Sukaktis. Kai kuriuos jų šiandien vadintume iškiliais verslininkais, kai kuriuos – vagimis. Per ketvirtį amžiaus Lietuvos verslas nuėjo stulbinamą transformacijų kelią, leidžiantį nenubraukti praeities ir matyti ateitį.

„Mes labai dažnai nesugebame įvertinti savo patirties ir nepagalvojame, kuo esame unikalūs. O užsieniečiai, pabendravę su mūsų verslininkais, įmonių vadovais, išgirdę apie jų patirtį, stveriasi už galvos, sakydami, kad, palyginti su lietuviais, jie visą gyvenimą gyveno absoliučios ramybės sąlygomis“, – taikliai pastebi ISM vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius doc. dr. Alfredas Chmieliauskas, kalbėdamas apie Lietuvos verslo paveikslą ir jo pokyčius per ketvirtį amžiaus.

Pasak jo, tai, ką užsieniečiai vadina organizacijų pokyčiais, yra pokyčiai stabilioje aplinkoje. O lietuviai išmoko dirbti, taikyti vakarietiškus vadybos ir verslo modelius nesibaigiančios transformacijos sąlygomis, kai keičiasi vertybės, socialinė, politinė, ekonominė aplinka. Tie, kurie užsiėmė verslu Lietuvoje pokyčių laikotarpiu, turi neįkainuojamos unikalios patirties. Nebūtinai žmogus pats išgyveno tuos pokyčius – jis tiesiog matė, kaip juos išgyveno jo tėvai, matė, kaip kasdien keitėsi sąlygos ir aplinka. Todėl A.Chmieliausko nestebina, kodėl universiteto absolventai šiandien nesunkiai pritampa Vakaruose. Jie neturi autoritetų baimės, yra užgrūdinti ir drąsūs, nebijantys pokyčių ir nebijantys pralaimėti.

„Aš prisimenu pirmuosius seminarus, kuriuos organizavome nepriklausomybės aušroje tuometiniams verslininkams. Jie mandagiai išklausė paskaitos apie modernius finansinius instrumentus, tačiau seminaro pabaigoje neišlaikė: kam jiems reikalingi 5–10 proc. pelną padidinti galintys finansiniai instrumentai, kai jiems geras metinis pelnas – 300 proc. Tiesa, ir infliacija tuomet buvo tokio paties lygio“, – juokiasi ISM rektorius.

Nepriklausomybės pradžioje verslas dažniausiai priklausė nuo vieno žmogaus. Ką ir kaip jis sugalvodavo, tą dažniausiai ir padarydavo. Lietuva tuomet buvo virtusi brangiųjų metalų eksporto lydere Europoje. Neapsiplunksnavęs apsukrus jaunuolis, iš Rusijos parsigabenęs vagoną vario laužo, per naktį galėjo tapti milijonieriumi. Užteko nusipirkti ir parduoti, o geriausiai veikė verslo modelis „grieb ir bėk“. Nuolatinė verslo būsena balansavo tarp „liksi gyvas ar ne“, „pavyks ar nepavyks“. Toks pažeidžiamas ir neurotiškas verslas traukė ir labai specifinius žmones. Kai kurie jų, sugebėję šalta galva nardyti tame audringame laukinio kapitalizmo vandenyne, užsidirbo pinigų „normaliam“ verslui ir šiandien yra gerbiami bei turtingi verslininkai.

Tačiau nepriklausomybės laikų verslo pradžia neatsiejama nuo dar ankstesnių laikų –  TSKP CK generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo paskelbtos „perestroikos“, kurios viena sudedamųjų dalių buvo dalinis privataus verslo legalizavimas kooperatyvų pavidalu.

Kaip sako knygos „Lietuvos verslo istorija“ sudarytojas ir vienas autorių Liudvikas Gadeikis, Lietuvoje niekada nebuvo pavykę visiškai eliminuoti privataus verslo, kuris veikė dažniausiai nelegaliai.

„Nepriklausomos Lietuvos verslininkai gimė iš spekuliantų – būtent taip buvo vadinami verslo daigai sovietiniais laikais ir su jais aršiai kovojama. TSKP CK sekretoriaus Jurijaus Andropovo valdymo metu (1982–1984 m.) ryžtinga kova buvo paskelbta su alkoholizmu ir spekuliantais. Moldavijoje kirto vynuogynus, o Kėdainiuose griovė šiltnamius“, – pasakoja L.Gadeikis.

Pirmoji verslininkų karta užaugo begalinio deficito sąlygomis, ir kai tik buvo šiek tiek atleisti varžtai, daugybė žmonių, niekada nieko bendro neturėję su verslu, garažuose, sandėliukuose ar butuose puolė siūti, megzti, paniro į kitus namudinius verslus. Gaminius gabeno į visą plačiąją Sovietų Sąjungą. Iš Lenkijos, Jugoslavijos ir kitų šalių jie vežė įvairiausias prekes į Lietuvą.

„Tada pralobti galėjai staiga, nes visko trūko. Vienam užtekdavo atgabenti vagoną vyno, ir jau praktiškai jis – milijonierius. Tas laikas buvo labai trumpas ir labai pavojingas. Išliko tie, kurie po pirmo antro karto sugebėjo sustoti, nes trečias galėjo būti ir kai kam buvo mirtinas“, – sako L.Gadeikis.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę nebuvo kada mokytis verslo – jo reikėjo tiesiog imtis. Iš esmės pakitus sąlygoms – planinei ekonomikai transformuojantis į rinkos ekonomiką, dešimtys tūkstančių verslių tautiečių užsidegė entuziazmu dirbti sau. Šalyje masiškai pradėtos kurti įmonės. Kreditų biuro „Creditinfo“ ir Registrų centro duomenimis, 1990 m. Lietuvoje įsteigta 11 tūkst. įmonių, 1991 m. – beveik 40 tūkst., 1992 m. – 34 tūkst., 1993-iaisiais – per 25 tūkst.

Dalis pirmaisiais nepriklausomybės metais atsiradusių įmonių sėkmingai gyvuoja iki šių dienų, bet dauguma išsikvėpė jau po kelerių veiklos metų. Nieko nuostabaus, juk receptų, kaip pereiti iš socializmo į kapitalizmą, tuo metu niekas negalėjo pasiūlyti. Žlungant planinei ekonomikai, iširo per sovietinį laikotarpį nusistovėję gamybos, prekybos ryšiai, visiškai pasikeitė žaliavų bazė, galų gale atsivėrus sienoms plūstelėjo importinės produkcijos srautas. Lietuvos, kaip ir visų kitų iš sovietinio lagerio išsivadavusių šalių, ekonomika staigiai krito žemyn. Mat verslo pionieriai klaidžiojo it rūke: paklausos tyrimų nebuvo, produkcijos asortimentą lėmė sukauptos žaliavų atsargos. Rezultatas – realusis BVP 1994 m. sumažėjo net 45 procentais.

Tuo laikotarpiu sparčiausiai dygo prekybos įmonės. Tarkim, 1993-iaisiais iš beveik 26 tūkst. naujų bendrovių 13 tūkstančių užsiėmė didmenine ir mažmenine prekyba. Principą „perki pigiau – parduodi brangiau“ lietuviai perprato dar sovietiniais laikais, nors tada ši veikla, tapusi galimybe prisidurti papildomų pajamų prie „valdiško“ atlyginimo, buvo draudžiama ir net nusikalstama. Tad nebelikus draudimų spekuliantai – taip paniekinamai buvo vadinami „perku – parduodu“ versliukus sukę apsukruoliai – suskubo ją legalizuoti. Staigūs jų praturtėjimai buvo grįsti pažintimis su „reikalingais žmonėmis“ ir milžinišku kainų tarp Rytų ir Vakarų skirtumu.

Užsidirbę pirmuosius milijonus, naujieji lietuviai nelabai žinojo, ką su jais daryti. Persiorientuoti ir pakloti pamatus stabiliam verslui daugeliui jų tiesiog pritrūko kvalifikacijos.

Atskiras ir išskirtinis fenomenas tuomet buvo ir Gariūnų turgus, kuriame prekiavo ir apsipirkinėjo visa Lietuva. Tai buvo masinio verslininkavimo laikai, kai, norėdami prisidurti prie infliacijos apkandžioto atlyginimo, Gariūnuose prekiavo ir mokytojai, ir medikai, ir mokslų daktarai.

Panašiu metu prasidėjo ir sandėlinė prekyba bazėse – miesto pakraščiuose esančiuose sandėlių masyvuose. Ten savo verslą pradėjo ne vienas solidus šių dienų verslo veteranas. Lentynos tose bazėse lūždavo nuo įvairiausių prekių, kai miesto parduotuvėse trūko visko.

Ilgai drausta energija prasiveržė su didžiule jėga. Buvo leista kurtis ir  kooperatyvams. Tiesa, iš pradžių, 1987–1988 m., jų Lietuvoje buvo užregistruota palyginti nedaug – vos keturiolika. Žmonėms tiesiog sunku buvo patikėti, kad privačiu verslu leidžiama verstis legaliai.

Šiandien žmonių, galinčių pasigirti, kad jų kooperatyvas buvo pirmasis Lietuvoje, yra ne vienas. Registruojami jie buvo pagal žmogaus gyvenamąją vietą. Pirmuosius kooperatyvus, pažymėtus Nr.1, Vilniuje įregistravo verslininkas Šarūnas Davainis, Kaune – Arvydas Štašaitis. „Stiklių“ savininkų Romo Zakarevičiaus, Anos ir Aleksandro Ciupijų šeimos kooperatyvas Vilniuje buvo antras, o „Garsų pasaulio“ savininko Vytauto Vainikonio užregistruotas penktu numeriu.

Š.Davainio, kuris daugeliui dabar asocijuojasi pirmiausia su prabangiu gintaro pasauliu, verslas iškilo ant Sąjūdžio bangos. Trispalvės vėliavėlės, lipdukai, gairelės didžiųjų mitingų laikais buvo ta prekė, kurią žmonės stvarstė kaip šviežias bandeles. Per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose jis įkurdino ir pirmąjį Lietuvoje prekybos kioską.

„Vos tik Gorbačiovas leido, kitą dieną nuėjau ir įregistravau. Buvo 1989-ieji. Man nuo vaikystės rūpėjo turėti savą kapeiką. Visko teko išbandyti – ir anglis kroviau, ir džinsais, plokštelėmis prekiavau. O rimtesni reikalai prasidėjo, kai susidomėjau šilkografija. Ant paprastų marškinėlių spausdindavau įvairius užrašus, tuo metu populiarių atlikėjų atvaizdus“, – prisimena Š.Davainis. Būtent šilkografija, įvaldyta dar gūdžiu sovietmečiu, „perestoikos“ laikais padėjo jam susikrauti pradinį kapitalą.

Š.Davainiui pažįstami fizikai sukonstravo stakles priklijuojamiems vienkartiniams „klipsams“ (auskarams) gaminti. Vienu kartu išeidavo atspausti 50 vienetų, o pora kainavo tris rublius. „Dabar užsiimu išskirtiniais dalykais, bet tuo metu vadovavausi principu: geriau už mažiau, bet dideliais kiekiais. Tuos „klipsus“ man klijavo pusė Vilniaus, o pažįstami žydai išvežiodavo po visos Sovietų Sąjungos galanterijos parduotuves. Beje, jie apie mane sakydavo: tu blogiau nei žydus, tu – kaip du žydai, – juokiasi verslininkas. – Man būdavo gėda eiti į paštą atsiimti pinigų. Pensininkei atskaičiuoja 60 ar 80 rublių, o man – 200 tūkstančių. Susitardavau su paštininke, ji trumpam uždarydavo skyrių ir aš ramiai, be pašalinių akių, pasiimdavau savo pinigus. Susidėdavau juos į polietileninį maišą – visada taip nešiodavau pinigus, kad neišsiskirčiau.“

Dar vieną verslininkų tipą ir sluoksnį suformavo 1990–1991 m. prasidėjusi čekinė privatizacija, kai valstybės turtą buvo nuspręsta „visiems po lygiai“ išdalyti čekių pavidalu ir taip sukurti privatų sektorių. Tačiau, kaip yra sakęs pats Privatizavimo komisijos pirmininkas ekonomistas prof. Eduardas Vilkas, privatizacija Lietuvoje davė vieną visiškai nelauktą rezultatą – didelį kapitalo koncentracijos laipsnį: „Atrodė, kad čekinė privatizacija sukurs „liaudies kapitalizmą“, tačiau realiai kapitalas susikoncentravo keliolikos pramoninių finansinių grupių rankose. Atrodo, kad tam nėra kito paaiškinimo, kaip netikėtai atsiradusi galimybė užsidirbti daug pinigų iš Rusijos žaliavų reeksporto esant didžiulėms kainų žirklėms.“

Kol dauguma nepriklausomos Lietuvos piliečių kraipė galvą ir nežinojo, ką daryti su tais už dyką gautais čekiais, lyg grybai po lietaus ėmė kurtis neformalios investicinės akcinės bendrovės (IAB), pusvelčiui supirkinėjusios investicinius čekius ir urmu privatizavusios įmones visoje Lietuvoje. Garsiausios iš jų buvo EBSW, „Inbūstas“, „Hermis“, Lietuvos Vakarų pramonės ir finansų grupė, vienintelė iki šių dienų iš jų išlikusi „Invalda“. Šios šešios pagrindinės grupės kontroliavo apie 42 proc. visų IAB įsigyto privatizuoto valstybinio turto.

Pasak E.Vilko, daugelis privatizuotų įmonių buvo netinkamai naudojamos ir sužlugo per keletą mėnesių. Kai kurie privatizuotojai ir negalvojo jų naudoti pagal paskirtį, tikėdamiesi uždirbti perparduodami jas užsieniečiams, kurių dalyvavimas privatizavime tuomet buvo ribojamas. Kai to nepavyko padaryti, apsukresnieji gavo pinigų iš bankų, naudodami įmones kaip užstatą, kuris paskui pasirodė nieko vertas, nes įmonės nustojo funkcionavusios.

„Negalima sakyti, kad priimant privatizacijos įstatymus 1991 m., Lietuvoje niekas nesuprato, jog valstybės turto išdalinimas „veltui ir po lygiai“ savaime užprogramuoja ekonominį neefektyvumą. Tačiau čekių išdalinimas po lygiai nereiškia lygių turto dalybų. Juos galima palyginti su bilietu, duodančiu teisę įeiti į patalpą, kurioje vyksta dalybos. O ten – kas ką pagriebs“, – yra sakęs E.Vilkas.

Taip iš dalies viskas ir vyko: griebė, kas ką gali. Vieni milijonieriais jautėsi ilgiau, kiti trumpiau.

Viena stambiausių tikros kapitalistinės sėkmės figūrų tapo A.Stašaitis. Lietuvos verslo aušra neatskiriama nuo šio prieštaringai vertinamo verslininko. Jo pavardė kone kasdien buvo linksniuojama per televiziją, dienraščių puslapiuose mirgėte mirgėjo su šiuo verslininku siejamos istorijos.

Pirmuosius didesnius pinigus A.Stašaitis uždirbo „kaunietiškai“ – augindamas nutrijas, lapes, audines ir pardavinėdamas jų kailio kepures bei kailinius Rusijoje. Vėliau į verslo aukštumas jis ėmė kopti ne po žingsnelį, o peršokdamas po kelis laiptelius. Ir sparčiai pasiekė jo olimpą.

„Kokios buvo aplinkybės? Revoliucija su naujos santvarkos pažadu. Tačiau revoliucionieriams nebuvo kada jį tesėti, tad kaip pakeisti santvarką, galvas sukome mes kartu su bendraminčiais. Buvo juridinių problemų – dar ilgai galiojo kai kurios anos santvarkos baudžiamojo kodekso nuostatos. Be to, nebuvo jokios bankinės sistemos. Kaip atsiskaityti su Rusijos, Vokietijos įmonėmis? Buvo tik galimybė susikrauti į lagaminą pinigus, auksą ar deimantus, ir vykdavome su jais į vieną ir į kitą pusę. Įstatymų požiūriu buvome nusikaltėliai, kontrabandininkai. Bet aš ir kiti entuziastai nenorėjome sėdėti ir laukti, kol bus priimtas naujas baudžiamasis kodeksas, kol Lietuva prisijungs prie SWIFT’o. Norėjome daryti verslą, užsidirbti – vieni dėl to žuvo, kiti buvo pasodinti į kalėjimą ar juo gąsdinami“, – taip laukinio kapitalizmo etapą prisimena A.Stašaitis.

Lagaminai su pinigais jam neatrodė pati geriausia atsiskaitymo su užsienio partneriais galimybė, tad ėmėsi pats kurti finansinę infrastruktūrą – įkūrė Žemės banką, daugybę kitų finansinių bendrovių (Kapitalistų klubą, JAV ir Lietuvos įmonę „Baltikam“, draudimo kompanijas „Sveik-uoliai“, „Mūsų senoliai“ ir kt.). A.Stašaitis ne dienomis, o valandomis turtėjo iš jų renkamų indėlių – milijonieriumi tapo vos per dvejus metus. Žlugus Žemės bankui, kurio valdybos pirmininkas jis buvo, atsibudo Lietuvos teisėsauga. Skandalingojo verslininko finansinės bylos sugulė į storiausius tomus. Daugelyje to meto tiriamų finansinių aferų figūravo ir jo pavardė.

Prie tuometinio verslo elito save priskyrę veikėjai demonstravo šiais laikais jau sunkiai įsivaizduojamą panieką valstybei. Buvo deklaruojama, kad mokesčių mokėti nereikia, esą jie patys, be valstybės tarpininkavimo, nuspręs, kam ir kaip padalyti pinigus. Dėl atsisakymo mokėti mokesčius A.Stašaitis 1994-aisiais atsidūrė už grotų ir nelaisvėje praleido penkerius su puse metų. Vėliau jis pabandė išsiplauti savo mundurą – 2002 m. Europos Žmogaus Teisių Teisme Strasbūre laimėjo bylą ir iš Lietuvos prisiteisė daugiau nei 100 tūkst. Lt.

Išėjęs iš kalėjimo A.Stašaitis stengėsi grįžti į rimtesnį verslą – bandė privatizuoti Birštono sanatoriją „Versmė“, tačiau, kaip pats teigė, to padaryti neleido Algirdo Brazausko Vyriausybė, išbraukusi sanatoriją iš privatizuojamų objektų sąrašo, tad dirbo Ukrainoje – tiek su Vladimiro Romanovo, tiek su „Vilniaus prekybos“ projektais.

Šiandien didysis kapitalistas sakosi ramybės uostą suradęs Birštone – čia jis jau kelinti metai turi nedidelę įmonę „Birštono Nemunas“, kurioje pats moko žmones irkluoti bei vairuoti upėmis plaukiojančius laivus. Širdžiai miela veikla, tačiau mastais nė iš tolo neprilygstanti prieš du dešimtmečius užaugintai verslo imperijai.

„Ant nieko nepykstu. Tokia buvo aplinka, tokia verslo terpė. Galėjau nebent emigruoti, kurti verslą ten, kur tam buvo normalios sąlygos. Kodėl neišvažiavau? Čia man buvo įdomu. Net ir išėjęs iš kalėjimo priėmiau sprendimą, kad lieku Lietuvoje, nesvarbu – žūsiu ar kitaip būsiu sunaikintas, bet lieku. Kliūtys man reiškia ne baimę, ne nusivylimą. Žinau, kad žmogaus stiprybė atsiranda jas įveikiant, kad didžiausias pamokas suteikia klaidos ir pralaimėjimai. Sunkumai man yra natūralus vystymosi procesas“, – tikina A.Stašaitis.

Beje, verslininko praeities byloje taškas dar nepadėtas, tad šokinėti per kliūtis jam tenka ir šiomis dienomis. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba ir prokurorai išsiaiškino, kad 2001–2006 m., būdamas Neįgaliųjų sporto draugijos prezidentu ir viceprezidentu, A.Stašaitis iš 44 neįgaliųjų sportą remiančių bendrovių surinko beveik 14 mln. Lt ir juos iššvaistė. 58-erių metų Lietuvos kapitalizmo pradininkas gali vėl atsidurti už grotų.

Kitaip investiciniais čekiais pasinaudojo ir pagrindus savo verslo imperijoms sukūrė „VP dešimtuko“, koncerno „MG Baltic“ ir kitų šiandien klestinčių lietuviško verslo korporacijų savininkai – tuomet jauni, išsilavinę žmonės, greičiausiai ne be verslininko gyslelės ar talento.

Pasinaudoję privatizacija į savo rankas stambias žaliavų įmones – Jonavos trąšų gamyklą „Azotas“, „Akmenės cementą“ tuomet perėmė jų vadovai. Jie sugebėjo ne tik išsaugoti įmones, bet ir jas išplėtoti, paversti konkurencingomis laisvosios rinkos sąlygomis.

Tačiau didžioji dalis privatizuotų įmonių, pasak L.Gadeikio, neturėjo jokių šansų išgyventi rinkos sąlygomis, nes buvo negyvybingos, milžiniškos, pritaikytos uždarai sovietinės ekonomikos sistemai, todėl rinkos ekonomikos sąlygomis buvo pasmerktos. „Struktūriškai didžioji dalis pramonės, kaip ir kolūkiai, buvo pasmerkta sugriūti. Išliko viena kita įmonė, ir tai nemaža dalimi lėmė talentingi vadovai, tokie kaip „Achemos“ koncerno prezidentas Bronislovas Lubys, buvęs „Snaigės“ generalinis direktorius Antanas Andriulionis ar „Švyturio“ vadovas Algimantas Stanaitis, sugebėjęs darbuotojus įtikinti neparduoti savo akcijų, kol jų nenupirks investuotojai iš užsienio. Todėl po to, kai Danijos alaus bendrovė „Carlsberg AS“ už akcijas sumokėjo beveik 200 mln. Lt, Klaipėdoje atsirado keliolika milijonierių daugiau“, – pasakoja L.Gadeikis.

Panašiu metu kartu su nepriklausomybės atkūrimu savo verslus nuo stalo kabinete pradėjo kurti į verslą iš samdomo darbo pasukę Robertas Dargis, „Eikos“ grupės valdybos pirmininkas, Arvydas Avulis, „Hanner“ vadovas, veterinarijos gydytojo specialybę įsigijęs, bet niekuomet pagal ją nedirbęs įmonių grupės „Linas Agro Group“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius Darius Zubas, 1991 m. įkūręs įmonę „Linas ir viza“ ir pradėjęs lietuviškų rapsų eksportą į Vakarų Europą, bei kiti tos kartos verslininkai.

Kaip sako L.Gadeikis, tie naujieji verslai radosi taisyklingai, tai yra radę nišą ir savo kelią. Kaip vėliau ir lietuviškos aukštųjų technologijų – biotechnologijų, lazerių, informacinių technologijų įmonės, naujausius mokslo, technologijų pasiekimus sugebėjusios paversti konkurencingu verslu.

„Pavyzdžiui, metalo konstrukcijų įmonė „Arginta“. Atrodytų, tokia tradicinė pramonės šaka, bet sugeba konkuruoti pasaulyje, konstrukcijas gamina net Indijos metro stočiai. Arba Danas Tvarijonavičius ir jo įmonė „Amilina“. Žmogus sugebėjo rasti savo verslo pranašumą – nepardavinėti grūdų kaip žaliavos, bet gaminti iš jų krakmolą, sirupą ir taip kurti pridėtinę vertę“, – sėkmingo verslo pavyzdžius mini L.Gadeikis.

Iš tiesų šie žmonės, kaip ir dauguma ne vienus metus „Veido“ renkamų Metų vadovų bei kandidatų į juos, yra savo verslo kūrėjai, ne tik atradę unikalių verslo idėjų, bet ir sugebėję jas įgyvendinti, pasinaudodami naujausiais mokslo laimėjimais sukūrę inovatyvias technologijas ir radę joms rinkų. Jie – šiuolaikiniai antrepreneriai, savo idėjas paverčiantys verslu, kuriančiu visuomenei pridėtinę vertę.

Ar galima to išmokti?

A.Chmieliauskas sako, kad yra įvairių požiūrių ir jie visi turi teisę gyvuoti. Kai kurios verslininkui būdingos savybės yra įgimtos, kai kurių dalykų galima išmokti. Bet svarbiausia – reikia nebijoti pabandyti.

„Jei manai, kad gali būti geras vadovas ar verslininkas, – pabandyk. Kam galvoti, ar tai įgimta, ar įgyjama. Reikia pabandyti. Todėl geros verslo mokyklos, taip pat ir ISM, sudaro galimybę studentams išbandyti savo verslo idėjas. Turime įkūrę inovacijų bazę, čia studentai gali įkurti savo įmonę ir idėją įgyvendinti nuo pradžių iki galo“, – pasakoja A.Chmieliauskas.

Pasak jo, dabar kyla poreikis būsimuosius verslininkus mokyti ne tik matematikos, finansų, ekonomikos – dalykų, kurie leistų jiems priimti teisingus techninius sprendimus. Verslo sprendimai šiandien turi būti ne tik teisingi aritmetiniu požiūriu, bet ir atitikti visuomenės vertybes bei interesus. „Didžiųjų duomenų („Big date“) amžiuje žmogui reikia duoti ne tik techninių instrumentų. Didelę prasmę įgyja pamatai, ant kurių jis stovi. Nes kartais geriausias techninis sprendimas nebūna geriausias moraliniu, politiniu, etiniu, socialiniu požiūriu. Tuos dalykus šiuolaikinis verslininkas turi išmanyti. Todėl prasmę įgyja socialiniai, humanitariniai mokslai, kurie ir moko bendrų vertybinių pagrindų. Tada žmonės supranta, kad negali priimti sprendimų, kurie būtų geri tik jiems ar būtų trumpalaikiai“, – sako ISM rektorius.

Verslo vadyba šiandien negali apsiriboti savo srities studijomis. Šalia vadybos, ekonomikos, politikos disciplinų būtini mokslai, formuojantys žmogaus principus, etiką, moralę, požiūrį. Vienas be kito šiandien tai negali egzistuoti. Kaip ir verslininkas, neturintis kūrybiškumo ir nesugebantis jo atskleisti kituose žmonėse. Todėl neatsitiktinai ISM studentai studijuoja meną, o jų nutapyti paveikslai kabo ant  universiteto koridorių sienų.

Apie šiuolaikinio vadovo savybes ISM rektorius sako nieko labai naujo negalintis pasakyti. Kai kurios vadovo savybės nesikeičia tūkstantmečiais – keičiasi tik sąlygos, kuriomis tenka dirbti. Lyderystė, charizma – tai tos amžinosios vadovo savybės, kurios tiesiog turi būti priderintos prie nuolat besikeičiančių sąlygų. „Vadovo, verslininko paveikslas nėra gėlė su penkiais lapais. Jis nėra baigtinis, o įvairus, kaip įvairūs yra žmonės“, – apibendrina A.Chmieliauskas.

L.Gadeikis mano, kad verslininkai – išskirtinis visuomenės sluoksnis, sparčiausiai kintantis ir priverstas keistis, nes gyvena nuolatinių pokyčių sąlygomis.

Laukinio kapitalizmo sąlygomis ir verslo bruožai buvo laukiniai, ir verslininkams reikėjo tam tikrų būdo savybių. Pirmieji verslininkai turėjo būti avantiūristai, reikėjo daug drąsos, netgi nutrūktgalviškumo, įžūlumo, nes grėsė būti apgautam, netekti pinigų, net gyvybės. Dabar versle reikia kitokios drąsos – investuoti ir rizikuoti pinigais, ne gyvybe, matyti toli į priekį, būti išradingiems.

Jei anksčiau verslininkai buvo uždari, nekalbūs – iš dalies todėl, kad buvo reketuojami, vėliau jie ėmė puikuotis savo brangiais žaisliukais: mašinomis, namais, vilomis, medžioklėmis, moterimis. Tačiau laikai keičiasi, pokyčius išgyvena  visuomenė, keičiasi ir verslininkai. Netgi tie, kurie kažkada puikavosi prabanga, dabar jau kur kas mieliau kalba apie savo darbus visuomenės labui.

L.Gadeikis labiau linkęs tikėti teorija, kad verslumas yra prigimtinė savybė. Pasak jo, šiais laikais talentingiausiems verslininkams dirba labiausiai išsilavinę vadybininkai. Verslininkui reikia turėti idėją, o vadybininkui – mokėti tai realizuoti. „Tam ir reikalingi harvardai (prestižinis JAV Harvardo universitetas – aut. past.). Bet gali ir dešimt harvardų baigti – jei neturi sugebėjimo priekyje matyti gulinčių pinigų, joks prestižinis universitetas to neišmokys“, – įsitikinęs L.Gadeikis.

Pasak jo, versle visuomet reikėjo ir reikia to paties – matyti galimybę. Praeityje tas galimybes mes visi pastebime, o štai tikri verslininkai jas mato žvelgdami į priekį ir ten, kur jų nemato kiti.

Beje, sakoma, kad verslumas laikomas pačiu brangiausiu ištekliu pasaulyje.

Aušra Pocienė, Jūratė Kiliulienė

Nepriklausomai Lietuvai 25. Esame nepalyginti turtingesni ir laisvesni nei 1990-ųjų kovo 11-ąją. Tačiau kodėl ne taip toli pažengę, nei pavyko kitoms šalims per ketvirtį amžiaus?

1990 m. kovo 11-ąją Lietuva praleido prilipusi prie televizorių. Pagaliau – TAI įvyko!

„Džiaugsmą temdė įtampa ir nerimas – o kas „po to“? Prisimenu, buvau skeptikas, girdėdamas tuometinių ekonomikos autoritetų aiškinimus, kad atkūrus nepriklausomybę netrukus gyvensime kaip švedai. Bet kad po metų kitų bus toks gilus ūkio nuosmukis ir sunki kova už būvį – nelaukiau, neįsivaizdavau“, – ano meto nuotaikomis dalijasi Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius dr. Zenonas Norkus, kurio lyginamosios istorinės sociologijos veikalai sulaukė tarptautinio susidomėjimo.

Šiandien mūsų gyvenimas, kad ir kurią sritį paimtum – laisvę reikšti savo įsitikinimus, galimybę keliauti po pasaulį ar parduotuvių lentynų turinį, nepalyginamas su tuo, koks buvo prieš ketvirtį amžiaus. Tačiau lygintis norisi ne su savimi prieš 25 metus, o su kitomis valstybėmis. Galime džiaugtis, kad šiandien esame kur kas demokratiškesnė valstybė nei Vengrija, nors dar neseniai ji galėjo būti mums pavyzdžiu, bent jau ekonominiu aspektu. O valstybės finansų valdymo srityje tarptautinėje arenoje mes laikomi kur kas patikimesniais nei kokie graikai, su kuriais  – kas galėjo prognozuoti – susilyginome pagal BVP vienam gyventojui (skaičiuojant pagal perkamąją galią). Arba, anot sociologo dr. Vlado Gaidžio, ar kada manėme, kad jausimės net laimingesni už dainuojančius ir šokančius pietiečius, nors laimės lygį matuojančiose apklausose dar neseniai garsėjome kaip nelaimingiausia tauta.

Deja, pagal daugelį parametrų vis dar tebesame tarp ES autsaiderių (dažnai paskutiniame ES trejetuke ketvertuke), o buvę likimo broliai estai nemažoje dalyje tarptautinių reitingų ar indeksų jau toli nuo mūsų, beveik senųjų vakariečių kompanijoje.

Ketvirčio amžiaus mums buvo mažai nutraukti bambagyslei su tuo, nuo ko vadavomės net žmonių gyvybės kaina. Sostinės geležinkelio stoties tarptautinių maršrutų kasose moteriškės tebečiauška rusiškai. Natūralu: geležinkelio vėžė Vakarų link, kaip ir prieš 25 metus, vis dar baigiasi ties Lietuvos siena. Jau galėjome riedėti „Rail Baltica“, bet užtruko, kol politikai diskutavo, per kurio tėvoniją tiesti vėžę. Tik likus keliems mėnesiams iki nepriklausomos valstybės 25-mečio į Lietuvą atplaukė suskystintų dujų terminalo laivas simbolišku pavadinimu – „Independence“ , nutraukęs šimtaprocentinės priklausomybės nuo rusiškų dujų erą. O elektros jungtys ne į buvusią SSRS teritoriją – dar ateitis.

Maža to, naujausi politologijos mokslininkų tyrimai rodo, kad didelės dalies visuomenės sąmonėje sovietmetis atrodo labiau savas ir teisingas nei dabartinė Lietuva. O sovietmečiu tarpusias korupcijos, nepotizmo, valdininkijos savanaudiškumo tradicijas labai sėkmingai perima sovietmečiu nė negyvenusi jaunoji karta.

Kodėl sovietmečio bambagyslė tebetraukia Lietuvą atgal, lėtindama jos šiandienos spurtą? Ar kitų šalių istorijoje ketvirtis amžiaus buvo skalsesnis pažangos?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-09-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sukurti ar atkurti valstybę nelengva, bet dar sunkiau ją kurti kiekvieną dieną. Tačiau jei nors kažkelintas politikas paskaitytų intelektualų politines įžvalgas, Lietuvos raida gal būtų kryptingesnė ir spartesnė.

Lietuviams artėjant prie 1918-ųjų vasario 16-osios reikėjo net tokios diskusijos: kuri intelektualų anuomet vartota sąvoka būtų tinkamiausia įkursimam savarankiškam politiniam ir teritoriniam lietuvių tautos dariniui vadinti – tėvynė, valstija, viešpatystė, ciecorystė, valdystė, šalis, kraštas ar valstybė. XX a. pradžioje apsistota ties valstybės sąvoka. Dar sudėtingiau buvo apibrėžti ir sutarti dėl valstybės idėjos turinio.

Kaip parodė tolesnių ginčų dėl mūsų valstybės krypties 97-eri metai, prabėgę nuo 1918-ųjų vasario 16-osios, sukurti ir atkurti valstybę sunku, bet dar sunkiau ją kurti kiekvieną dieną.

„Diskusijos apie Lietuvos valstybę, prasidėjusios XX a. pradžioje ir besitęsiančios lig šiol, susijusios su skirtingu žmonių bendruomenės suvokimu, kas yra laisvė, dėl ko mes kovojame ir ko siekiame. Iš čia ir tas nusivylimas, kad ne dėl tokios laisvės kovojome. Taip buvo ir po 1918-ųjų, ir po 1990-ųjų“, – pastebi valstybės lietuviškosios sampratos tyrinėtojas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, Istorijos instituto podoktorantūros stažuotojas dr. Justinas Dementavičius.

Dažnai apie nepriklausomos valstybės siekį kalbama labai abstrakčiai, jos turinys iki galo neišsakomas. O reikia kalbėti plačiau: kas yra lietuvis, kas svarbiau – tauta ar liaudis, kuris interesas svarbesnis – ekonominis, politinis ar kultūrinis. XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos intelektualai gana aiškiai reiškė politines idėjas, kas jiems yra laisvė, kaip jie supranta asmenį, politinę bendruomenę, kas joje svarbiausia, samprotavo, kad valstybė yra daugiau nei gyventojai, teritorija ir suverenumas.

Buvo diskusijų ir apie kažkokį specifinį lietuvišką valstybės modelį. Tačiau, pasak J.Dementavičiaus, nieko ypač naujo tokiomis kalbomis nesukūrėme, nes ir negalėjome to padaryti. Graži ambicija – kad tauta turi išsiskleisti kultūriškai, bet kai kuriamos politinės institucijos, originaliems būti sudėtinga. Politiniai režimai, gerosios ir blogosios jų formos apibrėžti klasikinės politinės filosofijos, tik jie pritaikomi konkrečiame kontekste. Tad, pasak J.Dementavičiaus, svarbiausia paisyti tarpukario filosofo Stasio Šalkauskio įvardyto labai gražaus principo „momento reikalai ir principų reikalavimai“: reikia gyventi čia ir dabar, bet visuomet remtis į nekintamas dorovines nuostatas. O ~idee fixe~ apie dausuvas telieka grožinei kūrybai.

Kitas klausimas, kiek intelektualų mintys daro įtakos politikų sprendimams.  J.Dementavičius neabejoja, kad XIX a. sujudimas dėl lietuvių tautos atgimimo buvo neįmanomas be tam tikro akademinio pasirengimo ir supratimo apie naują tautos koncepciją – ne visų tautų suliejimą, o atskirtas kultūrines bendruomenes, iš kurių kyla specifinė politinė ir ekonominė tvarka. Kad tokia idėja gimtų, reikėjo tam tikro intelektinio lūžio, kurį išsakė Simonas Daukantas. Motiejus Valančius suvokė  būtinybę iškelti lietuvių kultūrą, jis išdrįso po 1863 m. sukilimo nepaklusti valdžios sprendimui dėl lietuviškų rašmenų draudimo, o tam reikėjo intelektinių pastangų įveikti tradicinį Katalikų bažnyčios paklusimo valdovui principą.

Lietuvos valstybės formavimuisi darė įtaką tai, apie ką diskutavo intelektualai, kas buvo sakoma universitetų auditorijose. Liaudininkiškoji pakraipa atėjo iš Rusijos universitetų auditorijų. Tautininkų po 1926 m. perversmo bandyta įgyvendinti politika tam tikra prasme irgi kilo iš intelektinių idėjų, pagrįsta tam tikra filosofija – autoritetų iškėlimo, žmogaus pajungimo tautos naudai. Tautininkų idėja, kad viskas turi kilti iš tautos, perimta iš Europos romantikų, tautininkai cituodavo ir fašistinės minties klasikus, kurie pagrindė tautos iškilimą. Krikščionių demokratų nemažai buvo su europinio lygio filosofiniu pasirengimu. O universiteto profesorius Mykolas Romeris sukūrė tuometę konstitucinę doktriną, kurios idėjomis remiasi ir dabartinė.

Politine mintimi europiniame kontekste prilygome kitoms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms, o intelektualų įtaka Lietuvos Pirmosios Respublikos kūrimo procese buvo didžiulė.

Atkuriant valstybės nepriklausomybę vėl neabejotinai svarbus buvo intelektinės minties tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje indėlis. Išeivijos intelektinės srovės – krikščioniškoji demokratinė ir ypač liberalioji „Santara-Šviesa“, kuri, kitaip nei katalikiškoji, bendravo su okupuotoje Lietuvoje gyvenančiais tėvynainiais, buvo atsisukusi veidu į Lietuvą, darė įtaką Lietuvos intelektualų sluoksniuose.

Tačiau, kaip pastebi J.Dementavičius, kitas klausimas, kokių minčių, politinių įsitikinimų pagrindu buvo atkurta nepriklausoma Lietuva: „Lūžis negali įvykti per vieną naktį – penkiasdešimt metų buvome mokomi kalbėti apie politiką tam tikru būdu. Galėjo tai nepatikti, tačiau tikėjimas geresniu ekonomine prasme gyvenimu lig šiol išliko svarbesnis Lietuvos valstybės tikslas nei kultūrinis klestėjimas ar principingas valstybingumo teigimas. Daugiau kalbame apie ekonominį liberalizmą, nematydami žmogiškosios dimensijos. Šiuo požiūriu vis dar esame sovietiniai.“

Pirmoji Respublika koncentravosi į švietimą, dabartinė – į materializmą

Lyginti nebe intelektinę mintį, o konkrečius abiejų Respublikų politinių lyderių veiklos prioritetus, programas ir veikimo taktiką sudėtinga, nes valstybės padėtis yra skirtinga. Skiriasi žmonių pasaulėžiūra, prioritetai, valstybės vidaus ir užsienio kryptys. Skiriasi laikmetis.

„Gal skambės keistai, bet prieškariu nustatyti valstybės politikos kryptis buvo lengviau, – lygina Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas dr. Artūras Svarauskas. – Tada vyravo du pagrindiniai tikslai – padaryti Lietuvą lietuvišką ir įgyvendinti teritorinę valstybės programą.“

Prieškariu pamatines valstybės politikos kryptis apibrėžė etninių lietuvių siekis įsitvirtinti savoje valstybėje. Didžioji dalis jų buvo valstiečiai, vertėsi žemės ūkiu, todėl miestuose ir miesteliuose nemažą procentą gyventojų sudarė kitų tautybių piliečiai – lenkai, žydai. Pastarieji užėmė reikšmingas pozicijas pramonėje, versluose. O iki 1922 m. pradėtos įgyvendinti žemės reformos nemaža dalis žemės priklausė dvarininkams, kurie buvo lenkiškos kultūros skleidėjai. Todėl dėl pagrįsto lietuvių siekio įsitvirtinti miestuose bei žemės reformos, iš esmės neatlygintinai nusavinusios dvarus, kilo etninė įtampa tarp lietuvių, lenkų, žydų. Pasak A.Svarausko, šiandieninėje Lietuvoje šios problemos neaktualios, tačiau prieškariu tai buvo vienas labiausiai lietuvių visuomenę mobilizuojančių veiksnių. Tą suprato politikai, ir visų vyriausybių uždaviniai iš esmės nesiskyrė – įsitvirtinti mieste ir sukurti tautinį ūkį.

Šalia materialinio aspekto, tas pats pasakytina apie kultūros ir švietimo politiką. Kryptis – lavinti visuomenę (XX a. trečiajame dešimtmetyje maždaug trečdalis Lietuvos gyventojų buvo beraščiai), plėsti švietimo sistemą (juk Lietuva iki 1922 m. savo teritorijoje neturėjo jokios aukštosios mokyklos) ir puoselėti tautinę kultūrą. Pastarasis aspektas ypač ryškus tapo prezidento Antano Smetonos valdymo metais ketvirtajame dešimtmetyje.

Tad, kaip pabrėžia A.Svarauskas, prieškario Lietuvos politinis elitas akivaizdžiai skyrėsi nuo dabartinio savo požiūriu į švietimo sistemą: „Dabar vyrauja sausą pragmatizmą ir materializmą konstruojančios veiklos kryptys. Kitaip tariant, aukštasis mokslas ir apskritai išsilavinimas matomas daugiausia per verslo, pajamų ir kitokių materialinių dalykų aspektus. Prieškariu daug dėmesio buvo skiriama ne tik šioms sritims, bet ir humanitariniam visapusiškam piliečio lavinimui, kuris leido turėti platesnę pasaulėžiūrą ir neapsiriboti tik pinigų kalimu.“

Kitas veiksnys, išskiriantis abiejų Respublikų politinio elito veiklos kryptis ir jos programas, – teritorinis valstybės aspektas. Pasak A.Svarausko, prieškariu iš esmės visa Lietuvos užsienio politika buvo paremta ant dviejų polių – Vilniaus ir Klaipėdos. Lietuvių siekis turėti šiuos miestus lėmė santykius su kaimyninėmis valstybėmis ir didžiosiomis Europos galiomis.

Pirmiausia – Klaipėda ir Klaipėdos kraštas. Kaip žinome, jis Lietuvos Respublikos dalimi autonominėmis teisėmis išbuvo nuo 1923 iki 1939 m. Klaipėda Lietuvai atiteko po Lietuvos vyriausybės 1923 m. žiemą suplanuoto ir inscenizuoto sukilimo. Tai išties drąsus, gal net avantiūristinis sprendimas, kuris Lietuvai baigėsi laimingai. Klaipėda po daugelio šimtmečių tapo Lietuvos dalimi.

Avantiūristinis jis buvo todėl, kad lietuviai Klaipėdą kariniais veiksmais perėmė ne iš vokiečių, o iš tuo metu regioną administruojančios Prancūzijos. Kitaip tariant, lietuviai formaliai ėjo į konfliktą su viena iš Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojų ir didžiąja Europos valstybe. Todėl Lietuvos politinio elito sprendimas ginklu prisijungti Klaipėdą buvo iš tiesų drąsus. Akivaizdu, kad kitaip pasielgti lietuviai negalėjo: Lietuva be Klaipėdos – valstybė „be plaučių“.

Vilniaus krašto klausimas buvo dar svarbesnis. Vilnius, kitaip nei Klaipėda, svarbus ne tiek ekonominiu, kiek moraliniu požiūriu. Tai Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, pagrindas – istorinė Lietuvos sostinė dar nuo didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų. Tačiau nuo 1920 iki 1939 m. rudens ji buvo Lenkijos dalis, todėl, kaip primena A.Svarauskas, visų Lietuvos vyriausybių, atskirų politikų ir kiekvieno susipratusio lietuvio pagrindinis tikslas („programa“) tarpukariu buvo susigrąžinti istorinę sostinę. Šis programinis teiginys raudonu siūlu driekiasi per visą tarpukarį. Raudonu dėl to, kad nemaža Lietuvos politinio elito dalis, ypač ketvirtajame dešimtmetyje, kai pradėjo ryškėti Hitlerio ekspansija Europoje (ir tapo aišku, kad vienas jo taikinių – Klaipėda), Vilniaus krašto grąžinimą siejo su SSRS.

Dabartinėje Respublikoje šių problemų nėra, todėl ir kai kurios politinės programos, tiksliau, idėjos, yra tolimos prieškario Respublikos nuostatoms. A.Svarauskas tai argumentuoja tokiais pavyzdžiais: vargu ar kas tarpukariu (ypač XX a. ketvirtame dešimtmetyje) Lietuvoje būtų supratęs idėją apie Lietuvos veiklos krypčių orientaciją į buvusias LDK teritorijas, nes tai prieštarautų tautinės valstybės modeliui. Taip pat mažai kam tada buvo priimtina Lietuvos politikos orientacija į Skandinavijos valstybės.

Skirtumas tarp dviejų Respublikų politikų ir visuomenės juntamas požiūryje į lietuvius, kurie gyveno ir dirbo iki nepriklausomybės paskelbimo 1918 ir 1990 m. XX a. ketvirtame dešimtmetyje kalbų apie tai, kad dalis lietuvių tarnavo carinės Rusijos ar kaizerinės Vokietijos okupacinėse struktūrose, beveik neliko. Šiandieninėje Respublikoje kolaborantų (tikrų ir tariamų) paieškos yra labai gyvas ir efektyvus kai kurių politikų programinis veiklos variklis.

Panašumų abiejų Respublikų lyderiai turėjo ir turi sprendžiant lietuvių emigracijos klausimus. Kaip ir prieškariu, lietuviai yra viena labiausiai emigruojančių Europos tautų, tačiau aiškios strategijos, kaip tvarkyti šį klausimą, tada nebuvo. Nėra ir dabar. Pripažįstama, jog tai vienas probleminių klausimų, dažnai jis iškyla į viešąją erdvę, dauguma pasisako, kad tai negatyvus reiškinys, tačiau veiksmingų sprendimų, ką daryti, kad jis mažėtų, neatrandama.

A.Svarauskas primena, kad prieškariu Lietuvos politiniams lyderiams, ypač XX a. trečiajame dešimtmetyje, labai didelę įtaką turėjo Katalikų bažnyčia. Dvasininkai užėmė aukštus politinius postus – buvo ministrai, Seimo nariai. Jie darė ženklią įtaką ir švietimo sistemai. A.Smetonos valdymo metais pasaulietinės valdžios santykius su dvasine valdžia pradėta keisti, tai yra imta brėžti riba tarp šių dviejų valdžių (dėl to buvo kilęs nemenkas konfliktas), tačiau Lietuvoje Bažnyčios įtaka valstybei išliko reikšminga.

Lietuva tarpukariu buvo bene vienintelė Europos valstybė, kurioje nebuvo įvesta civilinė metrikacija. Kitaip tariant, gimimo, santuokos, mirties aktai buvo registruojami tik bažnyčiose. Politiniai lyderiai nedrįso keisti šios situacijos – stokojo ryžto. Kaip žinome, katalikiškas mokymas netoleravo skyrybų, todėl paradoksalu, bet šalis tada buvo vienintelė Europoje, kurioje nefiksuota nė vieno oficialaus skyrybų atvejo. Žmonės šių procedūrų atlikti ar antrąkart tuoktis vykdavo į kaimyninę Latviją ar autonominį Klaipėdos kraštą. Ši kasdienio gyvenimo problema kėlė dalies visuomenės nepasitenkinimą valdžia. Dabartinė valdžia su tokia dilema nesusiduria.

Skirtumai tarp abiejų valstybių lyderių juntami ir kitais aspektais. Valdant valstybę A.Smetonai, Lietuvos politika kone visais klausimais iš esmės buvo nuosaiki, buvo pasisakoma už stabilumą, vengiama radikalių pokyčių. Dabar Lietuvos strategai nori pristatyti valstybę kaip drąsią ir aktyvią. Aktyvumas yra gerai, tačiau kartais tas aktyvumas nukreipiamas ne ta linkme, kuria reikėtų.

Galų gale amžinas klausimas: ar anuomet, prieš 97-erius metus, įkurdami Lietuvos valstybę ir 1990 m. ją atkurdami pasirinkome teisingiausią jos raidos koncepciją? Kaip kaimynei Estijai pavyko mus aplenkti pagal daugelį kriterijų? „Estijoje net sovietmečiu buvo daugiau intelektinės laisvės. O atgavę nepriklausomybę – gal dėl tarpukariu stipresnės pilietinės visuomenės – jie sugebėjo labiau remtis tarpukario patirtimi atkurdami to meto struktūras, daugiau investuoti į jaunimą, kuris tam tikru būdu nebuvo nutraukęs saitų su tarpukario tradicija“, – lygina J.Dementavičius ir pateikia kelis pavyzdžius.

Mūsų universitetinė struktūra – tai šiek tiek reformuota sovietinė. Estai reformavo universitetus pagal Vakarų Europos modelius, kartu išlaikydami savo tradicinę tarpukario struktūrą. Estiškos studentiškos korporacijos aktyvios ugdant jaunimą, tai vienos iš pilietinių struktūrų. Pas mus studentų atstovybė – didžiulė biurokratizuota struktūra, kuri imasi viską daryti už studentus, o pačių studentų iniciatyvos čia nedaug.

„Estai kryptingiau pataisė savo valstybės kelią. Mes esame per daug tolerantiški savo netolimai praeičiai“, – mano J.Dementavičius.

Politinio elito kokybė: formalūs rodikliai geresni nei veiklos rezultatai

Politikos turinį iš dalies lemia politinio elito kokybė. A.Svarausko vertinimu, skirtumas tarp prieškario ir dabartinio Lietuvos politinio elito kultūriniu, kitaip tariant, inteligentiškumo, erudicijos požiūriu – pastebimas. Pirmaisiais abiejų Respublikų kūrimosi metais į valstybės valdymą įsitraukė įvairių žmonių, tačiau praėjus keliems dešimtmečiams pastebima, kad į Lietuvos parlamentą patenka keistų personažų, o tai kartais atsispindi Seimo ar Vyriausybės veikloje.

Vis dėlto A.Svarauskas primena, kad šie politikai atstovauja juos išrinkusiems piliečiams, o XX a. ketvirtojo dešimtmečio Lietuvoje piliečiai iš esmės jokios balsavimo teisės neturėjo. „Valstybę valdė prezidentas ir jam nuolankūs, tačiau nebūtinai kompetentingi politiniai lyderiai. Tada buvo reikšminga ir asmeninių, giminystės ryšių įtaka valstybės politikai. Kita vertus, kad ir kaip vertintume aukščiausio lygio politikų veiklos kryptis, tarpukariu, jau ketvirtajame dešimtmetyje „subrendus“ tautinei valstybei, jos politinių lyderių tonas, pavyzdžiui, užsienio politikos srityje, buvo daug santūresnis nei dabar“, – vertina A.Svarauskas.

Lygindama politinio elito struktūrą, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė dr. Irmina Matonytė kaip didžiausią skirtumą nurodo tai, kad tarpukario Lietuvoje didžiulis santykinis politinis svoris buvo agrarinio intereso. Anuomet valstiečiai liaudininkai ar jiems prijaučiantieji sudarydavę trečdalį ir daugiau parlamento, o dabartiniuose Seimuose šiam interesui atstovaujančiųjų labai nedaug.

Kitas skirtumas: tarpukario Lietuva buvo valdoma tautininkų, bet Seimo narių tautinė įvairovė buvo didesnė, maždaug dešimtadalis ir daugiau narių – ne lietuviai: kokie trys–penki lenkai, šeši septyni žydai, po kelis vokiečius ir rusus (o Seimai juk buvo daug mažesni nei dabar).

Dar vienas skirtumas: rinkimai anuomet vykę pagal proporcinę sistemą, be mažoritarinės, atskirų asmenų rinkimo, dalies, kuri dabar labai akcentuojama, nes žmonės nori rinkti asmenybes. Tarpukariu politikai buvo labiau siejami su jų atstovaujama partija, su jos ideologija.

„Jei lyginsime tarpukario Lietuvos politinį elitą su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis pagal tautinę įvairovę, buvome progresyvūs, o pagal profesinį atstovavimą atrodėme prastai: kitų šio regiono valstybių parlamentuose būdavo atstovaujama dešimčiai–penkiolikai profesijų, o Lietuvoje – penkioms–septynioms. Vyravo valdininkai – jie sudarė per trečdalį narių. Laisvųjų profesijų atstovai – mokytojai, gydytojai, inžinieriai sudarė tik mažą dalį. Tiesa, teisininkams buvo atstovaujama gausiau nei šiuo metu. Dabar šios profesijos žmonės nesiveržia į Seimą, matyt, dėl profesinio išskaičiavimo, nes darbas teisinėse institucijose daug prestižiškesnis nei Seime“, – lygina I.Matonytė.

Tarpukariu politiniame elite menkai atstovaujama buvo verslininkams, bet labai gausiai – žmonėms iš kaimo, žemvaldžiams, taip pat katalikų kunigams. Tarpukario Lietuvoje jie galėjo kandidatuoti į Seimą, aktyviai dalyvauti politikoje, nors tai kontrastavo su sekuliarinėmis tradicijomis, kurios reiškėsi daugelyje modernių to meto vakarietiškų valstybių. „Žemės ir kryžiaus sindromas Lietuvos politiniame elite buvo stipriai išreikštas ir suteikė savitumo“, – pastebi I.Matonytė.

Partinėje sistemoje dominavo viena – Tautininkų partija, kitos buvo mažesnės, o dabar vyrauja daugiapartinė sistema. I.Matonytė primena, kad buvo laikotarpis, kai ši sistema kreipėsi taip, kad, atrodė, nusistovės dviejų su puse partijos sistema, bet dabar nei Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai, nei Socialdemokratų partija nebegauna daugiau kaip trečdalio balsų, o daug vietos politiniame lauke užima populistinės partijos.

Asmenybės vaidmuo, I.Matonytės manymu, dabar mažesnis nei tarpukariu. Tarpukariu jis buvo nuspalvintas A.Smetonos asmenybės ir veiklos. Dabar ir politinių asmenybių, ir galimybių joms reikštis daug daugiau. Tarpukariu buvo dvi trys interesų grupės, kurios reikšmingiau siejosi su politiniu elitu, tarp kurių svarbiausia buvo Katalikų bažnyčia. Dabar pilietinis tinklas, su kuriuo siejasi politinis elitas, gerokai didesnis ir dėl to dabartinės Lietuvos demokratinis veikimas kokybiškesnis.

Lyginantis su Vidurio ir Rytų Europos politiniu elitu tarpukario metais, I.Matonytės vertinimu, ypač didžiuotis ir gėrėtis mūsiškio išskirtinumu nėra pagrindo, nes geras išsilavinimas ir atsidavimas buvo būdingas visoms šalims, o kai kurių jų politinis elitas lenkė mūsiškį erudicija. Bet ir mūsų geopolitinės užduotys buvo kitokios, o joms spręsti reikėjo ne tiek erudicijos ir enciklopedinių žinių, kiek politinės valios ir ryžtingumo. Tad, politinio elito tyrėjos įsitikinimu, lietuviškas kaimiškas užsispyrimas kai kada buvo vertingesnis ginant valstybės interesus nei kažkoks sofistikuotas teorinis kuluarinis istorijos, menotyros detalių išmanymas.

Kokia mūsų dabartinio politinio elito kokybė Vidurio ir Rytų Europos šalių parlamentarų kontekste, galima palyginti vartant 2014 m. išleistą „Eurelite“ tęstinio palyginamojo tyrimo kolektyvinę monografiją (tarp jos autorių – dr. I.Matonytė ir dr. Gintaras Šumskas). Lietuvos parlamentinis elitas tarp kolegų, ypač čekų ar vengrų, išsiskiria aukštais formaliais išsilavinimo rodikliais (Lietuvoje sovietinių laikų diplomas prilygintas magistro studijoms, bet taip yra ir kitose šalyse). Tačiau kitas klausimas – kurios srities išsilavinimą turi į parlamentą atėję žmonės: formalus išsilavinimo kriterijus nublanksta žinant, kad Lietuvos parlamente trūksta teisininkų, vadinasi, stinga kompetencijos teisės srityje.

Lietuva iš visos Vidurio ir Rytų Europos išsiskiria menku mokytojų, švietimo darbuotojų skaičiumi. „Pedagogų, mokyklų vadovų buvimas parlamente politinio elito tyrimuose laikomas demokratinio parlamentinio elito ženklu, nes tai žmonės, kurie turi patirties rūpinantis viešaisiais bendruomenės reikalais. Klausimas, kodėl mūsų pedagogai neina į Seimą“, – politinio elito tyrimo rezultatus komentuoja I.Matonytė.

Gerąja prasme iš kitų regiono parlamentų išsiskiriame užsienio kalbų mokėjimu ir tarptautinio darbo, tarptautinės tinklaveikos patirties turėjimu: apie trečdalį Seimo narių yra turėję ilgesnės nei pusės metų mokymosi ir darbinės patirties vakarietiškos kultūros šalyse ir tik keletas – Rusijos universitetuose.

Tad formalieji rodikliai geri. Bet kažkas negerai toje mūsų rikioje, valdanijoje ar tėvykščioje, kaip valstybę vadino ankstesnių laikų intelektualai, nes vis dar neprilygstame net kaimynams nei pagal turtus, nei pagal laimingų žmonių skaičių, nei pagal gebėjimus, nei pagal pilietinį sutarimą, kur link eina mūsų valstybė. Dar blogiau – apie tai negirdėti nė bent kiek platesnio atgarsio diskusijų. Intelektualai, atlikę savo misiją Sąjūdyje, nustumti ar patys pasitraukė į politinę nuošalę. Politinių vizionieriškų veikalų sukurta, tačiau ar bent kaskelintas politinio elito narys yra apie juos girdėjęs? O Seime – kasdienės kiemo diskusijos, dažnai apie savo asmeninę gerovę ir biurokratines procedūras.

Lietuvai pasiekus tikslą tapti prestižinių ES ir NATO klubų nare tarsi praradome tolesnio siekinio orientyrą. J.Dementavičius nemano, kad čia problema – intelektualios politinės minties stygius. Daug teisės, filosofijos, politinės filosofijos veikalų parašyta tarpukariu, daug ir dabar. Tačiau anuomet intelektualų ir politinio elito bendruomenė bendravo glaudžiau. Gal kad buvo mažesnė? Bet faktas, kad dabar intelektualų įtaka politiniam elitui kur kas menkesnė.

„Visi, kurie dalyvauja politikoje, turi įsivaizdavimą, kas yra valstybė, tačiau, mano manymu, dažnai jis nėra apmąstytas, pasiduodama primityviam valstybės, kaip ekonominės gerovės siekimo, modeliui, supaprastinant, ką dar turėtų daryti valstybė. Problema – ne tiek intelektualų politinės minties stygius, kiek politinis elitas, kuris nesugeba kryptingai skaityti. Galų gale retas dabartinis politikas ir pats geba savarankiškai parašyti nuoseklų gerą publicistinį straipsnį. Daroma paprasčiau – pasitelkiami viešųjų ryšių specialistai, skelbiamos trumpos tezės, kurios politikų išmokstamos mintinai“, – konstatuoja J.Dementavičius.

Beje, tos tezės dažniausiai būna ekonominėmis temomis. Tai labiausiai ir rūpi žmonėms, nes, pasak J.Dementavičiaus, vis dar esame ūkininkai, tad ekonominis ūkininkiškas mąstymas mums aktualesnis nei pilietinis. Visuomenės pilietinis indeksas per pastaruosius metus vėl sumažėjo, o tai rodo, kad, nepaisant kalbų apie pilietinę visuomenę, kažkas ne taip su mūsų pastangomis įtraukti lietuvius į politiką, parodyti ją ne vien kaip šėtonišką, bet ir kaip, perfrazuojant filosofą Antaną Maceiną, erdvę šventiesiems. Bet kas dabar nori būti šventuoju?

J.Dementavičius pripažįsta: „Santykinai lengviau sukurti valstybę ir ją atkurti: tam reikia žmonių, kurie nori tai padaryti, ir gana aišku, kaip tai reikia padaryti. Bet valstybę nuolat kurti ir padaryti ją tokią, kokios norime, – labai sudėtinga, nes yra labai daug įsivaizdavimų, kaip tai padaryti. Valstybės kūrimas – nesibaigiantis projektas.“

Aušra Lėka

Kodėl po 24-erių nepriklausomybės metų mūsų visuomenei trūksta ir pilietinės santarvės, ir skandinaviškos gyvenimo kokybės, ir pasitikėjimo savo valstybe.

„Žmonės pasakojasi išgyvenantys neviltį. Daugelis, ypač verslininkai, sako nežinantys, kaip elgtis: valstybė reikalauja labai daug – didžiuliai mokesčiai, biurokratizmas, visokių nesąmonių prisigalvota. Nesinori vogti iš valstybės – slėpti pajamų, nemokėti mokesčių, todėl paprasčiau išvažiuoti ir verslu užsiimti Anglijoje ar kitur“, – savo klientų nuotaikas apibūdina vienuolika metų klinikinės psichologijos praktika užsiimantis Andrius Kaluginas.

Visos Lietuvos visuomenės portrete – daug tokių nevilties atgarsių. 24-ąsias savo valstybės nepriklausomybės atkūrimo metines mininti Lietuvos visuomenė ne tik, kaip sakė interviu „Veidui“ iškilus rašytojas Grigorijus Kanovičius, praradusi „draivą“, bet ir užspeitusi savo ateitį nusivylimo, pesimizmo, nepasitikėjimo valdžia bei savo ateitimi šioje valstybėje spąstuose. Prigesusios viltys dėl klestinčios valstybės ateities jau tampa tokios ateities stabdžiu.

Per 42 proc. – psichologiniai emigrantai

Jokia naujiena – Lietuva pastaruoju laiku nuolat patenka tarp ES „lyderių“ pagal sparčiausiai mažėjantį gyventojų skaičių, procentiškai didžiausią emigracijos mastą, menko gimstamumo rodiklius, populiacijos senėjimo tempus. Daugiausia dėl emigracijos, taip pat menkstančio gimstamumo ir trumpesnės nei daugelio europiečių vidutinės gyvenimo trukmės per 24-erius nepriklausomybės metus mūsų valstybė jau prarado penktadalį piliečių.

Tačiau, kaip rodo „Veido“/„Prime consulting“ šių metų sausio pabaigos apklausa, per 42 proc. miestų gyventojų – psichologiniai emigrantai. O „PZU Lietuva“/„Spinter tyrimų“ pernai atliktos apklausos duomenimis, į klausimą, kur mato geresnę savo vaikų ateitį, net 42 proc. respondentų atsakė, kad tik svetur, ir tik 14 proc. šviesesnes perspektyvas mato Lietuvoje (44 proc. neteikia prioriteto gyvenimo vietai).

Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas. politinės antropologijos specialistas Saulius Matulevičius aiškina, kad žmonės, nuolat gyvenantys vienoje vietoje, bet mintimis save siejantys su kita, kurioje tikisi geresnio gyvenimo, vadinami psichologiniais emigrantais. „Kai kurie šių žmonių net neturi konkrečių planų, kada jie emigruos, bet išgyvena vidinę frustraciją, nuolat galvoja, kad reikėtų išvažiuoti. Tai lemia ir tam tikrą jų elgesio modelį. Žmogus ima mažai domėtis ne tik valstybe, kurioje gyvena, bet net ir artimiausia aplinka. Dažnai tokie žmonės neprisitaikę darbo rinkoje, o užuot kėlę savo kvalifikaciją ir ieškojęsi darbo, jie „atriša“ save nuo šios vietos manydami, kad jie čia nieko negali padaryti. Tad ieško, o dažnai – tik laukia galimybės kažkur išvažiuoti“, – psichologinių emigrantų tipologiją apibūdina S.Matulevičius.

Jo pastebėjimu, tokių žmonių įspūdis apie emigraciją labai fragmentiškas: jų svajonė apie geresnį gyvenimą susideda ne iš realių komponentų, o iš poreikio patenkinti gilią frustraciją, jie nuolat skaito portaluose ar stebi per televizijas emigrantų sėkmės istorijas ir tikisi jas pakartoti. Taip, sako S.Matulevičius, sėkmės istorijų yra. Tačiau studijuodamas Kembridžo universitete iš lietuvių emigrantų jis girdėjo ir daug kitokių. „Bet kai bandau kai kuriems apie emigraciją svajojantiems žmonėms perpasakoti kitas konkrečias istorijas – daug baisesnes, iki nužmogėjimo lygmens, jie sako, kad aš išsigalvoju“, – pasakoja S.Matulevičius, ragindamas atkurti informacijos balansą.

Psichologinių emigrantų būsena vis prastėja: dažniausias scenarijus, kad laikas bėga, o žmogus neturi jokio konkretaus projekto, kaip jis taikysis prie darbo rinkos, nei Lietuvoje (nes su ja savo ateities nesieja), nei svetur, pavyzdžiui, nemoka ir nesimoko užsienio kalbų. „O kai tokia psichologinė būsena, tokia frustracija, apima sentimentalios svajonės apie geresnę valdžią, kuri ateitų ir vienu smūgiui viską šioje šalyje sutvarkytų, nes joje labai sunku ar beveik neįmanoma gyventi“, – tipišką psichologinį emigrantą apibūdina S.Matulevičius.

Prisiminus „Veido“/„Prime consulting“ apklausos rezultatus, kad tokios būsenos žmonių didmiesčiuose – per 42 proc., tad mažesniuose miesteliuose ir gyvenvietėse, tikėtina, dar daugiau, nesunku prognozuoti ateitį valstybės, kurios beveik pusė gyventojų vegetuoja joje, bet ateities planų su ja nesieja. Tad, tikėtina, tokie dėl savo būklės ir savijautos ant viso pasaulio pikti psichologiniai emigrantai ir išrenka į valdžią tokius vienu smūgiu visas problemas išspręsti žadančius politinius veikėjus. O po mėnesio kito jau patys ant jų burnoja, nes stebuklo neįvyko.

Valdžią rinks ir prioritetus valstybei diktuos senoliai

Psichologas A.Kaluginas nevyniodamas žodžių į vatą žmonių kvailumo pasireiškimu vadina tai, kad visus politikus žmonės apšaukia vagimis, nepasigilinę, kas kur ką konkrečiai daro.

Užburtas ratas: beveik mažiausiai ES pasitikime politikais (nes tikrai daugelis jų pasitikėjimo neužsitarnavę), tačiau daug padorių žmonių į politiką ir neina todėl, kad išvengtų visuomenės paniekos. Naujausios tendencijos tai dar kartą patvirtina: Teisingumo ministerijos praėjusią savaitę pateiktais duomenimis, partijoms priklauso 112,2 tūkstančio (tai nesiekia 3,8 proc. šalies gyventojų, arba beveik 4,5 proc. rinkėjų). Partinių piliečių per vienus metus sumažėjo beveik 2 tūkst. Beje, kai kuriose Europos šalyse partijoms priklauso ir apie 11–12 proc. rinkėjų teisę turinčių gyventojų.

Kodėl tokia vis neįgalesnė Lietuvos politinė klasė, atsakymą diktuoja dalyvaujančiųjų rinkimuose analizė. Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, 2012 m. Seimo rinkimuose aktyviausia amžiaus grupė buvo senoliai, vyresni nei 75-erių, – iš jų balsavo beveik 72 proc., o jaunimo iki 24 metų – vos apie 16 proc., 25–34 metų – mažiau nei kas penktas. Kaip pastebi visuomenės pilietinio aktyvumo tyrėjai, jaunimas neturi vyresnei kartai būdingos pareigos balsuoti, rinkimus vertina pragmatiškesniu žvilgsniu: jei nemato, už ką balsuoti, tai prie balsavimo urnų ir neina. Nesunku prognozuoti, ką tai reiškia: žinant mūsų visuomenės demografines prognozes, senjorai vis labiau lems, kas valdys Lietuvą. Jų prioritetai – pensijos ir socialinės išmokos – bus ir valstybės prioritetai.

Jaunimo pilietinį ir politinį aktyvumą tyrinėjanti Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė dr. Rūta Žiliukaitė konstatuoja, kad ir kitų šalių jaunimui politika nelabai rūpi, net kelia tam tikrą pasipiktinimą, o pasidaro įdomesnė, kai jaunuoliai tampa brandesni, sukuria šeimą. Tačiau, pasak mokslininkės, vis dėlto kitų šalių kontekste pagal jaunimo domėjimąsi politika ir dalyvavimą joje, palyginti su vyresniais gyventojais, Lietuvoje skirtumas išties didelis – mūsų jaunimo politinė ir pilietinė apatija didesnė nei kitur.

Politinės antropologijos specialistas S.Matulevičius atkreipia dėmesį, jog jaunimo politinis svoris savaime mažėja ir todėl, kad Lietuvos visuomenėje ir dėl emigracijos, ir dėl mažesnio gimstamumo proporciškai smarkiai mažėja jaunų žmonių. O mažėjant jaunų žmonių kritinei masei, kuri visuomet yra stipri varomoji jėga, tai tampa dar vienu veiksniu, demotyvuojančiu jaunimą eiti į politiką ar bent jau būti aktyvesnį, nes jaunimas ima jausti, kad mažai ką gali pakeisti. Vis rimtesnė tampa problema, kad Lietuvos politikoje nėra šviežio kraujo, – galima sakyti, dvidešimt metų jis “neatskiedžiamas”.

S.Matulevičius neabejoja, jog ne tik prie jaunimo nenoro tapti politikais, bet ir prie visuomenės susvetimėjimo bei nusivylimo būsenos prisideda dar ir tai, kad politika labai smarkiai nutolusi nuo vertybių, kad nebuvo ir nėra teisingo santykio su istorija. „Po tokio istorijos laikotarpio, kokį išgyvenome, kaltieji turėjo atsiprašyti, nuskriaustieji turėjo atleisti ir kartu sutarti, kad einam pirmyn. Bet šių žingsnių nebuvo padaryta, tad ir toliau, atsiprašau už tokį žodį, riaugėjame ir riaugėsime savo negatyvumu. Štai Estija nedviprasmiškai įvardijo praeities etapą – kas tai buvo, ir po to sėkmingai ėjo pirmyn”, – lygina S.Matulevičius.

Prieš 95 metus buvo pasirašytas svarbiausias XX amžiaus mūsų istorijos dokumentas.

Kuo labiau gilinamės į Vasario 16-osios akto istoriją, tuo labiau stebina jo signatarų drąsa: kaip jie galėjo ryžtis tokiam žingsniui, kai už langų dar kaukšėjo geležimi kaustyti okupantų batai? Tiesa, atsiras teigiančiųjų, kad ne vieni mūsų tautinio judėjimo lyderiai tada tą padarė. Tai iš dalies tiesa, nes Pirmajam pasauliniam karui baigiantis visa Rytų ir Vidurio Europa virte virė: ankstesnėms daugiatautėms imperijoms byrant, viena po kitos kūrėsi naujos ir naujo tipo – tautinės valstybės (žr. lentelę).
Kita vertus, neturime pamiršti kelių svarbių aplinkybių. Pirma, mūsų Nepriklausomybės Aktas gimė labai anksti, vienas pirmųjų, nepaisant to, kad mūsų žygio į laisvę sąlygos buvo daug blogesnės nei daugumos Rytų ir Vidurio Europos tautų – dėl itin nuožmios carizmo priespaudos, dėl spaudos, mokyklų, organizacijų draudimo, kas savo ruožtu lėmė nemažą mūsų kultūrinį ir ekonominį atsilikimą nuo daugelio Rytų ir Vidurio Europos šalių. Todėl jau vien dėl to kliūčių mūsų Nepriklausomybės Aktui paskelbti, o juo labiau – įgyvendinti atsirado kur kas daugiau nei kitiems.
Antra, kuriant naują valstybę visada daug reiškia kaimynų reakcija. Ypač nelengvas būna sienų su jais nustatymo klausimas. O mes tada turėjome gana sunkių, aštrių problemų tiek su latviais, tiek su baltarusiais, o ypač – su lenkais, jų požiūris į mūsų nepriklausomybę buvo itin priešiškas. Todėl dabar dalis mūsų istorikų svarsto, ar Vasario 16-osios aktas tuo metu buvo optimalus sprendimo variantas, o gal buvo geresnių – tiek mums, tiek lenkams ar baltarusiams? Galbūt kitokią Lietuvą tada būtų buvę lengviau sukurti? Apie šiuos nepriklausomybės kūrimo aspektus šiandien, regis, tinkama proga pakalbėti.

Santykiai su baltarusiais

Žvelgiant iš šių laikų pozicijų susidaro įspūdis, kad mūsų ir kaimynų baltarusių likimas daugelį amžių buvo panašus: iš pradžių kartu buvome LDK, vėliau, nuo 1795 m., – Rusijos imperijoje, ir mus, ir juos caro valdžia slopino, intensyviai siekė nutautinti, draudė raštą. Vis dėlto baltarusių padėtis visą laiką buvo gerokai prastesnė nei mūsų, nes jie turėjo mažiau raštingų žmonių (95 proc. visos jų tautos sudarė valstiečiai), jie nepasitikėjo savo inteligentija, menkai dalyvavo tautiniame judėjime. Todėl, istorikų vertinimu, 1914 m. tik 10 proc. baltarusių buvo nepriklausomybės šalininkai, 45 proc. simpatizavo rusams arba lenkams, o likusieji, matyt, neturėjo jokios nuomonės.
Svarbu paminėti, kad tiek mūsų, tiek baltarusių lyderiai ir aktyvūs veikėjai būrėsi daugiausia Vilniuje ir čia jiems buvo palankios sąlygos bendradarbiauti, net kurti bendras šeimas. Tačiau ši aplinkybė juos ir priešino, mat tiek vieni, tiek kiti siekė savo tautinės valstybės sostinę kurti Vilniuje.
Šią problemą buvo galima nesunkiai išspręsti sudarant bendrą lietuvių ir baltarusių valstybę, kažką panašaus į LDK – federaciją ar konfederaciją. Tą mūsų veikėjams baltarusiai atkakliai ir siūlė, žinoma, neatsitiktinai: jiems rūpėjo ne tik Vilnius, bet ir, svarbiausia, galimybė pasinaudoti toliau modernios tautos keliu pažengusios Lietuvos parama, nes savų pajėgų tam aiškiai nepakako. Kita vertus, mūsų kaimynai baltarusiai į draugus siūlėsi ne tik mums, bet ir lenkams, ukrainiečiams, net vokiečiams.
Tačiau silpni draugai ar partneriai niekam nereikalingi, ypač dar turintys nemažų pretenzijų – o baltarusių veikėjams jų netrūko. Bet toks jų blaškymasis dar labiau skaldė ir silpnino jų tautinį judėjimą. Užtat mūsų lyderių pozicija nuo pat 1905 m., tai yra nuo Didžiojo Vilniaus Seimo, buvo stebėtinai vieninga, tvirta ir pastovi: kurti valstybę etnografiniu pagrindu, siūlant į ją įsijungti tautiniu atžvilgiu mišriems Vilnijos gyventojams, garantuojant jiems kultūrinę autonomiją. Jau į 1917 m. rugsėjį sudarytą Lietuvos Tarybą buvo kviečiami baltarusiai, žydai, lenkai, bet nė vieni neatsiliepė, kitaip tariant, nesutiko dalyvauti kuriant valstybę. Maža to, kaimynai apkaltino mūsų veikėjus pagrobus iš jų Vytį: jų nuomone, būsima lietuvių valstybė iš tiesų buvo žemaičių, todėl ir jos herbas galėjo būti tik meška…

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš 95 metus, 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis, Vilniuje vyko Lietuvių konferencija, kurios išrinkta Lietuvos Taryba 1918 m. vasarį paskelbė mūsų šalies nepriklausomybę.

Svarbiausi tautų istorijos įvykiai retai kada nutinka atsitiktinai ir staiga. Paprastai tai dešimtmečius bręstantis, tūkstančių žmonių pastangomis pasiektas rezultatas, į kurį einama pakopomis ar etapais. Taip atsitiko ir su mūsų svarbiausiu XX a. įvykiu – 1918 m. vasario 16-ąja: prieš jį dar turėjo būti keli kiti svarbūs įvykiai, padėję užgimti Vasario 16-osios aktui.
Visų pirma tai Didysis Vilniaus Seimas, 1905 m. gruodį patvirtinęs, kad lietuvių liaudis jau tapo šiuolaikine tauta, pribrendusia savarankiškam politiniam gyvenimui. Jis ir buvo generalinė 1918 m. vasario 16-osios repeticija. O antroji svarbi pakopa kylant į nepriklausomybę buvo Lietuvių konferencija Vilniuje, praktiškai pradėjusi naujosios, savarankiškos ir demokratiškos mūsų valstybės kūrimą, suformuodama pirmąją jos valdžios struktūrą – Lietuvos Tarybą, vėliau pavadintą Valstybės Taryba.

Okupantai gudrauja

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse mūsų visuomenė jau buvo gerokai pažengusi į priekį nepriklausomybės link: turėjo gana pajėgių politinių partijų, gausių visuomeninių, kultūrinių organizacijų, spaudos, ryškių, energingų lyderių. Karas, ypač 1915 m. rugsėjį prasidėjusi sunki ir žiauri vokiečių okupacija, žinoma, prislopino politinį bei visuomeninį gyvenimą, tačiau visai jo nesustabdė. Tiesa, nemažai aktyvių mūsų veikėjų evakuavosi ir atsidūrė Rusijoje, tad fronto linija atskyrė juos nuo Lietuvoje likusių bendražygių. Bet šie, susibūrę daugiausia Vilniuje, stengėsi ir toliau energingai veikti. Svarbiausia jų organizacija tapo Draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti, nes kitų lietuviškų organizacijų veiklą okupantai griežtai uždraudė.
Žinoma, vokiečiai kategoriškai reikalavo, kad draugija rūpintųsi tik labdara, be jokios politikos, bet tai buvo neįmanoma. Politikos draugijai teko imtis nuo pat okupacijos pradžios, nes vos atsiradę Lietuvoje naujieji šeimininkai aiškiai simpatizavo lenkams, kurie nepraleido progos tuo pasinaudoti. Jie, gyvenantys tiek Vilnijoje, tiek Lenkijos teritorijoje, Varšuvoje nenorėjo nė girdėti apie lietuvių teises kurti atskirą, tautinę valstybę. Tokios jų nuotaikos ypač sustiprėjo, kai Vokietija 1916 m. lapkritį paskelbė atkurianti Lenkijos karalystę, ir paskyrė jai Regentų tarybą, kuri iš karto pareiškė savo pretenzijas į Lietuvos teritoriją.
Mūsų veikėjams teko gintis ir aiškinti Berlynui, taip pat vokiečių karinei vadovybei Rytuose lietuvių tautos siekius atsiriboti nuo lenkų bei gauti nepriklausomybę. Kartu jie nuolat pabrėždavo, kad „Vilnius visais atžvilgiais yra Lietuvos centras“, todėl lietuviai jo ir Vilnijos „niekuomet ir nieku būdu neišsižadės”, kad nenori “jokių santykių su Lenkų karalija, kurie būtų žalingi lietuvių ūkio gyvenimui ir jų tautinei kultūrai“. (…)

Konferencija ir jos rezultatai

Žinoma, kad karo padėties ir okupacijos sąlygomis galėtų vykti visai normalūs demokratiški konferencijos delegatų rinkimai, vilties buvo nedaug. 1917 m. rugpjūčio pradžioje sudarytas 21 asmens organizacinis komitetas konferencijai rengti. Jo vykdomasis biuras, kuriame buvo Mykolas Biržiška, Petras Klimas, A.Smetona, Juozas Stankevičius, Jurgis Šaulys, nusprendė, kad iš kiekvienos apskrities savo nuožiūra pakvies po tris–penkis autoritetingus visų luomų ir visų politinių srovių atstovus, lietuvius ar bent tokiais save laikančius. Beje, dalis jų vis dėlto buvo išrinkta viešuose susirinkimuose – kur vokiečiai apskričių viršininkai tam neprieštaravo: Onuškyje, Žagarėje, dar kai kur. Jiems kaimo žmonės palinkėjo: „Neparduokite, nepasirašykite…“
Iš viso konferencijoje turėjo dalyvauti 264 delegatai, bet dalyvavo 222, tarp jų net 66 kunigai, 65 ūkininkai, 59 gydytojai, teisininkai, mokytojai, 5 dvarininkai, 2 darbininkai, 183 valstiečiai ir tik 28 – bajorų kilmės. Tarp dalyvių buvo ne tik žymūs būsimos mūsų valstybės veikėjai, ministrai, diplomatai, vyskupai Kazys Bizauskas, Steponas Kairys, P.Klimas, Vladas Mironas, Mečislovas Reinys, Justinas Staugaitis, Jonas Vileišis, bet ir visiems žinomi kultūros atstovai: poetas Maironis, dailininkai Justinas Vienožinskis, Antanas Žmuidzinavičius ir kiti. Vokiečiai pareikalavo būsimos konferencijos dalyvių sąrašo ir keletą pavardžių iš jo privertė išbraukti. Už tai nuo jų atstovų ir šnipų dalyvavimo konferencijos posėdžiuose vis dėlto pavyko atsiginti.
Taigi 1917 m. rugsėjo 18 d. rytą Vilniaus katedroje išklausę iškilmingas pamaldas, konferencijos dalyviai pradėjo darbą vainikais ir tautinėmis vėliavomis papuošto Miesto teatro salėje, kur dabar veikia Rusų dramos teatras. Pirmiausia kalbą pasakė mūsų tautinio judėjimo patriarchas J.Basanavičius, pasveikindamas susirinkusiuosius iš visos Lietuvos ir kviesdamas nesileisti į partinius ginčus, bet „mūsų tėvynės ateities sutvirtinimą, politikos žvilgsniu – jos savistovybę nepriklausomybę apspręsti, sugrąžinti jai tą savarankiškos tautos valdymosi formą, kurią Lietuva turėjo senovėje“. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos vartotojai brangiausiai iš Baltijos šalių moka už elektrą, dują, šildymą, nes apmoka ir už A.Kubiliaus Vyriausybės lozungus.

Jei premjeras Andrius Kubilius ir jo naujai sutvertai Energetikos ministerijai vadovauti atsivestas Arvydas Sekmokas būtų gimę kinais ar bent jau prancūzais, jų politika energetikos srityje gal būtų nors kiek labiau logiška. Juk tik didelė ir labai turtinga valstybė gali imtis tokio grandiozinio projekto kaip nauja atominė elektrinė, atstumti galimybę statyti suskystintų dujų terminalą kartu su kaimynais (o tuo pačiu prarasti ir tam galėtus gauti ES pinigus) ar pleškinti brangias rusiškas dujas būstams šildyti, nors tam turime gausybę keleriopai pigesnių biokuro ar atliekų. Toks A.Kubiliaus ir A.Sekmoko apsimetimas esant gigavalstybės energetikos strategais vartotojams atsirūgo sparčiausiai iš Baltijos šalių augančiomis kainomis ir už šildymą, ir už dujas, ir už elektrą.
Nors A.Kubiliaus Vyriausybė didžiuojasi pirmoji kažką nuveikusi dėl Lietuvos energetinės priklausomybės, tačiau tai darė dažnai užmiršdama ekonominę logiką, diplomatijos privalumus ir visuomenės poreikius.

Nepriklausomybės kainą pasididinome patys
Permainų koalicijos užsibrėžtas prioritetas – siekti energetinės nepriklausomybės – atrodo garbingas. Po aštuoniolikos nepriklausomybės metų energetiškai tebebuvome priklausomi nuo tų, nuo kurių išsivadavome, ir netgi labiau nei 1990-aisiais, nes tada bent jau turėjome Ignalinos atominę elektrinę. Jei ne estų jungtis su Suomija, tebebūtume tik rusiškoje elektros grandinėje, o dujos – iš vieno ir to paties, kaip sakydavo vienas konservatorių ministras, Ivano vamzdžio.
UAB „Sweco Lietuva”, projektuojančios energetikos objektus, viceprezidentas Aidas Vaišnoras giria A.Kubiliaus Vyriausybę, pasistūmėjusią jungčių į Švediją ir Lenkiją, suskystintų dujų terminalo, naujos atominės elektrinės projektuose, apie kuriuos pastaruosius 20 metų buvo tik kalbama, bet nieko nedaroma.
Tačiau, pasak Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidento dr. Valdo Lukoševičiaus, šiuolaikinėje energetikoje akcentuojama ne nepriklausomybė, o kuo daugiau diversifikavimo galimybių, o ES plečia didžiulius energetikos tinklus neatsiribodama nuo jokių šaltinių, taip pat ir Rusijos. „Vakaruose energetikos ekspertai negali suvokti, kodėl Lietuva baidosi rusiškų energetinių išteklių. Jie klausia – ar arabai mielesni? Juk vis tiek arba nuo vienų, arba nuo kitų būsite priklausomi“, – pasakoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) prof.dr. Vidmantas Jankauskas.
ES projekte Ukrainoje dvejus metus dirbęs V.Jankauskas sako, kad iš šalies stebint labai jau prastai atrodė Lietuva, skelbusi „Gazpromui“ ultimatumus. Energetikos ministras A.Sekmokas žadėjo išsireikalauti mažesnių dujų kainų, kad ir per tarptautinį arbitražą. O paskui jau reikalavo derybų dėl kainų, siuntė derybininkus į Maskvą, bet ministerijų skyrių vedėjų lygmens, kurių, aišku, niekas nepriėmė. „Mačiau, kaip Kijevas derėjosi aukščiausiu lygiu“, – pasakoja V.Jankauskas.
Nors, priduria ekspertas, vargu ar ką būtų pavykę išsiderėti, nebent trumpalaikę nuolaidą, kokią gavo estai ar latviai, įsipareigodami dėl didesnio rusiško dujų kiekio. „Negalima sakyti, kad rusai užpyko ir mums padarė specialią kainą – skaičiuota pagal tą pačią kainos formulę, kaip kažkada buvo suderėta. Ukraina, Moldova, Užkaukazė moka tiek pat, kiek mes. Didelės šalys, kaip Vokietija, išsiderėjo kainos formulės pakeitimą gavę pigesnių skalūninių dujų iš JAV“, – aiškina V.Jankauskas. Bet jis pabrėžia: nusiderėsi ar ne, bet visos šalys žino, kad su partneriais reikia kalbėti geruoju, o ne skelbti ultimatumus. Juolab juokinga, kai mažutė valstybė špygomis bado vienintelį savo dujų tiekėją, neturėdama jam jokių alternatyvų.

Nepasitiki nei kitomis šalimis, nei privačiu verslu
Lietuvos energetikos strategai nepasitiki ne tik Rusija. V.Jankauskas primena, kad nors statyti suskystintų dujų terminalą vienai Lietuvai – didelis nuostolis, bet nenorėjome to daryti kartu su latviais, mat jie per daug draugauja su rusais. O juk ES pernai buvo skyrusi pinigų išanalizuoti, kurioje vietoje Baltijos šalims būtų geriausia statyti regioninį terminalą, kuriam būtų skyrusi lėšų. „Iš Briuselio keistai atrodo, kai nedidelės šalelytės statosi terminalus kiekviena sau, juolab skelbdamos kitokius prioritetus – kad centriniame šildyme dujų visai atsisakys. Tai kam tada du dujų terminalai?“, – stebisi V.Jankauskas. O kad tokio sprendimo autoriai puikiai supranta prasilenkę su ekonomine logika – akivaizdu: priešingu atveju, ar būtų prievolė vartotojams privalomai pirkti 25 proc. dujų iš terminalo?
Terminalo projektas nebūtų buvęs toks brangus, jei Vyriausybė ir labiau pasitikėtų privačiu verslu. Štai „Achema“ buvo pasiryžusi į jį investuoti, tam jau net buvo įsteigta įmonė, bet atėję į valdžią konservatoriai nutarė ją naikinti ir pradėti viską iš naujo.
Tad, V.Jankausko vertinimu, vartotojas mokės už dujas brangiau nei galėjo mokėti ir net pigesnės dujos nekompensuos terminalo statybos kaštų, nes visos investicijos – tik Lietuvos vartotojo sąskaita. Šalys, kurios vadovaujasi ne lozungais, daro kitaip: pavyzdžiui, estai jungčiai su Suomija pakvietė prisidėti visas baltijietes ir taip sumažino kaštus, o mes visus brangiausius objektus arba norime statytis vieni, arba bent jau prisiimame didžiąją dalį išlaidų.
Kai patys niekuo nepasitikime, visai nestebina, kad taip sunku rasti partnerių naujos atominės elektrinės projektui – praradome lenkus, iš Latvijos ir Estijos taip pat pasigirsta skepticizmo, o strateginis investuotojas – japonų „Hitachi“ neatsistebi, kad koncesijos dėl Visagino AE sutartis jau palaiminus parlamente, tas pats parlamentas netrukus nutarė skelbti referendumą, ar apskritai reikia tos atominės. Kuo baigsis referendumas, nežinia, nes valdantieji užpykdė visuomenę, nuo jos arogantiškai atsiriboję tylos siena. Vyriausybės esminiu ketverių metų darbu – naujos AE projektu – abejoja ir nemažai ekspertų.

Brangi futurologija
Energetikos konsultantų asociacijos prezidento V.Lukoševičiaus vertinimu, didžiausia šios Vyriausybės klaida – kad imtasi brangiausių infrastruktūrinių projektų, orientuotų į tolimą ateitį, nepanaudojant esamų galimybių. Štai imamasi mažiausiai 17,3 mlrd. Lt vertės naujos AE projekto, nors elektros gamybos pajėgumų turime dukart daugiau nei mums reiktų, tačiau jie nemodernizuojami ir neišnaudojami. „Kiek mokėsime už elektrą? Žinome, kiek kainuoja pastatyti AE, tad ar jos gaminamos elektros energijos kaina bus konkurencinga rinkoje? Ar nebus uždėtas koks papildomą pagalvės mokestis? Svarbiausia turėti ne atominę elektrinę, o elektros linijas, kurias po poros metų turėsime ir į Lenkiją, ir į Švediją, per Estiją jau turime ir į Suomiją“, – mano V.Jankauskas.
O kur dar prasta šlovė apie gebėjimus uždaryti senąją AE. Nors konservatorių paskirti nauji Ignalinos AE vadovai sensacingai šaukė apie pavogtą milijardą ir žadėjo proveržį AE uždarymo darbuose, šiandien nei tų vadovų, nei proveržio, nei bent vieno kalto, nei milijardo, nei atliktų darbų – tik stringančios derybos su ES dėl lėšų jiems tęsti nauju 2014-2020 m. finansavimo laikotarpiu.
Lietuva viena stvėrėsi brangaus dujų terminalo projekto, tačiau praktiškai nieko nepadarė šildymo sektoriuje pereinant prie biokuro ir atliekų deginimo, visišką fiasko patyrė ir daugiabučių renovavimo programa. „To pasekmė – tarp ES šalių skiriame didžiausią išlaidų dalį šildymui ir nesimato jokių kitokių perspektyvų. Siūlymas šilumos ūkyje atskirti gamybą ir tiekimą dar padidins kaštus. Kai neturi idėjų, kaip pagerinti situaciją, kuriamos kažkokios pertvarkų iliuzijos“, – kritikuoja V.Lukoševičius. “Vyriausybė teturi idėjųkaip Ivano Krylovo pasakėčioje – sukeisti muzikantus vietomis”, – pritaria ir V.Jankauskas.
Vyriausybė teisinasi, kad šildymas – ne centrinės valdžios, o savivaldybių kompetencija, bet A.Vaišnoras mano, kad Vyriausybė čia galėjo suformuluoti tikslus, veikti kaip moderatorius. Specialistas atkreipia dėmesį dar į vieną artėjantį terminą: „Stodami į ES esame įsipareigoję iki 2015 m. modernizuoti šilumos gamybos įrenginius, nuo 2016 m. įsigalioja nauji reikalavimai mažinti taršą. Tačiau, nors parengti projektai pertvarkyti šilumos ūkį, šilumai gaminti panaudoti atliekas, biokurą, tačiau šia kryptimi padaryta minimaliai“. O sąskaitos už šildymą gyventojams tampa nebepakeliamos.

„Point of no return“ – nauda ar žala?
Konservatoriai nuolat giriasi, kad, paveldėję energetinę priklausomybę, pagaliau ėmėsi svarbių infrastruktūrinių darbų. Tiesa, jie iš anksto užsiprogramavo, kad valdys ne ilgiau nei vieną kadenciją, mat vis kartojo: tikslas – pasiekti „point of no return“ – projektų fazę, iš kurios nebegrįžtama. Ekspertai sako, kad kai kurių „taškų“ geriau nepasiekti.
„A.Sekmokas įsitikinęs, kad viską daro labai teisingai, nesuprasdamas, kad klampina Lietuvą į didžiausią balą”, – Energetikos ministerijos darbus apibendrina V.Jankauskas. – “Šūkiai teisingi – šaltinių diversifikacija, kad nebūtume priklausomi tik nuo vieno tiekėjo. Bet ar reikia imtis tik pačių brangiausių projektų? Vyriausybė mato tik du objektus – naują atominę ir suskystintų dujų terminalą. O šių investicijų brangumas įkalkuliuojamas į gyventojų sąskaitas“, – kritikuoja V.Lukoševičius. Pamiršti atsinaujinantys šaltiniai, biokuras, esami elektros gamybos pajėgumai, atmesta galimybė terminalo statyboje bendradarbiauti su kaimynais ir taip gauti dar ir ES pagalbą, teikiamą regioniniams projektams, iš energetikos stumiamas privatus verslas.
O už konservatorių, valdžiusių energetiką ketverius metus, napoleono kompleksus, vartotojai ir toliau mokės didžiausią kainą Baltijos šalyse.

Apklausos rodo, kad dabartinę Vyriausybę gali pakeisti politikai, energetinį saugumą suvokiantys šiek tiek kitaip nei dabartinė konservatorių dominuojama koalicija. Ką tai reikštų mūsų valstybei ir jos energetinei nepriklausomybei?

Energetinis saugumas visuomenės, politikų ir ekspertų gali būti suprantamas įvairiai – kaip galimybė užsitikrinti nenutrūkstamą energijos išteklių tiekimą už priimtiną kainą, kaip patikimas energetinės infrastruktūros funkcionavimas, diversifikuotas pirminės energijos vartojimo balansas ir pan. Lietuvos Vyriausybė bent jau savo veiksmais energetinį saugumą beveik išimtinai sieja su energetine nepriklausomybe. Tą liudija ir Vyriausybės iki šiol tobulinama energetinės nepriklausomybės strategija, kurioje aiškiai vyrauja požiūris, kad norėdami būti saugūs privalome sumažinti energetinę priklausomybę nuo tradicinių išteklių (dujų, naftos), juos tiekiančių monopolininkų ir šiuos kontroliuojančios Rusijos valdžios.
Per kelerius pastaruosius metus mūsų šalies Vyriausybė priėmė nemažai reikšmingų sprendimų, orientuotų būtent į energetinės priklausomybės mažinimą. Galima prisiminti siekius be išlygų įgyvendinti vadinamąjį ES trečiąjį energetikos paketą (reikalaujantį atskirti elektros energijos bei gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo veiklas), pastangas įgyvendinti elektros tiltų su Švedija ir Lenkija, dujų jungties su Lenkija, suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo ir naujosios Visagino atominės elektrinės projektus.
2012-ieji Lietuvoje – rinkimų metai. Apklausos rodo, kad dabartinę Vyriausybę gali pakeisti politikai, energetinį saugumą suvokiantys šiek tiek kitaip nei dabartinė konservatorių dominuojama koalicija. Todėl visiškai tikėtina, kad esminiams darbams šioje srityje nuveikti Vyriausybei liko pusmetis. Kitaip tariant, po rinkimų Vyriausybės prioritetų sąraše pastangas įgyvendinant energetinę nepriklausomybę skatinančius projektus gali pakeisti diskusijos dėl tradicinių išteklių kainų koregavimo ir santykių su tradiciniais tiekėjais „gerinimo“ būdų.
Šiame kontekste norėtųsi žinoti atsakymus į du esminius klausimus. Visų pirma – ar konservatorių ir liberalų Vyriausybė sugebėjo pasiekti, kad energetinę nepriklausomybę skatinančių iniciatyvų nesustabdytų netgi besikeičiantys politiniai vėjai. Antras klausimas ne mažiau svarbus: ar tikėtinas naujosios Vyriausybės prioritetas „atšildyti“ santykius su „Gazpromu“ ir taip laimėti Lietuvai mažesnes dujų kainas yra realus? Atsakymuose į juos užkoduotas iš esmės visas „porinkiminės“ Lietuvos energetikos politikos pobūdis – nuoseklios vizijos įgyvendinimas ar jau įprastas tapęs blaškymasis.

Ar po rinkimų bus projektų revizija?

Per daugiau nei dvidešimt nepriklausomybės metų tiekdama dujas Lietuvai, Rusija darė viską, kad išlaikytų monopoliją šioje srityje, kad neatsirastų sąlygų konkurencijai, kad būtų išlaikyta galimybė iš dujų verslo gautomis pajamomis daryti įtaką Lietuvoje priimamiems politiniams sprendimams. Iki 2004 m. šių tikslų buvo siekiama kontroliuojant dujų importo versle tarpininkaujančias „Stella Vitae“ ir „Dujotekana“ įmones, taip pat bendradarbiaujant su Vokietijos partneriais „Ruhrgas AG“ ir „E.ON Energie AG“, kurie kartu su Lietuvos Vyriausybe kontroliavo didžiausią Lietuvos dujų įmonę „Lietuvos dujos“.
2004 m. „Gazpromo“ įtaka dar labiau sustiprėjo įsigijus 34 proc. „Lietuvos dujų“ akcijų. Beje, verta pabrėžti, kad „Lietuvos dujų“ akcijos „Gazpromui“ parduotos valdant būtent kairiųjų Vyriausybei. Be to, su „Stella Vitae“ ir kitomis tarpininkauti dujų tiekimo versle siekusiomis ar siekiančiomis bendrovėmis (pavyzdžiui, „Itera Lietuva“, „Intergas“, „Suskystintos dujos“) siejami šiuometiniai Darbo partijos atstovai. Kitaip tariant, po rinkimų energetikos sektoriuje galima tikėtis dviejų dalykų: palankių „Gazpromui“ sprendimų ir šiandien strateginiais įvardijamų projektų revizijos.
Žinoma, siekis kad ir per palankius sau tarpininkus išsiderėti palankesnes dujų kainas Lietuvos vartotojams (o tai ir pabrėžia į valdžią sugrįžti siekiantys veikėjai) yra sveikintinas. Tačiau didžiausia problema ta, kad, nekeliant tikslo tapti nepriklausomiems nuo vieno tiekėjo ir poros energetinių išteklių, iš esmės nėra objektyvių priežasčių tikėtis teigiamo rezultato derybose su šiuo vieninteliu svarbiausio ištekliaus tiekėju. Kitaip tariant, Lietuvos nuolaidos „Gazpromui“ (Gamtinių dujų įstatymo taisymas, su SGD terminalo veikla susijusių projektų vilkinimas, VAE projekto blokavimas ir pan.) atpigintų koncerno dujas Lietuvai geriausiu atveju metams ar dvejiems.
Dar blogiau yra tai, kad „Gazpromo“ monopolija Lietuvos energetikoje reikštų tolesnį koncerno pinigų bei jo partnerių politinės įtakos stiprėjimą Lietuvoje. Kitaip tariant, lėšomis, gautomis iš dujų prekybos, būtų ginami Rusijos politiniai ir verslo interesai Lietuvoje. Instrumentų tai daryti yra daugiau nei pakankamai.
Kad suprastume, kokių pasekmių šių instrumentų panaudojimas gali turėti už ekonomikos sektoriaus ribų, galima prisiminti prieš kelias savaites Latvijoje vykusį referendumą dėl antrosios valstybinės kalbos. O norėdami perprasti tikruosius „Gazpromo“ kėslus ir taktiką, turėtume prisiminti neseną „Lietuvos dujų“ privatizavimo istoriją: sutartyje „Gazpromas“ jau buvo įsipareigojęs 10 metų Lietuvai tiekti dujas mažesnėmis nei rinkos kainomis, tačiau 2008 m. prasidėjęs kainų kilimas tęsiasi iki šiol.

Kai kurie energetikos projektai jau nebesustabdomi

Neleisti minėtiems nepalankiems scenarijams realizuotis Lietuva teturi du tarpusavyje susijusius instrumentus: integruotis į realiai veikiančias gamtinių dujų bei elektros energijos rinkas bei diversifikuoti tiekimo kelius, tiekėjus ir pačius išteklius. Tačiau tai prieštarauja ne tik „Gazpromo“, bet ir kai kurių žinomų Lietuvos verslininkų (imituojančių politikus) interesams.
Nepaisant to, per kelerius metus pasiekta žymi pažanga: dujų srityje į nacionalinę teisę perkeltos esminės ES trečiojo energetikos paketo nuostatos, iš esmės sutarta dėl SGD terminalo statybos, projektuojama jungtis su Lenkija, deramasi su alternatyviais dujų tiekėjais. Elektros energijos srityje vykdomos intensyvios derybos su Japonijos „Hitachi“ kompanija ir vyriausybe del VAE projekto. Be to, 2009 m. įkurta perdavimo sistemos operatorė bendrovė „Litgrid“ šiandien ne tik rūpinasi elektros perdavimu iš elektrinių aukštos įtampos laidais į vidutinės ir žemos įtampos laidus, bet ir yra atsakinga ir už strateginius projektus – elektros jungtis su Švedija ir Lenkija. Šiame kontekste galima grįžti prie jau minėto klausimo: ar pasikeitusi Vyriausybė išdrįstų šiuos projektus stabdyti?
Galimybė stabdyti projektus priklauso ne tik nuo politinės valios, bet ir nuo stadijos, kurioje konkretūs projektai šiuo metu yra. Dėl „NordBalt“ jungties su Švedija 2010 m. pasirašytas susitarimas tarp AB „Lietuvos energija“ ir Švedijos kompanijos „Affärsverket Svenska Kraftnät“. 2011 m. parengti specialieji statybos darbų planai ir projektai, pradėtas gaminti kabelis būsimai jungčiai per Baltijos jūrą. 2012 m. vasario 2 d. paaiškėjo, kad Lietuvos bendrovių UAB „Tetas“ ir AB „Empower“ konsorciumas užsiims pastotės Klaipėdoje rekonstrukcijos darbais – jie turėtų būti atlikti iki 2014 m. (30 proc. projekto vertės finansuoja ES regioninės plėtros fondas). Kadangi su rangovais sutartys jau pasirašytos, techniniai projektai taip pat parengti, menkai tikėtina, kad naujai išrinkta valdžia nutrauktų projekto vykdymą. Ypač turint galvoje pažadėtą finansinę ES paramą.
„LitPol“ jungties su Lenkija projektavimas prasidėjo 2008 m. įkūrus „LitPol Link“ bendrovę, kuri turėtų sujungti Alytų ir Elką modernia elektros energijos linija. 2012 m. vasarį susitikę Lietuvos ir Lenkijos prezidentai pabrėžė šios jungties svarbą, todėl galima tikėtis, kad bent iki 2013 m. darbai vyks. Lietuvoje gauti visi būtini leidimai, tarp jų ir iš žemių savininkų bei aplinkosaugininkų, 2012 m. sausį paskelbtas konkursas Alytuje statyti transformatorių pastotę. Iš esmės tai reiškia, kad iki 2015 m. planuojamo linijos paleidimo beliko sutvarkyti žemės reikalus ir gauti techninius leidimus Lenkijoje. Tačiau Lenkija šį klausimą iki šiol sprendė vangiai, progresas buvo įmanomas tik spaudžiant Lietuvos pusei. Ar išliks spaudimas pasikeitus Lietuvos Vyriausybei? Greičiausiai ne.

Galimi destrukciniai veiksmai

Dar sudėtingesnė VAE statybos padėtis. Viena vertus, iki šiol pavyko atlikti praktiškai visus parengiamuosius techninius darbus. 2011 m. spalį projektas pagal „Euratomo“ 41 str. pateiktas svarstyti Europos Komisijai, o 2011 m. gruodžio mėn. TATENA ekspertai patvirtino, kad aikštelė tinkama atominei jėgainei statyti. Atsirado ir potenciali projekto inžinerinė partnerė – „Exelon Nuclear Partners“, rastas strateginis investuotojas. Seimas 2012 m. pavasario sesijoje turėtų patvirtinti koncesijos sutartį, tai yra suteikti leidimą užsiimti atominės elektrinės statyba.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad įstatymų bazė, apimanti paprastesnę leidimų išdavimo ir licencijavimo tvarką, – tik ledkalnio viršūnė. Dėl regioninių partnerių dvejonių, sunkiai aiškėjančių terminų, sąnaudų ir kitų projekto įgyvendinimo sąlygų sprendimus, susijusius su VAE, turės priimti naujai susirinkęs Seimas. Projekto sąnaudos ir netikrumas dėl platesnio pobūdžio pasekmių (su VAE projektu siejami Lietuvos integracijos į žemyninį Europos tinklą, taip pat atsijungimo nuo BRELL sistemos, santykių su Rusija, Baltarusija, kiti politiniai ir ekonominiai klausimai) gali tapti parankiais instrumentais tiems, kurie norėtų minėtą projektą stabdyti bet kurioje stadijoje.
Vertinant SGD terminalo projekto „negrįžtamumą“, galima prisiminti, kad 2011 m. terminalas pripažintas valstybei svarbiu ekonominiu projektu, jį įrengti patikėta valstybės įmonei „Klaipėdos nafta“. Ši pasirašė sutartį su „Flour“ kompanija, kuriai patikėta atlikti techninius projekto įgyvendinimo darbus. Atlikti visi parengiamieji darbai – nustatyti projekto pagrindiniai parametrai, įvertintas poveikis aplinkai, parengta aprūpinimo strategija, finansavimo modelis ir teisinis reguliavimas. Kliūčių kilo terminalą nusprendus statyti Kiaulės Nugaros saloje – ši teritorija neturėjo sausumos teritorijos statuso, todėl statybos leidimai negalėjo būti išduodami. Vis dėlto ypatingos svarbos projektui, nusprendus, kad teritorija strategiškai ir techniškai yra patogiausia, leidimas buvo išduotas.
Šių metų vasarį–kovą su konkursą laimėjusia Norvegijos įmone „Höegh LNG“ planuojama pasirašyti 10 metų trukmės SGD laivo nuomos sutartį, numatančią teisę „Klaipėdos naftai“, kai pasibaigs sutarties terminas, laivą išsipirkti. Ją pasirašius beliks išspręsti klausimą dėl SGD funkcionuoti reikalingos infrastruktūros ir alternatyvaus tiekėjo. Todėl galima beveik neabejoti, kad 2014 m. pabaigoje SGD terminalas jau veiks.
Dujų srityje svarbus ir kitas – „Lietuvos dujų“ išskaidymo klausimas. Po jį numačiusio Gamtinių dujų įstatymo pataisų priėmimo praėjusių metų vasarą „Gazpromas“ apskundė Lietuvą Stokholmo arbitražui. Nepaisant to, iki 2012 m. kovo 31 d. Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai „Lietuvos dujų“ akcininkai turi pateikti dujų perdavimo sistemos atskyrimo planą. Jei teisminiai procesai neužsitęs, galutinis atskyrimas turi įvykti iki 2014 m. spalio.
Vis dėlto įvykiai gali pakrypti ir sunkiai prognozuojama kryptimi. Tuo labiau kad lemiamos įtakos „Lietuvos dujų“ sprendimams turintis „Gazpromas“ jau ėmėsi atsakomųjų veiksmų: vilkina dujotiekio tarp Jurbarko ir Klaipėdos, taip pat dujų jungties su Lenkija statybas. Rusijos koncernas nevykdo ir kitų įsipareigojimų – į jam priklausančią Kauno termofikacinę elektrinę nebuvo investuoti numatyti pinigai (apie 400 mln. Lt), o 2011 m. gruodį „Gazpromo“ atstovai paskelbė parduodantys jiems priklausančias akcijas. Kaunas rizikuoja likti be šilumos (dėl taršos reikalavimų nevykdymo 2015 m. KTE turėtų būti uždaryta), todėl skubiai ieškoma pirkėjų investicijų reikalaujančiai elektrinei.
Šiame kontekste naujajam Seimui bus atrištos rankos „švelninti“ situaciją – vėl koreguoti Gamtinių dujų įstatymą, sudaryti sąlygas „Gazpromui“ daryti netiesioginę įtaką magistralinius dujotiekius valdančioje įmonėje, „sugrįžti“ į šilumos tiekimo verslą ir pan. Jei tokia taktika po rinkimų vyraus – energetinę nepriklausomybę galėsime pamiršti.

Dr. Arūnas Molis
Kornelija Dūdaitė

„Lietuvos dujų“ akcininkų kaita (valdomų akcijų proc.)
1995–2002 m.    2002–2004 m.    2004–2012 m.
Per privatizaciją    Po akcijų emisijos
LRV (nuo 2001 m. – VTF)    91,95    58,36    24,36    17,7    (dabar – EM)
OAO „Gazprom“    –    –    34    37,1
„Ruhrgas AG“    –    21,38    35,7    („Ruhrgas International GmbH“)    38,9 („Ruhrgas International GmbH“)
„E.ON Energie AG“    –    14,26
Smulkieji akcininkai    –    6    5,54    6,3

Dujų tiekimas į Lietuvą: svarbiausi importuotojai ir jų dalis (proc.)
„Lietuvos Dujos“    „Achema“    „Dujotekana“    KTE    „Haupas“
2004 m.    32,1    25,8    35    7,1    –
2006 m.    45    27    17    10    1
2007 m.    39,1    38,7    13,5    8,3    0,4
2008 m.    36,3    38,3    15,6    9,3    0,6
2009 m.    42,8    28,7    17,7    10,2    0,6
2010 m.    50,3    23,1    17,3    8,8    0,5

Nepaisant didėjančio visuomenės nepasitikėjimo milijardus atsieinančiais energetikos projektais ir juos lydint galimų aferų šešėliams, energetikos pramonės verslininkai piešia šviesesnę Lietuvos dujų ir elektros sektorių bei šilumos ūkio ateities viziją.

Didžiausios šalyje inžinerinių konsultacijų bendrovės „Sweco Lietuva“ atstovai neabejoja, kad per ateinantį dešimtmetį turėsime energijos išteklių rūšių bei jų tiekimo šaltinių pasirinkimo įvairovę, jei tik politikai nesiblaškys ir laikysis užsibrėžtos strateginės krypties. Specialistai sako, kad patvirtintų projektų stabdymas būtų nenaudingas valstybei, o sąlygas mums ir toliau diktuotų didžiausia Rusijos naftos bendrovė „Gazprom“ bei vietiniai monopolininkai. Bet ar energetinė nepriklausomybė reiškia ne tik saugumą politiniu, ekonominiu bei aplinkosaugos požiūriu, bet ir mažesnę finansinę naštą gyventojams?

2015 m. tapsime Europos elektros energetikos dalimi

Jeigu energetikos pramonę įsivaizduotume kaip pyragą, tai, atsižvelgiant į valstybės viziją, iki 2020 m. jį kone lygiais gabalais dalytųsi į importuojamą, vietoje gaminamą branduolinę ir iš atsinaujinančių išteklių gaunamą energiją.

Švedų kapitalo įmonės „Sweco Lietuva“ viceprezidentas Aidas Vaišnoras primena 2009 m. ES priimtą Trečiąjį energetikos paketą, kuriame iškeltas tikslas – konkurencinga ir demonopolizuota energetikos rinka. Bet Lietuvai niekaip nepavyksta įveikti lėtinės įsigraužusio monopolio ir rytinio kaimyno diktato problemos. „Būtina diversifikuoti energijos šaltinius, kad ne tik galėtume integruotis į tarptautines rinkas, bet ir turėtume galimybę, netgi teisę rinktis energijos rūšis ir tiekėjus“, – pagrindinį tikslą išskiria A.Vaišnoras.

Specialistas teigia, kad bene svarbiausia integracijos į Europos rinką sąlyga – techninės priemonės, kuriomis galima būtų įsivežti ir eksportuoti energiją. Todėl dideliu postūmiu jis laiko elektros tiltų į Lenkiją ir Švediją tiesimą. Mat įrengus elektros kabelį į Švediją bei elektros jungtį į Lenkiją Baltijos šalys susijungs su žemyninės Europos energetikos tinklais. Tad, pasak A.Vaišnoro, Lietuvos energetikos ūkiui strategiškai reikšmingi turėtų būti 2015-ieji, kai elektros jungtys „LitPolLink“ ir „NordBalt“ pradėtų veikti.

Taip pat įmonės „Sweco Lietuva“ atstovai pabrėžia elektros tinklų sinchronizacijos su Vakarų Europos energetikos sistema, prisijungiant prie UCTE (Union for the Coordination of the Transmission of Electricity), svarbą. Tokiu būdu Lietuva atsijungtų nuo Rusijos elektros energijos tinklo reguliatorių, su kuriais buvo susaistyta dar gūdžiu sovietmečiu, įsijungtų į bendrai koordinuojamą ir valdomą žemyninės Europos elektros energetikos sistemą.

Suskystintų dujų terminalo užtektų vieno

Kaip vienas energetinės priklausomybės šalinimo vaistų pateikiama ir suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo būtinybė – per jį būtų importuojamos suskystintos gamtinės dujos iš skirtingų šaltinių. Tačiau šią idėją aplipo nesutarimai ir rungtynės dėl įtakos, o kertiniu tapo klausimas, ar Lietuvai reikalingi du SGD terminalai – privatus ir biudžetą nusunksiantis valstybinis.

„Sweco Lietuva“, parengusi SGD terminalo, kurį Vyriausybė patikėjo įgyvendinti valstybės valdomai bendrovei „Klaipėdos nafta“, plėtros planą ir strateginių pasekmių aplinkai vertinimo ataskaitą, tvirtina, kad saugos požiūriu nepriimtina statyti du terminalus vieną šalia kito, be to, bendram poreikiui patenkinti visiškai užtektų vieno. Tačiau „Achemos grupei“ priklausantys valstybinio terminalo konkurentai AB KLASCO neketina atsitraukti.

Maža to, uostamiesčio gyventojus užvaldęs nerimas. Mat iškelta versija, kad Kiaulės Nugaros sala, greta kurios uosto akvatorijoje ketinama statyti valstybinį terminalą, gali nugrimzti. Tačiau projekto rengėjai užtikrina, kad geologiniu požiūriu ši vieta tikrai saugi, o dėl terminalo plėtros planų jokių paslapčių nėra. „Visa informacija viešai prieinama, nuolat rengiami susitikimai su visuomene. Gyventojai gali apsilankyti „Klaipėdos naftos“ interneto tinklalapyje, skaityti, rašyti laiškus, ir jiems tikrai bus paaiškinta, atsakyta į rūpimus klausimus“, – tikina A.Vaišnoras.

Energetikos konsultantai būgštavimus sklaido. „Terminalai statomi remiantis per dešimtis metų sukurtais pramoniniais ir saugumo standartais. Suskystintos dujos jūromis nuo 1964 m. buvo pergabentos maždaug trisdešimt tūkstančių kartų, bet nė vienos rimtos nelaimės neįvyko“, – pabrėžia „Sweco Lietuva“ viceprezidentas A.Vaišnoras.

Stambių energetikos projektų saugumą jis grindžia verslo logika, jog čia sukasi per dideli pinigai, kad būtų rizikuojama investicijomis ir reputacija. „Pats verslas, siekdamas save apsaugoti, daro viską, kad technologijos būtų kuo saugesnės. Nes įvykus avarijai viso tos rūšies verslo vertė sumažėja dramatiškai. Štai įvyko katastrofos Černobylio, Fukušimos elektrinėse, ir visa branduolinė energetika pasaulyje pakibo po klaustuku“, – pateikia pavyzdį pašnekovas.

Taupymas didintų konkurencingumą

Posakis, kad dėl visko kaltas lietuviškas klimatas, arba anekdotais virtę priekaištai Vyriausybei, kodėl pas mus vasaros tokios trumpos, nėra vien ironija. Juk, kaip pabrėžia A.Vaišnoras, gyvename tokioje klimato zonoje, kurioje daugiau nei pusę metų reikalingas šildymas. „Šildymo sezonas uždeda didelį krūvį visai šalies ekonomikai. Užuot kūrę darbo vietas, pridėtinę vertę, auginę ekonomiką ir skatinę eksportą, esame priversti leisti pinigus energijos ištekliams“, – aiškina „Sweco Lietuva“ viceprezidentas.

Pasak jo, Vyriausybės ketinimas mažinti energijos sąnaudas ir kasmet padidinti galutinio energijos vartojimo efektyvumą 1,5 proc. yra svarbi konkurencingumo rinkoje pavara. Didžiausias potencialas įžvelgiamas gyvenamųjų namų ir viešojo sektoriaus pastatų bei šildymo sistemų renovacijos programose.

Be to, kaip primena „Sweco Lietuva“ prezidentas Artūras Abromavičius, Lietuvai, kaip ir visam pasauliui, teks iššūkis spręsti vis didėjančios gyventojų koncentracijos miestuose problemas. „Statistikos duomenys rodo, kad planetoje žmonės kraustosi gyventi į miestus neįtikėtinais tempais. Todėl, norint sukurti tvarios ir modernios visuomenės paveikslą, reikia galvoti, kaip skirtingos energijos rūšis jungti į bendrą sistemą ir išnaudoti ją pačiu optimaliausiu būdu. Čia didelį vaidmenį turės atlikti savivaldybės“, – mintimis apie galimas permainas dalijasi A.Abromavičius.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Po dvidešimties nepriklausomybės metų nuo kaimynų latvių, o ypač estų labiausiai skiriamės emigracijos mastais, pesimizmu ir kritiškumu valstybės institucijų atžvilgiu.

Turime pripažinti: prieš dvidešimt metų Lietuva daugeliu aspektų buvo trijų Baltijos šalių lyderė, o dabar pagal kai kuriuos parametrus varžosi su latviais dėl antros vietos. Estija – galva aukščiau už kaimynes praktiškai visose srityse. Tai akivaizdžiai rodo daugybe parametrų pamatuotas trijų Baltijos šalių 1990–2010 m. raidos tyrimas, praėjusią savaitę ekspertų, politikų ir žurnalistų aptartas Taline.
Tyrime dalyvavę Lietuvos ekspertai susirūpinę: mūsų šalis pateko į užburtą nepasitikėjimo ratą.

Esame apolitiški ir pikti

Estai pirmauja ne tik pagal ekonominius ir socialinius rodiklius. Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto mokslo ir strateginės plėtros prodekanas prof. dr. Zenonas Norkus atkreipia dėmesį į dar vieną estišką fenomeną, nemažai lemiantį jų sėkmę – politinį stabilumą. „Estijoje rinkimus laimėjo valdančioji koalicija – jokių populizmo gaisrų. O pas mus artėja Seimo rinkimai, ir turbūt Andriui Kubiliui teks eiti į opoziciją. Matyt, vėl atsiras koks Valinskas Nr. 2. Estijos politinės kultūros sąlygomis Valinsko fenomenas sunkiai įsivaizduojamas“, – neabejoja Z.Norkus.
„Pagal politinio susvetimėjimo rodiklį tarp mūsų ir Estijos – gana didelė praraja“, – pritaria ir VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doc. dr. Ainė Ramonaitė. Pasak politologės, lietuviai pasižymi neobjektyviai kritišku požiūriu. Vertinant objektyvius rodiklius, Latvijoje padėtis daug kur blogesnė nei Lietuvoje, bet žmonių nuostatos blogiausios Lietuvoje.
Štai į „TNS Emor“ klausimą, ar patenkinti permainomis savo šalyje per metus nuo nepriklausomybės atkūrimo, pozityviai atsakė pusė estų ir tik 25 proc. lietuvių, 23 proc. latvių. Beje, 1996–2002 m. patenkintų permainomis lietuvių buvo daugiau nei estų. O Eurobarometras pernai išsiaiškino, kad 45 proc.estų, bet tik 25 proc. lietuvių ir 21 proc. latvių mano, jog šiuo metu reikalai juda į gerąją pusę. Lietuvių pasitikėjimas teisine sistema, parlamentu perpus mažesnis nei estų.
A.Ramonaitės vertinimu, negatyvus požiūris į politikus jau tapo sistemine visuomenės problema. „Lietuvoje tokia nuostata, kad jei gerai galvoji apie valdžią, tai tau pačiam kažkas negerai. Užburtas ratas: galintys efektyviai veikti politikoje į ją nebeina, nes bijo susigadinti reputaciją. Atrodytų, kritinis požiūris į valdžią turėtų versti ją pasitempti, bet iš tikrųjų, atvirkščiai, skatina tik oportunizmą, nes, kad ir kaip stengsiesi ir būsi švarus, vis tiek bus blogai. Totalus nepasitikėjimas pats save augina, ir iš to užburto rato sunku išsisukti“, – tvirtina A.Ramonaitė. Viena esminių priežasčių, politologės manymu, ta, kad Estijoje, nors rinka dar mažesnė nei mūsų, žiniasklaidos normos panašesnės į Vakarų.
Lietuvoje žmonės tampa ir vis labiau apolitiški. Nuo Sąjūdžio laikų susidomėjimas politika smuktelėjo nuo 60–80 proc. iki kiek daugiau nei 50 proc. Latvijoje ir Estijoje, o Lietuvoje – net iki beveik 30 proc.
Z.Norkaus manymu, racionalesnė ir Estijos užsienio politika. „Estijos santykiai su Rusija ne lengvesni nei mūsų – ji turi dar daugiau problemų, nes ten didelė rusakalbių populiacija. Bet estai neužsibrėžia tikslo demokratizuoti Rusiją ar Baltarusiją. Mes esame maža valstybė, o mąstymas didžiavalstybinis, imperinis, ne pagal išgales. Estai neieško konfliktų, o mes jų ieškome ir nieko nelaimime, išskyrus „guzus“, – apgailestauja Z.Norkus.
Estai kur kas sėkmingiau tvarkosi ir etnokultūrinių mažumų klausimais. „Estija turi didelę rusakalbių mažumą, net keblu ją vadinti mažuma, nes ji sudaro iki trečdalio gyventojų, bet ten nėra tokios etniniu pagrindu sukurtos partijos, kaip Lietuvoje Lenkų rinkimų akcija. Nors Estija nepriklausomybės pradžioje ėmėsi griežtos pilietybės politikos, vėliau daug rusų natūralizavosi, jie lojalūs Estijos piliečiai. Mes uždelsėme spręsti tautinių mažumų problemas“, – pabrėžia Z.Norkus.

Ekonomika: jau nesame lyderiai

Estai pirmi ir pagal visus ekonomikos rodiklius. Estijos BVP per dvidešimt metų išaugo 65 proc., mūsų – 15,3 proc. 1990 m. mūsų BVP lenkė estų, o dabar padėtis atvirkštinė. Nors ir estams dar toli iki klestinčių Europos šalių, Žmogaus socialinės raidos indekse jie pakilo į 34 vietą 169-ių šalių rikiuotėje – tarp Maltos ir Kipro, o Lietuva ir Latvija – vos 44 ir 45 eilutėje.
Konkurencingumo indekse pagal konkurencingumo rodiklį estai 33 vietoje iš 139-ių, lietuviai 47-oje, latviai 70-oje. „Transparency International“ korupcijos suvokimo indekse estai taip pat šalia labiau pažengusių šalių: jie stabiliai pelno 6,5–6,6 rodiklio iš 10 galimų, lietuviai balansuoja 4,6–5 ribose.
Spartesnę estų ekonomikos raidą lėmė daug priežasčių, tarp jų – ir geografinė padėtis. „Kuo arčiau išsivysčiusių šalių, tuo daugiau jos perkelia pas kaimynus savo gamybos grandžių. Tarp Suomijos ir Estijos tokių atvejų daug. Plyno lauko investicijų, kad į Lietuvą būtų perkeliami gamybos padaliniai, – tokių pavyzdžių mažai. Lietuva labiau nutolusi nuo aukštos technologijos centrų, turime gerus kelius tranzitui, bet esame atsidūrę kaip ir Europos užkampyje, nes kitose šalyse nejuda „Avia Baltica“ projektas“, – vardija Z.Norkus.
Jei lyginsime trijų baltijiečių socialinę gerovę, ir vėl pirmauja estai. Jų didesnis ir vidutinis, ir minimalus mėnesinis atlyginimas, taip pat pensijos. Tačiau, kaip pabrėžia Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Viešojo administravimo katedros doc. dr. Jolanta Aidukaitė, pagal daugelį socialinių rodiklių visos trys Baltijos šalys patenka į tą pačią kategoriją.
Pagrindinį skirtumą sociologė įžvelgia šeimos politikoje: latviai ir estai, priešingai nei lietuviai, moka išmokas visiems vaikams iki 16 metų, o jei jie mokosi – iki 21-erių, Estijoje – net iki 24-erių. Tos išmokos nedidelės, bet nuo pat nepriklausomybės atkūrimo valstybės jas moka parodydamos, kad kiekvienas vaikas joms svarbus.

Lietuvių sumažėjo rekordiškai
Visos trys šalys susiduria su gyventojų mažėjimo problema: 1990–2010 m. jų sumažėjo 1,5 mln., arba 15 proc. Tai didžiausias to laikotarpio sumažėjimas visoje Europoje. Išankstiniais šių metų gyventojų surašymo duomenims, per dvidešimt vienus metus Lietuva prarado 17,3, Latvija – 16,4, Estija – 14,7 proc. gyventojų.
„Prieš 20 metų mūsų demografinė padėtis buvo daug geresnė, pagal visus pagrindinius parametrus lenkėme latvius ir estus. Nuo šio šimtmečio pradžios lig šiol tampame autsaideriais“, – apgailestauja Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimų centro vadovė prof. dr. Vlada Stankūnienė.
Demografė primena, kad 1990 m. emigracijos iš Latvijos ir Estijos mastai buvo didesni nei iš Lietuvos, tačiau tai buvo daugiausia reemigracija į buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją. Tačiau į Vakarus tokia dalis žmonių kaip iš Lietuvos iš ten neemigravo. Lietuva pagal emigraciją, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, – tarp lyderių visoje ES. „Skaičiai katastrofiški“, – konstatuoja V.Stankūnienė. Vos mažiau nei pusė lietuvių tenori, kad jų vaikai ateitį sietų su Lietuva.
Arti tragiškų ir mirtingumo rodikliai. „Turime 40-ies metų duomenis, ir anksčiau jie buvo geresni – vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo didesnė nei Latvijoje ir Estijoje, o dabar esame treti. Tiesa, moterys Latvijoje gyvena dar trumpiau nei Lietuvoje, tačiau Lietuvos vyrų mirtingumas toks pat kaip 1965 m. Tarp esminių – išorinės priežastys, gyvenimo būdas“, – apgailestauja V.Stankūnienė.
Esame ir ligotesni už kitus: Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, sveiki vyrai estai būna iki 61,3 metų, lietuviai – iki 58,3, estės – iki 70,6, o lietuvės – iki 67,8 metų. Pastaruosius penkerius metus šiek tiek pagerėjo gimstamumo rodikliai, bet jie vis tiek prastesni nei Estijoje.
Kas lemia tokias tendencijas? „Demografija labai gerai diagnozuoja bendrą socialinę ekonominę padėtį šalyje“, – pabrėžia V.Stankūnienė.

Baltijos sesės ar tik kaimynės
Tyrime bandoma atsakyti ir į klausimą, ar baltijietės – sesės, ar tik kaimynės. VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius prof. dr. Ramūnas Vilpišauskas primena, kad prasidėjus nepriklausomybės sąjūdžiams visos trys šalys koordinavo veiksmus, vienybė pravertė ir siekiant ES narystės. „Tačiau kai Estija buvo pirma pakviesta pradėti derybas dėl narystės, ji prarado interesą plėtoti trišalį bendradarbiavimą, ypač aiškiai deklaruodama, kad yra Šiaurės šalis. Tuo metu tarpusavio konkurencija buvo aiškiausiai pastebima“, – vertina R.Vilpišauskas.
Vėliau Lietuva su Latvija prisivijo estus ir baigė derybas vienu metu. Tapusios ES narėmis šalys labiau konkuravo, nei bendradarbiavo. Pastaruosius porą metų vėl galima matyti bendradarbiavimo bangą, kurią sustiprino ir krizė, ir politiniai pokyčiai, pavyzdžiui, Lietuvoje grįžus prie Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo formato. „Dabartinis etapas sietinas su jau išplėtotų ekonominių ryšių svarbos supratimu, politiniu poreikiu tarpusavyje bendradarbiauti energetikos, transporto infrastruktūros srityje. Esant dideliam neapibrėžtumui euro zonoje, tikėtinas ir intensyvesnio Šiaurės bei Baltijos (galbūt kartu su Lenkija ir Vokietija) bendradarbiavimo etapas ES viduje“, – prognozuoja. R.Vilpišauskas.

Lietuviai patys nežino, kaip gerai jie gyvena, – taip būtų galima glaustai išdėstyti Londono Legatum instituto autorių išvadą, padarytą tiriant Lietuvos gyvenimo gerovės indeksą. Pagal jį Lietuva užėmė tikrai aukštą 44 vietą tarp tirtų 110 šalių. Būtume pakilę dar aukščiau, jei ne milžiniškas, vienas didžiausių tarp visų tirtų šalių, Lietuvos gyventojų pesimizmas.
„Visuomenė turbūt yra perdėtai pesimistinė“, – atsargiai konstatuoja tyrimo autoriai, nekaip negalėdami suvokti, kodėl lietuviai visiškai nevertina augančios ekonomikos, neblogų sąlygų verslui pradėti, puikių ryšių ir komunikacijų, išvystyto švietimo ir sveikatos apsaugos, aukščiausio pilietinių laisvių lygio. Kad gerovės indekso autoriai neapsiriko, iškeldami Lietuvą virš daugelio kaimyninių valstybių, liudija tai, jog tuo pat metu paskelbtame Jungtinių Tautų vystymo programos Žmogaus socialinės raidos indekse Lietuva pakilo į 40 poziciją ir pirmą kartą pateko tarp itin aukšto išsivystymo valstybių. Bet nemenka dalis Lietuvos gyventojų dėl to laimingesni tikrai netapo.
Nenustebčiau, jeigu koks nors tyrimas parodytų, jog nuo tokių teigiamų žinių apie Lietuvos valstybės raidą koks trečdalis visuomenės tik dar labiau nusivilia savimi, visuomene, valstybe, visu supančiu pasauliu ir ima dar garsiau šaukti, kaip Lietuvoje viskas blogai ir vienintelis kelias – emigruoti. Bet, kaip parodė Lesterio universiteto profesoriaus Davido Bartramo tyrimas, netgi emigravę ir ėmę gerai uždirbti Lietuvos piliečiai netampa laimingesni. Kodėl?
Tiek gerovės indeksų sudarytojai, tiek imigrantų laimės tyrėjai nėra gyvenę Lietuvoje ir paprasčiausiai nesuvokia, koks milžiniškas lūžis visuomenėje įvyko pereinant iš sovietinio socializmo į kapitalizmą, iš okupuotos sovietinės provincijos tampant savarankiška valstybe. Didžiulis Lietuvos visuomenės sluoksnis (pagal įvairias netiesiogines apklausas, koks trečdalis gyventojų) tegu ne per naktį, bet per kelis dešimtmečius patyrė komunistų „Internacionale“ aprašytą metamorfozę, tik atvirkščiai – buvę viskuo, tapo niekuo.
Du pavyzdžiai iš gyvenimo. Pirmasis: 1988–1989 metai, tipiška pasiturinčių Kauno priemiesčių šeima – vyras, gamyklos inžinierius, po darbo remontuoja automobilius, žmona šiltnamyje augina gėles pardavimui ir tvarkosi ūkyje. Nuvažiuoja pas tolimus gimines į Vokietiją, kaip tuo metu Kaune įprasta, pirkti mašinos. Išsirenka 7-os serijos BMW. Giminės apstulbsta: taigi čia didelių ponų mašina, žinote, kiek kainuoja tokią išlaikyti?! Tada jau apstulbsta lietuvaičiai: o kuo mes ne ponai? Iš tiesų, pagal sovietinius standartus jie gyvena prabangiai – kelių aukštų puikiai įrengtas namas, rūsyje pokylių salė su pirtimi, erdvios pagalbinės patalpos, didžiulis šiltnamis, keli garažai, sodas. Žinoma, viskas ne iš valdiško atlyginimo, juoba – gorbačiovinių kooperatyvų klestėjimo metas.
Tokių kaip jie tuo metu Lietuvoje buvo šimtai tūkstančių. Lygiai kaip ir kitų, sovietmečiu puikiai įsitaisiusių: „univermagų“ pardvėjų, bufetininkių, virėjų, autoserviso meistrų, mėsos ar pieno kombinatų darbuotojų, bekonus peninčių kolūkiečių, karolius ir auskarus presuojančių namudininkų. Vėlyvasis sovietmetis, ypač kooperatyvų laikai, – tai neregėto jų finansinio suklestėjimo metas. Galima tik įsivaizduoti, kokį siaubingą psichologinį sukrėtimą jie patyrė, nepriklausomybės dešimtmečiais tegu palengva, bet užtikrintai iš ponų ir gyvenimo šeimininkų virsdami ponus aptarnaujančiu personalu.
Antras pavyzdys: nemenkas verslininkas, savo rajone beveik viešpats, Lietuvos mastu – neblogai žinomas. Sovietmečiu – stambus ūkinio partinio aktyvo veikėjas, direktorius, deputatas. Tačiau, kad ir kaip verstum, nepriklausomoje Lietuvoje, bent iš šono žiūrint, gyvenantis nepalyginti turtingiau ir prasmingiau nei sovietmečiu. Juolab neturintis bijoti, kad nepatiks kokiam iš Maskvos atvykusiam partiniam bonzai. Tačiau neformalioje aplinkoje, ypač – paėmęs liežuvį atpalaiduojančių skysčių, dedantis nepriklausomybę ir „tuos landsbergistus“ į šuns dienas.
Priežastis? Sovietmečiu jis buvo tegu materialiai skurdesnis, užtai išskirtinis. Maskvoje jo deputato ženklelis ir ordinų juosta atverdavo kone visas duris, o Vilniaus valdžios kabinetus jis beveik koja atidarinėdavo, visi „pirmieji“ jį pažinojo, medžioti atvykdavo. Ilsėtis jis važiuodavo ne vien į Palangą ar Sočį, bet ir į užsienį, įskaitant tikrą, kapitalistinį. Tokių kaip jis ne tik rajone – visoje Lietuvoje mažai buvo. O laisvoje Lietuvoje jis – tiesiog vienas iš daugelio. Turtingas, bet turtingiausiųjų šimtuke nerastas, į Seimą nerenkamas, pas premjerą į eilę užsirašyti turintis, o į užsienį šiandien net studentai poilsiauti važinėja.
Tokie, nepriklausomybės metais praradę ne tiek materialinę gerovę, kiek išskirtinį statusą visuomenėje, jau niekados nebebus laimingi, nes jokie pinigai jų tokių nepadarys. Laimingi ir gyvenimu patenkinti jie būtų nebent sovietmečiui grįžus, tačiau šiandien pagaliau įsisąmonino, kad to nebebus niekados. Todėl ir siunta nelaimingi.

Energetikos požiūriu Lietuva iš esmės tebėra buvusios Sovietų Sąjungos dalis, tačiau artimiausi keleri metai turėtų būti lemiami tampant Europos sistemos dalimi. Ar esminiai elektros energetikos projektai bus baigti laiku ir kokią įtaką jie turės elektros tarifams? Apie tai kalbamės su Lietuvos elektros energijos perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ generaliniu direktoriumi Virgilijumi Poderiu. Iki šių pareigų jis taip pat dirbo energetikos srityje – buvo naujos Visagino atominės elektrinės projekto ekonomikos direktorius, vadovavo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijai, buvo „Leo LT“ stebėtojų tarybos pirmininkas.

VEIDAS: Prieš porą mėnesių atsistatydinant energetikos viceministrui Romui Švedui pasigirdo versijų, kad jam postą kainavo ir stringantys strateginiai energetikos projektai. Ar galite patvirtinti, kad elektros jungčių su Lenkija ir Švedija projektai vyksta sklandžiai ir pagal grafiką?
V.P.: Jungtys tiek su Lenkija „LitPol Link“, tiek su Švedija „NordBalt“ vykdomos pagal planą, nevėluoja ir abi, kaip numatyta, bus baigtos iki 2015 m. pabaigos. Lietuva bus sujungta ir su didele Skandinavijos rinka, joje veikiančia „Nord Pool Spot“ elektros birža, ir su žemynine Europa. O Baltijos šalių energetikos sistema jau 2014 m. per Estiją turės antrą, daug galingesnę nei dabar turimą, jungtį su Suomija.
Šiuo metu baigiami „NordBalt“ jungties bandomojo povandeninio kabelio bandymai. Kabelio klojimo darbų pradžia numatyta 2013 m. pavasarį, srovės keitiklių stočių statyba Nibru Švedijoje ir Klaipėdoje prasidės 2014 m., o 700 MW jungties eksploatavimo pradžia – 2015 m. gruodis. Tuo pat metu turi pradėti veikti ir 500 MW galios jungtis su Lenkija, o iki 2020 m., baigus antrą keitiklių statybos etapą, ši jungtis galės dirbti 1000 MW galingumu.
VEIDAS: Tačiau „LitPol Link“ pradinė idėja – kad mes eksportuojame elektros energiją iš Ignalinos atominės elektrinės, o ne ją importuojame, ir pagal pirminius planus ji jau seniai turėjo veikti.
V.P.: Pradinė idėja gimė turbūt prieš 20 metų, bet tai viena pusė jos norėjo, o kita ne, tai atvirkščiai. Taip, kol veikė du Ignalinos AE blokai, buvo poreikis elektros energiją eksportuoti. Tačiau dabar svarbiausia – principinis vertybinis pasirinkimas būti Europoje, o energetikos srityje tokie nesame. Visų pirma su ta mintimi statomos jungtys.
VEIDAS: Bet jungčiai reikia abipusio suinteresuotumo. Kiek teisybės, kad Lenkija lūkuriuoja, kol įsitikins, ar Lietuva tikrai statys naują Visagino atominę?
V.P.: ES nutarta, kad Europos energetika turi būti sujungta į bendrą tinklą ir neturi likti energetinių salų, kokia dabar esame. Pripažįstama, kad kai kurios jungtys, naikinančios tokias salas, gali būti komerciškai neatsiperkančios per trumpą laiką, todėl turi būti remiamos iš ES fondų. Ir „LitPol Link“, ir „NordBalt“ yra gavusios ir, esu įsitikinęs, dar gaus paramos iš ES. Spalio 19 d. EK išleido komunikatą, siūlydama teisės aktus, kaip sujungti Europos energetiką į vieną tinklą ir kaip tai finansuoti, – 2014–2020 m. tam siūloma numatyti per 9 mlrd. eurų. Tarp prioritetų minimas ir Baltijos jūros regiono valstybių elektros rinkų integracijos planas (BEMIP), pagal kurį ir statome jungtis su Lenkija bei Švedija.
VEIDAS: Pasaulis orientuojasi į atsinaujinančius energijos šaltinius, tačiau Lietuvoje tuo norėję užsiimti žmonės jaučiasi valstybės apgauti, nes vis keičiamos šio verslo taisyklės. Ar valstybė tikrai nuosekliai žino, ko šioje srityje nori?
V.P.: Suprantu kai kurių rinkos dalyvių nepasitenkinimą, bet tai pereinamojo laikotarpio sunkumai. Taip, taisyklės keičiamos, nes įsigaliojo naujas įstatymas, bet jis užtikrins didesnį skaidrumą.
Energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamybos kaina didelė ir čia nemažai kas įžvelgia gerą verslo galimybę, nes valstybė ją subsidijuoja. Todėl čia didelė konkurencija tarp vystytojų ir daug nepasitenkinimo, nes valstybė negali remti visų. Tačiau vartotojai klausia, kodėl turėtų už energiją mokėti brangiau. Valstybė turi rasti balansą ir, man atrodo, jį rado: visi energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamintojai nuo sausio 1 d. turės eiti į aukcioną ir varžytis, kuris norės iš valstybės bei vartotojų mažesnės kainos.
VEIDAS: Iš atsinaujinančių šaltinių gaminama elektra brangesnė. Esate minėjęs, kad net pradėjus veikti naujai atominei elektrinei kilovatvalandės kaina bus apie 2 ct didesnė nei dabar. Tai kokia bus elektros kaina per artimiausius kelerius metus? Kaip gali keistis tarifai įgijus jungtis su Švedija ir Lenkija?
V.P.: Nuo 2016 m., pradėjus eksploatuoti jungtis su Švedija ir Lenkija, tapsime didelės Baltijos ir Šiaurės Europos šalių elektros rinkos dalimi, vadinasi, mūsų kainos turės susilyginti su šios rinkos. Skandinavijoje elektros kainos nėra reguliuojamos ir labai priklauso nuo to, ar metai lietingi, ar ne, – žiemą kainos didesnės nei pas mus, vasarą mažesnės. Skandinavijoje geriausiai pasaulyje išplėtoti energetikos rinkos santykiai – „Nord Pool Spot“ elektros biržą kaip kelrodį renkasi dauguma Europos šalių. Mums pasisekė, kad geografiškai esame šalia skandinavų ir jie pasiryžę su mumis turėti bendrą elektros rinką. ES planuoja sukurti tokią visame žemyne.
O elektros kainas tiksliai prognozuoti labai sunku. Aišku viena: kiek teko bendrauti su energetikos „sunkiasvoriais“ Europoje, girdėti aukšto lygio tarptautinėse konferencijose, visi pabrėžia, kad energetikoje mažų kainų era jau baigėsi, nes senka pigūs energijos šaltiniai. Tačiau mūsų regione kainos, palyginti su kitomis Europos šalimis, vis dar labai mažos.
VEIDAS: Viena vertus, keista, kad po 21 su puse valstybės nepriklausomybės metų elektros ūkyje tebesame susieti bambagysle tik su Rytų kaimynais, išskyrus vienintelę jungtį su Suomija per Estiją. Antra vertus, įsiliejimas į Vakarų ir Šiaurės Europos erdvę reikš gal net brangesnę elektrą.
V.P.: Prisimenu, 1989–1990 m. daug diskutuota, kaip pasiekti Lietuvos nepriklausomybę: ar pirma turi būti ekonominė, ar politinė. Daug garbingų žmonių, pavyzdžiui, dabar jau a. a. akademikas Eduardas Vilkas, sakė: kur mes nuogi į dilgėles puolam – susiskaičiuokim, veikime racionaliai, po truputį. Bet po daugelio metų jis pats prisipažino klydęs. Tai asocijuojasi su dabartiniu momentu energetikoje: nesakau, kad nereikia skaičiuoti, bet yra ir nepriklausomybė, laisvė spręsti ir atsispirti įtakoms, o tai didelė pinigais neįvertinama vertybė. Tai kartais užmirštama.
VEIDAS: Vadovaudamas VKEKK garsėjote kaip didelis kovotojas su energetikų savivale bandant didinti elektros kainas. Ar taip pat elgiatės atsidūręs kitoje barikadų pusėje?
V.P.: Nors dabar esu prižiūrimasis, tebemanau, kad stiprų, verslą gerai suprantantį, didelius įgaliojimus turintį reguliatorių turėti apsimoka. Europoje, Šiaurės Amerikoje tai labai galingos nepriklausomos ir gerai finansuojamos institucijos.
O kainų mažinimo laimėjimų yra ir dirbant šioje „barikadų“ pusėje: vidutinis elektros perdavimo tarifas Europoje 2008–2011 m. padidėjo 37 proc., o Lietuvoje sumažėjo 30 proc., iki 2,32 ct/kWh (perdavimas sudaro 5 proc. bendro elektros kainos tarifo). Tai pasiekta ir dėl visos elektros sistemos, ir dėl konkrečiai „Litgrid“ vidinių pertvarkų, veiklos efektyvinimo, taupymo per viešuosiuos pirkimuos, kai kurių kainą sumažinant ir perpus. Elektros kainą mažino ir nuo pernai sausio veikianti pirmoji Baltijos šalyse Lietuvos elektros birža „Baltpool“.
VEIDAS: Tačiau naujus elektros ūkio darinius oponentai vadino „neoLeo“. Ar ir dabar manote, kad vertėjo išardyti „Leo LT“, kurio“ stebėtojų tarybos pirmininkas buvote?
V.P.: Atominė elektrinė – daugiamilijardinis, didžiausias mūsų šalies projektas per pastaruosius daugiau kaip dvidešimt metų ir dar kažkiek ateinančių. Tai tikrai nacionalinis projektas, nes šalis turės įdėti labai daug lėšų ir prisiimti labai daug rizikų, tai kur kas plačiau nei tik verslo sprendimai, todėl tokį projektą turi vykdyti įmonė, kuria visuomenė pasitiki. Tokio pasitikėjimo „Leo LT“ neturėjo. Apskritai manau, kad energetikos srityje valstybė turi labai gerai pagalvoti, ar privatizuoti esminę struktūrą, magistralinius, perdavimo tinklus. Absoliuti dauguma šalių jų neprivatizuoja. Ar tikiu, kad nauja AE bus pastatyta dabar įvardytais terminais – 2020 m.? Taip, nes ji mums reikalinga. Daugelis ekspertų mato mūsų regioną kaip energetiškai deficitinį.
VEIDAS: Kokius elektros energetikos pokyčius prognozuojate per artimiausius kelis dešimtmečius?
V.P.: Visi planai iki 2020–2030 m. sukasi apie klimato kaitos pavojų. Didelė dalis ekspertų siūlo daugelį savo energetinių poreikių tenkinti naudojant elektrą: turi būti daugiau elektromobilių, didelė dalis šildymo – elektra, nes pirminę energiją panaudojant koncentruotai elektrinėse tai daroma racionaliausiai ir mažiausiai išskiriant CO2, kitų teršalų. Prognozuojama, kad 2050 m. didžioji dalis elektros bus gaunama iš atsinaujinančių šaltinių, nemaža dalis – ir iš branduolinių jėgainių. Iš čia kyla labai daug klausimų: kiek gamtovaizdyje matysime vėjo malūnų, kiek dar reikės elektros perdavimo trasų. Europoje ateinantis dešimtmetis – didžiųjų infrastruktūros projektų laikas, skaičiuojama, kad į juos bus investuota dvigubai daugiau nei praėjusį dešimtmetį.
Sklando nuojautos, kad elektros sektoriuje turi įvykti kažkoks esminis persilaužimas, kol kas sunku prognozuoti koks. Juk dabar elektros energetikos verslo modelis labai panašus kaip prieš šimtą ir daugiau metų, o, pavyzdžiui, telekomunikacijos buvo panašaus verslo modelio – turėjome laidinius telefonus, bet staiga viskas apsivertė. Vizionieriai žada perversmą ir elektros srityje.

Nesakau, kad nereikia skaičiuoti, bet yra ir nepriklausomybė, laisvė spręsti ir atsispirti įtakoms, o tai didelė pinigais neįvertinama vertybė.