Bene didžiausios Europoje slenkančio smėlio kopos, vakaruose šėlstanti Baltijos jūra, o rytuose – saulę pasitinkančios Kuršių marios. Neringa – viena mėgstamiausių poilsio vietų Lietuvoje, kurortas, išaugęs senųjų baltų genčių įkurtų gyvenviečių vietoje ir išsaugojęs nemažai kurėnais į marias plaukusių žvejų kaimelių tradicijų. Šia vasarą Nidos ir Juodkrantės paplūdimiuose vėl plevėsuos Mėlynoji vėliava – įvairių šalių turistų ir kelionių organizatorių atpažįstamas ženklas, reiškiantis, kad Kuršių nerijos paplūdimiai atitinka aukščiausius aplinkosaugos ir paslaugų kokybės standartus.

Birutė ŽEMAITYTĖ

Poilsis čia išskirtinis: kas rytą jus sveikins iš vienos pusės ošianti Baltijos jūra, iš kitos – teliūškuojančios Kuršių marių bangos ir tarp jų parimusios kopos. Poilsiautojus į balto smėlio paplūdimius vilioja jodo ir druskų prisotintas oras, ypatingas mikroklimatas, saulė, miškai ir parkai. O kartą atradusieji šią vietą, kurią, pasak mokslininkų, Baltijos bangos ir vėjai suformavo daugiau kaip prieš penkis tūkstančius metų, čia sugrįžta dar ne kartą.

Sveika, Neringa, arba XIX a. vestuvės

„Didžiąją dalį Neringos svečių sudaro nuolatiniai lankytojai: kažkada jie patys buvo vaikai, o dabar jau atsiveža savo vaikus ir anūkus. Praėjusiais metais viena pora suskaičiavo, kad pas mus be pertraukos vieši 60 metų, ir jei nepavyksta atvykti vasarą, apsilanko kitu metų laiku“, – sako Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis ir priduria, kad kai kuriems poilsiautojams Neringa tapo ir svarbiausių šeimos švenčių vieta.

Mažiausiai vienai porai Neringa ir šiemet taps vienos svarbiausių gyvenimo švenčių liudininke. „Šiemet 19 kartą per Jonines vyksiančio tarptautinio festivalio „Tek saulužė ant maračių“ tema – vestuvės. Dar gegužės viduryje paskelbėme poros, kuri norėtų susituokti per festivalį pagal tradicinius XIX a. Mažosios Lietuvos papročius, paiešką ir sulaukėme daugiau nei dvidešimties porų anketų. Tad šventė turėtų būti ne tik įdomi žiūrovams, bet ir itin prasminga tiems, kurie taps svarbiausiais jos veikėjais“, – pasakoja Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro (KTIC) „Agila“ direktorė Edita Lubickaitė.

Kiti atvyks per pamėgtą pamario krašto žvejo šventę ar į jau dvidešimt pirmą kartą vyksiantį tarptautinį Thomo Manno festivalį. Dar kiti į Kuršių neriją skubės pasigrožėti Kuršių marių regatoje dalyvaujančių buriuotojų meist-riškumu. Jau dabar žinoma, kad jubiliejinėje 50-oje regatoje neringiškiai sulauks rekordinio skaičiaus dalyvių. Jau birželio mėnesį Nidos bendruomenės namuose duris atvers paroda, kurioje bus eksponuojami šiam kraštui svarbūs Nidos dailininkų kolonijos darbai, o vasaros vakarais muzikos mėgėjus džiugins bardai.

Įžanga į turiningą vasarą taps sporto ir laisvalaikio festivalis „Sveika, Neringa!“, jau antrą kartą simboliškai skelbsiantis sezono pradžią viename mėgstamiausių Lietuvos kurortų. „Tai vienintelis Lietuvoje sporto festivalis, kurio dalyviai per tris dienas galės išmėginti jėgas ir net pelnyti medalius daugybėje skirtingų sausumos ir vandens sporto šakų varžybų, kuriose dalyvaus ir suaugusieji, ir vaikai“, – sako Neringos savivaldybės mero pavaduotojas Dovydas Mikelis ir priduria, kad tiems, kurie renkasi aktyvų laisvalaikį, nuobodžiauti tikrai nebus kada.

Vasaros pradžios šventės programoje – pėsčiųjų žygis, orientavimosi, jėgos aitvarų, irklenčių, vaikų bėgimo varžybos, dziudo turnyras, kuriame susikaus jaunių ir jaunučių komandos iš visos Lietuvos, o profesionalūs dziudo treneriai visus norinčiuosius pamokys savigynos pagrindų. Festivalio programoje – jachtų regata, pirmą kartą rengiamas „Zuikio daržo“ bad-mintono turnyras, jau tradiciniais tapę teniso bei krepšinio turnyrai. Jėgos aitvarų mėgėjai festivalio dienomis taip pat varžysis Nidoje. Automobilių sporto mėgėjai stebės automobilių slalomo čempionato „Slalom warz championship 2017“ etapo varžybas, kurių tikslas – paskatinti šio sporto entuziastus varžytis uždaroje saugioje trasoje, o ne gatvėse.

Mažuosius festivalio dalyvius organizatoriai kviečia trumpam pasijusti piratais. „Specialiai jiems rengiamose kūrybinėse dirbtuvėse vaikai gamins piratų laivus, kardus ir skrybėles. Pasistengsime, kad nusipiešę veidukus ir pagal žemėlapį ieškodami „lobio“ jie patirtų nepamirštamą nuotykį“, – sako D.Mikelis.

Mero pavaduotojas tikina, kad nepamiršti bus ir muzikos mėgėjai – jie galės rinktis ir rimtosios, ir popmuzikos koncertus. O visi, kurie norės pažvelgti į Kuršių neriją ir abipus jos plytinčius marių bei jūros vandenis iš paukščio skrydžio, nuo šiol galės užkopti į apžvalgos bokštą, sukonstruotą ant buvusių poilsio namų pamatų netoli Nidos švyturio.

Kurortu virtę žvejų kaimai

Kuršių nerijos pasididžiavimas – smėlio kopos – susidarė vėjui pustant išdžiūvusį smėlį. Smėliu užpildama marias nerija platėjo, traukėsi iš vakarų į rytus, o šis slinkimas sustojo, kai akmens amžiuje čia ėmė augti miškai. Spėjama, kad tuo metu Kuršių nerijoje ir apsigyveno pirmieji žmonės. Senieji gyventojai medžius laikė šventais ir jų nelietė, tad XV a. visa Kuršių nerija buvo apsigobusi žalia miškų skraiste. Bet vėliau žmonės pradėjo juos kirsti, ir vėjo genamas smėlis ėmė slinkti skersai pusiasalio Kuršių marių link. Didžiulės kopos savo kelyje palaidojo ne vieną pamario žvejų kaimą. Jų gyventojai kėlėsi iš vienos vietos į kitą, tačiau slenkančios kopos vis „atsivydavo“ bėglius ir vertė ieškoti būdų sustabdyti smėlį. Taip atsirado dirbtinai suformuoti kopagūbriai, o prieš porą šimtų metų pradėta apželdinti kopas kalnapušėmis. Tokio masto pajūrio kopų sutvirtinimas ir apželdinimas, kuris tęsiasi ir dabar, yra vienintelis pasaulyje.

Keturios Kuršių nerijos gyvenvietės – Nida, Preila, Pervalka ir Juodkrantė – bėgdamos nuo slenkančio smėlio taip pat keliavo. Istoriniai šaltiniai liudija, kad XVI a. viduryje Juodkrantės kaimas buvo įsikūręs jūros pusėje, maždaug 2,5 km į šiaurę nuo dabartinės gyvenvietės. Bet senąją Juodkrantę užpustė smėlis ir XVII a. pradžioje ji persikėlė į dabartinę vietą. Pradžią jai davė smuklė, aplink kurią savo namus ėmė statytis žvejai, o lemiamos įtakos kurorto atsiradimui turėjo Eduardas Stellmacheris, nusprendęs pritaikyti smuklę poilsiautojams, vėliau pavertęs ją dideliu moderniu viešbučiu.

XX a. pirmoje pusėje Juodkrantė, 1923 m. oficialiai gavusi kurorto statusą, jau buvo populiarus ir gana prabangus Baltijos pajūrio kurortas, jame veikė penki viešbučiai, buvo 20 vilų bei pensionų, bet poilsiautojai apsistodavo ir žvejų nameliuose.

Nida, istoriniuose šaltiniuose paminėta dar 1366 m., dabartinėje vietoje atsidūrė tik 1730 m. , o po Pirmojo pasaulinio karo ėmė vytis Juodkrantės kurortą – čia taip pat sparčiai daugėjo komforto ir poilsiautojų, buvo įkurta sklandymo mokykla.

Preila, trečia pagal dydį gyvenvietė, pirmą kartą Juodkrantės bažnyčios registre paminėta 1843–1844 m, kai marių pakrantėje buvo įkurta iš užpustytų kaimų atsikėlusių gyventojų.

Mažiausia iš keturių gyvenviečių Pervalka taip pat įsikūrė persikrausčius žmonėms iš smėlio užpustytų kaimų, o laikui bėgant pasitraukė dar 1,5 km į šiaurę. Iki 1933 m., kai abu kaimai įgijo kurortinės vietovės statusą, čia gyvenę žmonės daugiausia vertėsi žvejyba. Vėliau dauguma sodybų buvo pertvarkytos: nors jos išsaugojo žvejų gyvenviečių įvaizdį, čia atsirado naujų pastatų, o senieji buvo papuošti medžio raižiniais, įrengtos pastogės, pastatyta žuvų rūkyklų.

Visos šios gyvenvietės praūžus Antrajam pasauliniam karui ilgai merdėjo, nes senųjų gyventojų beveik neliko, o kaip kurortas iš naujo ėmė formuotis tik septintojo XX a. dešimtmečio pabaigoje.

Į vieną, ilgiausią Lietuvos miestą Neringą, kurio ilgis siekia beveik 50 km, o plotas – 9 tūkst. ha, Nida, Preila, Pervalka ir Juodkrantė buvo sujungtos 1961 m. „Dabar čia gyvena apie 3 tūkst. žmonių, o per metus apsilanko apie 600 tūkst. turistų. Vienu metu viešbučiuose, poilsio namuose, moteliuose, kempinguose ir gyventojų nuomojamuose būstuose gali apsistoti apie 14 tūkst. poilsiautojų“, – skaičiuoja KTIC „Agila“ direktoriaus pavaduotoja Eglė Baltranaitė.

Pasak jos, tradiciškai kurorte lankosi daugiausia lietuviai bei turistai iš kaimyninių šalių. „Pavyzdžiui, pernai KTIC apsilankė daugiau kaip 33 tūkst. žmonių, iš kurių beveik 11 tūkst. buvo svečiai iš Lietuvos ir daugiau kaip 22 tūkst. – užsieniečiai. Tačiau vis daugiau turistų sulaukiame iš Prancūzijos, Italijos bei Azijos šalių“, – pastebi E.Baltranaitė.

Mokėdami vietinę rinkliavą už įvažiavimą į Neringą kurorto biudžetą svečiai papildė beveik dviem milijonais eurų. Dalis šių pinigų skirta miesto tvarkymo ir priežiūros darbams, kopų apsaugai, Neringoje vykstantiems kultūriniams bei sporto renginiams.

Siekdama patenkinti skirtingus svečių poreikius Neringa pastaraisiais metais sparčiai atsinaujina. Nidoje atgimsta buvusi pionierių stovyklos teritorija, kurioje įrengiami poilsio paskirties pastatai, Juodkrantėje poilsio namai atsiras buvusiame Olimpinių rinktinių centro sklype, Preiloje rekonstruoti kažkada Vidaus reikalų ministerijai priklausę poilsio namai, pernai atgimė ir seniausias šios gyvenvietės viešbutis.

„Dauguma atvykstančiųjų nori gyventi ne prašmatniuose apartamentuose, o žvejo namelyje ant marių kranto, bet per vasaros sezono piką Neringoje visi būstai vienodai populiarūs, – sako D.Jasaitis. – Šiuo metu mums labiausiai trūksta aukštesnės klasės viešbučių apartamentų, kurie atitiktų tarptautinių užsienio delegacijų keliamus reikalavimus. Dėl jų trūkumo kai kuriems užsienio šalių politikams yra tekę net atsisakyti nakvynės Neringoje.“

Tačiau atrodo, kad proveržis jau netoli. Nidoje ant marių kranto vietoj apleistų buvusio žuvininkystės ūkio pastatų įsikurs penkių žvaigždučių viešbutis „Radisson Blu“ – po maždaug metus trukusių derybų pasirašyta viešbučio valdymo sutartis.

Daug dėmesio skiriama ir aplinkai: suremontuota nemažai gatvių, automobilių stovėjimo aikštelė ir pėsčiųjų tako ruožas greta Th.Manno memorialinio muziejaus, įrengta daugiau vietų autobusams. Praėjusiais metais Neringos savivaldybės biudžeto lėšomis atkurtas projektinis Nidos tarptautinio keleivinio uosto gylis, o sumontavus naujus pontonus švartavimosi vietų skaičius nuo 60 padidėjo iki 120. Atnaujinta Preilos gelbėjimo stotis.

Juodkrantės gyvenvietėje planuojama įrengti išskirtinę autobusų stotelę, kurioje bus ir informacinis centras, ir paštas, ir bankomatas, ir vieta daiktams saugoti, o Nidos bendruomenės namų salę ketinama pritaikyti vertingų meno kūrinių ekspozicijai.

Jau inicijuoti ir gatvių apšvietimo modernizavimo darbai, tad po kelerių metų dabartinius šviestuvus pakeis energiją taupantys šiuolaikiški LED šviestuvai. Toliau numatyta atkurti istorinius Urbo kalno Nidoje želdinius, nustatyti ir pažymėti senojo šios gyvenvietės švyturio vietą bei įprasminti senąjį, akmenimis grįsta taką. Pastarajam projektui įgyvendinti tikimasi sulaukti ES fondų paramos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2017-m

Atlyginimas

Jeigu gatvėje praeivių paklaustume, kokioje Lietuvos savivaldybėje jie labiausiai norėtų gyventi, atspėti pirmąsias vietas nebūtų sunku. Šie hipotetiniai atsakymai kone identiškai sutampa su pirmosiomis savivaldybių reitingo pozicijomis. Domėdamasis, kur ir kodėl Lietuvoje yra geriausia ir blogiausia gyventi, „Veidas“ šį reitingą pateikia jau dešimtą kartą.

Geriausia 2016 metų savivaldybė kartu yra ir pati mažiausia Lietuvoje: Nidą, Juodkrantę, Preilą ir Pervalką jungiančioje Neringoje iš viso gyvena šiek tiek daugiau nei 3 tūkst. gyventojų. Ji turi beveik 1,5 tūkst. mažiau žmonių už Birštono savivaldybę ir jau daugiau nei dvigubai atsilieka nuo trečios pagal mažumą Rietavo savivaldybės. Galima manyti, kad šis faktas truputį iškraipo kai kuriuos svarbius statistinius rodiklius.

Vertindami visas Lietuvos savivaldybes daugiausiai dėmesio teikėme ekonominiams kriterijams. Per metus Neringoje labiausiai padaugėjo gyventojų (2,3 proc.), čia buvo mažiausias nedarbas visoje Lietuvoje, taip pat veikė daugiausiai ūkio subjektų, tenkančių tūkstančiui žmonių, gyveno mažiausiai socialines pašalpas gaunančių gyventojų ir socialinės rizikos šeimų bei daugiausiai darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje. Vienam neringiškiui teko ir daugiausiai savivaldybės biudžeto lėšų.

Per metus Neringoje labiausiai padaugėjo gyventojų (2,3 proc.), čia buvo mažiausias nedarbas visoje Lietuvoje, taip pat veikė daugiausiai ūkio subjektų, tenkančių tūkstančiui žmonių, gyveno mažiausiai socialines pašalpas gaunančių gyventojų ir socialinės rizikos šeimų bei daugiausiai darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje.

Neringos savivaldybėje fiksuotas nedidelis nusikalstamumas, Kuršių nerijoje gyventojai serga retai, čia puikus asfaltuotų ne valstybinės reikšmės kelių procentas, taip pat nėra eilių darželiuose. Neringoje ir aukštas tiesioginių užsienio investicijų rodiklis, geri abiturientų egzaminų rezultatai.

Tiesa, savivaldybėje dėl suprantamų priežasčių nevyksta naujos statybos ir namų renovacija, dirba nedaug gydytojų ir slaugytojų. Čia ir brangiausias Lietuvoje šildymas bei didelis savivaldybės įsiskolinimas, tenkantis vienam gyventojui. Tačiau šie minusai neatsveria Neringos privalumų, leidžiančių savivaldybei įsitaisyti pirmoje reitingo pozicijoje.

Norint įvertinti kontrastą tarp to, kaip yra, ir to, kaip gali būti, užtenka nuvažiuoti keliolika kilometrų už Nidos į Kaliningradui priklausančią Kuršių nerijos pusę. Beveik jokios turistinės ir poilsio infrastruktūros, po karo apgyvendinti ir nuo to laiko neremontuoti vokiški namai, chaotiškas ir neišvaizdus apstatymas, nors lyg ir turėtų galioti tie patys UNESCO standartai, – tokia šiandien yra Šarkuvos, Rasytės, Pilkopių ir kitų Rusijos pusėje esančių gyvenviečių kasdienybė. Vasarą Nidos ir Juodkrantės pakrantės būna plačiausiai nusėtos jachtų burėmis, o Kuršių nerijos Kaliningrado pusėje jų iš viso yra dvi.

Autsaiderės atsilieka visais atžvilgiais

Savivaldybės mažumas dar tikrai nereiškia, kad gyvenimo kokybė čia savaime geresnė nei kitur. Tai liudija „Veido“ reitingo pabaigoje atsidūrusios savivaldybės. Paskutines vietas užėmusios Kalvarijų ir Pagėgių savivaldybės kartu yra ir vienos mažiausių šalyje. Pagėgiuose vien per praėjusius metus gyventojų sumažėjo 3,5 proc. (iš viso 297 žmonėmis), pagal šį rodiklį šis regionas yra akivaizdus lyderis Lietuvoje blogąja prasme.

Paskutinę vietą reitinge užėmusioje Kalvarijos savivaldybėje nevyksta daugiabučių namų renovacija, čia ir didžiausia socialinių pašalpų gavėjų dalis Lietuvoje, nedarbas siekia beveik 15 proc. Į regioną neateina beveik jokių užsienio investuotojų, o ir vietiniai gyventojai nėra verslūs ir aktyvūs – savivaldybėje veikia mažiausiai ūkio subjektų Lietuvoje, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų. Vidutinis atlyginimas Kalvarijoje tėra 440 eurų, tai taip pat antras prasčiausias rezultatas – Kalvarija lenkia tik Šalčininkų rajoną.

Nedidelį ūkio subjektų skaičių lemia ir tai, kad paskutines pozicijas užimančios savivaldybės daugiausia yra kaimiškos, čia vyrauja žemės ūkio veikla. Pavyzdžiui, trečiame nuo galo Lazdijų rajone šiuo metu dirba 3034 ūkininkai. Tiesa, kaip teigia šios savivaldybės vadovas, dabar rajonas aktyviai persiorientuoja į turizmo sektorių.

Jeigu jaunosios kartos kūrybiškumas, aktyvumas ir mokslo rezultatai lemia galimą regionų proveržį ateityje, jo šioms savivaldybėms artimiausiu metu neverta tikėtis. Kalvarijos ir Pagėgių savivaldybės užima paskutines vietas ir pagal abiturientų laikytų egzaminų rezultatus – vidutinis egzamino įvertinimas čia yra vos 35 balai iš šimto.

Ekonominė miestų ir provincijos perskyra didėja

Dažnai galima girdėti politikų ir ekspertų kalbas apie dvi Lietuvas: tai auganti, ekonomiškai klestinti, jaunimą, darbo jėgą ir protus siurbianti trijų didžiųjų miestų bei aplinkinių jų regionų Lietuva ir senstanti, emigruojanti, iš socialinių pašalpų, pensijų ir menkai apmokamo darbo gyvenanti „antroji“ Lietuva. Šias dvi valstybės dalis suartinti, jų skirtumus aplyginti žadėjo jau ne vienas politikas populistas. Ir šiemet prieš rinkimus, kaip įprasta, pilasi planai bei pažadai plėtoti regioninę politiką ir pritraukti čia įvairių investicijų. Tačiau dažnai po rinkimų tai ir telieka mintimis bei pažadais.

Tą iliustruoja ir ekonominiai „Veido“ reitingo kriterijai. Susumavus penkis pagrindinius 

 rodiklius – nedarbą, užsienio investicijas, vidutinį atlyginimą, ūkio subjektų ir darbingų žmonių skaičių, pirmoje pozicijoje, kaip ir galima numanyti, atsiduria sostinė Vilnius, maždaug penktadaliu lenkiantis artimiausius „persekiotojus“.

Nenuostabu, kad pagal ekonominius kriterijus pirmaujančios savivaldybės spiečiasi greta didžiųjų miestų: Elektrėnų, Trakų, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Kretingos rajonai patenka į pirmąjį penkioliktuką.

Pagal ekonominius kriterijus pirmaujančios savivaldybės spiečiasi greta didžiųjų miestų: Elektrėnų, Trakų, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Kretingos rajonai patenka į pirmąjį penkioliktuką.

Gana aukštai išlieka ir po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo iš pažiūros stagnuojantis Visagino miestas: vidutinė alga čia iki šiol siekia 612,60 euro, o savivaldybė užima antrą vietą Lietuvoje pagal darbingo amžiaus žmonių skaičių.

Ekonomiškai gyvybingi ir du regionai, kuriuose veikia sovietinės pramonės milžinai. Net penktoje vietoje pagal ekonominius kriterijus yra Kėdainių rajonas, kuriame nedarbas siekia tik 6,6 proc., o vidutinis atlyginimas – net 636,60 euro. Tokį aukštą rezultatą daugiausia lemia fosfatų pramonės bendrovė „Lifosa“, mokanti vienus didžiausių atlyginimų Lietuvoje. O tryliktoje vietoje atsiduria Mažeikių rajonas, kurio gyventojus įdarbina kitas pramonės gigantas – naftos perdirbimo gamykla „Orlen Lietuva“.

Kai kurios savivaldybės pagal ekonominį gyvybingumą, priešingai, renka kone minimalius balus. Paskutinis pagal šiuos kriterijus – Ignalinos rajonas, toliau rikiuojasi Kalvarijos, Zarasų, Lazdijų, Kupiškio, Kelmės ir Jurbarko rajonai. Čia beveik nėra užsienio investicijų, vyrauja didelis nedarbas, savivaldybėse mažai darbingų žmonių, o vidutiniai atlyginimai šiuose regionuose vos viršija 400 eurų ribą.

Gydytojai

Didieji miestai – lyderiai ir medicinos srityje

Vertinant tris su medicina ir sveikatingumu susijusius kriterijus – gyventojų sergamumą bei gydytojų ir slaugytojų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų, į priekį taip pat išsiveržia didieji miestai. Aukščiausiu rodikliu gali didžiuotis Klaipėdos miestas, kuriame yra daugiausiai slaugytojų. Beveik identiškas ir toliau einančių Vilniaus bei Kauno, šiek tiek mažesnis – Šiaulių įvertinimas.

Mažiausiai Lietuvoje serga Utenos rajono gyventojai, pagal šį rodiklį ši savivaldybė yra penkta. Aukštas vietas šioje srityje užima Rokiškio, Ignalinos, Pasvalio ir Joniškio rajonai. O akivaizdžiai prasčiausia padėtis šiuo požiūriu yra Birštono savivaldybėje, kuri gerokai atsilieka net nuo kitų autsaiderių – Kauno ir Kretingos rajono.

Užtat Birštono savivaldybė surinko maksimalų balų švietimo srityje. Birštono abiturientai šiemet geriausiai visoje Lietuvoje išlaikė baigiamuosius egzaminus. Be to, šioje savivaldybėje, kaip ir maždaug pusėje visų kitų šalies savivaldybių, nėra vaikų, laukiančių vietos darželyje. Kiti lyderiai švietimo srityje – Palanga, Alytaus bei Kauno miestai ir Druskininkų rajonas. Šiose savivaldybėse eilių į darželius taip pat nėra, o abiturientų rezultatai beveik pavyzdingi.

Darželiai

Prasčiausiai švietimo srityje atrodo Šilalės rajono, Pagėgių, Kazlų Rūdos, Kauno ir Vilniaus rajonai. Ilgos eilės prie darželių durų smukdo ir sostinę (čia vietos laukia 4 tūkst. vaikų) bei uostamiestį (laukia 208 vaikai).

Socialiai pažeidžiamiausias – Pakruojis

Susumavus tris socialinę padėtį apibrėžiančius kriterijus, socialiai problemiškiausia Lietuvos savivaldybe galima laikyti Pakruojo rajoną. Ši savivaldybė yra šeštoje vietoje pagal nusikalstamumą ir socialinės rizikos šeimų skaičių tūkstančiui gyventojų, be to, daugiau nei 7 proc. savivaldybės gyventojų gauna socialines pašalpas (7 vieta Lietuvoje). Pagal šiuos tris kriterijus socialinė padėtis taip pat bloga Akmenės rajono, minėtų Kalvarijos bei Pagėgių ir Šalčininkų rajono savivaldybėse.

O štai Neringoje socialinės rizikos šeimų apskritai nėra, socialines pašalpas gauna vos pusė procento gyventojų. Kiti lyderiai socialinėje srityje yra Kretingos, Klaipėdos, Druskininkų ir Kauno rajonai, taip pat Birštonas ir Palanga.

Šilumos kaina

Vertinant savivaldybes pagal infrastruktūrą (šilumos kainą, pastatų renovaciją ir asfaltuotų nevalstybinės reikšmės kelių procentą), pirmoje vietoje šiek tiek netikėtai atsiduria Visaginas. Renovacija čia apskritai nevyksta – dėl labai kritusių nekilnojamojo turto kainų gyventojai nėra pasiryžę į jį investuoti sumų, keliskart viršijančių pačią turto vertę. Tačiau visaginiečiai vis dar mažiausiai Lietuvoje moka už šilumą, o nevalstybinės reikšmės kelių su žvyro danga apskritai neturi.

Įvertinti renovacijos mastą nėra paprasta – jokios oficialios ir tikslios statistikos šioje srityje nėra. Būsto energijos taupymo agentūra registruoja jau baigtus ir šiuo metu vykdomus projektus, tačiau neturi tikslaus daugiabučių namų skaičiaus. Šiam rodikliui pasitelkėme Statistikos departamento duomenis (apie kiekvienoje savivaldybėje stovinčius daugiabučius namus, statytus iki 1993 m.), nes pačios savivaldybės buvo linkusios statistiką pagražinti – nepriskaičiuoti gyvenvietėse stovinčių vadinamųjų kaimo daugiabučių ir pan.

Žinoma, toks mechaninis renovacijos masto apskaičiavimas yra tik apytikris. Tačiau jis neiškraipė tikrovės – bene intensyviausiai renovaciją vykdanti Ignalinos rajono savivaldybė tapo šios srities lydere, po jos atsidūrė Druskininkų, Molėtų ir Jonavos rajonai bei Birštonas. O kai kuriose savivaldybėse iki šiol nėra nė vieno renovuoto namo.

Kaip vertinome savivaldybes

Sudarant 2016 m. „Veido“ savivaldybių reitingą iš viso buvo vertinami 22 statistiniai kriterijai. Kiekviena savivaldybė maksimaliai galėjo surinkti 200 taškų, mažiausiai – 22 taškus. Svarbiausi reitingo kriterijai, maksimaliai suteikę 15 balų, yra gyventojų skaičiaus pokytis per metus, nedarbas, vidutinis atlyginimas ir savivaldybės biudžeto lėšos vienam gyventojui. Mažiausiai svarbūs kriterijai – kultūros centrų (2 taškai) ir bibliotekų skaičius (3 taškai).

Vertinant pasirinktus kriterijus buvo naudojami Statistikos departamento, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Higienos instituto, Lietuvos darbo biržos, Būsto energijos taupymo agentūros, Nacionalinio egzaminų centro, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, savivaldybių „Veidui“ pateikti duomenys.

„Veido“ reitingo lentelėje pateikiamos savivaldybių užimtos vietos pagal kiekvieną iš kriterijų atskirai bei bendra savivaldybės surinktų taškų suma. Taškai savivaldybėms buvo skiriami ne pagal konkrečią poziciją, o pagal proporcinį įvertį, kai maksimalus rezultatas yra 2–15 taškų, atsižvelgiant į kriterijus reikšmingumą, o minimalus – 1 balas. Visuose kriterijuose, kuriems yra svarbus savivaldybės dydis, taikytas rodiklis vienam tūkstančiui gyventojų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Inga NECELIENĖ

Nuo birželio 20 d. lengviesiems automobiliams įvažiavimo į Neringą mokestis padidės nuo 8 iki 20 eurų. Arba septyniskart, jeigu lyginsime su 2012-ųjų kainomis, kai patekti į šį Lietuvos kampelį tekainavo 10 litų.

Vos paskelbus šią žinią internautai suūžė lyg bičių avilys. Tai ką, klausė vienas, ar ten jau privati valda? Ežerai, upės, didesni lieptai ir mažesni lentgaliai į vandenis privatizuoti, dabar atėjo Neringos eilė. Teisingai, tokiam sprendimui neprieštaravo kitas, kam reikalingi tie bėdžiai – Neringos meras nė neslepia, kad ši vieta priklauso turtuoliams, kuriems dabar padaugės erdvės, o visokiems bedaliams skirti lentiniai namukai vis dar stovi Šventojoje.

Ar tai nepanašu į reketo mokesčius, ribojančius laisvą judėjimą po nuosavą šalį? Na jau. „Mere, laikas skelbti Neringos grafystę!“ – siūlo trečias. „Žinoma! – atsiranda pritariančiųjų. – Juk Druskininkų kunigaikštystė gyvuoja, Lietuvai būtinai reikia grafystės!“

Tai atviras žmonių skirstymas į luomus, bet būkite mieli, pajūrio verslininkai, po to neverkite, kad vajė, tokios blogos vasaros dar nematėme.

„Gyvena tik iš turistų, bet jų nori atsikratyti, nes tie, kurie mažiau turi ir mažiau išleidžia, ėmė trukdyti; baikit bliauti, viskas daug paprasčiau – iš ko susirinksi milijonus ir kaip už nugriautus bei ketinamus griauti statinius su žmonėmis atsiskaitysi; tai atviras žmonių skirstymas į luomus, bet būkite mieli, pajūrio verslininkai, po to neverkite, kad vajė, tokios blogos vasaros dar nematėme, ir taip turime vos porą mėnesių visiems metams užsidirbti, ir dar neatvyksta kažkuo nepatenkinti tautiečiai“, – sveikasis tautos balsas šėlsta toliau.

Bet 20 eurų nuspręsta nuskausminti ratuotus keliautojus, į Neringą vykstančius nuosavu transportu (plius už lengvojo automobilio perkėlimą tenka pakloti 11,05 euro, už kiekvieną keleivį – dar po 80 centų). Važiuokite dviračiais, viešuoju transportu, ir jokių mokesčių nepajusite. Šitaip Neringoje skatinamas ekologinis turizmas, kad unikalioji smėlio juosta neuždustų nuo transporto dūmų ir spūsčių. Juk ne žmonės priešai, o jų automobiliai ir kai kurių noras būtinai privažiuoti prie pat durų. Stovėjimo vietų Neringoje per visas gyvenvietes – gal 300, o suvažiuoja dešimtis kartų daugiau mašinų. Supraskite, nėra kur jų dėti.

Taip aiškina Neringos valdžia. Betgi už stovėjimą – atskira rinkliava, kuri nėra maža. Vasaros karštymečiu atvykėlių mašinoms kiemai uždrausti, o valandai pasistatyti automobilį, pavyzdžiui, Nidoje prie jūros arba Juodkrantėje šalia Raganų kalno, – kaip pastovėti antroje pagal brangumą sostinės raudonojoje zonoje.

Išties, ne tik ekologiškiau, bet ir kur kas ekonomiškiau į Neringą vykti dviračiais, bet sunku nesutikti su internautais, kurie primena, jog ramesnes ir nuošalesnes Neringos gyvenvietes pamėgusioms šeimoms, ypač turinčioms mažų vaikų, velniškai patogu dviračiais tįstis pakus sauskelnių, dėžes mišinių ir dar vaikišką vežimą.

Patiems neringiškiams ekologija nekainuoja. Už kėlimąsi pirmyn atgal keltais moka Susisiekimo ministerija, tiksliau, visi mes. Ar pačių neringiškių mašinos vien vandeniliu varomos?

Žibalo į ugnį dėl žmonių skirstymo pagal piniginės storį įpylė pati Neringos valdžia, žiniasklaidoje susipliekusi su klaipėdiečiais dėl pas juos atvežamų kruizinių laivų turistų, kurie Neringoje, miesto valdžios tikinimu ir smulkiu apskaičiavimu, tik naudojasi infrastruktūra, bet mažai ką palieka. Rinkliavas už prisišvartavimą gauna Klaipėda, ten atvykėliai ir kokį suvenyrą įsigyja, o užsieniečių nusipirktas bilietas į Thomo Manno muziejų vargu ar atperka nemokamą jų spoksojimą į Neringos gamtos grožį ir naudojimąsi viešaisiais tualetais. Betgi per kelias valandas, kiek autobusais vežami užsieniečiai praleidžia Neringoje, jie nespėja nei paplūdimiais pasinaudoti, nei tiek prišiukšlinti. Juk iš ekologinio mokesčio (autobusams – 45 eurai vienkartinės rinkliavos), kurio pernai buvo surinkta 1 mln. eurų, o miestui, paplūdimiams tvarkyti kasmet esą reikia 1,5 mln. eurų, šie einamieji reikalai ir tvarkomi.

Patiems neringiškiams ekologija nekainuoja. Už kėlimąsi pirmyn atgal keltais moka Susisiekimo ministerija, tiksliau, visi mes. Ar pačių neringiškių mašinos vien vandeniliu varomos?

Palanga taip pat kovoja su ratuotais lankytojais. Ne spręsdama šį klausimą iš esmės ir, tarkime, daugiaaukštes saugomas aikšteles statydama, o apmokestindama ne tik jūros prieigas, centrinę miesto dalį, bet jau ir pašalius. Mokesčiai ne tokie drakoniški, bet kišenę palengvins: pigiausioje miesto zonoje valanda stovėjimo atsieis 60 centų, brangiausioje – 1,7 euro. Kas nutiko apmokestinus visas jūros prieigas? Mašinų apmažėjo – jos dienai išsivažinėja į tolesnius pajūrio pakraščius, užkišdamos Nemirsetos, Kunigiškių ir visus kitus paplūdimius. Užsikištų ir Šventoji, bet ir ten pagal pavyzdį suskubta stovėjimą padaryti mokamą.

Paversti visą Palangą aptvertu rezervatu šiemet nespėta, bet iki 2017-ųjų išmaniajai užtvarų sistemai įrengti ketinama rimtai pasiruošti. Tada bus geležinė tvarka: įvažiuoti į Palangą – tik per užtvarą, susimokėjus 5 eurų įvažiavimo mokestį. Užtat, ramina kurorto valdžia, nebeliks nuo šių metų iki vieno euro padidinto vadinamojo pagalvės mokesčio, kuris pernai buvo 30 euro centų, o šiemet – jau euras. Meras paaiškina: pagalvės mokestis didinamas dėl to, kad jis Palangoje, palyginti su kitais kurortais, mažiausias.

Dabar vasaromis Ventspilis ir jo prieigos kalba beveik vien lietuviškai.

Mokesčių kėlimo logika pirmiausia turi būti logiška: keliame dėl to, kad kiti kelia. Bet ja vadovaujantis nereikėtų nustebti, jeigu po metų kitų įvažiavimo į Palangą mokestis taps ta pati dvidešimtinė. Ar nuskurs poilsiautojas, sumokėjęs 1, 5 ar 20 eurų? Ne, kas norės – tikrai tiek atras. Ar derėtų verkti, kad viskas, dėl šių mokesčių Lietuvos pajūris mums praktiškai uždarytas? Irgi ne, bet dėl prasto sezono nederėtų virkauti ir lietuviško pajūrio verslininkams, nes jų raudų siena – prie artimiausio užkardo.

Dabar vasaromis Ventspilis ir jo prieigos kalba beveik vien lietuviškai. Įvažiavimas nemokamas, mašinų stovėjimo aikštelės irgi, paplūdimys ilgas, miestas sutvarkytas ir net tualetai ne po 2 eurus kaip mūsų pajūryje. Latvija, ar tu išties pasiruošusi?

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

Kur praleisti paskutinio rudens mėnesio laisvadienius? Kuršių nerijoje laukia vėjo pasaulis, Anykščiuose sužibo naujasis Laimės žiburys – Lajų takas, vandens pramogomis Palangai alsuoti į nugarą bando už kelių kilometrų esantys Žibininkai, o kūno raumenis labiausiai turėtume jausti po išvykos į Druskininkus ir Anykščius.

Inga NECELIENĖ

Žvalgybą pradėkime nuo pajūrio kurortų ir nieko nekainuojančio, bet fizinei ir psichinei sveikatai naudingo vaikščiojimo gamtoje. Šiuo metu Neringą verta aplankyti dėl laukinės gyvūnijos ir augmenijos. Šernų čia jau mažiau nei vasarą, užtat didelė tikimybė išėjus pasivaikščioti į mišką pamatyti lapių ir briedžių. Lapkritį briedžiai meta ragus, todėl dar viena pramoga nemėgstantiesiems vaikštinėti be tikslo – į mišką traukti ragauti, tai yra briedžių ragų ieškoti.

Orientavimosi bumas

Palangoje ties Jūratės gatve prasidedantis ir per pušynus palei jūrą Kunigiškių link besidriekiantis nemokamas sveikatingumo takas „Labrytys“ prieš porą metų buvo atnaujintas, o nutiesus atkarpą, vedančią atgal į miestą, nuo 3 km pailgėjo iki maždaug 6 km. Taip pat atsirado penkios aktyvaus poilsio zonos su sporto įrenginiais ir lauko treniruokliais, dviračių stovų, medinių suolų.

Šiemet ypač išpopuliarėjo prieš kelis sezonus pasiūlyti orientavimosi sporto parkai.

„Anksčiau mums reikėdavo pasakoti, kas tie orientavimosi parkai, o dabar žmonės užeina į turizmo informacijos centrą ir iškart prašo žemėlapių bei specialių kortelių atrastam punktui pažymėti. Punktų galima ieškoti ir važiuojant dviračiais, ir keliaujant pėsčiomis – sužymėta po keletą įvairaus sudėtingumo pėstiesiems ir dviratininkams skirtų trasų.

Šie parkai – galimybė ne tik iš arčiau susipažinti su Kuršių nerijos gamta, augmenija, miškais, bet ir pramokti arba atnaujinti žemėlapių skaitymo įgūdžius“, – sako Nidos kultūros ir turizmo centro „Agila“ turizmo informacijos specialistė Angelina Ivanova.

Orientavimosi parkai su stacionariais kontroliniais punktais įrengti visose Neringos gyvenvietėse (Nidoje, Preiloje, Pervalkoje, Juodkrantėje) bei jų apylinkėse ir skirti tiek profesionalams, tiek mėgėjams.

Planuojama, kad nuo sausio šie parkai ir punktai ims veikti ištisus metus. Juos bus galima pasiekti ir slidėmis – jei tik bus sniego.

Pasikinkyti vėjo – į Nidą

Neringoje daugiau nei kitur šalyje ne tik smėlio, saulės, bet ir vėjo, todėl čia paleistas aitvaras garantuotai sklęs. Pagavus tinkamą vėjo gūsį bent atkarpą lėkti 20–30 km/val. greičiu galima sėdus į vėjaratį, kurį šiek tiek pasitreniravęs pajėgus valdyti ir jaunas, ir senas.

„7–8 metų vaikai jau gali patys susitvarkyti su vėjaračiu, kuris nereikalauja specialių įgūdžių ar fizinio pasirengimo. Viename vėjaračių žygyje dalyvavo trijų kartų atstovai – 70-metį perkopęs senelis, jo sūnus ir anūkai“, – pasakoja vėjaračius nuomojančios įmonės „Irklakojis“ direktorius Matas Mizgiris.

Panašiu principu kaip ant asfalto dangos vėjaratis ant užšalusio ledo žiemą čiuožia ledrogių pačiūžos. „Buriuoti ledroges nesudėtinga ir saugu, – tikina Kuršių marioms užšalus ledrogėmis virstančius vėjaračius siūlantis išbandyti M.Mizgiris. – Jos slysta beveik be garso, lengvai, dideliu greičiu, nes ant ledo daugiau dinamikos ir mažiau trinties. Atrodo, kad ir vėjo nedidelio tereikia. Net žvejai stebisi, kaip čia taip tyliai visai šalia jų tokia transporto priemonė pralėkė. Ant ledo didesnis erdvės pojūtis, todėl stipresnis ir skrydžio jausmas.“

Orai subjūra – baseinai ir pirtys atgyja

Stipriau atšalus arba prasidėjus šlapiam ir vėjuotam rudeniui, kai lauke pramogauti ne itin traukia, užsigeidus aktyvesnės veiklos dažnai prisimenamos po stogu teikiamos baseinų ir pirčių paslaugos. Druskininkuose kiekviena didesnė sanatorija turi baseinų ir teikia su vandeniu susijusias paslaugas, be to, čia dar yra vandens atrakcionų parkas su 20-ies pirčių kompleksu. Jame taip patį galima minti dviratį, elipsinį treniruoklį ar užsiimti vandens gimnastika.

Panašių fiziškai aktyvių pramogų ir sveikatinimo paslaugų gydyklose bei sanatorijose siūlo ir Birštonas, ir savąjį vandens pramogų parką projektuojanti Palanga.

„Baseinas, kuriame užaugo ir treniruojasi Giedrius Titenis, o ta proga kartą per metus atvažiuoja ir Rūta Meilutytė“, – taip savo miesto baseiną ir kartu mini SPA centrą, turintį keturias pirtis, sūkurinę vonią, kaskadų, pristato Anykščių turizmo informacijos centro direktorius Rimantas Sereičikas.

Jis pabrėžia, kad kol kiti svarsto ir skaičiuoja, Anykščiuose baseinas per visas krizes be sustojimo veikė ir tebeveikia. Jo paslaugų per metus prireikia apie 50 tūkst. žmonių, iš kurių anykštėnų – mažuma, sulaukiama daug aplinkinių, juo sėkmingai naudojasi ir mūsų kaimynai latviai.

Kol Palanga neapsisprendžia, vandens pramogų ir paslaugų karaliją ims siūlyti šalia Palangos esančiame Žibininkų kaime lapkričio pradžioje duris atveriantis Atostogų parkas. Čia bus ir tradicinių vandens baseinų, paslaugų, ir labai netradicinių. Pavyzdžiui, jeigu patinka minti dviratį, gal kur kas smagiau jo pedalus užgulti ne treniruoklių salėje, o baseine? Ši pas mus dar nauja reabilitacijos ir sporto priemonė padeda gerinti kraujotaką, mažinti antsvorį. Bus Žibininkuose ir didelių sūkurinių vonių, lauko, vaikų baseinų, tradicinis 25 m keturių takelių plaukimo baseinas, bus renkamos išmokti plaukti norinčių vaikų grupės.

Žibininkuose dar yra ne tik žinomas „HBH Juozo alus“ restoranas, bet ir jo teritorijoje įsikūręs mėgėjams karstytis po medžius rekomenduojamas nuotykių parkas, pasivaikščioti kviečiantis skulptūrų parkas ar pelkių takas, vaikų rojumi pretenduojantis tapti „Malūnų kaimas“. Netoliese įsikūręs ir jodinėjimo klubas.

Į priekį šauna Anykščiai

Kurortinės teritorijos statusą turintys Anykščiai tapatinasi su kultūriniu turizmu bei pažintiniu keliavimu ir ypač siekia pritraukti šeimas. Čia aktyvių pramogų pakanka ir šiltuoju, ir šaltuoju sezonu. Netrūksta jų ir, pavadinkime, tarpusezoniu, kai slidininkų Kalitos kalnas dar nepriima, o iškyloms ant upių ir ežerų jau per šalta.

Kaip galima tarsi pratęsti ekspoziciją, rodo Arklio muziejaus pavyzdys. Šalia jo savo paslaugas siūlo du jojimo klubai, kviečiantys jodinėti gamtoje arba aptvare. Arba galima bent vežimaičiu apsukti ratą aplink muziejų ar pasivėžinti miško keliukais.

Panaši anykštėnų siūloma kultūrinė, pažintinė ir sportinė kombinacija – siaurasis geležinkelis. Apžiūrėjus muziejų, pasivėžinus siauruku galima ir pasportuoti – išmėginti geležinkeliečių dviratį, drezina vadinamą.

Nepriklausomai nuo metų laiko po atviru dangumi veikia kartingo trasa, kuri papildomo aktualumo įgauna tokiu metu kaip dabartinis: čia galima praktiškai pasimokyti ir saugiai išbandyti, kaip važiuoti esant slidžiai ar šlapiai kelio dangai.

Ne pačiame mieste, o šalia Ute­nos–Ukmergės plento yra šaudykla, kurioje galima šaudyti į skriejančius taikinius, išbandyti bėgančio šerno rungtį, sportinius ir kovinius ginklus.

Druskininkuose siūlomą aktyvią fizinę veiklą praplečia šalia jų (19 km nuo miesto  Leipalingio link) esantis 18 duobučių Vilkės golfo klubas.

Birštone dar siūloma aviaturizmo paslaugų, bet šiuo metų laiku jos priklauso nuo oro sąlygų: kartais oro balionu ar parasparniu labiau tinka skristi žiemą nei lietingą rudenį.

Bendrumai ir išskirtinumai

Anykščiai atrado naująjį Laimės žiburį – Lajų taką, o Druskininkus iš kitų turistus traukiančių miestų išskiria objektas, kol kas neturintis lygių ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Tai dengta sniego arena, kurioje galima slidinėti profesionaliai, savo malonumui ar pradėti mokytis išsilaikyti ant kalnų slidžių ir žiemą, ir vasarą.

Šį savaitgalį „Snow“ arenoje vyks Tarp­tautinės slidinėjimo federacijos (FIS) statusą turinčių kalnų slidinėjimo varžybų – „Snow Baltic Cup 2016“ vienas etapų. Po pernykščio bandomojo tokio pat pobūdžio sporto renginio sulaukus gerų trasos ir varžybų organizavimo įvertinimų šiemet FIS Lietuvą pirmąkart įtraukė į oficialų taurės etapų varžybų kalendorių.

Taip pat ištisus metus Druskininkuose veikia po atviru dangumi įsikūręs „One“ nuotykių parkas, siūlantis įvairaus sudėtingumo šešias suaugusiųjų, tris vaikų trasas, batutų ir tinklo trasą patiems mažiausiems, keturis skrydžius per Nemuną ir šuolį lynų sūpynėmis iš 21 metro aukščio.

Karstynių parką „Dainuvos nuotykių slėnis“ Anykščių šilelio prieglobstyje turi ir anykštėnai. Tik šaltuoju sezonu prieš vykstant derėtų iš anksto sutarti laiką – kaina dėl to nesikeis, bet nepasiskambinus gresia parką rasti uždarytą ir likti be karstymosi treniruočių.

Dvi vaikiškos trasos, šešios įvairaus sudėtingumo suaugusiųjų ir 300 m ilgio skrydis per Šventąją – gera treniruotė prieš smalsumą žadinantį Lajų taką, iškilusį Antano Baranausko apdainuotame Anykščių šilelyje. Nuėjus 300 m ilgio taką ir užlipus į 34 m aukščio bokštą geriausiai matyti, kaip per 150 metų išstypo kadais iškirstas šilelis.

Pasak Anykščių turizmo informacijos centro direktoriaus R.Sereičiko, dabar žmonių srautas normalizavosi, nors savaitgaliais takas vis dar būna perpildytas. Bet toks cunamis, koks ištiko Anykščius rugpjūtį, vos taką atidarius, jau nuslūgo.

Ar pašalus bus taip pat saugu juo eiti? „Lajų takas pastatytas iš metalinio kiauro ažūro – 2×2 cm koriukų, todėl sniegas čia neužsilaikys ir ėjimo saugumui įtakos neturės. Vienintelis nuo metų laiko galintis kisti elementas – apledėjimas ir slydimas“, – sako R.Sereičikas.

Po pirmojo šaltuko pasirodančio apledėjimo klausimą sėkmingai sprendžia rogučių trasos eksploatuotojai: ledas tiesiog nugramdomas, ir trasa, sudaryta iš penkių posūkių, tramplino ir dar kilpos, vėl veikia.

Regis, šį rudenį Anykščiai tapo svarbiausia savaitgalio turistine kelione vien dėl Lajų tako. R.Sereičiko pastebėjimu, šiame objekte žmonės užtrunka apie valandą, o Anykščiuose praleidžia maždaug aštuonias, todėl takas nėra vienintelis lankytojų kelionės tikslas.

Dėmesio verti ir parkai

Nukritę karklų lapai šią savaitę iki pavasario privertė užsidaryti 3 km nuo Anykščių 1 ha teritorijoje įsikūrusį Labirintų parką, bet lapams išsprogus vėl bus siūloma išbandyti orientavimosi įgūdžius ir įveikti bent vieną iš šių labirintų: didįjį (jį reikia pereiti ir nepasiklysti), apvalųjį (reikia rasti labirinto centrą ir išėjimą), lenktynių (laimi tas, kuris greičiausiai įveikia) arba kukurūzų.

Apsilankyti šios vasaros pradžioje atidarytame beveik 20 ha ploto Druskininkų K.Dineikos sveikatingumo parke visada bus geras metas, nes po jį galima tiesiog pasivaikščioti arba išbandyti bent keletą siūlomos fizinės veiklos rūšių. Ratnyčėlės kaskadoms, kaip ir Kneipo takeliams, jau per šalta, užtat gimnastikos ir sporto aikštelės bei mechaninių treniruoklių (beje, kitoniškų nei daugumoje įrengtų panašių aikštelių) takas tinka bet kokiu oru.

Šis beveik šimtametis parkas, po karo atgaivintas Lietuvos kūno kultūros sistemos kūrėjo, gydomosios kūno kultūros specialisto ir puoselėtojo K.Dineikos, – bene ilgiausiai tvarkyta Druskininkų vieta, nes parkas savivaldybės globon perėjo tik po ilgiau nei dešimtmetį trukusio teisminio špagavimosi su ankstesnės šeimininkės profesinės sąjungos atstovais.

Daug aktyvios nemokamos fizinės veiklos bet kokiu oru siūlo ir Birštono miesto parkas. Atsivežus ar išsinuomojus inventorių po atviru dangumi čia galima pažaisti mini golfą, stalo tenisą, pasinaudoti petankės ar krepšinio aikštelėmis, išbandyti riedlenčių rampą ar birštoniečių pamėgtus treniruoklius.

Gamtos lobių paieška

Lobių paieška parke ar miške – tai šių trasų autorių ir kūrėjų drąsiausius lūkesčius pranokusi dar viena šią vasarą pasiūlyta pramoga, skirta aktyvų laisvalaikį pripažįstantiems gamtos mėgėjams ir stebėtojams. Pirmoji tokia trasa buvo įrengta Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje esančiame Plokštinės miške, o sulaukus didžiulio susidomėjimo – ir sostinės Verkių regioniniame parke.

Tai trasos be akivaizdžių nuorodų, rodyklių ar kitų žymių. Čia orientuojamasi pagal gamtos ženklus – medžius, augalus, jų formas, pasaulio kryptis ir pan. Sekdami nurodytus gamtos ženklus lankytojai atranda lobius – pasakojimus, supažindinančius su tos vietovės istorija, neįtikėtinu faktu ar legenda.

„Už 10 eurų užstatą duodamos dvi knygos ir priemonės užduotims atlikti. Knygose nurodoma, iki kokių gamtos objektų eiti. Tarkime, vienas iš maždaug 30-ies Verkių trasoje reikiamų surasti orientyrų – paprastasis ąžuolas, kuris detaliai aprašytas ir parodytas knygoje“, – pasakoja nemokamos Verkių lobių paieškos trasos autorius Justas Gulbinas.

Visi orientyrai veda prie lobio – septynių medinių knygų, kuriose surašyta po dalį šio parko istorijos. Tikslas – surasti visus lobius ir sudėti visą istoriją. Pasak J.Gulbino, pagrindinė šio atraktyvaus žaidimo idėja, išdiskutuota kartu su Didžiosios Britanijos gamtininkais, – priversti žmogų pažinti gamtą. Geriau pažinus tampa aiškiau, kodėl gamtą reikia saugoti.

Nepasiklysti 3,5 km Plokštinės spygliuočių miško trasoje ir rasti 16 gamtos lobių orientyrų, kurie veda prie šios vietovės istorijos fragmentus saugančių medinių dėžučių, sunkiau nei Verkiuose. Sostinėje įrengtos trasos pagrindiniai orientyrai – lapuočiai, todėl ji veiks tol, kol bus atpažįstama, t.y. kol nukris paskutiniai lapai.

Parkai žiemos miegu nemiega

Pasak Žemaitijos nacionalinio parko Platelių lankytojų centro administratorės Aušros Brazdeikytės, vasaros ir ligšiolinių rudens turistų pomėgiai mažai tesiskiria. Tarp dviračių trasų mėgėjų populiariausias 24 km žiedinis dviračių takas aplink Platelius, o tarp besirenkančiųjų pėsčiųjų takus – 4 km ilgio atnaujintas Šeirės takas, kuris driekiasi per Šeirės mišką, Gaudupio pelkę, Piktežerį ir Platelių ežerą.

Įprastai po kelionės į šaltojo karo laikų Raketų bazę, esančią tame pačiame Plokštinės miške, mėgstama užlipus į 15 m Siberijos apžvalgos bokštą pasižvalgyti po netoli Platelių esančią Siberijos pelkę, Platelių ir Beržoro ežerus ar Liepijų mišką.

„Žmonių pritraukti ne sezono metu bandome įvairiai – sumažiname ekspozicijų kainas, iki pavasario kas mėnesį siūlome po nemokamą pažintinį žygį. Apie šiuos žygius skelbiame iš anksto, o jiems organizuoti pasikviečiame specialistų. Pavyzdžiui, gamtininkai veda lankytojų dar nenuvaikščiotais takais. Siūlome ne tik gamtinių, bet ir kultūrinių maršrutų. Turime tokių žmonių, kurie eina į visus žygius“, – pasakoja A.Brazdeikytė.

Dzūkijos nacionalinio parko Lankytojų centro vedėja Lina Černiauskienė pabrėžia, kad pasibaigus aktyviam turistiniam sezonui į parką tikslingai atvyksta tie, kurie domisi rengiamais žygiais, ir savarankiškai keliauti mėgstantys žmonės. Rudenį lankytojams siūlomi pėsčiųjų žygiai, pasnigus kas šeštadienį – slidžių žygiai. „Žiemos miegu tikrai nemiegame“, – juokiasi L.Černiauskienė.

Aukštaitijos nacionaliniame parke, kuriame ypač populiarios vandens pramogos, vandens turistų jau tik vienas kitas. Nors dar nemažai sulaukiama keliautojų ir pėsčiomis, ir dviračiais, naujas fizinio aktyvumo pakilimas tikėtinas tada, kai pasnigs ir į parko trasas išsirengs rogutininkai ir slidininkai.

Vilniaus restoranas „Neringa” atidarytas 1959 m. lapkričio 6 dieną. Jis
yra vienas iš senesnių ir jau klasika tapusių sostinės poilsio ir pramogų
vietų, o garsiųjų “kijevo” kotletų čia paskanauti  užsuka dažnas
sentimentaliai nusiteikęs vilnietis.

Tuometinės kavinės projekto ir
pavadinimo autoriai – Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. Taip pat
„Neringos” interjerą kūrė dailininkai Vladas Jankauskas, Vytautas
Povilaitis, skulptorius Juozas Kėdainis. 1970 m. interjeras buvo net
įtrauktas į Lietuvos architektūros paminklų, saugojamų valstybės, sąrašą.
Galbūt dėl išlikusios aplinkos, šiame restorane niekada netrūksta solidaus
amžiaus verslo, kultūros ir politikos klientų.
Vakar „Neringa“ garsiai atšventė savo 54-ąjį gimtadienį. Restorano pilna
salė kartu su nuotaikingais scenos profesionalais „The Road Band“
sudainavo „ilgiausių metų“ 54-ojo gimtadienio proga. Vakaro svečiai ragavo
naujosios restorano šefės Honorata Lyndo, daugkartinės įvairių konkursų
bei čempionatų laureatės, specialiai restorano gimtadieniui sukurtus
patiekalus, dalyvavo loterijoje ir klausėsi gyvos muzikos. Lojalūs
restorano lankytojai pastebėjo, jog nors ir metai bėga, tačiau „Neringa”
išsaugo savo dvasią, stilių ir originalią klasikinę aplinką. Čia iki šiol
renkasi verslo, kultūros ir politikos elitas ne tik papietauti, bet ir
surengti verslo pietus ir paminėti ne vieną šventę, renginį. Savo didinga
praeitimi besididžiuojančiame restorane „Neringa” gali sutikti ne vieną
žinomą asmenį ar verslininką iš užsienio.
Anksčiau „Neringa” buvo ne tik bohemos susirinkimo vieta: čia rinkdavosi
ir inteligentija – mokytojai, gydytojai, aktoriai. 2001 m. kapitaliai
suremontuota, šiandien „Neringa” traukia ne tik senuosius lankytojus, bet
ir šiuolaikinį jaunimą. Restorane iki šiol renkasi verslo, kultūros ir
politikos elitas ne tik papietauti, bet ir surengti verslo pietus ir
paminėti ne vieną šventę, renginį. Čia galima pavalgyti net prieš 30 metų
pradėtais gaminti patiekalais, ir savaitgaliais pasimėgauti gyva muzika.

Motyvuodamas intensyvia laivyba, kuri gali trikdyti perkėlos darbą, Klaipėdos uostas siūlo grįžti prie tilto į Kuršių neriją idėjos.

Apie tiltą per marias, leidžiantį greitai pasiekti Kuršių neriją, pradėta mąstyti dar sovietmečiu – 1985-aisiais. Idėja atgimė po gero dešimtmečio, kai 1997 m. tuometis susisiekimo ministras Algis Žvaliauskas pranešė, kad tiltą į Kuršių marias siūlosi statyti viena Australijos bendrovė. O daugiausiai buvo nuveikta 2003 m., kai atlikę galimybių studiją specialistai pasiūlė statyti ažūrinį tiltą, kuris Klaipėdoje prasidėtų prie Smeltės pusiasalio. Tačiau tuomet šiam siūlymui nepritarė prezidentas Valdas Adamkus ir paminklosaugininkai.
Ir štai dar po dešimtmečio Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija vėl siūlo atsigręžti prie senos idėjos. Kodėl būtent dabar? Todėl, kad maždaug po pusmečio „Klaipėdos Smeltėje“ turėtų pradėti veikti „Mediterranean Shipping Company“ paskirstymo centras, jame konteineriai bus kraunami iš laivo į laivą. Tai reiškia, kad prie „Klaipėdos Smeltės“ krantinių padaugės didesnių ir mažesnių laivų, kurie visi ateidami kirs Smiltynės perkėlos automobilinių keltų navigacinę liniją.
Be to, jau šį rudenį Naujosios perkėlos kaimynystėje pradės veikti tarptautinius keltus priimsiantis Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalas. Smiltynės perkėlos keltai visus šiuos laivus privalės praleisti. Maža to, Smiltynės keltų maršrutas kerta laivų apsisukimo ratą, kuriuo naudosis minėtuose terminaluose švartuojami laivai, taip pat ir į SGD terminalą atplaukę dujovežiai. Kol vyks pavojingą krovinį pristačiusio dujovežio švartavimo operacija, laivyba pietinėje uosto dalyje maždaug dviem valandoms privalės būti sustabdyta.

Jūrmylė priešais, pusė jūrmylės atgal

„Plaukiant dujovežiui laivyba uoste draudžiama vieną jūrmylę (1,852 km) prieš artėjantį laivą ir pusę jūrmylės už jo. Apie laivybos kanalu artėjantį dujovežį ir navigacijos stabdymą įspės jūrmylės atstumu priešais jį plaukiantis vilkikas. Taigi kai dujovežis priartėja prie uosto vartų, nebegali dirbti Senoji perkėla, o kai jis priartėja prie Danės žiočių, stabdomas Naujosios perkėlos darbas. Ši taisyklė galios ir tuomet, kai dujovežis, išpylęs krovinį, atsišvartuos nuo terminalo, mat jis pats varomas suskystintomis gamtinėmis dujomis ir pasilieka jų tiek, kad be rūpesčių pasiektų kitą paskirties uostą“, – pasakoja Klaipėdos uosto kapitonas Adomas Alekna.
Jei SGD terminalas veiks numatytu maksimaliu pajėgumu, dujovežiai Klaipėdos uostą turės lankyti vidutiniškai kartą per savaitę. Be to, tokie laivai gali būti priimami tik šviesiu paros metu, kai Smiltynės perkėlos veikla yra aktyviausia. Maža to, gamtinės dujos – sezoninė prekė, kuri biržoje atpinga ir atsargoms kaupti saugyklose geriausiai tinka vasarą, kai intensyviausiai dirba ir keltai.
Visa tai verčia mąstyti, ar kelios priverstinio laukimo valandos netaps lemtingos sunkiam ligoniui, kuris reanimobiliu bus vežamas į Klaipėdą, arba liepsnojančiam Kuršių nerijos miškui, kurio gesinti skubės Klaipėdos ugniagesių pajėgos. „2008 m., kai ten degė pušynai, ugniagesiams buvo skirti specialūs kelto reisai, tačiau vis tiek šiai operacijai sugaišta tiek laiko, kad spėjo išdegti 200 ha Kuršių nerijos miško“, – primena Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Arvydas Vaitkus.
Skaičiuojama, kad Smiltynės keltai per metus perkelia 500–600 tūkst. transporto priemonių, kurių dauguma į perkėlą atskuba centrinėmis Klaipėdos gatvėmis. Atsiradus tiltui šis srautas nuo Jakų žiedo būtų nukreipiamas į kol kas nepradėtą statyti pietinį aplinkkelį, todėl miestiečiams sumažėtų nepatogumų dėl intensyvaus eismo. Naujoji perkėla tuomet būtų likviduota, o Senoji, esanti ties Šiauriniu ragu, liktų turistų bei Smiltynėn besikeliančių poilsiautojų džiaugsmui.
Be to, tiltas susisiekimą su Kuršių nerija ir dieną, ir naktį garantuoja bet kokiu oru. O atsilaisvinusių krantinių bei šalia jų esančios teritorijos nuoma, be abejo, taptų patraukliu kąsniu kitoms uosto bendrovėms.

Judėjimą tiltu žadama apmokestinti

Kur būtų tinkamiausia vieta tiltui į Neringą, analizuota dar prieš dešimtmetį. Tuomet nagrinėtos keturios vietos: dvi iš jų – miesto centre, trečia – ties Kiaulės Nugaros sala ir ketvirta – ties Kairių gatve Smeltės pusiasalyje, kuri ir buvo pripažinta patogiausia.
Jei tiltas būtų miesto centre, jis turėtų būti labai aukštas, kad netrukdytų uosto laivybai, o tai brangiai kainuotų, kiltų ir transporto srautų problema mieste. Kiaulės Nugaros salos variantą dabar jau galima atmesti dėl šalia įrenginėjamo SGD terminalo. Taigi siūloma grįžti prie piečiausio varianto, nes, būdamas už pramoninio uosto ribų, tiltas keltų mažiausiai rūpesčių laivams.
Bendras estakados ilgis siektų apie 1,5 km, virš vandens esanti jo dalis – 1,3 km. Kuršių nerijoje tiltas išeitų į Smiltynės–Nidos plentą ties paminklu kareiviams, netoli Alksnynės kontrolės posto. Estakados aukštis virš vandens skaičiuotas 12–14 m, su pasukama dalimi ties farvateriu, leidžiančia praplaukti aukštastiebėms jachtoms. Tilto projektavimo darbai, optimaliais terminais, truktų apie pusantrų metų, dar dvejų metų reikėtų tilto statybai. Projekto kaina labiausiai priklausytų nuo to, kokie inžineriniai sprendimai būtų pasirinkti. Lengvų konstrukcijų, ažūrinis tiltas, prieš dešimtį metų skaičiuotomis kainomis, galėjo atsieiti apie 60 mln. Lt. Šiandien medžiagų ir darbų įkainiai veikiausiai jau būtų kitokie.
Už kelionę tiltu veikiausiai reikėtų mokėti panašiais įkainiais, kokie šiandien galioja Smiltynės perkėloje. Kalbėdamas apie galimus tilto statybos finansavimo šaltinius, A.Vaitkus mini ir privačias, ir ES lėšas, kurių galima tikėtis turint naujai parengtą tilto statybos galimybių studiją.
Tačiau tam, kad nesusidarytų transporto spūsčių kaip tik šiuo metu rekonstruojamoje Kairių gatvėje, kuri aptarnauja Smeltės pusiasalyje veikiančius uosto terminalus, ją greičiausiai tektų platinti. Ir, žinoma, nutiesti pietinį Klaipėdos aplinkkelį bei užbaigti Jakų žiedo statybą.

51-ajam gimtadieniui atšvęsti vienos dienos nepakanka – taip mano Neringos kurortas. Šia proga šventės organizatoriai vietos gyventojus ir svečius į renginius kvies beveik visą lapkričio mėnesį. Kuršių nerijai skirtų parodų atidarymai, knygų pristatymai, Neringos meno kolektyvų, svečių koncertai, bendruomenės prisistatymai ir daugybė kitų renginių.
Viena iš didžiausių šventės atrakcijų bus originali akcija – „Kitokia Neringa“. Muziejai, mokyklos, galerijos, kavinės paruošė specialias naktines programas. „Parengtas kultūrinių pramoginių taškų žemėlapis, kuriame visi galės rasti ką nors patrauklaus: laukia trumpametražių filmų programa, šventinių dainų karaokė, pažintinis žaidimas „Naktinės Kuršių nerijos paslaptys“ ir kiti įdomūs užsiėmimai. Didžiuojamės šiuo renginiu, pirmąkart pristatytu praėjusiais metais. Norėtume, kad jis taptų kasmetine tradicija bei ateityje sujungtų visas gyvenvietes“, – sakė Neringos savivaldybės atstovė Sandra Vaišvilaitė. –  Neringos lankytojai mėgsta aktyvų poilsį, yra smalsūs, tad renginių gausa stengiamės užtikrinti įvairiapusį, kokybišką poilsį. Žinoma, pramogas pajūryje diktuoja metų laikas, todėl, priklausomai nuo oro, jos keičiasi, tačiau pas mus ir žiemą yra ką veikti: puikios sąlygos slidinėti lygumų slidėmis, ką jau kalbėti apie įspūdingus vaizdus: jūrą, marias, apsnigtus miškus ir kopų masyvus. Jei nėra sniego, galite išbandyti Neringos gyvenvietėse įrengtas orientavimosi trasas“, – privalumus turistams vardijo S.Vaišvilaitė.
Lapkričio 16–18 dienomis Nidos aerodrome siaus ir atviro Baltijos šalių Blokart klasės vėjamačių čempionato dalyviai. Šių egzotiškos išvaizdos triračių transporto priemonių, valdomų burėmis gaudant vėją, čempionatas šiemet vyks jau šeštąjį kartą. „Blokart kategorijos vėjaračių klasė, kuri, beje yra pati mažiausia, atsirado dar 2000 m. Naujojoje Zelandijoje, o į Lietuvą atkeliavo 2008-aisiais“, – pasakojo Matas Mizgiris, čempionatą organizuojančios VšĮ „Irklakojis“ direktorius. Atvirajame Baltijos šalių čempionate galės dalyvauti visi norintieji, o sulaukti tikimasi maždaug 20–30 dalyvių. Blokart vėjamačių sporto entuziastas teigė, kad ruduo ir žiema tokioms varžyboms yra pats tinkamiausias laikas dėl stiprių vėjų“, – sakė M. Mizgiris. Šiemet tikimasi, kad čempionatas sulauks ypatingo dėmesio, nes yra įtrauktas į šių metų Neringos kurorto šventės programą.
Siekdamas mažinti sezoniškumą, Valstybinis turizmo departamentas taip pat skatina gyventojus po Lietuvą keliauti  ne tik šiltuoju metų laiku. „Pažintinės ar pramoginės kelionės po Lietuvą žiemos ar rudens metu gali padovanoti dar nepatirtų įspūdžių, – sakė  departamento vadovė Raimonda Balnienė.  – Žmonės dažnai mano, kad kurortuose tik vasarą siūloma plati renginių programa, tačiau iš tiesų daugybė itin originalių renginių miestuose ir miesteliuose vyksta ir šaltuoju periodu.“

“Restoranas „Neringa“ pristatė rudens ir žiemos sezono meniu naujienas.
Ypatinga degustacinė vakarienė sulaukė didelio svečių susidomėjimo, todėl
vyko net du vakarus iš eilės.

Vakaro metu abejingų neliko – svečiai pildė
anketas, kuriose vertino ir komentavo ragautus patiekalus. Prie patiekalų
ragavo „Neringos“ someljė specialiai parinktus vynus,”- pasakoja restorano
vadovė Agnė Baradinskaitė

Anksčiau „Neringa” buvo ne tik bohemos susirinkimo vieta: čia rinkdavosi
ir inteligentija – mokytojai, gydytojai, aktoriai. Metams bėgant,
„Neringa” išsaugojo savo dvasią ir stilių, kurie traukia ne tik senuosius
lankytojus, bet ir šiuolaikinį jaunimą. Restoranas stebina naujomis
idėjomis, siūlo puikų maistą, gerą aptarnavimą ir originalią klasikinę
aplinką.

„Neringa” atidaryta 1959 m. lapkričio 6 d. Tuometinės kavinės projekto ir
pavadinimo autoriai – Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. Taip pat
„Neringos” interjerą kūrė dailininkai Vladas Jankauskas, Vytautas
Povilaitis (sienų tapyba), skulptorius Juozas Kėdainis. 1970 m. lapkričio
5 d. interjeras įtrauktas į Lietuvos architektūros paminklų, saugojamų
valstybės, sąrašą.

AB Lietuvos radijo ir televizijos centras (Telecentras) vietoje radiorelinių linijų Neringos mieste pradėjo eksploatuoti šviesolaidinius plačiajuosčio ryšio tinklus. Drauge su Neringos miesto savivaldybe vykdydama projektą „Neringa ERDVĖS“, bendrovė Alksnynės, Juodkrantės, Pervalkos, Preilos ir Nidos gyventojams teikia skaitmeninės kabelinės televizijos, interneto ir fiksuotosios telefonijos paslaugas.

Inovacijai Neringoje įgyvendinti buvo pasinaudota RAIN plačiajuosčio ryšio tinklų infrastruktūra, investuota įsigyjant galinę ryšio perdavimo įrangą.

„Technologijos pasikeitimas reiškia didžiulį kokybinį šuolį – šviesolaidiniais tinklais perduodami signalai dabar patikimai pasieks kiekvienus namus“, – sako Telecentro komercijos direktorius Egidijus Ropė.

Jo teigimu, Telecentro paslaugomis Neringoje besinaudojantys skaitmeninės kabelinės televizijos žiūrovai savo televizoriuose kokybišką vaizdą matys, esant net ir labai nepalankioms oro sąlygoms.

Kabelinės televizijos „Neringa ERDVĖS“ paslaugas užsisakę gyventojai gali rinktis iš daugiau nei 40 TV programų, transliuojamų 7 pasaulio kalbomis. Jie naudojasi plačiajuosčiu internetu be duomenų ribojimo, telefonu tarpusavyje kalbasi nemokamai.

Neringos gyventojams prieinama ne tik kabelinė, bet ir analoginė antžeminė televizija – jie gali nemokamai žiūrėti Telecentro pirmuoju tinklu siunčiamas BTV, LNK, LTV, TV3 programas.

Kai kurie šios kurortinės zonos gyventojai (priklauso nuo gyvenamos vietos reljefo ypatumų) gali matyti ir nemokamą skaitmeninę antžeminę televiziją, nukreipę TV antenas į Klaipėdoje, Švėkšnoje arba Tauragėje įrengtus Telecentro siųstuvus.

Be to, VšĮ Lietuvos radijas ir televizija (LRT) visoje šalyje, taip pat ir Nidoje, diegs savo atskirą antžeminės skaitmeninės televizijos tinklą, kuriuo po š.m. spalio 28 d., t.y. atsisakius šalyje analoginės antžeminės televizijos, planuoja pradėti siųsti nemokamas LRT TV programas.

„Fotografijų ciklas „Stebėjimai. Neringa“ – tai vienišas pasivaikščiojimas po erdvę ir joje besiskleidžiančios istorijos. Melancholiški, poetiški vaizdai parodo tikrąjį miesto veidą tada, kai visi išvažiuoja. Pagrindiniais veikėjais vėl tampa šešėliai, vėjas ir kylantis rūkas.

Įsiterpęs žmogus čia pasijunta ir ramiai, ir nejaukiai – Neringa pakviečia jį į susitikimą su savo archetipais. Mano, kaip profesionalios fotomenininkės, tikslas yra pažvelgti į Kuršių neriją atmetant visus jau į atmintį įaugusius lyrinius Neringos vaizdus ir perteikti šios vietovės nuotaiką. Noriu parodyti ne dar vienus romantizuotus peizažus, o atskleisti nebylias nerijos istorijas, kai nelieka turistų, – žiemą, pavasarį, rudenį. Tai ne dokumentinė fotografija, o miesto stebėjimas meniniu žvilgsniu, paliekant žiūrovui galimybę spėlioti arba susikurti pagautos akimirkos pabaigą. Nuotraukose šalia atsitiktinių, dažniausiai vietinių, žmonių svarbiais veikėjais tampa ir vėjas, kylantis rūkas, ošimo garso nuojauta – visa tai perteikiama ne lyriškai, o su lengva melancholijos nuojauta, vaizde kuriama juodų–pilkų–baltų niuansų pusiausvyra. Tikiuosi, jog mano užfiksuotas stebėjimas leis žiūrovams ne tik pamatyti, bet ir pajusti Neringos grožį, lengvą mistiką ir begalinę ramybę.“
Taip apie parodoje eksponuojamus darbus pasakoja autorė. Ji fotografuoja analoginiu fotoaparatu, nespalvotomis fotojuostomis, nuotraukų neapdoroja kompiuteriu: „Manau, kad šiuo metu labai trūksta išjaustos, o ne kosmetinės estetikos mene. Kuršių nerijos unikalus peizažas labai apsunkina kelią fotografui, nes profesionalus menas negali tik atspindėti gamtos grožio, jis turi sukelti emocijų. Tikiuosi, jog žiūrovui būtų įdomu pamatyti kitokią, mano, – ne atvirukų Neringą.“.

Paroda Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks nuo rugpjūčio 16 iki rugsėjo 14 d. Parodos atidarymas – rugpjūčio 14 d. 17 val.
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijos darbo laikas:
I–IV 9–17 val.
V 9–15 val. 45 min.

Jau nuo rytdienos, balandžio 27-osios, Vilniuje bus galima pajusti pamario krašto dvelksmą. Gražiausio Baltijos pajūrio kurorto ir Kuršių Nerijos pusiasalio tradicijų gerbėjai kviečiami dalyvauti renginių cikle „Neringos dienos Vilniuje“, kurios tęsis visą savaitgalį.

Pasak Vilniaus mero Artūro Zuoko, puiku, kad Lietuvos sostinės gyventojai galės artimiau susipažinti su vasaros sostine vadinamos Neringos kultūriniu gyvenimu, sudalyvauti labiausiai kurorto gyvenimą atspindinčiuose renginiuose. Renginių metu taip pat bus puiki proga susitikti ir pabendrauti su Neringoje gyvenančiais, kuriančiais, dirbančiais žmonėmis, sužinoti kokiais lūkesčiais ir planais gyvena kurortas šiandien.

„Džiaugiamės mums suteikta galimybe Vilniuje pristatyti tai, ką turime geriausio – juk čia yra nemažai mūsų krašto draugų ir gerbėjų. Dėkojame Vilniaus miesto savivaldybei už glaudų bendradarbiavimą ir visiems, padėjusiems organizuoti Neringos renginius Vilniuje“, – sako Neringos miesto meras Antanas Vinkus.

Renginiai prasidės balandžio 27 d, penktadienį, 15 val. vyksiančiu Lietuvos fotomenininkų sąjungos organizuojamos parodos „Sukurta Nidoje“ atidarymu. Kiek vėliau, 17 val., Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44/2) Neringos Istorijos muziejus pristatys penkiasdešimt metų Neringoje tapiusio Romualdo Kuncos tapybos darbus. Šiame pristatyme dalyvaus Neringos meras Antanas Vinkus. Kviečiame žiniasklaidos atstovus.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriate bus laukiami besidomintys išskirtine pamario krašto architektūra. Diskusijos „Tradicinė architektūra ir jos pokyčiai kultūriniame Kuršių nerijos kraštovaizdyje“ metu bus pristatyta studija, kurioje apžvelgta šio krašto senoji ir šiuolaikinė architektūra.

Balandžio 28-osios popietę Neringos draugai kviečiami į Užupio kavinę. Ambasadą Užupio respublikoje turinti Neringa šiame romantiškiausiame Vilniaus rajone pristatys Kuršių nerijoje gyvenančių dailininkų kūrybą.

Gausiausio būrio draugų ir gerbėjų Neringa lauks šeštadienį 15 val. Vilniaus rotušėje. Čia susitikti kviečia įsigalėjusias tradicijas laužančio Tarptautinio kamerinės muzikos ir ekologijos festivalio „Nepaklusniųjų žemė”, Thomo Manno festivalio, kamerinės muzikos festivalio „Kuršių nerija“ organizatoriai ir atlikėjai. Renginio metu bus pristatytos Neringos laisvalaikio ir turizmo galimybės, apdovanoti kurorto kultūrai nusipelnę asmenys, demonstruojama Lietuvos liaudies kultūros centro paruošta rekonstruotų kuršietiškų rūbų kolekcija. Šiame renginyje dalyvaus Neringos meras Antanas Vinkus.

Paskutinę renginių ciklo dieną – balandžio 29 d-ąją – sostinę pasieks tarptautinio filmų festivalio „Baltijos banga“ atgarsiai. Lietuvos kinematografininkų sąjungos salėje bus demonstruojamas Latvijos režisieriaus Janio Streičs vaidybinis filmas „Rudolfo palikimas“.

Be fotografijos, dailės parodų pristatymų, koncertų šiomis dienomis vyks Neringos savivaldybės tarybos, administracijos susitikimai su įvairių sričių specialistais, valstybinių institucijų bei mokslo atstovais. Susitikimų metu dėmesys bus skiriamas įvairiems su Neringos kurorto vystymu susijusiems klausimams aptarti.

Visuose renginiuose dalyvaus Neringos savivaldybės mero pavaduotojas Vigantas Giedraitis ir kultūros skyriaus vedėjas Narūnas Lendraitis.

Lietuvoje tikrai nėra nė vieno žmogaus, negirdėjusio apie Antaną Vinkų –  gydytoją, sveikatos įstaigų administratorių, politiką, ministrą, diplomatą, merą…

Tai tokia spalvinga asmenybė, kad rašant apie ją galima rašyti tiek visą eilę daiktavardžių, tiek būdvardžių: charizmatiškas ir intelektualus; apsukrus ir įžvalgus; itin reiklus ne tik sau, bet ir pavaldiniams, tad neretai įkandin driekiasi nusiskundimų ir padejavimų, kad “su juo neįmanoma dirbti”, šleifas; iki skausmo pareigingas, visada atkakliai siekiantis užsibrėžtų tikslų; kunigu svajojęs tapti jaunuolis, tapęs komunistų partijos nariu; geras a.a. premjero, prezidento Algirdo Mykolo Brazausko draugas ir mokinys; vienų garbinamas, kitų vertinamas su lengva ironija.
Bet, kad ir ką kalbintum – A.Vinkaus gerbėją ar politinį oponentą, visi sutinka dėl vieno: jis visada padės kiekvienam žmogui nuoširdžiai ir nesitikėdamas jokios naudos. Tai žmogus, kuris už pagalbą neima jokių kyšių. Bet kai jam reikės pagalbos, jis irgi nesidrovės to paprašyti. Tiesa, jei tas, kuriam A.Vinkus yra anksčiau padėjęs, atsisakys pagelbėti, jis nesupyks.
Pats kalbinamas A.Vinkus bandė nuneigti jam išsakytus pagiriamuosius žodžius, teigdamas, kad nėra toks tobulas, o jaunystėje jo būdas buvęs netgi aštrokas. Gyvenimas išmokęs atsargumo: dešimt kartų pamatuoti ir tik vienuoliktą kirsti, atsižvelgti į kitų žmonių nuomones, bet sprendimą, kaip ir atsakomybę už priimtus sprendimus, priimti pačiam. Jo gyvenimo moto: “Būti reikalingam – šeimai, draugams, žmonėms, kraštui ir skubėti daryti gerus darbus.” Jis pripažįsta kiek galėdamas padedantis visiems, kurie jo pagalbos prašo: nesvarbu, patinka tas žmogus ar nepatinka.
Viena pašnekovė prisiminė daugiau nei dvidešimties metų senumo istoriją, kai vidurnaktį sužinojo, kad Vilniuje merdi jos brolis, o pagelbėti jam gali tik Kauno medikai. Nežinodama, kaip nugabenti brolį į Kauną, moteris puolė skambinti pažįstamiems. Kažkas iš tų žmonių telefono knygutėje atsitiktinai rado tuomečio LSSR sveikatos apsaugos ministro A.Vinkaus (nors nė vienas jo asmeniškai nepažinojo) namų telefono numerį ir paskambino…
A.Vinkus tą žmogų gyvenime matė pirmą ir paskutinį kartą, tai nebuvo jokia svarbi persona, bet ministras iškvietė civilinės aviacijos lėktuvą, kad išgelbėtų nepažįstamajam gyvybę.
Veikiausiai tas nesuvaidintas noras padėti kitam žmogui ir lėmė tai, kad A.Vinkus visą gyvenimą sėkmingai ir itin sparčiai kopė karjeros laiptais.

Neringoje pradėjo savo profesinę karjerą
Savo kilme žemaitis, kretingiškis, A.Vinkus profesinę karjerą prieš daugiau nei keturias dešimtis metų pradėjo būtent Neringoje. Tuo metu jaunam daktarui buvo vos 23-eji. Taigi A.Vinkaus išrinkimas meru pernai balandį simbolinis – į Neringą jis grįžo po 45-erių metų įvairiuose postuose ir įvairiose šalyse.
“Tai buvo 1966-ųjų gruodžio 1-ąją, – vos priminus paskyrimą vadovauti tuometei Neringos ligoninei, kiek nostalgiškai pasakojimą pradėjo mūsų nominantas. – Tuo metu ligoninė turėjo vos dešimt lovų, bet aš buvau vienintelis gydytojas: ir administratorius, ir šeimos daktaras, ir pediatras, ir akušeris-ginekologas, ir chirurgas. Per tuos dvejus metus Neringos ligoninėje dariau viską: ir gimdymus priėmiau, ir naujagimius apžiūrėjau, ir chirurginius ligonius konsultavau… Iš tikrųjų čia mano profesinio kelio pradžia, čia mano pirmųjų patirčių pradžia.”
Pašnekovas neneigia, kad čia ir pirmąsias asmenybės formavimo pamokas išėjęs: “Čia supratau, kad negali žmonių priversti besąlygiškai klausyti ir jiems nurodinėti, su personalu reikia tartis, o jau nuspręsti – pačiam. Bet dėl vieno jau tada buvau tikras: jei abejoji dėl diagnozės, nebijok pasakyti ligoniui – man neaišku, aš siunčiu jus pasikonsultuoti pas kolegas į Klaipėdą, Kauną, Vilnių. Aš taip ir dariau, ir dėl to nesigailiu.”
Po ketverių metų A.Vinkus buvo “perplukdytas per marias” – pradėjo vadovauti Klaipėdos miesto statybininkų poliklinikos terapijos skyriui, po dvejų – jau ir Klaipėdos ligoninės 3-iajai poliklinikai, o dar po trejų kartu su kolegomis kūrė Klaipėdos miesto ligoninę ir septynerius metus, iki 1982-ųjų, buvo jos vyr. gydytojas. O jau nuo šio laiko A.Vinkaus karjera rutuliojosi stulbinamu greičiu: 1982 m. jis tapo LSSR sveikatos apsaugos ministro pavaduotoju.
Bet kur buvęs, kur nebuvęs pašnekovas mintimis vis grįžta į Neringą. “Kad ir kokias pareigas vėliau eidavau – sveikatos apsaugos ministro pavaduotojo, ministro, Santariškių klinikų generalinio direktoriaus ar ambasadoriaus, kai man sekretorė pasakydavo, kad kažkas skambina iš Neringos, aš visados nejučia atsistodavau iš savo kėdės – tarsi tas žmogus būtų įėjęs į mano kabinetą, kad atiduočiau pagarbą”, – dalijasi mintimis apie stiprų ryšį su Neringa šiandieninis jos vadovas.

Abi ministro kadencijos – lūžių metais
Per visą pokalbį A.Vinkus, kad ir ko klausiamas, nuo savo ministravimo, vadovavimo universitetinėms klinikoms karjeros nejučia vis grįždavo prie profesinės karjeros ištakų, prie Neringos, prie to, kas dabar jam rūpi.
Tad norint papasakoti apie vadovavimą iki šiol griozdiška ir nemodernia apibūdinamai sveikatos apsaugos sistemai ir apie tai, ką tuo metu patyrė ministras A.Vinkus, teks daugiausia remtis buvusio sveikatos apsaugos ministro Juozo Galdiko sudaryta buvusių sveikatos apsaugos ministrų memuarų knyga “Gyvoji medicinos istorija”.
“Man nepasisekė: per abu mano darbo ministru laikotarpius sveikatos apsauga pergyveno ypač sunkų metą, – knygoje prisimena A.Vinkus, sveikatos apsaugos sistemai vadovavęs nuo 1989 iki 1990 m. ir nuo 1994 iki 1996 m. – Kai antrą kartą tapau ministru, turėjome tik vieną Sveikatos sistemos įstatymą ir pusės biudžeto nesiekiantį finansavimą. Atsakomybės jausmas vertė imtis net ir drastiškų sprendimų. Vyriausybės rūmuose surengėme spaudos konferenciją ir Lietuvos žmonėms viešai pasakėme, kokia tikroji sveikatos apsaugos padėtis. Už tai man, ministrui, kliuvo iš visų pusių, bet vėliau finansavimas kiek pasikeitė. Esu įsitikinęs, kad užimant politinį postą ir rūpinantis populiarumu visuomenei reikia sakyti tiesą.”
Beje, dirbdamas sveikatos ministru A.Vinkus buvo sukūręs eksministrų tarybą, kuri, anot jo paties, padėjo laiku pastabėti problemas ir jas spręsti.
Pasibaigus kairiųjų Seimo kadencijai eksministras A.Vinkus buvo paskirtas vadovauti Vilniaus universiteto Santariškių klinikoms. Čia, kaip ir kiekvienas reiklus vadovas, jis nebuvo visų kolegų garbstomas: vieniems nepatiko jo nuolat keliamas reikalavimas “padaryti daugiau, nei gali, nei iš tavęs tikisi”, kiti gal pavydėjo sėkmingai besiklostančios karjeros, treti pabrėžė prijaučiantys politinei dešinei.
Bet žemiausio rango personalas jį prisimins visada: klinikų generalinis direktorius labindavosi su kiekviena valytoja, sanitare, kiemsargiu ar elektriku ir kiekvienam paspausdavo ranką, nuolat primindavo, koks svarbus jų darbas ir kaip jis džiaugiasi, kad jie dirba.

Diplomatas Nr. 1
Kalbinamas apie diplomatinę tarnybą, A.Vinkus kukliai nusuko kalbą, neatsakydamas, kodėl nebetęsė šios karjeros, nors sekėsi puikiai. Tai pripažįsta net didžiausi jo oponentai.
Tiesa, A.Vinkaus darbo diplomatinėje tarnyboje pradžia nebuvo tokia sklandi. Apie tai bemaž prieš dešimtmetį rašė ir mūsų savaitraštis.
A.Vinkui vadovaujant Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikoms parlamento kuluaruose tai vienas, tai kitas politikierius leptelėdavo, kad A.Vinkus yra pernelyg geras visiems ir kad tol, kol jis vadovaus klinikoms ir kol prie jo kabineto durų rykiuosis aukšti asmenys, siekiantys be eilės ir nemokamai gauti aukščiausio lygio paslaugas, tol reformos nebus.
Nežinia, kiek tokie pusbalsiai pabambėjimai, kiek kiti dalykai lėmė, kad premjeras A.Brazauskas užsiminė tuomečiam užsienio reikalų ministrui Antanui Valioniui apie galimybę A.Vinkų skirti ambasadoriumi.
Gerai informuoti šaltiniai pasakoja, kad triukšmelis ministerijoje, o ir visame diplomatų korpuse kilęs nemenkas: diplomatai nenorėjo daktaro įsileisti į savo kastą. Galiausiai 2002 m. A.Vinkus buvo pasiųstas vadovauti Lietuvos ambasadai Estijoje. Tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad tuo metu abiejų šalių tarpusavio santykiai buvo pasiekę kritinį lygį.
Bet gavęs naujųjų kolegų “dovanėlę” A.Vinkus nė kiek nesutriko. Ir jau po metų arogantiškieji mūsų diplomatijos asai, skeptiškai vertinę A.Vinkaus diplomatinius gebėjimus, aikščiojo: jis padarė neįmanoma. Lietuvos ir Estijos valstybių tarpusavio santykiai tapo geri kaip niekada iki tol.
Po ketverių metų darbo Taline A.Vinkus buvo perkeltas vadovauti Lietuvos ambasadai Rygoje. Čia vėl tas pats diplomatinis stebuklas: A.Vinkus tapo ambasadoriumi Nr. 1.
Ir jau po dvejų metų aukščiausioji šalies vadovybė sąmoningai ir vienbalsiai nutarė siųsti A.Vinkų gerinti apšalusių santykių su oficialiąja Maskva. Čia jis ir vėl pademonstruoja aukščiausią diplomatinį virtuoziškumą. Bene, žinomiausia Lietuvoje šiek tiek komiška istorija, kai ambasadorius A.Vinkus suglumti privertė net Rusijos premjerą Vladimirą Putiną.
O buvo taip: į Maskvoje vykusią žemės ūkio parodą “Auksinis ruduo” tradiciškai atvyko Rusijos vyriausybės vadovas V.Putinas. Jis su palyda apėjo visus dalyvių stendus, pasikalbėjo, pasivaišino ir, aplenkęs Lietuvos žemdirbių paviljoną, pasuko durų link. Greitu mąstymu išsiskiriantis ambasadorius A.Vinkus nesutriko – pagriebė milžinišką lietuviškos duonos kepalą, butelį samanės, elegantiškai įterptą į knygą, ir pasileido pavymui. Prasibrovęs pro akyląją V.Putino apsaugą ambasadorius iš pirmo žvilgsnio kukliai, bet energingai pareiškė: “Gerbiamasis premjere, jūs padarėte didelę klaidą – neaplankėte Lietuvos paviljono…”
Ir rūsčiojo V.Putino “nebeliko”. Vėliau buvęs Rusijos vadovas net savo įpėdiniui Dmitrijui Medvedevui pasakojo, kaip pro apsaugą prie jo prišoko “nedidelis plikas žmogelis iš Lietuvos”…

Tam, ką dirba, atiduoda save visą
“Nė neaboju, kad A.Vinkus, tapęs Neringos meru, ir šiame kurorte padarys stebuklą. Stiprioji jo charakterio savybė yra ta, kad dirbdamas bet kokiame poste darbui jis atiduoda visą save. Artimiausius metus jis gyvens tik Neringa ir kurortais, kurių asociacijos vadovu tapo netrukus po išrinkimo meru”, – svarstė neblogai A.Vinkaus karjeros vingius matęs ir nei pagyrų, nei kritikos negailintis pašnekovas.
Ir iš tikrųjų, netrukus po išrinkimo Neringos meru A.Vinkus ėmėsi judinti tai, kas jau atrodė neįmanoma. O prieš keletą savaičių jam netgi pavyko įtikinti Vyriausybę negriauti aplinkosaugininkų nemalonėn pakliuvusių Neringos botelių, nes jų nušlavimas nuo žemės būtų finansiškai skaudesnis nei išsaugojimas. O ir kategoriškieji aplinkosaugininkai ėmė mikčioti, kad tie boteliai nėra tokie grėsmingi ir kad ne visus reikia skubėti griauti.
Kurortų ir kurortinių vietovių merai, išrinkę A.Vinkų savo asociacijos prezidentu, irgi tikisi, kad jis kaip ledlaužis išstumdys turizmo biurokratijos ir apkerpėjusios diplomatijos, kliudančios sveikatinamojo turizmo iš ne ES šalių, sangrūdas.
“Veido” žurnalistei dar prieš keletą metų kalbantis su įvairių kurortmiesčių ir sanatorijų vadovais teko išgirsti, kad sulig A.Vinkaus darbo pradžia ambasadoje Maskvoje į kurortus pradėjo plūste plūsti turistai iš Rusijos. Iki tol buvo kilęs ne vienas šurmuliukas dėl mažiausiai keista vadintinos vizų išdavimo tvarkos. Dažnas poilsiautojas iš Sankt Peterburgo ar Maskvos Lietuvos kurortus pasiekdavo su Suomijos, Estijos ar kitų Šengeno grupės šalių viza. A.Vinkus tokiai praktikai padarė galą.
Pats pokalbininkas, tiesa, droviai nutyli, ką jis rado ir kaip siekė rezultato, tik diplomatiškai apibendrino: “Mes tarnaujame žmonėms. O jiems reikia ne tavo praeities nuopelnų, bet dabarties darbo rezultato. To pasiekti gali tik darbu ir profesionalumu. Tik profesionalumą suprantu kitaip: tai ne tik žinios ir savo darbo išmanymas, bet pirmiausia aukšta vidinė kultūra, padorumas, atsakomybė, gilios perspektyvos įžvalgos.”
To jis reikalaująs ir iš savęs, ir iš savo komandos – nesvarbu, kur ir kuo dirbtų.

A.Vinkaus apdovanojimai
2000 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas
2002 m. Santarvės ordinas
2004 m. Estijos Respublikos Baltosios žvaigždės II laipsnio ordinas
2005 m. Baltijos Asamblėjos medalis
2006 m. Estijos Respublikos Marijos žemės kryžiaus I klasės ordinas
2008 m. Latvijos trečiojo laipsnio Trijų žvaigždžių ordinas
2011 m. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos medalis “Už nuopelnus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje”
2011 m. Rusijos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas “Už indėlį į tarptautinį bendradarbiavimą”
2011 m. Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Vytauto Andriaus Graičiūno vardo nominacija
2011 m. suteiktas Neringos garbės piliečio vardas