neeiliniame posėdyje ypatingos skubos tvarka parlamentarai pritarė NT mokesčio įstatymui, kuris numato, kad 1 proc. metinio mokesčio tarifu bus apmokestintas brangesnis nei 1 mln. Lt vertės turtas.

Įstatyme numatyta, kad būtų apmokestinamas visas šeimai ar asmeniui priklausantis NT, kurio vertė viršija 1 mln. Lt. Pavyzdžiui, jeigu šeima turi NT už 1,7 mln. Lt, mokestis būtų skaičiuojamas nuo 700 tūkst. litų.

Mokestį planuojama apskaičiuoti remiantis Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis.

Pajamos iš šio mokesčio turėtų keliauti į valstybės biudžetą. Iš jo per metus planuojama surinkti 17 mln. Lt.
Tiesa, šis prabangaus NT mokestis galios nedidelei daliai turto. Registrų centro duomenimis, Lietuvoje fiziniams asmenims priklauso 741 gyvenamosios paskirties būstai ir 415 negyvenamosios paskirties pastatų, kainuojančių daugiau nei 1 mln. Lt.

"Veido" archyvas

Daugiausiai brangiausio nekilnojamojo turto šalyje valdo valstybinės energetikos įmonės ir didžiųjų prekybos tinklų bei centrų savininkės.

Visas Lietuvos nekilnojamasis turtas šių metų pradžioje kainavo apie 241 mlrd. Lt, rodo “Registrų centro” (RC) duomenys. Brangiausią nekilnojamąjį turtą valdančių privačių įmonių dvidešimtukui ir valstybinių įmonių dešimtukui priklauso apie 9,6 mlrd. Lt kainuojantis turtas. Lietuvoje esančių statinių vertė siekia apie 97,8 mlrd. Lt, butų – 65,6 mlrd. Lt, žemės – apie 64,6 mlrd. Lt, komercinių, administracinių ir kt. paskirties patalpų – apie 12,5 mlrd. Lt.

“Veido” užsakymu brangiausią nekilnojamąjį turtą valdančių įmonių sąrašą sudarė “Registrų centras”. Jo specialistų atlikta analizė parodė, kad paties brangiausio Lietuvoje nekilnojamojo turto savininkė – bendrovė “Lietuvos dujos”. Šios įmonės valdomo turto rinkos vertė siekia per 1,2 mlrd. Lt. Aukštai iškyla ir kitos energetikos bendrovės, tokios kaip “Lietuvos energija”, “Vilniaus šilumos tinklai” ar “Kauno energija”.

“Šalia standartinių nekilnojamojo turto objektų, tokių kaip pastatai, šios valstybinės įmonės visoje Lietuvoje turi daug specializuoto inžinerinio turto – dujotiekių, vamzdynų, elektros tinklų”, – kodėl energetinės įmonės išsiveržia į sąrašo viršūnę komentuoja įmonės “Ober-Haus” Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis.

Prekybos centrai – geriausiose miestų vietose

Privataus kapitalo 20-ies brangiausio nekilnojamojo turto valdytojų sąrašas atskleidžia, kad Lietuvoje keliolika metų vykusi agresyvi prekybos tinklų plėtra miestų centruose paliko savo pėdsaką – būtent tokių pastatų valdytojai šiame sąraše užima daugiau nei pusę vietų.

Nenuostabu, kad tarp privataus kapitalo bendrovių pirmoje vietoje atsiduria “Vilniaus prekyba”, kurios valdomo turto vertė – apie 823 mln. Lt. RC duomenimis, vien didžiausias mažmeninės prekybos tinklas “Maxima LT” turi 345 mln. Lt vertės nekilnojamojo turto. “Vilniaus prekyba” nuo seno plėtojosi gerose miestų vietose – ne tik miestų centruose, bet ir ten, kur didžiausia pirkėjų santalka. Ši grupė turėjo geras starto pozicijas ir didesnes pasirinkimo galimybes dėl mažesnės konkurencijos”, – komentuoja  S.Vagonis.

Be “Vilniaus prekybos”, brangiausio nekilnojamojo turto savininkų sąraše atsiduria ir kitų didžiausių prekybos tinklų nekilnojamojo turto bendrovės. Investicinės bankininkystės įmonės “Finasta Corporate Finance” projektų vadovas Darius Saikevičius atkreipia dėmesį, kad visi didieji prekybos tinklai yra atskyrę pagrindinę veiklą nuo nekilnojamojo turto – jam valdyti įsteigtos antrinės įmonės, nuomojančios patalpas prekybos centrams.

“Iš dalies su tuo susiję ir “Vilniaus prekyboje” vykstantys persistumdymai. Viena vertus, taip išdalijamos rizikos. Kita vertus, verslą ir nekilnojamąjį turtą atskyrus į dvi įmones gali bet kada parduoti turtą ir atsiimti didžiąją dalį investicijų”, – dėsto D.Saikevičius.

Sąraše matome “Iki” prekybos centro įkūrėjų brolių Ortizų įsteigtą bendrovę “Baltisches Haus”, kuri nuomoja patalpas “Iki” prekybos tinklams; “Rivoną”, kuriai priklauso “Norfos mažmena”, sandėliai ir logistikos centrai; “Hakonlita”, priklausanti “Rimi Baltic”, atsiduria 21 sąrašo vietoje.

S.Vagonis pabrėžia, kad prekybos tinklai tarp brangiausio turto savininkų atsidūrė dėl prieš dešimtmetį vyravusios ryškios tendencijos – prekybos tinklai orientavosi į nuosavą nekilnojamąjį turtą, tad jie pirkdavo sklypus ir patys statydinosi parduotuves. Įmonės taip elgdavosi, nes pagrįstai tikėjosi, kad Lietuvos ekonomika augs ir brangs nekilnojamasis turtas. Be to, kitos alternatyvos nė nebuvo – Lietuvoje per mažai veikė nekilnojamojo turto plėtotojų, kurie būtų savo lėšomis statę ir išnuomoję prekybos centrams tinkančias patalpas.

Beje, brangiausią nekilnojamąjį turtą valdančių įmonių sąraše rikiuojasi ir didžiausių prekybos centrų valdytojai – “Kauno audinių projektai”, valdantys Kauno “Akropolio” pastatus; “Baltic Shopping Centers”, siejama su kauniečių verslininkų Rakauskų šeima, valdantys “Megą” ir “Banginį”; “Ozantis”, valdantis “Ozo” prekybos centrą; “Panorama Lt”, valdantis “Panoramos” prekybos centrą; “Pinus Proprius”, valdantis “Verslo centrą 2000″ ir viešbutį “Novotel” su prekybos centru “Flagman”; taip pat “Ogmios centras”.

“Turto vertė nustatoma ne tik pagal plytos vertę, bet ir pagal pinigų grąžą. “Akropoliai”, “Panorama”, “Ozas” yra didžiuliai prekybos centrai, kurių plotas viršija 50 tūkst. kv. m, ir generuoja stambius pinigų srautus iš nuomos. Tai pagrindinė priežastis, kodėl jie yra brangiausias nekilnojamasis turtas. Kita vertus, šių prekybos centrų valdytojai turi ne po vieną objektą, tarp kurių yra ir biurų pastatų”, – vardija nekilnojamojo turto konsultacinės bendrovės “Newsec/Re&Solution” pardavimo vadovas Lietuvai Giedrius Ragaišis.

Iš pramonininkų – tik “Orlen Lietuva” ir “Achemos grupė”

Sąraše daugiausia matome su prekyba susijusias įmones, o ne didžiuosius šalies gamintojus. Tai natūralu, nes komercinės patalpos yra kur kas brangesnės už didelius gamybinių patalpų plotus. Anot S.Vagonio, komercinės patalpos generuoja didesnę ekonominę naudą, didesnes pajamas ir dažniausiai būna geresnėse miestų vietose. G.Ragaišis priduria, kad gamykla – specifinis, riboto pritaikomumo nekilnojamasis turtas.

Išimtis – naftos perdirbimo gamykla “Orlen Lietuva” ir “Achemos grupė”, – abi patekusios į brangiausią nekilnojamąjį turtą valdančių įmonių dešimtuką. “Orlen Lietuva” čia patenka dėl savo didžiulės infrastruktūros, o “Achemos grupė” – dėl valdomos uosto teritorijos dalies, kur veikia grupei priklausančios įmonės “Klaipėdos jūrų krovinių kompanija” (Klasco) (valdomo NT vertė 106,7 mln. Lt) ir Krovinių terminalas (valdomo NT vertė 102,7 mln. Lt).

“Žemė pajūryje su uosto infrastruktūra – unikalus ir gana brangus dalykas, tad kas uoste turi nekilnojamojo turto, tas valdo didelės vertės turtą”, – komentuoja S.Vagonis.

Tiesa, D.Saikevičius mano, kad brangiausią turtą valdančios įmonės ne visuomet yra ir pačios vertingiausios. Jis pabrėžia, kad iš trijų metodų, kurie naudojami įmonės vertei apskaičiuoti – pinigų srautų, palyginamųjų sandorių ir turto vertinimo, į nekilnojamąjį turtą atsižvelgiama tik trečiuoju atveju. “Dažniausiai įmonės vertė apskaičiuojama pagal tai, kokį pinigų srautą ji generuoja. Veiklai nekilnojamasis turtas labai svarbus, bet nebūtinai jis yra svarbiausias kriterijus, apskaičiuojant vertę. Pavyzdžiui, “GetJar” pasauliniu mastu labai vertinga įmonė, bet spėju, kad ji nekilnojamojo turto išvis neturi arba turi nedaug”, – lygina D.Saikevičius.

Kita vertus, brangų ir likvidų nekilnojamąjį turtą valdančios įmonės gali jaustis saugiau, nes prireikus šį turtą parduos ir gaus papildomų pajamų. D.Saikevičius priduria, kad savo nekilnojamojo turto turinti įmonė taip pat patiria mažesnes sąnaudas – tai pranašumas prieš konkurentus, kurie patalpas nuomojasi.

Iš klientų turtą perėmę bankai – taip pat sąraše

Beje, į aptariamą sąrašą dėl savo antrinių įmonių pateko ir didieji Skandinavijos bankai – SEB ir “Swedbank”. Labiausiai tam įtakos turi lizingo kompanijos, kurios iš tiesų yra popierinės savininkės, nes šiuo turtu nedisponuoja – turtas naudojamas lizingo gavėjų, ir nuomą išsimokėję asmenys įgauna nuosavybės teises. Tačiau įdomu, kad nemaža dalimi dėl bankų vietos šiame sąraše prisideda antrinės bankų įmonės, įsteigtos iš nemokių klientų perimtam turtui valdyti. Šiuo atveju puikiai atsiskleidžia, kaip viešai tvirtinę, jog iš nemokių klientų turto beveik neperiminėja, bankai sakė netiesą – SEB antrinė įmonė “Litectus” valdo 119 mln. Lt vertės turtą, o “Swedbankui” priklausanti “Ektornet Commercial Lithuania” – 88,8 mln. Lt.

RC liepos 1 d. duomenimis, iš viso Lietuvoje buvo įregistruoti 6 mln. nekilnojamųjų dalyktų – iš jų: 2 mln. žemės sklypų, 724 tūkst. pastatų, 1 mln. patalpų ir kitų objektų.

Brangiausią nekilnojamąjį turtą valdančios valstybinės įmonės

Įmonė                  NT turto vertė (mln. Lt):

1. “Lietuvos dujos”    1020
2. “Lietuvos energija”    798,5
3. Vilniaus šilumos tinklai    561,5
4. “Kauno energija”    519,8
5. “Klaipėdos nafta”     279,5
6. “Litgrid”    268,5
7. “Klaipėdos energija”     213,8
8. Lietuvos geležinkeliai    177,7
9. “Panevėžio energija”     173,8
10. Lietuvos paštas    156,6

Šaltinis: Registrų centras

Brangiausią nekilnojamąjį turtą valdančios privačios įmonės

Šaltinis: “Registrų centras”
Paaiškinimas: “Registrų centras” pateikė 200 brangiausią NT valdančių bendrovių sąrašą. Tai pačiai grupei priklausančių įmonių vertė sudėta.

BLF

Augant būstų paklausai, bankai paskolas gyventojams teikia kiek dosniau, o į paklausą reaguojančios nekilnojamojo turto plėtros bendrovės vėl grįžta prie užšaldytų projektų ir imasi naujų, tačiau naujo nekilnojamojo turto rinkos atsigavimas tebėra kuklus, penktadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

“Pastaruosius pusantrų metų naujai išduodamų paskolų būstams kreivė ėjo horizontaliai, o šiemet ji palengva pradėjo kilti aukštyn”, – sako “Danske Bank A/S” Lietuvos filialo Verslo plėtros tarnybos direktorius Norbertas Žioba, anot kurio, rinką gaivina lėtai, tačiau stabiliai atsigaunanti nekilnojamojo turto paklausa privačiame sektoriuje, o tai suteikia impulsą bendrovėms imtis naujų projektų ar baigti per krizę užšaldytus projektus.

Pasak jo, didžiausias paklausos augimas matyti gyvenamojo būsto segmente -tiek butai, tiek namai jau kelia pirkėjų susidomėjimą, tačiau beveik išimtinai tik Vilniuje

Anot bendrovės “Red haus” generalinio direktoriaus Roko Volungevičiaus, nekilnojamojo turto rinkoje matyti poslinkių, tiesa, mažučių – šiuo metu žmones domina arba pigūs variantai daugiabučiuose, arba itin geros kokybės būstai. “Viduriuko kol kas nelabai matau”, – sako jis ir aiškina, kad žmonių apsisprendimui šiuo metu pirkti būstą turi įtakos ir didėjančios statybų kainos, kurios netrukus gali kilstelėti ir naujo nekilnojamojo turto kainą.

Statybinių medžiagų, gelžbetonių konstrukcijų gamintojai, įrangos nuomotojai jaučia spartėjantį statybų tempą – pardavimai, paslaugų paklausa didėja, tad užsakymus įvykdyti jau trunka kiek ilgiau, kyla ir kainos.

Statybinės įrangos nuomos, pardavimo įmonės “Ramirent” direktorius Algirdas Pikturna atsigaunančias statybas jaučia pagal padidėjusią nuomojamos technikos paklausą. Jis pažymi, kad per recesiją įmonei daug ką iš siūlytos įrangos teko parduoti, tad dabar jaučia technikos trūkumą.

Statistikos departamento duomenimis, šių metų balandį, palyginti su kovu, statybos sąnaudų kainos padidėjo 2,8 proc. Tai sparčiausias šuolis nuo 2010 metų pradžios. Bendrajam statybos sąnaudų kainų pokyčiui didžiausią įtaką turėjo padidėjęs darbo užmokestis ir pridėtinės išlaidos. Darbo užmokesčio padidėjimą lėmė sezoniškumas ir didesni, palyginti su kovu, priedai bei priemokos.

+370 5 2396414

"Veido" archyvas

Ketvirtadienį Kauno miesto savivaldybės taryba patvirtino 2012 m. nekilnojamojo turto mokesčio tarifus. Tiesa, šiek tiek didesnius nei siūlė Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija bei Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai.

Anot asociacijos prezidento Jono Guzavičiaus, nekilnojamojo turto Laisvės alėjoje ir Senamiestyje savininkai tarybos valia galėtų mokėti tik po 0,5 proc. to turto vertės mokestį, o kitose vietose esančio turto savininkai – 0,8 proc. Panašiai yra nustačiusi Vilniaus miesto taryba, mažesniu mokesčio tarifu siekianti Vilniui užtikrinti konkurencinį pranašumą prieš kitus miestus.

“Mūsų netenkina pernelyg mažos mokesčio tarifo žirklės (tik 0,1 procentinis punktas) tarp Kauno savivaldybės siūlomo pagrindinio tarifo (0,9 proc.) ir to tarifo (1 proc.), kuris bus taikomas blogai prižiūrimoms patalpoms ir statiniams. Toks sprendimas neskatins savininkų tvarkyti apleistą savo turtą, kurio pernelyg gausu Kauno mieste”, – teigiama pramonininkų asociacijos ir Kauno prekybos rūmų pasiūlymuose Kauno miesto merui Rimantui Mikaičiui.

Tarybos narys verslo įmonių grupės vadovas Visvaldas Matijošaitis priminė, jog, taikant mokestines lengvatas centre esančio nekilnojamojo turto savininkams, dera žinoti, kad maža dalis jų patys vysto savo verslą. Dažniausiai tai daro patalpas išsinuomoję kiti asmenys. Be to, Laisvės alėjoje, kur turtas duoda daugiau pajamų nei miesto pakraščiuose, nelogiška mokestį mažinti, taip taikant lengvatas. Juolab, kai miesto biudžetas laukia įplaukų.

“Verkia verslininkai, verkia ir biudžetas. Tačiau Liberalų sąjūdžio frakcijos nuomone, reikia centre imti mažesnius nekilnojamojo turto mokesčius, nes šalia dūzgia “Akropolis” ir gretimai veikiantiems verslininkams sunku išsilaikyti, turint tokį stambų konkurentą”, – sakė tarybos posėdyje Lietuvos liberalų sąjūdžio atstovė Ona Balžekienė.

Remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu, mokesčio tarifas gali būti nustatytas intervale nuo 0,3 iki 1 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės.

Anot Kauno miesto savivaldybės administracijos Finansų skyriaus vedėjo Algimanto Lauciaus, atlikus skaičiavimus, kaip keitėsi nekilnojamojo turto mokestinė vertė nuo 2006 iki 2011 metų, pastebimos turto mokestinės vertės mažėjimo tendencijos. Šių metų sausio 1 d. duomenimis, turto mokestinė vertė Kauno mieste sumažėjo vidutiniškai 34,98 proc., o Laisvės alėjoje ir Senamiestyje 34,90 proc.

“Kauno miesto gyventojams mokestinė našta mažės, taip sumažės ir gaunamos savivaldybės pajamos”, – teigė Finansų skyriaus vedėjas.

Bet pramonininkų organizacijos vadovas J. Guzavičius tikino, jog visam verslui nekilnojamojo turto mokestis netgi gali padidėti nuo 30 iki 60 procentų. Tai rodo asociacijos atlikto tyrimo rezultatai. Tačiau tie savininkai, kurie netvarko ir neprižiūri savo nekilnojamojo turto, anot J. Guzavičiaus turėtų kasmet mokėti ir po 2 proc. turto vertės mokesčių.

“Kaune yra labai daug pastatų, kurie nėra tvarkomi. Galbūt mums reikėtų kreiptis į Seimą dėl įstatymo pataisos, kad būtų galima neprižiūrimiems pastatams padidinti nekilnojamojo mokesčio tarifą net iki 2 ar 3 proc.”, – siūlė tarybos narė Irena Matijošaitienė.

Šią idėją palaikė visi Tarybos nariai, todėl buvo nuspręsta artimiausiu metu parengti kreipimąsi į Seimą dėl Nekilnojamojo turto įstatymo pataisų dėl neprižiūrimų pastatų mokesčio tarifo padidinimo, kadangi su šia problema susiduria ne tik Kaunas, bet ir kiti miestai.

“Savivaldybės administraciją taip pat norėčiau paraginti atidžiau įvertinti mieste esančius prastos būklės pastatus. Šiuo metu turime tik 33 objektus, kuriems taikomas 1 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Tokių pastatų tikrai yra daugiau, todėl šis sąrašas turėtų būti ilgesnis”, – kalbėjo meras R. Mikaitis.

Dėl tarifų dydžių gauta pasiūlymų iš tarybos komitetų, iš frakcijų. Buvo siūloma suvienodinti tarifą visiems statiniams, kad jis būtų 0,8 proc. Dar siūlyta sumažinti tarifą knygų, suvenyrų, antikvarinių daiktų prekybai, maitinimo ir gėrimų teikimui, komercinių meno galerijų veiklai (dirbinių eksponavimui ir pardavimui) naudojamiems pastatams Laisvės alėjoje ir Senamiestyje.

Kauno miesto savivaldybės taryba patvirtino tris nekilnojamojo turto mokesčio tarifus – pagrindinį 0,9 ir 0,6 procento – atsižvelgiant į nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą ir nekilnojamojo turto paskirtį (pastatai Laisvės alėjoje ir Senamiestyje).

Nors iš pradžių į sprendimo projektą buvo tarp mokesčių “lengvatininkų” buvo įrašyti miesto centrinėje dalyje bei Senamiestyje esantys viešbučiai, balsuojant, nuspręsta, kad jiems, kaip ir toliau nuo centro esantiems Kauno viešbučiams, bus taikomas visam verslui (išskyrus centrinę miesto dalį) patvirtintas 0,9 proc. tarifas.

"Veido" archyvas

Nekilnojamojo turto plėtotojai sukrėsti išankstinio gyventojų surašymo duomenų: faktas, kad Lietuvoje jau nebėra trijų milijonų gyventojų, butų statytojus verčia pergalvoti, ar dar verta bus statyti butus, jei jie stovės tušti, ar planuoti naujas parduotuves, kuriose nebus kam pirkti. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Robertas Dargis taip pat įsitikinęs, kad būtina nedelsiant peržiūrėti senų daugiabučių renovacijos programą: sako abejojąs, ar tikslinga dabar renovuoti tūkstančius namų, jei nemažą dalį jų netolimoje ateityje teks griauti, nes tiesiog nebebus kam juose gyventi.

VEIDAS: Ar iš tikrųjų padėtis tokia dramatiška?

R.D.: Taip. Pasižiūrėkime, tarkim, į Panevėžį. Iš 130 tūkst. gyventojų jame beliko apie 100 tūkst., o iki 2020-ųjų, kaip prognozuojama, liks 80 tūkst. Didžiąją dalį jų sudarys pensininkai ir gyvenantieji iš valstybės pašalpų, kurie kadaise neemigravo. Kokia tuomet mieste ekonomika, nekilnojamojo turto plėtra? Kokia daugybės socialinių objektų – darželių, mokyklų, ligoninių, policijos, savivaldybės administracinių pastatų ateitis?

Valstybė turi gausybę nekilnojamojo turto, dauguma jo pateks į rinką ir mes turėsime perteklių, su kuriuo teks tvarkytis. Bėda ta, kad mes turime neblogai išplėtotus miestus su gana gera infrastruktūra, bet neturime jai vartotojų. Ypač dabar, kai ateina europiniai pinigai. Pavyzdžiui, į kokio Pakruojo vandentiekio, kanalizacijos ir kitų sistemų pertvarkymą investuojama šmtai milijonų, o gyventojų mažėjimas akivaizdus.
VEIDAS: Ka, Jūsų nuomone, reikėtų daryti?

R.D.: Palaukti galutinių gyventojų surašymo duomenų. Tada ir turėtų išaiškėti visos išeitys, ką daryti su nekilnojamuoju turtu Lietuvoje. Kol neturime aiškaus paveikslo, kas darosi visuose miestuose ir miesteliuose, apie kryptis kalbėti anksti. Nes bus miestų, kuriuose gyventojų telikę kokie 60 proc.

Panašiai atsitiko ir Vokietijoje – kai kuriuose miestuose, ypač rytinėje šalies dalyje, irgi beliko iki 70 proc. gyventojų, bet tai lėmė daugiausia vidinė gyventojų migracija. Ir ką Vokietija padarė per pastaruosius keletą metų? Nugriovė 300 tūkst. butų, nes jų niekam nebereikėjo, o laikyti nebebuvo prasmės, kad nevirstų benamių prieglaudomis.

VEIDAS: Ar tokie scenarijai ateinantį dešimtmetį galimi ir Lietuvoje?

R.D.: Anksčiau ar vėliau tai bus būtina daryti. Gali atsitikti taip, kad valstybė turės dalį butų išpirkti, bet tik tam, kad juos nugriautų. Vienus namus reikės nugriauti, iš kitų gyventojus perkelti ir sukomplektuoti gyvybingus namus, kitus paversti socialiniu būstu. Šiandien yra tūkstančiai namų, kurių būklė apverktina, inžinerija supuvusi, o jų išlaikymas, energijos sąnaudos nebeatitinka ekonominės padėties. Tuo labiau kad prognozuojama, jog šios išlaidos tik didės.

Tačiau nepamirškime, kad nekilnojamasis turtas – tai ne vien būstas ir ne tik komercinis plotas, parduotuvės ar biurai, o kalbėdami apie valstybę turėkime omenyje ne tik Vilnių, bet ir Radviliškį, Rokiškį, Jurbarką. Ši problema yra net ir tokiame dideliame mieste kaip Klaipėda, kurios verslas taip susikoncentravęs tik “Akropolyje”, kad kiti vos kvėpuoja. Pavaikščiokite po senamiestį, pasikalbėkite su parduotuvių savininkais.

Mane Klaipėda žiūrint į ateitį tiesiog šiurpina. Būstų ten pristatyta ketveriems penkeriems metams į priekį. Ten statyti nieko nebereikia. O gyvenamųjų teritorijų Klaipėdos rajone pridaryta tiek, kad čia suplanuota apie 300 tūkst. gyventojų. Prikurta masė gyvenviečių, kurių niekam nereikia, šimtai milijonų investuota į tinklus, kelius, o daugiau nėra jokios infrastruktūros: darželiai, mokyklos, parduotuvės, gydymo įstaigos tik Klaipėdoje arba Gargžduose. Tai vėl parodo mūsų nesuvokimą, kas vyksta. Ir tokia tragedija yra ištikusi ne tik Klaipėdą, bet visą Lietuvą.

VEIDAS: Vis dėlto Jūs teigiate, kad naujų ekonominės klasės butų Vilniuje jau šiemet gali pritrūkti.

R.D.: Jau dabar trūksta. Galiu tai skaičiais pagrįsti: per mėnesį Vilniuje parduodama apie šimtą naujų butų. Per metus – apie 1200. O rinkoje šiandien turime apie 1500 butų. Metams lyg ir turi užtekti, bet apie 800 rinkoje esančių būstų pirkėjų nedomina, nes neatitinka jų poreikių. Todėl realus pasirinkimas yra daug mažesnis.

Kita vertus, dvejus metus naujų projektų visai nebuvo. Tik dabar bankai ėmė aktyviau skolinti, atsirado daugiau pirkėjų, bet rinktis nelabai yra iš ko, nes pradėtus naujus statybų projektus Vilniuje suskaičiuotum vienos rankos pirštais. Užtat drįstu teigti, kad metų gale susidarys paradoksali situacija: nebus ką pirkti, o pirkėjų atsiras daugiau, todėl kainos natūraliai pakils iki 10 proc.

2012-ųjų viduryje naujos pasiūlos jau atsiras, didelio pirkėjų gausėjimo nesitikime, todėl ir kainos kažkuriame lygyje sustos. Kad ir kaip būtų, tam tikras judėjimas vyksta, yra žmonių, kuriems prireikia keisti būstą į didesnį ar mažesnį, kiti nebenori seno, nes šildymas beprotiškai brangus.

BFL

1. Kainos. Šiuo metu nekilnojamojo turto kainos pasiekusios dugną. “Ober-Haus” prognozėmis, keletą metų nenumatoma didesnių kainų pakilimų ar nuopuolių. Po dvejų trejų metų butai pamažu brangs, bet metinis augimas geriausiu atveju sieks apie 5 proc.

2. Statybos I. 2012–2015 m. vėl šiek tiek atgis naujų butų statyba, bet daugiausia Vilniuje.

3. Statybos II. Vilniuje iškils pirmieji energiją taupantys daugiabučiai namai, butai juose bus vidutiniškai 15–20 proc. brangesni.

4. Kraustymasis. Kadangi būstų šildymas toliau brangs, daugės žmonių, seną būstą keičiančių į naują. Tai irgi paskatins naujų butų statybą.

5. Sklypai. Didžiausią paklausą turės gyvenamosios paskirties žemės sklypai su jau išplėtota infrastruktūra, o sklypai atokiose vietose be kelių ir elektros bus pigūs ir perkami nenoriai.

6. Nuoma. Butų nuomos kaina šiuo metu taip pat pasiekė dugną ir dabar vyksta tik sezoniniai kainų svyravimai. Tačiau algoms didėjant bei paskolų palūkanoms kylant, populiariausių vieno dviejų kambarių butų nuoma didmiesčiuose vėl brangs, o didesnių butų nuoma išliks pigi.

7. Renovacija. Masinė daugiabučių renovacija, nepaisant kompensavimo valstybės lėšomis didinimo, taip ir neprasidės, o planai iki 2020 m. renovuoti 24 tūkst. namų žlugs.

8. Perteklius. Valstybei teks spręsti, ką daryti su kai kuriais atgyvenusiais ir dėl emigracijos pustuščiais stovinčiais sovietiniais daugiabučiais, – dalį jų jau gali tekti nugriauti.

9. Prekybos centrai. Galimos tik pavienės prekybinio ploto statybos didmiesčiuose.

10. Biurai. Naujų ir senų biurų patalpų sostinėje pasiūla ir toliau viršys paklausą, o tai lems palankesnes nuomos kainas.

BFL

Butų kainos Vilniuje per krizę sumažėjo apie 40 proc.: dugnas pasiektas, tada dabar kainos kurį laiką išliks stabilios, o vėliau pamažu ims didėti

Per ateinančius aštuonerius metus Lietuvos nekilnojamojo turto rinka jau nebekris, o pamažu ims kilti iš ką tik pasiekto dugno. Tačiau jei butai ir brangs, tai tik didmiesčiuose, ir tik po keletą procentinių punktų per metus.

33-ejų metų vilnietė vadybininkė Dovilė Kryževičienė naujos statybos būstą Šiaurės miestelyje pirko jau beveik prieš trejus metus, ekonominės krizės išvakarėse, bet iki šiol gyvena bute beveik be baldų ir be užuolaidų. D.Kryževičienė su vyru Robertu miega ant čiužinio, patiesto ant grindų, daugumą daiktų laiko dėžėse, nes turi tik vieną nedidelę komodą, o kai ateina svečių, neturi kur jų pasodinti, nes namie tėra dvi kėdės.

Pora tik dabar supranta, kad butą pirko skubotai ir neapskaičiavusi savo pajamų: prasidėjus krizei jos sumažėjo kone dvigubai, nes kurį laiką abu sutuoktiniai neturėjo darbo, o dabar dirba tik D.Kryževičienės vyras, todėl planai apstatyti būstą gražiais daiktais, įsirengti madingą interjerą subiro į šipulius. “Jau ir taip turime daug skolų, nebegalime sau leisti nei atostogų, nei pramogų, todėl ir investuoti į būstą neturime ko”, – prisipažįsta D.Kryževičienė.

Tokių pavyzdžių, kai iki krizės strimgalviais buvo perkami butai skolintomis lėšomis, o vėliau sumažėjus pajamoms nebeliko lėšų jokiems kitiems poreikiams, išskyrus būsto išlaikymą, Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje galėtume rasti daugybę. Bet tai – jau praeitis. Sunkmetis išmokė perkant būstą nebeskubėti, daug atsakingiau pasverti savo finansines galimybes ir pagalvoti, ar nuosavas būstas, nuo seno toks svarbus lietuviams, iš tiesų yra tokia didelė būtinybė, kad vardan jos būtų galima atsisakyti viso kito, kas gyvenime taip pat svarbu: įvairaus laisvalaikio, pomėgių, kelionių ir kt.

Nors nekilnojamojo turto rinkoje dugnas jau pasiektas, o tai reiškia, kad būstų kainos stipriai nebekris, skubėti pirkti iš tikrųjų ir dabar neverta. Taip bus dar ne vienus metus, nes parduodamų butų netrūks (šių metų pabaigoje gali sumažėti nebent naujų butų pasirinkimas Vilniuje, bet jau kitąmet rinką papildys kiti naujai pastatyti butai), o kainų prognozės irgi palankios: jei butai bei sklypai ir brangs, tai labai nedaug, ir tik didžiuosiuose miestuose.

Po truputį kilsime iš dugno

“Ober-Haus” ką tik paskelbė naują Lietuvos butų kainų indeksą, kurio metinis pokytis pirmą kartą po bemaž trejų metų pertraukos yra teigiamas ir siekia 0,2 proc. Butų kainas nekilnojamojo turto bendrovė fiksuoja penkiuose didžiausiuose šalies miestuose, tačiau svarbu paminėti, kad teigiamą indekso reikšmės pokytį daugiausia lemia kainų svyravimas Vilniuje.

Kaip skelbia “Ober-Haus”, balandį sostinėje užfiksuotas 0,7 proc. kainų kilimas, metinis rodiklis padidėjo iki 3,6 proc. O štai Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose balandį kainos dar šiek tiek mažėjo (atitinkamai 0,4, 1 ir 1,2 proc.), Panevėžyje kainos liko tokios pačios. Nuo aukščiausio būsto kainų lygio, pasiekto 2007-ųjų gale, iki dabar Vilniuje butų kainos sumažėjo 39,5, Kaune – 34,2, Klaipėdoje – 46, Šiauliuose – 45,3, o Panevėžyje – 45,8 proc.

Ekspertų teigimu, dabar jau galime drąsiai teigti, kad krizės sukrėstoje nekilnojamojo turto rinkoje tikrai pasiektas dugnas: butų kainų svyravimas tiek į vieną, tiek į kitą pusę jau visus metus yra labai nedidelis. “Tokios tendencijos turėtų išlikti ir toliau”, – skelbia “Ober-Haus” vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis.

Prognozuojama, kad butų pirkimo ir pardavimo sandorių toliau pamažu daugės (tai buvo pastebima jau 2010 m.), o kainos po truputį pradės kilti. Tačiau kainų didėjimas per ateinančius keletą metų turėtų būti minimalus. S.Vagonio vertinimu, galime tikėtis geriausiu atveju 5 proc. metinio augimo. Ir šie pokyčiai labiausiai bus matomi nebent Vilniuje – kituose didmiesčiuose kainos kurį laiką turėtų išlikti panašaus lygio.

Panašias prognozes pateikia ir bankų ekspertai. “Swedbank” finansavimo departamento direktorė Jūratė Gumuliauskienė, kalbėdama apie ilgalaikes tendencijas, teigė, kad butų kainų didėjimas veikiausiai prilygs infliacijos tempams ir sieks apie 3–5 proc.

Vis dėlto kada – ar dabar, ar vėliau – būtų geriausias metas pirkti būstą? Ekspertai sutartinai teigia, kad galimi kainų svyravimai artimiausiu metu nebus dideli, tad tokį momentą vargu ar galima įvardyti. “Nelabai tikiu raginimais, kad reikia skubėti pirkti, nes vėliau jau nebebus tokių kainų. Tie laikai jau praėjo”, – tvirtina nekilnojamojo turto bendrovės “Domus optima” direktorius Aleksandras Zimnickis ir priduria, kad dabar didžiausią paklausą turi pigiausi butai – tokios tendencijos išliks ir ateityje.

Ramybės laikotarpis – visoje rinkoje

Nusistovėjo ir gyvenamosios paskirties žemės sklypų kainos, tuo labiau kad nemažai sklypų, ypač be komunikacijų ir infrastruktūros, jau kainuoja tiek, kad pigiau juos pardavinėti savininkams nebeapsimoka. Atrodo, kad tokių sklypų parduoti nespėjusiems savininkams teks juos dar bent kelerius metus pasilaikyti, nes atokesnėse vietovėse esantys sklypai be komunikacijų išliks pigūs, o jų paklausa bus mažiausia.

Na, o kokios perspektyvos laukia butų nuomos? Pasak S.Vagonio, nuomos rinkoje irgi matyti stabilumas, taigi neatrodo, kad kainos gali labai mažėti ar didėti. Galimi nebent sezoniniai svyravimai. Tiesa, jei išsipildys prognozės dėl paskolų palūkanų didėjimo, tai šiek tiek atsilieps nuomos kainai: S.Vagonio nuomone, butų savininkai stengsis šią naštą perkelti ant nuomininkų pečių.

Jei kalbėsime apie bankus, skolinimosi sąlygos darosi palankesnės, o būsto paskolų išduodama daugiau. Pavyzdžiui, “Swedbank” šių metų pirmąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, suteikė apie trečdalį daugiau būsto paskolų. Tiesa, J.Gumuliauskienė pabrėžia, kad šiu metu skolinamasi maždaug tris kartus mažiau nei 2007-aisiais. Tačiau norintieji pirkti būstą už paskolą turės susitaikyti su vienu pagrindinių bankų reikalavimų, kurio artimiausiu metu keisti nežadama: turėti apie 15–20 proc. savo lėšų pradiniam įnašui.

“Tai viena svarbiausių pamokų, kurią išmokome per šią krizę: įsigydamas būstą, ypač jei skolinamasi 20–30 metų laikotarpiui, klientas turi prisidėti ir savo lėšomis, nes dabar aiškiai suprantame, kad per tą laiką susidursime dar ne su vienu ekonomikos pakilimu ir ne su vienu sunkmečiu”, – teigia J.Gumuliauskienė.

Naujų butų statyba per krizę buvo visiškai sustojusi, o dabar jau vėl tęsiami seni ir pradedami nauji projektai. Beje, didėjant energijos sąnaudoms rinkoje jau kitąmet turėtų atsirasti energiją taupančių butų, kuriems šildyti bus naudojami atsinaujinantys šaltiniai. Bendrovė “Veikmė” pranešė šiemet Vilniuje suprojektuosianti ir pradėsianti statyti pirmąjį pasyvų daugiabutį.
Naujų didžiųjų prekybos centrų artimiausiu metu statoma nebus – po 2006–2009 m. statybų bumo prekybos centrų plotas vienam gyventojui jau pasiekė Europos vidurkį. Tiesa, kai kurie ekspertai mano, kad gali būti statomi nebent mažesni prekybos centrai bei specializuotos parduotuvės.
Taigi nekilnojamojo turto rinka pradeda atsitiesti po sunkmečio ir bent jau iki 2020-ųjų naujų burbulų turėtume išvengti.