Pirmą kartą apibendrinus vietos valdžios valdomų įmonių rezultatus konstatuota, kad jos valdomos nepakankamai efektyviai.

Antrus metus rengiamose valstybės valdomų įmonių veiklos ataskaitose – stulbinami pokyčiai: veiklos pelnas darbuotojui padidėjo iki 10,8 tūkst. Lt, nors 2009 m. šis rodiklis buvo su minuso ženklu – nuostolis siekė 5,1 tūkst. Lt, grynasis pelnas su mokesčiais valstybei per trejus metus padidėjo daugiau nei dešimtkart – nuo 24,5 mln. iki 246,6 mln. Lt. Valstybės biudžetas dividendų ir pelno įmokų 2009 m. gavo 41 mln., o pernai, skaičiuojant su planuojamais dividendais, 524 mln. Lt. Valstybė šiuo metu yra 145 įmonių pagrindinė akcininkė ar savininkė, jose dirba 41 tūkst. darbuotojų.
Ūkio viceministras Adomas Audickas neabejoja, kad šeimininkiškas požiūris į savo įmones tikrai padarė įtakos jų efektyvumui, tačiau rezultatų šuolio neaiškina vien sugriežtėjusia kontrole – juk atsigauna ir ekonomika.
Tačiau pirmąkart pabandžius apibendrinti ir savivaldybių valdomų įmonių rezultatus, tokių ekonomikos atsigavimo šuolių nematyti. Žinoma, objektyviau vertinti galima tik lyginant to paties profilio įmones, o ne tiesmukai savivaldybių su valstybės valdomomis ar skirtingų savivaldybių.
Vis dėlto pirmą kartą Ūkio ministerijos atlikta vietos valdžios valdomų įmonių analizė rodo, kad akivaizdaus rezultatų gerėjimo jose nė negalėjo būti, nes dauguma jų dirba neefektyviai, joms nesuformuluoti tikslai, jos neturi strateginių planų, neatskirtos komercinės ir socialinės jų funkcijos.

Valdo ir vaistines, ir pirtis, ir knygynus, ir turgus

Visų savivaldybių valdomose 262 įmonėse dirba 19,8 tūkst. darbuotojų. Įmonių turtas 2011 m. sudarė 8,5 mlrd. Lt, o t. y. 1,2 mlrd. Lt daugiau nei prieš porą metų, pardavimo pajamos – 2,4 mlrd. Lt, t. y. 75 mln. Lt daugiau nei kriziniais 2009-aisiais. Daugiausiai turto valdė Vilniaus miesto – 1,8 mlrd. Lt, o didžiausią apyvartą  – 503 mln. Lt – pasiekė Kauno miesto savivaldybių įmonės.
Prastėjančius savivaldybių valdomų įmonių rezultatus – vietoj 93,3 mln. Lt pelno 2009 m. ir 29,5 mln. Lt 2010-aisiais pernai patirtas 833 tūkst. Lt nuostolis – lėmė dėl didėjusių kuro kainų prastėję savivaldybių valdomų centralizuoto šilumos tiekimo įmonių rezultatai. Įmonių nuosavo kapitalo grąža 2011 m. buvo nulinė, nors 2009-aisiais siekė 2,6 proc. Pernai Kauno ir Klaipėdos miesto savivaldybių valdomų įmonių grąža sudarė po 1,8 proc., o kitų didžiųjų miestų nesiekė nė 1 proc.
Savivaldybių įmonių finansiniai įsiskolinimai per dvejus metus pasistiebė nuo 632 mln. iki 702 mln. Lt. Čia taip pat didžiausią įtaką turėjo šilumos tiekimo įmonės: pavyzdžiui, Šiaulių savivaldybės įmonių skola labiausiai stybtelėjo dėl 43,8 mln. Lt didesnių nei užpernai paskolų termofikacinei elektrinei statyti.
Savivaldybės savo pavaldume dažniausiai stengiasi išlaikyti komunalinių paslaugų, transporto, šilumos, vandens tiekimo įmones. Tačiau ar joms reikia savų vaistinių, knygynų, kino teatrų, pirčių, laidotuvių namų, architektūros biuro, gydomosios gamybos įmonės ar sporto, turizmo reikmenų įmonės?
„Nenurodinėjame, kokias įmones valstybė ar savivaldybė turi turėti, bet jei jau turi, jas valdyti reikia kokybiškai. Savivaldybė turi aiškiai įsivardyti tikslus, kodėl turi vieną ar kitą įmonę – ar jos reikia miesto infrastruktūrai užtikrinti, ar teikti socialinę paslaugą, kurios neteikia privatus verslas. Bet visuomet verta analizuoti, gal labiau apsimoka subsidijomis paskatinti to imtis privatų verslą, nes ne tik Lietuvos, bet, pavyzdžiui, Švedijos valstybės valdomos įmonės nėra tokios efektyvios kaip privačios”, – mano A.Audickas.
Tačiau, jo nuomone, savivaldybės turi domėtis, ar gyventojams paslaugos teikiamos kokybiškai, kas jas beteiktų – savivaldybės valdoma įmonė, koncesininkas ar privatus verslas, o kainų reguliuotojas turėtų užtikrinti, kad nebūtų sudaryta galimybė įmonėms gyventojų sąskaita turėti viršpelnius. Pavyzdžiui, „Vilniaus energijos“, kuri patikėta koncesininkui, grąža – apie 50 proc. – kelia klausimų ir prašosi papildomos analizės, pabrėžia A.Audickas.
Be to, jis siūlo savivaldybėms, Savivaldybių asociacijai pasvarstyti, gal įmanoma apjungti kelių savivaldybių kai kurias įmones, optimizuojant jų veiklą. Dabar tokių tarpsavivaldybinių įmonių tėra dešimt.

Klaipėda vis daugiau darbų patiki privačiam verslui

Stebina ir atskirų savivaldybių rezultatų žirklės. Tiesa, norint išsiaiškinti, ką jie reiškia, reikia gilesnio lyginimo. „Pavyzdžiui, gal kuri savivaldybė nutarė subsidijuoti gyventojus, todėl įmonės pelnas nedidelis, bet tai nereiškia, kad įmonė veikia efektyviai”, – aiškina A.Audickas.
Arba štai žvelgiant į skirtingų miestų savivaldybių įmonių valdomo turto skaičius Klaipėdą lenkia ir Panevėžys, ir Šiauliai. Bet tai – daugiau komplimentas Klaipėdai, nei atvirkščiai. „Klaipėdoje buvo per šimtas savivaldybės valdomų įmonių, o dabar liko dešimt, daugiausia susijusių su socialinėmis paslaugomis”, – aiškina Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorė Judita Simonavičiūtė.
Nors savivaldybė valdo ne visas, o 75,2 proc. šilumą teikiančios „Klaipėdos energijos” akcijų (beveik 20 proc. parduota užsienio kapitalui, 5 proc. – kitiems akcininkams), miesto valdžia kontroliuoja, kad gyventojams nereiktų brangiau mokėti už šilumą. Savivaldybė valdo „Klaipėdos vandenį“, „Gatvių apšvietimą“, regioninį atliekų tvarkymo centrą. Po ilgų diskusijų politikai neleido privatizuoti pirties, diskutuojama dėl tikslingumo savivaldybei valdyti du turgus.
Klaipėdos miesto savivaldybė nebeturi jokios komunalinės įmonės. „Analizuojame, gal reiktų susigrąžinti kokius 10 proc. šiukšlių vežimo paslaugų. Šiandien visa ši rinka liberalizuota, bet šiukšlių vežėjai niekaip jos nepasidalina ir, kai tik savivaldybė paskelbia konkursą, jo rezultatus ima skųsti”, – komentuoja J.Simonavičiūtė.
Klaipėdos savivaldybė iš savo įmonių gauna ir dividendų, pavyzdžiui, iš „Klaipėdos energijos“ per metus apie 3 mln. Lt, turgų – apie 300 tūkst. Lt. „Tačiau mūsų tikslas – ne vaikytis pelno ir dividendų, o kad kiekviena savivaldybės valdoma įmonė racionaliai dirbtų, turėtų savo įmonių tikslus, patenkintų savo investicijų poreikius, bet ir gyventojai nepermokėtų už paslaugas“, – pabrėžia J.Simonavičiūtė.

Atsiliekame ir nuo pasaulinio etalono, ir nuo kaimynių
Taigi vienos savivaldybės tvarkosi, kitos ne. Kas turi galios priversti jas tai daryti? Ar ką gali pakeisti Ūkio ministerijos parengta ataskaita? „Įtakos daryti negalime, nes pagal Konstituciją atskirtos valdymo sritys, bet galime didinti tų įmonių skaidrumą viešindami ir lygindami šių įmonių duomenis. Geriausias instrumentas – savivaldybės gyventojų domėjimasis vietos valdžios valdomų įmonių darbo efektyvumu”, – mano ūkio viceministras A.Audickas.
Kol kas savivaldybės skiria per mažai dėmesio įmonių skaidrumui: trūksta viešai prieinamos informacijos apie įmonių veiklos ir finansinius rezultatus, netgi ne visos vietos valdžios valdomos įmonės laikosi įstatymų ir pateikia finansines ataskaitas Juridinių asmenų registrui – tokių yra 37-ios (12 proc.).
Daug metų tinkamai nekontroliuotų tiek valstybės, tiek ir savivaldybių valdomų įmonių rezultatai neatitiko į juos investuoto mokesčių mokėtojų kapitalo. „Veidas“ prie vieno stalo buvo susodinęs valstybės įmonių ir Ūkio ministerijos atstovus: įmonių vadovai įrodinėjo, kad Vyriausybės „nuleisti“ indėlio į valstybės biudžetą planai – nerealūs, žlugdantys įmones. Tačiau dividendai ir pelno įmokos, lyginant su 2009 m. pernai išaugo 1169 proc., o įmonės ne žlugo, bet ėmė efektyviau dirbti, parengė kokybiškus strateginius planus, kad pasikeitus valdybai būtų užtikrintas tęstinumas, įmonės negyventų nuo rinkimų iki rinkimų. Ūkio ministerija siūlo į tokių įmonių valdybas įtraukti ne tik politikų deleguotus, bet ir nepriklausomus kompetentingus narius.
Laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertas Vytautas Žukauskas, girdamas Ūkio ministeriją, kad ši į Lietuvos valstybės valdomų įmonių ataskaitą įtraukė savivaldybių valdomas įmones, tiki, jog jų inventorizavimas – pirmas žingsnis efektyvesnio jų valdymo link. „Efektyviam šių įmonių valdymui labai svarbu atskirti tas įmones, kurios teikia grynai komercinio pobūdžio paslaugas nuo tų, kuriomis siekiama dar ir kitų, strateginių, socialinių ir kitų nekomercinių tikslų. Kai įmonės teikia tik komercinio pobūdžio paslaugas, valstybės tikslas turėtų būti ne pelningesnis jų valdymas, o jų atsisakymas. Pavyzdžiui, LLRI Lietuvos savivaldybių indekso duomenimis, savivaldybės turi apie 200 pirčių, laidojimo namų, daugiabučių administravimo paslaugas teikiančių įmonių, kirpyklų, knygynų“, – pabrėžia ekspertas. Jis atkreipia dėmesį, kad savivaldybių valdomos įmonės nėra vienintelis turtas, kurio valdymo efektyvumą reikia didinti. LLRI Lietuvos savivaldybių indekse taip pat vertina ir savivaldybių turimas viešąsias įstaigas, valdomą nekilnojamą turtą. Šio turto valdymui efektyvinti taip pat reikia skirti ne mažiau dėmesio.
Kol kas nei vietos, nei centrinė valdžia nemoka valdyti įmonių pagal geriausią pasaulinę praktiką. Baltijos bendrovių valdymo instituto Baltijos šalyse (Baltic Corporate Governance Institute) atliktas tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje gerokai atsiliekame ne tik nuo pasaulinio etalono, bet net nuo kaimynių Latvijos ir Estijos.

Savivaldybių valdomų įmonių (SVĮ) rezultatai 2011 m.

Turtas (mln. Lt)
8 529
Vilniaus SVĮ    1 828
Kauno SVĮ    1 205
Klaipėdos SVĮ    216
Kitų SVĮ    5 280

Pardavimo pajamos (mln. Lt)
2 385

Vilniaus SVĮ    393
Kauno SVĮ    503
Klaipėdos SVĮ    212
Kitų SVĮ    1 277

Veiklos pelnas (mln. Lt)
23,4
Vilniaus SVĮ    0,8
Kauno SVĮ    11,9
Klaipėdos SVĮ    7,7
Kitų SVĮ    3

Finansiniai įsipareigojimai (skolos) mln. Lt
702
Vilniaus SVĮ    100
Kauno SVĮ    167
Klaipėdos SVĮ    6
Kitų SVĮ    429

Darbuotojų skaičius
19 778
Vilniaus SVĮ    1 597
Kauno SVĮ    3 055
Klaipėdos SVĮ    867
Kitų SVĮ    14 259

Savivaldybių valdomų centrinės šilumos tiekimo įmonių (CŠTĮ) grynasis pelnas (mln. Lt, 2011 m.)
“Vilniaus šilumos tinklai”    2
“Kauno energija”    13,5
“Klaipėdos energija”    7,3
Visų savivaldybių valdomų CŠTĮ    24,1
Šaltinis: Ūkio ministerija

Pavasarinės talkos Seimą įkvėpė dar vienam žygiui prieš netvarką. Mažiau nei prieš pusmetį kaip kovos su apleistos žemės savininkais priemonę pristatęs Žemės mokesčio įstatymo pataisas, gegužės viduryje parlamentas svarstys ir naują Nekilnojamojo turto (NT) mokesčio įstatymo redakciją, kuri irgi grindžiama siekiu gražinti ir tvarkyti Lietuvą – išvaduoti nuo neeksploatuojamų ir byrančių statinių.

Parūpo apleistas turtas

Prieš Naujuosius metus priimtame 2013 metais įsigaliosiančiame Žemės mokesčio įstatyme vietoj buvusio 1,5 proc. mokestinio tarifo įvestos nuo 0,01 iki 4 proc. svyruojančios sūpuoklės. Naujoje NT mokesčio redakcijoje viršutinė galima mokesčio riba išaugo nuo 1 iki 3 proc.

Maksimalus tarifas, tikina abiejų įstatymų autoriai, taikytinas dirvonuojančių sklypų ar apleistų statinių savininkams. Bet ši nuostata tik rekomendacinė – teisė apsispręsti dėl mokesčio dydžio ir diferencijavimo Žemės mokesčio įstatymo atveju palikta savivaldybių taryboms, ta pati tvarka bus siūloma ir taikant NT mokesčio įstatymą.

Komentuodamas Žemės mokesčio įstatymo pataisas Lietuvos žemės savininkų sąjungos (LŽSS) tarybos pirmininkas Gintaras Nagulevičius nuogąstavo: nei įstatymas, nei poįstatyminiai aktai neapibrėžia, kokiais principais, metodais ar rekomendacijomis bus remiamasi nustatant tarifą, kuris kai kuriais atvejais gali išaugti 400 proc. Neaiški nė pati sąvoka – kas yra apleistas sklypas. NT mokesčio įstatymo vertintojai pasigenda ir avarinės būklės statinio apibrėžimo.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) bei Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vadovai įsitikinę, kad abiejų minėtų įstatymų autoriai deklaracijomis apie būtinybę tvarkyti Lietuvos padangę bando paslėpti esmę – kone visus šalies gyventojus paliesiantį drastišką mokesčių kėlimą.

„Tarkime, žemės nuosavybė iki šiol buvo apmokestinama skaičiuojant pagal nominalią indeksuotos žemės sklypo kainą (ji net miestuose skaičiuojama vertinant žemės našumą), o dabar visiems – ir apleistiems, ir tvarkomiems – žemės sklypams siūloma visai kita mokestinė bazė – skaičiuojama pagal vidutinę rinkos vertę“, – komentavo LNTPA valdybos narys Kęstutis Kristinaitis.

Valdžios malonių nesitiki

LNTPA kartu su LPK, Žemės savininkų asociacija ir kitomis suinteresuotomis verslo organizacijomis surengtoje konferencijoje-diskusijoje „LR Žemės mokesčio problematika – kas laukia žemės savininkų po 2012-12-31“ konstatuota, kad naujas mokestis skaudžiausiai kirstų prie Vilniaus, Kauno ar pajūryje nedirbamos žemės ūkio paskirties žemės turintiems savininkams. Už hektarą tektų mokėti ne kelis šimtus, o tūkstančius litų. Ką kalbėti apie žemę miestuose. Pavyzdžiui, jei 20 arų sklypo Vilniuje savininkui savivaldybė nuspręs taikyti maksimalų tarifą, per metus jam gali tekti pakloti 31 tūkst. litų.

„Tai, kad savivaldybės tarybos nuspręs patvirtinti maksimalų tarifą, visiškai tikėtina, – konferencijoje kalbėjo LŽSS tarybos pirmininko pavaduotojas Kęstutis Mozeris. – Aš pats būdamas opozicijoje sakyčiau: imkime maksimaliai. O 31 tūkst. litų – kur kas daugiau nei vidutinis metinis valstybės tarnautojo atlyginimas. Akivaizdu, daugeliu atvejų tas mokestis gali būti nepakeliamas.“

Nei žemės savininkų, nei verslo atstovų neįtikina įstatymų leidėjų raginimas pasitikėti sveiku savivaldybių tarybų protu. „Įstatymuose palikta per daug vietos subjektyvumui. Negalima nuneigti, kad gali atsirasti tam tikrų niuansų taikant juos ideologiniams nedraugams ar kaip tik rinkimų rėmėjams“, – „Statybai ir architektūrai“ sakė LPK prezidentas Gediminas Rainys.

„Reikalas paprastas: pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybės skolos – 900 mln. litų, nė vienas bankas jai nebeskolina, mokesčius reikia susirinkti maksimaliai“, – nepasitikėjimo dviejų gresiančių būsimų mokesčių taikymo skaidrumu neslėpė LNTPA valdybos narys K. Kristinaitis.

Optimizmo nekelia ir savivaldybių ar Seimo atstovų komentaruose atsispindinti viešoji nuomonė: pagaliau liepto galą esą prieis ir visokie spekuliantai. „Taip, verslininkai perka žemės sklypus, kitokį NT tikėdamiesi uždirbti jį plėtodami ar perpardavę. Ir tai visiškai normalus verslas“, – komentavo K. Kristinaitis.

„Yra pagrindo įtarti, kad NT mokesčio riba didinama norint padėti savivaldybėms papildyti biudžetus iš plėtotojų, o ne iš tiesų apleistų pastatų šeimininkų“, – pripažino LNTPA direktorius Mindaugas Statulevičius. Tokių įtarimų kelia ir tai, kad praktika rodo didelę dalį apleistų pastatų priklausant šeimininkams, kurie atleisti nuo tokio mokesčio. Vadinasi, tie pastatai ir toliau grius.

Pavojinga laisvė spręsti

Dėl daugelio priežasčių abu minėti įstatymai kelia abejonių ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertei Kaetanai Leontjevai: „Teigiama, kad savivaldybių tarybos galės nustatyti 4 proc. mokesčio tarifą nenaudojamai žemei, tačiau nėra jokių garantijų, kad šis maksimalus tarifas nebus nustatytas visai žemei. Naujoje NT mokesčio redakcijoje irgi neįrašyta, kad maksimalus tarifas – tie 3 proc. – turėtų būti taikomas tik apleistam NT. Nėra ir terminų, kas yra apleista žemė ar statiniai. Jei bus pradėta sudaryti komisijas, kurios turės įgaliojimų tą būklę nustatyti, neišvengsime begalinio biurokratizavimo.“

Ir K. Leontjeva, ir M. Statulevičius atkreipė dėmesį, kad net aiškinamajame NT mokesčio įstatymo rašte išdėstyta, jog jo priėmimas gali turėti įtakos korupcijai – esą gali būti bandoma paveikti savivaldybių tarybų narius. „Dar didesnė korupcijos galimybė atsiras, jei bus sudaromos specialios komisijos“, – sakė LLRI ekspertė.

Nuostabą K. Leontjevai kelia tai, kad įstatymų leidėjai bando NT mokesčiu išspręsti administracinę – avarinės būklės pastatų ar tiesiog kokio gresiančio nukristi balkono – problemą: „Skundžiamasi, kad administracinė bauda – 500 litų – per maža. Bet ją galima padidinti! Kodėl dėl tos problemos reikia kelti visą NT mokesčio tarifą?“

Beje, nors įstatymo rengėjai Seime aiškino gaunantys aibę savivaldybių skundų dėl per mažų sankcijų (galimybių), LNTPA valdybos narys K. Kristinaitis patikino, kad jo komandai per visą Lietuvą nepavyko išsiaiškinti nė vieno atvejo, kad šiuo tikslu būtų pritaikytas dabar galiojantis maksimalus 1 proc. NT mokesčio tarifas.

Apmokestinimas – ne sprendimas

LLRI ekspertės K. Leontjevos nuomone, iš pradžių reikėjo įvertinti problemos mastą – išsiaiškinti apleistų pastatų skaičių ir kiek jų yra įregistruota kaip baigti – kitaip jie nė negalėtų būti apmokestinti. Dėl tos pačios priežasties svarbu žinoti ir kam jie priklauso: įmonėms ar valstybei ir savivaldybėms. K. Leontjeva spėja, kad daugiausia apleisto NT priklauso būtent valstybei ir savivaldybėms. Jos nuomone, prieš nustatydama didesnį NT mokesčio tarifą įmonėms priklausantiems pastatams, valstybė pirmiausia turėtų išspręsti jai ir savivaldybėms priklausančių apleistų pastatų problemą, pavyzdžiui, susitvarkyti su nacionalinio stadiono griaučiais.

LLRI atstovė įsitikinusi, kad į padarinius, o ne priežastis nukreiptas mokestis neišspręs problemos: „Svarbu, dėl kokių priežasčių pastatas, pavyzdžiui, nebaigtas statyti: gal nepavyksta patvirtinti detaliojo plano, gal trūksta kokių nors leidimų, gal pristigo lėšų. Tas pat pasakytina ir apie žemės sklypų savininkų situaciją. Ir visa tai gali būti perdėto valstybės reguliavimo padarinys. Todėl reikia ne apkrauti žmogų mokesčiais, o padėti jam su tuo pertekliniu reguliavimu susitvarkyti.“

LNTPA direktorius M. Statulevičius kaip pavyzdį pateikė problemas, iškylančias, kai plėtotojai imasi pertvarkyti miestuose esančias buvusias pramonines teritorijas. „Tuomet reikia laikytis techninių, paveldosauginių reikalavimų, reikia ieškoti sprendimų kartu su atsakingomis nacionalinėmis ir miesto institucijomis. Visa tai tikrai užtrunka, tačiau tai jokiu būdu nėra plėtotojų aplaidumas. O per tą laiką verslas galėtų būti nubaustas už netvarkomus pastatus. Todėl ir susidaro įspūdis, kad mokesčių pakeitimai nukreipti ne prieš pamirštų ir pavojingų pastatų savininkus, o labiau prieš verslą, kuris dar būtų pajėgus kurti, išlaikyti darbo vietas ir mokėti tokius mokesčius“, – apgailestavo LNTPA direktorius M. Statulevičius.

LŽSS tarybos pirmininko G. Nagulevičiaus nuomone, turėtų būti sukurtas kuo paprastesnis apleistos žemės perleidimo valstybei mechanizmas, jei žmogus negali tokios žemės parduoti ar išnuomoti, nepajėgia pats jos dirbti.

Politikams – pavojingas įrankis

Kol kas žemės ir NT savininkams Lietuvoje gresia situacija, kurią LNTPA valdybos narys K. Kristinaitis vadina beprotybe: „Niekur pasaulyje nerasite tokių mokesčių. Negalima tylėti, kai žemei ir jos priklausiniams nei iš šio, nei iš to užvaromi tokie mokesčiai – 7 proc. nuo turto rinkos vertės.“ Nors jis viliasi, kad savivaldybės maksimalaus mokesčio nedės iš kepurės bent jau dėl to, kad vengs neprognozuojamų žmonių nepasitenkinimo apraiškų, neabejoja, kad žalą darys net žinojimas, jog turto apmokestinimo 7 proc. tarifu grėsmė visiškai reali. „Apie kokią nepriklausomybę mes kalbame, jei savivaldybė gali bet ką nepatikusį suvaryti į bankrotą? Kas gali nutikti, jei neparemsi vienos ar kitos rinkimus laimėsiančios partijos? Lieka tik pritariamai linguoti valdžiai į taktą prasižiojant tik tam, kad pasakytum, kokia ji gera“, – ironizavo K. Kristinaitis.

Drastiškos mokesčių reformos, patikino LNTPA valdybos narys, gąsdina ne tik šalies verslininkus. „Į Lietuvą nebeateina ir užsienio investicijų. Investuojami tik Europos pinigai, kitokie atvejai – vienetiniai. Investuotojai bėga į kitas šalis. Ir vietos kapitalas išimamas iš apyvartos, nelaikomas čia užšaldytas. Aš pats taip darau – negaliu prarasti akcininkų pinigų laukdamas, kol valdžia „maloningai“ apmokestins
7 proc.“, – sakė korporacijai „Matininkai“ vadovaujantis K. Kristinaitis.

Siūlo alternatyvą

Pasyviai laukti, kol Seimas priims naująją NT mokesčio redakciją ar kol visas naujas pataisas patikrins gyvenimas, verslininkai ir žemdirbiai nenori ir neketina. „Visi mokesčių pakeitimai, kurie padaryti po naktinių reformų prieš Naujuosius metus ir daromi dabar, yra žalingi ūkiui, ekonomikai bei verslui. Be abejo, reikės keisti vadinamąjį prabangos mokestį, Žemės mokesčio įstatymą, taip pat NT mokesčio įstatymą, jei dabartinis Seimas dar spės jį buldozeriu prastumti“, – K. Kristinaitis neslepia, kad atitinkamus lūkesčius jis ir partneriai sieja su rudenį į Seimą susirinksiančiais politikais. Ir, visuotiniame susirinkime nusprendę atsisakyti diskusijų su dabartine dauguma, jau veda preliminarias konsultacijas su potencialiais būsimų rinkimų laimėtojais.

Partneriai turi ką pasiūlyti – kaip alternatyvų problemų sprendimo variantą jie pristato dar praėjusį gruodį LNTPA ir LPK užsakymu advokatų kontoros „Sorainen“ parengtą vieningo NT mokesčio įstatymo projektą. Tokį sprendimo būdą ir LNTPA, ir kitos asocijuotos struktūros siūlė dar 2005 metais.

Rėmėsi užsienio patirtimi

„Vieningo NT mokesčio įstatymo projektas parengtas vadovaujantis logika ir tarptautine praktika“, – pristatydama projektą konferencijoje-diskusijoje „LR Žemės mokesčio problematika – kas laukia žemės savininkų po 2012-12-31“ patikino advokatų kontoros „Sorainen“ vyresnioji teisininkė Saulė Dagilytė. Mokesčių specialistai rengdami projektą atsižvelgė į kaimyninių šalių tarifus. „Nors skiriasi bazės ar koeficientai, bet tikrai niekur šis mokestis nesiekia 4 proc., dauguma atvejų sukasi apie 1 proc.“, – sakė S. Dagilytė. Toks procentas siūlomas ir „Sorainen“ parengtame projekte.

Vieningo NT mokesčio projekte siūloma pakeisti egzistuojančią išskaidytą NT apmokestinimo sistemą, kai žemė ir kitas NT apmokestinami pagal atskirus teisės aktus, nustatančius ir skirtingus apmokestinimo principus bei taisykles.

S. Dagilytė pabrėžė, kad Lietuvoje šiandien yra du labai skirtingi įstatymai: Žemės ir NT mokesčio. Skirtinga jųdviejų struktūra, skirtingi vertės nustatymo principai, deklaravimo principai, mokėjimo tvarka. „Manytume, kad siekiant išvengti kai kurių problemų, susijusių su dubliavimusi, reikia pabandyti sujungti abu įstatymus ir padaryti vieningą sistemą. Taip pat – ir deklaravimo, ir apmokėjimo požiūriu paprastesnes taisykles“, – sakė teisininkė. Ji su kolegomis siūlo vienodinti mokesčio dydį, tarifą, bazę, apskaičiavimą ir kai kuriuos kitus aspektus.

Klampus lengvatų liūnas

Vienas svarbiausių keistinų aspektų – didžiulis abiejuose įstatymuose numatomas lengvatų skaičius: maždaug po 20 pozicijų kiekviename. Išimtys numatytos pagal pačias įvairiausias atskirtis: socialinę, religinę, vietos, pajamų – turbūt kone kiekvienas Lietuvos pilietis pasistengęs sugebėtų rasti, kaip jomis pasinaudoti. Ir anaiptol ne visos lengvatos, specialistų vertinimu, pagrįstos ekonomiškai. Teisininkai tvirtina, kad būtų logiškiau mažinant tarifą išplėsti mokestinę bazę.

„Kuo mažiau išimčių, tuo lengviau įstatymą administruoti Mokesčių inspekcijai ir kitoms instancijoms. Juolab kad kai kurie mokesčiai tokie maži, kad išvis abejotina, ar valstybės biudžetas turi kokios naudos išskaičiavus administravimo išlaidas. Mokesčių administravimas neturėtų būti brangesnis nei uždarbis, nes tada tai savitikslis procesas“, – sakė „Sorainen“ atstovė.

Įstatymo projekto rengėjai siūlo persvarstyti nuostatą minėtų mokesčių netaikyti savivaldybės ar valstybės institucijoms. Mokesčio mokėjimas galėtų jas priversti atsakingiau ir racionaliau naudoti turtą, atkreipė dėmesį mokesčių teisės specialistė.

„Čia viskas susiję: efektyvus turto valdymas reikštų pinigų srauto atėjimą į valstybės biudžetą ar tais pačiais mokesčiais, ar nuoma, ar privatizuojant, ar dar kaip nors – krūva teigiamų pokyčių“, – šio nuostato racionalumu įsitikinęs K. Kristinaitis.

Vieningo NT mokesčio įstatymo projekto autoriai laikėsi nuomonės neapmokestinti gyventojų, kurie turi vieną NT objektą. Todėl pasiūlė lengvatą taikyti ne pagal turto vertę, o pagal tai, ar jis vienintelis ir naudojamas kaip gyvenamoji vieta. Beje, vieningo NT mokesčio įstatymo projektas buvo parengtas anksčiau nei NT mokesčio įstatymo pataisos dėl vadinamojo turto, viršijančio milijoną litų, prabangos mokesčio.

LNTPA valdybos narys K. Kristinaitis atkreipė dėmesį, kad lengvabūdiškas lengvatų suteikimas Lietuvai gresia Europos Sąjungos (ES) sankcijomis. „Šiandien visi, patekę į lengvatininkų gretas, ploja rankomis iš malonumo, nes numatytos visiškai nelygios konkurencijos sąlygos net tarp juridinių asmenų. Ir tai gresia tuo, kad ES pritaikys Lietuvai sankcijas dėl asmenų, kurie, gaudami ES paramą, gauna ir mokestines lengvatas. Šiuo atveju tai bus NT (priklausinių) turėtojai. Jų gautas išmokas piniginėmis baudomis teks grąžinti į ES kasą“, – perspėja K. Kristinaitis.

Visuotinio NT mokesčio įstatymo projekto rengėjai siūlo palikti tik kelias su tarpvalstybiniais susitarimais dėl žemės ir priklausinių susijusias išimtis. Viena tokių – bažnytinis turtas. Tiesa, LPK prezidentas G. Rainys mano, kad komercinei veiklai naudojamo Bažnyčios turto apmokestinimas irgi yra diskutuotinas.

Bausmė už turto turėjimą?

LLRI ekspertė K. Leontjeva prie visuotinio NT mokesčio palaikymo choro neprisideda. „NT mokestis išvis yra vienas pačių ydingiausių mokesčių, nes juo baudžiama už turto turėjimą. Žmonėms siunčiamas aiškus signalas: neturėk turto, geriau tuos pinigus išleisk. O juk NT įsigyjamas iš gyventojų pajamų mokesčiu jau apmokestintų pajamų, įsigyjant yra sumokamas pridėtinės vertės mokestis, žodžiu, sumokėjus du mokesčius atsiranda dar vienas, kurį reikia mokėti kasmet“, – sakė „Statybos ir architektūros“ pašnekovė.

Didžiojoje Britanijoje, pasak K. Leontjevos, šis regresinis mokestis per apklausas įvardijamas kaip nepopuliariausias mokestis. Statistika rodo, kad ten mažiausiai uždirbantys 10 proc. gyventojų jam skiria iki 10 proc. savo pajamų, daugiausia uždirbantys – mažiau nei 2 proc. pajamų. „Taigi tas mokestis daug skaudžiau kerta turintiesiems mažas pajamas. Nors Didžiojoje Britanijoje yra numatyta daug visokių lengvatų – ir pagyvenusiems žmonėms, ir bedarbiams, ir kitokių, tai vis viena nepadeda sumažinti šio mokesčio keliamo galvos skausmo“, – komentavo LLRI viešųjų finansų specialistė.

K. Leontjeva palankiai vertina tai, kad kai kuriose šalyse NT mokestis bent jau skiriamas infrastruktūros plėtrai – už jį statomos naujos vaikų žaidimų aikštelės, tiesiamos gatvės, taigi žmonės bent jau gali tikėtis savo aplinkos pagerinimo. O Lietuvoje jis keliauja net ne į savivaldybių, o į valstybės biudžetą. Vadinasi, tie pinigai bus panaudoti bendroms reikmėms, o ne grįš į jų savivaldybę ar rajoną.

LLRI ekspertė nesutinka su tuo, kad laiku įvestas visuotinis NT mokestis būtų padėjęs išvengti NT burbulo sprogimo: „Burbulas ir augo, ir sprogo ir tose šalyse, kurios turi NT mokestį. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose ar Didžiojoje Britanijoje. Burbulą užaugino ne mokesčių nebuvimas, o bankų paskolų politika. Todėl mes siūlome NT mokestį apskritai naikinti. Bet Lietuva eina priešinga linkme – įvedus milijoninio turto mokestį, iškart pradėta siūlyti mažinti ribą – apmokestinti objektus nuo pusės milijono litų, o dabar jau kalbama, kad reikės jį padaryti visuotinį. Žodžiu, idėja parduota kaip prabangos mokesčio, o realiai bus apmokestinti visi, kurie turi kokio nors turto.“

Anot pašnekovės, daugelyje šalių NT mokestis likęs iš tų laikų, kai buvo aliejaus ar barzdos mokesčiai. O šiais laikais apstu modernesnių mokesčių – tarkime, pridėtinės vertės, pelno, gyventojų pajamų mokestis. Taigi laikui bėgant judėta nuo objektų (namo, lango) apmokestinimo prie pajamų apmokestinimo.

K. Leontjeva siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad dabartiniame NT mokesčio įstatyme numatytos lengvatos atsižvelgiant į žmonių darbingumo lygį. „Logika aiški ir teisinga: jei esi nedarbingas, tai turi mažai pajamų, vadinasi, negalėsi ir susimokėti šio mokesčio. Ir tai darkart įrodo, kad turimas NT neatspindi žmogaus pajamų. Šiandien brangiai vertinamas NT gali būti paveldėtas ar įsigytas labai seniai, – sakė LLRI ekspertė. –
Pajamas atspindi pajamos, kurios jau yra apmokestintos. Jeigu norima, kad žmogus išgalėtų sumokėti mokestį, tai ir rinkti jį reikia atsižvelgiant į pajamas, nekuriant jokių papildomų mokesčių. Todėl mes pasisakome ir prieš NT mokesčio bazės plėtimą.“

Bitė RIMKUTĖ

sa.lt