"Veido" archyvas

Vilnių sėslaus gyvenimo pasiilgusi balerina laiko tikraisiais savo namais

Prieš savaitę Neli, Jurijaus Smorigino vadovaujamo “Vilniaus baleto” primabalerina, dar negalėjo pasakyti, koks likimas numatytas pagrindinei premjeros herojei: “Geišos” finalas tebelaukė repeticijų. Tačiau vilčių, kad “Madam Baterflai” siužeto motyvais kuriamas spektaklis galėtų džiuginti žiūrovus laiminga pabaiga, – suprantama, mažai.

Tragiška lemtis tykojo balerinos herojės ir ankstesnėje J.Smorigino premjeroje – spektaklyje “Fedra”, pristatytame pernai gruodį. “Man pačiai vis dar sunku išsivaduoti iš Fedros – labai stiprus, ryžtingas jos personažas. O japonei geišai reikia atrasti kitokių – švelnumo, trapumo, vidinės ramybės išraiškos spalvų. Dabar žiūriu filmus apie Japoniją, perskaičiau Arthuro Goldeno “Geišos išpažintį” ir Alessandro Baricco “Šilką”. Pačiai lankytis Tekančios saulės šalyje nėra tekę, bet tik neseniai grįžau iš Niujorko, kur pavasarį irgi nuostabiai žydi sakūros”, – pasakoja N.Beliakaitė.

Laisvė geriau nei kanonai

JAV lietuvių balerina praleido dešimtį savosios karjeros metų. Dažnai keisdama trupes, gyveno keturiose valstijose, o gastroliuodama su jomis apvažiavo kone visą Ameriką. Vis dėlto daugiausiai simpatijų išsaugojo Kalifornijos sostinės Sakramento baleto trupei, kurioje teko bendradarbiauti su Johnu Cliffordu, buvusiu garsios choreografo George’o Balanchine’o trupės “New York City Ballet” solistu.

G.Balanchine’as, Maurice’as Bejart’as – vardai, kuriuos N.Beliakaitė dažnai mini per pokalbį. Nors klasikinio baleto pagrindai, Neli nuomone, pradedantiems šokėjams būtini, jai pačiai likimas už Atlanto lėmė dažniau susidurti su neoklasika ir savas idėjas scenoje įgyvendinančiais nūdienos choreografais. “Klasikiniame balete galioja griežti kanonai, kurių negali nepaisyti. Daugiausiai dėmesio čia tenka technikai ir mažiau vietos belieka atlikėjo saviraiškai. Kai statomas originalus choreografo galbūt daugelį metų prieš tai galvoje brandintas kūrinys, atlikėjas turi daugiau kūrybinės laisvės. Man ši laisvė dabar labai brangi”, – teigia “Vilniaus baleto” trupės balerina.

Šokti J.Smorigino kompozicijose ji troško dar mokydamasi Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje. Tačiau nei tuomet, nei dar porą metų, kuriuos Neli praleido Nacionalinio operos ir baleto teatro trupėje, jų keliai nesusikirto. 2004-aisiais, kai N.Beliakaitė, atvykusi su amerikiečių trupe, Vilniuje praleido kone visą sezoną, balerinai perstatyti anksčiau sukurtą duetą pasiūlė pats Jurijus, tačiau planų nespėta įgyvendinti: Neli vėl išskrido už Atlanto. Ir tik dabar, šokėjai sugrįžus gyventi į Vilnių, kurį ji laiko savo tikraisiais namais, svajonė pagaliau išsipildė.

Šokti niekada nevėlu

Dabartinį gyvenimo etapą balerina vadina apsisprendimo laikotarpiu. “Visko tiek daug: šoku spektakliuose, mokau baleto Eglės Špokaitės ir Kristinos Sliesoraitienės baleto mokykloje, pati studijuoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Laikas būtų apsispręsti, kuria kryptimi sukti”, – svarsto Neli.

Prisipažįsta pasiilgusi sėslaus gyvenimo, todėl pagal nuolatinius kontraktus šokti JAV trupėse daugiau nebeketina. “Tačiau ateina ir kitokio pobūdžio pasiūlymų, pavyzdžiui, vasarą padirbėti Niujorke naujo pastatymo asistente. Malonu, kad Amerikoje specialistai mane dar prisimena”, – neslepia N.Beliakaitė.

Tausono universitete (Merilando valstija) lietuvė studijavo šokį, kineziterapiją ir anatomiją. Vilniuje po M.K.Čiurlionio menų mokyklos buvo susigundžiusi teisės studijomis, tačiau susivokė patekusi ne į savo roges: “Geriau viena teisininke mažiau, negu viena prasta juriste daugiau… Mane labiau viliojo filosofija, o ne kodeksai. Ir dabar turėdama laiko mielai skaitau Arthurą Shopenhauerį”.

Dar JAV pradėjusi dirbti kaip baleto mokytoja, Vilniuje Neli toliau užsiima šokio pedagogika. “Mokau baleto ir vaikus, ir suaugusius. Yra daug merginų, kurios vaikystėje svajojo tapti balerinomis, bet neturėjo tam sąlygų. Ar įmanoma tapti balerina pradėjus profesionalias pamokas dvidešimties? Žinoma, Amerikoje tai netgi labai įprasta. Soliste jau vargiai pavyktų tapti, bet kordebaletuose matome daug tokių šokėjų”.

Ir Lietuvoje, ir JAV į baleto pamokas tėvai dažniausiai atveda mergaites, kad jos pramoktų elegancijos ir taisyklingos laikysenos. Jų duomenys ir gabumai baletui labai skirtingi, todėl mokytoja iš kiekvieno vaiko reikalauja rezultato pagal jo individualias galimybes. “Pastabų duodu ir gabioms, ir silpnesnėms šokėjoms. Svarbu, kad nė viena mergaitė nesijaustų atstumta ar įžeista”, – pabrėžia N.Beliakaitė.

Kančios dėl bado

Vaikystėje Neli porą kartų pati ketino mesti baletą, sulaukusi skaudžių pastabų dėl pernelyg didelio svorio. “Nežinau, kaip dabar, tačiau tais laikais mūsų mokykloje dietologų nebuvo. Liepdavo numesti tiek ir tiek kilogramų, o kaip to pasiekti – tavo reikalas. Taip ir badaudavau nuolat. Genetiškai esu linkusi į apvalesnes kūno formas, nei reikalauja profesija”, – neslepia N.Beliakaitė.

Neslepia ir to, kad užgauliojimų šokdama Lietuvoje sulaukdavo ir vėliau. “Mane tai išties stipriai traumuodavo, susiformavo netgi savotiškas “blokas”. Gyvendama JAV, lankiausi garsiajame sveikatingumo centre “Canyon Ranch”, vienoje iš dviejų žymiausių tos šalies dietologinių gydyklų. Praleidusi kalnų miškuose penkias dienas (ir sumokėjusi maždaug 4 tūkst. dolerių), gavau storus aplankus informacijos, kuriuose tiksliai suskaičiuota, kiek minimaliai kilokalorijų turiu gauti per parą, kiek jų prarandu miegodama ir kiek privalau sudeginti aktyviai judėdama. Žinoma, dar visas kalnas mitybos rekomendacijų… Bet laikytis jų įmanoma nebent pačiai gaminant pietus namuose, o dirbant tam nebūna laiko. Amerikoje mane labiausiai gelbėdavo japoniški žalios žuvies sušiai”, – atvirai pasakoja balerina.

Ar už Atlanto irgi sulaukdavo piktų choreografų ar partnerių pastabų? “Ne, nebent subtilių užuominų. Pagaliau tai, kad nebegauni pagrindinio vaidmens naujame spektaklyje, irgi gali laikyti užuomina. Nors konkurencija margaspalvėse amerikiečių trupėse ir taip didelė. Per dešimtmetį JAV teko šokti su įvairiausių rasių partneriais – nuo mėlynakių blondinų iki afroamerikiečių”, – teigia N.Beliakaitė.

Šokiai ant koturnų

“Jūsų herojė Čio Čio spektaklyje “Geiša” savojo Pinkertono ištikimai laukia dvidešimt metų. Argi tai normalu? Prabėgusių dešimtmečių atgal nebesugrąžinsi”, – tiesiai šviesiai klausiu pašnekovės.

Neli labai nesuglumsta ir prieštarauti nešoka: greičiausiai šiomis temomis ne kartą diskutuota su aštrialiežuviu J.Smoriginu. “Bet jeigu seniai patirta meilė moteriai tebėra varomoji jėga, teikianti džiaugsmo ir gyvenimo energijos, – kodėl gi ne? Kas čia bloga? Viltis juk geriau už nusivylimą”, – atsargiai renka žodžius geišos personažą kurianti šokėja.
Anonsai skelbia, kad “Geišoje” artistai į sceną išeis ant koturnų. Pirmąkart girdžiu, kad tokiu apavu įmanoma šokti baletą… “Na, koturnai bus tik spektaklio pradžioje, vėliau aš persiausiu įprastais baleto bateliais”, – juokiasi N.Beliakaitė.

Kas yra pačios Neli gyvenimo varomosios jėgos? “Šiuo metu – paprasti, maži dalykai: geras žodis, ištartas brangaus žmogaus, ir pagyrimas, išgirstas iš kolegos”, – tvirtina šokėja.