Sausio 20 d., penktadienį, Nidoje įvyks steigiamasis Neringos bendruomenės forumo susirinkimas. Neringiškių iniciatyva steigiama nevyriausybinė organizacija sieks Neringos savivaldybės kaip nacionalinio parko ir Pasaulio paveldo vietovės harmoningo vystymo.
Planuojama, kad forumas aktyviai dalyvaus ieškant galimybių teikti paraiškas Europos sąjungos fondų paramai bendruomeniškumo skatinimui gauti. Sieks skleisti objektyvią informaciją ir teisingą požiūrį apie Neringos situaciją, atstovaus šio krašto bendruomenės nuomonę.
Pagrindinė Neringos bendruomenės forumo misija – išsaugoti Neringą ateičiai, neatimant jos iš žmonių.
Forumas vienys ne tik visų Neringos gyvenviečių gyventojus, visuomenines organizacijas, bet ir gerai Neringos specifiką žinančius žymius Lietuvos specialistus, mokslo, meno ir kitų  specialybių atstovus, Neringą gerbiančius ir vertinančius žmonės.
Norą dalyvauti forumo veikloje jau pareiškė beveik 100 neringiškių ir Neringos gerbėjų iš kitų Lietuvos miestų. Tapti forumo nariu gali kiekvienas užpildęs specialią prašymo formą, kurią bus galima gauti ir steigiamojo susirinkimo metu.
Steigiamasis Neringos bendruomenės forumo susirinkimas, kurio metu bus sprendžiamas juridinio registravimo klausimas, renkama valdyba, prezidentas, pristatyti tikslai ir uždaviniai vyks 2012 m. sausio 20 d., 17. 00 val. Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“.

"Veido" achyvas

Pasak susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio, šie projektai, kurių bendra numatoma vertė siekia daugiau kaip 30 mln. litų, bus aptarti rytoj išvažiuojamajame Vyriausybės pasitarime Neringoje.

Dviračių taką Smiltynė–Nida ketinama remontuoti ruožuose nuo 38,0 iki 40,26 km ir nuo 42,27 iki 46,37 km. Iš viso bus suremontuota 6,36 km tako, iš jų vienas kilometras bus sutvarkytas jau šiais metais. Visas tako taisymui reikalingas lėšas numatoma skirti kitais metais. Numatoma, kad darbai kainuos apie 3,5 mln. litų.

Krašto kelią Smiltynė–Nida planuojama rekonstruoti ruože nuo 35,0 iki 45,6 km. Šiuo metu rengiami konkurso dokumentai kelio projektui koreguoti. Kitais metais, atlikus projekto koregavimą ir ekspertizę bei gavus statybos leidimą, bus pradėti rekonstrukcijos darbai.

Darbus numatoma baigti 2013 m. spalio mėn. Įvertinant medžiagų ir mechanizmų kėlimo keltu išlaidas, planuojamų darbų vertė gali būti per 30 mln. litų.

"Veido" archyvas

Neringos paplūdimys tarp “Metro” atrinktų “svajonių paplūdimių” užima antrą vietą, aplenkęs rojaus kampelius Bulgarijoje, Korsikoje, Italijoje ir nusileidęs tik graikiškajam Milos saloje.

“Nė vieno žmogaus nuotraukoje? Tai visiškai normalu! Išrinkome jums penkis rojaus kampelius – paplūdimius Europoje, neperpildytus turistų. Atraskite šiuos užslėptus perlus – nuo Lietuvos iki Pietų Italijos!” – populiarus nemokamas laikraštis, kurį kasdien perskaito apie 2,4 mln. Prancūzijos sostinės gyventojų ar svečių, reklamuoja Lietuvą.

Straipsnyje Neringos paplūdimio privalumais įvardijami ne tik ramybė, gamtos grožis bei negausūs turistai, bet ir galimybė čia ilgai vakaroti, palydėti saulę, kuri leidžiasi palyginus vėlai – apie 23 valandą.

Beveik šimto kilometrų ilgio pusiasalio baltas smėlis prancūzams primena Sacharą.

“Toks kasdien milijonus skaitytojų pasiekiančio leidinio įvertinimas – didelis pasiekimas mums. Gera žinia apie Lietuvą ir jos patrauklumą turistams ypač svarbi šiuo metu, kai nerimstant padėčiai Tunise bei Egipte, prancūzai ima žvalgytis šiai vasarai naujų vietų poilsiui, kur gali rasti ramybę ir saugumą. Kadangi jų leidinys taip aukštai įvertino Neringą, tikiuosi, įtikinėti prancūzus apsilankyti čia reikės vis mažiau”, – sako Lietuvos Turizmo informacijos centro (TIC) Paryžiuje direktorė Inga Lanchas.

BFL

"Veido" archyvas

Bene didžiausią nuostabą kelia Kauno ir Šalčininkų santykis su savo praeitimi

Kaunui šiemet sukanka 650 metų, Šalčininkams – 700, Šilutei – 500, o dar visai jaunas Neringos miestas minės pirmąjį savo 50-metį. Tačiau vieniems miestams tai svarbu, o kitiems – buvę nebuvę.

Bene didžiausią nuostabą kelia antrojo Lietuvos miesto – Kauno santykis su savo praeitimi. Pastaraisiais metais įvykdytas precedento neturintis viduramžių pilies pavertimas viduramžių ir modernios architektūros hibridu, regis, tėra simptomas, atskleidžiantis šio miesto valdančiojo elito požiūrio į savo istoriją problemas.

Priminsime, kad pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kaunas paminėtas 1361 m. vasarą, kada, kaip rašo Vokiečių ordino kronikininkas Vygandas Marburgietis, maršalas Heningas Šindekopfas “paskyrė žygį iš Įsruties į Kauną ir atnešė stabmeldžiams visokių nelaimių”. Žygis buvo surengtas kunigaikščiui Kęstučiui esant kryžiuočių nelaisvėje ir turėjo padėti pasiruošti kitais metais planuojamam Kauno pilies puolimui: Ragainės komtūrui Henrikui Šioningenui buvo pavesta “su prisiųstais jam meistrais išžvalgyti ir nustatyti Kauno pilies ir mūrų storumo, gilumo ir aukštumo, ir pastatyti mašinų, sienodaužių ir t.t. bei pranešti tų duomenų magistrui”. Kitais metais po atkaklios kovos Kauno pilis iš tiesų buvo sugriauta, o ją gynęs Kęstučio sūnus Vaidotas pateko į kryžiuočių nelaisvę.

Tad Kauno istorijos pradžia – lietuvių kovų su kryžiuočiais sūkuriuose. Negalima sakyti, kad ši istorija niekam neįdomi. Dar 1995 m. išleistoje Jurgio Okso knygelėje “Kaunas karo su kryžiuočiais epochoje” bei pernai pasirodžiusioje prof. Zigmanto Kiaupos “Kauno istorijoje” šiems įvykiams skirtas deramas dėmesys. Trūksta iš esmės tik Kauno politikų ir valdininkų dėmesio.

Šiemet solidų jubiliejų galintis švęsti Kaunas pritraukė nemažą užsienio svečių būrį – nuo 1998 m. švenčiama Miesto diena buvo sutapatinta su gegužės 19–22 dienomis Kaune vykusių 31-ųjų Tarptautinių Hanzos dienų renginiais. Rotušės aikštė mirgėjo nuo dešimčių įvairiausių Hanzos miestų atstovų palapinių, kuriose šie miestai buvo pristatomi, dalijama informacinė literatūra.

Tačiau, skersai išilgai išvaikščioję visą šventiniais renginiais šurmuliuojantį Kauno senamiestį, neradome nė menkiausios užuominos apie šiemet švenčiamą 650 metų Kauno jubiliejų. Tik virš savivaldybės pastato buvo iškeltas įrašas, kad Kauno savivaldybei sukanka 603 metai… Nieko apie jubiliejų neužsiminta ir šventine proga keliomis užsienio kalbomis (bet ne lietuviškai!) išleistame “Kauno gide”. Jo tekste, tiesa, 1361-ųjų data bent paminėta, nors ir neminint jubiliejaus, o Hanzos dienų programoje neatsirado nė tokių užuominų.

Šventės proga atidaryta suniokota Kauno pilis lyg pasityčiojimui kvietė lankytojus išilgai sienos įrengtais moderniais laiptais kopti tik į moderniąją dalį, išvengiant bet kokio kontakto su senąja Kauno pilimi. Atkakliausi lankytojai, tiesa, galėjo nusileisti ir į istorinius pilies bokšto aukštus, bet apačioje rasdavo uždarytas pilies dalis ir būdavo priversti lipti atgal į “mikšiapilį”, kaip modernų antstatą jį sukūrusio architekto vardu praminė kai kurie kauniečiai. Čia, moderniame “stiklainyje”, įsikūręs turizmo informacijos centras net turėjo savotiškos informacijos apie pačią pilį, išspausdintos spausdintuvu ant A4 popieriaus lapo.

Besižvalgydami pilies apylinkėse, Santakoje pastebėjome savotiškų modernaus meno pavyzdžių – iš suniokotų knygų sulipdytų “meno kūrinių” (vienas buvo iš knygų sustatyti stulpai, mirkstantys nuo pavasarinio lietaus šuorų, kitas iš tolo atrodė kaip šiukšlina pieva, iš tikrųjų prismaigstyta dažais išterliotų knygų). Išniekintos knygos šalia išniekintos pilies – ar gali būti geresnis barbarybės simbolis?

Žinoma, tuo nenorime pasakyti, kad visoje šventėje nebuvo nieko, verto dėmesio. Šiuo atveju kalbu tik apie oficialiojo miesto istorinę amneziją. Kauniečiai galėjo raudonuoti žvelgdami net ir į svečių iš Smolensko paviljoną. Šis miestas tik 2013-aisiais rengiasi minėti savo pirmojo paminėjimo 1150 metų jubiliejų, tačiau jau dabar į Kauną atvežtoje medžiagoje šis jubiliejus akcentuojamas ir populiarinamas. Tuo tarpu Kaunas gausiems užsienio svečiams pasirodė kaip miestas be istorinės atminties.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Kauno savivaldybei nepriklausanti įstaiga – Vytauto Didžiojo karo muziejus parengė parodą “Kauno pilis amžių tėkmėje”, skirtą Kauno paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 650-osioms metinėms, Vytauto Didžiojo universitetas surengė miesto jubiliejui skirtą mokslinę konferenciją, o Lietuvos paštas išleido šiai sukakčiai skirtą trijų pašto ženklų bloką. Kol kas bent tiek…

Šalčininkams sava istorija per sena?

Nuo Kauno istorine užmarštimi neatsilieka ir 700 metų jubiliejų pasitinkančių Šalčininkų savivaldybė. Šiuo atveju, regis, viskas suprantamiau. Lenkų rinkimų akcijos valdoma savivaldybė istorinės atminties požiūriu yra įstrigusi dvidešimtmetyje tarp 1919 ir 1939 m., kai šiame krašte šeimininkavo Lenkijos kariuomenė ir administracija. Šios savivaldybės kiekvienoje seniūnijoje nepamirštama paminėti Lenkijos nepriklausomybės dienos, o tolimieji viduramžiai, kada krašte dar niekas nekalbėjo lenkiškai, šios savivaldybės politikams tiesiog neįdomūs.

Kaip ir Kaunas, Šalčininkai iškyla kovų su kryžiuočiais laikotarpiu. 1311 m. liepos 2 d. į Šalčininkų valsčių įsiveržę kryžiuočiai sudegino čia tris pilis. Tai buvo pirmas Prūsijos kryžiuočių įsiveržimas į patį Lietuvos valstybės centrą.

Šalčininkų jubiliejumi, jei kažkiek ir rūpinamasi, tai ne savivaldybės pastangomis. Kol kas, regis, tik Poškonių bendruomenės centras paskelbė Šalčininkų miesto vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 700-osioms metinėms skirtą piešinių ir rašinių konkursą “Upytėlė teka, upytėlė plaukia… – Valstybingumo gyvasties šaltiniai”.

Šilutė rodo pavyzdį

Ne visur padėtis tokia liūdna. Kaip jubiliejų turi švęsti save gerbiantis miestas, ryžosi parodyti Šilutė. Nors Šilutės (Šilokarčemos) istorijos pradžia nesusijusi su jokiais dramatiškais istorijos įvykiais, šilutiškiai savo miesto 500 metų jubiliejų nusprendė paminėti ne menkiau nei Lietuvos tūkstantmetį.

Žinoma, Šilutė galbūt išsiskiria tuo, kad priklauso tai nedidelei Lietuvos miestų grupei, kuri žino ne šiaip savo pirmojo paminėjimo, o tikrąją įkūrimo datą. Mat būtent taip galima suprasti 1511 m. vasario 22 d. privilegiją, kuria Klaipėdos komtūras Michaelis Švabas suteikė Jurgiui Talaičiui privilegiją “laikyti šile karčemą”, aplink kurią ir išaugo Šilokarčemos – Šilutės miestelis.

Savo jubiliejaus proga Šilutė išsirūpino Lietuvos kultūros sostinės titulą ir parengė išties įspūdingą kultūrinių renginių programą, apie kurią informuojama specialioje interneto svetainėje www.silute500.lt. Čia rado vietos ir modernios, ir etninės kultūros renginiai, ir iškilmės, ir mokslinės konferencijos. Išties yra ko pasimokyti istorinės užmaršties kamuojamoms savivaldybėms!

Įvairialypės istorinės atminties zona

750 metų jubiliejų besiruošianti švęsti Utena remiasi 1261 m. rugpjūčio 7 d. Mindaugo aktu, kuriame Vokiečių ordinui užrašoma Sėlių žemė. Čia paminėta ir Utena. Deja, vertinant šį šaltinį moksliniu požiūriu, nekyla abejonių, kad tai XIV a. pabaigoje kryžiuočių pasidarytas falsifikatas. Seniausias patikimas Utenos paminėjimas tėra 1373 m. žinutė Hermano Vartbergės Livonijos kronikoje. Tačiau uteniškių istorinėje savimonėje šiuo metu tvirtai įsišaknijusi 1261-ųjų data.

Paties Utenos savivaldybės mero vadovaujamas jubiliejaus organizacinis komitetas pagrindinius šventinius renginius planuoja rugsėjo mėnesį. Ketinama išleisti senosios ir dabartinės Utenos nuotraukų albumą, sukurti filmą apie Uteną. Gerai ar blogai, kad taip švenčiama moksliškai nepagrįsta sukaktis? Bet kuriuo atveju galbūt tokia istorinė atmintis geriau negu jokios…

Priešingą pavyzdį rodo Palanga, kuri šiemet galėtų švęsti net 850 metų jubiliejų, nes, pasak XV a. Kuršo vyskupų kronikos, danai 1161 m. birželio 15 d. puolė Palangą. Šia žinia dalis istorikų abejoja, nors tos abejonės ir ne taip akivaizdžiai pagrįstos, kaip dėl Utenos. Vis dėlto 1999 m. išleidę solidžią mokslinę “Palangos istoriją”, palangiškiai nusprendė pasikliauti ten išdėstyta šios datos kritika ir 2003 m. jau atšventė savo miesto 750 metų jubiliejų, skaičiuojamą nuo beveik šimtmečiu vėlesnio antrojo Palangos paminėjimo (1253 m.).

Tuo tarpu vienas jauniausių Lietuvos miestų Neringa, iš penkių Kuršių nerijos gyvenviečių sudarytas 1961 m., šiemet rengiasi švęsti savo 50-metį ir dėl istorinių šaltinių problemų neturi. Juk miesto įkūrimą dar prisimena ne vienas vyresnis neringiškis. Nors tai dar nesena istorija, Neringos savivaldybė neketina prisidėti prie savo istoriją užmirštančių savivaldybių.

Nedidelė Lietuva, o istorinės atminties kultūra taip skirtingai suprantama ir vertinama atskiruose jos miestuose! Yra ko savivaldybėms pasimokyti vienai iš kitos, yra galbūt ir valstybei ką veikti. Galbūt jau metas pagalvoti apie valstybės koordinuojamą regionų istorinės atminties politiką?

Nida_005

Mokslininkams Neringoje radus ir mineralinio vandens, ir gydomojo purvo, siūloma Nidoje steigti Jūros terapijos centrą.

Tai sakoma Neringos kurortologinių išteklių įvertinimo ir panaudojimo sveikatinimo srityje galimybių studijoje. Ją Neringos savivaldybės užsakymu atliko Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Rekreacijos ir turizmo katedros mokslininkai.

Vertindami Neringos kurortologinius išteklius, mokslininkai aptiko dar neišnaudotų, bet šiame krašte seniai glūdinčių galimybių, pranešė Neringos savivaldybė.

Studijoje teigiama, kad Neringa turi visų rūšių gydomuosius išteklius: mineralinį vandenį, gydomąjį purvą, pajūrio orą, želdynus, vandens telkinius.

“Negana to, Neringa pasižymi gausesniais ir įvairesniais gydomaisiais gamtiniais ištekliais negu Druskininkai ar Birštonas, kadangi nei Birštone, nei Druskininkuose nėra karšto požeminio vandens išteklių ir, žinoma, pajūrio”, – teigiama savivaldybės pranešime.

Pernai mokslininkai patvirtino, kad po Kuršių nerija glūdi mineralizuoti, gilėjant vis labiau sūrėjantys vandenys. Tokie sūrymai esą jau seniai pripažinti kaip turintys gydomųjų savybių ir yra naudojami Slovakijoje, Japonijoje, kitose šalyse.

Dar vienas mokslininkų atradimas – gydomasis purvas – sapropelis arba gitija. Teigiama, kad jo sluoksniai glūdi po Kuršių nerija ir mariomis.

“Vokietijoje esančioje laboratorijoje buvo padaryti pirminiai sapropelio, kaip gydomosios priemonės, tyrimai. Jų rezultatai yra labai geri – tai yra purvas, kuris tinka gydyti. Minėto purvo niekur kitur Lietuvoje neaptikta – tik nedidelėje teritorijoje ir būtent Neringoje”, – teigiama savivaldybės pranešime.

Anot studijos autorių, turėdama visus jūros terapijos išteklius – gydomąjį marių sapropelį, specifinį mikroklimatą, gintarą, priekrantės dumblius ir kita – Neringa poilsiautojams turėtų pasiūlyti jūros terapijos paslaugas.

Šiuos išteklius siūloma panaudoti Nidoje įkuriant Jūros terapijos centrą. Tam rekomenduojama pritaikyti šalia Nidos centrinio paplūdimio esančią nepabaigtą statyti valgyklą ir gretimą jai priklausantį sklypą.

Klaipėdos universiteto mokslininkų bei studentų atliktas lankytojų srautų tyrimas parodė, kad dabar per metus Neringą aplanko beveik 400 tūkst. turistų, tačiau jų srautai itin netolygūs. Daugiausia jų atvyksta vasarą. Jūros terapijos centras padėtų išlaikyti turistus ir šaltojo sezono metu.

Neringos savivaldybės meru ketvirtadienį išrinktas Lietuvos ambasadorius Rusijoje Antanas Vinkus.

Jis buvo vienintelis kandidatas mero rinkimuose. A.Vinkų palaikė 13 tarybos narių iš 15, vienas narys buvo prieš, vienas balsavimo biuletenis buvo sugadintas.

Kaip BNS sakė Neringos savivaldybės atstovė spaudai Sandra Vaišvilaitė, A.Vinkus mero pareigas pradės eiti tada, kai baigsis jo kaip ambasadoriaus įgaliojimai.

Su socialdemokratų partijos sąrašu į tarybą patekęs A.Vinkus žadėjo atsisakyti ambasadoriaus posto, jei bus išrinktas Neringos meru.

Posėdžio metu savivaldybės administracijos direktoriaus pareigos laikinai pavestos eiti ligšioliniam vadovui Algimantui Vyšniauskui.

Neringos taryba kol kas neišrinko ir vicemero, nes ambasadoriaus pareigų neatsisakęs A.Vinkus negalėjo pirmininkauti posėdžiui, todėl buvo apsiribota tik mero išrinkimu.

Lietuvos ambasadorius Rusijoje Antanas Vinkus iš Lietuvos diplomatinės tarnybos trauksis naujos kadencijos Neringos miesto savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio dieną, teigia Užsienio reikalų ministerija.

Ministerija BNS antradienį informavo gavusi diplomato raštą, kuriame jis praneša, jog balandžio 14-ąją numatyto naujos kadencijos Neringos miesto tarybos pirmojo posėdžio ir mero rinkimų dieną “planuoja paduoti pareiškimą dėl diplomatinės tarnybos sutarties nutraukimo procedūros”.

Diplomatinės tarnybos įstatymas numato, kad su diplomatu, tapusiu valstybės politiku, įskaitant savivaldybės tarybos narius, diplomatinės tarnybos sutartis turi būti nutraukta. Vietos savivaldos įstatymas draudžia merui ir mero pavaduotojui dirbti kitose institucijose, įstaigose, įmonėse ir organizacijose ir gauti kitą atlyginimą, išskyrus atlyginimą už mokslinę, pedagoginę ar kūrybinę veiklą.

“Valstybės politiku tampama prisiekus pirmajame savivaldybės tarybos posėdyje. Diplomatiniam atstovui tokiu atveju nedelsiant pradedama įstatymuose numatyta jo atšaukimo procedūra”, – BNS pranešė URM Spaudos ir viešųjų ryšių skyrius.

“Ambasadoriui A.Vinkui tapus Neringos savivaldybės tarybos nariu, Užsienio reikalų ministerija nedelsdama atliks atliks įstatymuose (Diplomatinės tarnybos, Valstybės tarnybos ir kt.) nustatytus veiksmus”, – teigia ministerija.

Socialdemokratai, kurių sąrašo lyderis buvo A.Vinkus, iškovojo pergalę rinkimuose į Neringos savivaldybę. A.Vinkus žada siekti mero posto.

Vilniaus bendrovė “Neringa Hotel”, iš Skandinavijos savininkų perėmusi Gedimino prospekte įsikūrusį viešbutį “Neringa” (buvusį “Scandic Neringa”), ieško investuotojų.

“Vyksta derybos dėl užsienio investuotojo prisijungimo prie viešbučio veiklos”, – BNS sakė “Neringa Hotel” direktorė Genovaitė Dudėnienė.

Po tris savaites trukusio remonto antradienį keturių žvaigždučių viešbutis vėl atveria duris.

Viešbutis “Neringa” nuo 2001-ųjų gegužės priklausė skandinavų tinklui “Scandic”. Viešbutį perėmusi Vilniaus įmonė “Neringa Hotel” įsteigta šiemet rugsėjį, ji valdo ir viešbučio patalpose esantį restoraną “Neringa”. Įmonėje dirba apie 10 darbuotojų, dirbusių ir “Scandic Neringa”.

“Mus vėl priėmė savininkai – Lietuvos ir užsienio įmonės, dabar vyksta derybos dėl viešbučio valdymo, kiekvienas spręs, kokią dalį valdys”, – aiškino G.Dudėnienė.

Anot jos, kokiomis sąlygomis “Scandic” perleido viešbutį naujiesiems savininkams, neskelbiama. Gedimino prospekte esančios viešbučio patalpos ir toliau bus nuomojamos.

“Tikimės, kad išsilaikysime”, – kalbėjo G.Dudėnienė.

“Neringa Hotel” akcininkė – bendrovė JTC, kurios direktorius Jonas Tamulis – buvęs Vakarų laivų gamyklos ir Vakarų terminalo valdybos narys, buvęs “Baltijos parkingo” bei Vilniaus parkavimo kompanijos vadovas, dabar vadovaujantis Lietuvos ir JAV bendrovei “Riant” vadovas bei “Bridge Capital” atstovybei.

Neringiškiams suteikta dar viena privilegija – jie vieninteliai Lietuvoje jau šį rudenį galės grybauti ir uogauti Kuršių nerijos rezervatuose.

Pasak dienraščio “Lietuvos žinios”, jiems suteikta išimtis nuo rugsėjo iki lapkričio grybauti ir uogauti Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) gamtiniuose rezervatuose, išskyrus Didžiojo kopagūbrio mišku neapaugusias teritorijas – pilkąsias bei baltąsias kopas. Iki šiol į gamtinius rezervatus kelti koją buvo draudžiama ištisus metus visiems be išimties Lietuvos gyventojams.

Šį rudenį įsigaliosiančią “grybų privilegiją” Neringoje gyvenamąją vietą deklaravusiems asmenims suteikė Vyriausybė. Naujausiais duomenimis, deklaravusiųjų gyvenamąją vietą šioje savivaldybėje skaičius artėja prie 4100. Tačiau realiai Kuršių nerijos gyvenvietėse įsikūrę apie 2500 žmonių. Visi kiti yra tik nekilnojamojo turto savininkai, gyvenamąją vietą Neringoje deklaravę tik dėl galimybės nemokamai keltis keltu per Kuršių marias.

Naujosios privilegijos šalininkai teigia, kad saugomose teritorijose įsikūrę žmonės ir taip patiria įvairiausių suvaržymų, todėl bent tokia išimtimi stengiamasi palengvinti jų gyvenimą.

KNNP direkcijos vadovo Tomo Tukačiausko teigimu, panašus požiūris pastaruoju metu įsigali ir kitose saugomose teritorijose. “Netoli Čepkelių raisto gyvenantiems žmonėms leista ten spanguoliauti, nors anksčiau tai buvo draudžiama”, – pavyzdį pateikė jis.

Anot T.Tukačiausko, kelis dešimtmečius visuose KNNP rezervatuose galiojo griežta tvarka. Čia lankytis galėjo tik parko darbuotojai ir gamtininkai. Prieš kelerius metus ankstesniosios KNNP vadovybės nurodymu rezervatai nuo atėjūnų buvo aptverti vielos tvoromis. Tai sukėlė didžiulį vietos gyventojų, kurie pasijuto tarsi indėnai rezervacijose, nepasitenkinimą.

Kuršių nerijoje yra du rezervatai: Grobšto – netoli Nidos, Naglių – tarp Juodkrantės ir Pervalkos. KNNP direkcijos vadovas mano, kad didelės žalos gamtai nebus padaryta, jei ribotas skaičius žmonių rudenį gamtiniu požiūriu jautriose teritorijose rinks grybus. “Juk paukščiai tokiu metu jau yra užauginę jauniklius, o kai kurie jau ir išskridę žiemoti. Žvėrių jaunikliai taip pat jau yra sustiprėję ir moka pasislėpti. Tačiau vaikščioti kopomis bus draudžiama, be to, ten grybai ir neauga”, – sakė T.Tukačiauskas.

Kontroliuoti, ar teisėtai naudojamasi grybų privilegija, galės KNNP direkcijos darbuotojai, miškininkai ir gyvosios gamtos inspektoriai. Sučiuptiesiems gamtos rezervatuose atvykėliams ir be dokumentų miško gėrybes renkantiems neringiškiams teks mokėti baudą nuo 50 iki 100 litų.

Dienraščio kalbinta juodkrantiškė Angelina Stakauskienė sakė, kad šiuo metu miškuose aplink Juodkrantę grybų nedaug. Tačiau vietos gyventojai pastebėjo, jog čia atsirado iki tol nematytų grybų. “Vieni juos vadiname auksiniais, kiti – raudonaisiais baravykais. Jie atrodo gražiai, tačiau turi ilgesnį kotą ir mažesnę kepurėlę. Aš jų nerinkčiau, nes iki šiol tokių grybų nebuvau mačiusi. Tai nėra nei zuikio baravykai, nei šilbaravykiai”, – tikino A.Stakauskienė.

Grybus tyrinėjantys mikologai ir botanikai teigia, kad informaciją apie naująją rūšį juos pasiekė po 2006 metais įvykusio didžiojo gaisro Alksnynėje. Tačiau vietos gyventojai šių grybų randa jau gerą dešimtmetį.

Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos vadovė Jurga Motiejūnaitė teigia kol kas negalinti tvirtai pasakyti, kaip šis naujokas atklydo į Lietuvą, tačiau pagal vieną hipotezių, tai gali būti koks nors seserinis amerikinio grybo porūšis. “Arba mažo arealo, vietinio paplitimo miegojusi rūšis, kuri atsigavo pasikeitus klimatinėms sąlygoms”, – spėliojo mokslininkė.

J.Motiejūnaitė negąsdina grybautojų ir nedraudžia rinkti naujųjų “girios pulkaunykų”. “Jie valgomi, tik jie nėra labai skanūs. Skoniu jie toli gražu neprilygsta tikrajam baravykui ir net šilbaravykiui”, – perspėjo mikologė.

Daugėja žmonių, pageidaujančių fiktyviai deklaruoti gyvenamąją vietą Neringoje.

Anot Neringos savivaldybės mero Viganto Giedraičio, sulaukta vietos gyventojų skundų, kad atvykėliai lankosi jų namuose ir prašo suteikti galimybę deklaruoti gyvenamąją vietą jų būste.

Neringos savivaldybė pranešė, naujausiais duomenimis, deklaravusiųjų gyvenamąją vietą Neringoje yra 4128 žmonės, šių metų pradžioje tokių buvo 4013.

Neringos gyventojų statusą įgiję žmonės gali naudotis “Smiltynės perkėlos” teikiamomis lengvatomis, nemokėti vietinės rinkliavos už įvažiavimą į Neringą.

“Neringos gyventojų statusą pageidauja įgyti kitų miestų gyventojai, gabenantys kurą iš Kaliningrado srities, nes ties Nidos kontrolės punktu nėra tokių didelių eilių. Pastebėjome, kad padaugėjo lengvųjų transporto priemonių, turinčių didelius kuro bakus”, – pranešime spaudai cituojamas V.Giedraitis.

Meras ragina neringiškius nesusigundyti ir nesuteikti galimybės bet kam deklaruoti gyvenamąją vietą savo būste. Neringos savivaldybės žiniomis, kai kurie neringiškiai, turintys gyvenamąjį būstą Kuršių nerijoje, iš to pelnosi.

Už sutartą kainą vietiniai suteikia galimybę atvykėliams deklaruoti gyvenamąją vietą savo būste.

“Neringiškiai nepagalvoja, kad taip elgdamiesi daro žalą valstybei ir patiems sau. Ne tik dirbtinai apkrauname keltus, pasienio postą, bet ir darome nuostolius savivaldybei, kuri surenka mažiau vietinės rinkliavos už įvažiavimą į Neringą”, – teigė meras.