Šmėkla klaidžioja po Europą – veltėdžiavimo šmėkla. Ne vienoje šalyje sklando idėjos apie garantuotas pajamas, kurias žmogus gauna tiesiog už tai, kad gyvuoja. Senovėje būta pagalvės mokesčio, dabar svarstoma apie pagalvės pajamas. Ar tu dirbi, ar nedirbi, tau vis tiek kažkiek priklauso – ir gauni.

Arūnas BRAZAUSKAS

Idėja iškelta, dėl jos netgi balsuojama. Pernai birželį Šveicarijoje referendumu buvo klausiama, ar skirti kiekvienam šalies piliečiui 2250 eurų per mėnesį, nepaisant to, ar jis dirba, ar yra bedarbis, ir po 580 frankus – kiekvienam vaikui iki 18 metų. Šveicarai pasiūlymą atmetė.

Užtat Suomijoje nuo 2017-ųjų pradžios prasidėjo bandymas. Burtais atrinkti bedarbiai, kurie iš valstybės gaus garantuotas minimalias pajamas be jokių konkrečių įsipareigojimų. Apie du tūkstančius žmonių gaus maždaug po 560 eurų per mėnesį. Iš jų nebus reikalaujama įrodyti, kad jie aktyviai ieško darbo. Taip norima ištirti, ar šie žmonės suras darbą greičiau nei tie, kurie gauna įprastas pašalpas.

Panašus mažesnio masto bandymas vyksta Nyderlanduose. Utrechto mieste ir jo apylinkėse (iš viso 19-oje savivaldybių) 250 piliečių kas mėnesį be jokių įsipareigojimų gaus po 900 eurų.

Tokių bandymų tikslas – ištirti socialinę elgseną ir supaprastinti socialinę rūpybą. Formalumai susitraukia iki minimumo. Garantuota išmoka vietoj įvairiausių pašalpų. Patvirtinai tapatybę – gavai pinigų.

Šveicarai, tikėkimės, tam kartui atmetė idėją ne dėl to, jog valstybė nesudurtų galų ar jai trūktų vadybinių išteklių, kad tokia sistema veiktų (valdininkų išties reikia mažiau). Nepritarimo motyvas – šveicarai vis dar tiki, kad kas nedirba, tas nevalgo. Užtat Irane, kur gyventojų skaičius artėja prie 80 mln., garantuotos pajamos įvestos 2010 m. Jomis pakeistos visokios socialinės išmokos.

Ar dar nepamiršome formulės – iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius? Prie žodžio „poreikiai“ prirašykime „minimalūs“ – perskaitysime tai, kas norėta visuotiniu mastu įgyvendinti Šveicarijoje ir daug mažesniais mastais jau įgyvendinama Suomijoje, Nyderlanduose, Akvitanijos regione Prancūzijoje, bandoma Indijoje, bandyta netgi Namibijoje (apie garantuotų pajamų geografiją galima sužinoti įvedus į naršyklę žodžius „basic income around the world”).

Minėta formulė yra Sovietų Sąjungoje nepastatytos komunistinės visuomenės principas. Pirmajame šio rašinio sakinyje „veltėdžiavimą“ pakeitę „komunizmu“, atkursime „Komunistų partijos manifesto“ pradžią. Kaip žinote, manifestą parašė Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas.

Garantuotų minimalių pajamų, arba pagalvės pajamų, idėja itin sena. Būta visuomenių, kurios taip ir tvarkėsi, pavyzdžiui, senovės inkai. Tačiau nereikia toli ieškoti. Didžiuma senovės Romos piliečių neturėjo nei turto, nei darbo. Kodėl jie nedirbo? Tebuvo ribotas „garbingų“ darbo vietų skaičius karyboje, valstybės tarnyboje, žemės ūkyje (tam reikėjo turėti žemės). Veltėdžiai piliečiai gaudavo nemokamą būstą, duonos iš valstybės aruodų, veltui lankydavo pramogų renginius. Jų šūkis – „Duonos ir žaidimų!“, o „negarbingus“ darbus dirbo vergai.

Didžiuma Romos gyventojų glaudėsi daugiabučiuose, labai panašiuose į tai, ką sovietmečiu vadino „chruščiovkėmis“. Tik Romos namus gal derėtų vadinti „neronkėmis“ pagal imperatorių Neroną, kuris po Romos gaisro nustatė tokių daugiabučių statybos standartus. Ten gyvenę laisvi, bet skurdūs piliečiai tetiko vaikams gimdyti – būsimiems legionieriams gausinti. Todėl buvo vadinami proletarais pagal žodį „proles“ – palikuoniai.

Vienas JAV profesorius „The New York Times“ išspausdintame straipsnyje rašė, kad pagalvės pajamos būtinos, nes tradicinė sąsaja tarp darbo ir pajamų sunaikinta. Johnas Pomfretas tai rašė 1964 m., kada gremėzdiški robotai tebuvo žaislai. Po pusės amžiaus robotai naikina darbo vietas kaip prieš kelis šimtus metų Anglijoje avys „valgė“ žmones (taip kalbėta apie pelningos avininkystės plėtrą).

Matyt, artimiausių dešimtmečių perspektyva tokia: robotai pinga ir ima konkuruoti su pigiomis darbo rankomis besivystančiose šalyse. Homo sapiens rūšies gyvūnai vis sunkiau randa nuolatinį darbą. Užtat niekas netrukdo jiems daugintis – ypač tuose kraštuose, kur visuomet stigo darbo vietų, podraug ir pajamų.