Vilniaus Neries krantinės šlaite atsirado 20 geltonų kėdučių, skirtų miestiečių naudojimui. Jos išsibarstė upės krantinės šlaite tarp Žirmūnų tilto ir Verslo trikampio. Visuomeninio projekto „Upės korys“ kėdutės ne tik puoš pakrantę, kurs dar vieną viešąją erdvę miestiečams, bet ir sieks juos  įkvėpti – kiekviena kėdutė papuošta skirtinga sentencija.

Pasak visuomeninio projekto organizatoriaus dizainerio Vytauto Puzero, atgaivinti šią miesto dalį reikėjo jau seniai.

„Miesto architektūrai upė labai svarbi, bet deja Vilniuje ši miesto dalis pamiršta, apleista ir neišnaudota. Norėjosi kartu su visais miestiečiais sukurti kitokį Neries pakrantės veidą, kad tai būtų vieta pasisėdėjimams, romantiškiems pasimatymams ir nauja kūrybinė erdvė jaunimui“, – sako V. Puzeras.

„Upės korio“ įkūrėjas teigia jau kelis kartus įsitikinęs, kad sėdimųjų vietų pakrantėje poreikis tikrai egzistuoja.

„Vieną dieną specialiai atlikau ekspermentą – per valandą apvažiavau Neries pakrantę nuo Žirmūnų tilto iki Verslo trikampio ir užfiksavau apie 80 žmonių sėdinčių tiesiog ant šlaito betono. Žmonės atrado šią erdvę, bet kad ją išties pamiltų, reikia truputį į ją investuoti ir visiems kartu pagyvinti“, – teigia dizaineris.

Projekto iniciatorius teigia, kad tai ne paskutinės kėdutės, papuošusios krantinę, jo galvoje jau sukasi kitos idėjos, kiekviena su skirtingais tikslais: kūrybinės erdvės kūrimas prie Mindaugo tilto, Lietuvos trispalvė iš kėdučių priešais Gedimino pilį ir emigrantų kėdutės prie Lietuvos Respublikos Seimo.

Nors „Upės korio“ įkūrėjas šias kėdutes finansuoja iš savo lėšų, tačiau prie upės susigrąžnimo gali prisidėti ir privatūs asmenys, ir verslo kompanijos.

Neries pakrantėje jau yra įkurtos įsimylėjelių ir jaunavedžių zonos, taip pat kėdutės puošia zonas prie Mindaugo ir Baltojo tiltų. Iš viso Neries krantinės šlaite jau yra 60 kėdučių.

„Upės korys“ – visuomeninė iniciatyva, kurios tikslas paskatinti miestiečius atrasti viešąją erdvę prie Neries upės išnaudojant ją bendravimui, pasivaikščiojimams ir kūrybinėms iniciatyvoms.

Pokalbis su menininku Sauliumi Paukščiu laivelyje “Zappa Frank”.

Vakarop prie Baltojo tilto plūduriuoja nedidukas “Zappa Frank”, iš kurio gūsiais liejasi saksofonų trelės. Einate pro šalį ir nesuprantate, kas tai? Ogi naujausia menininko Sauliaus Paukščio ir jo draugų iniciatyva gyvybei prie upės Vilniuje palaikyti. Panašių koncertų iš viso numatyta dešimt, tačiau tikslus jų tvarkaraštis nesudarytas: “Kas iš to, kad surašytume tikslią programą, o numatytą vakarą pradėtų pliaupti lietus”, – komentuodamas šypteli Saulius.

Medinis echolotas

Bet pradėkime nuo pradžių. Perlipęs debarkaderį (plaukiojančią prieplauką) nuo retų krantinės praeivių saugančią tvorelę, S.Paukštys šoka į kitoje pusėje prišvartuotą nuosavą laivelį. Varikliui paskleidus lengvą dūmų uždangą, po minutės kapitonas ant krantinės švysteli medinį tiltelį ir kviečia į svečius. O kodėl gi nelipti – interviu ant vandens sostinės žurnalistams (skirtingai nei klaipėdiečiams) dar nevirto nuobodžia kasdienybe.
Laukdami laivelio, apžiūrinėjame S.Paukščio fotografijų parodą ant debarkaderio šono. Nuotraukose – pavasaris, balandis. Naujausias, vos prieš trejetą metų pastatytas Vidaus vandens kelių direkcijos vilkikas “Jogaila” pro Kauno ir Vilniaus tiltus aukštyn upe tempia tą patį debarkaderį sostinėn. Priešais solidžių laivų vilkstinę keliuose kadruose pastebima kukli valtelė. “Joje sėdėjo vyrai, matuojantys upės gylį”, – aiškina Saulius, pirmąją kelio atkarpą įveikęs “Jogailos” denyje. Po to neįprastą flotilę jis dar kelias dienas sekė paupiu – taip ir atsirado debarkaderio kelionę įamžinęs nuotraukų ciklas.
Deja, gylio matavimai niekuo nebegalėjo pagelbėti Grigiškėse, kur debarkaderis dviem dienoms sėdo ant jo tykančios seklumos. Saugios laivybos požiūriu – pavojingas incidentas, tačiau būtent jo dėka vilniečiai pirmąkart daugiau išgirdo apie atkeliaujančią prieplauką. O išgirdę ėmė dairytis, ką prie naujojo savivaldybės pirkinio galėtų prišvartuoti. Paaiškėjo, jog išskyrus savo prieplauką jau turinčią senąją “Rygą” – daugiau nėra ką. Mažų laivelių keleiviams debarkaderis nėra pritaikytas: patys tuo įsitikinome, interviu pabaigoje mėgindami prieplaukon kopti iš “Zappa Frank” denio. Tikrai ne kiekvienas iškylauti trokštantis pasiryžtų tokiam akrobatiniam išbandymui. Net elementarus miestiečio noras nuo Baltojo tilto nusileisti prieplaukos link nėra lengvai įgyvendinamas: nei laiptelių, nei krantinės link vedančio takelio toje tilto pusėje nėra. Jei nepageidauji sukti plataus lanksto – prašom žemyn kabarotis apžėlusiais kranto sutvirtinimais.
Taip ir stūkso tuščia tvorelių saugoma prieplauka, nė per antrąjį savivaldybės skelbtą nuomos konkursą neradusi ja pasirūpinti sutinkančio šeimininko. Siūlyta kaina – vos litas už kvadratinį metrą per mėnesį, o bendras prieplaukos plotas – 179,2 kv.m. Kas toliau? S.Paukštys spėja, kad savivaldybei teks finansuoti įsigytos prieplaukos gaivinimą savo lėšomis. Nes pagrindinė problema, kodėl Neryje stinga laivų, visai ne prieplaukos, o seklus ir neprižiūrimas laivakelis. Menininko vairuojamas “Zappa Frank” per metus irgi jau spėjo paragauti Neryje tykančių pavojų. Laimė, pavykdavo išsisukti be žymesnių nuostolių ir variklio, užkabinus akmenis, keisti dar neteko.
Ar laivelyje yra šiuolaikinių žvejų itin vertinamas echolotas – prietaisas gyliui matuoti, kartu rodantis ir apačioje praplaukiančias žuvis? Vietoj atsakymo Saulius pakelia čia pat gulintį kelių metrų ilgio pagalį ir beda galu į dugną. Ištraukus pagal šlapios žymės ilgį orientuojamės: upės gylis šalia debarkaderio – metras, ne daugiau. Ant pagalio matyti daug pieštuku pažymėtų brūkšnių su datomis: “Dabar vanduo jau dvidešimčia centimetrų pakilo, o liepą išvis buvo pavojinga plaukti”, – tvirtina “Zappa Frank” savininkas.
Betgi motorlaiviu plaukdamas visąlaik priešais pagaliu nebadysi. Kaip pramoko skaityti Neries dugno “rašmenis”? “Daug išmokė seniai čia dirbantys “Rygos” laivavedžiai. Be to, pagal palydovines nuotraukas internete taip pat įmanoma orientuotis”, – pasakoja S.Paukštys. Vis dėlto, netgi pakilus vandeniui iš sostinės centro iki savo namų Aukštuosiuose Paneriuose, kur garaže saugiai žiemoja “Zappa Frank”, laivu nerizikuotų plaukti. “Kol upė neparuošta – iki pėsčiųjų tilto Vingio parke ir ne toliau” – nustato aiškią ribą. Taigi rudenį laivelis plukdomas priešinga kryptimi – į Valakampius, ten pakrantėje kraunamas į automobilinę priekabą ir namus saugiai pasiekia ant ratų.

Parodoje – mitologijos siužetai

“Zappa Frank” – vienintelis laivas Lietuvoje, pramogautojams kartu siūlantis ir profesionalo fotosesiją. Ar nesunku tuo pat metu laikyti vairą ir fotografuoti? “Matot, kiek čia tos vietos: nuotraukas galiu daryti nepakildamas iš vairininko kėdės”, – demonstruoja pašnekovas. Prie dviejų denyje esančių staliukų patogiai gali susėsti dešimties iškylautojų kompanija. Anot Sauliaus, ypač daug užsakymų sulaukta navigacijos sezono pradžioje, kol miestiečiai buvo išsiilgę žalumos ir saulės. Įsibėgėjus vasarai, norinčiųjų plaukioti sumažėjo, tačiau S.Paukštys to nesietų su tragiškomis laivų avarijomis Rusijoje : “Neris – nei Volga, nei Maskvos upė, nors srovė joje ir teka 7 kilometrų per valandą greičiu. Susidurti čia nėra su kuo, o tikimybė apsiversti plokščiam motorlaiviui labiau teorinė, nei praktinė”, – svarsto laivelio savininkas. Savo reikmėms “Zappa Frank” užsidirba, o per trejus ketverius metus turėtų grąžinti ir į jį sudėtas investicijas.
Pokalbio metu netyla telefonas: vienas po kito skambina Žirmūnuose esančios S.Paukščio fotostudijos klientai. Niekad nepagalvotum, kad iš pirmo žvilgsnio atostogaujančiame mieste “muilinių” klestėjimo laikais galėtų būti toks intensyvus fotomenininko paslaugų poreikis. Tačiau į “Fototeatrą” suka ir po ilgo nesimatymo susitikusios mokyklos draugės, ir varduvininkų kompanijos, ir jausmais trykštančios sužadėtinių porelės… Maža to – net vidurvasarį veikia pradedantiems fotografams skirti S.Paukščio kursai. Dešimties valandų paskaitų kaina – 300 litų.
“Pirmiausia, ką turi suprasti naujokai – kad jų matymas ir įgūdžiai, o ne geresnis aparatas lemia nuotraukų kokybę. Jeigu jūs rašytumėt auksine plunksna arba pačiu naujausiu kompiuteriu – ar straipsniai nuo to taptų geresni? Taip ir fotografijoje”, – dėsto pašnekovas.
Prieš keletą metų Saulius pristatė fotoalbumą “Lietuvos kariuomenė. Veidai”, kuriam nuotraukas kaupė misijose Afganistane bei Kosove. Ar šiuo metu lieka laiko panašiems kūrybiniams užmojams? Fotomenininkas neslepia, kad rengiasi autorinei parodai Nacionalinėje dailės galerijoje. Tačiau nutyla vos prasitaręs, kad jos tema bus susijusi su antikine mitologija. Galbūt regėsime šiuolaikinius dievus ir deives? “Galbūt”, – linkčioja Saulius. Vienintelė detalė, kurią pavyksta išpešti – kad dirbama ne studijoje, o “natūroje”.
Beje, menininkas prisipažįsta jau dešimtį metų pats nedaręs nuotraukų fotolaboratorijoje – kai prireikia, patiki šį darbą specialistams. O prireikia nedažnai, nes užsakovams paprastai įteikiamas kompaktinis diskas su įrašytomis fotografijomis. Būna kuriozų, kai klientai vėliau grįžta pas autorių pasipiktinę atspausdintų nuotraukų kokybe. “Tada tenka įrodinėti, kad broką padariau ne aš, o prastai savo darbą atlikusios laboratorijos”, – skėsteli rankomis S.Paukštys.
Tačiau skaitmeninės fotografijos laikais profesionalių laboratorijų lieka vis mažiau ir netrukus fotomenininkai gali būti priversti į jas sugrįžti. “Pats nespausdinau nuotraukų jau dešimt metų”, – neslepia pašnekovas.
Nesaugo jis atminčiai ir senų aparatų – nebent jie laikomi kaip “Fototeatrui” galintis praversti rekvizitas. Fotomenininko studijoje galite persikelti į prabėgusius amžius, pakeisti profesiją, sau būdingus įpročius ar tiesiog nustebinti save pavirtus “kažkuo kitu”.

Misterio Golovanovo kvapas

Pats S.Paukštys mūsų irgi nevengia stebinti. Prisiminkime F.Zappos biustą, pernai rudenį pastatytą Baltimorėje. Dar – jo darbą vyninėje, neilgai tegyvavusį meilės paštą ir naujausią šios idėjos antipodą – supuvusių kiaušinių, adresuotų Austrijos ambasadai, paštą. Internete už simbolinę 1 lito kainą siūlyta originali paslauga – rūpestingai įpakuoto kiaušinio persiuntimas lietuvius įskaudinusios šalies diplomatų buveinei. Kartu išsiunčiamas ir atvirukas su užrašu: “Misterio M.Golovatovo kvapas – Austrijai. Su geriausiais linkėjimais iš Vilniaus”.
“Ir kiek tų supuvusių kiaušinių pardavėte?” – teiraujuosi. “Lygiai dešimt. Toks jau lietuvių mentalitetas: visko bijoti ir niekam neužkliūti. Eilinį kartą pasirodėme bailių tauta”, – konstatuoja menininkas.
Po mėnesio, prognozuoja, įsižiebęs politinis konfliktas bus pamirštas: austrai atsiųs formalų atsiprašymą, ir tuo viskas pasibaigs. “O antrąsyk M.Golovanovas į Austriją tikriausiai nebevažiuos”, – įtaria Saulius.

Kai prieš gerą mėnesį Neryje, sostinės centre, prisišvartavo aukštyn upe pūškavusi motorinė valtis, krantinės namų gyventojams tai tapo savaitgalio įvykiu: po langais stovinčių laivų jiems jau seniai neteko regėti.

Tiesa, “prisišvartuoti” šiuo atveju – per skambiai pasakyta. Vyrai tiesiog nutaikė valties smaigalį į apžėlusią seklumą ir joje išlaipino vieną įgulos narį, kuris patraukė į artimiausią maisto prekių parduotuvę. Tą dešimtį minučių, kol ištroškę vyrai laukė gėrimų, Vilnius mūsų akyse per nago juodymą priartėjo prie Kopenhagos, Amsterdamo, Paryžiaus ir kitų Europos miestų, kurių gyventojams po langais stovintys laivai – įprastas reiškinys.

Vietoj prieplaukų – planai

Kol kas Vilniuje populiariausios vandens transporto priemonės – baidarės beigi pripučiamos valtys. Karštesniais savaitgaliais žemyn upe jos traukia ištisais karavanais.

Leonas Benetis, bendrovės “Barta”, šiuo metu valdančios penkis laivus, savininkas, tai aiškina labai paprastai. “Kateriais aklai, nepažįstant upės slenksčių, Vilniuje geriau neplaukioti – pernelyg daug sraigtų Neryje sudaužyta. Akmenys, srovės paplauti, Neryje turi polinkį “migruoti”. Todėl vieną dieną sėkmingai praplauki, kitą – imi ir užsikabini pačiame upės viduryje”, – aiškina vienintelio sostinėje laikomo keleivinio laivo – motorlaivio “Ryga” savininkas. Be to, tenka atidžiai stebėti vandens lygį, kuris dėl Vileikos vandens saugyklos Baltarusijoje veiklos gali kilti ir leistis net po 20–30 cm.

"Veido" archyvas

Nerimi galima paplaukioti šiuo laiveliu “Ryga”. Tai kainuoja 20 Lt

“Kodėl Neries vanduo pažiūrėti rudas, nors cheminiai tyrimai rodo, kad jis ganėtinai švarus? Todėl, kad srovė nuolat plauna ir neša su savimi gruntą bei žvyrą. Dėl šios priežasties brangiai kainuojantis upės gilinimas būtų beprasmiškas. Užtektų išvalyti sąnašas, pašalinti pavojingus akmenis ir nukasti vieną kitą laivybai trukdantį slenkstį”, – teigia laivybos praktikas.

Vilniaus miesto savivaldybė jau nuo Artūro Zuoko laikų puoselėja turistinio vandens kelio Neries upe gaivinimo projektą, kuriam buvo gauta ES struktūrinių fondų lėšų. Buvo parengta upės pritaikymo laivybai galimybių studija, numatytos tinkamiausios vietos prieplaukoms įrengti. Tačiau atliekant poveikio aplinkai vertinimo studiją sulaukta aplinkosaugininkų veto: jie tvirtino, kad išgilinus Neries vagą būtų sunaikinta dalis žuvų nerštaviečių ir saugomos floros.

“Tuomet į struktūrinius fondus grąžinome 228 tūkst. Lt, kuriuos jau buvome panaudoję prieplaukų detaliesiems planams rengti, ir atsisakėme projekto vykdymo. Tačiau detalieji planai liko. Dabartinė miesto valdžia palankiai vertina šio projekto perspektyvas”, – “Veidui” tvirtino Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Plėtros ir planavimo skyriaus vedėja Rūta Matonienė.

Pagal projektą “Turistinis vandens kelias Neries upe Vilniaus mieste” buvo numatyta sutvarkyti Žirmūnuose esantį Žiemos uostą ir įrengti šešias mobiliąsias prieplaukas, išdėstytas nuo Verkių vandens malūno iki parodų centro “Litexpo”. Projektas buvo vertinamas 12 mln. Lt.

Susisiekimo ministerijos Vandens ir geležinkelių transporto departamento direktorius Juozas Darulis sako, kad esminė panašių projektų klaida – siekis upę pritaikyti prie laivų, o ne laivus prie upės. Antrasis variantas atsieitų gerokai pigiau. “Jei projekte būtų buvęs numatytas upės valymas, o ne gilinimas, jo istorija galėjo susiklostyti visai kitaip”, – aiškina J.Darulis.

Aišku viena: Neryje didesnių laivybos infrastruktūros pokyčių artimiausiais metais tikėtis neverta. Viena kita naujovė atsiras nebent privačių entuziastų lėšomis. Pavyzdžiui, L.Benečio “Ryga” jau pasirengusi poilsiautojus plukdyti iki senojo Žvėryno tilto: tam su narų pagalba teko tris laivakelyje gulėjusius akmenis patraukti į šoną. Pasak bendrovės “Barta” savininko, galima būtų pratęsti maršrutą ir aukštyn upe iki Verkių malūno, bet tam jau tektų nukasti vieną praplaukti trukdantį slenkstį. O nuo Verkių malūno – ir Europos parkas ranka pasiekiamas… “Bet iš kur imti pinigų? Jei iš dešimties atėjusių keleivių surenku po 20 Lt, 42 litus iš gautų dviejų šimtų tenka atiduoti mokesčiams”, – aiškina L.Benetis.

Vis dėlto “Barta” šiuo metu statosi ir naują, specialiai Nerimi plaukioti suprojektuotą plokščiadugnį keleivinį laivą, kurio grimzlė tesieks 25 cm. Atrodo, kad ateityje laivų prie upės taikymo taisyklė virs kūnu.

Kulautuva džiaugiasi turistais

Maršrutų įvairovės sostinės gyventojai šiandien tegali pavydėti kauniečiams: neseniai iš senamiestyje esančios prieplaukos motorlaivis “Tolstojus” pradėjo Nemunu plukdyti iškylautojus Kulautuvon, o iš Petrašiūnų prieplaukos iki Rumšiškių ir Kruonio keleivius Kauno mariomis savaitgaliais plukdo motorlaiviai “Algirdas” ir “Nemunas”.

Vidaus vandens kelių direkcijos vadovas Gintautas Labanauskas neslepia, kad “Tolstojus” darbo dienomis direkcijai ir toliau tarnauja kaip farvaterio ženklinimo laivas. Tačiau sekmadieniais laivo įgulai tenka atlaikyti norinčiųjų išbandyti naują pramogą keleivių apgultį. Kadangi maršrutas dotuojamas Kauno miesto ir rajono savivaldybių, kelionės “Tolstojumi” iki Kulautuvos ir atgal bilietas kainuoja vos 10 Lt.

Pirmąjį sekmadienį iškylautojams Kulautuvoje siūlyta vienintelė pramoga – geranoriškai savo laiką aukojusio gido (vietos istorijos mokytojo) ekskursija po miestelio apylinkes, o po savaitės netoli prieplaukos juos pasitiko ir vietos verslininko įsteigta kavinė. Kulautuvos seniūnė Eglė Endrikaitė pasakoja, kad mąstoma ir apie suvenyrų kioskus, dviračių nuomos punktą, apie tinklinio aikštelę šalia kultūros namų. Kol viso to nėra, didžiausia dalis atplaukusiųjų su savo lauknešėliais pasklinda Nemuno pakrantėse arba keliauja į miestelio parką, kuriame įrengtos vaikiškos laipynės ir sūpynės. Bet kuriuo atveju sekmadieninis turistų srautas miesteliui išeis į naudą, nes šiukšlių pirmieji poilsiautojai paliko ne itin daug.

Tačiau į dotuojamą maršrutą kreivokai žiūri kiti laivybos paslaugas Kaune teikiantys verslininkai. Petrašiūnų prieplaukoje laikomų ir Kauno mariomis keleivius plukdančių motorlaivių savininkas kapitonas Rimantas Mažukna “Veidui” užsiminė, esą tokios dotacijos iškraipo rinką. Kelionės iki Rumšiškių bilietas kainuoja 17, iki Kruonio – 20 Lt. Laivas praplaukia Vieškūnų, Lašinių piliakalnius, Gastilionių atodangą, Mergakalnį, Pažaislio vienuolyną, stabteli prie Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės, kad keleiviai spėtų iš arti apžiūrėti 8,5 metro skersmens vamzdžius. Tuomet apsuka Paukščių salą ir grįžta atgalios, iš viso kelionėje įveikdamas maždaug 46 km atstumą.

Nemunas – kaip išmiręs

Kol kas geromis naujienomis negali nudžiuginti ir bendrovės “Nemuno linija”, valdančios vyresniems lietuviams puikiai pažįstamus “Raketų” tipo laivus “Aistė” ir “Kristė”, vadovas Alfredas Eitutis. “Aistė” jau gauna vieną kitą turtingesnių iškylautojų užsakymą, tačiau su jais be vargo susitvarko viena, todėl “Kristė” kol kas lūkuriuoja krante. Reguliarūs reisai iš Kauno į Nidą ir Klaipėdą taip ir liks prisiminimais, kol nebus rasta galimybių kompensuoti bent dalį šio maršruto keleivių vežimo išlaidų. Nedotuojamas bilietas iš Kauno į Klaipėdą vienam keleiviui turėtų kainuoti 150 Lt: pernelyg mažai atsiranda norinčiųjų tiek mokėti už gražius panemunės vaizdus.

Vis dėlto A.Eitutis džiaugiasi, kad miestiečiai dabar turi galimybę nuplaukti bent iki Kulautuvos. “Sekmadienį grįžom iš Nidos į Kauną ir stebėjomės: Nemunas aukščiau žemupio – kaip išmiręs. Jokio rimtesnio laivo pakeliui nesutinki. Tik praplaukdami Kulautuvą pagaliau išvydome “Tolstojų”, – atsiduso “Raketų” savininkas.

Prieš metus tai, kad valstybės investicijos į laivybą upėmis neatsiperka, savo tyrimo išvadose pabrėžė ir Valstybės kontrolė. 2007–2008 m. pagal Valstybinio turizmo departamento projektą “Nemuno trasos pilotinis išvystymas” buvo įrengta ir savivaldybėms perduota naudoti 17 prieplaukų, kainavusių apie 9 mln Lt. Tačiau puolę naudoti ES pinigų savivaldybių valdininkai pamiršo, kad prasmingos tik tos prieplaukos, prie kurių laivai gali priplaukti. O pagal įstatymus tuo pasirūpinti privalo ne Vandens kelių direkcija, bet prieplaukų savininkai, tai yra tos pačios savivaldybės, kurios gilinimo darbams neturi nei lėšų, nei priemonių.

Vis dėlto minėta direkcija kasmet išleidžia milijonus vandens kelių priežiūrai. Šįmet direkcijos biudžetas, G.Labanausko teigimu, sumažėjo nuo 10 iki 4 mln. Lt, todėl sunku užtikrinti garantinį laivakelių gylį.

Valstybinės vidaus vandenų laivybos inspekcijos 2010 m. birželio 1 d. duomenimis, šalyje užregistruota beveik 62,5 tūkst. vidaus vandenų transporto priemonių, tačiau beveik keturi penktadaliai jų – nesavaeigės, tai yra variklių neturinčios, priemonės.

Ką tai reiškia, “Veidui” vaizdžiai nupasakojo L.Benetis: “Pamatę Nerimi artėjantį motorlaivį, valtininkai ir baidarininkai sutrinka, nebežino, ką daryti. Moterys išsigandusios net klykti pradeda. Kad ateities lietuvių kartos nebijotų laivų, “Ryga” ketinančioms plaukti moksleivių grupėms siūlome susirinkti bent pusvalandžiu anksčiau: tada prieplaukoje pavedžiojame vaikus po laivą, papasakojame, kam koks prietaisas reikalingas ir svarbiausia – kokios upeivių gero elgesio taisyklės. Lietuviams tokio švietimo labai trūksta”.