Šie metai režisieriui Eimuntui Nekrošiui ir jo teatrui ne eiliniai. Dar Birželio mėnesį Nekrošiaus „Hamletas“ buvo vaidinamas legendiniame Londono teatre „The Globe“, kuriame 17 amžiaus pradžioje dirbo V.Šekspyras.
Rugsėjį „Meno Forto“ trupė, po mėnesio intensyvių repeticijų, seniausiame pasaulyje Olimpico teatre (www.teatroolimpico.it) Italijos Vicenza miesto žiūrovams pristatė Dantės „Dieviškosios komedijos“ trečiosios dalies „Rojaus“ E.Nekrošiaus sceninę interpretaciją.
Spalio mėnesį, Lietuvos žiūrovų jau matytas spektaklis „Dieviškoji Komedija“, sukurtas pagal dvi pirmąsias poemos dalis, viešėjo Rusijoje. Maskvoje, festivalio „Stanislavskio sezonas“ programoje spektaklis tris kartus suvaidintas istorinėje Mažojo Teatro scenoje, kurioje daugiau nei prieš šimtą metų dirbo žymusis rusų teatro režisierius ir pedagogas K.Stanislavskis, ir kur dienos šviesą išvydo A.Čechovo pjesės. Spektakliai Rusijos sostinėje sukėlė didžiulį ažiotažą ir bilietai į visus tris spektaklius buvo išpirkti dar vasarą. Todėl festivalio organizatoriai turėjo nemažai vargo siekdami„Google“ kopija – Panašūs patenkinti visus Maskvos teatralus, kaip paprastai, paskutinėmis dienomis išreiškusius norą pamatyti spektaklį. Tame tarpe ir nemažą „lietuviškąjį desantą“ šiuo metu besidarbuojantį Rusijoje. Be to visus vakarus teatro įėjimą šturmuodavo minios teatrinių mokyklų studentų. Istorinio Mažojo teatro direktorė net buvo gerokai sunerimus, kai antrojo spektaklio metu, į 900 vietų salę sugūžėjo 1600 žiūrovų. Tačiau, nors teatre tikrai nebuvo atsitiktinių žiūrovų, o dauguma teatro profesionalų dažnai būna iš anksto nusiteikę kritiškai vertinti kolegų darbą, tiek spektaklio metu, tiek ir po jo lietuvių aktoriai ir E.Nekrošius sulaukė pačių geriausių vertinimų. Rusų kritikai, aktoriai, režisieriai buvo sužavėti energinga ir emocionalia jaunos „Meno Forto“ trupės vaidyba, negailėjo komplimentų reižisūriniams sprendimams, leidusiems pažvelgti į Dantės ir Beatričės istoriją iš netikėto rakurso – kaip į jaudinančią, žmogišką, kiekvienam artimą išgyvenimų, kūrybos ir meilės istoriją.
Po Maskvos „Dieviškoji Komedija“ tęsė gastroles Sankt Peterburge, kur tradiciškai pradėjo festivalį „Baltijskij Dom“. Festivalio šeimininkai beveik rimtai teigė, kad jeigu programoje nėra E.Nekrošiaus spektaklio, tai tiek žiūrovai, tiek ir jie patys sako, kad festivalis neįvyko. 2008 metais visa festivalio programa buvo sudaryta vien iš Nekrošiaus sukurtų spektaklių, jis taip ir vadinosi – „Visas Nekrošius“. Turbūt todėl pagrindiniam festivalio plakatui buvo pasirinkta nuotrauka iš lietuviškosios „Dieviškosios Komedijos“. Vėlgi tradiciškai Sankt Peterburge spektaklis buvo vaidintas tik vieną kartą, todėl niekas net nebandė skaičiuoti, kiek tą vakarą salėje buvo žiūrovų. Jie sėdėjo ir stovėjo visur, kur tik įmanoma.
Iš Rusijos „Meno Forto“ aktoriai trumpam buvo grįžę į Vilnių, bet po kelių dienų išvyko į Italiją, kur po ilgesnės pertraukos, Milano ir Bescia miestuose vaidino „Hamletą“, kuris Italijoje yra tapęs legenda ir žavi bei stebina jau kelias teatralų kartas.
Na, o Eimuntas Nekrošius, tiesiai iš Peterburgo, lydimas asistento T.Čižo grįžo į Vicenza miestą Italijoje, kur tęsė darbą Olimpico teatre, kaip Klasikinių Spektaklių Ciklo meno vadovas. Per nepilnas tris savaites žiūrovams buvo parodyti dar trys vaidinimai. „Fedra. Impresija“ pagal J.Racine tekstą programoje buvo numatytas kaip pjesės skaitymas. Tačiau režisieriaus ir keturių italų aktorių neįtikėtinų pastangų ir momentinio kūrybingumo dėka, per 25 valandas repeticijų buvo sukurtas pilnavertis  ir labai emocionalus spektaklis. Toliau sekė kūrybinė laboratorija su grupe Italijos aktorių, kurios metu, per penkias dienas buvo sukurtas ir parodytas žiūrovams intelektualiai šmaikštus spektaklis pagal antikos filosofo Senekos „Laiškus Liucilijui“. Nekrošius nustebino ne tik žiūrovus, bet ir ne vieną aktorių perteikdamas aukštas antikos moralisto mintis ir pamokymus smagiomis, žmogiškomis ir kiekvieną jaudinančiomis sceninėmis istorijomis.
Visą Nekrošiaus vadovaujamo spektaklių ciklo programą vainikavo iš Maskvos atvykęs režisieriaus ten prieš porą metų sukurtas spektaklis pagal A.Camus pjesę „Kaligula“. „Meno Forto“ kūrybinė grupė turėjo porą dienų spektaklio adaptacijai Olimpico teatro scenai. Be originalios scenografijos, istorinių 16 amžiaus dekoracijų fone rusų aktorių vaidinamas spektaklis įgavo naujų spalvų ir prasmių.
65-asis Klasikinių spektaklių ciklas Olimpico Teatre baigėsi šį savaitgalį. Sezono organizatoriai ir Vicenzos miesto Teatro Comunale fondo prezidentas Flavio Albanese neslėpė savo pasitenkinimo lietuvių režisieriaus parengta programa ir jau dabar pakvietė Eimuntą Nekrošių tapti teatro sezono meno vadovu ir kitais metais.
Na, o „Meno Fortas“ jau po savaitės išvyksta į Romą, kur viename iš seniausių ir gražiausių Italijos sostinės teatrų, Argentina supažindins romėnus su E.Nekrošiaus „Dieviškąja Komedija“.

Liko dešimt dienų iki Eimunto Nekrošiaus režisuotos „Dieviškosios komedijos“ premjeros. Rolandas Kazlas šiame spektaklyje vaidins po mirusiųjų pasaulį keliaujantį poetą Dantę.

„Dieviškosios komedijos“ skaitytojai visam gyvenimui įsimena nemaria metafora virtusius devynis pragaro ratus. „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, aš atsidūriau miško tankmėje, pametęs tiesų pėdsaką takelio…“ – deklamuoja pirmąsias „Pragaro“ eilutes Rolandas.
Ta pusė kelio, Dantės suvokimu, – tai viso labo trisdešimt penkeri metai. Garbusis italų literatūros klasikas gimė 1265-aisiais, o „Dieviškojoje komedijoje“ aprašoma jo kelionė prasidėjo 1300 metų kovo 25-ąją.
Aktorius tarsteli, kad šiuolaikinis dramaturgas savo kelionę greičiausiai pradėtų rojuje, o užbaigtų pragare. Dantė pradėjo nuo vidinio pragaro ir kopė aukštyn: į šviesą, į harmoniją, pas savąją Beatričę. Jo kūrinys kupinas vilties ir tikėjimo žmogumi. Ir labai sveikas mūsų laikams, nes Dantė užbrėžia aiškią liniją tarp gėrio ir blogio. Už blogus darbus laukia atpildas, o pažemintieji ir nuskriaustieji, kurie nebeturi ko tikėtis šioje žemėje, gali viltis sulaukti atpildo kitur.

Tūkstančiai raktų vienai spynai

Staiga Rolandas, tarsi režisierius įvertinęs sceną iš šalies, klausia: o kas mes tokie, kad čia kalbėtume apie Dantės kūrinį? Pasaulio universitetuose veikia specialios katedros jo kūrybiniam palikimui nagrinėti. Apie „Dieviškąją komediją“ prirašyta kalnai mokslinių veikalų… „Dantė turėjo būti labai išmintingas žmogus, kad svarbiausią savo gyvenimo kūrinį pavadintų taip kukliai – „komedija“. „Dieviškąją“ tik vėliau pridėjo jo poezijos gerbėjai“, – primena R.Kazlas.
Prisipažįsta anksčiau nebuvęs aistringas Dantės gerbėjas – tik režisieriaus pasiūlymas paskatino nuosekliau domėtis. Ir tuomet pradėjo persekioti paslaptingas Dantės profilis: pusiau žmogus, pusiau šventasis, pusiau beprotis, pusiau paukštis. „Kas slypi po ta rūstumo kauke: gal žmogus tik slėpė savo drovumą? Atsirado noras įminti Dantės mįslę“, – neslepia pašnekovas.
Aktorius svarsto, kad ne kiekvienas režisierius turi teisę imtis panašaus kūrinio: pajėgiančių galynėtis su juo visame pasaulyje tėra vienetai. O Dantė ir Eimuntas Nekrošius puikiai vienas kitą papildo. „Esu jau pajutęs, kaip kūrinio autorius stebi, ar pagarbiai su jo veikalu elgiesi. Ar kankiniesi, ar nesikankini. Ar kojom spardai duris, ar bandai pritaikyti tūkstančius raktų. Kuo tu labiau pluši, tuo jis labiau patenkintas. Vieną dieną spyna stebuklingai trakšteli ir durys šiek tiek prasiveria… Tai autoriaus dėkingumo ženklas. O Dantė – žmogus šakotas, su juo privalu elgtis itin pagarbiai“, – aiškina Rolandas.
Ar buvo akimirkų, kai atrodė, jog teks atsitraukti durų nepravėrus? „Buvo. Bet man labai pravertė du dalykai: tai, kad jau keletą metų bėgioju ilgus nuotolius, ir patirtis, įgyta dirbant su Vlado Šimkaus poezija. Juk „Dieviškosios komedijos“ herojus – taip pat poetas. O poetai – tai išrinktieji. Ir šio, ir ne šio pasaulio gyventojai. Jie panašūs į žmones, bet yra jautresnės nervų sistemos. Argi Sigitas Geda – ne tas pats Dantė, ar jis neperėjo savųjų pragaro ratų?“ – klausia R.Kazlas.
Beje, E.Nekrošiaus suburta spektaklio komanda pasirinko Alekso Churgino, o ne S.Gedos į lietuvių kalbą išverstą „Dieviškosios komedijos“ tekstą. „Pastarojo atsisakėme skaudama širdimi, nes turėjome rinktis vieną iš dviejų. Galiausiai sutarėme, kad A.Churgino variantas šiek tiek sklandesnis ir lengviau suprantamas, nors skaityti galbūt įdomiau S.Gedos vertimą. Tėvynėje Dantė laikomas italų kalbos tėvu, savo kūrinį rašė florentietiška tarme – tokia, kokią pats girdėjo gatvėse. Jo kūryba apima du trečdalius Italijos ir  Europos kultūros istorijos. Jei Europa kada nors išsitrintų iš atminties, ją būtų galima rekonstruoti pagal Dantės kūrinius“, – įsitikinęs pašnekovas.

Šuliniai ir kanalizacijos dangčiai

Smalsauju, kokius pragaro ratus jis pats yra perėjęs. „Mano karta į teatrą atėjo pačiu blogiausiu metu – kai žmonės godžiai puolė prie laisvės su visais jos pliusais ir minusais. Paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį teatruose tvyrojo netvarka, o mes buvom tos suirutės bandomieji triušiai. Bet jei prisiminsime Dantę, žmogus turi būti kaip lelija – „iš purvo, iš dumblo skausmingai stiebtis per vandenis į viršų“. Už tai, kad dabar rengiu pagrindinį vaidmenį E.Nekrošiaus spektaklyje, turbūt galėčiau padėkoti ir aniems laikams“, – svarsto aktorius.
Su šiuo režisieriumi R.Kazlas susitiko po keliolikos metų pertraukos: pirmasis jų bendras darbas buvo neseniai su scena atsisveikinusiame „Otele“. Pasak Rolando, E.Nekrošius vėl sugebėjo nustebinti: šįkart režisierius buvo daug geranoriškesnis, atviresnis pasiūlymams, daugiau “nežinojo”, negu žinojo. Kartu iki spektaklio jie nukeliavo ilgą ir garbingą kelią, po kurio dešimtadalis repeticijų atradimų liko, o devyni dešimtadaliai nukeliavo į „šiukšlių dėžę“.
„Kažkur skaičiau, kad viskas, ką darai, turi priminti šulinio kasimą: privalai prisikasti iki vandens gyslos. Tuomet šulinys prisipildo gaivaus vandens, ateina žmonės, geria, džiaugiasi – koks skanus vanduo. Priešingu atveju – sėdi duobėj, žiūri į viršų ir sakai: šauniai pakasinėjom. Kol vieni kasa šulinius, kiti atvožinėja kanalizacijos dangčius: pasigrožėkit, pauostykit… Tų dangčių dabar daugiau nei šulinių. Jei suvokiantis savo talentą žmogus smarvei nebeatsispiria – belieka skėsčioti rankomis. Sakoma, niekam erelis nesugaišta tiek daug laiko, kaip mokydamas varną sklandyti“, – ironizuoja pašnekovas.

Įtraukiamos kopėčios

Nūdienos žmogaus būseną R.Kazlas apibūdina taip: „Tas, kuris galėtų pats vaikščioti, pats kurti ir pats mąstyti, guldomas į lovą ir, užmigdžius sąmonę, prijungiamas prie aparato, pasakius, kad taip bus geriau: mes tave dirbtinai maitinsim ir stebėsim rodmenis. Kas turi savo nuomonę, dar atsilaiko, o kas neturi – tiems viskas organizuota: kad negalvodamas eitų ten, kur yra kviečiamas, skaitytų tai, ką jam numeta, žiūrėtų nemokamus filmus, kurių herojai iš pistoletų pleškina į visus iš eilės… Šviesiausi protai apie tai seniai rėkia – ar kas jų klauso? Tas pats Dantė, iš nevilties ir skaudulio aprašęs, kas dedasi jo gimtinėje, buvo išgrūstas iš Florencijos be teisės sugrįžti. Nuo tų laikų mažai kas pasikeitė.“
Rolandas neabejoja, kad paprastas žmogus Lietuvoje jaučiasi išduotas „elito“: „Stengiamasi bet kokia kaina peršokti į aukštesnį sluoksnį ir paskui save įsitraukti kopėčias, kad „kirmėlynas“ apačioje liktų su savo rūpesčiais. Antiutopiniai romanai, kuriuos kadaise rašė Aldousas Huxley, George’as Orwellas ar Jevgenijus Zamiatinas, buvo kuriami tarsi pagal užsakymą – tam, kad žmogus nors šiek tiek apsiprastų su jo laukiančia padėtimi“, – įtaria pašnekovas.
Dantės „Dieviškoji komedija“ irgi anaiptol ne iš pasakų srities: tai konkreti gyvuolio kelionė per tai, kas yra mirę ir marina jo gyvenimą, trukdydami jam skleistis. „Kiekvienas esame Dantės herojus. Ir pragaras, ir skaistykla, ir rojus kiekvieną akimirką čia pat. Vaikas tiesia tau ranką, tu iškeli jį aukštyn – tai jau rojus“, – sako R.Kazlas.

Premjeriniai dūmai

Rolandas tikina, kad aktorių pavardžių premjerų anonsuose apskritai neturėtų būti: „Kokia prasmė eiti žiūrėti garsaus aktoriaus tame ar kitame spektaklyje: gal jis Williamo Shakespeare’o pjesėje pasakoja apie savo buitį, ligas ir problemas? Aktorius tėra laidininkas, jo asmenybė spektaklyje ištirpsta, o jo populiarumas neturi trikdyti žiūrovų.“
Ar po „Dieviškosios komedijos“ pats statys spektaklius? „Man aktoriaus profesija tėra atspirties taškas tolesniam tobulėjimui. Visada buvau sumanytojas, fantazuotojas, rašytojas, kūrėjas. Visada labiau patiko sugalvoti, rasti geriausią sprendimą, negu pačiam atlikti. O jei mane ir toliau kaltins režisūrinės kompetencijos stoka – paprašysiu E.Nekrošiaus išrašyti popiergalį, kad baigiau kursus pas geriausią pasaulio režisierių“, – juokiasi R.Kazlas.
Žmogus, atėjęs į teatrą ir atsisėdęs žiūrovo vieton priešais uždangą, tikisi, kad jai atsivėrus išgirs kažką nepaprasta. Savo užduotį Rolandas formuluoja paprastai: padaryti viską, kad žiūrovas nebūtų nuviltas. Ir kad po spektaklio jam labiau norėtųsi gyventi, kad nesijaustų apspjaudytas ir sugniuždytas.
Būtų jo valia – kuriam laikui apskritai uždraustų statyti Henriko Ibseno ir Antono Čechovo pjeses iš pagarbos joms. „Kiek yra „užverstų šulinių“ – nuostabių, bet atstumtų autorių, kurie šaukte šaukiasi teatrų dėmesio. Bet ne – privalome bėgti klausytis, kaip scenoje dar kartą nuaidės klyksmas: „Į Maskvą! Į Maskvą!..“ – atvirai šaiposi pašnekovas.
O kurti pagrindinį vaidmenį E.Nekrošiaus „Dieviškojoje komedijoje“ Rolandui – tiesiog žmogiška profesinė laimė, apie kokią svajoja bet kuris artistas. „Sako, ilgai trinant du pagaliukus vienas į kitą galima įžiebti ugnį. Tai mes panašiai trynėmės į Dantės knygą. Premjeriniai dūmai jau pasirodė, o ar įsižiebs liepsna – dar pamatysim“, – neskuba su vertinimais pats būsimojo spektaklio Dantė.

Teatras „Meno Fortas“ baigia sezoną Lietuvoje dviem reikšmingais įvykiais.

Balandžio pabaigoje scenos šviesą išvys ilgai kurtas naujausias režisieriaus Eimunto Nekrošiaus darbas – monumetaliosios Dantės poemos „Dieviškoji Komedija“ sceninė studija. Renesanso priešaušrio dainiaus kūrinys neabejotinai yra vienas įstabiausių pasaulinės literatūros šedevras. Jo atspindžių galima rasti visų vėlesnių autorių kūryboje ir ne tik literatūroje. Visi be išimties žymieji pasaulio kūrėjai rėmėsi Dantės veikalu ir sėmėsi iš jo ne tik įkvėpimo, bet ir alegorijų, formos, vaizdinių.

Pagrindinius poetų Dantės ir Vergilijaus vaidmenis naująjame spektaklyje kuria Rolandas Kazlas ir Vaidas Vilius. Taip pat spektaklyje žiūrovai išvys senokai scenoje nematytą Remigijų Vilkaitį ir visą būrį jaunų, šiemet baigiančių studijas Muzikos ir Teatro akademijoje, aktorių. Muziką spektakliui kuria Andrius Mamontovas, su kuriuo sietinas ir antrasis svarbus „Meno Fortui“ ir visiems Lietuvos teatro mylėtojams įvykis.

Gegužės 11 dieną sukanka lygiai 15 metų nuo garsiausio E.Nekrošiaus spektaklio „Hamletas“ premjeros. Ta proga teatras kviečia visus į jubiliejinį V.Šekspyro dramos spektaklį Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje. Apkeliavęs visą pasaulį, geriausiu lietuvišku spektakliu tituluojamas, „Hamletas“ Gegužės pabaigoje bus rodomas Londone, „gimtąjame“ Globe teatre, kuriame dirbo ir kūrė pats Šekspyras. Šios gastrolės yra artėjančių vasaros Olimpinių žaidynių kultūrinės programos dalis.

Balandžio 26, 27 d. 17 val. – Dantė Alighieri „Dieviškoji Komedija“
Gegužės 11 d. 18 val. – V.Šekspyras “Hamletas“

„Baigta klajonė mano, baigtas kelias, -
Į uostą paskutinį plaukia laivas.“

Šie Viljamo Šekspyro dramos „Otelas“ žodžiai, tariami aktoriaus Vlado Bagdono lūpomis, kovo mėnesį įgaus ir simbolinę prasmę.

Po beveik vienuolikos metų kelionių po pasaulio teatrinius uostus, vienas garsiausių teatro „Meno Fortas“ spektaklių grįžta į Vilniaus Nacionalinio dramos teatro sceną tam, kad būtų suvaidintas paskutinį kartą. 2001 metais režisieriaus Eimunto Nekrošiaus sukurtas  ir pirmąkart parodytas Venecijos Goldoni teatre, “Otelas”, Lietuvoje paskutinį kartą buvo vaidintas 2006 metais.

Per spektaklio gyvavimo laiką buvo surengti net 44 šio pastatymo gastroliniai turai po visą pasaulį. Jaudinančią Venecijos mauro meilės ir pavydo tragediją scenoje įkūnijo emocionali Vlado Bagdono, Eglės Špokaitės, Rolando Kazlo ir kitų aktorių vaidyba.
Žiūrovai puikių Lietuvos aktorių trupę šiltai sutiko Italijoje, Rusijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kroatijoje, kaimyninėse Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje, Olandijoje, Ispanijoje, Turkijoje, Ukrainoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Gruzijoje. „Otelo“ artistams plojo ir tolimose šalyse – Pietų Korėjoje,  Singapūre, Brazilijoje, Čilėje.
Kai kuriuose teatro festivaliuose E.Nekrošiaus spektaklis dalyvavo po keletą kartų, jaudindamas ir džiugindamas ne tik naujus žiūrovus bet ir tuos, kurie jį žiūrėjo po du, tris ir daugiau kartų.

Paskutinis E.Nekrošiaus spektaklio „Otelas“ pagal V.Šekspyro tragediją vaidinimas įvyks Nacionaliniame dramos teatre 2012 metų kovo 23 d.
Nuo vasario 13 d. bilietus galima bus įsigyti Nacionalinio dramos teatro,  „Tiketos“ kasose ir internetu tiketa.lt sistemoje.

Jau penktąjį kartą vykstančiame Villa Adriana tarptautiniame festivalyje, Liepos 1 ir 2 dienomis buvo rodomas režisieriaus Eimunto Nekrošiaus šiemet Maskvoje sukurtas spektaklis pagal Albero Kamiu pjesę „Kaligula“. Vieno reikšmingiausio Romos kultūros festivalio renginiai vyksta dviejose aikštelėse – prieš dešimtmetį pastatytoje Auditorium salėje pačioje Romoje ir maždaug už 30 kilometrų nuo miesto esančiuose imperatoriaus Adriano vilos griuvėsiuose. Specialiai festivaliui čia kasmet įrengiama scena ir amfiteatras talpinantis apie tūkstantį žiūrovų. Festivalį rengiančiam Fondui „Muzika Romai“ pavyksta sudaryti įspūdingą festivalio programą ir sukviesti iškiliausius teatro, šokio ir muzikos kolektyvus bei atlikėjus. Prieš dvejus metus čia vyko paskutinės E.Nekrošiaus spektaklio „Idiotas“ pagal F.Dostojevskio romaną repeticijos ir pasaulinė premjera.

Šių metų festivalį pradėjo magiškai kerintis Victoria Chaplin ir Jean-Baptiste Thierree spektaklis „Le Cirque Invisible“ („Nematomas ratas“) iš Prancūzijos, kūrį turėtų prisiminti ir lietuviai festivalio „LIFE“ žiūrovai. Net du naujausius spektaklius festivalyje pristatė kitas, lietuvos teatralams gerai pažįstamas kūrėjas iš Belgijos, Alain Platel‘is. Jo vadovaujama šokio teatro trupė „Les Ballets C de la B“ birželio mėnesį parodė spektaklį “Out of Context. For Pina”, dedikuotą prėjusią vasarą mirusiai garsiai vokiečių choreografei Pina‘i Bausch. O liepos mėnesį trupė iš Gento miesto pratęs festivalį spektaliu „Gardenia“.

Vienas svarbiausių muzikinės festivalio programos akcentų – Cassandra Wilson koncertas Auditorium salėje Romoje.

Nekrošiaus „Kaligula“, pastatytas su Maskvos Nacijų teatro aktoriais, antikinių arkų griuvėsių fone suskambėjo su ypatinga energija ir emocijomis. Abu vakarus Villa Adriana amfiteatras buvo pilnutėlis žiūrovų, kurie dėmesingai sekė kiekvieną spektaklio sceną, atpažindami rusų aktorių vaidyboje lietuvių meistro režisūrinės minties štrichus. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria Evgenijus Mironovas (Kaligula), Marija Mironova (Kesonija), Aleksejus Devotčenka (Herėja), Igoris Gordinas (Helikonas). Lietuvos žiūrovai turės galimybę pamatyti šį E.Nekrošiaus darbą spalio mėnesį Vilniuje, festivalio „Sirenos“ metu.

Na o teatras „Meno Fortas“ ruošiasi naujiems darbams ir naujam sezonui, kurį Lietuvoje pradės rugsėjo 13 dieną W.Shakespeare‘o „Hamletu“ Nacionaliniame dramos teatre.