Tie, kurie pastaraisiais metais lankėsi Birštone, negali atsistebėti, kaip į gera pasikeitė šis kurortinis miestas. Reikia pripažinti, kad tai įvyko dėl savivaldybės merės Nijolės Dirginčienės ambicijos šį kurortą prikelti naujam gyvenimui.

Austė MERKYTĖ

Merė turi aiškią viziją, kad reikia išnaudoti Birštono pranašumus, o ne blaškytis po įvairias sritis. Visi savivaldybėje įgyvendinami darbai vykdomi kompleksiškai derinant sporto, sveikatinimo, apgyvendinimo sąlygų gerinimo projektus. Bene reikšmingiausiu pastarųjų dienų įvykiu galėtume pavadinti sausio 15 d. vykusią iškilmingą Daugiafunkcio sporto komplekso simbolinės kapsulės įkasimo ceremoniją Birštone. Aukščiausių šalies vadovų dalyvavimas ceremonijoje įrodo šio projekto ir paties kurortinio miesto statuso svarbą.

„Kurorto gyventojai, svečiai, mėgstantys sportą ir sveiką gyvenimo būdą, dažnai klausdavo, ką Birštone veikti žiemą. Mieste sukurta visa reikalinga infrastruktūra – apgyvendinimo vietos, baseinai, stadionas, parkai, trūko tik uždarų sporto salių. Pastačius naują sporto kompleksą situacija pasikeis, – sako Birštono savivaldybės merė N.Dirginčienė. – Naujajame sporto centre sportuoti ir aktyviai leisti laisvalaikį galės Birštono gyventojai ir svečiai, o sportininkams bus užtikrintos sąlygos siekti dar geresnių rezultatų ir garsinti Birštoną bei visą šalį.“

Sporto komplekso cokoliniame aukšte numatoma įrengti 50 metrų bėgimo takelių patalpą, kuri būtų pritaikyta ir lazerinei šaudyklai. Centre veiks kūno rengybos treniruoklių patalpa su sunkiaatlečiams skirta zona, Rytų kovų ir aerobikos salė, pritaikoma įvairioms parodoms bei konferencijoms. Vienu metu čia galės treniruotis apie 300 žmonių. Šiame aukšte taip pat numatoma įrengti 4 erdvias rūbines su dušais, turkišką garinę pirtį.

Pirmame pastato aukšte bus įrengta 1500 kv. m sporto salė su 350 vietų mobiliomis tribūnomis, skirtomis žiūrovams.

Antrasis aukštas skirtas administracijos patalpoms, universaliai sporto salei (šokių, stalo teniso), dviem skvošo aikštelėms.

Daugiau nei 4 tūkst. kv. m ploto, per 5 mln. eurų kainuojantį projektą planuojama baigti 2019 m.

Kasmet pasipildo naujais objektais

Birštonas lankytojus pasitinka atnaujintu sanatorijos „Eglė“ sveikatingumo kompleksu, kuriame papildomai sukurta 100 darbo vietų. Šiemet planuojama sutvarkyti visus apleistus pastatus, esančius „Eglės“ sanatorijos teritorijoje, ir atidaryti dar vieną gyvenamąjį korpusą, galėsiantį priimti 300 svečių.

Pernai kurorte buvo intensyviai įgyvendinami mineralinio vandens panaudojimo poilsiui ir turizmui projektai. Miesto centriniame parke išdygo unikalus mineralinio vandens garinimo bokštas „Druskupis“, atidarytas Kneipo sodas, atstatytas istorinis Birutės šaltinis ir sutvarkyta Druskupio upelio dalis. Žvėrinčiaus miške šalia dviračių trasų įrengtos aktyvaus laisvalaikio vietos skatina gyventojus poilsiauti aktyviai.

Birštono kurorte daugėja ir apgyvendinimo įstaigų – atidaryta vila „Klasika“, į kurią investuota beveik 0,5 mln. eurų. Kurhauzo komplekso teritorijoje esančioje viloje studijų tipo kambariuose vienu metu gali apsigyventi 22 žmonės. Atnaujinta ir istorinė, daug metų Birštone veikiančios „Tulpės“ sanatorijos Baltoji vila. Rekonstruotoje Baltojoje viloje įrengtas 31 kambarys, arba 63 apgyvendinimo vietos.

Centriniame parke atidarytas naujas viešbutis „Pušynė“. Svečiams siūloma apsistoti jaukiuose klasikinio stiliaus kambariuose. Pro daugelio kambarių langus atsiveria nuostabūs šalia esančio pušyno vaizdai. Papildomai svečiams siūlomos pirčių komplekso, sūkurinės vonios, masažo bei maitinimo paslaugos.

Iš miesto centro – į kaimiškąsias teritorijas

Birštono savivaldybė rodoma pavyzdžiu kitoms savivaldybėms, kaip renovuoti ne tik atskirus pastatus, bet ir ištisus kvartalus. Vadinamoji kvartalinė renovacija akimirksniu keičia miesto veidą, o gyventojams gerina jų gyvenimo kokybę, nes ne tik apšiltinami daugiabučiai gyvenamieji namai, bet ir sutvarkomi kiemai, įrengiamos rekreacinės zonos, vaikų žaidimo aikštelės.

Savivaldybė plečiasi į kaimiškąsias teritorijas, tvarkydama jų infrastruktūrą: vandentiekio ir nuotekų tinklus, vietinės reikšmės kelius, nes tai ne tik tarnauja vietos gyventojų patogumui, bet ir yra miesto vizitinė kortelė.

„Šiais metais numatoma rengti darnaus judumo planą Birštono savivaldybėje, apimsiantį nemažai įvairių priemonių ir projektų, susijusių su eismo saugos gerinimu, automobilių stovėjimo aikštelių įrengimu, dviračių takų plėtra, elektromobilių įkrovimo stotelių planavimu, vandens transporto, susisiekimo komunikacijų plėtra ir daugeliu kitų dalykų“, – ateities darbus planuoja merė, įžvalgiai nuspėdama, kad būtent transporto ir su juo susijusių klausimų sprendimas bus naujas rimtas iššūkis gerinat miestelėnų ir svečių gyvenimo kokybę.

Ateityje Birštonas turi ir kitų ambicingų planų: birželį duris atvers SPA kompleksas „Vytautas Mineral SPA“, planuojama sutvarkyti ir rekreacijai pritaikyti Vytauto parką, sutvarkyti istorinį, legendomis apipintą Vytauto kalną. Daugelį projektų pavyksta įgyvendinti pritraukiant privačių investicijų.

Birštonas kaip tekantis Nemuno vanduo – nestovi vietoje. Lankytojas, užsukęs į šį miestą po kurio laiko randa naujų pramogų ar sveikatinimo paslaugų, naujų vietų ramiam ar intensyvesniam poilsiui.

Užs. Nr. 1S-018

Įpusėjus lapkričiui vienintelis per Nemuną keliantis keltas „Vilkynė“ baigia sezoną. Tada Vilkija užmiega žiemos miegu. Rudens ūkų apgaubto miestelio nebelanko turistai, nebeužsuka kelią per upę trumpinantys gretimų rajonų gyventojai. Tamsiuoju metų laiku Vilkijai lieka jaukiai rūpintis savais reikalais. Jų netrūksta – ir kasdienių, ir globalių, ieškant savos vietos po saule.

Jūratė KILIULIENĖ

Nors pagrindinė Vilkijos gatvė driekiasi palei pat Nemuną, o įspūdinga jo vingių panorama atsiveria nuo kiekvienos aukštesnės kalvos, rudeniop upė tarsi nutolsta nuo miestelio. Dabar lėtai plaukiantys vandenys domina tik vietos žvejus, bet ir jie rudenį panemunėn traukia tik iš dyko buvimo.

„Išplaukė keltas – nebeliko žuvų. Vos kelias kuojas šiandien ištraukiau, ir taip bus iki pavasario, kol vėl prasidės sezonas. Kelto velenai sudrumsčia vandenį, pakelia žuvis nuo dugno. Tada kimba“, – paaiškina su guminiais ilgaauliais į Nemuną įsibridęs Edvardas. Dar praėjusią savaitę pakrante jam teko dalytis su visu būriu Vilkijos žvejų, kelto lūkuriuojančių keleivių, o dabar ji ištuštėjo ir nurimo.

Tarp Vilkijos ir kitapus esančio Pavilkijo dar 2000-aisiais pradėjęs kursuoti keltas padėjo metai po metų vis labiau menkusiam miesteliui išlaikyti intrigą, pritraukiančią smalsuolių iš visos Lietuvos, net iš užsienio. „Vilkynė“ – vienintelis per Nemuną keliantis keltas. Tiesa, jis nėra paskelbtas technikos paminklu, kaip Padalių keltas per Nerį netoli Kernavės, bet smalsuoliams tai nesvarbu. Palei Nemuną keliaujantys turistai dažnai prie jo derina savo maršrutus. O vietiniams keltas – būtinybė. Žiemą, kai nebelieka šios upeivių paslaugos, nusigauti į kitą Nemuno pusę įmanoma tik dideliu lankstu per Kauną ar Jurbarką. „Vilkynė“ du Nemuno krantus sujungia per kelias minutes, o sausumos keliais tenka įveikti 60 ar net 80 kilometrų.

Stiprus noras gyventi geriau

Keltas – ne vienintelė Vilkijos įdomybė. Miestelis apdovanotas išskirtiniu kraštovaizdžiu, o ir čia gyvenantiems žmonėms per šimtmečius sekėsi jį puoselėti ir gražinti. Tad nieko nuostabaus, jog Lietuvos Alpėmis vadinama Vilkija puoselėja iliuziją susitvarkyti reikalus taip, kad turizmas taptų pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.

Prieš penkerius metus, kai aplink Kauną ieškota tinkamos vietos žiemos pramogų kompleksui, ji atrodė netgi labai reali. Kauno regiono plėtros agentūros specialistai, rengę Kauno rajono slidinėjimo trasų studiją, buvo nusižiūrėję Vilkijos apylinkes. Būta daug žvalgymų, derinimų, milijonų skaičiavimų, tačiau viskas baigėsi šnipštu – žiemos turizmas neįsisuko.

Nusivylimo ir neišsipildžiusių lūkesčių kartėlį vilkijiečiai išgyveno ir žlugus jų svajonei tapti vietos valdžios centru. 2008-aisiais Vilniuje buvo sukurptas projektas įkurti Vilkijos savivaldybę, kurią sudarytų Vilkijos apylinkių, miesto seniūnijos, Čekiškė, Babtai, Raudondvaris, Seredžius, Raudonė ir Veliuona. Tačiau apklausus vietovių, kurias paliestų administracinė pertvarka, gyventojus paaiškėjo, kad vienbalsiai jai pritaria tik Vilkija. Kiti miesteliai suplanuotam perdalijimui priešinosi net streikais.

„Dabar, kai pyragas raikomas Kaune, mums nedaug atitenka. Viskas pasikeistų, jei tai būtų daroma čia, vietoje. Prisiminkime, kaip atsitiko Pagėgiuose. Kadaise tai buvo nykus miestelis, o tapęs savivaldybės centru suklestėjo per kelerius metus – atsirado verslo įmonių, naujų darbo vietų. Pagėgiai dabar nebeatpažįstami“, – atsidūsta laikinasis Vil­kijos seniūnas Arūnas Bačiūnas, lygindamas du miestelius.

Seniūnas nesiima fantazuoti, kokiame kabinete sėdėtų dabar, jei Vilkijai būtų pasisekę kaip Pagėgiams, – gerai ir dabartinis pilkame mūrinuke. Bet, pavyzdžiui, smėlio barstytuvu, kurio vos pašalus labai trūksta prižiūrint stačias miestelio gatveles, apsirūpintų nedelsdamas.

Iš Vilkijos pastangų pakilti iki savivaldybės centro tada daug kas šaipėsi. Ko gero, nepelnytai, juk ji – net ne miestelis, nors turi tik per du tūkstančius gyventojų, bet miestas. Kauno rajone, be Vilkijos, miesto statusą dar turi Ežerėlis ir Garliava. Maža to, XX a. dešimtojo dešimtmečio viduryje ketverius metus Vilkiją valdė ne seniūnas, o meras.

Niekas nesėdi be darbo

Miestelis ambicijų išsiveržti iš provincijos dar nelaidoja. Bet kadangi nei valdžios institucijos, nei turizmas čia įžengti neskuba, darbo vietų ir pragyvenimo galimybių vilkijiečiams tenka dairytis kitose srityse.

Bent šimtas vietinių dirba Kaune, kur ypač vertinami miestelio stogdengiai. Vienam vilkijiečiui ne per toli ir į Vilnių kasdien važinėti. O pačiame miestelyje daugiausia darbo vietų sukuria trys banginiai: siuvanti ir mezganti „Vilkijos gija“, medienos apdirbimu užsiimanti bendrovė „Ecowood“ ir kailinius žvėrelius auginantis „Vilkijos ūkis“ – kiekviename iš jų darbuojasi maždaug po šimtą žmonių.

Vilkijai vadovaujantis A.Bačiūnas sako, kad apskritai tai čia niekas be darbo nesėdi. Turinčiųjų bedarbio statusą yra, šiuo metu jų registruota arti 150, bet sėdėti prie krosnies jiems tenka tik žiemą. O nuo kovo pradžios iki lapkričio pabaigos bedarbiai rikiuojasi prie viešųjų darbų. Nušaunami du zuikiai: ir miestelis būna sutvarkytas, ir sutaupoma seniūnijos pinigų – mat pusę uždarbio jiems moka Darbo birža.

„Turime galybę darbų – tai šienavimas, genėjimas, lapų grėbimas. Tiek etatinių darbininkų, kiek reikia jiems atlikti, iš biudžeto išlaikyti negalėtume. Dabar esame įdarbinę tik tris komunalinio ūkio darbuotojus, įskaitant kapinių sargą. Ne jų jėgoms sutvarkyti visą miestelį. Esame kaimiška seniūnija, rudenį prikrinta beprotiškai daug lapų. Miestelio gatvės stačios, kai kurių nuolydis siekia net 13 proc. Labai pavojinga, kai jos nevalytos, net ant ledo nėra taip slidu kaip ant šlapiais lapais padengto asfalto – sustabdyti automobilio neįmanoma“, – kalvoto reljefo trūkumus atskleidžia seniūnas.

Plikomis medžių šakomis pasitinkantis miestelis iššluotas iki paskutinio lapo – pasiruošęs sutikti žiemą. Dar anksčiau, taupant miestelio biudžetą, už socialines pašalpas į viešuosius darbus įtraukiami vilkijiečiai ir šaligatvius pagrindinėje gatvėje klojo, ir seniūnijos pastatą remontavo. Apžiūros aikštelę, nuo kurios atsiveria įspūdingi Nemuno vingiai, aukščiausiame taške – Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje parapijiečiai įrengė ne tik savo jėgomis, bet ir už pačių suaukotus pinigus.

Muziejus, žinomas ir pasaulyje

Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje laikiną prieglobstį rado medinis šv. Florijonas. Vilkiją puošusi skulptūra ne vienus metus stovėjo suniokota, kol seniūnas neapsikentęs atvežė ją čia. Medžio drožėjai paprastai laikosi principo: kas sukuria, tas turi ir restauruoti. Bet šv. Florijono autorius nepanoro šio darbo imtis be atlygio.

„Atvežė man ir paliko. Žino, kad pasiraukysiu, pasiožiuosiu, bet vis tiek darysiu“, – atsargiai, vos pirštų galiukais lytėdamas skulptūros įtrūkius, jau pradėtą gydyti skulptūrą apeina muziejaus vadovas, dievdirbys, medžio drožėjas Arūnas Sniečkus.

Autentika alsuojančiame muziejaus pastate, skaičiuojančiame jau ketvirtą šimtmetį, daug kas padaryta be atlygio – tik iš meilės, noro išsaugoti praeities turtus, kartais iš nevilties tuščiai laukiant valdžios institucijų dėmesio ir pinigų. Beveik visi daiktai įsigyti už savus pinigus, o eksponatų, kaip derėtų vadinti oficialiais keliais atkeliavusias vertybes, čia vos vienas kitas.

„Kai pasibaigus Antrajam pasauliniam karui amerikiečiai įžengė į visiškai sugriautą Miuncheną, jie buvo priblokšti to, ką išvydo: centre pravalytoje aikštelėje kvartetas griežia Mozartą, o minia žmonių aplink valo plytas ir atstatinėja griuvėsius. Ar jiems kas mokėjo? Ne, bet jiems to nereikėjo, nes jie mylėjo savo miestą, žemę“, – įsitikinęs A.Sniečkus.

Į Vilkiją Arūnas atsikėlė prieš ketvirtį amžiaus, tada ir pradėjo kurti muziejų nuo nulio. Dar po kelerių metų darbais jau dalijosi su iš Vilniaus parsivežta „Ratilio“ šokėja, dainininke, kultūros centro darbuotoja Vida, tapusia žmona. A.Sniečkus nepavargsta visiems pasakoti, kaip kilo mintis apie gyvą, atvirą muziejų: kadaise, kai buvo penktokas, buvo išvarytas iš Karo muziejaus Kaune, nes palietė kalaviją, – tada pažadėjo sau įkurti tokį muziejų, kuriame vaikams viską bus galima liesti rankomis.

Kūrėjas siekė į Vilkiją perkelti Viliaus Orvido sodybos, Tėvo Stanislovo pasaulio dvasią. Atrodo, kad tai pavyko, bent jau taip liudija muziejaus lankytojai. Tarkim, prieš kelias dienas jo duris pravėrė čia užklydę maskviečiai. Sakė, vos akimirkai, o praleido pusdienį, užburti sakralios dvasios. Bet būna dienų, net savaičių, kai muziejus nesulaukia nė vieno žmogaus. Mat jį susiranda žmonės iš visos Lietuvos, tolimiausių pasaulio šalių, o vilkijiečių privilioti neišeina net ir nemokamais kvietimais į parodas. Užsuka nebent viena kita mokytoja, sulaukusi asmeninio Vidos skambučio, o be paraginimo – niekam nebeįdomu.

Vykstant koncertams, festivaliams pažįstamų veidų taip pat beveik nematyti, nors priguža pilna muziejaus salė. Net prieš dvejus metus čia savo apeiginių šokių spektaklį surengę actekai sudomino tik saujelę vilkijiečių. Vilniuje žmonės galus darėsi, kad tik pamatytų juos savo akimis.

Vaisius skins ateities kartos

„Dirba, perka, valgo, miršta. Taip dabar gyvena dauguma – užgesusiomis akimis. Esu įsitikinęs, kad tik smalsi tauta turi ateitį. Štai vykstant plenerui Čekijoje per dieną praeina 800 žmonių, kiekvienam įdomu, kalbina, klausia, ar galima paliesti skulptūrą. O čia droži, ir niekas nė veido nepasuka – nei mažas, nei didelis. Tuos, kurie prieina, per dvi savaites suskaičiuočiau ir vienos rankos pirštais. Ar čia gyvena ypatingi žmonės, kuriems kūrybiniai procesai neįdomūs?“ – svarsto medžio drožėjas.

Jis pripažįsta, kad liaudies kultūra – nepopuliariausia kultūros dalis. Bet dar prieš 15 metų muziejuje virė gyvenimas, buvo šokama per naktis. Šiandien Arūnas ir Vida jaučiasi esą vieni. Vilkijoje yra tik du žmonės, su kuriais jie gali pasikalbėti apie savojo pasaulio vertybes.

A.Sniečkus tikina neprarandantis tikėjimo savo veikla ir nesitraukiantis iš Vilkijos tik todėl, kad prisimena istoriją, tiki jos dėsningumais – ir XIX amžiaus pabaigoje maža buvo vilčių, kad tauta prabus ir atgims, bet išaušo 1918-ųjų vasario 16-oji. Jis žino, kad pilietinei visuomenei subręsti reikia mažiausiai pusės amžiaus, ir tereikia kantrybės to sulaukti.

„Mūsų rato žmonės supranta, kad laisvė – tai pareiga mus supančiam pasauliui. Neseniai vienas vyras, žemaitis, išsiputojo, išlėkė iš muziejaus trenkęs durimis. Išgirdęs, kad didžioji muziejaus dalis yra mūsų investicijos, nors užrašyta valstybei, jis nutarė, kad esu visiškas kvailys, nes kišu pinigus ten, iš kur niekada nesugrįš. Paaiškinau, kad grįš, tik mano anūkams. Apibėgęs aplink namą kelis kartus jis grįžo ir sako: „Pamąsčiau – jūs teisus“, – juokiasi ūmųjį žemaitį prisiminęs Arūnas.

Menininkas už rajono kultūrą atsakingiems valdininkams kasmet pareikšdavo išeinantis iš muziejaus, tik vis kažkas sulaikydavo. Ben­draudamas su mokytojais sakydavo jiems pavydintis, nes jie mato rezultatą, o jis – ne. Bet atsiranda vis daugiau ženklų, kurie įžiebia ryžtą nesitraukti, kurti toliau.

„Pradėjo vienos po kitų važiuoti jaunos šeimos, su savo atžalomis, su tėvais ir seneliais. Imame kalbėtis, ir, pasirodo, jie – tie vaikėzai, kurie čia stovyklose būdavo. Buvo pradinukų klasė, ją atvežė jauna mokytoja, prieš daugelį metų čia buvusi ir išsaugojusi stiprius įspūdžius, – norėjo, kad ir jos mokiniai patirtų tą patį. Pradedame suprasti, kad ne be reikalo čia tiek metų sėdėjome“, – pagaliau užsimezgančiu grįžtamuoju ryšiu džiaugiasi sutuoktiniai.

Vilkija rengė net Sabą

Dvasinį miestelio atgimimą žada ne tik A.Sniečkaus įžiūrimi ženklai. Vilkija turi išpuoselėtą parką su jos istoriją įamžinusiomis ąžuolinėmis skulptūromis. Ši erdvė prieš trejus metus sutvarkyta iš Europos Sąjungos fondų lėšų. Miestelyje kuriami ir prasmingi dalykai, paremti vien žmonių siekiu keistis į gera. Penkios šeimos, susibūrusios į „Gerumo ąžuolo“ draugiją, sodina, valo miškus, renka ir skleidžia žinias apie ąžuolo reikšmę lietuvių gyvenime. Kita vertus, Dalios ir Zigmo Kalesinskų liaudies amatų mokyklai, garsėjusiai liaudies kultūros sklaida, miestelyje nepavyko išsilaikyti, pritrūko norinčių joje mokytis.

Vilkijiečiai stiprūs žemiškesniame fronte – jie moka ir nori dirbti.

„Niekada neprašiau paramos, gauti socialinę pašalpą man būtų baisi gėda“, – tikina Brigita Šiaulė. Moteris verčiasi keistais dalykais: buria kortomis, pranašauja ateitį iš rankos, bendraudama su anapusiniu pasauliu teikia psichologinę pagalbą. Tačiau po miestelį vaikšto aukštai iškėlusi galvą – jos veikla teisėta, visi mokesčiai sumokėti. O jos namų valda, stačiu šlaitu besileidžianti Nemuno link, sutvarkyta tik pačios rankomis.

Terasos, pavėsinės, kubilai, akmeniniai laiptai, išpuošti raganų skulptūromis, patinka švenčiantiems gimtadienius, mergvakarius. „Pas raganaitę“ – skelbia iškaba ant B.Šiaulės namo. Tai miestelyje kelia šypseną, bet moteris nekreipia dėmesio – pinigą ji užsidirba sąžiningai.

Ir prieš ketvirtį amžiaus įsikūrusios bendrovės „Vilkijos gija“ vadovai neprisimena, kad jiems kada būtų trūkę darbuotojų. Kituose miesteliuose dirbantys verslininkai, keikdami emigraciją, kaltindami didmiesčius, nuolat verkšlena dėl darbo rankų trūkumo.

„Skaičiuojant su bendrovės padaliniu Kalvarijoje, esame sukūrę 109 darbo vietas, Vilkijoje dirba 69 žmonės. Dauguma – nuo pirmųjų veiklos dienų. Per 25 metus tik kartą buvome patekę į keblią padėtį, kai gretimame Raudondvaryje atsidaręs prekybos centras ėmė vilioti mūsų moteris. Nemažai jų išėjo, bet greitai sugrįžo“, – pasakoja „Vilkijos giją“ valdančios akcinės bendrovės „Gija“ generalinis direktorius Valdas Pacevičius.

„Vilkijos gijos“ statistika – įspūdinga: jos cechuose per dieną pasiuvama ar numezgama 1000 gaminių, siuviniams sunaudojama per 1,5 kilometro audinio. Užsakovai – daugiausia iš Vakarų Europos, o Lietuvoje bendrovę žino visi sporto klubai ir partijos, mat Vilkijoje mezgami jų spalvomis ir logotipais marginti šalikai. Tai – bendrovės specializacija. V.Pacevičius tikina, kad jam visos partijos lygios, vertinamos kaip bet kuris kitas klientas.

Kas kita – sporto klubai. Buvo metas, kai „Vilkijos gija“ dovanai megzdavo megztinius Kauno „Žalgiriui“, joks kitas klubas tokios malonės nesulaukė. „Iki šiol moterys prisimena, kai matuodama megztinį Arvydui Saboniui meistrė turėdavo lipti ant kėdės ir dar pasistiebti“, – kvatoja V.Pacevičius.

Legendinis krepšininkas buvo patenkintas gaminiu, sakė pirmą kartą turįs megztinį, kurio rankovės jam ne per trumpos.

Sava žemė – neįkainojama

Šalia miestelio besidriekiančiuose plotuose įsikūrusiam „Vilkijos ūkiui“ nereikia kurti legendos – pati jo istorija yra legenda. Bendrovei vadovaujančio dr. Česlovo Tallat-Kelpšos kabinete virš darbo stalo kabo jo senelio, žymaus tarpukario agronomo, pirmojo Žemės ūkio rūmų direktoriaus Jono Tallat-Kelpšos portretas. Jis prieš karą įkūrė „Vilkijos ūkį“ buvusioje Tiškevičių dvarvietėje.

Č.Tallat-Kelpša atkreipia dėmesį į pro langą matomas senas obelis, ir lapkritį dar aplipusias antaniniais obuoliais. Sodintos senelio, tebeduoda puikų derlių. Tokių ženklų iš praeities ūkyje – galybė. Išliko senelio statyta pavėsinė, nuo Tiškevičių laikų likęs gyvenamasis namas, dabar restauruojamas. So­vietinės okupacijos buldozeris nepajėgė visko sunaikinti.

„Mano senelio valdos tais laikais buvo paverstos žvėrininkystės ūkiu. 1992-aisiais realizuojant paveldėjimo teisę mano šeimai per vargus pavyko išpirkti iš valstybės žemės ūkio pastatus. Grįžau ant savos žemės, pasižadėdamas nekeisti ūkio paskirties. Taip atsidūriau kailinių žvėrelių versle“, – pasakoja vienam didžiausių brangiakailių žvėrelių ūkių Lietuvoje, gerai žinomam ir pasaulyje, vadovaujantis Č.Tallat-Kelpša.

„Vilkijos ūkio“ kailiai parduodami Hel­sinkio, Kopenhagos, Toronto aukcionuose.

Siekdamas įamžinti senelio atminimą Česlovas įsteigė vardinę stipendiją, kuri kasmet skiriama Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto studentui. Tai duoklė mokslui. Ne mažiau prasminga – asmeninė, giminės istorijos duoklė. Abu Česlovo seneliai ir tėvo brolis negrįžo iš Sibiro lagerių, jis pats gimė Sibire, tad savos žemės atgavimas ir jam, ir visai šeimai yra kur kas daugiau nei verslo galimybė.

„Jaučiau sportinį užsidegimą to siekti, nors neturėjome net iliuzijų, kad pavyks. Štai čia buvo sovietinio ūkio kontora, čia, kur dabar mano kabinetas, sėdėjo sekretorė. Radome mano senelio 125 hektarų žemės nuosavybę pagrindžiančius dokumentus, tiek ir susigrąžinome. Tik gaila, kad nepavyko atgauti savo žemės plotų panemunėje, jie jau anksčiau buvo išdalyti žmonėms. Ketinu juos nusipirkti – būsiu trečią kartą šeimoje perkantis tą pačią žemę. Senelis ją pirma pirko iš valstybės, paskui, Antano Smetonos laikais vykdant restituciją, – iš Tiškevičių“, – vardija Č.Tallat-Kelpša.

Vyras teigia esantis labai laimingas gyvendamas savoje žemėje, taip pat ir jo žmona, tikra miestietė iš Kauno Žaliakalnio, ant Nemuno kranto jaučiasi puikiai. Ūkininkas neabejoja, kad Vilkijos laukia geri laikai. Atlyginimai, palyginti su senąja Europa, čia dar maži, bet vertindamas ir pagal savo ūkį Česlovas mato, kad jie kyla labai sparčiai. Jau netrukus vietos gyventojams nebebus per brangu iš Vilkijos važinėti į darbą Kaune. Tada miestelis įgis savo tikrąją vertę.

„Jau dabar matau prie Nemuno kylančius gražius namus. Bet tai tik pradžia. Kol kas Vilkijoje tėra viena vieta, kur galima pavalgyti, bet ir ta sunkiai verčiasi, nors gyventojų nėra mažai. Kituose Lietuvos miesteliuose jau yra kitaip, ką jau kalbėti apie kokią Daniją, kur vyrai su kombinezonais tiesiai po darbo užeina išgerti bokalo, palošti kortomis, ir tada eina namo. Ir pas mus taip bus“, – šviesia Vilkijos ateitimi tiki Česlovas.

Geriausias rodiklis, kad reikalai taisosi, jam yra tai, jog „Vilkijos ūkyje“ dirba daug jaunų žmonių. Nors nemaža dalis jų iš mokyklų išeina beraščiai, nemokantys formuluoti suprantamos minties, bet jie – jau ne emigrantai. Likę Vilkijoje jie turi šansą kada nors atsidurti miestelio muziejuje, išgirsti ir suprasti.

Miestelis tam jau beveik pasiruošęs.

Petro Malūko nuotr.

Tarp dviejų piliakalnių akmenimis grįstu keliuku užvinguriavus ant kalno, nuo kurio atsiveria Nemuno vaga, prie Vytauto paminklo, nepajudinamai čia stovėjusio net sovietinės okupacijos metais, mus sutinka Veliuonos krivis. Iš tikrųjų – tai miestelio veterinaras. Bet nemažos dalies veliuoniškių šiandienoje gali užčiuopti šlovingos miestelio praeities giją.

Aušra LĖKA

Eilinės savaitės dienos vidudienį miestelio pagrindinėje aikštėje – vienas kitas turistas, bandantis į vieną kadrą įtalpinti milijono vertą vaizdą – Nemuno slėnį. Pasilipusi ant kopėtėlių moteris laisto nuo stulpų svyrančias raudonas pelargonijas iščiustytoje, trinkelėmis grįstoje aikštėje su Vytautu vidury. Dar dažais kvepiantys bažnyčios bokštai, iš kurių atsiveria piliakalnių nusagstytos Veliuonos apylinkės. Motelis, ko gero, šiandien svečių neturi, tad uždaryta ir jo kavinukė. Bet už šimto metrų užeiti kviečia kita. Iš „Redos kirpyklos“, beje, vienos iš trijų Veliuonoje, išėjusi mergina kirpimo madingumu galėtų varžytis su geriausiais sostinės salonais.

Prie dvarvietės vyriškis grėbia dangų remiančių labai retų Lietuvoje tulpmedžių tikrai tulpės formos lapus. Ką tik iš gimnazijos pabirę pradinukai mostaguoja rankomis, bandydami patekti į fotografo objektyvo akiratį, o grupelė vyresniųjų traškina bulvių traškučius ant piliakalnio, mėgaudamiesi gal jau paskutiniais rudens saulės spinduliais.

„Skaistute, ar čia vištos krūtinėlė?“ – tikslinasi su vienos iš dviejų maisto parduotuvių pardavėja vyriškis. O ūkinių prekių parduotuvėje tuštoka – pardavėja aiškina, kad algų dienomis žmonių daugiau.

Parduotuvių Veliuonoje net šešios: dvi maisto, ūkinių prekių, gėlių ir dvi drabužių (viena iš jų – dėvėtų). Į vieną, įsikūrusią tarsi iš vaikiškos knygelės rausvame namelyje, kaip korys prilipusiame ant stataus šlaito, viena po kitos moterys užsuka garantuotai ieškodamos ne vaidilučių apdarų.

Bet nevertėtų trinti akių manant, kad vaidenasi, pamačius po Veliuonos dvaro parką oriai vaikštinėjančias išsipusčiusias skrybėlėtas po­nias, o tarp ant piliakalnio traškučius traškinančių gimnazisčių gali būti ir kokios trys vaidilutės – vietiniai nevengia persikūnyti į savo pirmtakus.

Nenuostabu: Veliuona – ne koks eilinis taškas žemėlapyje, nors šiandien miestelį namais vadina tik apie 800 veliuoniškių. Veliuona – vienas svarbiausių Lietuvos istorijoje vietovardžių. Ne­iš­sen­kan­tys kūrybingumo ir patriotizmo syvai ugdo kar­tą po kartos, tad išskirtiniai žmonės čia gyveno ir prieš šimtą ar kelis šimtus metų, ir šių dienų veliuoniškiai smarkiai skiriasi nuo statistinio Lietuvos miestelio gyventojo pagal profesionalių ar mėgėjiškų menininkų ir istorijos gerbėjų koncentraciją.

Vytauto pergalė prieš kryžiuočius ir prieš sovietus

Veliuona, anksčiau vadinta Junigeda, lyg Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto skydas, sustabdęs  kryžiuočius. Jo garbei miestelio centrinėje aikštėje 1930 m. pastatytas paminklas. Bet Vytautas Veliuonoje nugalėjo ne tik kryžiuočius. Stebėtina, bet visą sovietų okupacijos laikotarpį jis nepajudinamai rūsčiu žvilgsniu stebėjo tuomet čia buvusį Petro Cvirkos kolchozo centrą.

„Kas mane labiausiai jaudina per šimtmečių Veliuonos istoriją – kad veliuoniškiai ir tais sunkiais sovietinės okupacijos laikais išlaikė istorinius paminklus, nenugriovė Vytauto, Gedimino paminklų, aukuro, nepastatė jokių sovietinių stabų. Gatvių pavadinimo nepakeitė nė vieno – visada čia buvo ir Gedimino, ir Vytauto gatvės. Vieną naują buvo pavadinę Komjaunimo. Bet mokyklos kraštotyrininkai draugavo su kolegomis Latvijoje ir Estijoje, tad įšnekinome tos gatvės pavadinimą pakeisti į Draugystės – taip ji vadinasi lig šiol. Kitur rezistentus, kovotojus už nepriklausomybę į griovius vertė, o pas mus, jei sovietų valdžia neleido laidoti katalikų kapinėse, veliuoniškiai palaidodavo evangelikų“, – pasakoja Veliuonos metraštininkas, kas ketvirtą dabartinį veliuoniškį lietuvių kalbos ir literatūros mokęs dabar jau 86-erių Stasys Liut­vi­na­vi­čius. Mokytojas net kvatoja prisiminęs, kaip bandyta įrodinėti, kad Vytautas trukdo automobilių eismui, bet miestelėnai bendromis pastangomis užginčijo, kad jiems jis nekliudo.

S.Liutvinavičius – ne prigimtinis veliuoniškis, bet nuo 1954 m. čia mokytojavęs, garsėja ir kaip geriausias Veliuonos gidas, jam suteikta aukščiausios kategorijos gido kvalifikacija. Bet dabar sako privengiantis tai daryti, sutinka tik ypatingais atvejais. Mat pasakodavęs apie Veliuoną už ačiū, niekad neimdavęs pinigų, nebent dėkingi ekskursantai kokį suvenyrą ar knygutę padovanodavę. „Dabar yra mokamų gidų, nenoriu iš kitų duonos atimti“, – sako S.Liutvinavičius.

Ekskursantus jis sutinka savo kūrybos eilėraščiu apie Veliuoną („Kur žvelgsi, istorija glūdi aplinkui“, – deklamuoja). Veliuonai skirta, galima sakyti, visos 11 mokytojo knygų – ne tik pasakojimai apie miestelį, bet ir poezija. Mokytojas turi savo maršrutą, bet atsižvelgia ir į ekskursantų pageidavimus.

Jaunimui rūpi lipti į piliakalnius (171 laiptelis į Pilies kalną!). Vyresni labiau domisi istorine pra­eitimi, juk dar 1291 m. pirmą kartą istoriniuo­se analuose paminėta Junigedos, vėliau Veliuonos pilis, daugiau kaip 250 metų čia buvo svarbiausias forpostas, saugojęs nuo kryžiuočių. Ligi šiol pasakojamas mitas, kad čia žuvo didysis kunigaikštis Gediminas, ant piliakalnio yra paminklas jam. Bet, šypsosi vaikščiojančia Ve­liuo­nos enciklopedija vadinamas S.Liut­vi­na­vi­čius, jei čia jis žuvo, kaip po to dar dvejus metus dalyvavo įvairiuose įvykiuose? Dabar manoma, kad Veliuonoje žuvo svarbi istorinė asmenybė, tik neaišku kuri.

Diskusijų kyla ir dėl to, kas yra veliuoniškiai – žemaičiai ar aukštaičiai. Istoriniuose raštuose likę įrašai, kad Vytautas užrašęs Veliuoną iki pat Seredžiaus žemaičiams. Bet lietuvių etnografai ir istorikai sako, kad veliuoniškiai – Vakarų aukštaičiai. „Žemaičių šnektos mes nė nesuprantame“, – garantuoja S.Liutvinavičius, žemaitiškai pasakydamas frazes, kurios aukštaičio ausiai skamba nelabai padoriai, ir pamatęs nuostabą ilgai nelaukdamas „išverčia“. Šmaikštusis gidas tokių juokų, mįslių ar šaradų žino daugybę ir jomis paįvairina savo ekskursijas.

Daug versijų, ir nuo ko kilo Veliuonos vardas – velnio, vėlės, o gal Vilniaus. Au­torite­tin­giau­sias vietos istorijos žinovas S.Liutvinavičius pasakoja, kad Veliuonės – mirusiųjų deivės – vardas kilęs nuo „vėlės“. Bet dabar istorikas Alfredas Bumblauskas tikina, kad Veliuonos vardas kilęs iš žodžio „vėliava“.

Veliuonos istorija traukia tikrai nemažai turistų, keliaujančių gražiuoju panemunės keliu, ar atvykstančių į tradicines čia rengiamas šventes. Bet pagal Veliuonos svarbą Lietuvos istorijai ji verta dar didesnės traukos ir pati kalta, kad ją prarado, – taip mano paveliuonėje gyvenantis žalvario dirbinių kūrėjas Rimantas Ordinas.

Štai Kernavė padarė archeologijos šventę tradicinę ir dabar kasmet į ją susirenka minios. Seredžiuje (tai 10 km nuo Veliuonos) irgi buvo surengta tokia šventė – laivai plukdė žmones, lėktuvai skraidė virš piliakalnių. „Jei būtume toliau tokias šventes tęsę, šiandien Veliuona bū­tų kaip Kernavė“, – veliuoniškiui apmaudu dėl pralaimėtos konkurencijos.

Vietos syvai augina kūrėjus, o ne verslininkus

S.Liutvinavičius pasakoja, kad ekskursantai į Veliuoną  atvažiuoja ne tik dėl ypatingos istorinės vietos. Važiuoja pažiūrėti gamtos unikumų: Veliuonos dvaro parke auga įstabaus grožio du gigantiški šimtamečiai ir du jauni tulpmedžiai, kasmet du mėnesius apsipilantys geltonais žiedais, taip pat dar 21 rūšies retų medžių.

O literatūros mėgėjai žymiausio Veliuonos gido prašo daugiau papasakoti apie čia gyvenusius Juškas – kalbininką Joną ir tautosakos tyrinėtoją Antaną, apie Petrą Cvirką.

„P.Cvirka kaip rašytojas – klasikas, bet asmeniniame gyvenime jis nusikalto valstybei – susidėjo su komunistais, NKVD. Tačiau ne jis vienas tarp klasikų turėjo nuodėmių. Bet veliuoniškiai P.Cvirką gerbia už tai, kad jis ne vieną kraštietį apgynė nuo tremties. Anuometis valsčiaus viršaitis taip pat kreipėsi į jį užtarimo ir nebuvo ištremtas“, – pasakoja S.Liutvinavičius, pridurdamas, kad pradėjus griauti sovietinės okupacijos metų paminklus pats važiavęs į Rašytojų sąjungą prašyti – jei griaus P.Cvirką Vilniuje, atiduoti Veliuonai, nes čia žmonės ras kur jį pastatyti. Bet paskui P.Cvirka taip ir liko Vilniuje stovėti.

Veliuonoje tebėra P.Cvirkos gatvė, o jo gimtuosiuose Klangiuose tebeveikia jo muziejus, tradiciniuose Novelės vakaruose skelbiami P.Cvirkos premijos laureatai.

Beje, Veliuona turi netgi ne vieną savo premiją: rašytojo Gasparo Aleksos („Ir jis – mano mokinys“, – didžiuojasi S.Liutvinavičius) ir jo žmonos, taip pat rašytojos, Violetos Šoblinskaitės-Aleksos iniciatyva Veliuonoje atidarytas „ArsTerra“ muziejus su veliuoniškio dailininko ir rašytojo Šarūno Šimulyno ekspozicija, imta teik­ti jo vardo premija keliaplaniams kūrėjams.

Jei jau prašnekome apie muziejus, tai, be minėtų „ArsTerra“ ir P.Cvirkos, Veliuonoje jų yra dar du. Dvare prisiglaudęs Veliuonos krašto istorijos muziejus. Kanadoje gyvenanti 83-ejų dvaro paveldėtoja Olga Vakselytė-Larson, iki dešimties metų augusi Lietuvoje,  kasmet čia atvyksta, dalyvauja miestelio renginiuose. Vienu gražiausių klasicizmo laikotarpio medinių ponų namų laiko­mas dvaras su Vytauto laikus menančiais skliau­tiniais rūsiais šiandien lankytojus kviečia apžiūrėti dar vienos Veliuonos įžymybės – čia apie 1925 m. fotoateljė įsirengusio ir didžiulį to meto miestelio bei miestelėnų nuotraukų archyvą palikusio Antano Mickaus nuotraukų, P.Cvir­kos klasės (čia veikė mokykla, kurią baigė ne vienas veliuoniškis), ponų kambario fragmento.

Dar viena trauka – gyvasis „eksponatas“, garsioji vietos audėja Pranciška Ramonienė, ne tik kukliai kamputyje audžianti nuostabius raštus, bet ir muziejaus lankytojus to pamokanti.

Po poros metų, pasibaigus sutarčiai su dvaro šeimininke, muziejus planuoja keltis į savivaldybės nupirktą senąjį paštą. Tiesa, kol kas jis prašyte prašosi nemažų investicijų.

Dar vienas Veliuonos muziejus – gimnazijoje veikiantis brolių Juškų – taip pat gali pasigirti vertingais eksponatais.

„Veliuonoje net turėjome žurnalo „Bičiulis“ redakciją. Neįgaliesiems skirto žurnalo redaktoriai buvo rašytojai G.Aleksa ir V.Šoblinskaitė-Aleksa. Retas dalykas, kad tokiame nedideliame miestelyje būtų nacionalinio leidinio redakcija“, – dar vieną Veliuonos kultūrinę liniją brūkšteli S.Liutvinavičius.

Veliuonos syvai akivaizdžiai palankesni menininkams, nes didelių verslo magnatų tarp veliuoniškių nėra. Be smulkiojo verslo – parduotuvikių, kirpyklų ar smulkių ūkininkų, penktadieniais į turgelį atvežančių kas medaus, kas kiaušinių, kas tortų (yra keletas gabių kepėjų), Veliuonoje vienintelė stambesnė Jono Ju­re­vi­čiaus žemės ūkio technikos remonto ir dalių įmo­nė, garsėjanti tuo, kad sugeba ištekinti detales, kurių kitur neįpirksi, tad klientų sulaukianti ne tik iš kaimyninių vietovių.

O štai menininkų sąrašas ilgas. Mokytojas S.Liutvinavičius skaičiuoja ne tik savo 11 knygų, bet ir mokinių knygas: G.Aleksa išleidęs gal trylika, o kitas buvęs jo mokinys, prieš 15 metų į Pietų Korėją iškeliavęs ir dzenbudistų vienuoliu tapęs buvęs aktorius, teatro režisierius Kęstutis Marčiulynas, savo knygą net dedikavęs savo veliuoniškiui mokytojui.

Žymiausia tarp plunksnos brolių garbingų premijų pelniusi V.Šoblinskaitė-Aleksa. Ve­liuo­na – ir grafiko Juozo Žuko, tekstilininkės Iza­be­los Antinienės-Nilson, žalvario dirbinių meistro R.Or­dino namai. Neseniai amžinybėn veliuoniškiai palydėjo juodosios keramikos meistrę An­ge­lę Orlovskytę.

O saviveiklinių aktorių, šokėjų, dainininkų čia vos ne kas koks aštuntas devintas miestelio gy­ven­tojas. Pagrindinis, elitinis meno saviveiklos kolektyvas – „Veliuonietis“, kurio šokėjai ir dainininkai keliauja po pasaulį, reprezentuodami Lietuvos folklorą. Jo vadovė Adelė Baublienė pasakoja, kad dabartiniame kolektyve – jau trečioji veliuoniškių karta, nes jis jau skaičiuoja

51-us metus. Nuo „Veliuoniečio“ prasidėjo ir dabar tradicinės Veliuonos kadrilio šventės.

Veliuonoje veikia sportinių šokių studija, kuriasi muzikinė studija, laikinai nėra jaunimo muzikos grupės, mat jaunimas mokyklą baigė ir išvažiavo. O veliuoniškės moterys šoka ir istorinius – viduramžių, gotikos, XIX a. pradžios, kai Veliuona garsėjo dvaru, šokius, ir lanko moderniosios zumbos pamokas.

Veliuonoje senos saviveiklinio teatro tradicijos. Vietos artistai net buvo parengę turistams valandos trukmės kostiuminę atrakciją. Ben­druo­menės pirmininkas veterinarijos gydytojas (dar ir vietos aktorius bei dainininkas) Naglis Ma­čėnas buvo krivis. Veliuoniškiai įsigijo drabužius, pagamintus pagal autentišką ano meto kunigaikščių ir kryžiuočių aprangą, pasidabindavo veliuoniškio R.Ordino sukurtais pagal senovinius pavyzdžius diržais, segėmis.

„Vaidindavome scenas, kai kryžiuočių pa­siuntiniai atsiuntė laišką didžiajam kunigaikščiui Gediminui ir jis su kriviu diskutuoja apie krikščionybę. Užkurdavome aukurą, sustatydavom turistus ratu, siųsdavome kaušą midaus ar alaus. Pašokdavo vaidilutės, Veliuonos senovinių šokių kolektyvas“, – pasakoja „krivis“ N.Mačėnas.

Tiesa, šiemet turistams tokios atrakcijos nebesiūlė, mat ištiko vaidilučių kartų kaita: daug jų baigė mokyklą, išvažiavo. Užtat prie dvaro mokiniai kas antri metai tebevaidina A.Juškos „Svodbinę rėdą veliuonyčių lietuvių“.

Nuo mažens veliuoniškiai mokosi pažinti savo tėviškės istoriją: kultūros centras kartu su mokykla rengia gyvosios istorijos pamokas, kviečiasi istorikų, archeologų, kurie tyrinėjo Ve­liuo­nos istoriją, čia veikia vaikų kraštotyros bū­relis.

Dvylikti metai Veliuonos kultūros centrui vadovaujanti Irma Svetlauskienė, beje, ir senovinių šokių kolektyvo vadovė bei šokėja, pasišovusi ir toliau kurti teatralizuotas edukacines programas, kuriose atskleidžiama miestelio istorija įvairiomis epochomis. Tai malonumas ir vietos gyventojams, ir turistams, mat jie nori gyvo paveikslo, nori pajusti ano laiko dvasią, dalyvauti to laikmečio įvykių ir tradicijų teatralizuotose rekonstrukcijose.

„Šių vietų istorinė aura ir nuostabi gamta prideda įkvėpimo“, – pripažįsta ir paveliuoniškis žalvario meistras R.Ordinas. Jam kaip reta tinka kurti tokioje istorinėje vietoje, mat didžioji dalis jo kūrybos remiasi senovės baltų menu. „Pagonybė čia visur šalia tavęs, tik reikia atsimerkti ir iš ausų kamštukus išsiimti“, – sako menininkas.

Jis pasakoja, kad senovės menas jį patraukė labai giliomis savo prasmėmis. Sutartinės ar drabužiai – kiekviena detalė turėjo prasmę. Audžiant kiekviena nytis kažką reiškė – yra skaičių, yra ornamentų, yra spalvų kalba. Pa­puo­ša­luose taip pat visur buvo gili prasmė.

Daugiausia R.Ordinas kuria pagal archeologų surastus senovinius dirbinius. Iš šimtų pavyzdžių jis atsirenka, kurie labiau tiktų šiam laikui, nes sunkiai įsivaizduoja šiandien ant moters kaklo senovinį antkaklį.

Menininko įsitikinimu, Lietuva – žalvario, o ne gintaro šalis. Tad dauguma jo darbų – su žalvariu. Meistras kuria ne tik papuošalus, senovinių kostiumų diržus, kitą atributiką, bet ir apeiginius ragus, žalvariu apkaustytus peilius ar skeltuvus iš žaliai rusvo titnago, rasto Nemuno dugne. Tokiais senovėje ugnį įskeldavo, bet ir šiais laikais jie gali praversti laužui įkurti.

O Nemune šiemet atsivėrė ištisi lobiai – daug metų jis nebuvo tiek nuslūgęs. „Skaičiau, kad Molėtuose daug bedarbių: jei žinotų, kad iš vandens ištrauktas senas ąžuolas turi sidabro kainą, visi bristų į ežerus“, – šypsosi meistras, rodydamas, kokie dailūs peilių kotai išeina iš tokio šimtmečius po vandeniu išbuvusio medžio.

R.Ordinas sako, kad dabar jo gyvenimas – ištisa šventė: „Ir todėl, kad į šventes su savo dirbiniais nuolat važinėju, ir todėl, kad darbas – šventė.“ Jis pragyvena tik iš kūrybos. Bandė ūkininkauti – augino 20 ožkų, dar triušių, kiaulių, vištų, karvių, bet nesėkmingai. Tad susikoncentravo į tai, ką geriausiai moka. Daug etnografinių an­samblių pasipuošę jo darbais, daug jų iškeliavę į Lon­doną, Ameriką, Australiją, Maskvą, Pe­ter­bur­gą. Tiesa, užsieniečiai turistai Trakuose ar Klai­pėdoje, atplaukę kruiziniais laivais, žalvario dar neatradę, jo vertės nesupranta: jei gidas nepaaiškina, klausia – „China“?

R.Ordinas meno dalykų kokioje aukštojoje mokykloje nesimokė, patirties, įkvėpimo semiasi iš archeologijos ir ornamentikos knygų, iš gamtos. Netoli žmonos tėviškės nusipirkę sodybą Ordinai apsodino ją berželiais, dabar virtusiais tikru mišku. Paukšteliai čiulba, kregždutės net į dirbtuvę įskrenda, žvėrys į kiemą užsuka. Žiemą kartais ištisą mėnesį nė vienas žmogus keliu nepraeina.

R.Ordinas pasakoja, kad aplink sodybos tuščios. Bet nėra taip, kad nelikus jų senųjų gyventojų niekas nenorėtų jų pirkti. Jei tik kam pavyksta susitvarkyti dokumentus, iš karto parduoda, bet tų dokumentų reikia tiek, kad nepaneši. „Čia – antibiurokratinis amuletas“, – juokiasi R.Ordinas, ne tik žodžiais, bet ir kūryba nevengiantis kritikuoti valdžios blogybių.

Mūšiai XIV amžiuje ir dabar

R.Ordinas grąžina į realybę, kad nepasirodytų, jog Veliuona – kažkokia idilės sala, saldi kaip kažkada populiarūs saldainiai „Veliuona“, ir jokių mūšių čia nevyko nuo pat Vytauto laikų, o žmonės čia – lyg būtų ne lietuviai, nesipyktų, nepavydėtų kitam. Vyksta mūšių ir dabar, tik ne tokių geopolitiškai svarbių kaip Gedimino ar Vytauto laikais. Tiesa, kaip ir nemaža dalis Veliuonos šiandienos, jie taip pat susiję su istorinėmis miestelio šaknimis.

R.Ordinas buvo vienas iniciatorių, kad Veliuonoje iškiltų skulptūra Velionai, senovės lietuvių deivei – vėlių globėjai. Jis lig šiol saugo laikraščius su straipsniais, kuriuose gąsdinta: jei ją pastatys, ne tik pagoniškos deivės garbinimu sumenkins katalikybę, bet ir puls važiuoti prie mirties deivės žudytis savižudžiai iš visos Lietuvos, išplis kraujo apeigos. Susibūrė grupė veliuoniškių, ir ne tik, kurie bandė užkirsti kelią jo iniciatyvai. Skulptūra iškilo, košmariškos pranašystės neišsipildė.

Kitus už Veliuonos ribų nuskambėjusius ne­ramumus įžiebė kivirčas irgi su istorizmo aspektu. Danas Johnas Nilsonas (dabar jau amžiną at­ilsį, mirė prieš keletą metų) nusižiūrėjo nuniokotą, daug metų iš rankų į rankas ėjusį senosios tarpukario mokyklos pastatą, bet nuostabioje vietoje, prie pat piliakalnio. Danas su žmona latve dailininke Izabela Antiniene-Nilson namą nusipirko, prikėlė naujam gyvenimui, įkūrė meno centrą, kuriame rinkdavosi poetai, menininkai. Danas filantropas paremdavo ir kitus miestelio projektus, renginius.

Bet, žinoma, senoji mokykla nuo kiekvieno norinčio ją pamatyti buvo atskirta tvora, pretenzijų turėjo ir paveldo sergėtojai. Net dano remiamas miestelio šventes kai kas apkaltino turint piktų kėslų – tyčia girdant žmones, kad kitą rytą mišias pramiegotų.

Dviprasmiškų minčių kelia ir tai, kad apie 800 gyventojų miestelis turi net dvi bendruomenes. Atsakymo į klausimą, ar dėl to, kad čia tokie aktyvūs gyventojai, ar kad vienoje bendruomenėje neišsitenka priešingos nuomonės, dar tik antri metai vienai jų – Veliuonos krašto bendruomenei vadovaujantis N.Mačėnas bando išvengti, sakydamas, kad bendruomenių Ve­liuo­noje yra kelios: dar ir mokyklos „Ve­liuonėlė“, Šeimų laisvalaikio klubas, veliuoniečių sambūris „Junigeda“, politinių kalinių ir tremtinių vaikus, anūkus vienijantys „Likimo vaikai“, asociacija „Veliuoniečio kadrilis“, Lietuvai pagražinti draugijos skyrius.

Vis dėlto N.Mačėnas pripažįsta, kad tarp dviejų pagrindinių bendruomenių yra šiokia tokia trintis, nors jis asmeniškai su visais bendraujantis draugiškai, su kitos bendruomenės pirmininku Daliumi Aleksandravičiumi – taip pat, juolab abiejų vaikai į vieną klasę eina.

Klausiu, ar teisybė, kad į naujai atvykusius žiūrima šnairai, piktinamasi, kad privažiavo čia ir savo tvarką daro, mat Aleksandravičiai – ne vietiniai, į Veliuoną atsikraustė iš Kauno. „Gal vienas kitas ir žiūri, bet kiti kaip tik džiaugiasi, kad yra naujų veidų, naujų idėjų. Taip, nauji veliuoniečiai aktyvūs, jei mato, kad kokia negerovė, su kuria seni gyventojai susigyvenę, reikalauja sutvarkyti“, – sako N.Mačėnas, pridurdamas, kad jį, vilnietį, persikėlusį į žmonos gimtinę, šiltai priėmė, juolab miestelis laukė daktaro. Dabar jis Veliuonoje – jau senbuvis, čia beveik ketvirtis amžiaus.

O Veliuonos simboliu vadinamas mokytojas S.Liutvinavičius irgi taikus kaip balandis, sako su visais – ir prigimtiniais veliuoniškiais, ir atvykėliais sutariąs, tik su girtuokliais – ne. „Yra čia toks namas netoliese – langai išdaužyti, girtuokliai ten renkasi, pinigų paskolinti prašo“, – neglamūrinę Veliuonos pusę atskleidžia mokytojas.

Abiturientų 35, pirmokų – 9

Veliuoniškiai gyvenimu čia nesiskundžia. Ir ko skųstis, kai gyveni, žalvario meistro R.Ordino žodžiais tariant, šimtmečių nugludintame senoviniame miestelyje su labai įdomia istorija, tarp įdo­mių žmonių. Kur, anot rašytojos V.Šob­lins­kai­tės, Nemunas raibuliuoja tiesiai į langus.

Juolab miestelis vis gražėja, seniūną Egidijų Mikštą už veiklumą daug kas giria. Tiesa, ne visi projektai pavyksta. Štai didelis pastatas, buvęs „magazinas“, piliakalnių papėdėje ėjo iš rankų į rankas, pagaliau, atrodė, jį įsigijo rimti žmonės – planavo čia įrengti motelį, parduotuves, restoraną, o prie Nemuno – burinių ir lengvųjų laivelių prieplauką. Visas šis kompleksas turėjo būti baigtas 2012 m., bet seniai stovi aptvertas, ir tiek. Gre­timai stovintis dailus senas namukas turėjo būti informacinis centras, bet dabar pardavinėjamas.

Bet gyvenimo kokybe Veliuonoje skųstis būtų nuodėmė. A. ir J.Juškų gimnazija labai gražiai su­tvarkyta ir gerai aprūpinta: visose klasėse – kom­piuteriai, interaktyvios lentos, salė, suolai klasėse atnaujinti. Anksčiau Veliuonoje buvo tik pagrindinė mokykla, bet aplinkui mokyklas už­da­rinėjo, tai dabar autobusai iš aplinkinių vietovių čia suveža vaikus ir mokykla Veliuonoje už­au­go į gimnaziją. Yra čia ir vaikų darželis.

Veliuonoje – dvi ambulatorijos, šeimos klinika, moderni VšĮ Sveikatos priežiūros centras. Parduotuvių, kaip minėta, kelios ir daug metų visos išsilaiko – atvažiuoja apsipirkti žmonės iš aplinkinių kaimų, o šiltesniu metų laiku daug tu­ristų, vasarą vaikai šluoja ledus ir gaiviuosius gėrimus.

Laisvalaikiu irgi yra ką veikti, o jei kam ko trūksta, iki Kauno – 45, iki Jurbarko – 35 km. Knygyno nelikę, bet biblioteka yra. Gruodį turėtų būti atidaryti renovuoti kultūros namai. „Tai prisidės prie veliuoniškių gyvenimo kokybės“, – tikisi žalvario meistras R.Ordinas, prisimindamas, kiek anksčiau veiklos juose būdavo, kiek parodų, renginių. Tik, apgailestauja, gaila, kad jie neatgimė anksčiau, kai dar ir žmonių Veliuonoje daugiau buvo.

Visi sutikti veliuoniškiai vienu balsu sakė: daug kas keičiasi į gera, tik kad gyventojų mažėja. 1892 m. jų čia gyveno 1000, 1989 m. – 962, dabar liko apie 800. Gimnazija šiemet išleido 35 abiturientus, o pirmokų surinko vos devynis.

Veliuonos parapijoje šiemet mirė 56, o gimė vos šeši. Ne veltui miestelis talkomis dabar re­mon­tuoja vieną pagrindinių susitikimų vietų – šarvojimo salę, o dabar pats jau miręs miestelio fundatorius J.Nilsonas Veliuonai buvo padovanojęs net du iš Danijos parvežtus nebenaujus katafalkus, mat pirmasis dovanotas jau pats buvo tinkamas tik amžinam poilsiui.

„Lietuvoje dabar nuosmukis, bet tuoj pakils, tik reikia sugrąžinti jaunimą iš užsienio. Tad likusieji turime gyventi taip tvarkingai, kad jie norėtų sugrįžti“, – sako R.Ordinas, primindamas: kol dainavome savo dainas, dirbinome savo ornamentus, tol buvome nenugalimi – kalavijais negalima to nugalėti.

Visi žinome, kas Veliuona buvo Vytauto laikais, kas – Juškų, kas – sovietinės okupacijos su nepajudintu veliuoniškių laisvės simboliu Vytauto statula miestelio vidury. O kas bus pasakojama apie šiandienos Veliuoną ir veliuoniškius?

„Kad tai ypatinga vieta, kur gerbiamos tradicijos ir papročiai, kad veliuoniškiai ne tik saugo senus istorinius paminklus, bet ir naujų pastatė – Velionos skulptūrą, Junigedos aikštėje – paminklinį akmenį su žymiomis Veliuonos datomis, kad keičiasi kartos, bet vis toks pat gyvybingas išlieka etnografinis ansamblis „Veliuonietis“, kad į Veliuoną kasmet visą Lietuvą sutraukia keli respublikiniai renginiai – Juškų dienos, „Ve­liuo­nos kadrilis“, Veliuonos miesto dienos, linksmaturgis, vyksta Novelės dienos“, – vardija mokytojas S.Liut­vi­navičius.

Šnekučiuodamasi su veliuoniškiais prisiminiau ispanų rašytojo novelę apie istorinį miestelį, kuriame turistų džiaugsmui vietiniai nuo mažens buvo verčiami dėvėti senovinius drabužius, ir kaip paauglys svajojo juos nusimesti ir tapti šiuolaikiniu žmogumi. Bet nors Veliuonos veterinarijos klinikoje gyvūnėlius gydo vietos krivis be krivio regalijų, o vaidilutės ant piliakalnių trauškia bulvių traškučius įsispraudusios į madingus džinsus, man pasirodė, kad visi mielai persikūnija į protėvius. Gal kas palaikys tai paistalais, bet Veliuonoje tikrai dvelkia istorinių lietuvių pergalių ir čia kūrusių talentų aura, įkvėpdama naujus Lietuvos patriotus ir kūrėjus.

LVCA

„Gal jūs – vietinis, kulautuviškis? Ne? Gaila“, – su kolega fotografu Aliumi Koroliovu blaškomės po Kulautuvos idilę, bandydami užčiuopti, kiek joje likę garsiojo smetoniško kurorto dvasios. Anuomet čia kasdien iš keturių atpūškuojančių garlaivių išlipdavo minios laikinosios sostinės ponų ir ponių su vaikais, kurie pasklisdavo kas tiesiai maudynių į pliažą, įrengtą pagal Čikagos pavyzdį, kas neatsispirdavo žydų krautuvėlėje nusipirkti ką tik iš Nemuno ištrauktos žuvies, užkąsti užkandinėje ar prisėsti pasmaližiauti kavinėje, kas skubėjo į išsinuomotas vilas, jei, žinoma, neturėjo savų. O savų čia turėjo ir Kauno operos primadonos, ir laikinosios sostinės politikai, ir užsienio ambasadoriai.

Aušra LĖKA

Miestelį prie Nemuno pagal poilsiautojų skaičių 1936 m. lenkė tik Palanga. Net sovietų okupacijos metais čia buvo trauka, nes veikė sanatorijos, pionierių stovykla. Dabar į Kulautuvą visi keliai veda tik vienąkart per metus – per šiemet jau 15-ąjį bardų festivalį „Akacijų alėja“.

Iki jo likus pusdieniui kulautuviškiai saugiu atstumu nuo išorinio pasaulio, kad niekas nesikėsintų į jų privačią erdvę, ant tobulai trumpos vejos jau dūmijo kepsnines, nuo kurių vis tekdavo atsitraukti pakštelėti į žandą atvykstantiems vis naujiems svečiams. „Akacijų alėja“ šiuolaikinei Kulautuvai – lyg atlaidai užkampio bažnytkaimyje, į kurį suguža ne tik iš gretimų kaimelių, bet giminės bei draugai suvažiuoja ir iš toliau.

Tiesa, atsiprašau už palyginimą su atlaidais – Kulautuvai jis jautrus: kažkoks veikėjas, neva gavęs tokį paliepimą iš dangaus, prieš trejus metus supleškino medinę Kulautuvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčią. Tad, nors visi sako, kad Kulautuva – rojus (bent jau tas 364 dienas, kai nevyksta „Akacijų alėja“, čia ramybė, paukšteliai čiulba, oras prisodrintas pušų aromato, nebent kulautuviškių uoliai stumdomų vejapjovių garsas nedera prie įsivaizduojamų rojaus garsų), bet be Dievo namų.

Rojus tik išrinktiesiems. Arba kažkelintos kartos kulautuviškiams, arba tikrai turtingiems žmonėms, nes sklypo su kukliu nameliu kaina, pasak Kulautuvos seniūnės Eglės Valiauskienės, čia prasideda nuo pusės milijono, skaičiuojant litais.

Kulautuva, vos 20 minučių nuo Kauno, 20 km Vilkijos kryptimi, –  tampa turtingų kauniečių miegamuoju rajonu. Bet miestelio ambicijos didesnės: Kulautuva nori susigrąžinti smetoniško kurorto šlovę.

Reprezentacinis, išlepinto skonio turistams

„Gulbių kurortas”, „žydų Palestina”, „tyriausio oro“ vasarvietė – kokiais tik vardais anuomet nebuvo reiškiamas susižavėjimas Kulautuva. „Kulautuva konkurentas užsienių kurortams“  –  skelbė „Mūsų Rytojaus“ antraštė 1936 metais. Kulautuviškis istorijos mokytojas Mykolas Fedaravičius pasakoja, kad dar Pirmojo pasaulinio karo metais kaizerinei Vokietijai okupavus Lietuvą, vokiečių kurortologai, ištyrę Kulautuvos bioklimatines savybes, teigė, kad jos miškas ir vandens šaltiniai turi daug gydomųjų savybių, o jos miško medžiai išskiria daug ozono, tad čia nutarta kurti pirmos klasės kurortą.

Pirmieji vasarnamiai ir ėmė kilti dar Pirmojo pasaulinio karo metais.  Kaunui tapus laikinąja sostine, jų sparčiai daugėjo. Pirmieji prasti mediniai vasarnamiai kilo Nemuno potvynių semtame pakrantės ruože. Manoma, kad jų savininkai, daugiausia – žydai, vasarnamius apdrausdavo, o potvyniui juos nuplovus už gautus pinigus statydavosi didesnes vilas toliau nuo Nemuno, pušyne. Nemažai jų išliko ir iki šių dienų.

1920 m. gydytojas Ovsijus Portnovas Kulautuvoje įsteigė pirmąsias sanatorijas. Čia buvo gydomi širdies ligomis, cukralige, podagra, nervų ir plaučių ligomis sergantys ligoniai, ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.

Iki 1933 m. Kulautuva turėjo vasarvietės, o 1933 m. Savivaldybių departamentas jai suteikė kurorto statusą. Kurorto direktoriumi buvo paskirtas pulkininkas leitenantas Vytautas Augustauskas (1884–1944), kurio rūpesčiu parengtas kurorto planas, gatvės apsodintos liepomis ir baltosiomis akacijomis, iškastas tvenkinys, įsteigta mokykla. Nuo tų metų prasideda Kulautuvos aukso amžius. Kurorte kyla modernios vilos, tvarkomi parkai, įrengiamas 1,5 km ilgio paplūdimys. Jame buvo vyrų, moterų ir bendras pliažas. Pagal Čikagos pavyzdį įrengtos persirengimo kabinos. Švarus Nemuno vanduo ir baltas minkštas smėliukas masino poilsiautojus.

Išilgai gyvenvietės nutiestos trys gatvės: pagrindinė buvusi A.Smetonos alėja (dabar Akacijų), Pušyno ir Kranto gatvės. Jas kerta trumpesnės gatvelės, anuomet neturėjusios pavadinimų, tik numeruotos nuo 1 iki 14. Manoma, kad to norėję žydai, nes jiems buvo sunku perskaityti lietuviškus pavadinimus, o jie sudarė apie 60 proc. Kulautuvos gyventojų. Žydams priklausė vasarvietės, o jas prižiūrėjo vietos gyventojai. Kulautuva turėjo ne tik katalikų bažnyčią, bet ir žydų sinagogą.

Nuolatinių vasarotojų skaičius nuolat augo: 1933 m. jų buvo 1,3 tūkst., o 1936 m. jau per 3,1 tūkst., iš jų per 2,6 tūkst. žydų, 409 lietuviai, 31 rusas, dar lenkų, vokiečių, baltarusių, latvių, estų, prancūzų.

Kurorte prie Nemuno atostogavo politinis ir kultūrinis elitas: čia vilų turėjo „Fluxus“ judėjimo tėvas  Jurgis Mačiūnas, garsioji operos primadona prof. Vladislava Polovinskaitė-Grigaitienė, vidaus reikalų viceministras Brunonas Štencelis, advokatas Vincas Šmulkštys, Lietuvos pasiuntinys Švedijoje, rašytojas Jurgis Savickis. Čia ilsėdavosi užsienio šalių ambasadoriai, užsienio šalių turistų grupės, net iš Argentinos, Brazilijos, Vokietijos. Kurorte įvairiomis progomis lankydavosi ir ilsėjosi ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, kiti Vyriausybės nariai.

Veikė net dvi prieplaukos – viena keleiviams, kita prekybai. Garlaiviai kursavo keturiskart per dieną. Atvykę garlaiviu poilsiautojai net neišlipę į krantą galėjo nusimaudyti Nemune šalia prieplaukos. Vasarą, ypač savaitgaliais, poilsiautojų buvo tiek daug, kad kurorto direkcija už 50 tūkst. litų įsigijo savo garlaivį „Kulautuva“. Autobusai vykdavo į kurortą iki 23 valandos. Čia veikė paštas, Pieno centro bufetas, kino salė, fotoateljė, lošimo namai, savaitgaliais vyko koncertai, kariniai paradai, gaisrininkų pasirodymai, parke grodavo orkestras.

1938 m. verslininkas Romanas Polovinskas pasistatydino restorano-kavinės ir viešbučio kompleksą „Vita“, pasak anuomečių laikraščių, savo moderniu ir skoningu įrengimu tokį pirmą Baltijos valstybėse: „Reprezentacinį, kurin galima kviesti išlepinčiausio skonio turistus ir svetimšalius.“ Viešbutis buvo pritaikytas ne tik vasarai. Jame buvo 18 kambarių, centrinis šildymas, šiltas ir šaltas vanduo, vonios, dušai, vyrų ir moterų kirpyklos. Buvo patalpos lošimams ir kitokioms nedidelių ratelių pramogoms, skaitykla ir biblioteka, sodelyje – teniso ir kitokių žaidimų aikštelės, fontanas.

M.Fedaravičius pasakoja, kad kurorte rūpintasi ir poilsiautojų ramybe bei sveikata. Kad gatvėmis važiuojančios mašinos nekeltų dulkių ir triukšmo, pagrindinė A.Smetonos alėja nuolat buvo laistoma specialia alyva, o gatvės pakraščiai apsodinti jaunomis eglutėmis triukšmui slopinti. Tvarką kurorte sezono metu prižiūrėjo laikinai samdomi gatvių, turgavietės, pliažo, stoties sargai. Buvo ir naktį budintis kurorto sargas.

Kasmet augo kurorto biudžetas. Jį sudarė iš vilų savininkų, turgavietės, salės nuomos renkamas mokestis ir mokestis iš poilsiautojų. Iš šių pinigų buvo tvarkomas kurortas, išlaikomi juo besirūpinantys darbuotojai. Bet kurorto direktorius V.Augustauskas pareigas ėjo neimdamas atlyginimo.

Ozonas, Nemunas, pušynas. Daug, bet nepakankama

Kurortinės vietovės statuso suteikimas Kulautuvai būtų lyg ir istorinio teisingumo atkūrimas. Juolab brandus pušynas vis dar skleidžia ozoną. Beje, šią sveikatos dozę gali gauti ne tik mindamas  apie 3 km rekreaciniu sveikatingumo taku –  Kulautuva įsikūrusi pačiame pušyne, tad beveik kiekvienas kulautuviškis kieme turi savą ozono šaltinį.

Nemunas irgi teka kaip tekėjęs, tik 1,5 km paplūdimio nebelikę. Pakrantės kiek pašienautos, bet retas lenda į vandenį, nors Kaunui pasistačius vandens valymo įrenginius upė vėl sugrąžinta maudynėms. Pernai buvusiame Kulautuvos žvyro karjere įrengtas paplūdimys, vienintelis Kauno rajone atitinkantis tarptautinius Mėlynosios vėliavos reikalavimus. Išvalytas karjero dugnas, pakrantės, įrengta gelbėjimo stotis su medicinos punktu, pontoninė valčių prieplauka, persirengimo kabinos, žaidimų aikštelės vaikams, tinklinio aikštelė, treniruokliai, įvaža neįgaliesiems.

Tačiau, kaip pasakoja M.Fedaravičius, nors už kelis milijonus savivaldybės ir europinių litų viskas gražiai sutvarkyta, praėjus metams karjero dugnas vėl pradėjo želti.

Prieš šešerius metus Nemunas pagaliau vėl atplukdė iš Kauno garlaivį. Nors ne keturiskart per dieną, kaip tarpukariu, o tik kartą per savaitę, sekmadieniais ir tik valandai Kulautuvos prieplaukoje prisišvartuodavo „Tolstojus“ su 100 pasiilgusių gamtos ir šviežio oro poilsiautojų, bet vis šis tas. 2012 m. šis reisas net buvo išrinktas populiariausiu turistiniu maršrutu Lietuvoje.

Istorijos mokytojas M.Fedaravičius vesdavęs ekskursijas. Pasakoja prieplaukoje iškeldavęs plakatą „Nemokama ekskursija po Kulautuvą“ (mat ekskursijos kaina buvo įskaičiuota į bilietą, o  pagal individualios veiklos patentą už ekskursijas jam mokėjo turizmo biuras) ir tuoj susiburdavo daugybė norinčiųjų.

Vienas kulautuviškis su bričkele vaikus pavėžindavo kokį kvartaliuką. Atsirado ir dviračių nuoma, bet, prisimena Kulautuvos seniūnė, vienas kitas išsinuomodavęs, o žmogus stovėdavo su kokiu 20 dviračių ir tik vieną kartą per savaitę. Taip verslo nepadarysi.

O štai pernai keleivių srautai ėmė mažėti. Spėjama, dėl paprastos priežasties: kas norėjo aplankyti Kulautuvą, jau aplankė. Tad šiemet „Tolstojus“ Kulautuvą iškeitė į Kačerginę kitame Nemuno krante.  Labiausiai į Kulautuvą atplaukę svečiai nusivildavo, kad joje nėra kur pavalgyti, kavos išgerti, nes miestelyje nėra nė vienos kavinės. Bet kas laikys ją dėl vienos valandos per savaitę?

„Gojaus“, vienos iš dviejų Kulautuvoje veikiančių kaimo turizmo sodybų, savininkė Rita Bernatonienė pasakoja apie tai svarsčiusi. Bet, sako kulautuviškė verslininkė, juk dirbi ne tik iš malonumo – čia išlaikyti kavinę beveik neįmanoma. Vietinių poreikio valgyti nėra, nes Kulautuva nedidelė. Pravažiuojantys dėl kavos iš kelio 3 km nesuks, o Kulautuva – kaip kišenė: čia atvažiuoji ir išvažiuoji, o ne pakeliui stabteli.

Nupirkę okupacijos laikų vartotojų kooperatyvo parduotuvę verslininkai čia buvo atidarę nedidukę kavinukę, bet pagyvavo gal pusmetį ir buvo uždaryta. Seniūnė E.Valiauskienė svarsto, kad ją galėtų steigti nebent jau turintys kokį maitinimo tinklą, tada čia gal galėtų pamažu įsitvirtinti. Dabar kava ir ledais prekiaujama paplūdimyje prie karjero. O ir kaimo turizmas Kulautuvoje, anot „Gojaus“ šeimininkės, „balinis“: Kulautuva arti Kauno, tad kauniečiai čia mielai švenčia jubiliejus, vestuves.

Užsakymų netrūksta – visi metų savaitgaliai užimti. Bet štai pasiteiravimų pailsėti vidury savaitės jau dešimt metų veikiantis ,„Gojus“ sulaukia dviejų trijų per sezoną, tad neapsimoka tuo užsiimti.

Nėra Kulautuvoje ne tik kavinės, bet daug ko iš tarpukario Kulautuvos privalumų ir pramogų sąrašo  pasiūlos. O vien oru, kad ir kokiu grynu, poilsiautojas gyvas nebus.

Gal kulautuviškiai neturi verslumo gyslelės?

Teisybė, tarpukario kurorto verslas didžiąja dalimi laikėsi dėl  žydų, kurie sudarė 60 proc. Kulautuvos gyventojų ir labai didelę dalį kurortininkų. Šiandienėje Kulautuvoje iš  1555  gyventojų – 1519 lietuvių, dar yra rusų, estų, lenkų, o imigracija tautybių sąrašą paįvairino britais, airiu ir dviem turkais. Bet Kulautuvoje nebėra nė vienas žydo.

Tiesa, kaip pasakoja mokytojas M.Fedaravičius, į Kulautuvą buvo atvykę keli žydų palikuonys. Viena garbaus amžiaus žydų šeima atvažiavo iš JAV, bet ne norėdama susigrąžinti nacionalizuotą jų turtą, o tik pamatyti, kaip dabar atrodo ta vieta. Palietė senuosius vartelius, pažiūrėjo į namą ir išvažiavo.

Kulautuviškiai slėpė savo kaimynus žydus nuo genocido: miestelio centre yra stogastulpis Fugalevičiams, paskutiniems Kulautuvos dvaro savininkams, kurie Antrojo pasaulinio karo metais slėpė žydų vaikus, jiems suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai.

Versliųjų žydų Kulautuvoje neliko, tad verslumo gebėjimus reikia demonstruoti  lietuviams. Bet R.Bernatonienė sako nelabai įsivaizduojanti, kad Kulautuva atgimtų, taptų panaši į Birštoną, jau nekalbant apie Druskininkus. „Kulautuva labai apmirusi, palyginti ne tik su sovietų okupacijos metais, kai čia buvo gausu poilsiautojų ir sanatorijų. Apmirusi net palyginti su tuo, kas čia buvo prieš dešimt metų. Dar tada buvo ir daugiau vietinių, ir atvažiuojančiųjų pailsėti į kolektyvinius sodus, esančius prie Kulautuvos. Dabar vidury savaitės vieną kitą pensininką gatvėje sutinki.

Kulautuva tapo Kauno miegamuoju rajonu: žmonės Kaune turi darbus, o čia sugrįžta miegoti“, – kasdienybės vaizdą piešia verslininkė. Jos manymu, Kulautuvos renesansui reikėtų labai didelių investicijų ir kažin ar verslininkai jomis rizikuotų– pirmiausia reikia valstybės ir europinių pinigų injekcijos. Be to nieko nebus, nes žmonėms maža tik pasivaikščioti po mišką – reikia pramogų, SPA, pramogų parko: „O konkurencija dėl poilsiautojų nemaža: Lietuvoje yra daug geriau sutvarkytų vietų, jos pritraukia ir daugiau svečių.“

Nauja klinika, mineralinis vanduo ir keltuvas per Nemuną

Bet Kulautuva ne tik svaičioja apie kurortinės vietovės viziją. Rudenį čia – moderniausios šalyje kardiologijos ir neurologijos reabilitacijos klinikos įkurtuvės. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikų centras įsikurs dešimtmetį rekonstruotame buvusios Kulautuvos tuberkuliozinės ligoninės pastate. Skelbta, kad projekto vertė siekė apie 20 mln. Lt, dar apie 4 mln. Lt reikėjo medicinos įrangai. LSMU rektorius Remigijus Žaliūnas, taip pat kulautuviškis, yra sakęs, kad būtų patrauklu, jei greta klinikos ateityje atsirastų jauki kavinė, nedidelis viešbutis, sveikatingumo centras.

Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė yra užsiminusi apie galimybę Kulautuvoje įkurdinti Respublikinės Kauno ligoninės Vertebroneurologijos skyrių, kuriame gydomi nugaros skausmai.

Kulautuviškis Petras Budraitis, 30 metų vadovavęs Kulautuvos vaikų tuberkuliozės sanatorijai, dabar ligoninei, mano, kad ir ši įstaiga privalo keisti profilį, ir tai jau numatyta padaryti. Prieš porą metų į pensiją išėjusio gydytojo manymu,  turberkuliozė, užkrečiama liga, nedera su kurortine vietove. Be to, ir vaikų Lietuvoje, taip pat ir sergančių, mažėja, tad Valkininkuose planuojamo įrengti centro tikrai užteks visai Lietuvai.

Kulautuvoje tiktų ir reabilitacijos ar senjorų slaugos įstaiga, bet, sako P.Budraitis, bet kuriuo atveju reiktų milijonų kapitaliniam vaikų ligoninės pastatui pertvarkyti, nes jis, nors iš išorės apšiltintas, viduje – kaip prieš 60 metų – su tualetais koridoriaus gale. Nebe tie laikai, kad tokios sąlygos bet ką tenkintų.

Žinoma, kulautuviškiai vaikų ligoninės pasigestų kaip darbdavio. Naujasis kardiologijos centras į Kulautuvą kraustosi iš dabartinių patalpų su personalu, tad čia įsidarbins tik vienas kitas. Kulautuvoje darbo vietų liktų visai nedaug – pora parduotuvėlių, vaikų darželis, biblioteka, seniūnija.

Kulautuva kaip kurortas galėtų pražysti, jei atsirastų ir norinčiųjų išgauti jos žemėje glūdintį mineralinį vandenį. Anksčiau atlikti tyrimai patvirtino, kad jis puikios kokybės. Tad sveikatos paslaugų srityje miestelio perspektyvos tikrai geros, jei tik atsirastų milijoninių investicijų.

Kulautuva daug vilčių sieja ir su pakaunės trikurorčio žiedu. Kauno rajono savivaldybė nutarė dviračių takais sujungti tris žavius pakaunės miestelius – Kulautuvą,  Zapyškį ir Kačerginę. Planuojama Nemuno šlaituose įrengti slidinėjimo trasas, atverti naujų galimybių skraidyklių mėgėjams, įrengti poilsiaviečių, apžvalgos aikštelių, sveikatingumo trasų. Kulautuvą – viename, o Zapyškį ir Kačerginę – kitame Nemuno krante sujungs lyno keltuvas su skaidriomis kabinomis – tarsi judančiomis apžvalgos aikštelėmis.

Keltuvas būtų iškeltas į 46 m aukštį, kad netrukdytų laivybai (nors tiek tos laivybos dabar, bet nepraraskim vilties). Atvažiavę viena ar kita Nemuno pakrante įrengtais dviračio takais keliautojai galėtų persikelti per Nemuną ir grįžti į Kauną. Tokio pakaunės turizmo žiedo infrastruktūrai reikėtų apie 22,6 mln. eurų (78 mln. Lt).

Pasak Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Ričardo Pudževelio, buvusio Kulautuvos seniūno, pakaunės žiedo galimybių studija jau yra, o parengus projektus bus bandoma ieškoti investuotojų iš įvairių šaltinių, taip pat savivaldybės ir europinių fondų. Rajono savivaldybė po pirminių konsultacijų su Vyriausybe jau rengia paraišką dėl  Kulautuvos–Kačerginės–Zapyškio žiedo įtraukimo į kurortinių vietovių sąrašą. Dar reikia įvairių tyrimų, planų, o tai, pasak R.Pudževelio, užtruks kokį pusmetį, jei ne daugiau.

Kulautuva maždaug prieš dešimtmetį jau buvo kreipusis dėl kurortinės vietovės statuso, tačiau prašymas atmestas. Nors tarpukariu kurorto vardą turėjo net 15 vietovių – Alytus, Anykščiai, Aukštoji Panemunė, Berčiūnai, Birštonas, Bubiai, Kačerginė, Kulautuva, Lampėdžiai, Palanga, Pasvalys, Pivonija, Smardonė, Šventoji, Zarasai – dabar kurorto statusą teturi Birštonas, Druskininkai, Neringa ir Palanga, o kurortinių vietovių – Anykščiai, Ignalina, Trakai, Zarasai.

Pakaunės žiedas teikia vilčių Kulautuvai pelnyti kurortinės vietovės vardą. Bet jai reikia, kad pro ją ne tik pravažiuotų, o joje stabtelėtų. „Keltuvu dviratininkas persikels į Kulautuvą. Bet ar užsibus? Kurortą įsivaizduoju, kaip kad būdavo tarpukariu, kai vasarotojas atvažiuoja, išsinuomoja vilą ar kambariuką, mėgaujasi gamta – pabūna čia ilgiau, palieka pinigėlių. Antra vertus, ar dabar yra ką veikti Kulautuvoje“, – svarsto mokytojas M.Fedaravičius.

„Norėtųsi, kad Kulautuvoje, kurioje tokia graži gamta, viskas būtų daroma jai puoselėti ir saugoti, kad ji netaptų  vieta, traukiančia  triukšmingais renginiais ir pramogomis, būtų ne triukšmo, o ramybės, tikro poilsio, sveikos gyvensenos kurortas su sportavimo, maudymosi įrenginiais. Siūlyčiau, kad Kulautuva būtų vietovė be alkoholio, kad visi renginiai, taip pat ir bardų festivalis, apsieitų be jo“, – tokią blaivią miestelio viziją mato jau per pusę amžiaus kulautuviškis Lietuvos kardiochirurgijos patriarchas, akademikas, profesorius, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, diplomatas Jurgis Brėdikis.

Bet ir jis priduria, kad gamta turėtų būti labiau panaudojama poilsiui. Štai, sako profesorius, Nemunas toks gražus, bet prie jo, kaip kad Birštone ar Druskininkuose, nėra priėjimo pėstiesiems, pasivaikščiojimo takų, suolelių pasėdėti, kad galėtumei upe pasigrožėti, saulę Nemune nuleisti. Prie upės dar reikia išnaikinti daug brūzgynų, kad atsivertų gamtos grožis. Ties Kulautuva buvusioje saloje, dabar jau pusiasalyje, tiek brūzgynų. O ten būtų galima įrengti prieplaukėlę vandens keliu atvykusiems iš Kauno poilsiautojams, paplūdimį, žaidimų vaikams aikšteles.

Jei norima gauti kurortinės vietovės statusą, svarbus argumentas –  atrastas mineralinio vandens šaltinis. Bet paskelbta ir vėl  tylu. Nežinia, ar kokie darbai vyksta, ar kas tiria. O tai būtų esminis raktas į Kulautuvą kaip į kurortą, neabejoja autoritetingas medikas.

J.Brėdikis stebisi, kad Kulautuva, nors pernai atšventė 650 metų jubiliejų, – jos istorija senesnė nei daugelio kitų žinomų Lietuvos miestų, nedaug ką gali parodyti. Kulautuva pirmąkart paminėta 1364 m. Vygando Marburgiečio kronikoje, saloje ties ja 1398 m. pasirašyta Salyno sutartis tarp Vytauto ir kryžiuočių. „Gal būtų galima sukurti kokį maketą tam istoriškai tikrai įdomiam įvykiui paminėti“, – siūlo J.Brėdikis. Šalia Kulautuvos atrastos senų gyvenviečių liekanos, akmens bei žalvario amžiaus dirbiniai, dar vadinamieji Kulautuvos lobiai – vėlyvųjų viduramžių sidabro lydiniai, papuošalai arba jų dalys. Galima būtų įrengti kokią parodėlę, siūlo akademikas.

Kulautuva savo unikalią gamtą galėtų panaudoti pramogoms. Kodėl neprisiminus, kaip J.Brėdikis, vienas banglenčių sporto pradininkų Lietuvoje, jomis „pasibalnojo“ Nemuną? „Banglentininkai aiškino, kad upėje „vindserfinguoti“ neįmanoma. Bet ir sūnus, ir dukra buriuodavo. Net šunį buvau išmokęs“, – šypsosi J.Brėdikis.

Gal įmanoma atgaivinti prie pat Kulautuvos esančios Virbaliūnų kalvos, kur vyko pirmieji Lietuvoje skraidymo čempionatai, šlovę? Prie Kulautuvos veikė sklandytojų mokykla, sovietmečiu čia prasidėjo Lietuvos sklandymo renesansas.

O dar viena kulautuviškė, tiksliau, pusiau kulautuviškė, nes  gyvena tarp Kulautuvos ir Hamburgo, lietuvių ir vokiečių kultūros draugijos „Lit.art“ pirmininkė rašytoja Jutta Noak ypatingu vadina bardų festivalį, bet pasigenda daugiau kultūros traukos taškų: „Buvo čia labai mielas knygynas. Kai išleidau pirmąsias knygas, eidavau klausti, ar nupirko kas. Bet jo nebėra. Kulautuvai trūksta kultūros taško, gal jaukios kavinaitės, kuri rengtų kokius nors renginius. Vokietijoje jos visai paprastos, ne kaip pas mus – išpuoštos, prabangios ar kičinės. Bet atmosfera jose tokia, kad norisi užeiti, pabendrauti. Kulautuvoje taip pat buvo kavinaitė, bet, sakė, niekas nesilankė, tik tie, kur prie parduotuvių stovi.“

Jutta Kulautuvą atrado prieš 40 metų, kai dirbo Kaune gydytoja, pagal tautybę – vokietė. Ji giria, kad Kulautuva išgražėjusi, bet nenorėtų, kad miestelis pasidarytų labai modernus – reikia išsaugoti savitumą, ko rašytoja jau pasigendanti Kaune.

Ponia Jutta piktinasi, kad Tamaros kalnas, į kurį tradiciškai kopdavo Kulautuvos abiturientai per išleistuves, kur rinkdavosi kulautuviškiai sutikti Naujųjų metų, nuo kurio su vaikais leisdavosi rogutėmis ir slidėmis, kur miestelio svečius atsivesdavo pasigrožėti atsiveriančia panorama, pasėdėti ant gražių suolų prie stalo, dabar privatizuotas.

Tad, J.Noak nuomone, Kulautuvoje daug padaryta. Bet dar daug ir trūksta iki to, kokia ji verta būti.

Unikalių žmonių susitelkimas

O kol Kulautuva ras idėjų ir pinigų privilioti daugiau poilsiautojų, ji – rojus bent jau vietiniams gyventojams, kurių, kitaip nei daugumoje kitų mažesnių Lietuvos miestelių ar gyvenviečių, nesmarkiai, bet daugėja.

Kulautuvoje gyvena 1555 žmonės. Iš jų iki 18 metų – 281, o per 65-erius – 316. Kulautuvos vaikų darželis pilnas, tik mokykla mažėja. Joje dabar 140 mokinių, nors 1973–1978 m. būdavę 300–320. Yra labai gerų mokytojų metodininkų, mokiniai laimi olimpiadose, bet šiemet pirma laida, 57 abiturientai, kurių atestatuose jau įrašyta, kad jie baigė Raudondvario gimnaziją.

Dabar Kulautuvos mokyklos statusas – pagrindinė su vidurinio ugdymo skyriumi, kuris priklauso Raudondvario gimnazijai, taigi vienuoliktokai ir dvyliktokai  mokosi Kulautuvos mokykloje, bet atestatus gaus jau kaip Raudondvario gimnazijos. Beje, kai kurie naujieji Kulautuvos gyventojai patys važiuoja į Kauną dirbti ir vaikus ten veža į mokyklą.

Seniūnė E.Valiauskienė pasakoja, kad gyventojų daugėja naujakurių buvusiuose kolektyviniuose soduose, kur būdelės grėbliui ar kibirui pasidėti virsta didingais mūrais, sąskaita. Naujas didelis gyvenamųjų namų, neabejotina, prabangių, kvartalas išaugs prie karjero – žemė jau išmatuota, prasideda statybos. Bet Kulautuvoje įpirkti sklypą ir namą –  prabanga, pasak seniūnės, prasidedanti nuo pusės milijono, skaičiuojant litais, sako. O ir vietos plėstis daug nėra – Kulautuva iš vienos pusės įrėminta Nemuno, iš kitos – pušyno.

Miestelyje gali rasti visko – ir smetonišką žavingą vilą, ir žlugusių lūkesčių simbolį – nepabaigtą statyti milžinišką mūrą, ir  kuklių namelių, ir kičo su kolonomis, baliustradomis, ir tikrai kokybiškos modernios architektūros pavyzdžių.

Galima sakyti, yra dvi Kulautuvos – senoji medikų, mokytojų, kitų inteligentų, tremtinių Kulautuva ir naujakulautuviškių, kurie galėjo sau leisti čia įsikurti. Kuo skiriasi miestelio senbuviai ir naujakuriai? „Nauji gyventojai turi didelių reikalavimų – kad kažkas būtų įrengta, kažkas padaryta.

O senieji džiaugiasi, kad čia gyvena, vaikus, anūkus gali čia auginti. Žmonių dvasia skirtinga: senieji, jei pamatys popierėlį, pakels, išmes į šiukšliadėžę. O naujieji skambins į seniūniją, kodėl prišiukšlinta, net jei jo vaikas ten tą šiukšlę numetė“, – pasakoja Kulautuvos seniūnė, pati čia gimusi ir augusi, net studijuodama  ekonomiką Kaune, paskui dirbdama Kauno r. savivaldybėje kasdien grįždavusi čia. Sako, pagundos kraustytis kitur nėra, juolab auga dukrytė, o čia – grynas oras, ramybė.

Kuo šiandieninė Kulautuva nenusileidžia smetoninei, tai garsių ir įdomių asmenybių susitelkimu, kuris, ko gero, viršija Lietuvos vidurkį.

J.Brėdikį senieji kulautuviškiai atsimena dar atbirbiantį motociklu pas seserį, dirbusią sanatorijoje. LSMU rektorių R.Žaliūną prigimtiniai kulautuviškiai jau irgi prirašo prie senbuvių, giria už nuostabiai sutvarkytus namus ir jų teritoriją kadaise buvusioje apleistoje Kulautuvos vietoje.

Garsių medikų yra ir daugiau, pavyzdžiui, prof. Romualdas Abraitis, ilgametis LSMU Fiziologijos katedros vedėjas, vadovėlių bendraautoris. Šnekintas P.Budraitis, žemaitis, prieš 40 metų gavęs pasiūlymą čia atvažiuoti dirbti į tuometę vaikų tuberkuliozės sanatoriją ir, sako, pamilęs Kulautuvą iš pirmo žvilgsnio. O kulautuviškis Šlapelis dalyvauja programoje, kuriant dirbtinę širdį.

Miestelyje sovietų okupacijos metais dar buvo atliekami medicinos moksliniai eksperimentai su vakcina tuberkuliozei gydyti. Buvo patentuotas karpetitas – medikamentas, pavadintas ne Kulautuvos, o jį išradusio gydytojo vardu.

Čia gyvena daug meno žmonių. Kalbinta rašytoja J.Noak pirmą kartą į Kulautuvą atvažiavo pas giminaičius prieš kokius 40 metų. Jos mama pradėjo aikčioti: paukščiai čiulba, o koks oras, kaip žalia. Tetulė, mama, J.Noak šeima susidėjo pinigėlius ir nupirko žydams statytą vasarnamį su veranda. Buvo vėjo perpučiamas, daug teko įdėti darbo jam sutvarkyti, bet dabar tai pilni šeimos relikvijų namai, kuriuose rašomas naujas romanas – duoklė savo šeimos istorijai.

Kulautuviškės rašytojos Stasės Jasiūnaitės vardu net pavadinta viena miestelio gatvė. Rašytoja Ugnė Barauskaitė parašiusi romaną „O rytoj vėl reikės gyventi“ ir keletą apysakų. Dailininkė, rašytoja Dalia Kirkutienė, dabar gyvenanti Klaipėdoje, išrinkta atyviausia klaipėdiške. Jos tėvelis Algis Ramoška konstruoja vėjo malūnus, kurie domina Kulautuvos lankytojus.

Skirmantas Leonas Karalevičius parašė knygas apie Arvydą Sabonį ir Lietuvos krepšinį. O Muzikinio teatro solistei Gražinai Miliauskaitei kulautuviškiai dėkingi, kad ji ir vietos šventėse neatsisako padainuoti. „Akacijų alėja“ –  toli gražu ne vienintelis renginys: vyksta bendruomenės tradicinės šventės – kalėdinis vakarėlis, rudenėlio šventė, mamos diena, Joninės, Žolinė.

Kulautuva turi ir du savo istorikus: istorikas, kraštotyrininkas Algirdas Marazas rašo knygą apie kurortą, o istorijos mokytojas M.Fedaravičius, čia su paskyrimu atvykęs prieš 40 metų, ypač domisi tarpukario kurorto direktoriaus, karininko V.Augustausko asmenybe, tarpukario spaudos straipsniais apie Kulautuvą.

„Garsiausias kulautuviškis – Gintaras Petrikas iš triukšmingai bankrutavusio EBSW koncerno, – juokauja P.Budraitis. – Jis norėjo visą Kulautuvą nupirkti. Laimė, nespėjo. Tik jo rūmas prabangus likęs, visi taip ir vadina – Petriko namu, kažkas gal iš jo artimųjų ten gyvena. O norėjo privatizuoti visą didžiulę „Kregždutės“ sanatorijos teritoriją. Buvo atvažiavęs, dar turiu jo to meto vizitinę kortelę.“

Kai Kulautuva pernai šventė savo 650-metį, vyravo jos „aukso amžiaus“  – tarpukario kurorto šlovės ritmas. Buvo Danieliaus Dolskio ir Antano Šabaniausko antrininkai, žmonės bandė puoštis pagal to meto madas, aidėjo garsieji šlageriai „Onyte, einam su manim pašokti“ ir „Paskutinį sekmadienį“. Gal minėdami 700 metų jubiliejų  švęs ne tik su nostalgija šiam laikotarpiui, bet ir didžiuodamiesi susigrąžinę kurorto šlovę? Tokią svajonę Kulautuva turi.

„Nelyginami dalykai su tarpukariu, nes laikmetis kitas. Anuomet Kaunas buvo laikinoji sostinė, o prie pat sostinės turėti tokią vasarvietę buvo prestižo reikalas. Atgauti turėtą šlovę – geri norai, bet ar bus tokio lygio kurortas kaip tarpukariu, abejočiau“, – mano mokytojas M.Fedaravičius.

Kulautuvos seniūnė Eglė Valiauskienė optimistiškesnė: „Tikiu, kad Kulautuva susigrąžins kurorto šlovę, ir tuo gyvenu. Reikia tikėti, ką darai, ir prie to prisidėti. Jei visi bent po ranką pridėtų…“

Prof. J.Brėdikis Kulautuvos šansą mato tokį: „Kuo daugiau pasaulyje neramumų, tuo daugiau žmonėms reikia ramybės oazių, kur jie galėtų pamedituoti, pabūti su gamta, atgauti jėgas.“ Tik, žinoma, ta gamta turėtų būti pasirengusi priimti šiuolaikinį poilsiautoją.

Vienas svarbiausių projektų, kurį Palangoje trečiadienį aptaria vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis ir Rusijos regioninės plėtros ministras Viktoras Basarginas – tilto per Nemuną tarp Panemunės ir Sovetsko bei jo prieigų statyba.

Karalienės Luizos tiltas yra prastos būklės – per siauras esamiems automobilių srautams, dėl to kenčia tiek kertantys sieną vairuotojai, tiek miestelio gyventojai, pranešė Lietuvos radijas.

R.Palaitis tikisi, kad per trejus metus tiltas per Nemuną ir kelias su estakada per upės užliejamas pievas Lietuvos pusėje turėtų būti nutiestas.

Ministrai taip pat aptars valymo įrenginių prie Nemuno upės statybos, pasienio kontrolės punkto Nida-Riba įrengimo Rusijos pusėje klausimus.

Lietuva, anot R.Palaičio, savo įsipareigojimus jau įgyvendino. Dabar tik nuo partnerių priklauso, kada pasaulio buriuotojus ir kitų vandens transporto priemonių mėgėjus galima bus pakviesti kirti sieną Kuršių mariose.

Kai prieš gerą mėnesį Neryje, sostinės centre, prisišvartavo aukštyn upe pūškavusi motorinė valtis, krantinės namų gyventojams tai tapo savaitgalio įvykiu: po langais stovinčių laivų jiems jau seniai neteko regėti.

Tiesa, “prisišvartuoti” šiuo atveju – per skambiai pasakyta. Vyrai tiesiog nutaikė valties smaigalį į apžėlusią seklumą ir joje išlaipino vieną įgulos narį, kuris patraukė į artimiausią maisto prekių parduotuvę. Tą dešimtį minučių, kol ištroškę vyrai laukė gėrimų, Vilnius mūsų akyse per nago juodymą priartėjo prie Kopenhagos, Amsterdamo, Paryžiaus ir kitų Europos miestų, kurių gyventojams po langais stovintys laivai – įprastas reiškinys.

Vietoj prieplaukų – planai

Kol kas Vilniuje populiariausios vandens transporto priemonės – baidarės beigi pripučiamos valtys. Karštesniais savaitgaliais žemyn upe jos traukia ištisais karavanais.

Leonas Benetis, bendrovės “Barta”, šiuo metu valdančios penkis laivus, savininkas, tai aiškina labai paprastai. “Kateriais aklai, nepažįstant upės slenksčių, Vilniuje geriau neplaukioti – pernelyg daug sraigtų Neryje sudaužyta. Akmenys, srovės paplauti, Neryje turi polinkį “migruoti”. Todėl vieną dieną sėkmingai praplauki, kitą – imi ir užsikabini pačiame upės viduryje”, – aiškina vienintelio sostinėje laikomo keleivinio laivo – motorlaivio “Ryga” savininkas. Be to, tenka atidžiai stebėti vandens lygį, kuris dėl Vileikos vandens saugyklos Baltarusijoje veiklos gali kilti ir leistis net po 20–30 cm.

"Veido" archyvas

Nerimi galima paplaukioti šiuo laiveliu “Ryga”. Tai kainuoja 20 Lt

“Kodėl Neries vanduo pažiūrėti rudas, nors cheminiai tyrimai rodo, kad jis ganėtinai švarus? Todėl, kad srovė nuolat plauna ir neša su savimi gruntą bei žvyrą. Dėl šios priežasties brangiai kainuojantis upės gilinimas būtų beprasmiškas. Užtektų išvalyti sąnašas, pašalinti pavojingus akmenis ir nukasti vieną kitą laivybai trukdantį slenkstį”, – teigia laivybos praktikas.

Vilniaus miesto savivaldybė jau nuo Artūro Zuoko laikų puoselėja turistinio vandens kelio Neries upe gaivinimo projektą, kuriam buvo gauta ES struktūrinių fondų lėšų. Buvo parengta upės pritaikymo laivybai galimybių studija, numatytos tinkamiausios vietos prieplaukoms įrengti. Tačiau atliekant poveikio aplinkai vertinimo studiją sulaukta aplinkosaugininkų veto: jie tvirtino, kad išgilinus Neries vagą būtų sunaikinta dalis žuvų nerštaviečių ir saugomos floros.

“Tuomet į struktūrinius fondus grąžinome 228 tūkst. Lt, kuriuos jau buvome panaudoję prieplaukų detaliesiems planams rengti, ir atsisakėme projekto vykdymo. Tačiau detalieji planai liko. Dabartinė miesto valdžia palankiai vertina šio projekto perspektyvas”, – “Veidui” tvirtino Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Plėtros ir planavimo skyriaus vedėja Rūta Matonienė.

Pagal projektą “Turistinis vandens kelias Neries upe Vilniaus mieste” buvo numatyta sutvarkyti Žirmūnuose esantį Žiemos uostą ir įrengti šešias mobiliąsias prieplaukas, išdėstytas nuo Verkių vandens malūno iki parodų centro “Litexpo”. Projektas buvo vertinamas 12 mln. Lt.

Susisiekimo ministerijos Vandens ir geležinkelių transporto departamento direktorius Juozas Darulis sako, kad esminė panašių projektų klaida – siekis upę pritaikyti prie laivų, o ne laivus prie upės. Antrasis variantas atsieitų gerokai pigiau. “Jei projekte būtų buvęs numatytas upės valymas, o ne gilinimas, jo istorija galėjo susiklostyti visai kitaip”, – aiškina J.Darulis.

Aišku viena: Neryje didesnių laivybos infrastruktūros pokyčių artimiausiais metais tikėtis neverta. Viena kita naujovė atsiras nebent privačių entuziastų lėšomis. Pavyzdžiui, L.Benečio “Ryga” jau pasirengusi poilsiautojus plukdyti iki senojo Žvėryno tilto: tam su narų pagalba teko tris laivakelyje gulėjusius akmenis patraukti į šoną. Pasak bendrovės “Barta” savininko, galima būtų pratęsti maršrutą ir aukštyn upe iki Verkių malūno, bet tam jau tektų nukasti vieną praplaukti trukdantį slenkstį. O nuo Verkių malūno – ir Europos parkas ranka pasiekiamas… “Bet iš kur imti pinigų? Jei iš dešimties atėjusių keleivių surenku po 20 Lt, 42 litus iš gautų dviejų šimtų tenka atiduoti mokesčiams”, – aiškina L.Benetis.

Vis dėlto “Barta” šiuo metu statosi ir naują, specialiai Nerimi plaukioti suprojektuotą plokščiadugnį keleivinį laivą, kurio grimzlė tesieks 25 cm. Atrodo, kad ateityje laivų prie upės taikymo taisyklė virs kūnu.

Kulautuva džiaugiasi turistais

Maršrutų įvairovės sostinės gyventojai šiandien tegali pavydėti kauniečiams: neseniai iš senamiestyje esančios prieplaukos motorlaivis “Tolstojus” pradėjo Nemunu plukdyti iškylautojus Kulautuvon, o iš Petrašiūnų prieplaukos iki Rumšiškių ir Kruonio keleivius Kauno mariomis savaitgaliais plukdo motorlaiviai “Algirdas” ir “Nemunas”.

Vidaus vandens kelių direkcijos vadovas Gintautas Labanauskas neslepia, kad “Tolstojus” darbo dienomis direkcijai ir toliau tarnauja kaip farvaterio ženklinimo laivas. Tačiau sekmadieniais laivo įgulai tenka atlaikyti norinčiųjų išbandyti naują pramogą keleivių apgultį. Kadangi maršrutas dotuojamas Kauno miesto ir rajono savivaldybių, kelionės “Tolstojumi” iki Kulautuvos ir atgal bilietas kainuoja vos 10 Lt.

Pirmąjį sekmadienį iškylautojams Kulautuvoje siūlyta vienintelė pramoga – geranoriškai savo laiką aukojusio gido (vietos istorijos mokytojo) ekskursija po miestelio apylinkes, o po savaitės netoli prieplaukos juos pasitiko ir vietos verslininko įsteigta kavinė. Kulautuvos seniūnė Eglė Endrikaitė pasakoja, kad mąstoma ir apie suvenyrų kioskus, dviračių nuomos punktą, apie tinklinio aikštelę šalia kultūros namų. Kol viso to nėra, didžiausia dalis atplaukusiųjų su savo lauknešėliais pasklinda Nemuno pakrantėse arba keliauja į miestelio parką, kuriame įrengtos vaikiškos laipynės ir sūpynės. Bet kuriuo atveju sekmadieninis turistų srautas miesteliui išeis į naudą, nes šiukšlių pirmieji poilsiautojai paliko ne itin daug.

Tačiau į dotuojamą maršrutą kreivokai žiūri kiti laivybos paslaugas Kaune teikiantys verslininkai. Petrašiūnų prieplaukoje laikomų ir Kauno mariomis keleivius plukdančių motorlaivių savininkas kapitonas Rimantas Mažukna “Veidui” užsiminė, esą tokios dotacijos iškraipo rinką. Kelionės iki Rumšiškių bilietas kainuoja 17, iki Kruonio – 20 Lt. Laivas praplaukia Vieškūnų, Lašinių piliakalnius, Gastilionių atodangą, Mergakalnį, Pažaislio vienuolyną, stabteli prie Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės, kad keleiviai spėtų iš arti apžiūrėti 8,5 metro skersmens vamzdžius. Tuomet apsuka Paukščių salą ir grįžta atgalios, iš viso kelionėje įveikdamas maždaug 46 km atstumą.

Nemunas – kaip išmiręs

Kol kas geromis naujienomis negali nudžiuginti ir bendrovės “Nemuno linija”, valdančios vyresniems lietuviams puikiai pažįstamus “Raketų” tipo laivus “Aistė” ir “Kristė”, vadovas Alfredas Eitutis. “Aistė” jau gauna vieną kitą turtingesnių iškylautojų užsakymą, tačiau su jais be vargo susitvarko viena, todėl “Kristė” kol kas lūkuriuoja krante. Reguliarūs reisai iš Kauno į Nidą ir Klaipėdą taip ir liks prisiminimais, kol nebus rasta galimybių kompensuoti bent dalį šio maršruto keleivių vežimo išlaidų. Nedotuojamas bilietas iš Kauno į Klaipėdą vienam keleiviui turėtų kainuoti 150 Lt: pernelyg mažai atsiranda norinčiųjų tiek mokėti už gražius panemunės vaizdus.

Vis dėlto A.Eitutis džiaugiasi, kad miestiečiai dabar turi galimybę nuplaukti bent iki Kulautuvos. “Sekmadienį grįžom iš Nidos į Kauną ir stebėjomės: Nemunas aukščiau žemupio – kaip išmiręs. Jokio rimtesnio laivo pakeliui nesutinki. Tik praplaukdami Kulautuvą pagaliau išvydome “Tolstojų”, – atsiduso “Raketų” savininkas.

Prieš metus tai, kad valstybės investicijos į laivybą upėmis neatsiperka, savo tyrimo išvadose pabrėžė ir Valstybės kontrolė. 2007–2008 m. pagal Valstybinio turizmo departamento projektą “Nemuno trasos pilotinis išvystymas” buvo įrengta ir savivaldybėms perduota naudoti 17 prieplaukų, kainavusių apie 9 mln Lt. Tačiau puolę naudoti ES pinigų savivaldybių valdininkai pamiršo, kad prasmingos tik tos prieplaukos, prie kurių laivai gali priplaukti. O pagal įstatymus tuo pasirūpinti privalo ne Vandens kelių direkcija, bet prieplaukų savininkai, tai yra tos pačios savivaldybės, kurios gilinimo darbams neturi nei lėšų, nei priemonių.

Vis dėlto minėta direkcija kasmet išleidžia milijonus vandens kelių priežiūrai. Šįmet direkcijos biudžetas, G.Labanausko teigimu, sumažėjo nuo 10 iki 4 mln. Lt, todėl sunku užtikrinti garantinį laivakelių gylį.

Valstybinės vidaus vandenų laivybos inspekcijos 2010 m. birželio 1 d. duomenimis, šalyje užregistruota beveik 62,5 tūkst. vidaus vandenų transporto priemonių, tačiau beveik keturi penktadaliai jų – nesavaeigės, tai yra variklių neturinčios, priemonės.

Ką tai reiškia, “Veidui” vaizdžiai nupasakojo L.Benetis: “Pamatę Nerimi artėjantį motorlaivį, valtininkai ir baidarininkai sutrinka, nebežino, ką daryti. Moterys išsigandusios net klykti pradeda. Kad ateities lietuvių kartos nebijotų laivų, “Ryga” ketinančioms plaukti moksleivių grupėms siūlome susirinkti bent pusvalandžiu anksčiau: tada prieplaukoje pavedžiojame vaikus po laivą, papasakojame, kam koks prietaisas reikalingas ir svarbiausia – kokios upeivių gero elgesio taisyklės. Lietuviams tokio švietimo labai trūksta”.

Vis dar didingos pilys ir kunigaikščių išvaikščioti takai, kerintys gamtos stebuklai ir Mažosios Lietuvos šviesuolių atminimas – visa tai telpa į vieną maršrutą! Nuo Kauno Rusnės link  besitęsiantis kelias paseks tūkstantį ir vieną pasaką.

Visas Nemuno grožis

Nepakanka žinoti, kad Nemunas yra svarbiausia Lietuvos upė. Važiuojant keliu nuo Kauno iki Šilutės arba Rusnės galima tai pajusti, nes Nemunas jus lydi ilgąją kelio dalį.
Panemunės kelias – bene vaizdingiausias maršrutas visoje Lietuvoje, kartais net Rojaus keliu vadinamas. Toks epitetas visai neperdėtas, nes vaizdai čia išties kvapą gniaužia. Kelias apsuptas įspūdingo kraštovaizdžio: vienoje pusėje upė, kitoje – pilys. Tik spėk žvalgytis ir fiksuoti akimirkas.

"Veido" archyvas

Žvilgsnis pro Raudondvario dvaro langą

Lietuviška gamta čia pasirodo visu savo grožiu. O įspūdingiausia ji būtent dabar, kai dar žydi sodai, kai žieduose skęsta maži, jaukūs miesteliai Vilkija, Seredžius, Veliuona, Panemunė… Turistams tenka dažnai stabtelėti, nes miesteliai išsidėstę vienas šalia kito. Ir visi turi ką papasakoti.

Pilių pasakos

Vos dvylika kilometrų nuo Kauno įsikūręs Raudondvaris pasitinka pilimi – raudonų plytų, kaip ir pridera pagal gyvenvietės pavadinimą. Ir tik pirmąja iš tų, kurias važiuojant panemunės keliu galima išvysti.

Raudondvario pilis – buvusi didikų rezidencija. Dar XVII a. čia gyveno Radvilos, vėliau – Tiškevičiai. Pastarieji pavertė Raudondvario pilį kultūros ir meno židiniu, o tokią pilies paskirtį stengtasi išsaugoti iki šių laikų. Štai ir šiuo metu pilyje veikia kompozitoriaus Juozo Naujalio muziejus, organizuojami renginiai. Vis dėlto kurį laiką pilis buvo šiek tiek apleista, tačiau vos prieš keletą savaičių pradėti jos atnaujinimo darbai. Tikimasi, kad po jų pilis vėl taps kultūros ir turizmo traukos centru.

"Veido" archyvas

Panemunės pilis žavi paslaptingumu

Pavažiavus tolėliau laukia viena įspūdingiausių panemunės kelio stotelių – Raudonės pilis. Tai didžiulis raudonų plytų dvaras, kadaise priklausęs pačiam Žygimantui Augustui. Pilis degė, buvo apgriauta ir vėl atstatyta, o dabar ji rekonstruota taip, kad savo tvarka žavi iš tolo. Jau kurį laiką pilyje veikia mokykla. Tačiau lankytojams iš visos Lietuvos ir užsienio Raudonės pilis visada liks tikru karališku dvaru, kuriame gyveno kunigaikščiai ir didikai.

Lankytojams daro įspūdį ir Raudonės pilies parkas, kuriame smagu vaikštinėti tarp šimtamečių medžių. Pasakojama, kad po seniausiu iš ąžuolų paskutinį kartą puotavo kunigaikštis Gediminas. Didžiulis medis iki šiol vadinamas Gedimino vardu. Savas legendas turi ir parko kalneliai: Meilės, Draugystės, Beždžionkalnis. Štai apie pastarąjį pasakojama, kad čia vienas pilies savininkas palaidojęs labai mylėtą beždžionėlę.

"Veido" archyvas

Raudonės pilyje įsikūrusi mokykla

Kita stotelė – Panemunės pilis. Raudonės pilis pakeri tvarka, Panemunės – autentiškumu. Ji nėra taip preciziškai sutvarkyta, bet būtent dėl to čia galima pajusti itin stipriai alsuojančią pilies dvasią. Įsikūrusi ant Nemuno kranto, apsupta galingų medžių, Panemunės pilis vilioja savo paslaptingumu. Šiuo metu ji priklauso Vilniaus dailės akademijai, todėl joje eksponuojami studentų ir dėstytojų darbai, vyksta kultūriniai renginiai.

Kur probočių vaikščiota

Net ten, kur nebėra pilių, buvusią šalies didybę vis dar primena piliakalniai. Jie pasakoja apie seniausias Lietuvos gyvenvietes, kunigaikščius ir nuožmias kovas su kryžiuočiais.

Seredžius – nedidelis miestelis, jame dabar vos keli šimtai gyventojų, bet jame stovintis piliakalnis, dar vadinamas Palemono kalnu, primena, kad kadaise čia vyko tai, ką dabar vadiname istorija. Piliakalnis pavadintas romėnų kunigaikščio Palemono garbei, iš kurio, pasak vienos legendos, kildinami lietuviai. Tačiau iš tiesų gyvenvietė turi daugiau bendro ne su romėnais, o su kryžiuočiais. XIII–XIV amžiuje čia stovėjusi Pieštvės pilis buvo nuolat kryžiuočių puldinėjama, kol galiausiai sudeginta. Išliko tik kalnas, į kurį kasdien kopia turistai. Pavyksta tik ištvermingiausiems, nes kalnas aukštas ir status. Tačiau viršūnė – verta pastangų, mat nuo jos atsiveria itin įspūdingas vaizdas: Nemuno ir Dubysos sankirta bei jaukios Seredžiaus apylinkės.

Lankantis nedidukėje, ramioje Veliuonoje sunku patikėti, kokią ilgą ir sudėtingą istoriją šis miestelis skaičiuoja. Tai viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, čia žmonių gyventa jau akmens amžiuje. Vėliau, kovų su kryžiuočiais laikais, čia buvusi viena svarbiausių tvirtovių dešiniajame Nemuno krante, vyko nuožmiausios kovos. Dabar tai gražus, tačiau mažas ir ramus miestelis: sunku patikėti, kad tai galėjęs būti vienas krašto centrų. Tik obeliskas, žymintis, kad čia, pasak legendų, palaidotas kunigaikštis Gediminas, primena atsidūrus istorinėje vietovėje. Pasakojama, kad kunigaikštis žuvo gindamas Veliuonos pilį ar šturmuodamas kryžiuočių Bajerburgą, o Veliuonoje jį palaidoję gyventojai ant kapo supylė kalnelį.

Netoliese ir kitas piliakalnis, vienų vadinamas Ramybės, kitų – Pilies kalnu, mat čia iš pradžių pagoniški aukojimai vykdavę, vėliau galinga Junigedos pilis stovėjusi. Iki šių laikų ant kalno išliko aukuras Velionai – vėlių ir mirusiųjų deivei. Pagonys tikėjo, kad Velionai reikia dėkoti už derlingas žemes ir vaisingus gyvulius, todėl degindavę aukurą ir keldavę deivei vaišes. Manoma, kad deivės Velionos garbei ir buvo pavadinta gyvenvietė.

Pamario stebuklai

Kelias toliau vingiuoja pamario link. Čia jau kiti istorijos puslapiai – juk prasideda Mažoji Lietuva.

Bitėnai labiausiai lankomi dėl kapinaičių – jos lietuviškuoju Panteonu vadinamos, mat čia ilsisi Martynas Jankus, Vydūnas ir kiti žymūs Mažosios Lietuvos šviesuoliai. Bitėnuose ir spaustuvininko M.Jankaus muziejus įsikūręs. Kintuose saugomas kito anų laikų šviesuolio – Vydūno atminimas.

Visai netoli Bitėnų, Rambyno kalne, atgimsta pagonių dievai. Čia dar ir dabar tvyro dievobaiminga nuotaika, o užsimerkus galima išgirsti senovės baltų dainas. Mat daugelį metų čia buvo aukojama, švenčiamos pagoniškos šventės. O jei netikite dievais, patikėsite gamta. Ant kalno įrengta apžvalgos aikštelė atskleidžia visą Nemuno žavesį.

Šilutės rajone esantis Rusnės miestelis – vienintelė tokia Nemuno sala Lietuvoje, apjuosta upių ir išvagota upelių. Vietovė žavi senaisiais žvejų kaimeliais, etnografine žvejo sodyba ir savo kraštovaizdžiu – juk visur aplink tyvuliuoja vanduo.

Vis dėlto lietuviškąja Venecija vadinama ne Rusnė, o nedidelis Minijos kaimelis. Dar visai neseniai žmonės kraustėsi iš kaimelio dėl nepakeliamų potvynių. Tačiau jį sutvarkius, jie gali džiaugtis, kad gyvena vienoje įspūdingiausių pamario vietų. Pagrindinė kaimo gatvė – tiesiog Minijos upė, o namai išsidėstę abipus jos. Aplink nuostabi gamta, čia pat Kuršių marios, kurias ta pačia Minijos upe lengva pasiekti.

Būtina aplankyti ir Ventės ragą. Juk tai viena geriausių vietų stebėti migruojančius paukščius ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Jo smaigalyje pasitinka jau daugiau kaip šimtą metų stovintis švyturys ir visiška ramybė, girdėti tik klykaujantys paukščiai. Čia keliautojų laukia ir patogus kempingas, maži viešbutukai.

"Vedio" archyvas

Ventės rage pasitinka klykaujantys paukščiai