Nemokama medicina įmanoma. Tačiau šis tikslas pasiekiamas ne sužlugdant privatininkus, o padidinant mokesčius.

„Aš matau baisius dalykus: vyksta viešųjų finansų užvaldymas ir valstybės demontavimas“, – taip sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis interviu „Veidui“ apibendrino privačių medicinos įstaigų neva keliamą pavojų nacionaliniam sveikatos sektoriui. Užkardžius „užvaldymo“ procesus ministro vizijose valstybės ir viešosios sveikatos įstaigos (trumpiau vadinkime jas tiesiog „valdiškomis”) suklestės ir visi galėsime gydytis nemokamai.
Sveikatos apsaugos komunizmui – valio! Bet ar tikrai?

Kodėl privatininkai atlieka keliskart daugiau brangių procedūrų
„Negaliu suprasti, kodėl tiek daug brangių tyrimų, ir kylančia kreive, atliekama privačiame sektoriuje, kai viešajame pripirkta labai daug aparatūros“, – piktinasi V.Andriukaitis. Valstybinės ligonių kasos pateiktais duomenimis, iš tikrųjų nuo 2005 m. iki 2012 m. kasmet sudaroma vis daugiau sutarčių su privačiomis medicinos įstaigomis, o pirminės asmens sveikatos priežiūros srityje jos jau lenkia „valdiškas“. Didėja ir privačiam medicinos sektoriui tenkančios sumos – 2012 m. jų sudaryta už 215,6 mln. Lt. Tačiau su viešosiomis įstaigomis jų sudaryta už daugiau nei 2,6 mlrd. Lt., t.y. per 12 kartų didesnei sumai.
V.Andriukaitis pateikia ir konkrečius pavyzdžius, kaip privačios įmonės „užvaldo“ viešuosius finansus: privati „Medea“ grupė per metus atliko 21 tūkst., o Vilniaus Santariškių klinika su Vaikų ligonine 8,1 tūkst. magnetinio rezonanso tomografijos tyrimų. Kaip privatus sveikatos „cechelis“ galėjo aplenkti sveikatos „fabriką“? Tačiau bent kiek pasigilinus, pasidaro akivaizdu, kad gali.
„Medea“ grupę valdančios „Euromedic Lietuva“ vadovas Vitalijus Orlovas aiškina: „Mūsų diagnostikos centras bendradarbiauja su keturiolika gydymo įstaigų, o Santariškėse tyrimai atliekami tik jos gydytojų siunčiamiems pacientams. Svarbi ir gydytojų specializaciją, kuri mums leidžia atlikti tyrimus sparčiau”.
Į kritiką, kad privatininkai įsikuria „valdiškų“ įstaigų patalpose ir taip vilioja jų pacientus, V.Orlovas taip pat turi atsakymą: “Mūsų diagnostikos centrai teikia paslaugas Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, Vilniaus Onkologijos institute, Šiaulių apskrities ligoninėje, Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, taip pat Druskininkuose. Įsikuriame ten, kur paslauga reikalinga, kad būtume arčiau paciento. Konkurso būdu nuomojamės patalpas, jas įrengiame, mokame mokesčius. O valstybės gydymo įstaigos taip net sutaupo apie 4 mln. Lt investicijų (tokia vieno tomografo aparato su papildoma būtina įranga kaina)”.
Tačiau, atrodytų, privačios investicijos atsiperka tuoj pat ir su kaupu. Štai V.Andriukaitis siūlė patiems susiskaičiuoti, kiek “Medea” gavo iš Privalomo sveikatos draudimo fondo (PSDF): 21 tūkst.per metus atliktų tomografo tyrimų padauginti iš bazinės kainos – 358 Lt. Tačiau “Medea” vadovas V.Orlovas ministro aritmetiką koreguoja: “Baziniai tyrimų įkainiai neatspindi realios kainos, nes yra taikomas vadinamasis „plaukiojantis“ balas. Nepriklausomai nuo tyrimų skaičiaus, valstybė jiems finansuoti skiria fiksuotą biudžetą, kitaip tariant – kuo daugiau tyrimų atliekame, tuo mažesnį finansavimą už kiekvieną tyrimą gauname. 2012 m. šio balo vidurkis buvo apie 0,68 Lt, apie 30 proc. mažesnis, nei ministro minėti teoriniai įkainiai”. Vis dėlto “Medea” grupė iš Ligonių kasų gavo tikrai nemažai – 12,2 mln. Lt, o 2012 m. – 11,2 mln. Lt.
Be to, „Medea“ tikrai gatvėje negaudo žmonių tyrimams – juos atsiunčia gydytojai specialistai, užpildę dešimties punktų siuntimo pagrindimą. „Apie kokį dirbtinai išpūstą tyrimų skaičių galime kalbėti, kai, sausio mėnesio duomenimis, 97 proc. mūsų tyrimų  rezultatų pacientui nustatė vienokią ar kitokią diagnozę, kas patvirtina tyrimų būtinybę”, – argumentuoja V.Orlovas. Be kita ko, jei kam kelia abejonių tomografo apsukos, tikslų tyrimų skaičių gali pasakyti akredituotas licencijas turinčių įmonių inžinieriai, kurie suinstaliavo aparatūros programinę įrangą. Beje, ir “valdiškose” įstaigose taip pat galima patikrinti, ar tomografai nedirba “pro šalį”. Juk medicinoje korupcijos lygis vienas aukščiausių, tai net vadinama mūsų “kultūriniu ypatumu”, bet privačiose gydymo įstaigose juk to nėra. Gal už tai taip stringa ir e-sveikatos projektas?
Galima paskaičiuoti vieno tomografijos aparato efektyvumą: „Medea” grupė juos turi devynis ir 2011 m. atliko beveik 37,9 tūkst. tyrimų. Kaip informavo Santariškių klinikos (kartu su Vaikų ligonine) turi penkis tomografus ir, bent jau ministro duomenimis, atliko 8,1 tūkst. tyrimų. Santariškių klinikos atstovė Gitana Letukienė pripažįsta, kad jų įstaigos pajėgumai leistų daryti daugiau tyrimų, bet stengiasi kuo mažiau viršyti nustatytą sutarčių skaičių, mat ir taip kasmet 5 mln. Lt už viršplaninius tomografijos tyrimus tenka apmokėti iš ligoninės lėšų.

Kodėl privačiai įstaigai apsimoka tai, kas neapsimoka „valdiškai“
Vis dėlto kodėl privataus verslo įstaiga daro kur kas daugiau viršplaninių tyrimų, nors taip mažėja jų įkainis? Maža to, kaip pastebi Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas, ,,SK Impeks Medicinos diagnostikos centro” direktorius Laimutis Paškevičius, Ligonių kasų įkainiai skaičiuojami pagal valstybinių įstaigų išlaidas, o juk joms valstybė iš savo biudžeto skiria pastatus, superka įrangą, jos turi teisę pretenduoti į ES fondų pinigus. „Todėl turime suktis 24 valandas per parą, kad brangi įranga atsipirktų“, – sako privataus centro vadovas.
Beje, kvotų sistema atskleidžia ir eilių “valdiškose” gydymo įstaigose kilmę. „Valdiškose“ įstaigose glumina siūlymas, kad jei nori procedūros ar konsultacijos skubiau, užsimokėk ir gali tiesiai žengti į reikiamą kabinetą. Nekalbu apie nelegalius mokėjimus – visiškai oficialiai. Atrodytų, jei eilė surašyta keliems mėnesiams į priekį, kaip atsiranda “langai” mokamiems pacientams? Pasirodo, laukiame ne eilės prie aparatūros ar medikų, o prie Ligonių kasų pinigų kvotos, nes labdarai, kaip praėjusią savaitę tikino valdiškų gydymo įstaigų vadovai, dirbama, bet tam yra ribos. Privatininkai šią ribą gali „pastumti“, nes dirba efektyviau.
„Būtent todėl, kad esame verslo įmonė, galime pasiekti maksimalų veiklos optimizavimą – derybose gauti geriausias kainas investuojant į modernią įrangą, prireikus – mažinti kitas įmonės sąnaudas, tarp jų ir darbo užmokestį, todėl sugebame amortizuoti mažesnių pajamų poveikį”, – į klausimą, kodėl verslo įstaiga daro tyrimus ir virš kvotų, atsako „Medea“ vadovas.
Prie to reiktų pridurti L.Paškevičiaus siūlymą paanalizuoti nors vieną privačių ir valdiškų gydymo įstaigų efektyvumo eilutę, pavyzdžiui, už kokią kainą analogišką įrangą perka valstybinės, o už kokią privačios medicinos įstaigos. Jo duomenimis, privatininkai nusiperka 20 proc., o būna ir 40 proc. pigiau.
Vis dėlto akivaizdu ir tai, kad jokia privati įstaiga nedirbtų, jei būtų nuostolinga, kad ir kaip privačių sveikatos įstaigų vadovai gražiai sako, kad jiems svarbiausia – pacientų sveikata. Kad ir toks pavyzdys: „Medea“ tikina, kad už procedūrą, apmokamą iš Ligonių kasos, jie negali iš paciento imti priemokos. Tačiau Ligonių kasos moka už procedūrą, tad „Medea“ ima mokestį už nuotrauką, kurios pacientui tikrai reikės. Iš esmės tai ta pati priemoka, tik kitaip pavadinta. Antra vertus, ir „valdiškoje“ įstaigoje už tai moki, tik mažiau nei privačioje. Bet privačioje daugiau moki už tai, kad nereikia laukti eilių ir klausyti nervingų laborančių replikų.
Ministras nori, kad iš viešųjų pinigų privatininkų paslaugos būtų apmokamos tik tuo atveju, jei tokių neteikia „valdiška“ įstaiga. Tačiau, kaip primena Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto prodekanė prof. dr. Danguolė Jankauskienė, nereiktų užmiršti, kad privatininkai pradėjo kurtis, kai valstybei labai trūko investicijų įrangai ir jie tikrai atliko tuomet labai svarbų darbą. Beje, pastaruosius trejus metus privačios medicinos plėtra sustojusi, išskyrus odontologiją, kuri tapo praktiškai privati (kodėl, taip pat įdomi tema). Su ES struktūrinių fondų pagalba aparatūros įgijus ir „valdiškoms“ įstaigoms, privačioms siūloma kraustytis dirbti į provinciją, nes juk būtent ten šiandien trūksta „valdiškų“ įstaigų. Valstybinės ligonių kasos direktorius Algis Sasnauskas pateikia tokius sveikatos priežiūros paslaugų šalies regionuose kontrastų skaičius: pavyzdžiui, 2010 m. ambulatorinių konsultacijų vartojimas Vilniuje viršijo Lietuvos vidurkį 29,7 proc., o Panevėžyje net 35,9 proc., tačiau Varėnos, Šalčininkų, Kalvarijos, kitose savivaldybėse jis per 30 proc. mažesnis už šalies vidurkį. Konkrečių konsultacijų vartojimas tarp atskirų savivaldybių siekia keliolika kartų.
„Tad pagal siūlomas įstatymo pataisas sudarydama sutartis su tiek privačiomis, tiek viešosiomis įstaigomis Ligonių kasa teiktų prioritetą tiems šalies regionams, kuriuose tam tikros paslaugos vartojimas yra 10 proc. mažesnis, nes esant ribotoms finansinėms galimybėms neįmanoma sudaryti sutarčių su visais norinčiais ir dėl visų pageidaujamų paslaugų finansavimo”, – aiškina A.Sasnauskas. Tačiau privačios medicinos atstovas L.Paškevičius piktinasi, kodėl tuomet „valdiškos“ įstaigos pirko milijonus kainuojančią įrangą be jokių verslo planų, neįvertinę, kur ir kiek jos reikia.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Spalio pabaigoje šalyje ruošiantis išjungti analoginę antžeminę televiziją, susikirto monopolininko Telecentro ir transliuotojų interesai. Kas teisus šiame konflikte ir ar dėl to nenukentės žiūrovai?

Analoginės televizijos išjungimui Lietuva, vykdydama įsipareigojimus Europos Sąjungai, pasirengė neblogai: skaitmeninės televizijos tinklas sukurtas laiku – jis aprėpia maždaug 90 proc. Lietuvos teritorijos, tiesa, kai kur signalo kokybė dar gana prasta (tokių nusiskundimų transliuotojams yra tekę girdėti net iš vilniečių).
Kad ir kaip būtų, dauguma Lietuvos gyventojų spalio 29-ąją išjungus analoginę antžeminę televiziją jokių pokyčių nepajus, o ypač tie, kurie žiūri mokamą televiziją (yra kabelinės, IPTV, palydovinės ar kito tipo televizijos abonentai). Prognozuojama, kad iš viso be televizijos liks kelios dešimtys tūkstančių šeimų kaimiškose vietovėse, laiku nepasirūpinusių skaitmeninės televizijos įdiegimu. Tačiau įsigiję priedėlį ar pasistatę reikiamą anteną, dauguma šių gyventojų televiziją vėl galės matyti.
Daugiau nerimo kelia viešumon iškilęs valstybės valdomos įmonės AB Lietuvos radijo ir televizijos centro (Telecentro), kuriai dar nuo sovietmečio priklauso pagrindinė televizijos ir radijo programų siuntimui būtina infrastruktūra, bei transliuotojų (televizijų) konfliktas, mat iš pastarųjų jau pasigirdo grasinimų, kad dėl to gali sumažėti nemokamų televizijos kanalų. Ar tai išties realu ir kokios tikrosios šios nesantaikos tarp monopolininko ir transliuotojų priežastys?

Telecentras netenka milijoninių pajamų

Transliuotojai ir dar kelios įmonės, perkančios iš Telecentro TV signalo siuntimo bei įrangos laikymo paslaugas, jau kuris laikas svaido akmenis į esminę infrastruktūrą šiame versle valdančios įmonės, kurios akcijos priklauso valstybei, daržą. O ši įnirtingai ginasi, atmesdama visus jai metamus kaltinimus. Tiesa, ir vieni, ir kiti kol kas nepateikė jokių svaresnių faktų bei argumentų.
Transliuotojai, išsiuntinėję pareiškimus aukščiausiems šalies vadovams ir kontrolės institucijoms, pirmą kartą taip vieningai prabilo apie tai, apie ką iš esmės kalbama jau seniai: kad Telecentras, valstybei priklausanti įmonė, didžiąją dalį infrastruktūros pasistačiusi būtent valstybės lėšomis, piktnaudžiauja savo monopolininko padėtimi.
Paprasčiau tariant, lupikauja – nustato nepagrįstai dideles paslaugų kainas, nes puikiai supranta, kad transliuotojai neturi kur dingti, juk kito pasirinkimo tiesiog nėra. Arba kaišioja pagalius į ratus, visomis išgalėmis mėgindama užkirsti kelią naujų žaidėjų atėjimui į televizijos ir radijo siuntimo paslaugų rinką.
Šį vajų transliuotojai pakėlė sužinoję apie Telecentro ketinimus netrukus didinti TV siuntimo ir kitų paslaugų įkainius. Jie įtaria, kad Telecentras tiesiog ieško būdų, kaip pasididinti pajamas, kurios nutraukus analoginės TV siuntimą smarkiai sumažės. Tiesa, kilus triukšmui Telecentro vadovas Gediminas Stirbys patikino, jog šiemet jokie įkainiai didinami nebus, o bendros TV transliuotojų patiriamos išlaidos už įvairias įmonės teikiamas paslaugas po analoginės antžeminės televizijos išjungimo, pasak jo, sumažės net 40–70 proc., tai esą sudarys ne vieną milijoną litų (daugiausia dėl to, kad transliuotojams nebereikės pirkti besidubliuojančių analoginės TV siuntimo paslaugų).
Telecentro vadovybė kol kas atsisako pateikti informaciją dėl ateinančių metų įkainių, dėl kurių labiausiai ir nuogąstauja transliuotojai. Be to, nedetalizuoja ir to, kaip apskritai tikisi toliau verstis, nes juk kai bus atsisakyta analoginės antžeminės televizijos, bendrovė, maždaug dviem trečdaliais sumažėjus siuntimo paslaugų, neteks milijoninių pajamų. „Bendrovė optimizuoja savo veiklą, kad sumažintų jos sąnaudas, ir plečia paslaugas, kad didintų pajamas. Tikrai nėra tikslo nepagrįstai kelti kainų užsakovams“, – kol kas tik labai aptakiai apie įmonės optimizavimo planus kalba Telecentro direktorius G.Stirbys.
Užtat transliuotojams, priverstinai perkantiems iš įmonės TV siuntimo paslaugas, susidarė visiškai kitoks įspūdis.

Skaitmeninės transliacijos pigesnės, bet kainos nemažės

LRT televizijos direktorius Rimvydas Paleckis įtaria, jog išjungus analoginę televiziją Telecentras, nebegalėdamas išlaikyti šitokios milžiniškos infrastruktūros ir maždaug keturių šimtų darbuotojų, bet nenorėdamas prarasti status quo, gali mėginti dalį sąnaudų perkelti į naujos paslaugos teikimą – tai yra skaitmeninį transliavimą. „Tai dar neoficiali informacija, bet yra rimto pagrindo taip manyti, todėl norime užbėgti įvykiams už akių. Gal ši reakcija privers įmonę susitvarkyti kitais būdais“, – tikisi R.Paleckis.
Kol nėra aišku, iš kokių naujų paslaugų Telecentras ketina kompensuoti savo prarastas pajamas (nes ši informacija slepiama), tokių įtarimų iš tiesų gali kilti. Savo planų dėl 2013 m. paslaugų įkainių įmonė taip pat nepateikia. Ar jie tikrai didės, dar nepatvirtinta, bet kad tikrai nemažės, abejonių beveik nekyla, nors skaitmeninės TV siuntimas iš esmės atsieina gerokai pigiau nei analoginės.
Kaip teigia Telecentro atstovė Gintarė Rimkuvienė, siuntimo įkainiai negali būti mažinami, nes nemenką jų dalį sudaro įmonės patirtos sąnaudos kuriant skaitmeninių paslaugų infrastruktūrą, be to, jie esą nedidinti jau daug metų ir yra gerokai mažesni nei daugelyje Europos šalių.
Vis dėlto LRT televizijos direktoriui R.Paleckiui buvo labai keista, kad Telecentras šiemet pralaimėjo LRT skelbtą viešųjų pirkimų konkursą statyti naują nacionalinio transliuotojo skaitmeninį antžeminį tinklą, nes pasiūlė didesnę kainą nei laimėjusi bendrovė „SATV Network“. Nors ši įmonė diegdama tinklą neišvengiamai naudosis dalimi to paties Telecentro infrastruktūros, tai yra perpirks iš jos dalį teikiamų paslaugų. Priežastis ta pati – niekas kitas tokios infrastruktūros neturi.
Nepaisant to, „SATV Network“ viešųjų pirkimų konkurse sugebėjo pasiūlyti palankesnes sąlygas – mažesnę kainą – nei pats infrastruktūros šeimininkas Telecentras. „Lietuvos radijo ir televizijos centras turėjo visas galimybes mums tą tinklą pastatyti, bet kelią užkirto jų nelankstumas. Aiškiai buvo matyti įmonės nuostata, kad niekur mes be jų nedingsim, nieko nepadarysim“, – teigia R.Paleckis.
Beje, tiek R.Paleckis, tiek „SATV Network“ direktorius Petras Užpelkis tvirtina, kad Telecentras dabar vilkina LRT skaitmeninio antžeminio tinklo atsiradimą, o tikslas, jų vertinimu, veikiausiai vėl tas pats – kad LRT kuo ilgiau transliuotų programas Telecentro tinklais.
Ar pagrįstos transliuotojų pretenzijos dėl Telecentro įkainių ir kuri pusė iš tiesų teisi, turėtų paaiškėti Ryšių reguliavimo tarnybai (RRT) atlikus neseniai pradėtą transliacijų perdavimo paslaugų rinkos tyrimą. RRT kaip tik ir aiškinsis, ar konkurencija elektroninių ryšių srityje yra veiksminga ir ar Telecentras nepiktnaudžiauja savo didele įtaka rinkoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.