Pagal „Gallup“ teigiamos patirties indeksą Lietuva yra trečia nelaimingiausia iš 138 tirtų valstybių. Pirmaujame pagal savižudybių, įvairių psichikos ligų ir sutrikimų, antidepresantų vartojimo statistiką. Knieti paklausti: kas mums yra?

Vaiva Sapetkaitė

Į Pagalbos ir informacijos šeimai tarnybos direktorę Algę Nariūnienę su ašaromis akyse kreipėsi paauglė, prašydama, kad jos psichikos problemų turinčią mamą išvežtų gydyti. Mergaitė bijojo, kad jei mama liks namie, nutiks kas nors bloga. Kaip dažnai būna, nepaisant įkalbinėjimų, pati moteris gydytis nepanoro. Nors galų gale ji buvo priversta gydytis (buvo gydoma gana ilgai – apie tris mėnesius), tai nepadėjo: vos sugrįžusi namo ji savo noru pasitraukė iš gyvenimo.

Neseniai per žiniasklaidą nuvilnijo žinutė apie Alytaus Šaltinių pagrindinės mokyklos mokinę, iššokusią pro mokyklos trečio aukšto langą. Tiesa, po bandymo nusižudyti keturiolikmetė nežuvo, o dėl daugybinių sužalojimų pateko į ligoninės reanimacijos skyrių.

Dar prieš kelias dienas paskelbta, kad Panevėžio rajone prieš teismą pagaliau stos pernai prie savižudybės privesto šešiolikmečio skriaudikai. Nusižudęs vaikinas neiškentė jų patyčių ir pažeminimo dėl internete paskleistos jo orumą žeidžiančios vaizdo medžiagos.

Rugsėjo mėnesį nusižudė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje besimokęs aštuoniolikmetis. Panašiu metu iš gyvenimo savo noru pasitraukė ir į aštuntą dešimtį įkopusi panevėžietė…

Daugelis jau tapome abejingi tokiai informacijai ir net nustojome stebėtis – apie savižudybes išgirstame pernelyg dažnai. Vis dėlto sunku suvokti, kaip nuo tarpukario Lietuvos, kada 100 tūkst. gyventojų tekdavo vos aštuoni savižudžiai, atėjome prie šiuolaikinės statistikos: dabar šis skaičius didesnis keturis su trupučiu karto – 2013 m. 100 tūkst. gyventojų teko 36 savižudžiai. Savo noru giltinę dažniausiai pasikviečia 45–59 metų amžiaus žmonės, antra vertus, būtent savižudybės, o ne kokios nors ligos ar nelaimingi atsitikimai tampa dažniausia jaunų žmonių (16–30 metų) mirties priežastimi. Užtenka paminėti, kad nuo 1990-ųjų iki dabar nusižudė daugiau nei 30 tūkst. žmonių, tai yra šiek tiek daugiau, nei gyvena Jonavoje.

Nerimas: be savų problemų, jaudinamės ir dėl globalių

Savižudybės yra viena skaudžiausių Lietuvos rykščių, tačiau ne vienintelė: prastėja ir įvairių psichikos ligų bei sutrikimų statistika. Skaudžių istorijų turbūt galėtume išgirsti iš kiekvieno psichologo ar psichiatro. Dažnas jų taip pat pripažins, kad turinčių įvairių psichikos problemų žmonių į juos kreipiasi vis dažniau. Nerimą specialistams kelia tai, kad turinčiųjų psichikos sutrikimų amžius vis jaunėja, o visuomenei senėjant ateityje tokių problemų tik daugės, ir išlaidos psichikos sveikatos priežiūrai gerokai išaugs.

Taigi, spalio 10-oji – Pasaulinė psichikos sveikatos diena. Dėl skaudžių istorijų, nemalonios statistikos ir įvairių tarptautinių tyrimų, iliustruojančių palyginti prastesnę psichikos sveikatą, ji kasmet mums tampa karčiu priminimu, kad reikalai nėra geri.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

centrine

Manote, nerimas pažįstamas tik suaugusiems? Jie jaudinasi dėl ateities, dėl darbų, dėl vaikų… O mažylis gali jaudintis dėl to, kad išeisite ir negrįšite! Ir jaudintis taip, kad jam gali prireikti vaistų.

Emocijos ir jausmai – tai kiekvieno žmogaus santykio su savimi ir aplinka išgyvenimai, kurie kyla tuomet, kai daiktai ar reiškiniai tenkina arba netenkina jų  poreikių. Naujagimis negeba sąmoningai reguliuoti savo emocinės būklės, ir tik augdamas vaikas pamažu išmoksta derinti kylančias emocijas ir sparčiai besivystantį mąstymą bei kalbą. Kol mažylis nemoka kalbėti, visas emocijas išreiškia kūnu: verkia arba juokiasi, juda, spardosi, rangosi, tuo metu greitėja jo širdutės plakimas, kvėpavimas.

Nerimauti ir mažiems, ir dideliems yra normalu, tik reikia žinoti, kad nerimas kiekviename amžiaus tarpsnyje pasireiškia pagal tam tikrus dėsningumus. Todėl tėveliams svarbu suprasti, dėl ko nerimauja mažyliai įvairiais raidos laikotarpiais. Kūdikystėje atsiranda atskyrimo nerimas, vėliau vaikas bijo (ir tai sukelia nerimą) agresijos, ligų, mirties, savo seksualinių poreikių, agresyvių impulsų ir kitų įvairių dalykų.

Kita vertus, mažylio nerimą neretai stiprina ir nerimastingi tėveliai, ypač mamos. Jeigu nuo pirmųjų gyvenimo dienų kūdikis jaučia saugią, jį priimančią, globojančią aplinką, mylinčius tėvus ir kitus šeimos narius, jis nedaug turi priežasčių nerimauti. Tačiau nemažai mažylių lieka įkalinti bejėgiškumo, nenuspėjamų pavojų, nepasitikėjimo jausmo sukeltų baimių ir nerimo.

Atpažinkite mažylio nerimą

Nerimą, kaip sutrikimą, specialistai nustato tuomet, kai jis būna labai stiprus ir trikdo mažylio bei jo artimųjų kasdienybę.

• Baimė dėl artimųjų. Vaikas jaudinasi dėl galimo pavojaus, kuris, jo įsitikinimu, gali ištikti artimiausius žmones, prie kurių jis ypač prisirišęs. Jį kamuoja baimė, kad tėvai išvyks ir niekada nebegrįš, kad jiems nutiks baisių dalykų.

• Baimė būti atskirtam. Mažylis nuolat apsėstas baimės, kad jis gali pasimesti, būti pagrobtas, paguldytas į ligoninę ar net nužudytas, o tai jį atskirs nuo mylimų žmonių.

• Nenoras būti be mylimų žmonių. Mažylis nenori ar atsisako eiti į darželį dėl to, kad ten nebus tėvelių ar kitų mylimų žmonių.

• Nenori miegoti atskirai. Mažylis atsisako eiti miegoti, jei greta nebus artimo žmogaus, jam būdingi pasikartojantys atskyrimo nerimo reiškiniai.

• Pasikartojantys fiziniai simptomai (pykinimas, pilvo skausmai, galvos skausmai) atskyrimo nuo tėvų metu.
• Pasikartojantis nusiminimas nujaučiant atsiskyrimą, skiriantis ar tuoj po išsiskyrimo su mylimu žmogumi. Jis pasireiškia nerimu, verkimu, įniršiu, liūdesiu, apatija ar socialiniu atsiribojimu.

Kas, zuiki, kelia tau nerimą?

• Atsiskyrimo nerimo sutrikimas. Visai normalu, kad mažylis prisiriša prie svarbių jam žmonių ir išgyvena atsiskyrimo nerimą jiems išėjus ar kitaip atsiskyrus. Natūraliai šis nerimas pradeda reikštis 7–8 mėn. kūdikiams, didėja iki 18 mėn., o paskui palengva mažėja. Sunerimti reiktų, jeigu šis nerimas taptų perdėtas. Jis slegia visą šeimą, sunkina tinkamą vaiko psichosocialinę raidą, trukdo gerai sutarti su šeimos nariais, susirasti draugų, žaisti ir t.t.

• Fobinis nerimo sutrikimas. Šiam sutrikimui būdinga perdėta tam tikrų situacijų ir daiktų baimė. Baimės rezultatas – vengiančiojo tipo elgesys. Ikimokyklinio amžiaus vaikų baimės keičia viena kitą ir esti pačios intensyviausios. Dažniausiai būdingos baimės: aukščio (8–15 mėn.), naujų, nepažįstamų dirgiklių (6–24 mėn.), tamsos (3–5 m.), pabaisų, gamtos reiškinių (5–10 m.). Jeigu jos užsitęsia per ilgai, yra stiprios, sutrikdo vaiko psichosocialinį funkcionavimą, yra laikomos sutrikimu, kurį reikia gydyti.

• Socialinio nerimo sutrikimas. Saugotis svetimų ir nepažįstamų asmenų yra normalu mažyliui, perkopusiam pusės metų amžių. Tai visai normalu ir ikimokyklinukui, kai jis vis dar susiduria su naujomis, nepatirtomis ir gąsdinančiomis situacijomis. Tačiau kartais pasitaiko, kad mažylis nuolat bijo ar vengia svetimų žmonių, net būdamas su artimaisiais.

• Konkurencijos tarp šeimos narių sukeltas nerimo sutrikimas. Daugumai mažylių šis sutrikimas pasireiškia po jaunesnio (dažniausiai nedaug jaunesnio) brolio ar sesers gimimo. Paprastai sutrikimas yra nesunkus, tačiau kai kuriais atvejais jis gali stipriai pasireikšti, trikdyti vaiko raidą. Šiam sutrikimui būdinga vaikų tarpusavio konkurencija ar pavydas, atsirandantis praėjus keliems mėnesiams po brolio ar sesers gimimo. Ši konkurencija gali pasireikšti nuolatinėmis varžybomis dėl tėvų dėmesio ar prisirišimo, nenoru dalytis žaislais, vyresnieji vaikai ima kūdikiškai elgtis, sutrinka miegas ir t.t. Sunkesniais atvejais tai gali pasireikšti netgi atviru priešiškumu – kumščiais ir muštynėmis.

Kaip sumažinti vaikų nerimą

1. Susitaikyti ir nurimti patiems. Tėveliai turėtų savęs paklausti, ar jiems patiems kelia nerimą tai, kad vaikas tampa vis savarankiškesnis, nori pats aktyviai ir įvairiausiais būdais pažinti išorinį pasaulį. Neretai reikia padėti tėveliams pakeisti savo egoistines arba nerimastingas nuostatas vaiko atžvilgiu.

2. Ramybės “transliavimas”. Kai vaikelis bijo ar verkia, tėveliai neturėtų labai jaudintis, nes ramus tėvų elgesys ir reagavimas padeda vaikui nurimti ir suteikia pasitikėjimo savimi, o kartu ir supančia aplinka.

3. Baimės nepašalinsi… Negalima trukdyti mažyliui pažinti pasaulį, patirti baimės, nerimo, vienišumo jausmą, tėvai gali tik emociškai jį palaikyti ir suprasti.

4. Neleisti baimei ar nerimui diktuoti neteisingų sprendimų. Reikia atkreipti dėmesį, ar mažylio galvoje nėra įvairiausių “stebuklingų” minčių, pvz.: “jeigu noriu, kad mane mylėtų, visada turiu būti mielas; reikia, kad kiti niekada manęs neužmirštų; reikia padaryti viską, kad gaučiau to, ko noriu; kad nenusivilčiau, geriau nieko niekada nesitikėti; geriau nieko nesiimti, jei nesu tikras dėl sėkmės”.

5. Keiskite netinkamą vaiko požiūrį į save ir aplinką. Tėveliai turėtų pamėginti vaikui suprantama forma perteikti labiau tikrovę atitinkančias mintis, o jų pagrįstumą įrodyti pavyzdžiais iš kasdienio gyvenimo. Pvz.: “kartais klystu, tačiau mane vis tiek myli; niekas nėra tobulas; niekas negali visada sulaukti sėkmės visose srityse; neįmanoma visada gauti to, ko trokšti” ir kt.

6. Išklausykite, bet nerodykite išgąsčio dėl to, ką išgirdote. Jeigu mažylis kalba apie matomas ar įsivaizduojamas pabaisas, tai reiškia, kad jis jumis pasitiki ir tikisi paramos ar palaikymo, supratimo, todėl nesustiprinkite vaiko baimės savo susirūpinimu.

7. Elementaru, bet veikia. Tinkamas dienos režimas, rami namų aplinka, švelnus elgesys su vaiku ir geri šeimos savitarpio santykiai gali labai padėti vaikui atsikratyti nerimo.

8. Į pagalbą ateis… Jei mažyliui ilgai sunku nusiraminti, jis sunkiai užmiega vakarais, o miega neramiai, ryte būna piktas, reikėtų išbandyti vaistažolių arbatas ir vonias (tam tinka melisų, valerijonų šaknų nuovirai), homeopatinius vaistus ir eiti pasikonsultuoti pas šeimos gydytoją arba vaikų ir paauglių psichiatrą.