Žilvinas Marcinkevičius / BFL / A.Ufarto nuotr.

Verslininkų grupė, vis dar populiariai vadinama „Vilniaus prekybos“ dešimtuku, kažkada susibūrė iš dviejų šeimų atžalų ir jų draugų. Dešimtuko sudėtis nuolat keitėsi, o dabar ir vienas pagrindinių veikėjų – Žilvinas Marcinkevičius pranešė pasitraukiantis. Jis parduoda su šia grupe siejamas akcijas. Jas įsigyja visiems grupės akcininkams priklausanti bendrovė „Bertona Holdings Limited“. Sandoris apima visas grupės įmones, kurių didžiausias investuotojas yra Nerijus Numavičius, ir turėtų būti užbaigtas iki šių metų balandžio vidurio.

Pateikiame Arūno BRAZAUSKO pernai rašytą straipsnį apie šią verslo grupę. Tarp turtingiausių Lietuvos asmenų patenka visas UAB „Vilniaus prekyba“ (VP) dabartinių savininkų septynetas: Nerijus Numavičius, Žilvinas Marcinkevičius, Mindaugas Marcinkevičius, Vladas Numavičius, Gintaras Marcinkevičius, Mindaugas Bagdonavičius, Ignas Staškevičius.

Kada jie visi paskutinį kartą sėdėjo prie vieno stalo, kokius sprendimus kartu aptarė ir priėmė? Tai klausimai ne vien iš vadybos, bet ir iš teisės srities. Nors šis bei tas prasimuša į viešumą, daugumą dalykų dengia konfidencialumo skraistė.

Rašant apie turtus ir jų savininkus sunku įsprausti tokias sąvokas kaip turtuolių nelygybė, jų tarpusavio socialinė atskirtis. Vis dėlto, kad ir kaip dėliotume buvusio dešimtuko pavardes, skaičiai yra skaičiai: 10 yra 10 kartų daugiau už 1. N.Numavičiaus valdomas turtas („Veido“ duomenimis, 1,1 mlrd. eurų) yra maždaug 9 kartus didesnis už M.Marcinkevičiaus, trečiojo turtingiausio VP savininko, turtus (140 mln. eurų).

Žinoma, patys savaime šie dalykai dar nėra priežastys, dėl kurių du akcininkai negalėtų spręsti ginčų derybomis.  Tačiau VP savininkai bendrauja tarp savęs ne vien telefono skambučiais, bet ir teismo ieškiniais.

Akcininkas, tačiau „netiesioginis“

Informacija apie  teisinį ginčą tarp VP ir jos akcininkų sąraše nurodyto M.Marcinkevičiaus gal suprantamesnė teisininkui, o skaitytojas temato šmėžuojančias pavardes ir juridinių asmenų pavadinimus, vargiai suprasdamas, kas yra ko savininkas.

VP, kaip teigia šios bendrovės tinklalapis, dabar yra holdingo bendrovė, per kitas subholdingo bendroves valdanti mažmeninės prekybos ir vaistinių tinklus Baltijos šalyse, Lenkijoje ir Bulgarijoje. Akcininkai į šią bendrovę įnešė turimas įvairių kitų įmonių akcijas.

Š.m. gegužę sužinojome, anot VP formuluotės, kad buvęs VP dešimtuko narys M.Marcinkevičius stabdo prekybos centrų „Akropolis“ Lietuvoje ir užsienyje pardavimo sandorį, nes pats norėtų juos įsigyti. Konfliktas kilo dėl to, kad VP siekė perimti UAB „Akropolis LT“ valdančių įmonių akcijas iš jų savininkės – Maltoje registruotos bendrovės „Relvit LTD “.

Būdamas „Relvit“ akcininku M.Marcinkevičius iš VP pareikalavo esminės informacijos apie sandorį. Rapyros dūrius primenantys teisiniai veiksmai – sandorio stabdymas Maltos teismo sprendimu; maždaug 7,8 mln. eurų vertės M.Marcinkevičiaus turto areštas (tos pačios „Relvit“ iniciatyva pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė); galiausiai šios priemonės panaikinimas Lietuvos teisme –  į viešumą iškilusios ir dar nesibaigusios kovos tarp N.Numavičiaus ir M.Marcinkevičiaus epizodai.

Ginčo esmė: M.Marcinkevičius kaip „Relvit“ akcininkas reikalauja visos informacijos apie sandorį ir galbūt siekia, – tai VP atstovų versija, –  pirmumo teise įsigyti dalį „Akropolius“ valdančių įmonių akcijų, kurias  parduoda (faktiškai, perleidžia) „Relvit“.

VP valdybos narė Diana Dominienė žiniasklaidai yra sakiusi, kad M.Marcinkevičius nėra VP akcininkas, nors rašant šį straipsnį (2015 m. liepos 29 d.) VP tinklalapyje jis buvo nurodytas sąraše: „Akcininkai. Bendrovę netiesiogiai valdo šie fiziniai asmenys…“ – tinklalapio formuluotė, matyt, reikalauja gilesnės filologinės analizės.

Prieš dvejus metus „Veidas“ rašė: „Prekybos centrų tėvu Lietuvoje vadinamas Mindaugas Marcinkevičius šiandien gyvena ledo rituliu, Baltarusijoje plėtojamu prekybos tinklu ir yra vienas didžiausių investuotojų į nekilnojamąjį turtą.

Pravėrus „Mart Inn“ parduotuvės Babruiske, per 200 tūkst. gyventojų turinčiame Baltarusijos mieste prie Berezinos, duris apima keistokas jausmas. Viskas tarsi sava, matyta, lyg būtum Lietuvoje. Toks įspūdis susidaro ne be pagrindo – ši „Mart Inn“ parduotuvė atrodo tarsi baltarusiška „Maximos“ versija.“

Kaip M.Marcinkevičius, 2010 m. pasitraukęs iš UAB „Akropolis Group“ vadovo posto, tapo su N.Numavičiumi per teismus bendraujančiu asmeniu – skyrius iš neparašytos VP dešimtuko istorijos.

Be viso kito, šiuo metu  M.Marcinkevičiui kartu su partneriais priklauso investicijų bendrovės „Lords LB Asset Management“ fondo „Lords LB Baltic Fund III“ valdomos 10 parduotuvių Lietuvoje ir Latvijoje. Oficialiais duomenimis, M.Marcinkevičius valdo 15 proc. šio fondo akcijų.

Netiesiogiai valdantis

Pirmasis „netiesiogiai valdančių“ VP sąraše – N.Numavičius. Jis kol kas vienintelis lietuvis, patekęs į žurnalo „Forbes“ pasaulio turtuolių sąrašą. 2014 m., kai pirmąkart ten pasirodė jo pavardė, N.Numavičiaus turtas buvo įvertintas milijardu JAV dolerių. Tiek pat įvertintas ir šįmet.

Tas faktas, kad turtingiausias lietuvis, kuris 2015 m. sąraše užima 1741-ąją vietą, yra per 1681 poziciją ir 14,4 mlrd. dolerių atsilikęs nuo turtingiausio ruso Vladimiro Potanino (60-oji vieta „Forbes“ sąraše), teikia peno bent kelioms svarstymų temoms.

Turtiniai skirtumai tarp doleriais ar eurais sveriamų milijardierių  siekia dešimtis kartų (tiksliau, apie 80 kartų – tiek sąrašo pirmūnas Billas Gatesas turtingesnis už „minimalų“ milijardierių N.Numavičių su milijardu dolerių).

Turtas – palyginti nepastovus dalykas. 2015-aisiais N.Numavičius slinktelėjo 176 pozicijomis žemyn, palyginti su vieta 2014-ųjų sąraše – veikiausiai ne todėl, kad nuskurdo, o dėl to, kad, keičiantis akcijų kainoms, sąrašo milijardieriams jas perkant ir parduodant, kinta jų turto vertė, taip pat ir vieta sąraše.

„Forbes“ skelbia ir konkrečią dieną valdomą turtą – minėtasis V.Potaninas liepos 27 d. turėjo 13,4 mlrd. dolerių – 2 mlrd. mažiau nei sudarant sąrašą (rimčiausia pokyčių priežastis – akcijų kainų svyravimai).

Pasakymas, kad V.Potanino turtas nuo metų pradžios sumažėjo maždaug dviem nerijais numavičiais, skamba kaip pajuokavimas, juolab kad po dviejų dienų, liepos 29-ąją, V.Potaninas, „Forbes“ teigimu, turėjo 200 mln. dolerių daugiau. Pirmasis Lietuvoje 2015 m. būtų 85-as Rusijoje ir stotų greta Jelenos Baturinos, Maskvos eksmero Jurijaus Lužkovo žmonos.

N.Numavičiaus brolis, buvęs VP dešimtuko narys (būtasis laikas nekelia abejonių) Julius Numavičius, irgi pateko į „Forbes“ sąrašą – bet ne kaip turtuolis, o kaip asmuo, paminėtas N.Numavičiaus dosjė. Apie jaunesnįjį brolį  „Forbes“ rašo, kad jis siekia iš VP grupės prisiteisti 150 mln. dolerių. Jau keleri metai J.Numavičius su šeima gyvena JAV, yra investavęs į nekilnojamąjį turtą, medicininės įrangos gamybą, kitas veiklas.

Asmenų, kurie vienu ar kitu metu priklausė VP dešimtukui, jų šeimos narių vieni kitiems pateiktų ieškinių, taikos susitarimų sąrašas – VP dešimtuko istorijos priedėlis. Tokį sąrašą, matyt, dar ilgokai teks nuolat atnaujinti. Kitas priedėlis būtų schema, kurioje pavaizduotos legaliai įsteigtos, teisėtai veikiančios, tačiau iš esmės fiktyvios bendrovės, aplipusios N.Numavičiaus kontroliuojamą VP.

Komentuodami M.Marcinkevičiaus ir N.Numavičiaus ginčą VP atstovai išsakė tokią nuomonę:  įvykdžius sandorį „Akropolio“ grupės įmonių valdymas „iš Maltos persikeltų į Lietuvą“. Tai skamba kiek naivokai – reikėtų svaresnių įrodymų, kad „persikėlimas“ nereiškia tik neišvaizdžios lentelės nukabinimo nuo kokių nors durų Maltoje. Žiniasklaidai būtų smalsu pamatyti ir tą personalą, kuris „Akropolius“ valdo „iš Maltos“ – tikintis, kad tai nėra vien namo sargas.

Draugų sėkmės istorija

Ne kartą žiniasklaidoje viešintos VP ir jos savininkų istorijos sudurstytos iš privalomai skelbiamos dalykinės informacijos, pranešimų spaudai, labai šykščių VP narių pasisakymų ir juos pažįstančių žmonių vertinimų. Informaciją tenka rankioti po trupinį, kadangi, „Veido“ šaltinių teigimu, VP dešimtuką saistė žodinis susitarimas minimaliai bendrauti su žiniasklaida.

Žvelgiant iš laiko ir vertybinės distancijos tai atrodo  būdinga sėkmės istorija, kurios herojai – giminystės ir draugystės saitais susiję žmonės.

Esamų  ir buvusių VP akcininkų kelias į verslo aukštumas bei platumas prasidėjo 1992 m.  anaiptol ne šiltnamio sąlygomis.  Visi jie buvo tuomečio Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentai – N.Numavičius, I.Staškevičius, jo draugai broliai Ž. Ir G.Marcinkevičiai. Prie draugų jungėsi kiti broliai: J. ir V. Numavičiai, M.Marcinkevičius, ir draugai – M.Bagdovavičius, Renatas Vaitkevičius.

Tai buvo 9 jaunų vyrų kompanija visomis šio žodžio prasmėmis: draugai, giminės, o drauge ir verslininkai. Iš pradžių draugai vertėsi prekyba nekilnojamuoju turtu, vertybiniais popieriais ir kitomis veiklomis.

VP mažmeninės prekybos imperija prasidėjo nuo 1992 m. įsigytos buvusios alkoholio parduotuvės Vilniuje, kurios nepavykus parduoti kaip nekilnojamojo turto, teko tęsti jos veiklą ir tokiu būdu susikurti starto aikštelę prekybos tinklui – 1994 m. šis jungė jau 7 parduotuves.

Itin sėkmingas privatizuotų cukraus fabrikų perpardavimas atnešė VP per 100 mln. Lt. 1995  m. nusipirkusi Kėdainių, Marijampolės, Panevėžio, Pavenčių cukraus fabrikus, VP 1998 m. juos pardavė danų „Danisco Sugar“. Sandoris tada vyko akylai stebint Gedimino Vagnoriaus Vyriausybei, su kuria danų bendrovė siejo lūkesčius monopolizuoti šalies cukraus rinką. Lūkesčiai nepasiteisino dėl vyriausybių kaitos.

Pelnus atnešę „Vilniaus paukštyno“, „Birštono mineralinių vandenų“, Vilniaus mėsos kombinato, „Vilniaus duonos“ akcijų pirkimo ir pardavimo sandoriai generavo kapitalą, kurį bendrovė nukreipė į mažmeninės prekybos tinklo plėtrą.

Elektra gali nutrenkti

VP savininkai yra patyrę kelias viešųjų ryšių krizes. 2002 m. bendrovė „VP Market“ pasinaudojo PVM įstatymo lengvata, numatančia, jog uždaroji akcinė bendrovė gali susigrąžinti dalį PVM, jeigu tarp jos savininkų yra neįgaliųjų organizacijų. 2002 m. birželį „VP Market“ įsigijo nekilnojamojo turto už 600 mln. litų iš bendrovės „Optimali investicija“, kurios visos akcijos priklausė visuomeninei neįgaliųjų organizacijai „Spindulys“.

2003 m. Finansų ministerija, tuomet vadovaujama dabartinės Prezidentės Dalios Grybauskaitės, pritarė, kad „VP Market“ būtų grąžinta 76,2 mln. Lt PVM. Neįgaliųjų organizacija „Spindulys“ išnyko taip pat greitai, kaip ir susikūrė. PVM grąžinimo istorija sukėlė šurmulį ir tapo akstinu Finansų ministerijai reikalauti, kad būtų panaikintos tokius dalykus leidžiančios PVM įstatymo lengvatos – ką Seimas ir padarė.

2002 m. VP panaudojo savo cukriniu laikotarpiu išbandytą modelį. 1998 m. VP valdytuose  fabrikuose „Kėdainių cukrus“, „Panevėžio cukrus“ buvo įdarbinta neįgaliųjų. Tai davė teisėtą pagrindą mokėti valstybei 44,5 mln. litų mažiau PVM.

Dešimtys milijonų litų, kuriuos VP akcininkai uždirbo iš šios lengvatos, blanksta prieš šimtus milijonų, atitekusių jiems po to, kai 2003 m. pabaigoje privatizavo „Vakarų skirstomuosius tinklus“ (VST). Šie skirstė ir tiekė elektrą Kauno, Šiaulių, bei Klaipėdos regionuose, aptarnaudami per 600 tūkst. klientų.

VP akcininkams priklausanti „NDX energija“ įsigijo VST akcijų už maždaug 700 mln. Lt (77 proc. nupirkta iš valstybės, dalis – iš smulkiųjų akcininkų).

Šie pinigai grįžo VP keliais etapais. 2004 m. pabaigoje VST sumažino įstatinį kapitalą beveik 10 kartų: nuo 405,262 mln. iki 3,718 mln. Lt. Skirtumas – 401,544 mln. Lt išmokėtas akcininkams, kurie dalį gautų dividendų panaudojo dengti paskoloms, paimtoms VST akcijoms įsigyti. 2005–2007 m. VST mokėjo dividendus „NDX energijai“, ir ši susigrąžino tai, ką išleido, pirkdama VST.

VP savininkų devynetas kartu su VST gavo ir dešimtąjį narį – Darių Nedzinską, kuris privatizavus VST tapo šios kompanijos valdybos pirmininku. 2007 m. jis įsiliejo į VP grupės akcininkų gretas.

2006 m. Valstybės kontrolės išvada – VST privatizuoti netinkamai. 2007-aisiais abejonę išreiškė ir Europos Komisija.

Viešosios erdvės audros, sukeltos VST privatizavimo, nesustabdė VP. Buvo žengtas įspūdingas, kartu ir lemtingas žingsnis: 2008 m. gegužę įsteigta bendrovė LEO LT (Lietuvos elektros organizacija) , kurios 38,3 proc. akcijų priklausė  „NDX energijai“, 61,7 proc. – valstybei. LEO LT (taigi VP dešimtukas) deklaravo siekį bendromis valstybės ir privataus verslo pastangomis pastatyti naują atominę elektrinę. Nepaisant akivaizdžios Algirdo Brazausko Vyriausybės ir Seimo socialdemokratų paramos LEO LT, jungtinėmis Seimo opozicijos ir visuomenininkų bei kai kurių verslo grupių pastangomis ši kompanija buvo, vaizdžiai kalbant, išstumta iš žaidimo ir statybų aikštelės. Procesą pagreitino tai, kad po 2008 m. rinkimų Seime buvo daugiau LEO LT oponentų – juolab Andriaus Kubiliaus vadovaujamoje Vyriausybėje.

2009 m. rugsėjo 4 d. Seimo dauguma balsavo už LEO LT bendrovės likvidavimą. Tų pat metų gruodį Energetikos ministerija ir „NDX energija“ pasirašė sutartį dėl pastarosios pasitraukimo iš LEO LT.  Buvo pasirašytas restitucinis susitarimas, kuriuo valstybei sugrąžinamos visos „NDX energijos“ turėtos VST akcijos, o „NDX energija“ atgavo į LEO LT įstatinį kapitalą įdėtą įnašą – 680 mln. Lt.

„Bent mano asmeniniu įsitikinimu, tai iš tikrųjų yra visiška nesėkmė. Šis projektas nedavė jokios naudos, tik daug žalos. Mes patys, matyt, dar ilgai analizuosime, kodėl taip įvyko ir ką galėjome padaryti kitaip“, – LEO LT byrėjimo metu sakė dažnai žiniasklaidoje šmėžuojantis VP dešimtuko balsas ir veidas I.Staškevičius.

Ir dabar internete galima surasti veikiantį  „NDX energija“ tinklalapį (http://ndxenergija.lt/) su trumpa informacija: „Bendrovės savininkai – Lietuvos Respublikos piliečiai. Bendrovėje dirba trys darbuotojai.“  Kaip ir „NDX energija“, tuo pačiu adresu Vilniaus Ozo g. registruota bendrovė NDX. Ji prisistato: „NDX, UAB yra holdingo bendrovė, valdanti ir plėtojanti įmones, užsiimančias suaugusių žmonių, kūdikių maisto bei gyvūnų maisto gamybos ir prekybos verslais. NDX grupės vykdomų verslų geografija apima Švediją, Lenkiją, Čekiją, Baltarusiją, Lietuvą, Slovakiją ir kitas Europos bei Azijos šalis“ (http://www.ndx.lt/).

Už lakoniško prisistatymo – iš valstybės už faktiškai nacionalizuoto VST pinigų kelias: 680 mln. Lt buvo investuoti Lenkijoje perkant maisto produktų gamintojų „Mieszko“, „Mispol“ akcijų. Be to, „NDX energija“ valdė Lietuvos ir Lenkijos kelių bei tiltų tiesybos įmonių grupės „Tiltra Group“  akcijų.

Susitelkti ar išsiskirstyti?

Esama nuomonės, kad būtent LEO LT žlugimas paskatino VP dešimtuko byrėjimą. Dešimtukui artimesni šaltiniai tikina, kad į LEO LT VP akcininkai žiūrėjo kaip į vieną iš daugelio projektų, o trinties tarp akcininkų priežastys susijusios su N.Numavičiaus pasipriešinimu kai kurių akcininkų siekiui pasiimti savo dalis ir plėtoti nuosavus verslus. Vis dėlto „Veido“ kalbinti šaltiniai pripažįsta, kad LEO LT laikotarpis buvęs ypač psichologiškai nelengvas dešimtuko šeimų nariams. Mat į visuomenės dėmesio centrą patekusias žmonas, gyvenimo drauges, vaikus irgi saistė šeiminis įsipareigojimas teikti apie save kuo mažiau informacijos.

Be minėto J.Numavičiaus, dešimtuko sąraše neliko nuo pat pradžių jame buvusio R.Vaitkevičiaus, kuris 2011 m. pardavė turėtas VP akcijas. Po LEO LT likvidavimo greitai kitomis veiklomis užsiėmė ir D.Nedzinskas.

"Veido" archyvas

Golfas – didžiausias N.Numavičiaus pomėgis. Atvykęs į golfo aikštyną jis vengia bet kokių kalbų apie verslą

Koks jis, turtingiausias Lietuvos žmogus Nerijus Numavičius? “Veidas” pamėgino iš arčiau pažvelgti į vieną neviešiausių šalies verslininkų ir bent truputį praskleisti jį dengiantį paslapties šydą.

Rašyti apie 44-erių metų Nerijų Numavičių, pagrindinį “Vilniaus prekybos” (VP) akcininką ir turtingiausią lietuvį, nėra lengva užduotis. Nuolatos teko girdėti žodžius “nekomentuosiu”, “nenoriu kalbėti”, “neturiu ką pasakyti”. Tylos siena nuo pat pradžių atsitvėrė tiek pats N.Numavičius, beveik neduodantis interviu, tiek dauguma mūsų kalbinamų esamų ir buvusių VP grupės akcininkų, verslininkų, partnerių ar kitų didžiausios Baltijos šalyse mažmeninės prekybos imperijos kūrėjo aplinkos žmonių.

“Mes rinkoje dirbame ir konkuruojame, todėl geriau tegul mus ir vertina kritikai, o ne mes patys vienas kitą. Manau, man neetiška būtų vertinti ir sakyti nuomonę (kad ir kaip to norėčiau) apie bet kurį verslininką, tuo labiau apie verslo lyderį Lietuvoje”, – dalykiškai savo sprendimą nekalbėti apie N.Numavičių komentavo koncerno “MG Baltic” prezidentas Darius Mockus.

Kas tai? Baimė? Nenoras gadinti santykių su verslo milžinu? Turbūt ir viena, ir kita. Regis, pats N.Numavičius diktuoja tokias žaidimo taisykles. Visi VP grupėje žino jo požiūrį į viešumą, ypač kai kalbama apie asmeninius dalykus. Todėl nieko nuostabaus, kad N.Numavičius VP grupėje visada buvo tas žmogus, kuris tyliai sau strateguoja, o kalba kiti – vienu metu tai buvo tuometis viceprezidentas, dabar į užsienį pasitraukęs grupės akcininkas Žilvinas Marcinkevičius, ar grupės veidu ilgą laiką vadintas “NDX energijos” valdybos pirmininkas Ignas Staškevičius, tačiau dabar, kai suskilusį VP dešimtuką krečia esminės permainos, viešumo nuotrupos šioje grupėje dar labiau sumenko.

N.Numavičius visus reikalus linkęs spręsti tyliai. Tai buvo akivaizdu ir tuomet, kai jis greitai ir be jokio triukšmo 2008 m. pabaigoje išsiskyrė su žmona ir savo dviejų atžalų motina Lina Numavičiene (skyrybas paspartino tarp sutuoktinių sudaryta vedybų sutartis). Tai matyti ir dabar, kai prieš kelis mėnesius ėmė aiškėti, kad N.Numavičius siekia sutelkti ir išlaikyti didžiąją “Vilniaus prekybos” kapitalo dalį savo rankose – Konkurencijos taryba šių metų pradžioje davė sutikimą N.Numavičiui tiesiogiai ir netiesiogiai įsigyti iki 73 proc. “Vilniaus prekybos” ir kitų grupės įmonių akcijų. Bet ir vėl, įmonių grupėje bręstant esminiams pokyčiams, šia tema – jokių komentarų.

Taigi koks jis, turtingiausias lietuvis N.Numavičius? Žinoma, geriausiai į šį klausimą atsakytų patys artimiausi šio verslininko žmonės. Vis dėlto mes pabandėme iš daugybės mažų detalių sudėlioti N.Numavičiaus asmenybės portretą.

Lyderis nuo pat vaikystės

Nukeliaukime trumpam į provinciją – Šilagalio gyvenvietę visai prie pat Panevėžio. Tai nedidelė gyvenvietė, turinti apie 650 gyventojų, keliolika stiprių ūkininkų, kultūros centrą, biblioteką ir vieną maisto prekių krautuvę. “Gaila, ne “Maksimą”. N.Numavičius mums jos dar nepastatė”, – pusiau rimtai, pusiau juokais išsitarė kalbinti šilagališkiai.

Vienas Lietuvos verslo fenomenu vadinamos “Vilniaus prekybos” kūrėjų užaugo čia, provincijoje, – gyvenvietėje, kurioje nėra net mokyklos. Nors N.Numavičius gimė Šilalėje, jis dar buvo vaikas, kai jo šeima pardavė visą turėtą turtą ir persikėlė į Šilagalį.

Panevėžio r. Velžio seniūnijos vyr. socialinė darbuotoja Genovaitė Stasevičienė gerai pažinojo Numavičių šeimą. Ji tuo metu dirbo “Aušros” kolūkyje, buvo išrinkta profsąjungos pirmininke, kai į Šilagalį iš Žemaitijos ieškoti darbo atvyko N.Numavičiaus tėvas Vladislovas Numavičius. Kelionė buvo sėkminga: jam pasiūlyta vairuotojo vieta kolūkyje. “Netrukus jis čia atsivežė šeimą”, – prisimena G.Stasevičienė.

Numavičius ji mini geru žodžiu: tai buvo tvarkinga, religinga ir darbšti šeima, vaikai gerai išauklėti, darbštūs, gerai mokėsi. Mama Irena Numavičienė, buvusi mokytoja, jau nedirbo – rūpinosi namais ir vaikais. “Kiek Dievas jiems davė vaikų, tiek ir augino. Kiek prisimenu, iš viso jie susilaukė devynių atžalų. Nerijus buvo vyriausias”, – pasakoja G.Stasevičienė.

“Malačius” buvo vaikas, – apie N.Numavičių vaikystėje kalbėjo Velžio seniūnas Alfonsas Bakšys. – Ir tėvas buvo geras, malonus žmogus.”

Panevėžio “Žemynos” vidurinės mokyklos, kurią baigė N.Numavičius, direktorius Romualdas Grilauskas, direktoriavęs ir anuomet, kai čia mokėsi būsimas turtingiausias lietuvis, teigia, kad dėl jo nebuvę jokių rūpesčių. Kiek atmena, Nerijus buvo stropus mokinys, jokių pokštų nei šunybių, dėl kurių būtų tekę aiškintis pas mokyklos direktorių, nėra iškrėtęs. Šioje mokykloje mokėsi ir kiti N.Numavičiaus broliai bei seserys.

Mums pavyko pakalbinti ir N.Numavičiaus vaikystės draugą Vidmantą Kisielį – anuomet jie būdavo neišskiriami.

V.Kisielis, priešingai nei garsus jo vaikystės bičiulis, nepasuko į verslą: pastaruoju metu jis dirbo kasininku-inkasatoriumi UAB “Trakų paslaugos”, kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys dalyvavo šiųmečiuose savivaldybių rinkimuose, tačiau mandato negavo.

“Ne visi gali būti verslininkais, ypač – gerais, – nesikremta V.Kisielis ir priduria, kad N.Numavičius jau vaikystėje buvo aiškus lyderis. – Jau tada žinojau, kad jis daug pasieks. Tai buvo matyti jau nuo tų laikų, kai jis dar žaidė smėlio dėžėje. Kodėl? Ko Nerijus užsibrėždavo, visada pasiekdavo. Pavyzdžiui, ta kiemo futbolo komanda, kurioje jis žaisdavo, dažniausiai laimėdavo. Todėl visi norėjo būti su juo vienoje komandoje.”

N.Numavičiaus vaikystės draugas sako ir dabar palaikantis ryšius su buvusiu draugu bei jo seserimis. Pasak jo, N.Numavičius, tapęs garsus ir turtingas, nenusigręžė nuo senų draugų – ištikus bėdai niekuomet neatsisako padėti.

Buvę N.Numavičiaus dėstytojai Vilniaus universiteto Medicinos fakultete verslininką taip pat prisimena kaip paprastą, nė karto nebandžiusį pasinaudoti savo įtaka ar pinigais. “Man net buvo keista, kad jis taip rimtai žiūri į savo mokslus, – prisimena vaikų ir paauglių sveikatos saugą N.Numavičiui dėsčiusi doc. Genė Šurkienė. – Pamenu, jis pas mane atvykdavo į užsiėmimus vakarais, pagal nustatytą laisvą grafiką. Vieną tokį vakarą buvo labai šalta, pustė, o aš sėdžiu universitete ir galvoju, kad tikriausiai jis neatvažiuos. Bet staiga – telefono skambutis: N.Numavičius atsiprašo, kad vėluoja, nes įstrigo spūstyje, bet tikrai atvažiuos. Tada pagalvojau, kad mano “dieniokai” studentai tiesiog ima ir nepasirodo neįspėję, o čia žmogus juk ir vyresnis, ir padėtį turintis. Be to, stebėjausi, kad jam buvo nuoširdžiai įdomu mokytis, net tokį dalyką, kaip higienos norma, jis labai susidomėjęs studijavo, sakė, kad žinios pravers jo versle.”

VU Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto direktorius prof. Rimantas Stukas prisimena, kad iš verslo atėjęs N.Numavičius (po padarytos pertraukos medicinos studijose jis grįžo studijuoti visuomenės sveikatos bakalauro studijų programos) išsiskyrė iš kitų studentų, nes dėstomas teorines žinias iš karto susiedavo su praktika. Kita vertus, R.Stukas sako, kad būdamas tarp studentų N.Numavičius ir pats elgdavosi kaip paprastas studentas: nieko nežinodamas nebūtum įtaręs, kad jis – svarbi verslo figūra.

Ramaus būdo, nemėgstantis išsišokti ir demonstruoti savo piniginės turinio, netgi taupus. Puikus strategas ir vadybininkas, gebantis permatyti žmones kiaurai. Taip N.Numavičių apibūdina verslo partneriai, bičiuliai ir jo didžiausios aistros – golfo bendraminčiai.

“Bendraudamas su juo nepasakysi, kad jis milijardierius”, – teigia Europos centro golfo klubo, kurio narystė metams atsieina 2500 Lt, vadovas Vygintas Jarašūnas.

N.Numavičius yra kelių Vilniaus golfo klubų narys ir puikus žaidėjas. Pasiėmęs kartu vaikus, golfo lazdų rinkinį, N.Numavičius vyksta žaisti golfo keletą kartų per savaitę. Dažniausiai į treniruotes jį lydi anaiptol ne apsaugininkai, o pirmagimis sūnus Nikodemas, savo amžiaus grupėje jau tapęs Lietuvos čempionu. Verslininkas yra sakęs, kad golfas jam geriau nei kas nors kitas padeda atsipalaiduoti. Norėdamas išvalyti mintis, N.Numavičius neretai treniruojasi ir savo darbo kabinete, mat įsirengė čia golfo imitatorių.

Beje, verslininko draugai ir kolegos žino, kad golfo lauke verslo idėjų su N.Numavičiumi geriau neaptarinėti: jis nubrėžė griežtą ribą tarp darbo ir laisvalaikio. “Golfo lauke jis ieško ramybės, o ne verslo santykių”, – sako jau kelerius metus golfo aikštyne su N.Numavičiumi susitinkantis Aurelijus Rusteika, įmonės “Topo grupė” valdybos pirmininkas.

Kokių klaidų sau neatleidžia N.Numavičius

Giedrius Oliškevičius, rinkodaros bendrovės BSMS (“Baltic Sales Marketing Service”) gen. direktorius, prisipažįsta prieš porą savaičių susitikęs N.Numavičių golfo turnyre norėjo pakviesti dalykinių pietų, tačiau tąkart neišdrįso trukdyti.

“Registruojantis man dingtelėjo mintis, kad būtų puiku pakviesti jį pietų ir išgirsti jo požiūrį į verslą. Tai juk labai įdomu. Manau, VP grupė Lietuvos versle yra pavyzdžių pavyzdys. Jų sėkmę lėmė garsusis VP dešimtukas, protų koncentracija – tai juos ir išskyrė iš kitų prekybos tinklų, nes juk “Iki” žydėjo tol, kol prie jos vairo stovėjo broliai Ortizai, “Rimi” savininkai draskėsi tarpusavyje, o “Norfa” yra vieno žmogaus verslas. Taip, jie dideli ir tuo naudojasi, bet juk “Vilniaus prekybos” akcininkai nelaimėjo loterijoje, o iki šito lygio patys užaugo”, – svarsto G.Oliškevičius.

Kalbėdamasis su N.Numavičiaus aplinkos verslininkais bei kitais grupės akcininkais negali nepastebėti, kad daugelis apie jį atsiliepia kaip apie autoritetą, sugebėjusį pelnyti ne tik savo partnerių, bet ir paprastų valdinių pagarbą. Kaip sako “Omnitel” prezidentas Antanas Zabulis, gebėjimas taip ilgai išlaikyti tokią ambicingą komandą yra pagrindinis N.Numavičiaus, kaip vadybininko, bruožas. “O pagarba versle neįsivaizduojama be pažadų laikymosi, – tęsia A.Zabulis.

– N.Numavičius nežarsto daug pažadų, bet jei pasako, kad padarys, gali tuo būti tikras šimtu procentų. Kita svarbi vadovo savybė, būdinga ir N.Numavičiui, tai nedaryti darbo už pavaldinius. Jis kelia tikslus, kas turi būti atlikta, bet nenurodo, kaip tą padaryti, – leidžia darbuotojui spręsti pačiam, bet sykiu reikalauja rezultato.”

Kalbėdamas apie “Vilniaus prekybos” fenomeną “Omnitel” vadovas pabrėžė šios grupės gebėjimą matyti daugiau ir veikti greičiau už kitus. Taip pat – per keliolika metų išlaikyti vieną pagrindinę verslo kryptį.

Be abejo, visi daro klaidų, o N.Numavičius, kad ir koks gabus vadybininkas būtų, – ne išimtis. Jei ne didžiausia jo verslo klaida vadinamas nuokrypis į energetikos sektorių ir nacionalinio investuotojo “Leo LT” formavimas, galimas daiktas, VP dešimtukas nebūtų pradėjęs byrėti. Būtent “Leo LT” įžiebė nesantaiką tarp VP grupės akcininkų ir ėmė retinti jų gretas. Kas dėl to buvo kaltas? Godumas? O gal tai tik nevykęs bandymas siekti dar didesnio dominavimo rinkoje? Galų gale ar tai buvo klaida, kurios N.Numavičius sau neatleidžia? Atsakymą į šį klausimą šiandien žino tik jis pats.

N.Numavičius puikiai supranta, kad VP grupės istorijos tikrai nepuošia ir seni skandalai dėl pasinaudojant neįgaliųjų organizacija iš valstybės susigrąžinto milijoninio PVM, nors įstatymams formaliai ir nebuvo nusižengta. Ko gero, šį epizodą, kaip ir “Leo LT”, jis mielai ištrintų iš praeities.

Garbės neprideda ir retsykiais į viešumą išlendantys smulkesni epizodai – pavyzdžiui, nesutarimai su tiekėjais dėl sąlygų, po kurių iš parduotuvių lentynų netikėtai dingdavo tam tikros prekės, nuolatiniai kaltinimai mėginimu skriausti gamintojus ir pan. Kita vertus, vargu ar tokio masto verslo darinys, kai sukasi tokie pinigų srautai, gali tokių istorijų visiškai išvengti.

Iš tiesų suvaldyti sparčiai šuoliuojantį žirgą ir nepamiršti savo principų – nelengva užduotis. “Pinigai šiai grupei visuomet buvo svarbesni už žmones”, – taip apie “Vilniaus prekybą” kilus “Leo LT” skandalui yra sakęs apžvalgininkas Artūras Račas. Gydytoju troškęs būti N.Numavičius, beveik prieš du dešimtmečius pradėdamas kurti savo verslo imperiją, tikrai ne apie tai svajojo.

"Veido" archyvas

Tęsdamas tradiciją, “Veidas” šiemet jau septintą kartą skelbia turtingiausių lietuvių sąrašą.

Iš karto užbėgame apkalboms už akių ir pareiškiame: mes nepretenduojame į absoliučią tiesą ir nelandžiojome po žmonių asmenines turtų skrynias. Visada atsiras tvirtinančių, kad jie asmeniškai pažįsta kur kas turtingesnių, nei suskaičiavome mes, bet tai ne viešos asmenybės, todėl apie jų turtus niekas ir nežino. Tačiau tokie šiais metais mūsų ir nedomino: tvirtai apsisprendėme nebepasiduoti pagundai mėginti įvertinti, kiek kas ir kokio turto galėtų turėti, remiantis nuogirdomis, nepatvirtinta informacija ar nuojautomis. Šiemet skaičiuota tik tai, kas oficialiai pateikta VĮ Registrų centre – ir dėl gana naujos tvarkos, įpareigojančios visas Lietuvos įmones Juridinių asmenų registrui (JAR) pateikti savo finansines ataskaitas, kurios už tam tikrą mokestį prieinamos visiems pageidaujantiems asmenims, dabar jau įmanoma turėti neblogą Lietuvos verslo pasaulio vaizdą, formuojamą nebe pačių įmonių pasirinktinai viešumui pateikiamos informacijos dozėmis, bet jų veiklos oficialiomis ataskaitomis.

Šiais metais “Veido” partnerė – audito bendrovė “Moore Stephens Vilnius”, apsiėmusi atlikti analitinį Lietuvos įmonių vertinimą.

Tik faktai

Mūsų trisdešimtuke – tik keli atvejai, kai žmogaus turtas įvertintas ne remiantis jo valdomos įmonės pelningumo rodikliais, bet kita viešai skelbta informacija apie pelningus sandorius arba paveldėtą turtą. Tačiau ir tais atvejais rėmėmės informacija, kurią galima patikrinti registre ar mokesčių inspekcijoje, ir neįtraukėme tų asmenų, kurių parduoto ar paveldėto turto dalies neįmanoma nustatyti tiksliai.

Dėl šios priežasties sąraše nėra paties įkurtą ir išaugintą bendrovę “Fermentas” amerikiečių kompanijai “Thermo Fisher Scientific” pardavusio Viktoro Butkaus, nes neįmanoma atsekti, kiek jis asmeniškai sandorio metu valdė akcijų, – sudarant sandorį reikšminga lietuviškos bendrovės nuosavybės dalis jau buvo atitekusi privačiam užsienyje registruotam fondui. Taigi viešumai teliko vienintelis oficialiai paskelbtas skaičius – daugiau negu 700 mln. Lt, amerikiečių sumokėti už “Fermentą”, ir rinkos analitikų bei šiaip smalsuolių pasvarstymai, kiek akcijų parduotame versle vis dėlto galėjo turėti V.Butkus.

Nors ir labai knietėjo, į sąrašą dėl tų pačių priežasčių negalėjome įtraukti sėkmingą verslą JAV išplėtojusio mobiliųjų telefonų programų pardavimo bendrovės “GetJar” savininko Iljos Laurso – jis iki šiol nėra atskleidęs jokių finansinių savo bendrovės duomenų, atsisakė ir šį kartą juos pateikti “Veidui”, mandagiai paaiškindamas, kad jo bendrovė, kaip ir dauguma biržoje nedalyvaujančių JAV kompanijų, laikosi finansinių rodiklių privatumo politikos ir yra labai jautri bet kokių konkurencinių duomenų skelbimui. “Jei būtų kokia nors galimybė nebūti įtrauktam į šį sąrašą dėl viešo finansinių rodiklių nepublikavimo, būčiau labai dėkingas”, – prašė I.Laursas.

Taigi jo trisdešimtuke nerasite, nes įvairūs subjektyvūs pasvarstymai, kokią pasaulinės rinkos dalį užima “GetJar”, yra tik prielaidos, bet ne faktai, atsakantys į klausimą, ar I.Laursas savo turtais jau pralenkė Bronislovą Lubį arba Darių Mockų, ar juos dar tik vejasi. Gaila, kad pats I.Laursas nepaaiškino ir savo tiesioginių verslo sąsajų su Lietuva, – to jo taip pat klausėme. Mat kilo neaiškumų dėl jo Lietuvoje valdomos bendrovės. Oficialiame “GetJar” tinklalapyje nurodoma, kad Lietuvoje veikia UAB “GetJar Networks”, tačiau JAR tokios įmonės nėra, nurodyta tik “GetJar Baltics”, bet ir ši nepanaši į aktyviai veikiančią bendrovę – pastaroji finansinė ataskaita pateikta už 2007 m.

Neįmanoma patikrinti ir prielaidų, kad šimtus milijonų varto visame pasaulyje sėkmingai veikiantis Šveicarijoje gyvenantis lietuvių verslininkas Saulius Karosas, o Lietuvoje jo su partneriais valdomos medicinos paslaugų, mažmeninės prekybos įmonės milijoninių pelnų neturi.

Panašūs neaiškumai ir dėl dviejų Kazachstane sėkmingai dirbančių Lietuvos verslininkų Eligijaus Survilos (maisto pramonė) bei Audriaus Jozėno (farmacijos verslas) – verslo pasaulyje nemažai kalbų apie jų tolimoje šalyje sukauptus milijoninius turtus, tačiau oficialios informacijos stinga.

Kai kuriais atvejais neįmanoma nustatyti ir Lietuvoje veikiančių įmonių savininkų valdomo turto vertės – jeigu jie, nors įstatymu ir yra įpareigoti tai daryti, neskelbia akcininkų sudėties. Toks pavyzdys – AB “Kauno grūdai” vienas savininkų Tautvydas Barštys. Bendrovės akcininkų sąrašas registrui dar nebuvo pateiktas nė karto. Todėl ir mes atsisakėme traukti jį į sąrašą, nors pačios įmonės vertė šiuo metu viršija 100 mln. Lt.

Neįtraukėme ir Ivano Paleičiko – numanoma, kad netiesiogiai, per kitas įmones, jis valdo dalį itin pelningos įmonės “Lukoil Baltija” akcijų, tačiau oficialūs faktai tokie: lietuviškojo “Lukoil” vienintelis savininkas yra Nyderlanduose registruota bendrovė “Lukoil Europe Holdings”.

Rimtas pretendentas į mažiausiai 100 mln. Lt vertės turtą valdančių lietuvių sąrašą buvo ir advokatas Jonas Pilkauskas, praturtėjęs iš bendrovės “Tiltra Group” prieš kelias savaites įvykdyto sandorio su Lenkijos koncernu “Trakcja Polska” – buvusiems lietuviškos įmonės akcininkams įplaukė per 700 mln. Lt, tačiau iš registrui pateiktų duomenų neįmanoma suprasti, kiek akcijų iki sandorio kas valdė.

Skaičiavimai nuvainikavo

Atidžios “Moore Stephens Vilnius” auditorių ataskaitos nuvainikavo ne vieną ligšiolinį Lietuvoje skelbtų turtuolių sąrašų dalyvį.

Nelengvus laikus išgyvena “Arvi ir Ko” grupės savininkas Vidmantas Kučinskas. Visų pirma bendrovė dar nėra pateikusi 2010 m. ataskaitos, bet iš 2009 m. dokumentų matyti, kad jau susikaupusi milžiniška 300 mln. Lt viršijanti skola, o buhalterinė įmonės vertė yra minusinė. V.Kučinskas valdo 67 proc. šio koncerno, kuris užsiima trąšų ir pašarų gamyba, cukraus ir paukštienos perdirbimo verslu.

Iki šiol labai dideliu turtuoliu laikytas Nerijus Dagilis turi potencialo tokiu vėl tapti ateityje, tačiau šiuo metu reorganizuojamas verslas, neseniai įvykusios skyrybos su buvusiais bendražygiais iš “Hermis Capital” stabiliais pelnais nekvepia – susikaupė didelės skolos, anksčiau valdytos įmonės viena po kitos pardavinėjamos, todėl kol kas matomas tik nuostolis ir sunku įvertinti pelno potencialą. 2010 m. ataskaitų aiškinamajame rašte nurodoma, kad šiuo metu “Hermis Capital” siekia parduoti turimas investicijas ir šiais metais aktyvios plėtros nenumato. Tiesa, tai nereiškia, kad tokios neplanuoja su buvusiais grupės akcininkais išsiskyręs ir naujas įmones įsteigęs N.Dagilis.

Bendra dar vienos stambios grupės ICOR vertė šiuo metu siekia kelis šimtus milijonų litų, tačiau jos akcijos yra padalytos tarp keturių akcininkų (lygias dalis turi Andrius Janukonis, Gintautas Jaugėlavičius ir Linas Samuolis; šiek tiek mažiau – Darius Leščinskas), ir kiekvienas jų atskirai į trisdešimtuką nepatenka.

Panaši ir AB “Panevėžio keliai” akcininkų Remigijaus Juodviršio bei Gvido Drobužo padėtis – kiekvienas jų šioje bendrovėje turi po daugiau negu 28 proc. akcijų ir bent jau šiemet su tokia turto dalimi į trisdešimtuką nepatenka, nors, jei statybų pramonė pradės atsigauti, ateityje gali lengvai peržengti barjerą (šiuo metu jiems priklausiančio turto vertė gali siekti apie 70 mln. Lt kiekvienam).

UAB “Dujotekana” akcininkams Rimandui Stoniui (34 proc.) ir Piotrui Vojeikai (40 proc.) šiemet, remiantis 2010 m. ataskaitomis, irgi nepavyko priskaičiuoti šimtų milijonų.

Ankstesniuose sąrašuose būdavęs Gintaras Kateiva, turintis 41,6 proc. “Litagra” grupės akcijų, taip pat turi palaukti geresnių laikų – grūdų perdirbimo, žemės ūkio gamybos, investicijų į žemės ūkį įmonės praėjusiais metais negeneravo didelių pelnų, o kai kurios dirbo net nuostolingai.

Anksčiau labai gerais savo valdomų įmonių rezultatais galėjęs džiaugtis Tadas Karosas šiuo metu taip pat turi dėl ko pasukti galvą – jo verslus konsoliduojanti bendrovė “Amazing CILI Invest” pernykštės ataskaitos dar nepateikė, o 2009 m. buvo patyrusi beveik 10 mln. Lt nuostolį.

Violetos ir Roberto Dargių šeimos valdoma statybų bendrovė “Eika” šiuo metu irgi atrodo nekaip: jos skolos gerokai viršija įmonės akcijų buhalterinę vertę. Tiesa, dar yra neišparduoto turto, verto daugiau negu 100 mln. Lt, – jei jį sėkmingai realizuotų, Dargiai vėl turėtų grynųjų pinigų perviršį.

Kitas šeimyninis duetas, Kėdainiuose karaliaujantys Jolanta Blažytė ir Viktoras Ukspaskichas, tokių problemų nepatiria. Jų valdomas koncernas “Vikonda” šiame mieste valdo kone viską – nuo autoserviso iki kabelinės televizijos.

Tačiau pagrindinis koncerno pelno šaltinis yra maisto pramonė – konservų, mėsos perdirbimo, ledų gamybos fabrikai. Viską sudėjus, koncerno vertė šiuo metu siekia maždaug 100 mln. Lt, tačiau J.Blažytės ir V.Uspaskicho šeima nėra vieninteliai jos akcininkai.

Smalsumas privertė paskaičiuoti ir buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio turtus. Remiantis praėjusių metų finansinėmis ataskaitomis, jie tikrai ne tokie dideli, dėl kokių politikas buvo priverstas aiškintis visuomenei.Mažmeninės prekybos statybos medžiagomis tinklą “Moki – veži” valdo bendrovė “Makveža”, joje 64 porc. akcijų turi bendrovė “Stamija”, kurioje D.Kreivys valdo 40 proc. akcijų. Pagal šią aritmetiką, prekybos tinkle politikas turi maždaug 5 mln. Lt vertės turto.

Prekyba – užtikrintas pelnas

Į akis krinta tai, kad pirmajame Lietuvos turtingiausiųjų dešimtuke labai daug mažmeninės prekybos verslininkų. Tokia pat tendencija – ir pasaulio milijardierių sąraše.

Ekonomistų tai nė kiek nestebina: kasdienio vartojimo prekių pardavimas visais laikais buvo geras verslas. “Juk visi mes kažką kasdien perkame – o jie mums parduoda. Sandoriai nedideli, bet nenutrūkstami”, – paaiškina Finansų analitikų asociacijos valdybos narė Daiva Rakauskaitė.

“Kasdienių prekių pardavimo verslai stabilūs, jie patrauklūs užsienio investuotojams. Jei turi gerą prekybos, pirkėjų pritraukimo koncepciją, užtenka tik dauginti savo parduotuvių gerose vietose skaičių”, – tvirtina ir Investuotojų asociacijos valdybos narys Vytautas Plunksnis.

Investicijų bendrovės “Gild Corporate Finance” atstovas Emilis Kašauskas paaiškina, kad mažmeninei prekybai plataus vartojimo prekėmis būdingos didžiulės apyvartos, kurios, net ir uždirbant nedidelę pelno maržą procentine išraiška, garantuoja didelį pelną absoliučiais skaičiais. “Greitai besivystančiose šalyse šis sektorius dažnai yra vienas pirmųjų, kurie gali užsidirbti iš bendro šalies vartojimo augimo. Todėl, tinkamu metu pirkėjams pasiūlę tinkamą prekybos koncepciją, mažmeninės prekybos tinklai Lietuvoje išaugo iki milžiniško dydžio įmonių. Specializuotos prekybos, gamybos ar paslaugų įmonės nebūtinai yra kuo nors prastesnės – tiesiog jų specializacija neleidžia pasiekti tokio pajamų masto, kad šios įmonės atsidurtų didžiausiųjų sąrašo viršuje”, – komentuoja ekspertas.

Pasak jo, nauji žaidėjai Lietuvos rinkoje galėtų nesunkiai kopijuoti ar pasiūlyti naujus prekybos formatus, tačiau jiems didžiausias iššūkis būtų užsitikrinti patrauklias prekybos vietas bei pasiekti masto ekonomiją, o skirtingose mažmeninės prekybos srityse tai padaryti gali būti nevienodai sunku.

“Įsisprausti tarp prekybos tinklų “Maxima”, “Iki”, “Rimi” ir “Norfa” gali būti daug sunkiau, nei atkąsti rinkos dalį iš vis dar Lietuvos mastu beveik vienvaldžio “Senukų” prekybos tinklo”, – mano “Gild Corporate Finance” atstovas.

V.Plunksnis pastebi, kad Lietuvoje dar neužimta mažesnių kainų prekybos tinklo niša: “Norfa” tik yra pasirinkusi tokį įvaizdį, bet kainų analizė to neįrodo. Antra vertus, rinkoje jau įsitvirtinę tinklai turi geras galimybes derėtis dėl kainų su tiekėjais, o naujai ateinantis tinklas didelių nuolaidų tikėtis negalėtų dėl bent jau pradžioje nedidelių savo apyvartų.

Lyderių ateitis

Ar stabilios yra dabartinių turtingiausių lietuvių pozicijos ir kokia jų valdomų įmonių ateitis?

D.Rakauskaitė mano, kad pirmojo trejeto sėkmės istoriją pakartoti būtų sunku, tačiau naujos rūšies verslai per gana trumpą laiką gali iškelti naujas kompanijas, pavyzdžiui, tokias kaip I.Laurso “GetJar”.

Tačiau V.Plunksnio manymu, net jei Lietuvoje ir rasis nauji IT technologijų ar biotechnologijų talentai, jie greičiausiai suvešės ne mūsų žemėje – čia tam nėra palankios aplinkos, pakankamo kiekio žmonių kurti dideliems naujųjų technologijų verslams. Tai liudija ir to paties I.Laurso, dirbančio JAV, pavyzdys. “O dabar nuo nulio įsukti kurią nors tradicinę Lietuvos pramonės šaką iki milijardinių apyvartų nebelabai realu”, – įsitikinęs pašnekovas.

Vertindamas VP grupės perspektyvas, V.Plunksnis pabrėžia, kad tokio didelio augimo, kaip iki šiol, Lietuvos rinkoje tikėtis nebeįmanoma, todėl dėsninga, kad į šalis pabirusi buvusi šios grupės komanda imasi savarankiškai investuoti užsienyje. “Tačiau ir ten pakartoti lietuvišką sėkmės istoriją nerealu – toks buvo laikmetis, ekonomikos transformacija, nestandartinės galimybės”, – sako jis.

E.Kašauskas taip pat mano, kad VP grupės augimas laikui bėgant stabilizuosis ir lėtės, ir tai jau dabar verčia įmonės akcininkus dairytis plėtros į kitas šalis bei kitas verslo sritis galimybių.

Koncerno “Achema” perspektyvas V.Plunksnis vertina gerai: taip, trąšų gamyba – gana cikliškas verslas, bet blogesnius laikus neišvengiamai keičia geresni, o nuo gamtinių dujų kainos yra priklausomi ir kiti tokias pat trąšas kaip “Achema” gaminantys jos konkurentai.

Pasak E.Kašausko, “Achemos” stiprybė yra ta, kad ji gamina neišvengiamą žemės ūkio, kurio augimas prognozuojamas, žaliavą. O silpnybė – priklausomybė nuo išorinių veiksnių, kurių pati “Achema” niekaip negali paveikti, – dujų kainos, pasaulinės žemės ūkio produktų rinkos.

Šis ekspertas sako, kad koncerno “MG Baltic” valdomas diversifikuotas įmonių portfelis yra orientuotas į subalansuotą plėtrą vidaus rinkose, todėl spartesnių jos šuolių galima tikėtis nebent tik grupei ryžtingiau pasukus į rizikingesnes užsienio rinkas: “Tiek “Stumbras”, tiek “Apranga” ne kartą linksniuoti Baltarusijos kontekste.”

V.Plunksnio vertinimu, “MG Baltic” protingai tvarkosi visose savo valdomose srityse, pakankamai sumaniai išlaviravo per krizę. Tačiau prognozuoti šio koncerno ateities jis nesiryžta. “Tai investicinė grupė, kuri nėra prisirišusi nė prie vienos iš savo įmonių. Bus gera kaina – parduos bet kurią iš jų, ar tai būtų “Apranga”, ar “Stumbras”. Užtat neįsivaizduoju B.Lubio, kada nors parduodančio “Achemą”, – dviejų kartų verslininkų valdomas imperijas palygina investicijų specialistas.

Skolos nebūtinai skandina

Iš finansinių ataskaitų matyti, kad didžioji dalis net ir sėkmingiausių Lietuvos įmonių turi didžiulių skolų. Ar jos neliudija abejotinos šių verslų ateities?

D.Rakauskaitė paaiškina, kad skola pati savaime versle nėra joks blogis – skolinti pinigai padeda ryžtingiau plėstis ir, viską apskaičiavus protingai, virsta didesniu pelnu. Tačiau svarbus yra skolos ir įmonės valdomo turto santykis – visų skolų (ir ilgalaikių, ir trumpalaikių) suma “sveikoje” įmonėje negali viršyti pusės jos turto vertės.

Investicinės bankininkystės bendrovės “Confidentus” partneris Kristupas Kukarskas pateikia dar vieną negrėsmingos skolos apibrėžimą: skolos ir EBITDA (įmonės pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą bei amortizaciją) santykis neturi viršyti vieneto. “Didesnis santykis leidžiamas nebent į ilgalaikį turtą investuojantiems verslams, kurių atsipirkimo ciklas yra ne vieni metai, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto plėtrai”, – paaiškina specialistas. Pasak jo, taip skaičiuoja ir paskolų suteikimo verslui galimybes analizuojantys komerciniai bankai.

E.Kašauskas tvirtina, kad svarbiausias įmonės normalaus skolų lygio kriterijus yra gebėjimas skolas aptarnauti iš uždirbamų pinigų srautų per visą skolos laikotarpį. “Energetikos, komunalinių paslaugų ar mažmeninės prekybos bendrovėms, kurios turi stabilius srautus, ir didesnis skolų lygis galėtų būti saugus. O nepastovaus pelningumo bendrovėms problemų gali sukelti net ir mažiausias skolų lygis, jei yra rizika, kad bendrovės patirs veiklos nuostolį ir nesugebės apmokėti net palūkanų už paskolą”, – pabrėžia investicijų ekspertas.