Psichologai konstatuoja, kad daugybė psichologinių problemų žmonėms kyla dėl per menko savęs vertinimo.

Lyginamųjų psichologinės gerovės ar psichinės sveikatos tyrimų duomenimis, Lietuva tarp 28 Europos Sąjungos valstybių dažniausiai atsiduria paskutinėje vietoje. Kaip teigia „Veido“ kalbinti psichiatrai, psichoterapeutai, nemažai psichologinių problemų žmogui kyla dėl per menko savęs vertinimo. Ypač tai būdinga vyresniajai ir vidurinei kartai.
Nuo to, kaip save vertiname, priklauso mūsų santykis su aplinka, požiūris į kitus, galiausiai tai lemia mūsų gebėjimą parduoti save arba neparduoti. „Tarkime, galbūt aš esu prastas šokėjas, bet puikus psichoterapeutas“, – taikliu pavyzdžiu savo vertę iliustruoja psichologas psichoterapeutas Andrius Kaluginas.
„Jei žmogus linkęs pernelyg save nuvertinti, į akis krinta jo jautrumas kritikai, nuolatinis bandymas išsireikalauti pagyrimų arba pernelyg atkaklus metimasis į vieną kurią gyvenimo sritį, dažniausiai tą, kurioje kažko trūksta. Pavyzdžiui, merginai atrodo, kad ji negraži, todėl vis darosi plastines operacijas, arba tas, kuris jaučiasi nepakankamai protingas, iš paskutiniųjų rašys disertacijas. Šiuo atveju jis ne tiek sau, kiek aplinkiniams bando įrodyti, koks esą yra protingas“, – komentuoja psichoterapeutė Genovaitė Petronienė.
Iš tiesų nevisavertiškumo kompleksas žmogų graužia gana skaudžiai, todėl specialistė pataria pripažinti savo ribotumą tam tikrose srityse ir palengva tai stiprinti. Ji neabejoja, kad kur kas daugiau gyvenime pasiekia stiprinantieji stipriąsias, o ne silpnąsias savo puses.
Na, o sustiprinti savivertę individui padeda laimėjimai jam svarbioje srityje (paaukštinimas darbe, gautas išmoktos kalbos sertifikatas ir pan.), tačiau tai veikia ne visais atvejais. Būna, kad nevisavertiškumas ar pernelyg didelė įtampa trukdo žmogui, pasižyminčiam tikrais talentais, tuomet savo bėdą patariama patikėti profesionalams.
„Kartais sutinkame žmonių, kurie padaro nepalyginti daugiau nei visi kiti, tačiau vis tiek nesijaučia laimingi (vis reikalauja iš savęs dar daugiau, nemokėdami pasidžiaugti tuo, ką jau pasiekė), taip pat pasitaiko asmenybių, vertinančių save netolygiai: vieną dieną jaučiamasi genijumi, o kitą dieną žmogui atrodo, kad jis nieko vertas mėšlo gabalas, todėl visi iš jo šaipysis, jį smerks ar baus. O brandžia asmenybe galima vadinti tokią, kuri mato ir suvokia savo pliusus ir minusus, tačiau dėl to nesikrausto iš proto“, – apibendrina G.Petronienė.

Jausti kompleksus žmogiška

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorės dr. Nidos Žemaitienės teigimu, priežasčių jaustis nevisaverčiu įvairiais gyvenimo laikotarpiais žmogus turi pačių įvairiausių, tačiau vaikystėje tokių problemų paprastai nekyla. Bent jau tol, kol jaučiamasi pasaulio centru. Įprastai pirmos negatyvios sąlygos iš aplinkos primetamos mokykloje (nenorime jaustis prastesni nei bendraamžiai ir pan.), todėl vaiko pasitikėjimui savimi sustiprinti itin svarbus jo orientavimas į sėkmę.
„Motyvacija stengtis atsiranda pabrėžiant vaiko stiprybes arba tai, ką jis jau išmoko. Šiuo atveju svarbu atsiminti, kad siekiant pažangos mokslas neturėtų tapti klaidų medžiokle. Blogiausias dalykas ir tai, į ką nereikėtų orientuotis, – išmoktas bejėgiškumas. Pozityviosios psichologijos mokyklos įkūrėjas Martinas Seligmanas savo tyrimais įrodė, jog nuolat girdimi negatyvūs vertinimai lemia tai, kad individas nebesistengia“, – aiškina profesorė.
Žinoma, ne mažiau svarbu vaiką palaikyti ir padėti jam įveikti ištinkančius sunkumus. N.Žemaitienė neabejoja: gyvenime savimi labiau pasitiki žmonės, vaikystėje jautę bent vieno iš tėvų prieraišumą.
Tačiau net ir tai negarantuoja, kad gyvenime nekils problemų sprendžiant sudėtingas situacijas. „Kiekviena jų mūsų gyvenime yra tam tikras iššūkis: niekada nežinome galutinio atsakymo. Tačiau pakanka prisiminti, kad net ir juodžiausiais momentais negalima nuleisti rankų. Priešingu atveju mūsų pažanga sustoja“, – aiškina psichologė.
Su tuo linkęs sutikti ir pastaruoju metu daug su jaunimu dirbantis muzikos grupės lyderis Gabrielius Liaudanskas-Svaras, ilgą laiką pats kompleksavęs dėl viešo kalbėjimo. „Tai buvo viena silpniausių mano vietų. Stovėdamas prieš auditoriją jausdavausi droviai ir nepatogiai. Man gelbėjo praktika: kuo daugiau kalbėjau, tuo pasitikėjimas savimi buvo stipresnis. Suprantu tuos, kurie patiria kažką panašaus, tačiau ir šiandien yra ne vienas dalykas, dėl kurio kompleksuoju“, – neslepia pašnekovas, dabar į kompleksus žvelgiantis kur kas atlaidžiau.
G.Liaudanskas neabejoja, kad įveikdami savo kompleksus tampame kur kas stipresni, daugiau suprantame ir išmokstame: „Metai šiuo atžvilgiu neturi jokios reikšmės. Kiekvienas renkamės, kada tai atlikti – 18-os ar 68-erių, o jei neprisiruošiame, galime kaltinti tik save. Kita vertus, tai labai žmogiška, juk nesame robotai: mus valdo emocijos, mintys, darbai.“
Beje, žmonių savivertei ir kompleksams daug įtakos turi ir žiniasklaida. Jei ji užsikrėtusi negatyvizmu, ilgainiui ir dauguma žmonių tuo persiima. Arba jei žiniasklaida propaguoja tobulo kūno kultą, tai ilgainiui dauguma žmonių dėl savo nesėkmių ima kaltinti neva prastą išvaizdą, ir tai baigiasi kompleksais.