Šiame “Veido” numeryje rasite dvi aštrias ir valdžiai nemalonias temas. Abi jos aiškiai parodo, kad mūsų valstybė plaukia pasroviui ir tai neigiamai atsiliepia Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybei. Mūsų šalyje įprasta į daug ką, kas yra svarbu, nekreipti dėmesio ir veikti stichiškai.

Todėl pas mus tiek daug nesusipratimų ir nesąmonių.
Štai konkretūs pavyzdžiai: gyventojų Lietuvoje mažėja, bet infrastruktūra plečiama taip, tarsi netrukus mūsų teritorijoje apsigyventų 10 mln. žmonių: tiesiami nauji keliai, asfaltuojami žvyrkeliai, tiesiamos naujos vandentiekio ir kanalizacijos linijos, statomi nauji pastatai. Ar mums to reikia ir ar tiek reikia, niekas nežino, nekas neskaičiavo, bet ir toliau stato.
Taigi šiandien turime jau tikrai daug brangiai išasfaltuotų žvyrkelių, kuriais per dieną pravažiuoja šeši automobiliai, milijonus kainavusių vandentiekio ir kanalizacijos atšakų, prie kurių prisijungę vos keletas namų, ir toliau dygsta nauji visokiausių mokslo slėnių pastatai, nors tuščių pastatų turime tiek, kad nebežinome, kur juos dėti ir Valstybės turto fondui daugumos jų privatizuoti nepavyksta. O juk netrukus atlaisvės dar 300 mokyklų, kažkiek sveikatos įstaigų, kitų visuomeninių pastatų… Ką dar su tais pastatais darysime? Bet niekam tai neįdomu. Gavome ES paramą ir statome. O juk tuos ES pinigus būtų galima panaudoti visuomenei kur kas naudingiau.
Kai kurie išmintingesni vadovai jau sunerimo, kad tai veda į aklavietę, kad ateityje, kai ES parama sumenks, o gyventojų dar sumažės, mes nesugebėsime išlaikyti tokio tankaus kelių tinklo, viso jo valyti žiemą, nesugebėsime aptarnauti tokio plataus vandentiekio ir kanalizacijos tinklo ir begalės statinių. Tada ieškosime kaltų, bet iš tiesų kaltų ir atsakingų, tiksliau, abejingų, reikia ieškoti šiandien – ieškoti tų, kurie niekaip nesugeba suskaičiuoti, nei kiek infrastruktūros mes turime, nei kokios, nei kiek mums jos reikia, nei kiek mes jos pajėgūs išlaikyti.
Maždaug po 15 metų su nuostaba raškysime ir kitus savo abejingumo bei neįžvalgumo vaisius. Apie tai daug informacijos rasite kitame “Veido” straipsnyje “Lietuvos savivaldybių reitingas”. Politikai vengia tokių temų, jie nenori žmonėms kalbėti nemalonios teisybės, nors turėtų, nes tik taip jiems galėtų padėti.
Kad ir kaip nemalonu, reikia išdrįsti pasakyti, kad kai kurie Lietuvos regionai, jeigu nesikeis, neturi jokių perspektyvų, ir žmonėms savo ateities su jais geriau nesieti, nes ten nebus nei darbo, nei pramogų, nei apskritai sąlygų oriai gyventi. Jau po 15 metų gyventojų tose “juodose” teritorijose bus sumažėję dar kone trečdaliu (nes dabar jose kone pusė gyventojų – pensininkai).
Šiais žodžiais tikrai neteigiu, kad viską reikėtų sukoncentruoti Vilniuje. Anaiptol. Bet gal išmintingiau būtų resursus ir pinigus sukoncentruoti 7–9 šalies centruose (o ne 60-yje). Tada tuose centruose būtų daugiau investuotojų, daugiau darbo vietų, daugiau paslaugų centrų, daugiau gyvybės, pramogų, o žmonės į juos galėtų atvažinėti ir iš kitų rajonų.
Yra ir dar viena išeitis – kad kiekvienas rajonas susirastų savą Malinauską, susikurtų unikalią savo regiono strategiją bei koncepciją ir ją įgyvendintų. Taip, kaip tai padarė Druskininkai. Nišų dar daugybė, tik reikia kryptingai dirbti, o ne taip, kaip dabar elgiasi dauguma savivaldybių, aiškinti, kad visos jos yra nuostabios turizmo oazės. Neoriginalu ir nepatrauklu.