BFL

Lietuvos politikų kalbos apie galimus naujus mokesčius ir yra tik kalbos, kol kas neturinčios jokio realaus formato ir greičiausiai nevirs realybe iki naujų Seimo rinkimų kitų metų spalį.

“Nė vienas jų nėra realus, jų tikrai nebus šitoje kadencijoje”, – užtikrintai kalba Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Kęstutis Glaveckas, klausiamas apie naujus nekilnojamojo turto ar automobilių mokesčius, taip pat ir apie progresinių mokesčių sistemos sukūrimą.

Jam antrina ir opozicinės socialdemokratų partijos vadovas, to paties Seimo komiteto narys Algirdas Butkevičius. “Nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčio projektai pirmą kartą buvo pradėti rengti dar man būnant finansų ministru, t.y. 2004 m. Kaip matote, gyvybės jiems nesiryžta įpūsti nė vienos pakraipos politinės jėgos – tai pernelyg sudėtingi ir socialiai jautrūs klausimai”, – sako jis.

Anot politikų, šių dviejų mokesčių įvedimo projektai dar tik svarstomi Vyriausybės lygmeniu, bet net nėra sutarimo, kokia turėtų būti jų taikymo sistema, ar jie būtų privalomi visiems turto savininkams, nepriklausomai nuo valdomo turto vertės ir kiekio.

O progresinių mokesčių sistema, pasak A.Butkevičiaus, jau kiek realesnis projektas, jį dabar intensyviai tobulina Seimo opozicija.

Tačiau valdantiesiems priklausantis K.Glaveckas nukerta – jokios žalios šviesos jokiems naujiems mokesčiams Lietuvoje. “Akivaizdžiai pamatėme, kad nauji mokesčiai tik didina šešėlio dalį ekonomikoje. Dabar turime susitvarkyti su ta mokestine baze, kurią jau turime, siekti kuo geresnio jau galiojančių mokesčių surinkimo”, – pabrėžia komiteto vadovas.

Dėl nekilnojamojo turto mokesčio Lietuvoje karštos diskusijos verda jau keletą metų. Esminiai diskusijų klausimai: kaip sistema gali būti pritaikyta socialinei šalies struktūrai, kokia mokesčių bazės apimtis, kada tinkamiausias momentas mokestį įvesti, kaip jis bus administruojamas, galiausiai ar apskritai toks mokestis reikalingas.

Nekilnojamojo turto (NT) mokestis egzistuoja daugelyje Europos valstybių. Jo schemos labai įvairios, dažniausiai turtui apmokestinti naudojamas tam tikras tarifas nuo visuotiniu būdu įvertinamos turto vertės, nustatant tam tikro dydžio neapmokestinamąjį minimumą, mokesčio išimtį pirmajam gyvenamam būstui ar pan. Kita vertus, yra manančiųjų, kad šis mokestis – atgyvena, užsilikusi iš tų laikų, kai nebuvo svertų asmens pajamoms identifikuoti ir pritaikyti mokestį.

Teoriškai NT mokestis gali atlikti keletą funkcijų: fiskalinę (papildomas lėšų šaltinis vietos ar centrinės valdžios biudžetui), urbanistinę (norint sumažinti gyventojų tankumą didmiesčiuose ir pritraukti į periferinius regionus) ir rinką reguliuojančią – toks mokestis, įvestas per NT rinkos bumą, sumažintų spekuliavimo atvejus.

Tačiau Lietuvoje pastarojo sverto nebuvo imtasi 2005–2007 metais, kai būsto kainos kilo kone sparčiausiai Europoje, tad proga išnaudoti visą šio mokesčio funkcinį potencialą praleista.

NT mokesčio fiziniams asmenims įvedimas dabar, karštligiškai ieškant papildomų lėšų šaltinių skylėtam biudžetui lopyti, – per menka priežastis didinti visuomenėje slypintį nepasitenkinimą ir įtampą. Jau pats Finansų ministerijos deklaruojamas tikslas “užtikrinti, kad mokestį mokėtų tik labiau pasiturintys (t.y. daugiau ar santykinai brangesnį nekilnojamąjį turtą turintys) gyventojai” nėra korektiškas. Nes kažkodėl gyventojai į labiau ir mažiau pasiturinčius skirstomi pagal sukauptą turtą (neatsižvelgiant į dabartinę jų finansinę padėtį), o ne pagal gaunamas pajamas, iš kurių mokestis turės būti mokamas. Vertinant Lietuvos gyvenamąjį fondą, yra bent keletas pavyzdžių, kai įvedus NT mokestį kiltų socialinė įtampa.

Pirma, iš sovietmečio epochos esame “paveldėję” daugybę neefektyvių didelio ploto, o daugeliu atvejų ir vertės, nuosavų namų, kurių savininkai, juos statę prieš 60–70 metų, šiuo metu jau yra sulaukę pensinio amžiaus. Kadangi šis turtas dažniausiai visiškai nelikvidus, pakeisti jo į kuklesnį būstą praktiškai neįmanoma, tad savaime kyla apmokestinimo šiuo mokesčiu išimties poreikis. O kai aplink mokestį pradeda pumpuruotis išimtys, administravimas darosi sudėtingesnis.

Antra, Lietuvos ekonominės konjunktūros lūžis po nepriklausomybės atkūrimo iš principo pakeitė šalies būsto vertės žemėlapį ir perklijavo prestižo “etiketes”. Tad vėlgi mokestį gali tekti mokėti jau nebepajėgiantiems. Argumentas, kad tokiems gyventojams vertėtų pasiieškoti ekonomiškesnio būsto, netinkamas, nes tokiu atveju sprendžiamas ne vien sausas matematinis optimizavimo uždavinys. Čia didelį svorį turi sentimentais grįsti gyvenimo gerovės veiksniai (nuosavo būsto svarba, prisirišimas prie vietos ir t.t.), o tai ypač būdinga lietuvio mentalitetui.

Grįžkime prie viešųjų finansų skylių lopymo: Vyriausybės deklaruojamo konsolidavimo masto fone prognozuojamos šio mokesčio pajamos (40–73 mln. Lt, priklausomai nuo Finansų ministerijos siūlomos alternatyvos) – tik lašas jūroje. Pajamų nusimato nedaug, tačiau atsiras papildoma biurokratinė našta, o Lietuva dėl to ir taip dažnai kritikuojama. Be to, į skaičiavimus nebuvo įtrauktas netiesioginis neigiamas gyvenamojo NT mokesčio įvedimo poveikis biudžeto pajamoms. Jis reikštų raudoną šviesą būsto statybų atsigavimui ir šios veiklos generuojamų pajamų į valdžios sektoriaus biudžetą srautams.

Kad ir kokia būtų pasirinkta NT mokesčio alternatyva, vargu ar šis mokestis galėtų Lietuvoje veikti efektyviai. Tai bus nelankstus biurokratinis darinys su daugybe išimčių arba to mokesčio bus nesunku išvengti. Lietuvoje užtenka fiskalinių svertų, kuriais galima būtų pasiekti norimo pajamų padidinimo efekto. Nederėtų naktine pramintos mokesčių reformos klaidų taisyti neišbandytomis naujovėmis, kurios gali turėti nenumatytų padarinių.

“Akropolis” mokėti nenori. Vilniaus apygardos teismas leido “Akropoliui” už žemės sklypą prie Vingio parko mokėti 20 mln. Lt mažiau, nei buvo sutarta. LR civiliniame kodekse yra straipsnis, reglamentuojantis sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms. Pasikeitusiomis yra laikomos aplinkybės, iš esmės pakeičiančios sutartinių prievolių pusiausvyrą. Šiuo atveju “Akropolis” ir bando pasinaudoti ta pasikeitusia pusiausvyra. Žemės sklypo kaina gerokai sumažėjo, o reikia mokėti anksčiau sutartą didelę kainą. Tų pasikeitusių sąlygų nukentėjusi šalis negalėjo protingai numatyti ar jų kontroliuoti. Šios Civilinio kodekso normos galioja ne tik “Akropoliui”, bet ir paprastiems piliečiams.

Šiandien išpūstų nekilnojamojo turto burbulų sąskaitą moka žmonės, kurie bankų ir nekilnojamojo turto verslininkų buvo suvilioti skolintis milžiniškas sumas ir mokėti už savo būstą tiek, kiek jis jau niekada nebus vertas. Prieš dvejus ar trejus metus šeimos už 0,5 mln. Lt pirktas būstas šiandien kainuoja tik pusę tos kainos. Pusę milijono litų tiek šiandien, tiek prieš dvejus ar trejus metus kainavo būstas Kanuose ar Nicoje. Kas šiandien turės sumokėti skirtumą tarp būsto kainos Vilniuje ir Kanuose? Ar Vilniaus apygardos teismo sprendimas yra tas vilties spindulėlis, kad ir piliečiai gali kreiptis į teismą ir prašyti jiems sumažinti būsto kainą. Tokiu atveju jie turėtų reikalauti kainų skirtumo iš nekilnojamojo turto statytojų. O šie primygtinai prašyti kompensacijų iš spekuliantų už išpūstas žemės kainas ar iš gamintojų už nepagrįstas statybinių medžiagų kainas. Savo ruožtu spekuliantai žemės sklypais turėtų reikalauti grąžinti dalį kyšių, kuriuos jie sumokėjo valdininkams, atsakingiems už žemės sklypų dokumentų tvarkymą. Kur baigiasi ši grandinė? O gal Lietuvos valstybė turėtų visiems kompensuoti už bendromis pastangomis su bankais ir Centrinio banko tyliu palaikymu pūstą nekilnojamojo turto burbulą?

Ar teisinga visą burbulų naštą perkelti ant piliečių pečių? Civilinis kodeksas reikalauja nustatyti tinkamą balansą tarp skolininko ir kreditoriaus įsipareigojimų. Negali taip būti, kad skolininkui tenka tik pareigos ir visa atsakomybė, o bankams už burbulų pūtimą netaikoma jokia atsakomybė.

Vilniaus apygardos teismo sprendimas dėl “Akropolio” bylos dar neįsigaliojo. Tikėtina, kad ši byla pasieks Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Čia išspręsta ji taps rimtu precedentu, nustatančiu atsakomybę ir rizikos paskirstymą tarp sutarties šalių burbulinės ekonomikos sąlygomis. To dar teks palaukti.

Lietuvos teismuose sparčiai daugėja bylų, kuriose nukentėjusi pusė yra ne vienas asmuo, o tūkstančiai ar dešimtys tūkstančių. Dėl savo teisių kovoja pensininkai, valstybės tarnautojai, priedų negaunantys policininkai. Teismai užversti jų ieškiniais. Ar nekeista, kad nei teisingumo ministras, nei Teisėjų taryba neragina Seimo įteisinti grupinio ieškinio galimybės. Tokia priemonė labai populiari Vakarų valstybėse. Piliečiai gali sujungti savo skundus. Taip tūkstančiai bylų virstų viena. Pagerėtų bylos sprendimo kokybė, sutrumpėtų jos nagrinėjimo laikas

Seimo Liberalų sąjūdžio frakcija pasisako prieš visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio įvedimą sunkmečiu ir net diskusijas šiuo klausimu. Pasak frakcijos narių, toks mokestis taptų dar viena finansine našta gyventojams, o valstybės biudžetą, bent jau pirmaisiais metais, padidintų nežymiai, nes kartu turėtų būti sukurta ir mokesčio administravimo sistema. Be to, diskusijos apie naujo mokesčio įvedimą kelia bereikalingą nerimą visuomenėje.

Atsinaujinusi diskusija dėl nekilnojamojo turto mokesčio tik dar kartą įrodo, kad Ministro pirmininko pažadais ir Nacionaliniu susitarimu, kuriame teigiama, kad nauji mokesčiai nebus įvedami, tikėti negalima – įsitikinęs Liberalų ir centro frakcijos narys, Finansų ir biudžeto komiteto narys Žilvinas Šilgalis.

Jo nuomone, nekilnojamojo turto mokesčio įvedimas valstybei padarytų daugiau žalos nei duotų naudos, o ypatingai šiuo laikotarpiu. Tai patvirtina ir ne kartą finansų ministrės Ingridos Šimonytės bei ankstesnių finansų ministrų viešai išsakyta nuomonė, kad nekilnojamo turto mokesčio surinkimo pajamos nepadengs administravimo kaštų, išskyrus jei jis taptų visuotiniu ir turto mokestį mokėtų visi Lietuvos gyventojai, tarp jų ir pensininkai.

“Panašu, kad Seimui beliko tik apsvarstyti, kokį mokesčio modelį pasirinkti – apmokestinti visą nekilnojamąjį turtą, ar tik brangesnį. Tačiau esu įsitikinęs, kad įvesti nekilnojamojo turto mokestį šalyje nereikia. Tai nesukurtų jokios pridėtinės vertės, o valstybės biudžetui greičiausiai dar ir padarytų žalą. Derėtų nepamiršti, kad žmonių nekilnojamasis turtas įsigyjamas iš jau vieną kartą apmokestintų pajamų. Tokį mokestį galima būtų drąsiai vadinti ir išskirtiniu mokesčiu vilniečiams, nes turto mokestį nulemtų rinkos kaina, o būtent Vilniuje nekilnojamojo turto kainos yra didžiausios”, – teigė Seimo narys.