E.Labanausko nuotr.

“Veido” diskusija: Ar reikia mažinti PVM?

Taip

Žilvinas Šilėnas,

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Nėra argumentų, kodėl turime nemažinti pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Tuo labiau kad šis mokestis buvo padidintas tik laikinai. Jei ši Vyriausybė deklaruoja, kad taiso senosios Vyriausybės klaidas, tai pastarosios kainai padidintų mokesčių mažinimas – logiškas kelias.

Iki šiol girdėjome tik tai, kad kiekvienais metais valdžia iš PVM surenka apie 100 mln. eurų daugiau nei ankstesniais metais. Jei kai kurie politikai priešinasi PVM mažinimui, nes neva į biudžetą bus surinkta mažiau pinigų, tai kodėl tada PVM nemažinamas, kai į biudžetą jo surenkama vis daugiau? Primenu, kad mokesčių kėlimas buvo deklaruojamas kaip laikina priemonė, skirta sunkmečiui.

Kokia bus tiesioginė PVM sumažinimo nauda, sunku prognozuoti. Jei kalbame apie mokesčių surinkimo padidėjimą po to, kai jie būna sumažinami, taip nutinka ne visada, nes rezultatas priklauso nuo bendros šalies ekonomikos būklės, o ne nuo politikų veiksmų. Tačiau manau, kad net jeigu sumažinus PVM pajamų į biudžetą bus mažiau, valstybei tai vis tiek bus naudinga. Žmonės pinigus naudoja kur kas efektyviau nei valdininkai ir savo lėšomis sukuria kur kas didesnę pridėtinę vertę nei valdžios atstovai, kuriems pinigų visada trūksta.

Manau, kad net jeigu sumažinus PVM pajamų į biudžetą bus mažiau, valstybei tai vis tiek bus naudinga.

Argumentas, kad jei sumažės PVM surinkimas, mes pažeisime ES direktyvas, reglamentuojančias biudžeto deficitą, yra klaidingas. Mes tiesiog turėsime mažiau įplaukų, ir dėl to nebūtina skolintis, kad galėtume didinti išlaidas, kurių augimas savo ruožtu ne visada pagrįstas. Galbūt tai valdančiuosius pagaliau privers imtis valstybės valdymo reformos, kuri atidėliojama gana seniai.

Jei kalbame apie kainas, tai vien dėl mokesčio sumažinimo jos kris ne visuose sektoriuose. Mažės ten, kur gamintojai ir prekybininkai konkuruoja kainomis. Pavyzdžiui, pigesnių maisto produktų segmente. Tarkime, renkantis patį pigiausią faršą. Tačiau vien PVM neturės jokio poveikio brangiems produktams ar prestižiniams prekių ženklams. Žmogus, kuris už išsinešamą puodelį kavos moka 4 ar 5 eurus, neprašys nuolaidos, nes anksčiau PVM buvo 21 proc. o dabar liko tik, tarkim, 19 proc.

Ne

Nerijus Mačiulis,

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas

Teoriškai mažesni mokesčiai gerai, tačiau prieš mažinant PVM reikia atsakyti į klausimą, kaip subalansuoti valstybės finansus. Galiojantys Lietuvos ir ES teisės aktai didinti biudžeto deficitą draudžia. Skaičių ir analizės, ar 1–2 proc. sumažinus pridėtinės vertės mokestį nebus išbalansuota šalies finansinė sistema ir kartu nepažeisime savo įsipareigojimų ES, nėra. Be to, nėra atsakymo į klausimą, ar siekiant kompensuoti praradimus nebus didinami kiti mokesčiai, kurie gyventojams bus dar žalingesni.

Vienas iš logiškų žingsnių šalia mokesčių mažinimo būtų imtis plataus masto viešojo sektoriaus pertvarkos ir padidinti jo efektyvumą. Kartu pakankamai daug sutaupyti. Tačiau apie šį kelią politikai nekalba. Atvirkščiai, valdžia planuoja kelti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, didinti krašto apsaugos sistemos finansavimą, socialines išmokas.

Norint didinti žmonių perkamąją galią, mažinti socialinę atskirtį reikia mažinti ne PVM, o GPM ar socialinio draudimo įmokas.

Pastaruosius ketverius metus vidaus vartojimas buvo vienintelis Lietuvos ir tuo pačiu metu biudžeto augimo variklis, nes vidaus paklausa, priešingai nei eksporto, didėja. Vienu ar dviem procentiniais punktais sumažinę PVM kainomis mes vis tiek negalėsime konkuruoti su Lenkija.

Norint didinti žmonių perkamąją galią, mažinti socialinę atskirtį reikia mažinti ne PVM, o GPM (gyventojų pajamų mokestį) ar socialinio draudimo įmokas. Lietuvos ir užsienio ekspertai sutartinai kalba apie tai, kad pas mus per didelis darbo jėgos apmokestinimas, o ne apie tai, kad per dideli vartojimo mokesčiai.

Pavyzdžiui, NPD (nepmokestinamojo pajamų dydžio) padidinimas naudos duotų mažiausiai uždirbantiems žmonėms ir dalį pajamų realiai ištrauktų iš šešėlio. PVM sumažinimo naudą vienodai gautų visi – tiek turtingiausieji, tiek gyvenantieji skurdžiai.

Mums reikia nepamiršti, kad, nepaisant žaidimo mokesčiais, ateityje vis tiek neišvengsime viešojo sektoriaus reformos. Demografiniai iššūkiai tokie, jog aiškiai matoma, kad tik kur kas lieknesnis ir efektyvesnis valstybės valdymo aparatas leis valstybei išgyventi mažėjant darbingų gyventojų.

Scanpix

Kinijoje sprogsta burbulas, tačiau ne ekonomikos – jei tik Kinija nemeluoja. Jei sakoma tiesa, iš Kinijos per Vokietiją atsiritančios krizės bangos Lietuva kol kas gali nesibaiminti. O jei Kinijos valdžia meluoja?

Rima JANUŽYTĖ

Astronomai mėgėjai šį kovą sugužėjo į Farerų salas pro specialius akinius pamatyti visiško saulės užtemimo, o štai besidomintieji finansais pro didinamąjį stiklą stebi įvykius Kinijoje. Kinijoje sprogsta ne šiaip burbulas, o burbulas gigantas. Metinis Kinijos akcijų rinkos vertės prieaugis (skaičiuojant nuo praėjusių metų iki šių metų birželio imtinai) buvo įspūdingas – 6,5 trln. JAV dolerių.

Pinigai už orą

Tai maždaug 70 proc. Kinijos BVP, arba 40 proc. bendros Niujorko akcijų biržos vertės. Norint už šiuos pinigus būtų galima apmokėti bent 20-ies graikijų skolas arba leisti Graikijai bankrutuoti dar 19 kartų iš eilės. Išdalijus kiniškus trilijonus visiems planetos gyventojams po lygiai, kiekvienas būtume gavęs po kokius 900 dolerių. Už ką? Atsakymas pribloškiantis – už orą.

Kartą JAV laivų bendrovėje kroviku dirbantis amerikietis į televizijos „Discovery“ žurnalisto klausimą, kas yra jo kraunamuose į Kiniją konteineriuose, lakoniškai atsakė: „Tai, ką mes mokame pardavinėti geriausiai, – oras.“ Amerikietis pajuokavo. Kinijos akcijų birža – ne.

Ji pūtėsi taip smarkiai, kad naujai iškeptiems vertybinių popierių makleriams Kinijoje ėmė suktis galva. Tokį prekeivių akcijomis elgesį analitikai vadina dar didesnio kvailio teorija. Net jei ir kvailiui akivaizdu, kad akcijos nepagrįstai brangios, jis vis tiek jas perka vildamasis, kad dar didesne kaina tas per brangias akcijas parduos dar didesniam kvailiui. „Kitaip nepaaiškinsi nesusipratimo, kad per savaitę nuo birželio 17 iki 24 d. ir taip nuo peraugimo jau braškėjusi Kinijos akcijų rinka sugebėjo privilioti dar 1,41 mln. naujų investuotojų į akcijas“, – Kinijos „gudruolių“ elgesį aiškina Ana Swanson iš „The Washington Post“.

Kabutės čia uždėtos neatsitiktinai. Pernai Kinijos pietvakarių finansų ir ekonomikos universiteto (~Southwestern University of Finance and Economics~) atliktas tyrimas atskleidė, kad du trečdaliai Kinijos prekiautojų akcijomis nėra baigę net vidurinės mokyklos. O šį pavasarį „China Daily“ skelbė, kad „net žemdirbiai skubėjo nusiauti guminukus ir atsidarė sąskaitas prekybai akcijomis“.

Nenuostabu, kad Kinijos vertybinių popierių rinka tapo labiausiai per metus paaugusia akcijų rinka istorijoje. Ir nieko keista, kad ji ėmė bliūkšti.

Tačiau analitikai ramina, kad tai dar ne pasaulio pabaiga, o Kinijos vertybinių popierių rinka su Kinijos ekonomika tiesiogiai nėra susijusi.

Kinijos ekonomikos augimas lėtėja

Paradoksas, bet guostis galima tuo, kad Kinijos ekonomika pastaruoju metu auga ne taip jau sparčiai. Šių metų pirmąjį ketvirtį Kinijos BVP augo lėčiausiai nuo pat 2009-ųjų. Susitraukė ir importo bei mažmeninės prekybos apimtys. Nepaisant smarkiai kilusios akcijų vertės, Kinijoje šiemet nukrito net nekilnojamojo turto kainos – daugumai investuotojų pasirodė, kad palyginti saugios investicijos į nekilnojamąjį turtą yra per lėtas būdas užsidirbti, todėl savo pinigus jie nunešė į vertybinių popierių biržą.

Dar viena Kinijos akcijų, bet ne ekonomikos burbulo priežastis – ypač greitai auganti paskolų rinka. „The Economist“ duomenimis, per metus prekiautojams vertybiniais popieriais buvo išduota 1,67 trln. juanių, arba 269 mlrd. JAV dolerių, paskolų, o tai ne tik absoliutus metinis rekordas Kinijoje, bet ir 300 proc. didesnė metinių paskolų suma nei prieš metus.

Kaip teigia „American Enterprise“ instituto analitikas Derekas Scissorsas, Kinijos ekonomikoje prieš pat burbulo sprogimą sukosi 20 trln. dolerių, o tai net 70 proc. daugiau nei visose JAV.

Tikėtasi, kad šie pinigai paskatins ekonomiką, tačiau didžioji jų dalis sukosi akcijų biržoje. Paprasčiau kalbant, brokeriai skolinosi akcijoms pirkti ir pardavinėjo jas tam, kad grąžintų paskolas. Tai paaiškina, kodėl burbulas sprogo tokiu greičiu ir kodėl vertybinių popierių birža per kelias liepos savaites prarado 30 proc. savo vertės, o prekiautojai akcijomis – 3 trln. dolerių.

Valdžios įsikišimas

Vis dėlto tai nebuvo „mirties kilpa“ – Kinijos vertybinių popierių lainerį bent kol kas išgelbėjo valdžios įsikišimas. Kinijos rinkos reguliavimo institucija prieš porą savaičių tiesiog uždraudė stambiesiems akcininkams parduoti įmonių akcijas, o bankams leido pratęsti paskolų, kurios išduotos įkeičiant akcijas, terminus.

Efektas buvo žaibiškas. Jau kitos dienos rytą NIKKEI vertybinių popierių birža paaugo 0,6 proc., HANG SENG – 4,09 proc., o SHANGHAI COMPOSITE – net 6,41 proc. Pastarasis rodiklis yra pats svarbiausias, mat Šanchajaus biržoje prekiaujama didžiausių Kinijos bendrovių – nuo bankų iki naftos koncernų akcijomis. Tai, kad Šanchajaus indeksas augo labiausiai, liudija, jog kertiniai Kinijos ekonomikos akmenys liko nepajudinti.

Kad ir kaip būtų keista, Kinijos ekonomikai per visą šį chaosą bent iš pažiūros nepasidarė nei per daug šalta, nei per karšta. „The Economist“ analitikai atkreipia dėmesį, kad Kinijos akcijų ir Kinijos ekonomikos augimas niekada nebuvo tiesiogiai susiję. Pavyzdžiui, 2010–2014 m. Kinija gyrėsi esanti greičiausiai auganti pasaulio ekonomika, nors šalies akcijų rinkos rezultatai buvo bene prasčiausi planetoje. Paskui tai apsikeitė vietomis: akcijų rinka šovė į viršų, o Kinijos ekonomikos augimas sulėtėjo.

Kinija meluoja ne blogiau už Graikiją?

Žinoma, visa tai tuo atveju, jeigu Kinija nemeluoja. Yra ekonomistų, kurie Kinijos pateikiamais skaičiais abejoja ir lygina ją su statistikos klastojimo eksperte Graikija. Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas Kinijos duomenis tiesiai šviesiai vadina moksline fantastika. Kaip gali būti, klausia jis, kad ekonomikai augant didėja nedarbas? 2007-aisiais P.Krugmanas išsamiai aprašė atvejį, kai Kinijos premjeras Li Keqiangas (o jis yra ekonomistas) pareiškė nepasitikėjimą iš Kinijos provincijų plaukiančiomis finansų ataskaitomis. Amerikos ambasadoriui Kinijoje jis patvirtino manąs, kad kai kuriose provincijose augimo rodikliai yra suklastoti ir nepatikimi.

Vietoj Kinijos statistikos specialistų, kuriuos premjeras pavadino „ne daugiau nei astrologais“, jis patarė verčiau pažvelgti į susisiekimo sektoriaus pelną, elektros suvartojimo lygį bei bankų paskolų dinamiką ir iš šių duomenų susidaryti tikresnį vaizdą apie Kinijos ekonomikos būklę.

Jei situacija nepasikeitė, tai labai bloga žinia mums visiems. Juolab kad šį kovą buvęs generalinis Kinijos auditorius Dong Dashengas viešai pareiškė labai abejojąs pastarųjų metų ekonomikos duomenimis. Lieka tikėtis, kad stebuklų Kinijoje būna, o akcijų rinka ten juda kitokia amplitude nei visa šalies ekonomika.

Rikošetu nuo Vokietijos klius ir Lietuvai

Net ir tuo atveju dar nereiškia, kad Kinijos ekonomika ir akcijų rinka niekada nesusidurs kaktomuša. O to tikrai nenorėtų visas pasaulis, įskaitant ir Lietuvą, kurią neabejotinai Kinijos bėdos anksčiau ar vėliau paliestų. Tiesa, Lietuvos prekyba su Kinija nėra per daug intensyvi, nors ir ji įgauna šiokį tokį pagreitį ar bent pagreičio iliuziją.

Statistikos departamento duomenimis, 2014 m. Lietuva į Kiniją eksportavo prekių ir paslaugų, vertų 102 mln. eurų, o tai sudarė mažiau nei 0,5 proc. viso šalies eksporto. Tiesa, neseniai darbą Pekine pradėjęs naujasis Lietuvos žemės ūkio atašė Mindaugas Kuklierius tikina, kad jei ir ne Pekinas ar Šanchajus, tai bent mažesni Kinijos miestai ir miesteliai tikrai gali tapti nauja Lietuvos eksportuotojų rinka.

Vis dėlto kol kas į Kiniją neeksportuojame nei pieno, nei mėsos, o žemės ūkio produkcija keliauja į Vokietiją. Kaip ir Lietuvoje gaminamas plastikas, mineralinis kuras, baldai ir kiti medienos dirbiniai, trąšos, net laivai.

Čia ir mūsų sėkmė, ir nesėkmė. Su Vokietija, kuri yra nepaprastai ir vis labiau priklausoma nuo Kinijos, mes prekiaujame didžiulėmis apimtimis: daugelį metų Vokietija buvo trečia Lietuvos eksporto partnerė po Rusijos ir Latvijos, o prekių ir paslaugų į Vokietiją vertė siekė beveik 2 mlrd. Lt per metus. Jei pasitvirtins ekonomistų prognozė, dėl daugiau nei trečdaliu sumažėjusio eksporto į Rusiją Lietuvos eksportas į Vokietiją šiemet gali gerokai padidėti, o Vokietijos vieta mūsų eksporto partnerių sąraše – pakilti. Gal net į pirmą vietą.

Tą patį Vokietijos analitikai prognozuoja šalies eksportui į Kiniją. Pastaraisiais metais Vokietija į Kiniją eksportuoja net daugiau nei į JAV, kurios buvo svarbiausios Vokietijos prekybos partnerės nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. O štai kinai žodžius „Made in Germany“ dievina labiau nei amerikiečiai.

Vokietijos Ekonominės diplomatijos centro vadovo Carlo Delfeldo teigimu, net nedaug sulėtėjęs Kinijos ekonomikos augimas skaudžiai paveiktų Vokietiją. „Vokietijai reikia, kad Kinijos ekonomika augtų bent 5–6 proc. per metus. Mažesnis augimas gali turėti neigiamų padarinių“, – perspėja analitikas, primindamas, kad šiandien Vokietijos į Kiniją eksportuojamų prekių ir paslaugų vertė vos per mėnesį sudaro apie 5–6 mlrd. JAV dolerių.

„Tikėtina, kad jau greitai Vokietijos eksportas į Kiniją sieks 10 proc. viso Kinijos importo, o 2020-aisiais tai gali sudaryti ir 20 proc.“, – prognozuoja Vokietijos ekonomistas Andreasas Reesas, atkreipdamas dėmesį, kad šie skaičiai ir džiugina, ir gąsdina. Mat tokia priklausomybė nuo Kinijos rinkos Vokietijai gali labai skaudžiai atsiliepti nelaimės atveju.

Šios nelaimės nepaprastai bijo ir JAV. Mat Kinija yra pagrindinė Amerikos blogųjų paskolų pirkėja – tai ji daro siekdama išlaikyti JAV dolerio vertę ir išsaugoti pigesnį juanio kursą, kad neprarastų pranašumo pasaulio eksporto rinkoje. „Moody’s Analytics“ ekspertas Johnas Lonski įsitikinęs, kad jeigu Kinijos ekonomika sušlubuotų, Amerika tai pajustų pirmoji. Ypač – jos akcijų rinka.

Kinijos ekonomikos kolapsas skaudžiai paliestų ir Japonijos ekonomiką.

Naujos pasaulinės krizės prieangis?

Na, o sušlubavus tokiems pasaulio ekonomikos milžinams nauja visuotinė krizė praktiškai būtų nebeišvengiama.

„Šiandien kinai nori pereiti nuo greito ir eksportu grįsto augimo prie augimo, paremto vartojimu. Procesas nebus sklandus, o problemos neišvengiamos. Manau, kad Kinija pasaulio ekonomikai kelia didžiausią riziką“, – interviu „The Wall Street Journal“ teigia Harvardo universiteto profesorius Kennethas Rogoffas.

Amerikiečiai, vokiečiai ir japonai guodžiasi, kad viskas bus gerai. Jų teigimu, Kinijos ekonomika jau ne kartą šokinėjo aukštyn žemyn, bet nieko dramatiško taip ir nenutiko. Tačiau „Stratfor“ analitikas Johnas Minnichas perspėja, kad šį sykį viskas gali būti kitaip.

Visų pirma pasikeitė „skaičiukai“. Sumos, besisukančios Kinijos akcijų rinkoje, yra tokios įspūdingos, kad sunku patikėti, jog prarasti trilijonai JAV dolerių niekaip nepaveiktų makroekonominių Kinijos rodiklių. Be to, pasikeitė ir Kinijos akcijų rinkos reikšmė.

„Anksčiau prekyba akcijomis Kinijoje buvo kažkas tarp lošimų ir loterijos. Na, gal dar asmeninio taupymo priemonė. Tačiau stambioms Kinijos įmonėms tai neturėjo jokios reikšmės, nes jas visas finansavo valstybiniai bankai. Pernai Kinijos valdžia nutarė, kad laikas keistis, ir Kinijos korporacijos tapo priklausomos nuo pinigų iš akcijų rinkos“, – situacijos pokyčius aiškina J.Minnichas.

Belieka naiviai tikėtis, kad Kinijos eksperimentas neturės globalių pasekmių, o ši šalis pasauliui netaps tuo, kuo Europai dabar yra Graikija. Bet panašumų tarp jų – daugiau nei skirtumų.

Finansų analitiko Nerijaus Mačiulio komentaras

Šiuo metu matome tik Kinijai neįprastus akcijų rinkos svyravimus, tačiau tik maža dalis Kinijos įmonių pritraukia kapitalo akcijų rinkose ir labai maža dalis Kinijos gyventojų yra investavę akcijų rinkose. Dėl šių priežasčių realaus poveikio Kinijos ekonomikai nėra. Nereikėtų sureikšminti to, kas vyko pastarosiomis savaitėmis, – to buvo galima tikėtis. Iš pradžių akcijų kainos kilo daugiausia dėl to, kad kinai investavo skolintas lėšas, po to įvyko natūrali korekcija. Manau, tai izoliuoti svyravimai, ne visai tiesiogiai susiję su ekonominiais procesais. Tačiau tai nereiškia, kad Kinijos ekonomika yra labai geros būklės. Problemos matomos jau daug metų. Kinijos skolų portfelis daug metų auga sparčiau nei Kinijos ekonomika.

Be to, Kinijoje esama labai daug šešėlinės bankininkystės, ne visai skaidriai rodoma paskolų portfelio kokybė.

Žinoma ir tai, kad Kinijos ekonomikos struktūra labai neįprasta: beveik pusę Kinijos bendrojo vidaus produkto sudaro investicijos, o didelė jų dalis yra neproduktyvios. Tai visų pirma valstybinio sektoriaus investicijos į infrastruktūros projektus, nekilnojamojo turto objektus, prekybą žeme. Tai nesukuria efektyvios ekonomikos. Kinijos investicijos finansuojamos skolintomis lėšomis, o tai sukuria didesnę riziką, kad kažkada nekilnojamojo turto, paskolų ir perteklinių investicijų burbulas sprogs. Kiek viso to padariniai bus rimti, priklausys nuo to, ar Kinijos vyriausybei, kuri turi labai daug finansinių išteklių, pavyks suvaldyti krizę. Tikimasi, kad jai pavyktų rekapitalizuoti bankus ir padengti blogas paskolas.

Bet kokiu atveju tai yra ekonomikos eksperimentas, kurio antro tokio pasaulyje mes nesame matę. Jei jis nepavyks, tai netiesiogiai pajus ir Lietuva. Žinoma, mūsų prekybos apimtys su Kinija labai mažos, tačiau poveikį mes pajustume per kitas savo prekybos partneres, pirmiausia Vokietiją, kurią Kinijos krizė neabejotinai paveiktų smarkiai.

"Veido" archyvas

Valdžios sektoriaus ir gyventojų nesugebėjimas taupyti lemia nuolatinį bendros užsienio skolos didėjimą.

Jau ne kartą teko girdėti vertinimą, kad dabartinio ekonomikos augimo šalies gyventojai nejaučia, jis nešildo arba yra tiesiog “statistinis”. Ką reiškia šios skambios frazės? Ar tai nėra dar vienas bandymas gerėjant situacijai rasti kuo pasipiktinti ir nusivilti? Ir ar nuolat didėjantis namų ūkių vartojimas yra neginčijama dorybė ir siekiamybė?

Dažniausiai norima pasakyti, kad vartojimas didėja nepakankamai, lėčiau nei visa ekonomika. Taip, iš tiesų šių metų pirmąjį ketvirti BVP buvo 6,9 proc. didesnis nei prieš metus, o namų ūkių vartojimas paaugo “tik” 5,5 proc. Panašias tendencijas rodo ir mažmeninės prekybos apimčių didėjimas. Per pirmuosius keturis šių metų mėnesius, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, mažmeninė prekyba išaugo daugiau nei 20 proc. Tiesa, pagrindinis šio augimo variklis buvo automobilių prekyba, kurią paskatino po ilgos pertraukos apsipirkti nusprendę vidaus vartotojai bei laikinai suaktyvėję Rytų šalių pirkėjai.

Tačiau didėja ne tik automobilių pardavimas. Garso ir vaizdo įrangos, informacijos ir ryšių technologijos, kultūros, poilsio ir kitų laisvalaikio prekių metinis pardavimas viršijo 20 proc. Maždaug dešimtadaliu išaugo ir prekyba drabužiais bei avalyne. Padidėjo ir prekyba maisto prekėmis, nors čia augimas gerokai kuklesnis.

Labiausiai neramu dėl to, kad šis nepagrįstas nerimas dėl nepakankamo vidaus vartojimo pasireiškia net raginimais jį skatinti. Galima suprasti raginimus kurti naujas darbo vietas ar didinti atlyginimus (proporcingai padidėjusiam darbo našumui) ir gyventojų perkamąją galią, tačiau ar tikrai teisinga skatinti vartojimą? Juk didelė dalis namų ūkių vartojamos produkcijos – ryšio priemonės, kompiuteriai, buitinė technika, net ir drabužiai – gaminama ne Lietuvoje.

Pirmojo ketvirčio užsienio prekybos duomenys jau rodo neigiamas tendencijas – deficitas padidėjo iki 4,2 proc. BVP, nors pernai dar nesiekė vieno procento. Ar pasiilgome milžiniško prekybos deficito, krizės išvakarėse viršijusio 18 proc. BVP?

Tikiuosi, ne. Baltarusija neseniai pademonstravo, prie ko priveda produktyvumo augimu nepagrįstas pajamų didėjimas ir perteklinis išlaidavimas. Didėjantis užsienio prekybos deficitas privedė prie valiutos devalvavimo bei daugumos prekių stygiaus, kuris gali paskatinti ir socialinius neramumus. Šio baisaus scenarijaus pasaulinės krizės metu Lietuvai pavyko išvengti, tačiau tai nereiškia, kad turime imunitetą ir panašus ekonomikos disbalansas negali susidaryti ateityje.

Verta prisiminti, kad kiekvienas žmogus gautas pajamas gali nukreipti dviem kryptimis – taupymui arba vartojimui. Praėjusį dešimtmetį vidutinė Lietuvos namų ūkių taupymo norma (pajamų dalis, skiriama taupyti) siekė tik kiek daugiau nei 2 proc. Tai vienas mažiausių rodiklių visoje Europoje, jis gerokai atsilieka nuo ES vidurkio, siekiančio 12 proc. Valdžios sektorius apskritai per visus nepriklausomybės metus nesugebėjo turėti biudžeto pertekliaus, t.y. taupymas nuolat buvo neigiamas. Būtent valdžios sektoriaus ir gyventojų nesugebėjimas taupyti lemia ir nuolatinį bendros užsienio skolos didėjimą.

Kai kam gali kilti klausimas, ar visada verta taupyti. Ilguoju laikotarpiu gyventojai ir valstybė taupydami gali sukaupti atsargų, dėl kurių ne itin reikšmingai mažina savo vartojimą net ekonominių recesijų metu. Ekonomikos svyravimai tampa švelnesni, padidėja atsparumas išoriniam šokui. Trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu santaupos nukreipiamos į įmonių investicinius projektus, kuriamos darbo vietos, didėja įmonių konkurencingumas ir jų produkcijos paklausa užsienyje. O tai leidžia didinti ir darbuotojų pajamas.

Apskirtai mažos ir atviros ekonomikos, kokia yra Lietuva, retai būna itin priklausomos nuo vidaus vartojimo. Štai, pavyzdžiui, visose Skandinavijos šalyse, Estijoje, Olandijoje, Austrijoje namų ūkių vartojimas sudaro tik apie pusę šalies BVP. Tačiau Lietuvoje namų ūkių vartojimas (net ir po recesijos!) sudaro net 65 proc. BVP. Tokią didelę priklausomybę nuo vidaus vartojimo paprastai gali sau leisti tik išsivysčiusios, keliasdešimt ar kelis šimtus milijonų gyventojų turinčios šalys.

Pabaigoje reikia pasidžiaugti – pirmąjį šių metų ketvirtį investicijos išaugo 41 proc. Būtent jos gali užtikrinti šalies konkurencingumo ir atlyginimų didėjimą, darbo vietų kūrimą bei ilgalaikį ir tvarų ekonomikos augimą. Jei norime kažką paskatinti, skatinkime būtent jas. Vartojimas yra neatskiriamas šiuolaikinio žmogaus atributas, jo skatinti nereikia.

Daugumos sektorių atstovų apklausos rodo, kad artimiausiu metu tikimasi kainų didėjimo. Tai nėra geros naujienos šalies ekonomikai.

Lūkesčiai ekonomikoje dažnai reiškia daugiau nei esama padėtis. Tuo galėjome įsitikinti tiek ekonomikos klestėjimo laikotarpiu, kai būsto kainų kilimo lūkesčiai paskatino nemažai šalies gyventojų įsigyti turto, dažnai neįvertinant savo galimybių už jį sumokėti. Kainų ir paklausos didėjimo lūkesčiai paskatino ir statybų bendroves bei kitas įmones investuoti į įrenginius, statyti pastatus, nevertinant šalies gyventojų poreikių ir perkamosios galios, atsižvelgiant tik į jų (neracionalius) norus.

Nuo realybės atitrūkę lūkesčiai ilgesniu laikotarpiu gali sukelti didelių problemų, ir ši taisyklė tinka ne tik teigiamiems, bet ir neigiamiems lūkesčiams – tą puikiai parodė pastarasis ekonomikos nuosmukis, kurio metu namų ūkių vartojimas susitraukė daug daugiau, nei sumažėjo jų disponuojamos pajamos. Dėl neigiamų lūkesčių dauguma namų ūkių sumažino vartojimą ir pradėjo daugiau taupyti, net jei jų pajamos nesumažėjo. Panašiai elgėsi ir įmonės – esant neapibrėžtumui dėl jų gaminamos produkcijos ir teikiamų paslaugų paklausos šalyje ir užsienyje, jos minimizavo gamybą bei investicijas.

Akivaizdu, kad visais ekonominio ciklo laikotarpiais vienas pagrindinių ekonomikos augimo variklių yra lūkesčiai, todėl jų vertinimas ir valdymas – itin svarbi užduotis.

Lietuvos ekonominių vertinimų rodiklis 2009 metų viduryje pasiekė žemiausią tašką nuo tada, kai jį 2002-aisiais pradėjo skaičiuoti Statistikos departamentas. Šis rodiklis apibendrina pagrindinių ekonomikos sektorių – pramonės, statybos, mažmeninės prekybos, paslaugų ir vartotojų lūkesčius, o jo reikšmė kinta nuo –100 iki +100. Teigiama reikšmė rodo, kad rinkoje yra daugiau optimistų nei pesimistų, o neigiama rodiklio reikšmė rodo neigiamai situaciją ir perspektyvas vertinančiųjų persvarą. Ekonomikos dalyvių lūkesčiai sparčiau gerėti pradėjo jau 2010-ųjų pradžioje, tačiau tebėra neigiamoje zonoje, jų lygis panašus kaip ir ekonominio nuosmukio pradžioje.

Blogiausiai ekonominės situacijos perspektyvos vertinamos statybų sektoriuje, tačiau šio sektoriaus, kaip ir mažmeninės prekybos, įtaka bendram ekonominių vertinimų rodikliui yra maža. Nuo žemiausio taško 2009-ųjų balandį, kai jo reikšmė buvo lygi –84 (kurią galima apibūdinti kaip “blogiau nebūna”), iki praėjusių metų vidurio statybų sektoriaus pasitikėjimas pakilo iki –24. Šiam kilimui nemažai įtakos turėjo viltys suaktyvinti veiklą prisijungiant prie daugiabučių renovacijos proceso, tačiau tam neįvykus pasitikėjimas staiga vėl sumažėjo. Šių metų pradžioje statybų sektoriaus lūkesčiai pradėjo gerėti, tačiau mažai tikėtina, kad jie dar šiemet pasieks teigiamą zoną.

Pramonės sektoriaus pasitikėjimas pamažu didėjo nuo 2010 metų pradžios – nuo tada, kai pradėjo atsigauti Lietuvos eksportas. Nepaisant įspūdingo pramonės atsigavimo praėjusiais metais (paskutinio ketvirčio rezultatai tik šiek tiek prastesni nei klestėjimo laikotarpiu pasiekti rekordai), pramonės pasitikėjimo rodiklis yra vis dar neigiamoje zonoje. Tačiau šiame sektoriuje prognozuojamas darbuotojų skaičiaus, eksporto ir gamybos apimčių didėjimas.

Mažmeninės prekybos sektoriaus lūkesčiai antroje praėjusių metų pusėje jau buvo teigiami, tačiau šių metų sausį smarkiai krito (nuo +5 iki –20) – maždaug tokiais tempais, kokius matėme krizės įkarštyje. Akivaizdu, kad rudenį pradėjus atsigauti prekybai dauguma šio sektoriaus atstovų tikėjosi ir itin geros kalėdinės prekybos, kuri vėliau nuvylė.

Dauguma apklaustųjų užsimena apie per dideles atsargas ir mažesnius užsakymus artimiausiais mėnesiais. Mažmeninė prekyba šiemet augs, tačiau jos augimo greitis neprimins pastaruoju metu stebėtų pramonės atsigavimo tempų.

Tik paslaugų sektoriaus dalyviai nesitiki kainų didėjimo arba net prognozuoja tam tikrų paslaugų kainų mažėjimą artimiausiu metu, o – pramonės, prekybos, vartotojų ir net statybos atstovų apklausos rodo, kad artimiausiu metu tikimasi kainų didėjimo. Tai nėra geros naujienos šalies ekonomikai. Nieko baisaus, kai vienkartinį kainų šuolį sukelia išoriniai, nuo mūsų nepriklausantys veiksniai, tačiau kai nuolatinę ir nevaldomą kainų bei atlyginimų kilimo spiralę įsuka infliacijos lūkesčiai, tai jau daug pavojingesnis reiškinys, galintis turėti neigiamos įtakos tvariam ekonomikos atsigavimui.

Verta atkreipti dėmesį, kad kitų Europos šalių kontekste Lietuvos vartotojų lūkesčiai yra labai maži – net ekonomikos klestėjimo laikotarpiu, kai metinis pajamų didėjimas buvo dviženklis, o nedarbas beveik neegzistavo, vartotojų pasitikėjimo rodiklis buvo tik šiek tiek didesnis už nulį. Tam įtakos turi ir sovietinė praeitis (kai neigiamos naujienos buvo tabu), ir išskirtinis žiniasklaidos dėmesys neigiamoms naujienoms, ir politinė aplinka, kuri mūsų šalyje yra nuolat persmelkta tariamos ir tikros korupcijos skandalų, grasinimų interpeliacijomis bei tuščių pažadų. Sekantiems naujienas ir besidomintiems politiniu gyvenimu sunku teigti, kad ekonominę aplinką jie vertina gerai, o perspektyvas – dar geriau.

Nepaisant to, galima prognozuoti, kad šiemet lūkesčiai ir toliau gerės, o ekonominių vertinimų rodiklis turėtų įgauti teigiamą reikšmę. Didžiausią įtaką tam turės klestėsianti pramonė, atsigaunanti mažmeninė prekyba ir šiek tiek geriau besijaučiantys vartotojai. Mažėjant valdžios sektoriaus išlaidoms, dažnai pamirštama, kad ekonomikai teigiamą postūmį gali padaryti ir teigiami kitų rinkos dalyvių lūkesčiai, kuriuos smarkiai veikia politinė aplinka.Oponuojantiems, grasinantiems, apokalipsę pranašaujantiems politikams bent kartais vertėtų nusišypsoti ir patylėti – kalbomis sotus nebūsi, bet (kitų) alkį padidinti gali.

Harry Trumanui, trisdešimt trečiajam JAV prezidentui, patiktų vadovauti dabartinei Lietuvai. Kartą jis yra pasakęs, kad norėtų sutikti vienarankį ekonomistą, nes visi jo patarėjai sakydavo: “viena vertus…, tačiau kita vertus…”. Lietuvoje dauguma reiškinių suprantami vienareikšmiškai ir neginčijamai. Mokesčių didinimas yra blogai. Socialinių išmokų didinimas yra gerai. Emigracija yra blogai. Vienareikšmiškai. Tačiau kiekvienas veiksmas, sprendimas, reiškinys juk turi ir privalumų, ir trūkumų. Kadangi apie emigraciją Lietuvoje kalbama tik kaip apie neigiamą reiškinį, keliantį grėsmę Lietuvos identitetui, norėtųsi pažvelgti į ją kitu kampu.

Per pastaruosius dešimt metų oficialiai emigravo beveik 150 tūkst. šalies gyventojų, tačiau neregistruotos emigracijos mastai dar didesni. Nors labai išsamių tyrimų nėra, dauguma įverčių rodo, kad savo išvykimo iš šalies neregistruoja maždaug pusė emigrantų. Tačiau migracijos saldo (įvertinus imigravusius ir reemigravusius) ne toks bauginantis – tik kiek daugiau nei 60 tūkst. gyventojų. Lietuva labai riboja imigraciją ir prieš suteikdama leidimą dirbti ir gyventi šalyje atsižvelgia į potencialaus imigranto kompetencijas bei darbo rinkos poreikius (patirtis rodo, kad gauti leidimą ne ES piliečiui profesoriui dirbti Lietuvos universitete gali trukti iki pusmečio). Tuo tarpu dauguma emigruojančiųjų yra žemesnės kvalifikacijos darbuotojai, išvykstantys dirbti mažos pridėtinės vertės darbus. Taigi galima manyti, kad kokybinis migracijos saldo yra teigiamas ir naudingas Lietuvai.

Dalies gyventojų emigracija nebūtinai yra blogas reiškinys – ypač jei emigruoja ne novatoriška, žemesnės kvalifikacijos darbo jėga. Tikėtina, kad būtent tokie lietuviai ir emigruoja, nes būdami kūrybingi ir iniciatyvūs, galimybių dirbti bei užsidirbti rastų ir Lietuvoje. Tyrimai rodo, kad dažniausios emigracijos priežastys Lietuvoje yra nepakankamas darbo užmokestis ir nedarbas. Nuolat girdime, kad emigruoja tie, kurie nebesugeba rasti darbo (arba susikurti darbo vietos) ir išlaikyti savęs bei savo šeimos.

Turėtume ne raudoti dėl to, o džiaugtis, kad netgi mažiausiai kompetentinga darbo jėga yra mobili ir gali susirasti darbo kitose šalyse. Ir išlaikyti ne tik save, bet ir Lietuvoje likusius šeimos narius. Pavyzdžiui, pernai grynosios privačių asmenų perlaidos iš užsienio viršijo milijardą litų, o nuo įstojimo į Europos Sąjungą grynosios privačių asmenų perlaidos jau viršijo 7 mlrd. Lt. Kas čia blogo, kad kažkurių darbuotojų kompetencija šalyje tuo metu nėra reikalinga, tačiau dirbdami užsienyje jie gali išlaikyti save bei Lietuvoje likusius artimuosius?

Lietuviai 50 metų gyveno visiškai uždaroje visuomenėje, nematydami ir dėl to dabar negalintys toleruoti skirtingų rasių, politinių, religinių ir seksualinių pažiūrų. Provincialių, neišsilavinusių piliečių emigracija yra geras reiškinys vien dėl to, kad jie pamato pasaulio, praplečia akiratį, keičia požiūras ar tiesiog išmoksta užsienio kalbų.

Tik reikėtų siekti, kad kuo daugiau emigrantų deklaruotų išvykimą iš šalies. Pirmas geras (nors ir atsitiktinis) žingsnis buvo privalomojo socialinio draudimo mokestis nedirbantiesiems, tačiau Vyriausybė galėtų rasti būdų, kaip užregistruoti ir tuos, kurie nesidomi Lietuvos aktualijomis ir nebeketina čia grįžti. Tokia statistika naudinga ne tik dėl to, kad būtų galima nuolat žinoti tikslų emigracijos ir reemigracijos mastą, emigrantų kvalifikaciją ir išvykimo priežastis, bet tai ir leistų “pagerinti” kai kuriuos santykinius makroekonominius rodiklius, pavyzdžiui, BVP, tenkantį vienam gyventojui. Gali būti, kad patikslinę gyventojų skaičių pagal šį rodiklį pralenktume Estiją ir Lenkiją. Tai ne tik būtų gera žinia, kuri leistų mums pasidžiaugti, kad vienas šalies gyventojas sukuria daugiau BVP nei kaimyninėse šalyse, bet ir galėtų pagerinti Lietuvos įvaizdį užsienio investuotojų akyse.

Be to, tai išryškintų ir dar labiau atkreiptų dėmesį į kitus ir taip blogus Lietuvos rodiklius – per didelį skaičių vienam gyventojui tenkančių viešąsias paslaugas teikiančių specialistų. Galbūt tada taptų aišku, kad reikia mažinti gydytojų, mokytojų, ugniagesių ir kitų specialistų, padidinant jų teikiamų paslaugų kokybę – greičiausiai skatinant privataus sektoriaus dalyvavimą ir investicijas.

Žinoma, jei emigruoja potencialiausi (nesakau – jauni), kūrybingiausi ir talentingiausi visuomenės nariai, tai jau kelia pavojų ilgalaikiam šalies konkurencingumui ir jos identitetui. Tačiau kol nežinome, kas, kada ir kodėl emigruoja bei reemigruoja, nerimas ir dramatizavimas gali būti perdėtas.

Gegužės šeštą dieną, švenčiant Anglijos centrinio banko politinės nepriklausomybės tryliktąsias metines, Europos centrinio banko (ECB) vadovas dar kartą viešai patikino, kad užstatu nepriims šlubuojančių valstybių obligacijų. Tai sukėlė didžiulę neigiamą finansinių rinkų reakciją ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje – JAV akcijų biržoje buvo užfiksuoti didžiausi dienos svyravimai nuo 1987-ųjų, kai akcijos neteko beveik 23 proc. vertės.

Vos per kelias dienas griežta pozicija radikaliai pasikeitė – jau kitą pirmadienį buvo tvirtinama, kad ECB, siekdamas sumažinti “aštrią įtampą kai kuriose rinkose”, pirks ne tik valstybių, bet ir įmonių skolos vertybinius popierius. Per savaitgalį finansų sistemos stabilumas tapo svarbesniu prioritetu nei kainų stabilumas.

Šis ECB žingsnis turbūt net svarbesnis už Europos lyderių gelbėjimo planą (kartais klaidingai ir per anksti jis vadinamas injekcija), kuriame numatoma 750 mlrd. eurų panaudoti bendros valiutos ir Graikijos bei kitų prasiskolinusių Europos valstybių finansų rinkoms palaikyti. Ši iš pirmo žvilgsnio nemaža suma sudaro tik apie 10 proc. euro zonos skolos, bet toks planas buvo būtinas, siekiant nuraminti finansų rinkas ir parodyti euro zonos valstybių vienybę bei nusiteikimą užtikrinti visų valstybių mokumą. Atkreipiame dėmesį, kad didžioji viso susitarimo suma – 440 mlrd. – yra tik numatomos (esant poreikiui) paskolų garantijos iš euro zonos vyriausybių.

Ko vertos šios garantijos, jei dauguma didžiųjų valstybių – Italija, Ispanija, Graikija, Portugalija, Airija – yra tos, už kurias reikia garantuoti, o ne kurios gali garantuoti? Be to, paskolai turės pritarti ją teikiančių šalių parlamentai, o tai nebūtinai trivialus ir savaime suprantą rezultatą turintis procesas. Todėl visai nenuostabu, kad šio plano paskatintas akcijų rinkų ir euro kilimas greitai išsikvėpė.

Sunku įsivaizduoti aplinkybes, kurios leistų Graikijai atsitiesti ir išeiti iš šios gana beviltiškos padėties. Privataus sektoriaus paveiktas ekonomikos augimas leistų surinkti daugiau pajamų į valstybės biudžetą, bet tuo sunku tikėti, kai didėja skolinimosi sąnaudos, nuolat streikuojama, o šalyje – vienas didžiausių Europoje mokesčių vengimų. Susidarius tokioms aplinkybėms dažniausias kitas žingsnis – nacionalinės valiutos nuvertėjimas, užtikrinantis išorinio konkurencingumo didėjimą. Tačiau Graikija neturi nacionalinės valiutos, kurią galėtų devalvuoti.

Kita išeitis – pasekti Baltijos šalių pėdomis ir mažinant viešojo bei privataus sektoriaus atlyginimus atlikti vidinę devalvaciją. Tačiau neatrodo, kad graikai būtų linkę taip lengvai atsisakyti tryliktų ir keturioliktų atlyginimų bei galimybės išeiti bene anksčiausiai į  pensiją, palyginti su kitais europiečiais (graikai į pensiją eina sulaukę 61-erių, vokiečiai – 67-erių). Trečia išeitis – ekspansinė Europos centrinio banko politika didinant pinigų pasiūlą. Dėl to šoktelėtų infliacija, atpigtų euras, sumažėtų tikroji euro zonos valstybių skola ir padidėtų jų konkurencingumas.

Jei nepavyks įgyvendinti struktūrinių reformų, sumažinti išlaidų ir šešėlinės ekonomikos masto (kuris yra panašaus lygio kaip Lietuvoje) ir taip atkurti šalies konkurencingumo, Graikijos lauks dalinis arba visiškas finansinių įsipareigojimų nevykdymas ir pasitraukimas iš euro zonos.

Pastarosiomis dienomis pasigirsta džiaugsmingų pareiškimų, esą daug Europos ir pasaulio valstybių galėtų pasimokyti iš Lietuvos gebėjimo priimti radikalius sprendimus, susijusius su biudžeto balansavimu. Tikrai nesinori menkinti didelės politinės valios, juolab kad visada smagu, kai kažkas iš tavęs mokosi (ką jau čia, prisipažinkime: visai smagu, kad kai kurių euro zonos valstybių viešųjų finansų padėtis daug prastesnė nei Lietuvos). Tačiau daug svarbiau matyti galimybę pačiam pasimokyti.

Esant tokiai padėčiai Lietuvos politikai ir, svarbiausia, visi šalies piliečiai galėtų suvokti, prie ko priveda populizmu ir tuščiais pažadais grįstas valstybės išlaidavimas. Bet kokių biudžeto išlaidų didinimas, nekeliant klausimo, iš kur biudžete atsiras lėšų, yra labai neatsakingas ateities kartų atžvilgiu.

Pasaulinės finansų krizės priežasčių buvo ieškoma rinkos fundamentalistų ideologijoje ir kapitalistų godume, o Europos skolų priežastis nesunku įžvelgti pavarčius pastaruoju metu vėl išpopuliarėjusias keinsizmo ir kitas socialistines doktrinas.