Asmeninio albumo nuotr.

Rūta Naujokaitė, euroblogas.lt

„Verslo neplanavau, bet dabar jau treti metai gyvenu su ta aistra. Jaučiu malonumą dirbdamas nuo ryto iki vakaro. Net nereikia pinigų, nes man patinka tai daryti”, – sako Ernestas Klevas, Danijoje parduodantis rūšinę arbatą „Tealure”. Vaikinas šią idėją parsivežė iš viešnagės Nepale, o sulaukęs paramos per globalaus finansavimo platformą „Kickstarter” šiemet didina pardavimų apimtis ir skverbiasi į platesnę rinką. Dabar jam – tikras darbų įkarštis: arbata pakuojama į naujo dizaino dėžutes ir siunčiama idėjos rėmėjams iš daugiau nei 20 pasaulio šalių.

Siūlo iki 30 kartų daugiau už perpardavinėtojus

Gyvenimas kartais pasisuka visai netikėta linkme. To pavyzdys – Ernestas. Nusprendęs siekti magistro diplomo Danijoje, ten ilgai neužsibuvo – rado galimybių keliauti ir mokytis Australijoje bei Nepale. Berenkant medžiagą visuomenės sveikatos magistro baigiamajam darbui Nepalo rytuose ir ragaujant gardžią tenykštę arbatą, jam netikėtai šovė mintis imtis verslo. Ši idėja tapo vienu didžiausių lietuvio gyvenimo variklių.

Kodėl Ernestas jaučia tiek aistros šiam verslui? Nes arbata nuostabi, o ūkininkų kasdienybė – niūroka. Supirkimo kainos, nepriklausomai nuo prekės kokybės, Nepale yra labai žemos.

Geros kokybės arbata tiesiog pranyksta, maišant ją su kitomis

Paradoksas – prekė puiki, bet visus pinigus susižeria ne ūkininkas, o perpardavinėtojai. Geros kokybės arbata tiesiog pranyksta, maišant ją su kitomis, taip siekiant suteikti panašų skonį visoms arbatoms. Dėl to vaikinas nusprendė sukurti naują rūšinės arbatos liniją ir taip padėti ūkininkams, kurie yra išnaudojami stambių perpardavinėtojų.

Ernesto sukurto verslo pagrindas – socialinis. Jis ne tik nori užsidirbti pinigų, bet ir pagerinti ūkininkų finansinę padėtį. Kartais jo siūloma supirkimo kaina yra iki 30 kartų aukštesnė negu siūlomoji Nepalo perpardavinėtojų ar arbatos aukcione Indijoje.

Išskirtinis produktas

Reta (angl. single origin) arbata gaminama tame pačiame regione. Dėl savitų geografinių, klimato ir gaminimo ypatumų ji įgauna išskirtinį, tik tam regionui priskiriamą skonį. Tai – arbatos, gaminamos iš to paties derliaus lapelių pas tą patį ūkininką arba kelis to regiono ūkininkus.

Mums įprastos juodosios arba žaliosios arbatos skonis dažnai sukuriamas dirbtinai arbatas maišant taip, kad skonis būtų panašus visą laiką. Kiekvieno retų arbatų derliaus skonis truputį skiriasi. Panašiai kaip rūšinio vyno skonis priklauso nuo aplinkos, kurioje augo vynuogės, drėgmės ir saulės kiekio tą sezoną.

Pasak Ernesto, rūšinės arbatos pardavimai yra toje pačioje stadijoje, kaip rūšinės kavos prieš 20 metų. Žmonės dar vis geria nekokybišką, masinės gamybos arbatą, bet po truputį ima labiau domėtis reta arbata, atsiranda specializuotų parduotuvėlių.

Interneto parduotuvę įkūrė per anksti

Ernestas verslą pradėjo siekdamas glaudesnių santykių su gamintojais. Susipažino su daugybe ūkininkų, kurie gamina išskirtines arbatas. Jis jau bendradarbiauja su 20 ūkininkų, kuriuos kruopščiai atrenka kiekvieną sezoną priklausomai nuo jų arbatos pavyzdžių kokybės. Iš ūkininkų perka nuo 5 iki 50 kg arbatos. Ne apimtys, o kokybė yra pagrindinis Ernesto kompanijos „Tealure” rodiklis. Vaikinas nesiruošia statyti arbatos fabriko, tenori kurti išskirtinį produktą, padedantį augintojams.

Verslo našumas matuojamas pagal sugebėjimą prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Kokių didžiausių iššūkių vaikinas sulaukė, vystydamas savo verslą?

Nepale galioja visiškai kitoks verslo supratimas

Pirmasis – verslo kultūros skirtumai. Nepale galioja visiškai kitoks verslo supratimas. Skaičiai rodo, jog ūkininkui daug labiau apsimoka parduoti tau, o ne perpardavinėtojui, bet jis vis tiek nori daugiau argumentų. „4 mėnesius negirdėti iš ūkininko, kuriam pinigus sumokėjau ir laukiu prekės. Kasmet pavasarį važiuoju į Nepalą ieškoti naujų ūkininkų ir arbatų, bet dar neperkandau sistemos, kaip bendradarbiavimą padaryti sklandesnį”, -prasitaria Ernestas. Sunku kontaktuoti su ūkininkais išvykus iš Nepalo. Net rezervavus ar sumokėjus už prekę gali jos ir negauti.

Antras iššūkis – jau minėtas klientų pritraukimas Danijoje. Negali vystyti verslo turėdamas vien interneto parduotuvę. Svarbiausias – artimas bendravimas su klientais. Specializuotos arbatos industrija ir suvokimas apie ją dar tik gimsta, todėl sunku įrodyti net žmonėms, perkantiems rūšinį vyną ar brendį, jos vertingumą, kad ir rūšinė arbata verta dėmesio.

„Skambini potencialiam klientui ir bandai siūlyti pavyzdžių, o paragavę žmonės dažniausiai ir nusiperka. Tiesiog turi parodyti jiems kokybišką prekę”, – aiškina pašnekovas. Edukacija ir arbatos pavydžiai padeda parodyti specializuotos arbatos pranašumą. Pripažįsta praradęs daugiau nei metus naiviai galvodamas, jog atidarius interneto parduotuvę klientai patys ateis. Pardavimas buvo minimalus ne dėl to, kad prekė buvo bloga, bet dėl to, kad nekontaktavo su savo klientais.

„Tik įtvirtinęs gerą savo vardą, kai žmonės žino, kad tavo prekė kokybiška, gali eiti į virtualią erdvę”, – kalba verslininkas. Nuo antrųjų metų jis pakeitė savo požiūrį ir ėmė ieškoti vietų, kur galėtų pardavinėti „Tealure” arbatas. Taip pradėjo bendradarbiauti su restoranais, kavinukėmis ir viešbučiais.

Netikėtai aplankiusi idėja apie socialinį arbatos verslą visiškai pakeitė vaikino gyvenimą. Jo pavyzdys puikiai parodo, kaip keliavimas ir noras padėti kitiems gali sukurti pozityvius pokyčius visuomenėje. Vietos ir situacijos pakeitimas įkvepia pažvelgti į problemas iš kito kampo ir taip sukurti netikėtus jų sprendimo būdus.

Ernesto patarimai pradedantiems savo verslą

Svarbiausia – turėk tikslią viziją, kokį verslą noti matyti po 5 ar 10 metų. Turėk tikslą ir eik „kiaurai”.

Neprarask vizijos besigilindamas į smulkmenas. Žvelk į didesnį paveikslą. Pats daug laiko praleidau kapstydamasis po mažmožius. Minimali problema verslui jokios įtakos neturėjo.

Svarbu pradėti net nuo minimalių žingsnių. Žmonės prisiskaitę knygų, komentarų internete bijo pradėti, bet juk svarbiausia – pradėti, galbūt ir mažais žingsneliais, tačiau eiti į priekį. Ieškai klientų, pardavinėji draugams, žiūri, kaip jie reaguoja. Jei išpirko, užsisakė, eini toliau.

Scanpix

Stipriausias per daugiau kaip 80 metų žemės drebėjimas balandžio 25-ąją smogė neturtingai Himalajų valstybei Nepalui. Stichija nusinešė 5 tūkst. žmonių gyvybes, dar 11 tūkst. sužeista. Tačiau ekspertai neabejoja, kad žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų bus gerokai daugiau. Smūgiai buvo juntami ir Indijoje, Kinijoje, Mianmare bei Bangladeše.

Jungtinių Tautų duomenimis, žemės drebėjimas, kurio stiprumas epicentre siekė 7,9 balo pagal Richterio skalę, iš viso padarė žalos 8 milijonams žmonių – beveik kas trečiam Nepalo gyventojui. Nelaimės metu šioje Azijos valstybėje buvo ir keliasdešimt lietuvių keliautojų, nė vienas jų nenukentėjo.

Žemės drebėjimo epicentras buvo netoli sostinės Katmandu, todėl stipriausią smūgį stichija smogė būtent jai, čia žuvo bent tūkstantis gyventojų. Šalis neteko ne tik maisto, vandens, elektros išteklių, bet ir į UNESCO paveldo sąrašą įrašytų objektų – karaliaus rūmų statinių Katmandu Durbaro aikštėje.

Dešimtys tūkstančių žmonių miegojo po atviru dangumi, baimindamiesi dažnų ir stiprių pakartotinių smūgių. Indijos meteorologijos tarnyba paskelbė, kad po pagrindinio žemės drebėjimo buvo užfiksuoti dar 67 mažesnio intensyvumo požeminiai smūgiai. Jie buvo 3,2-6,9 balo stiprumo.

Nelaimė suvienijo tarptautinę bendruomenę: pagalbą Nepalui suteikė Jungtinės Tautos, JAV, Kinija, Vokietija ir daugelis kitų valstybių, taip pat tarptautinės korporacijos, pavyzdžiui, socialinis tinklas „Facebook“ pasiūlė naują paieškos programą „Safety Check“, kuri leidžia savo paskyroje paspausti mygtuką ir pranešti draugams, kad jie yra sveiki ir gyvi. Panašią funkciją atgaivino ir „Google“.

Gelbėtojai sostinėje ištraukė išgyvenusį vyrą, po griuvėsiais be vandens ir maisto išbuvusį net 82 valandas. Tačiau galimybių sulaukti daugiau tokių stebuklingų istorijų beveik nėra – vargingos šalies laukia ilgas ir sunkus infrastruktūros ir ūkio atkūrimo darbas.

Kai atsibosta racionali vakarų kasdienybė ir norisi išvėdinti galvą nuo kasdieninės civilizacijos rutinos, labai tinkama kelionių kryptis – Nepalas, kurioje stūkso aukščiausi pasaulio kalnai, o miestuose kur nepažvelgsi vien egzotiški šventyklų labirintai, kuriuose žvilgsnis paklysta tarp šokančių hinduistinių dievybių ir begalybėn žvelgiančių Budų.

Daiva Urbienė

Viena skurdžiausių pasaulio šalių Nepalas savo biudžetą ženkliai papildo iš būriais čia traukiančių keliautojų, kurių vieni mėnesiais bando pasiekti vieną ar kitą aukščiausią pasaulio viršūnę, antri – ieško nušvitimo vienoje iš daugelio hinduizmo ar budizmo šventyklų, treti – nori visko po truputį – ir nepažintos kultūros egzotikos, ir kvapą gniaužiančio kalnų peizažo, ir nors šiek tiek adrenalino kraujyje plaukiant sraunia kalnų upe plaustais ar pakylant skrydžiui parasparniu virš gilaus slėnio.
“Būtent tokia kelionė, kurioje yra visko, ir yra pats įdomiausias būdas pažinti Nepalą,”, – sako keliautojas ir alpinistas Tadas Jeršovas, Nepale lankęsis bene dešimtą kartą. Pasak jo, verta ne tik pasižvalgyti Pokharoje ir Katmandu, bet ir išeiti į žygį kalnuose, ir nepatingėti anksti ryte išsiropšti iš šiltų lovų ir pasigrožėti, kaip kalnai visa didybe nušvinta pirmuose saulės spinduliuose, pasivažinėti dviračiais, pasiplaukioti plaustais.
Išvėdinti galvą kalnuose
„Kalnuose pailsiu ir net neieškau kažko naujo ir nepažinto. Galva labai gerai išsivėdina ir išsivalo nuo darbinių rūpesčių, nes neveikia telefonai, nėra interneto. Čia ramu – tik kalnai, takas ir tu. Galvoji apie kitą žingsnį ir žinai, kad visą dieną eisi, visos problemos išnyks ar intensyviai nebelįs į galvą“, – pasakoja Tadas ir priduria, kad tai ir yra aktyvaus poilsio esmė ir privalumai.
Pasak T.Jeršovo, šį kartą kalnuose keliautojas su bendražygiais praleido apie 5 dienas ir pasimėgavo ramiais žygiais, vaizdais, saule, gavo pasidžiaugti ir lietumi. Beje, šiuo metu, spalį, Nepale pats turizmo sezono įkarštis, tad susiruošus į kalnus verta pasisamdyti ir vietinius gidus, kurie ne tik papasakos apie vietinius papročius ir išvardins aukščiausius matomus kalnus, paporins įdomiausias istorijas apie juos, bet ir padės greitai susirasti nakvynę perpildytose gyvenvietėse.
O ar Tado nevilioja tos aukščiausios, rodos, ranka pasiekiamos viršūnės? „Teko užlipti į Pietų Amerikos aukščiausią kalną Akonkagvą, tai beveik 7 tūkst. metrų, dabar norisi ir aukščiau. Juolab Nepale stūkso daug aukštų kalnų – iš 10 aukščiausių pasaulio kalnų čia yra 8. Kai eini kalnuose matai ir daugiau nei 8 tūkst. metrų Daulagirio ar Anapurnos masyvus ir Everestas šmėsteli tolumoje, tai – seilė tįsta“, – šypteli pasakodamas mūsų pašnekovas.
Pasak Tado, lipti į tuos aukščiausius kalnus yra brangu. Vien leidimas kopti į Everestą kainuoja maždaug 27 tūkst Lt (10 tūkst. dolerių), dar pinigų reikia ir kelionės organizavimui, įrangai, maistui, o kur dar du mėnesiai vien tik žygiui. Tačiau ne dėl laiko, pinigų ar sveikatos Tadas abejoja, ar norėtų kopti į Everestą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.