Sumaišties bei išbandymų metu atsiranda piliečių, kurie supranta tiktai tautosaką. Ji trykšta nepaliaujama versme, taip liudydama, kad liaudies kūrybos gaivalas neišseko.

Arūnas BRAZAUSKAS

Iš dar nepasenusių, nors ir primirštų pasakų. „Pedofilų klanas“ yra tarptautinis politinio elito sąmokslas, nukreiptas prieš eilinius Lietuvos piliečius, keliantis pavojų šeimai. „Klanas“ veikia Lietuvoje ir Europoje. Apskritai pedofilai yra aukšto rango politikai ir teisėsaugininkai. Tačiau ne tik. Greta tavęs, žmogau, gali atsirasti morališkai žlugęs ar naivus, nepatyręs pilietis (-ė), kurį pedofilai užverbavo ir juo manipuliuoja. „Pe­do­filų klanas“ grobia ir išnaudoja eilinių žmonių vaikus, žudo eilinius piliečius, kovojančius su „klanu“. Jis yra visagalis, kontroliuojantis šalies žiniasklaidą, politikus, teisėsaugą. „Klano“ veiklą demaskavo garliaviškis Drąsius. Dėl to jis buvo Lietuvos saugumo tarnybų nužudytas. Lietuvos prokurorai apkaltino Drąsių įvykdžius nusikaltimus, nors tikrų įrodymų nėra. Drąsius tapo Lie­tuvos specialiųjų tarnybų ir sugyventinės Laimutės sąmokslo auka. Šioje vietoje pauzė, nors pasaka nebaigta.

Siužetas atpasakotas pagal Lino Svolkino straipsnį knygoje „Epochas jungiantis nacionalizmas“, kurią 2013 m. išleido Lietuvos istorijos insti­tutas. L.Svolkinas nurodo pirminį tautosakos šal­tinį: 2011 m. išėjusią Neringos Venckienės kny­gą „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę“ (p. 328).

Kodėl prisiminiau būtent šį folkloro brangakmenį, kai sąmonė nespėja virškinti aktualijų: „Brexit“, susišaudymų JAV, Nicos mėsmalės, perversmo Turkijoje? Todėl, kad paminėtuose politiniuose bei kriminaliniuose siužetuose išnyra paslaptingi sąmokslai, pvz., (vadinamųjų giulenistų sąmokslas Turkijoje) ir pavieniai „didvyriai“, kurie sukilo prieš „sistemą“ ir būtinai ką nors nužudė – dažniausiai niekuo dėtus žmones.

Drąsius Kedys – tik vienas iš teroristų rikiuotės, apraizgiusios Žemės rutulį. Ne vienas iš tų teroristų gal pasakytų, kad jo veiksmai – būtinoji gintis arba tiesiog karinė operacija nepaskelbtame kare, kaip yra pareiškęs „Brexit“ referendumo išvakarėse nušautos britų parlamentarės žudikas.

L.Svolkinas atkreipia dėmesį, kad fronto linija eina, galima sakyti, per tavo daržą (kas neturi dar­žo – per laiptinę ar gonkas): „… sąmokslo da­lyviai savo aukomis renkasi sau artimus žmones. Ar tai būtų ateiviai, kurie siektų kolonizuoti Žemę (kaip vaidybiniame filme „X-failai“), ar tai būtų raganos, ar JAV CŽV, 2011 m. rugsėjo 11 d. įvykdžiusi išpuolį prieš Pasaulio prekybos centrą, ar pedofilai, kurie kėsintųsi į vaikus Lietuvoje, ar Elena Ceaușescu (Elena Čaušesku), komunistinio diktatoriaus Nikolae’s  Ceaușescu (Nikolaės Čaušesku) žmona, kuri tariamai valgė žmogieną, sąmokslininkai negali veikti kažkur toli. Teorija konstatuoja, kad „pedofilų klanas“ yra ypač aktyvus Europos Sąjungos šalyse. Lietuva yra pedofilų taikinys, nes tai silpna ir atsilikusi Europos valstybė. <…>

Nėra labai aišku, kodėl pagrindiniai aktoriai sąmokslo teorijoje yra pedofilai. Kodėl ne aitvarai, raganos arba KGB agentai? Ar buvę KGB agentai ne puikiai atliktų pedofilų vaidmenį? Mano aiškinimas būtų toks: pedofilų idėja nauja, patraukli ir intriguojanti, vienu momentu užvaldė Drąsiaus Kedžio, jo šeimos narių ir „kedininkų“ vaizduotę.“

Nuo savęs pridurkime – ne vien užvaldė vaizduotę, bet ir davė mitologiją, kuri 2012 m. atvedė į Seimą septynis „Drąsos kelio“ partijos atstovus.

Vargu ar „pedofilų klanas“ antrąkart pamėtės tiek politinio kapitalo, todėl alkana vaizduotė dabar ieško kitokio maisto. Jo vis uždera už Lie­tuvos sienų, bet, ačiū pasakų kūrėjams, atrodo, kad kiekvieno Viduržemio jūroje besikapstančio pabėgėlio galutinis tikslas – Kuršių marios: jis tuojau bus čia.

Vargu ar „pedofilų klanas“ antrąkart pamėtės tiek politinio kapitalo, todėl alkana vaizduotė dabar ieško kitokio maisto

Ir tą vargšą pabėgėlį galbūt kreipia paslaptinga kaip pedofilai jėga – tarptautiniai „kultūriniai marksistai“, kurie, pasitelkę Europos homoseksualus ir į žemyną plūstančius migrantus, siekia sužlugdyti Vakarų civilizaciją.

Būtų įdomu suskaičiuoti, kiek parlamentarų išrinkta todėl, kad žmonėms patinka pasakos. Antai Lietuvos sienų užtvarus pralaužiantys pa­bė­gėliai – įsivaizduotas, klaidinantis naratyvas, kuris patogus siekiant konkretaus tikslo – Seimo nario vietos.

Darbo partija išklijavo transporto stoteles plakatais, žadančiais stabdyti pabėgėlių antplūdį. Dar anksčiau buvo paskleistas klaidinantis naratyvas, kad Lietuvos įstatymai prakiurdė šalies sienas. Ta proga nesėkmingai rinkti parašai, kad įstatymai būtų pakeisti. Tačiau dėl imigracijos susirūpinusios politinės jėgos, turinčios atstovų Seime, nežengė elementaraus žingsnio – neinicijavo įstatymo dėl kreipimosi į Europos Tei­sin­gu­mo Teismą siekiant panaikinti Lietuvai nustatytą kvotą: per dvejus metus šalis turinti priimti daugiau nei tūkstantį pabėgėlių.

Ta proga vertėtų prisiminti, kad Lietuvoje kas­­met iš įkalinimo įstaigų paleidžiama apie pusketvirto tūkstančio žmonių. Manoma, kad ilgiau nei trejus metus kalėjęs žmogus praranda socialinio gyvenimo įgūdžius. Taigi „pabėgėlių“, jei to­kiais laikysime išlaisvintus kalinius, užduotį mūsų valstybė sprendžia metų metais.

Klaidinantys naratyvai mažų mažiausiai gali sukelti mases ant kojų, kaip nutiko šią liepą JAV. Mėnesio pradžioje skirtingose vietose policija nušovė du juodaodžius. Kadangi abu incidentai buvo nufilmuoti ir pateko į internetą, kilo masiniai protestai. Žinia sau ir pasauliui: baltaodžiai policininkai žudo juodaodžius. Žinia gramatiškai teisinga. Dienraščio „The Washington Post“ skaičiavimais, pusė iš maždaug pusantro tūkstančio žmonių, kuriuos nuo praėjusių metų sausio iki šių metų liepos 10 d. nušovė policininkai, yra baltaodžiai. Atsižvelgiant į juodaodžių JAV gy­ventojų proporciją, tos rasės žmonės nušaunami pustrečio karto dažniau.

Kita medalio pusė: tiktai 50 iš žuvusių juodaodžių incidentų metu neturėjo ginklų. Tei­gi­nys, kad policininkai šaudo į beginklius afroamerikiečius, yra klaidinantis naratyvas. Tei­singas na­ratyvas: liepos protestus įžiebusių šaudynių metu žuvę juodaodžiai turėjo ginklus ir žuvo todėl, kad elgėsi taip, tarsi siektų juos panaudoti. Kiti ir panaudojo, bet po to. Dalase (Teksasas) juodaodžiai nušovė penkis policininkus, Baton Ruže (Luiziana) – tris.

Apsiginkluoja jie be didelių trukdžių – ypač, kada žudynėms tereikia sunkvežimio

Amerikos patirtis turėtų nuraminti europiečius. JAV piliečiai turi daugiau ginklų, negu yra gyventojų. Kiekvienas sulaikymas, kurį vykdo policija, vyksta tarsi ginkluoto žmogaus ėmimas į nelaisvę. Tačiau baltaodžiai, kurių JAV yra apie 62 proc., nesislapsto namuose, išeina į gatvę. Ar Europa ne tokia saugi? Žmonės ten mažiau ginkluoti, o neeuropietiškos kilmės Europos gyventojų dalis siekia 4 proc. Tiesa, kai kur jų koncentracija didelė, ir apsiginkluoja jie be didelių trukdžių – ypač, kada žudynėms tereikia sunkvežimio.

Iškilioji lietuviškų pasakų sekėja N.Venc­kie­nė, atrodo, vis dar gyvena JAV, kur gali pasimokyti iš Respublikonų partijos prezidentinio kandidato Donaldo Trumpo. Jis yra smulkaus folkloro virtuozas – beria aforizmus, kurių visuma atrodo kvailokai. Tačiau, kaip rodo sėkmingi Vladimiro Žirinovskio ir Aliaksandro Lu­ka­šen­kos pavyzdžiai, būtent nesąmonės patraukia dalį elektorato. Vargu ar greitai išgirsime N.Venc­kie­nės patarlių bei priežodžių, bet gal ji kada nors sugrįš į lietuvių tautosakos barus?

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Teisėjų garbės teismas penktadienį paskelbė nusprendęs Kauno apygardos teismo teisėjai Neringai Venckienei pareikšti papeikimą.

Tai spaudos konferencijoje paskelbė Teisėjų garbės teismo pirmininkas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Antanas Simniškis.

“(Teisėjų garbės teismas) pripažįsta pagrįstą bei atitinkančią teisės aktų reikalavimus Teisėjų etikos ir komisijos drausmės komisijos išvadą, kad teisėja savo kaip Lietuvos Respublikos pilietės teises ir pareigas turėtų įgyvendinti taip, kad būtų laikomasi Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, nes ji yra ne tik Lietuvos Respublikos pilietė, bet ir teisėja, kuriai taikomasi specialūs elgesio standartai”, – sakė Teisėjų garbės teismo pirmininkas.

Pasak Garbės teismo, N.Venckienė nuolat viešai per įvairias masinės informacijos priemonės išsakydama nuomonę apie netinkamą vadinamosios pedofilijos bylos tyrimą, komentuodama tyrimą vykdančių pareigūnų ir prokurorų sprendimus pažeidė Teisėjų etikos kodekso nuostatas.

Be to, kodeksas buvo pažeistas tuomet, kai N.Venckienė išsakydavo savo nuomonę apie bylos dalyvius, ir taip pažeisdavo nekaltumo prezumpciją.

Teismas taip pat konstatavo, kad N.Venckienė viešai kaltino nužudytąjį teisėją Joną Furmanavičių ir taip siekė jį sumenkinti, paversti paniekos vertu žmogumi, skelbė informaciją apie neva teismuose ir prokuratūroje susiformavusį pedofilų klaną ir sakė, kad dėl to esą pedofilijos bylą niekada nebus objektyviai išnagrinėta. Šiai atvejais, pasak Garbės teismo, buvo pažeistas Teisėjų etikos kodeksas.

Pažeidimai buvo konstatuoti ir teisėjos veiksmuose, kada jį konsultuodavo pernai pavasarį rastą mirusį brolį Drąsių Kedį, rašydavo jo vardu skundus, prašymus, kitus dokumentus.

Teisėjų etikos kodeksas, anot Garbės teismo, buvo pažeistas ir tuomet, kai N.Venckienė savo darbo kompiuteryje įvardino dokumentus įžeidžiamais, nepagarbiais ir necenzūriniais žodžiais.

Pasak A.Simniškio, Teisėjų etikos kodekso nuostatų teisėjai turi laikytis tiek atlikdami pareigas, tiek vykdydami veiksmus, kurie nėra tiesiogiai susiję su pareigų atlikimu.

Teisėjų garbės teismo sprendimas per 10 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Aukščiausiajam Teismui.

“Teisėjų garbės teismas (…) turi individualizuoti skiriamą drausminę nuobaudą”, – sakė A.Simniškis, paklaustas, kodėl būtent tokia nuobauda buvo skirta.

Anot jo, atsižvelgta į sukeltas pasekmes, sunkumą, kaltę, adekvatumą.

Pasak Teisėjų garbės teismo pirmininko, papeikimas “apribos teisėjos galimybes daryti karjerą, kilti karjeros laiptais”.

Tai pirmoji N.Venckienės drausminė nuobauda.

Teisėjai N.Venckienei drausmės byla buvo iškelta pernai rugpjūtį dėl jos veiksmų rašant skundus, pareiškimus ir kitus dokumentus D.Kedžio vardu

Kauno teisėją apskundė jau miręs vadinamosios Kauno pedofilijos bylos įtariamasis Andrius Ūsas bei D.Kedžio buvusi gyvenimo draugė ir vaiko motina Laimutė Stankūnaitė, Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis.

A.Ūsas skunde tvirtino, kad teisėja N.Venckienė formavo išankstinę nuomonę apie jį neturėdama jokių įrodymų, šmeiždavo jį ir tokiu būdu pažeidė teisėjų etiką. Jis tikino, kad N.Venckienė pasitelkusi “rafinuotus, prieštaraujančius moralei” būdus, pasinaudodama žiniasklaida darė spaudimą ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams.

Be to, skunduose teigiama, kad teisėjos tarnybiniame kompiuteryje aptikta tekstinių laikmenų – skundų, prašymų ir kitų dokumentų, kurie rašyti tiek N.Venckienės, tiek D.Kedžio vardu. Tų laikmenų autorė yra N.Venckienė, ir jie yra pavadinti nepagarbiais, asmenis, kurie susiję su baudžiamąja byla, įžeidžiančiais žodžiais. Dėl tokiu būdu parodytos nepagarbos N.Venckienę TEDK apskundė ir K.Betingis.

L.Stankūnaitės skunde teigta, kad N.Venckienė, šiuo metu – jos mažametės dukters globėja, kurstė savo brolį, 7 mėnesius darė pornografinio pobūdžio įrašus, pasitelkę lėlę abu mokė mergaitę seksualinio pobūdžio veiksmų. Be to, pasak L.Stankūnaitės, teisėja viešino mergaitės tapatybę. Skunde taip pat tvirtinama, kad N.Venckienė kurstė ir provokavo neramumus bei nevykdė Kėdainių rajono apylinkės teismo nutarties dukrą perduoti motinai. L.Stankūnaitė abejojo psichine teisėjos būkle ir tvirtino, kad jos veiksmai yra neteisėti.