Politika. Painūs B.Netanyahu rinkimų pažadai Izraeliui ir visam pasauliui verčia manyti, kad teigiamų pokyčių nebus dar ilgai.

Naujai kadencijai perrinktas Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu jau spėjo išsižadėti pareiškimo, esą kategoriškai atmeta dviejų valstybių – Izraelio ir Palestinos bendro egzistavimo idėją. Pareiškęs, esą pasikeitė ne jo politika, o politinė realybė, jis pridūrė nenorįs tik vienos valstybės, tačiau tam, kad taikiai egzistuotų abi, reikia, jog pasikeistų aplinkybės. Toks pėdų mėtymas, be jokios abejonės, supykdė tiek B.Netanyahu šalininkus, tiek oponentus. Kairiosios bei centro politinės jėgos suabejojo B.Netanyahu nuoširdumu siekti taikaus sprendimo. Dešiniosios pakraipos politikai suabejojo ką tik pareikštu ir vėl paneigtu jo pasiryžimu laikytis naujai deklaruotos radikalios linijos.

Nors daugybė analitikų ne tik Izraelyje, bet ir visame pasaulyje tokį premjero blaškymąsi aršiai kritikuoja, o jį patį vadina melagiu ir parsidavėliu, toks permainingas elgesys, ko gero, buvo kruopščiai suplanuotas ir galiausiai išeis B.Netanyahu į naudą. Jei tai ir nesustiprino jo, kaip politiko, reputacijos, tai bent išplėtė galimų koalicijos partnerių ratą ir privertė tiek centristus, tiek dešiniuosius būti lankstesnius.

Be to, B.Netanyahu aiškiai parodė, kad konfliktas ir toliau nebus sprendžiamas, o dabartinė padėtis bus išlaikyta dar ilgai. Juk jeigu konfliktą būtų įmanoma išspręsti, tai būtų padaręs kuris nors kitas Izraelio premjeras ar pats B.Netanyahu ankstesnės kadencijos metu. Tačiau to nepadarė niekas, nes puikiai suprato, kad dvi valstybės – labai šaunu, bet Izraeliui parankiau kankintis su tokia situacija, kokia yra dabar, negu ją dar labiau pabloginti (žinoma, ne palestiniečiams, o sau).

Teoriškai dviejų valstybių sprendimas, reiškiantis suverenios ir demokratiškos palestiniečių valstybės susikūrimą, galėtų būti įgyvendintas arba pasiekus susitarimą, arba Izraeliui vienašališkai pasitraukus iš okupuotų teritorijų. Pastarasis bandymas būtent taip išspręsti konfliktą JAV iniciatyva vyko 2013–2014 m. Derybos žlugo vos prasidėjusios. Oficialiai jos buvo suspenduotos Izraelio, kurio netenkino, kad į sudarytą palestiniečių vienybės vyriausybę, be politinės partijos „Fatah“, buvo įtraukta ir organizacijos „Hamas“ atstovų.

Tačiau svarbesnė nei oficialioji priežastis buvo ta, kad nepavyko išspręsti kelių esminių klausimų: arabų pabėgėlių iš Izraelio užimtų teritorijų grįžimo atgal, taip pat abiem šalims priimtinos sienos nustatymo, kurį apsunkina Vakarų Krante, nepaisant palestiniečių ir tarptautinės bendruomenės protestų, tebevykstanti žydų naujakurių gyvenviečių plėtra.

Kaip ne kartą yra sakęs vyriausiasis palestiniečių derybininkas Saebas Erakatas, neįmanoma turėti ir taikos, ir nausėdijų – tai du nesuderinami dalykai, iš kurių galima pasirinkti tik vieną.

Be to, neišsprendžiamas atrodo ir Jeruzalės padalijimo ar nedalomumo klausimas. Mat Rytų Jeruzalę, iki 1967 m. priklausiusią Jordanijai, palestiniečiai norėtų matyti savo valstybės sostine, o Izraelyje 1980 m. priimtas Jeruzalės, kaip sostinės, nedalomumą patvirtinantis įstatymas, ir nė viena pusė neketina nusileisti. Nors egzistuoja teorinė galimybė Izraeliui iš palestiniečių teritorijų pasitraukti vienašališkai, to daryti jis, savaime suprantama, neketina, teisindamasis „Hamas“  sustiprėjimo grėsme.

Yra dar viena, tarptautinės bendruomenės ignoruojama, išeitis, apie kurią Izraelyje tyliai kalbama pastaruosius 20 metų, – tai palestiniečių deportavimas į Jordaniją, kur būtų sukurta nauja palestiniečių valstybė. Tačiau net ir pačiam Izraeliui (ką jau kalbėti apie palestiniečius) tai neatrodo ideali išeitis, nes palestiniečių ištrėmimas reikštų gerokai išsiplėtusias sienas, už kurių atsidurtų Izraeliui nedraugiškos jėgos, mat į Jordaniją išvaryti palestiniečiai greičiausiai ieškotų sąjungininkų – kad ir tarp vadinamosios „Islamo valstybės“ kovotojų.

Kitas konflikto sprendimas – B.Netanyahu ką tik priminta vienos valstybės dviem tautoms galimybė. Faktiškai tai reikštų Vakarų Kranto aneksiją, tačiau taip pat – pilietinių ir politinių teisių suteikimą palestiniečiams (pavyzdžiui, balsavimo, teisės laisvai keliauti po Izraelį).

Tiesa, nei tarptautinė bendruomenė, nei dauguma žydų ar palestiniečių vienos valstybės sukūrimo tinkama išeitimi nelaiko. Vieni įsikibę laikosi 1947 m. Jungtinių Tautų priimtu padalijimo planu, kiti baiminasi žydiškos tapatybės praradimo, treti – paprasčiausios aneksijos be jokių politinių ir pilietinių teisių.

Taigi nė viena išeitis nėra iki galo tinkama, tad padėtis be išeities tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį. Skirtumas tas, kad Izraelis patiria vis didesnį tarptautinį spaudimą, o analitikai pastaruoju metu sunkiai besiklostančius Izraelio ir JAV santykius vis dažniau pavadina izoliacija.

Štai JAV prezidentas Barackas Obama net nesuskubo B.Netanyahu pasveikinti su pergale, o prieš tai atsisakė susitikti su B. Netanyahu per šio vizitą Vašingtone. Negana to, po B.Netanyahu Kongrese tada pasakytos kalbos B.Obama Izraelio politiką išvadino teatru.

Izraelis irgi neatsilieka: nors oficialiai deklaruojamas siekis rasti išeitį iš konflikto su palestiniečiais, Švedijos sprendimas praėjusiais metais pripažinti Palestinos valstybingumą ~de jure~ sulaukė Izraelio įniršio – iš Švedijos net buvo atšauktas Izraelio ambasadorius.

Beje, galimybę pripažinti Palestinos valstybingumą svarsto ir Prancūzija: Senate praėjusių metų pabaigoje buvo priimta rezoliucija, raginanti Prancūziją pripažinti Palestinos valstybę ir nedelsiant atnaujinti palestiniečių bei Izraelio taikos derybas. Panašius dokumentus Europoje yra priėmusios ir Airija, Didžioji Britanija bei Ispanija.

Matyt, daug vilčių dėl konflikto sprendimo buvo siejama ir su rinkimais, kuriuose B.Netanyahu pergalė dar ne taip seniai nebuvo numatoma, o sąmokslo teorijų mėgėjai tikino, kad tarptautinė bendruomenė pačiam B.Netanyahu darė didžiulį spaudimą trauktis iš valdžios aukštumų.

Kalbėdamas viešai prieš pat rinkimus ministras pirmininkas neatrodė labai užtikrintas savo pergale ir net pripažino, kad esama pavojaus, jog tauta jo neperrinks, o iš dalies taip nutiks dėl stipraus tarptautinio spaudimo. Omenyje jis greičiausiai turėjo užsienio šalių finansuojamus judėjimus, kurie siekė valdžios pasikeitimo bei rėmė prieš rinkimus suformuotą opozicijos centro kairiųjų partijų aljansą Sionistų sąjungą, kurią likus mažiau negu savaitei iki rinkimų B.Netanyahu dešinioji partija „Likud“ lenkė vos 5 proc.

Dvi didžiausios šio aljanso politinės jėgos – Izraelio darbo partija ir „Hatnuah“ – ne tik žydams, bet ir tarptautinei bendruomenei siuntė signalą apie ketinimą ieškoti palestiniečių konflikto sprendimo ir neprileisti prie valdžios B.Netanyahu. Pavyzdžiui, jos buvo sutarusios, kad jeigu joms pavyks užsitikrinti pakankamai balsų vyriausybei formuoti, pirmus dvejus metus ministro pirmininko pareigas eis Darbo partijos pirmininkas Isaacas Herzogas, o kitus dvejus – „Hatnuah“ lyderė, teisingumo ministrė Tzipi Livni.

Ji rinkimų kampanijos metu pasisakė už būtinybę nedelsiant pradėti aktyvias derybas su palestiniečių prezidentu Mahmoudu Abbasu, o pagrindinė jos kampanijos ašis buvo B.Netanyahu kritika. „B.Netanyahu nepavyko ne tik derėtis, bet net ir atsisėsti prie derybų stalo“, – sakė T.Livni.

Tačiau prie šio stalo artimiausiu metu neteks pasėdėti ir jai. Daugiau įtakos po rinkimų neįgis ir liberalų partija „Meretz“, pasisakanti už kuo greitesnį konflikto sprendimą einant kompromisų keliu, bei arabus ir žydus vienijanti komunistinė partija „Hadash“ – jos gavo vos po kelias kėdes 120 vietų Knesete.

Beje, ne ką daugiau vietų gavo ir visiškai priešingų pažiūrų politikai. Pavyzdžiui, radikalios nausėdijas plėsti propaguojančios, ortodoksų remiamos partijos „Habayit Hayehudi“ ir „Ihud ha-Leumi“ kartu gavo tik dešimt vietų.

Rima Janužytė

Ar B.Netanyahu gali išspręsti Izraelio ir palestiniečių konfliktą?

NE:

Lisa Goldman, analitikė, Naujosios Amerikos fondo Izraelio-Palestinos iniciatyvos direktorė

Ne kas kitas, o būtent B.Netanyahu iš esmės pakeitė derybų eigą, 2009-aisiais M.Abbasui pateikęs naują sąlygą: pripažinti Izraelį kaip žydų valstybę. Tai buvo visiškai nauja sąlyga, kurios nebuvo jokiose ankstesnėse derybose. O dėl tariamo pakto tarp „Hamas“ ir PIO (Palestiniečių išsivadavimo organizacijos) – tokio dalyko net nėra. B.Netanyahu pats tai išsigalvojo. Žinoma, jo argumentai labai įtikinantys, ypač kai jis juos pagražindamas dėsto JAV žiniasklaidai ir atsakinėja į banalius jos atstovų klausimus.

Izraelis Vakarų Krantą yra okupavęs jau beveik 50 metų, dešimtmetį vykdoma Gazos blokada, ir neatrodo, kad viena ar kita artimiausiu metu pasikeistų. Tokia situacija negali būti tvari. Izraelio kontroliuojamoje teritorijoje gyvena daugiau nei 13 mln. žmonių, bet tik 8 mln. turi balsavimo teisę. B.Obamos administracija turėtų nustoti apsimetinėti, kad nemato, jog B.Netanyahu meluoja. Geriausia, ką ji galėtų padaryti, – tai paskelbti jį ~persona non grata~.

TAIP:

Davidas Francis, „Foreign Policy“ analitikas

Nepaisant savo kietos retorikos, B.Netanyahu yra vienintelis Izraelio lyderis, kada nors pasirašęs formalų susitarimą su palestiniečiais: 1998-aisiais tuometis premjeras B.Netanyahu ir Yasseras Arafatas priėmė ~Wye~ upės memorandumą (~Wye River Memorandum~), pagal kurį buvo numatyta išplėsti palestiniečių kontrolę Vakarų Krante ir Gazoje. Daug žydų naujakurių ir dešiniojo sparno politikų iki šiol nėra jam to atleidę, ypač dėl to, kad minėta sutartimi palestiniečiams buvo suteikta daugiau įtakos Hebrone – viename švenčiausių judaizmo miestų.

Tiesa, pastaraisiais metais B.Netanyahu vykdo visiškai kitokią politiką. Jam būnant premjeru žlugo JAV valstybės sekretoriaus inicijuotos derybos dėl taikos proceso atnaujinimo.