Asmeninio archyvo nuotr.

Europos Sąjungos atsinaujinančių energijos išteklių pramonė susiduria su kinų konkurencija, ir ne visada sąžininga. Tačiau vienos iš trijų ES vertikaliai integruotų saulės elementų ir modulių gamintojų, prekės ženklo „SoliTek“, priklausančio „BOD Group“ įmonių šeimai, vadovas ir valdybos pirmininkas Vidmantas Janulevičius sako, kad europiečiams reikia stiprinti stuburą ir išlaikyti inovatyvių technologijų kūrimą. Jei neišlaikysime atsinaujinančių energijos išteklių pramonės, neturėsime ir inovacijų šioje srityje.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

– Kokiose būtent rinkose „BOD Group“ susiduria su kinų konkurencija?

– Konkurencijos su kinais mes nebijome, jei ji sąžininga, taisyklės visiems lygios. Nevertėtų pamiršti, kad europiečių pažanga gerokai didesnė, mūsų aplinkosaugos reikalavimai tris keturis kartus aukštesni. Kita vertus, situacija dėl Kinijos labai dviprasmiška: valstybė subsidijuoja perspektyvias veiklas vien tam, kad jas užimtų ir išstumtų kitas valstybes. Kinija, bandydama išvengti vidinės rinkos burbulo, skatina eksportą ir dempinguoja kainas. Taigi mums ES lygiu reikia ne bijoti kinų, o gebėti atskirti sisteminį bandymą žlugdyti vietinę pramonę nuo įprastos konkurencijos.

– Kokią išeitį siūlytumėte Lietuvos gamintojams?

– Valstybės turėtų kovoti su nesąžininga konkurencija. Jeigu Lietuva praras dabartines pozicijas inovatyvių technologijų pramonėje, neliks ir tų pačių mokslinių tyrimų. Šiandien Europoje esame pažangūs (tiek energetikos, tiek optikos sektoriuose), tačiau kinai daro viską, ir ne visada sąžiningai, kad situacija keistųsi, todėl turime ginti savo pozicijas.

Mes galime gaminti išskirtinį didelės pridėtinės vertės produktą už atitinkamą kainą.

Iš kitos pusės, konkuruoti su Kinija neturėtume galimybių gamindami standartinius saulės modulius, kaip tai daro kinai. Tačiau vykdyti individualius ir nestandartinius užsakymus, kuriems didžiulės Azijos gamyklos nepritaikytos, yra išeitis tokioms mažoms šalims kaip Lietuva. Mes galime gaminti išskirtinį didelės pridėtinės vertės produktą už atitinkamą kainą.

– 80 proc. savo pagamintos produkcijos eksportuojate. Kokios rinkos šiuo metu jums prioritetinės?

– Mūsų tikslinė rinka yra Europos šalys, nes čia suprantama kokybės ir pažangos reikšmė. Tačiau žvilgsnis krypsta ir į Aziją, nes ten daug didesnis mastelis. Be to, mūsų gaminami moduliai daug atsparesni esant sudėtingoms klimato sąlygoms. Kalbu apie Malaiziją, Indiją, kitas Pietryčių Azijos šalis. Minėtuose regionuose plėtojame keturis projektus. Taip pat mums įdomi Turkijos rinka.

Jei kalbėsime apie Lietuvą, nors saulėtumas ša­lyje yra pakankamas, vis dėlto lygindami su Ma­laizija matysime 50 proc. skirtumą (Lietuvoje per metus 1 kvadratinis saulės modulio metras sugeneruoja 1 tūkst. kilovatvalandžių, Malaizijoje –1,4–1,5 tūkst. kilovatvalandžių).

– Ar tiesa, kad Malaizijoje dirbate su valstybinės reikšmės projektais?

– Buvo nuspręsta, kad Malaizijos vyriausybė drauge su mumis investuos į naujos saulės modulių gamyklos statybą, tačiau kritus naftos kainoms šiuos planus teko atidėti. Ši šalis smarkiai priklausoma nuo naftos (70 proc. BVP sudaro dujų ir naftos eksportas). Vis dėlto Malaizijos vyriausybė leido mums įrengti pusantro hektaro ploto dydžio jėgainę. Per metus mūsų jėgainė sugeneravo 8 proc. daugiau energijos nei analogiška visame pasaulyje žinomo japonų gamintojo jėgainė. Taigi mūsų produktai tikrai konkurencingi pasauliniu mastu.

Dar po kelių savaičių mūsų konteineriai bus pristatyti į valstybinį Malaizijos universitetą, užsiimantį saulės energetika. Kartu su Lietuvos Res­publikos aplinkos ministerija pagal Aplinkos kaitos programą žadame įrengti ant universiteto stogo dvi naujausios kartos bandomąsias jėgaines. Prie jų bus suteikta prieiga visiems universiteto studentams. Rašydami darbus jie galės palyginti mūsų modulių duomenis su kitų gamintojų modulių rodikliais.

Kita Lietuvos Vyriausybės remiama jėgainė bus įrengta Malaizijos uoste ant didžiulės garo turbinos, kur didžiausias juodųjų nuosėdų kiekis, drėgmė, sūrus vanduo ir kaitri saulė. Jėgainė bus įrengta virš anglies transportavimo juostos tiesiai į katilinę, kur pačios kenksmingiausios sąlygos. Tokia vieta pasirinkta neatsitiktinai. Mes norime parodyti, kad net tokiomis sąlygomis mūsų saulės mo­duliai praranda mažiau generacijos efektyvumo nei gaminami mūsų konkurentų.

Naujausias mūsų projektas, 10 megavatų jėgainė, turėtų startuoti kitų metų žiemą buvusiose ne­naudojamose šachtose. Tai bus plūduriuojantys moduliai, įrengti užlietose šachtose, kur vanduo nenaudojamas, nes nešvarus. Išnaudosime negyvenamas vietoves elektros energijos gamybai. Visa tai darome tam, kad galėtume padidinti Lietuvos eksportą į Malaiziją.

– Pastaruoju metu sulaukėte nemažai Lietuvos teisėsaugos institucijų dėmesio. Buvo atliekami tyrimai dėl ES lėšų panaudojimo. Tai rimtas smūgis įmonės įvaizdžiui.

– Gaila, tačiau šiandien dar tenka susidurti ne tik su kinų dempingu tarptautinėse rinkose, bet ir su bandymu žlugdyti verslą, siekiant jį vėliau užvaldyti, bandant įtraukti Lietuvos teisėsaugos institucijas. Reikia pasakyti, kad jose dirba daug sąžiningų pareigūnų, kurie nepasidavė nešvariems žai­dimams, spaudimui ir atlikę išsamius tyrimus by­las nutraukė. Žinoma, skaudu, kad tokiais bū­dais bandoma žlugdyti įmonę.

Per visą tą laiką patyrėme nuostolių. Dėl tendencingos informacijos viešinimo per vieną žiniasklaidos kanalą nutrūko mūsų įmonės derybos su didele Turkijos įmone (šioje šalyje planavome statyti gamyklą). Dėl atliekamų tyrimų ir spaudoje nuolat pasirodančių pranešimų užsienio partneriai atsisakė bendro projekto. Patyrėme nuostolių mes, o ir valstybė negavo pajamų iš eksporto.

Patyrėme nuostolių mes, o ir valstybė negavo pajamų iš eksporto.

Mano vertinimu, tokia situacija nėra normali. Perspektyvios verslo sritys traukia kai kurias interesų grupes ne visai sąžiningai dalyvauti, bandyti perimti šiuos verslus. Labai svarbu, kad mūsų valstybė ne tik sugebėtų apginti savo verslo interesus užsienyje, bet ir neleistų verslo grupėms bandyti įtraukti į nešvarius žaidimus valstybės institucijų.

– Kalbate apie verslui daromą žalą?

– Taip. Vieną dieną sulaukiame valstybinių paskatinimų plėtoti aukštųjų technologijų verslą, kitą – prokurorai pradeda nesibaigiančius tyrimus, ir nors jokių nusikaltimo požymių mūsų veikloje nenustatoma ir įtarimai panaikinami, žala verslui jau padaryta.

Sužlugdyti verslą labai paprasta: pakanka pradėti bylą, ir visuomenės akyse įmonė jau pasmerkta, atitinkamai sureaguoja finansinės institucijos: stabdomas finansavimas, bankai nebeduoda pa­skolų arba griežtina sąlygas. Tai tiesiausias kelias į įmonės nustekenimą ir bankrotą.

Panašių atvejų Lietuvoje ne vienas ir ne dešimt – tokiu būdu perimtos ir sėkmingos energetikos įmonės, ir statybų bendrovės, ir pan. Žinoma, to­kios kovos vyksta ir Vakarų pasaulyje, skirtumas tik tas, kad ten valstybės institucijos neįpainiojamos. Jos mato, kad tai vidinės verslo kovos, ir įtraukti jas į tas kovas nėra taip paprasta.

– Galbūt bėda, kad Lietuvos teisinė sistema stokoja gerosios praktikos, kaip elgtis esant panašiai situacijai?

– Norėtųsi, kad teisėsaugos institucijos, prieš imdamosi veiksmų, paanalizuotų galimas finansines pasekmes valstybei, įmonei ir nuspręstų, ar pakankamai svarūs įrodymai tyrimui pradėti. Štai Jungtinėje Karalystėje egzistuoja nerašyta taisyklė: jei įmonė perkopusi 100 mln. svarų apyvartą, bet koks ieškinys prieš ją svarstomas generalinio prokuroro. Skaičiuojama, kokią žalą šis tyrimas gali padaryti valstybei, kokio svarumo įrodymai.

Mano nuomone, didžioji dalis Lietuvos verslo įmonių, ypač didesnių, kuriančių itin didelę pridėtinę vertę valstybei, norėtų, kad teisėsaugos sistema ir teisinis jos reglamentavimas būtų pagerintas. Juk susvyravus pasitikėjimui įmone smukdomas jos įvaizdis partnerių akyse, gali imti bėgti darbuotojai. Kas nuo to kenčia? Ta pati Lietuva: kuo daugiau kenčia verslas, tuo mažiau mokesčių sumokama, tuo mažiau eksportuojama, tuo prasčiau atrodo Lietuvos rodikliai.

– Viena stipriųjų jūsų įmonių grupės pusių ta, kad nuolat bendradarbiaujate su mokslu ir jaučiate naujausių mokslinių tyrimų pulsą. Ar sunku išlaikyti lyderių pozicijas?

– Pasaulis apie mūsų įmonių grupę sužinojo kaip apie atsinaujinančių išteklių energetikos lyderę, ir tai buvo nauja veiklos rūšis visame šiame regione. Šiuo metu esame vieni iš trijų vertikaliai integruotų gamintojų ES, pirmomis pozicijomis dalijamės su kolegomis vokiečiais ir prancūzais. Gaminame saulės elementus ir modulius vienoje vietoje. Tai be galo perspektyvi sritis. Tikėtina, kad būtent sau­lės energetika per artimiausius 50 metų iš­stums daugelį kitų energijos šaltinių. Norint tuo įsitikinti pakanka peržiūrėti istoriją, per kurią saulės energetikos kainos mažėjo šešis kartus. Ši tendencija išliks ir ateityje, taigi tradicinei energetikai bus gana didelė konkurencija.

– Baltijos šalyse duris atvėrusi naujos kartos individualizuotų progresinių lęšių gamykla – vienintelė tokia šiame regione. Kodėl nusprendėte investuoti į šį sektorių?

– Žmonių regėjimui silpstant, prastai matančiųjų gretos kasmet vis gausesnės, todėl mums tai atrodė perspektyvi sritis. Turime preciziškiausią įrangą rinkoje, kiekvienam žmogui gaminame individualius lęšius, kurių receptus gauname tiesiai iš optikų. Kaip gamintojai, būdami taip arti klientų, galime daug lanksčiau reaguoti į jų poreikius ir konkuruoti su žinomiausiomis pasaulio gamyklomis.

– Rinkoje buvote vieni pirmųjų kompaktinių diskų gamintojų. Esate bene vieninteliai, kurie sėkmingai persiorientavo. Kaip jums pavyko laiku suprasti, kad šie diskai baiginėja savo erą, ir nukreipti žvilgsnį kitur?

– Pirmasis lietuviškas kompaktinis diskas, kurį mūsų gamykla pagamino dar 1998 metų gale, buvo Virgilijaus Noreikos ir Luko bendrai atliekamas kūrinys „Laikas“. Tačiau šiandien, atrodo, kompaktinių diskų ir jų gamintojų laikas iš tiesų suskaičiuotas. Pajutę, kad tokių laikmenų karta jau į pabaigą, išsikėlėme uždavinį pritaikyti įgytas ir sukauptas žinias, taikant naujausias technologijas, naujose veiklos srityse, pavyzdžiui, saulės energetikos. Esu laimingas, kad pavyko suburti komandą, kuri supranta tokio darbo specifiką ir geba mūsų sukurtas inovacijas pritaikyti masinėje gamyboje.

– Trečdalį viso darbo laiko praleidžiate keliaudamas, komandiruotėse. Ar nepritrūkstate laiko sau?

– Nuosavame versle dirbti aštuonias valandas per parą gali tik tada, kai nebevyksta įmonių plėtra. Galbūt kada nors toks laikas ateis ir man, bet šiandien kasdienybė yra labai dinamiška. Tik taip spėjame koja kojon su technologijų tėkme. Ne veltui esu pelnęs didžiausio įmonės optimisto nominaciją. Ji mane ir gąsdina, ir kelia nerimą. Juk optimistas tolygu tikrovę per gerai vertinančiam asmeniui. Keista, bet per 27-erius aktyvios veiklos versle metus optimizmo dar liko.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA