Lietuvai 2013 metai prasideda geriau nei daugumai ES valstybių. Nepaisant brangesnės elektros ir dyzelino, lietuviai galės džiaugtis ir toliau viena sparčiausiai augančių ekonomikų, mažėjančiu nedarbu ir didėjančiu realiu darbo užmokesčiu.

Naujoji Vyriausybė, nors taip ir nemano, paveldi ekonomiką, varomą teisingų reformų ir sklandžiai plaukiančią didėjančio konkurencingumo kryptimi. Buvusios Vyriausybės reformų atsisakymas ir „laivo“ sukimas 180 laipsnių kampu yra nuspėjamas ir populiarus žingsnis, tačiau jis gali būti labai pavojingas.
Ryškūs politiniai ciklai būdingi jaunoms demokratijoms, o juos sustiprina pačios demokratijos pagrindas – laisvi rinkimai, kurių metu politikai žodžiais ar valstybės (mokesčių mokėtojų) lėšomis įtikina rinkėjus palaikyti būtent juos. Politinių sprendimų cikliškumas, sukeliantis ir ekonominius ciklus, yra įgimta demokratijos yda. Politikai turi mažai paskatų priimti kad ir labai racionalius bei šaliai naudingus sprendimus, jei teigiamas jų poveikis bus jaučiamas vėliau nei po ketverių metų, nes tokių sprendimų „dividendai“ gali atitekti ir oponentams. Todėl pagrindiniu prioritetu tampa sprendimai, sukeliantys trumpalaikį visuomenės pasitenkinimą, bet neretai išbalansuojantys ilgalaikį ekonomikos augimą ir konkurencingumą.
Tačiau ekonominiai procesai gana inertiški, o staigūs sisteminiai lūžiai įvyksta retai. Tokio lūžio pavyzdys Lietuvoje buvo 2008 m. pabaiga, kai išbalansuotą ekonomiką nuo skardžio stumtelėjo pasaulinė finansų krizė. Ar tos krizės buvo galima išvengti? Vargu. Vis dėlto jos poveikis galėjo būti daug švelnesnis, jei kelerius metus iki jos valstybė būtų vykdžiusi aktyvią anticiklinę, augimą slopinančią politiką (taip, kartais reikia ir tokios). Tam tereikėjo lėtesnio valdžios sektoriaus išlaidų didėjimo ir biudžeto pertekliaus bei aktyvesnės monetarinės politikos siekiant apriboti, pripažinkime, neadekvatų kreditavimo augimą.
Daug partijų į pastaruosius Seimo rinkimus ėjo ne su konkrečiais pasiūlymais, bet pasikinkę aštrią buvusios Vyriausybės kritiką. Net vienas iš naujosios Vyriausybės prioritetų nurodomas kaip „konservatorių valdymo padarinių šalinimas“. Jau įgyvendintų savo sprendimų išaukštinimas bei oponentų pasiekimų menkinimas ar jų klaidų kritika yra neatsiejama politinio ciklo dalis. Tačiau rinkimams pasibaigus svarbu išmokti būti nepopuliariems ir įgyvendinti reformas (net jei jas inicijavo oponentai), teikiančias ne trumpalaikį pasitenkinimą, bet ilgalaikę naudą.
Norint atsakyti į klausimą, kiek svarbi yra naujosios Vyriausybės ekonominės politikos kryptis ir ar gali 2008 m. scenarijus pasikartoti, pavyzdžiui, 2016-aisiais, reikia įvertinti, kokia Lietuvos ekonomikos sveikata šiandien ir ar stiprus jos imunitetas galimam virusų antplūdžiui ateityje.
Kaip parodė pastarųjų metų Pietų Europos šalių patirtis, valstybės skolos lygis yra vienas tų rodiklių, kurie viršiję „sveiką“ lygį gali visą šalį įstumti į ilgametę recesiją. Lietuvos skola pastaraisiais metais padidėjo nuo maždaug 15 iki 40 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Nepaisant šio valstybės skolos šuolio, matome, kad finansų rinkose Lietuvos skolinimosi kaina ir bankroto tikimybė sumažėjusi iki žemiausio lygio istorijoje.
Kaip galima paaiškinti tokį, atrodytų, paradoksą? Svarbu tai, kad Lietuvos skolos ir BVP santykis išlieka daugiau nei dvigubai mažesnis nei ES vidurkis, o nuo šių metų jau pradės mažėti. Skolos mažėjimo priežastis – sėkmingai įgyvendinta fiskalinė konsolidacija ir sumažintas biudžeto deficitas. Europos Komisijos duomenimis, 2008 m. Lietuvos struktūrinis deficitas siekė 7,2 proc. BVP, o pernai sumažėjo iki 2,1 proc. BVP. Kitaip sakant, šiuo metu, priešingai nei pasaulinės finansų krizės išvakarėse, valstybės išlaidos nėra išsipūtusios drauge su trumpalaikėmis vienkartinėmis pajamomis, kurias anuomet sukūrė kreditavimo, nekilnojamojo turto ir vartojimo burbulas. Mažas struktūrinis deficitas reiškia, kad net susvyravus pasaulio ir Lietuvos ekonomikoms biudžeto pajamos nemažėtų tokiais tempais, kokiais krito prieš ketverius metus, o tai kelia investuotojų pasitikėjimą finansų rinkose.
Kas galėtų pakeisti dabartinę Lietuvos ekonomikos trajektoriją ir stumtelėti šalį į „praradusių pasitikėjimą“ valstybių gretas? Pasitikėjimą užsitarnauti daug sunkiau, nei jį prarasti – tai rodo ne tik Lietuvos, bet ir daugelio Europos valstybių patirtis. Investuotojai, priimdami sprendimą steigti įmonę šalyje arba pirkti tos valstybės vertybinius popierius, analizuoja ne tik jos makroekonominius rodiklius, bet ir ekonominę politiką, galinčią pakeisti tuos rodiklius ateityje.
Todėl svarbu tęsti aukštojo mokslo, valstybės valdomų įmonių efektyvumo didinimo, šešėlinės ekonomikos mažinimo ir kitas reformas, kurių rezultatai kartais mažai atsispindi trumpalaikiuose makroekonominiuose rodikliuose, bet yra labai svarbūs siekiant ilgalaikio konkurencingumo ir gerovės didėjimo. Dar svarbiau inicijuoti naujas reformas, pavyzdžiui, mažinančias “Sodros” įsipareigojimus ar didinančias darbo santykių lankstumą. Nemažai Europos valstybių, įskaitant ir kaimyninę Lenkiją, kovodamos su nedarbu jau pradėjo įgyvendinti tokias reformas. Todėl Lietuvos trypčiojimas vietoje reikštų judėjimą atgal, o ateityje darbo vietos būtų kuriamos lėčiau ir nebegalėtume pasidžiaugti, kaip 2012 m., kone sparčiausiai ES mažėjančiu nedarbu.
Vienu svarbesnių šių metų įvykių, galinčių pakeisti ilgalaikį Lietuvos konkurencingumą ir augimo potencialą, gali tapti mokesčių reforma. Vyriausybės programoje įvardytas prioritetas „kompleksinė mokesčių sistemos peržiūra“ neturėtų būti savitikslis. Mokesčių sistema yra tik vienas iš instrumentų, naudojamų valstybės tikslams įgyvendinti. Kitaip sakant, prioritetas turėtų būti ne plaktukas, o į reikiamas vietas sukaltos vinys. Jei mokesčių sistema bus keičiama siekiant sumažinti darbo jėgos apmokestinimą ir prarastas pajamas kompensuojant mokesčių išimčių bei lengvatų naikinimu arba turto mokesčių bazės plėtimu, tuomet rezultatas bus teigiamas. Jei bus bandoma sukurti lygybės ir solidarumo jausmą dar labiau apmokestinant kvalifikuotą darbo jėgą, teigiamo poveikio nepajus nei mažas pajamas gaunantieji, nei biudžetas.
Garsiame lietuvių kilmės režisieriaus Roberto Zemeckio filme „Atgal į ateitį“, kurį dabar jau turbūt galima vadinti praėjusio amžiaus klasika, kelionės laiku tampa nelabai sudėtingu ir intriguojančiu užsiėmimu. Šiandien kelionės laiku vis dar išlieka tik fantastinių knygų ir filmų siužetuose, užtat politiniame gyvenime – tai kasdienybė. Vis dar pasigirsta nostalgiško 2005–2008 metų idealizavimo bei ketinimų sugrąžinti tuos „gerus laikus“. Tačiau išbalansuota, nekonkurencinga, nuo galimybių atitrūkusi bei neracionaliais lūkesčiais pagrįsta ekonomika turi likti išmokta pamoka, į kurią gręžiotis, o juolab grįžti nebevertėtų.

Rinkimams pasibaigus svarbu išmokti būti nepopuliariems ir įgyvendinti reformas, teikiančias ne trumpalaikį pasitenkinimą, bet ilgalaikę naudą.

„Pirmoji ekonomikos pamoka yra išteklių ribotumas: niekada nebus galimybių patenkinti visų norus. Pirmoji politikos pamoka yra pamiršti pirmąją ekonomikos pamoką“, – ši amerikiečių ekonomisto ir filosofo Tomo Sowello mintis puikiai iliustruoja šių metų Lietuvos politinių partijų rinkimų programas.

Nors tai nėra naujas reiškinys, rinkimų programose gausu pažadų, kuriems įgyvendinti valstybė neturi nei išteklių, nei galimybių. Vienas populiariausių pažadų – didinti vidutinį ir minimalų mėnesinį atlyginimą. Konkurencija siūlant kuo didesnį minimalų atlyginimą privedė prie šiek tiek paradoksalių situacijų. Pavyzdžiui, Šalčininkų, Šiaulių, Panevėžio ar Zarasų savivaldybėse šiuo metu vidutinis atlyginimas bruto nesiekia 1500 Lt per mėnesį. Tačiau kai kurios partijos yra numačiusios minimalų mėnesinį atlyginimą padidinti daugiau nei iki 1500 Lt. Matematinė logika tam šiek tiek prieštarauja, ką jau kalbėti apie įmonių finansines galimybes mokėti tokius atlyginimus ir esant tokioms sąlygoms kurti naujas darbo vietas.
Analizuojant trumpą nepriklausomos Lietuvos politinio gyvenimo patirtį galima teigti, kad dažniausiai nuvilia ne tik programų turinys. Kadangi Vyriausybės Lietuvoje dažniausiai sudaromos iš trijų keturių partijų atstovų, sukuriamas „stiprus“ alibi nenuoširdžiai atsižvelgti į rinkimų programas, nes „tam nepritaria koalicijos partneriai“. Nuvilia ir sprendimų priėmimo procesas – nenuosekli ekonominė politika, nuo galimybių ir realijų atitrūkstantys pasiūlymai, ypač padažnėjantys artėjant rinkimams. Kaip to išvengti?
Viena alternatyva yra technokratinių Vyriausybių skyrimas. Jis reiškia, kad valdžia atiduodama į mokslo, amato ir žinių rankas. Šiuo keliu pasuko, pavyzdžiui, Italija, premjeru paskirdama jokiai politinei partijai nepriklausantį ir rinkimuose nedalyvavusį Bocconi universiteto rektorių, ekonomikos profesorių Mario Monti. Beje, Graikijos ir Lietuvos finansų ministerijoms taip pat vadovauja technokratai – krizės metu tokios ministerijos vairą atiduoti į politiko, o ne į šios srities eksperto rankas yra itin pavojinga.
Deja, demokratinėse visuomenėse galimybės suformuoti tokią valdžią atsiranda tik tada, kai šalis atsiduria šalia bedugnės krašto. Krizės metu technokratinė valdžia turi du svarbius pranašumus: pirma, savo srities ekspertai gali greičiau rasti problemų sprendimo būdus, antra, nebūdami priklausomi nuo populiarumo tarp rinkėjų, gali įgyvendinti reformas, kurių nauda šaliai jaučiama ne iš karto. Tol, kol akivaizdžių problemų nėra, o pasitikėjimas valstybe nėra prarastas, valstybės vairą drąsiai sukioja demokratiniu būdu išrinkti politikai.
Technokratinis valdymo principas dažniausiai kritikuojamas todėl, kad jis atitolsta nuo grynosios demokratijos – valstybei vadovauja ne tie, kurie surenka daugiausiai balsų, bet tie, kurie tam turi daugiausiai gebėjimų. Tačiau niekas neneigia, jog demokratija turi ir savo trūkumų: ji neužkerta kelio, kad į valdžią bus išrinkti ne tam turintys daugiausiai kompetencijų ir nesavanaudiškos motyvacijos, o, pavyzdžiui, iškalbingi aktoriai ar kiti gerai įtikinėjimo meną įvaldę, bet nelabai sąžiningi visuomenės veikėjai.
Iš tiesų, gana keistai atrodo situacija, kai politinės partijos į savo gretas vilioja žinomus ir mėgstamus visuomenės veikėjus – aktorius, muzikantus, šokėjus, sportininkus. Tikrai negalime teigi, kad šių ar kažkurių kitų profesijų atstovai negali būti renkami į valdžią, – įgyta specialybė nedaug pasako apie bendrąjį žmogaus išsilavinimą, jo loginį mąstymą, norą tobulėti ir, svarbiausia, moralę bei atsakomybę. Deja, Lietuvoje ne pastarosios savybės padeda atsidurti politinių partijų sąrašų viršūnėse. Daug paprasčiau šiomis kopėčiomis kopti įsiveliant į daug visuomenės dėmesio sulaukiančius bei prieštaringai vertinamus konfliktus arba tiesiog pamirštant pirmąją ekonomikos pamoką ir įtikinamai žadant vaišes iš neišsenkančio gausybės rago.
Yra ir kitokių demokratijos bei pasirinkimo teisės imitavimo formų. Štai, pavyzdžiui, per artėjančius Seimo rinkimus Raseinių vienmandatėje apygardoje varžysis vyras ir žmona. Taip, galima įrodinėti, kad du šeimos nariai turi asmenines nuomones ir ketinimus, bei vadovaujasi skirtingomis ideologijomis ir vertybėmis. Tokių rinkimų rezultatus galima būtų pavadinti win-win – šeima jų pralošti negali. Tačiau ar išloš visuomenė? Turbūt sunkiai įsivaizduotumėte tokią situaciją, pavyzdžiui, JAV – prezidento rinkimuose dabartiniam prezidentui iššūkį meta jo žmona Michelle Obama. Lietuvos demokratijos nebrandumą ir ribotumą rodo ir tai, kad visuomenė tokius reiškinius stebi žiovaudama – jai tai nėra įdomu.
Kokių alternatyvų turi Lietuva? Demokratijos principų atsisakyti negalime, tačiau norėtume matyti daugiau kompetencijos, nuoseklumo ir atsakomybės valstybės valdymo procese. Lietuvoje specialistai, pretenduojantys į eilines pareigas bet kokioje valstybės tarnyboje (ir gauti 2 tūkst. Lt atlyginimą) turi laikyti egzaminą, tikrinantį jų žinias apie Lietuvoje galiojančius įstatymus bei institucinę sąrangą, taip pat tikrinami bendrieji jų mąstymo gebėjimai (gebėjimas mokytis, verbaliniai įgūdžiai ir verbalinis mąstymas, skaičiavimo įgūdžiai ir skaitinis mąstymas), bendrosios kompetencijos (žinių, gebėjimų, įgūdžių, patirties, elgesio, požiūrių ir asmeninių savybių derinys, būtinas pareigybės funkcijoms atlikti) bei įvairių specifinių sričių žinios. Tačiau daug atsakingesnei pozicijai – Seimo nariui – užtenka priesaikos elgtis adekvačiai, o jokios žinios ir kompetencijos nėra tikrinamos.
Kai kurios partijos prieš rinkimus siūlo sumažinti Seimo narių skaičių nuo 141 iki 101. Ar tai gali išspręsti kompetencijos ir korupcijos problemą? Priešingai, mažesnis jų skaičius reiškia, kad tam tikroms interesų grupėms siekiant sau palankaus įstatymo patvirtinimo Seime reikės „įtikinti“ mažiau Seimo narių.
Gal prieš galėdamas patekti į rinkimų sąrašą politikas turėtų ne tik išlaikyti valstybės tarnybos egzaminą, bet ir pademonstruoti bazines užsienio kalbų, ekonomikos, politikos bei viešojo valdymo žinias? O gal vertėtų pasitelkti ir standartizuotus kognityvinius testus, matuojančius bendrus protinius gebėjimus, intelektą? Referendumas, siūlantis tokius pokyčius, sulauktų plataus visuomenės pritarimo – būtent todėl turbūt niekada ir nebus inicijuojamas.

Nerijus Mačiulis
“Swedbank” vyriausiasis ekonomistas

Įkirta
Gal prieš galėdamas patekti į rinkimų sąrašą politikas turėtų ne tik išlaikyti valstybės tarnybos egzaminą, bet ir pademonstruoti bazines užsienio kalbų, ekonomikos, politikos bei viešojo valdymo žinias?