Įžvalgos. Kas bendra tarp dviejų Nobelio literatūros premijos laureatų – Thomo Manno ir šiemet pasaulį palikusio Günterio Grasso?

Pasak literatūros istoriko Axelio E.Walterio, abu juos sieja ne tik faktas, kad prestižiniu apdovanojimu rašytojai buvo pagerbti už savo pirmuosius stambius kūrinius – romaną „Budenbrokai“ (1901) ir novelę „Skardinis būgnelis“ (1959). Thomą Manną ir Günterį Grassą sieja ir bekompromisė pilietinė pozicija. Abu jie manė, kad kūrėjas savo auditorijai turi būti intelektualinis ir moralinis vedlys, drąsiai pasisakantis aktualiais pilietinio bendrabūvio klausimais.

Tokiu kampu į du didžiuosius praėjusio šimtmečio Vokietijos kūrėjus buvo pažvelgta birželio 6-ąją Nidoje vykusiame renginyje. Saulėtą pavakarę Thomo Manno memorialiniame muziejuje skaityta paskaita, sutraukusi gausų ir, kaip įprasta, tarptautinį klausytojų būrį, buvo skirta T.Manno gimimo 140-osioms metinėms. Šia proga prie prof. A.Walterio išvados būtų galima pridurti: G.Grassą ir T.Manną sieja dar ir tai, kad abudu praėjusio šimtmečio literatūros korifėjai yra kelis kartus lankęsi Nidoje: T.Mannas tarpukariu, G.Grassas – daugiau kaip prieš dešimtmetį.

Pasaulyje nedaug vietų, tiesiogiai susijusių su T.Manno gyvenimu bei veikla ir puoselėjančių jo palikimą. Rašytojo gimtajame Liubeke nuo 1993 m. veikia Heinricho ir Thomo Mannų centras Buddenbrookų namų literatūros muziejuje. Ciuriche, Šveicarijoje, kurioje Nobelio premijos laureatas prieš 60 metų mirė, jo palikimą saugo Thomo Manno archyvas, įsteigtas Šveicarijos technologijos institutui paties rašytojo perduotų dokumentų pagrindu. Ten, Ciuriche, pirmųjų T.Manno mirties metinių dieną, buvo įsteigta Ciuricho Thomo Manno draugija, kurios vokiškas analogas Liubeke įkurtas tik 1965 m.

Trečioji vieta, kurioje Nobelio premijos laureatas praleido dalį savojo gyvenimo ir kuri populiarina jo palikimą, yra Lietuvoje. Tai Thomo Manno kultūros centras ir memorialinis muziejus, prieš dvidešimt metų įsteigti Kuršių nerijoje. Dvi po vienu stogu veikiančios institucijos įkurtos 6 km nuo dabartinės Lietuvos ir Rusijos sienos, Skruzdyne vadinamoje Nidos miestelio dalyje, ant vadinamojo Uošvės kalno, 1930 m. paties rašytojo už Nobelio literatūros premijos pinigus – 200 tūkst. reichsmarkių – pastatytame vasarnamyje. Kultūros centro ir memorialinio muziejaus įkūrimas Lietuvoje T.Manno palikimo ir idėjų sklaidai suteikė visiškai naują impulsą, palyginti su dar iki jų įsteigimo pradėjusia veikti Lietuvos Thomo Manno draugija.

Pats faktas, kad Thomo Manno draugija Lietuvoje atsirado pačiais pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, rodo, kad rašytojo kūryba, idėjos ir netgi pilietinė pozicija jau tuomet, prieš 25 metus, buvo suvokiama kaip inspiracijos šaltinis jaunai demokratijai. Tai neturėtų stebinti. Nors per Pirmąjį pasaulinį karą T.Mannas angažavosi šovinistinėms idėjoms, šlovindamas karą kaip priemonę Vokietijos įtakai išplėsti, trečiajame dešimtmetyje jis stojo ginti demokratijos ir humaniškumo.

Tai vertybės, nuo kurių rašytojas nenusisuko iki pat gyvenimo pabaigos. Trečiajame dešimtmetyje jis kritikavo vokiškumą, suvokiamą siaurai nacionalistiškai, tikindamas, kad tai pirmiausia esti pilietiškumas, humaniškumo, žmogaus ir jo idėjos gynimas. Nacionalistinius šūkius pasitelkusią, vieną Vokietijos piliečių dalį – žydus užsipuolusią nacių partiją, 1930 m. tapusią antrąja pagal dydį Vokietijos reichstage, Berlyne jis viešai sukritikavo, išvadindamas nacius barbarais. Per Antrąjį pasaulinį karą BBC transliavo nacionalsocialistų režimą ir pačių vokiečių elgesį toliau kritiškai vertinusius T.Manno radijo kreipimusis į vokiečių tautą. T.Mannas vienas pirmųjų prabilo apie kolektyvinę vokiečių kaltę už tai, kad išrinko valdžion antidemokratinius radikalus. 1938 m., atvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, per spaudos konferenciją rašytojas pareiškė: „Vokietija tenai, kur esu aš. Manąją vokiečių kultūrą aš turiu savyje.“ Suprask, kur manęs nėra, ten nėra ir Vokietijos, – vėl kritikavo atmosferą nacių uzurpuotoje Vokietijoje T.Mannas.

Demokratija ir humanizmas – vertybės, kurioms puoselėti ir buvo įkurtas Thomo Manno kultūros centras Nidoje. Jo steigimo projekte skaitome: „Galima sakyti, Thomo Manno vardas yra tapęs raktu, atveriančiu daugelio įsitikimų ir tautybių žmonių širdis, skatinančiu juos daugiau sužinoti ne tik apie patį autorių, bet ir vienas apie kitą.“ Centro steigimo iniciatoriai rašė: „Manome, kad Manno kūryboje akivaizdus humaniškumas turi būti vedančiuoju naujojo Thomo Manno kultūros centro principu. Kitaip tariant, centras turi tapti vieta susitikimams, stimuliuojantiems kontaktus tarp skirtingų įsitikinimų ir skirtingo išsilavinimo asmenų, taip prisidedant prie abipusio supratimo ir tarpregioninių bei „paribio“ kultūrų pažinimo, įgyvendinamo įvairiausiomis formomis.“

Thomo Manno kultūros centrui įsteigti to meto sąlygomis reikėjo atskiro Lietuvos Vyriausybės nutarimo. 1995 m. rugsėjį Adolfo Šleževičiaus vadovaujamas Ministrų kabinetas leido Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Neringos savivaldybei ir Klaipėdos universitetui įkurti vieną pirmųjų šalyje ne pelno siekiančių organizacijų, kurios steigimas tapo bendru lietuvių ir vokiečių organizacinių bei finansinių pastangų rezultatu.

Nuo pat pradžių centras nukreipė savo veiklą daugiausia į tarptautinių konferencijų organizavimą ir edukacinius renginius, skirtus Baltijos jūros regiono jaunimui. Juose diskutuota apie atsakomybę, demokratiją, abipusius vertinimus ir tautinius mitus bei stereotipus, tradiciją ir tapatybę. Šiuose renginiuose buvo gilinamas tarpusavio supratimas, mezgėsi pirmosios jaunųjų mokslininkų tarptautinės pažintys.

Organizuoti tokio pobūdžio renginius centrui padėjo bendradarbiavimas su gausiu partnerių būriu. Nuo 1996 m. centras tapo savojo krikštatėvio – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (tuo metu Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centras) kasmetinių konferencijų vieta. Darbą su studentais ir doktorantais leido organizuoti bendradarbiavimas su „Borussia“ draugija Olštyne, Herderio institutu Marburge, Baltijos jūros akademija (~Ostsee-Akademie~) Liubeke ir jos veiklą pratęsusia Baltijos akademija (~Academia Baltica~) Sankelmarke. Per šią akademiją mezgėsi kontaktai su Heinricho ir Thomo Mannų centru Buddenbrookų namuose Liubeke bei Vokietijos Thomo Manno draugija. Nuo pirmųjų veiklos metų centro veiklą rėmė vokiečių kultūrą visame pasaulyje propaguojantis Goethe’s institutas. Kiek vėliau ne ką mažesniu mastu į jo veiklą įsitraukė Lenkijos institutas Vilniuje. Sykiu nuo pat veiklos pradžios Thomo Manno kultūros centras plėtoja Baltijos šalių germanistų ir manistų kontaktus, organizuodamas įvairius mokslinius ir kūrybinius susitikimus – seminarus, konferencijas, simpoziumus, diskusijas prie apskritojo stalo, plenerus ir kt. Tęsdamas šią veiklą, pastaraisiais metais T.Manno namelis yra tapęs kasmetinių Lietuvių kalbos instituto jaunųjų tyrėjų stovyklų vieta. Stovyklose dalyvauja kalbotyros, literatūros, istorijos, filosofijos ir kitų sričių doktorantai bei mokslininkai.

Pagrindinis renginys, diktuojantis Thomo Manno kultūros centro visų metų ritmą, yra tarptautinis Nobelio premijos laureato vardu pavadintas festivalis, šiemet vyksiantis jau devynioliktą kartą. Kasmet festivalis rengiamas savaitę, sutampančią su liepos 16 diena, kurią T.Mannas kadaise atvyko į namelį Nidoje. Thomo Manno festivalis – tai savaitė įsimintinų susitikimų, pilną salę sutraukiančių akademinės muzikos koncertų, kino naktų seansų ir kūrėjų parodų atidarymų. Kaip teigia festivalį rengiančio Thomo Manno kultūros centro direktorė Lina Motuzienė: „Tūkstančius lankytojų nuolat sutraukiančio festivalio renginių savaitė jaučiama visoje Nidoje, nes plačiai skleidžiasi įvairiose miestelio vietose. Tą savaitę festivalis tiesiog užvaldo Nidą, daugelį priversdamas būtent dėl šios šventės į ją sugrįžti.“

Kasmetiniai Thomo Manno festivaliai nėra pramoginiai. Veikiau tai bandymas per kūrybą pažvelgti į sudėtingus klausimus, kurių pažinimą ir sklaidą Thomo Manno kultūros centras suvokia kaip savo misiją. Neatsitiktinai kiekvienų metų festivalis turi savo moto. Pirmieji septyni festivaliai buvo skirti pačiam T.Mannui ir jo kūrybai, aštuntasis ir devintasis festivaliai nagrinėjo Europos Sąjungos plėtrą ir kūrėjo atsakomybės klausimą. Vėliau trejiems metams festivalis buvo tapęs svarstymų apie skirtingus Baltijos regiono kultūrinius kraštovaizdžius vieta. Tryliktasis festivalis „Praeities šuliniai“ buvo skirtas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, o keturioliktasis „Dvasios diduomenė“ akcentavo intelektualų svarbą ir atsakomybę šiuolaikinėje visuomenėje. Prie šių atsakomybės, demokratijos, tėvynės sampratos klausimų buvo grįžta ir per trejų metų ciklą, skirtą Czesławui Miłoszui.

Nuo praėjusių metų Thomo Manno kultūros centras rengia penkerių metų trukmės festivalių ciklą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“. Karo, taikos ir kūrybos aktualijoms skirtas ciklas pernai pradėtas festivaliu „Šimtmečio vasara“. Šiemet liepos 11–18 dienomis į Nidą kvies antrasis šio ciklo festivalis „Sąžinės proveržis“.

Thomo Manno kultūros centro tarptautinio kuratoriumo pirmininkė Ruth Leiserowitz sako, kad festivalio organizatoriai nesiekia vergiškai pririšti viso savaitės trukmės renginių turinio prie festivalio moto. Veikiau sąmoningai stengiamasi pateikti pavienius akcentus, kurie atskleistų pasirinktą festivalio temą. Šiais metais festivalio rengėjai žada per brolių Thomo ir Heinricho Mannų konfliktą Pirmojo pasaulinio karo metais atskleisti kūrėjo atsakomybės ir angažavimosi karui aspektus. Juos narplioti padės šių metų renginio žodžio programos svečias – žymus Vokietijos ir Prancūzijos istorikas Étienne’as François.

Brolių Mannų konfliktui Didžiojo karo metais bus skirta ir festivalio metu eksponuojama Reinbeko pilies kultūros centro ir Thomo Manno memorialinio muziejaus darbuotojų pastangomis parengta paroda „Brolystė kaip likimas. Thomas ir Heinrichas Mannai“. Klausimas, koks menas gimsta kare, bus narpliojamas Prano Domšaičio galerijos vadovės Kristinos Jokūbavičienės parengtoje parodoje „Dailininkai karo metu“ apie Nidos dailininkų kolonijos kūrėjus. Parodoje bus eksponuojami VšĮ „Nidden“ sukaupti paveikslai, talkininkaujant klaipėdiečiui kolekcininkui Aleksandrui Popovui, ir keletas privačių kolekcininko iš Berlyno Michaelio Leiserowitziaus grafikos darbų. Karo įvykius simbolizuos ir muzikinės programos kūriniai, skambėsiantys kas vakarą festivalio metu šimtus klausytojų jaukion Nidos evangelikų liuteronų bažnyčion sutraukiančiuose akademinės muzikos koncertuose.

„Thomo Manno festivalio dvasia sieja skirtingų kultūrų žmones. Thomo Manno memorialinis namas tapo susitikimų vieta. Tai vokiečių ir lietuvių festivalis – tačiau jis ir europietiškas. Čia susirenka kultūros kūrėjai ir kultūros mylėtojai iš visos Europos“, – 2013 m. festivalio atidarymo kalboje sakė Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas.

Prezidento Valdo Adamkaus globojamas festivalis šiemet žada naujus susitikimus, per europinio požiūrio prizmę aktualizuosiančius amžinuosius karo patirties ir kūrėjo laikysenos karo atžvilgiu klausimus.

To mus moko Thomas Mannas. Likus kelioms dienoms iki mirties Šiaurės jūros paplūdimyje Nobelio premijos laureatas rašė: „Joks bent kiek nuovokus žmogus, nesvarbu, kokioje šalyje, dabar jau nemano, kad vien nacionalinėje plotmėje išsprendžiama kokia nors politinė, ekonominė, dvasinė problema. Dabar kalbama apie visumą, apie žmoniją, jos kultūrą ir egzistavimą.“

Vasilijus Safronovas

Dailė. Jubiliejinę parodą „Juozas Art“ galerijoje surengęs tapytojas Saulius Kruopis liko ištikimas sau: paties paveikslams erdvioje salėje skyręs kelias kerteles, likusį ekspozicijos plotą atidavė savo draugams, su kuriais du dešimtmečius dalijosi pastoge Nidos pleneruose.

Kęstutis Šiaulytis jubiliejinėn parodon atnešė paveikslą „Saulius virš marių“, kuriame tėviškas jubiliato veidas kaip tekanti saulė prasišviečia pro medžių kamienus. Kas yra lankęsis Nidoje rengiamuose pleneruose, gali paliudyti, kad toks įspūdis ten iš tiesų susidaro, – tapydamas pats, S.Kruopis jam vienam suprantamu būdu visuomet spėja žinoti, kur ir ką tuo metu veikia dar gera dešimtis plenero dalyvių: kas ryte maudėsi jūroje, kas paišė eskizus miške, o kas iki pietų iš savo kambario nebuvo iškišęs nosies. Kūrybinės energijos semtis gamtoje dailininkams niekas netrukdo, tačiau palaimingai atsipalaiduoti nuo menų Nidoje neleista niekam.

„Dabar taikliai sakoma, kad kiekvienas kaimas turi po plenerą, tačiau jie trumpalaikiai – tai atsiranda, tai numiršta. Tokie plenerai labiau primena menininkų „tusovkes“, o ne kūrybines stovyklas“, – negailestingai apibūdina jubiliatas.

Negaili jis kritikos ir kultūros funkcionieriams, kurie vis jaunėja ir projektuose vis atkakliau dairosi „naujo meno“. „Tai, ką darome mes, – jiems tik nuobodi „tradicija“. O kas pleneruose gali būti esmingai naujo? Nidos pleneras tuo ir vertingas, kad rengiamas jau du dešimtmečius ir yra tradicinis. Ar tiek jau daug Lietuvoje turime savo tradicijas sukūrusių plenerų? Vilniaus pleneras, Chaimo Sutino vardo pleneras, dar Antano Samuolio vardo pleneras… Na, ir „Nidos ekspresija“, – lenkia pirštus S.Kruopis.

Kas prieš du dešimtmečius vilnietį pastūmėjo imtis vasarą kolegas sukviesti Nidon? „Buvau iš Niujorko atvykusio dėstytojo Kęstučio Zapkaus kurso studentas, o jis tuos, kuriems rūpėjo savo kailiu patirti aktualiausias menų tendencijas, drąsino siekti tarptautinių stipendijų ir neužsidaryti vienoje šalyje. Dabar pusės mano bendrakursių Europoje nebėra: Juliaus Ludavičiaus, Žilvino Kempino, Aido Bareikio, Ievos Martinaitytės… Visi Niujorke. Kas norėjo tapti pasaulio menininkais – tie ir išvažiavo, vos sienoms atsivėrus. Bet aš tame kurse buvau pats vyriausias, jau norėjau šeimos ir niekur neišvažiavau. O K.Zapkus mums nuolat kartodavo: burkitės į grupes, nes po vieną prasimušti sudėtinga, menininkų grupei lengviau sukurti ir paskleisti savo mitą. Todėl nusprendžiau suburti tuos, kurie pasiliko, – tokius pat sėslius, ramius tinginius kaip aš pats“, – aiškina tapytojas.

S.Kruopis pasakoja, kad į pirmąjį plenerą kolegas kvietė vasarą eidamas sostinės gatve. Jam pačiam tai buvo kaip žaidimas. Sutiko tada Liną Liandzbergį, ką tik grįžusį iš Honkongo ir vėl besidžiaugiantį Lietuva: puiku, atvažiuok. Palabino Audrių Gražį: ir tu atvažiuok… Štai tokiu ekspresionistiniu, pritinkančiu istorinėms Nidos menininkų kolonijos tradicijoms metodu ir buvo surinkti plenero „pirmeiviai“.

Kiekvienas Nidos pleneras turi savo temą: dangus, vėjas, laikas, kurortas, lietus, mauduolės… S.Kruopis neslepia kasmet visiems suvažiavus užsimenantis, kad kolegos tapytojai paieškotų originalesnių motyvų, nesitenkintų vien kopų ir marių peizažais. Tačiau atvykėlius, o ypač anksčiau čia nebuvusius užsieniečius Nidos vaizdai taip pakeri savo harmonija, kad jokie plenerų organizatoriaus įspėjimai nuo peizažų „apsergėti“ negali.

Dar vienas tradicinis Sauliaus prašymas plenero dalyviams – patiems įamžinti savo darbo ir buvimo Nidoje akimirkas: „Kas fotografuoja varnas, o kas – savo pėdas smėlyje… Tačiau visuomet prašau, kad menininkai Nidoje jaustųsi svečiais, įsiklausytų į supančią aplinką: reikia pajusti ypatingą Neringos dvasią, kitame krante palikti miesčioniškas dienotvarkes ir matymų inercijas, tik tuomet Nida, tarsi dieviška dovana, tau galbūt atsivers.“

Nedidelio formato paveikslėliai keturių gamtos stichijų tema – dar viena Nidos plenerų tradicija. „Kiekvienam plenerui nupirkdavau dešimt–dvylika standartinių nedidelių drobelių, kas nori – ant jų improvizuoja. Ir štai matot – kokia susirinko stilių, motyvų, spalvų įvairovė… Kiekvienoje plenero parodoje iš sukauptų paveikslėlių sudėliojame skirtingą stichijų mozaiką, ir ji visuomet prikausto žiūrovų žvilgnį“, – pasakoja S.Kruopis.

Tokių parodų, surengtų įvairiose pasaulio šalyse, skaičius jau perlipo 170. Plenero organizatorių saugomas paveikslų fondas per du dešimtmečius sukaupė maždaug 800 darbų, kurių rinkiniai su „Nida Art“ vėliava nuolat keliauja po pasaulį, skleisdami žinią apie dailiame Lietuvos kampelyje rengiamą plenerą.

„Nesu nei Popovas, nei Tretjakovas, pats paveikslų nekolekcionuoju, todėl Nidos plenerų darbų kolekciją ketinu perduoti Neringos savivaldybei. Viskas išsaugota, neišdalyta, neišparduota, nors pasiūlymų pirkti atskirus paveikslus tikrai buvo. Kol kas geriausiu atveju gausime Nidoje kuklų kambarėlį, kuriame paveikslai galės būti laikomi. O kada ir ar iš viso atsiras jiems nuolatinė ekspozicijų erdvė, kurioje paveikslus galės apžiūrinėti kurorto lankytojai, – negaliu atsakyti“, – prisipažįsta penkiasdešimt penkerių metų jubiliejų švenčiantis menininkas.

Jis prisimena, kaip kažkada į plenerą atvažiavo viena žymi lietuvių menotyrininkė ir vienu mostu „išrūšiavo“ jo dalyvius po lentynėles: šitas – rimtas menininkas, šitas – nerimtas, kam tokį iš viso kviesti… Tačiau S.Kruopis laikosi požiūrio, kad menininkų bendrija nėra nei vienminčių partija, nei sekta. „Kartais su savo šalių meno organizacijų rekomendacijomis pas mus užklysta ir grafikų, tekstilininkų, keramikų ar skulptorių, kuriems tapyba tėra laisvalaikio pomėgis. Jų nutapyti darbai meistriškumu galbūt neprilygsta kolegų tapytojų paveikslams, tačiau argi galima dėl to menininkus paskelbti antrarūšiais?“ – stebisi plenerų organizatorius.

Štai Arvydas Kašauskas, Dailės institute baigęs freskos-mozaikos specialybę, visuose tapybos pleneruose laukiamas svečias, nes per savaitę geba užbaigti devynis didelius, „metrinio“ formato darbus. Produktyvumu Nidos plenere jo dar niekas nepralenkė, mat Arvydas dirba nuo ryto iki vakaro, nesustodamas: tris aliejinių dažų sluoksnius vieną po kito ant drobės čikšt, čikšt, čikšt… Su įprastais mažyčiais teptukais, pasak kolegų, jis nė neprasideda – su freskininko užmoju tapo plačiomis tinkuotojų „lopetomis“.

Meno vertinimai, anot S.Kruopio, šiandien pakibę ore. Muzikui sunku nuo klausytojo nuslėpti netikslią natą, aktoriui nuo žiūrovo – dirbtinę vaidybą. O šiuolaikinio meno vertę kuria ir nustato menotyrininkai ir meno kuratoriai, turintys labai skirtingus, kartais net kontrastingus vertinimo kriterijus. Beje, naujausias mados „klyksmas“, atsklindantis iš Niujorko, – pačių kuratorių sukonstruojamos ir be menininkų pagalbos įgyvendinamos parodos. Profesionalumas mene jau nuvertėjo tiek, kad teoretikai nusprendė patys, apeidami kūrėjus, žengti į rinką.

Daug metų Nidos pleneruose viešėdavo menininkai iš kaimyninio Karaliaučiaus krašto. Kol Lietuva nebuvo ES narė, Nidoje susirinkę dailininkai kasmet išsinuomodavo autobusą ir nuvykdavo pasidairyti po Rusijos anklavo sostinę. Vėliau prasidėjo problemos dėl vizų, o dabar dėl politinių niuansų ir bendradarbiavimas su Karaliaučiaus kolegomis ėmė trūkinėti.

Su vokiečių menininkais – kita istorija. S.Kruopis ilgai stebėjosi, kad vokiečiai, kalbėdami apie Nidos menininkų kolonijos tradicijas, linkę priskirti jas vien savajai kultūrai, pamiršdami čia tapydavusius lietuvius, pavyzdžiui, Petrą Babicką ar Petrą Kalpoką. Todėl pirmąjį plenero dešimtmetį svečių iš Vokietijos ir nebūdavo.

„O dešimtajame plenere Jonas Gasiūnas, su kuriuo anksčiau kartu mokėmės Kauno Stepo Žuko dailės technikume, mane sukritikavo: „Sauliau, kodėl niekada nepakvieti vokiečių? Juk jie galėtų būti mums naudingi.“ Kitais metais, padedamas Vokietijos ambasados, sukviečiau iškart vienuolikos vokiečių menininkų „desantą“. Taip užsimezgė ryšiai ir prasidėjo mūsų plenero parodos Vokietijoje“, – pasakoja S.Kruopis.

Dabar jau trejus metus lietuvių menininkai dalyvauja Darso salos Prėrovo miestelyje rengiamuose pleneruose. „Prėrovą mums „atrado“ nuolatinis Nidos plenerų dalyvis tapytojas Arturas Savickas, kuris ten gyveno gavęs stipendiją. Jis mane įtikino, kad reikėtų pabandyti užmegzti draugystę su to krašto vokiečių menininkais. Parašiau laiškus septynioms vietos galerijoms, gavau šešis formalius atsakymus, o štai septintasis – galerininkas Arminas Riegeris ėmė ir atvažiavo į Nidą. Jis iš pradžių padėjo rengti mūsų darbų parodas Vokietijoje, o po ketverių metų prasidėjo ir bendri tarptautiniai plenerai Prėrove“, – pasakoja S.Kruopis.

Pernai išleistame  albume „Nida Art“ menininkų kūriniai gretinami su istorinėmis kuršių krašto fotografijomis. „Pastaraisiais metais vėl prisiminiau meninę fotografiją, kurios jaunystėje mokiausi S.Žuko dailės technikume. Turiu sukaupęs daugybę nuotraukų, taip pat ir senų, istorinių. Kai kurias net į paveikslus mainydavau. Bet tapau anaiptol ne tik pajūrio vaizdelius… Štai dabar šiauliečiai pažadėjo surengti mano jubiliejinę parodą. Sakau – puiku, atvešiu nematytų darbų, abstrakcijų… Nereikia, sako, mums abstrakcijų – vežk savo Nidos namelius, prie kurių visi pripratę“, – liūdnai šypsosi Nidos plenerų organizatorius.

Renata Baltrušaitytė

Galerininkas, verslininkas, viešbučio „Europa City“ savininkas Juozas Pranckevičius: „S.Kruopis užsiima filantropine veikla ir daug savęs išbarsto organizaciniams reikalams. Sugeba sukviesti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkus, rūpinasi kolektyvinių parodų maršrutais. Tai reta kūrėjo savybė, nes menininkai dažniau būna individualistai, tesirūpinantys savo pačių kūriniais. Net prisišaukti kolegų padėti galerijoje iškabinti kolektyvinės parodos paveikslus nebūna lengva. Ir atvirkščiai – tie, kurie mėgsta būti vadybininkais, retokai kuria patys.

S.Kruopis – „simbiozinis“ menininkas ir organizatorius, gebantis aplink save suburti ir išlaikyti įvairių pažiūrų žmones. Jis tolerantiškas, apsiskaitęs pašnekovas, daug galintis papasakoti apie pasaulio menininkus. Pagal tradiciją kiekvienos šalies svečiams jo rengiamuose pleneruose būna skirtas atskiras vakaras, kuriame atvykėliai pristato savo šalies menininkų katalogus ir pasakoja apie ryškiausias gimtinės meno tendencijas.“

Naujasis kultūros renginių ir mokymosi sezonas neaplenkia Nidoje įsikūrusio rašytojo Thomo Manno muziejaus bei kultūros centro: rudenį kurorto gyventojų bei svečių laukia muzikos vakarai, kūrybiniai užsiėmimai visiems norintiesiems bei mokslininkus į pajūrį sukviesiantys tarptautiniai renginiai.

Anot Th. Manno kultūros centro direktorės Linos Motuzienės, subūrus gausius veiklos partnerius, istoriniame rašytojo vasarnamyje retą savaitgalį būna tylu, o po intensyvios vasaros su tarptautiniu Th. Manno festivaliu bei kultūros savaite ir įvairiais koncertais laukia ne ką mažiau turiningas ruduo.

Muzikos vakarai bei fotopeizažai

Sezono pradžią Th. Manno muziejaus svetainėje rugsėjo 3 d., trečiadienį, 18 val. skelbs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fondo pristatomas pianisto, tapytojo Viktoro Paukštelio (Lietuva-Prancūzija) rečitalis, kuriame skambės lietuvio mėgstamų kompozitorių Jeano-Philippe Rameau, Césario Francko, Roberto Schumanno kūriniai.

Rugsėjo šeštadieniais į muzikos renginių ciklą kvies kamerinės muzikos festivalis „Vox Academia“. Anot rengėjų, klausytojai kviečiami į keturis spalvingus koncertus, kurie leis užmiršti kasdienius rūpesčius ir pasinerti į svaiginantį muzikos pasaulį. Rugsėjo 6, 13, 20, 27 d. 18 val. laukia susitikimai su Raimondo Sviackevičiaus (akordeonas) bei Povilo Jacunsko (violončelė) duetu, akordeonininkais Tadu Motiečiumi ir Agne Dūkštaite, ansambliu 4TANGO. Paskutiniajame koncerte skambės Nerijaus Bakulos (akordeonas) ir Remigijaus Rančio (saksofonas, fleita) džiazo improvizacijos.

Ruduo – puikus metas ilgiems pasivaikščiojimams pamariu bei pajūriu, įkvepiantiems fiksuoti jų grožį. Rugsėjo 17 d. 16.30 val. muziejuje atidaroma žinomo vilniečio fotografo Vytauto Daraškevičiaus paroda „Tarp vandenų ir smėlynų. Neringa 1969–2010“. Socialinėmis, etnografijos temomis besidomintis fotomenininkas šiame iš įvairių laikotarpių akimirkų sudarytame cikle atskleidžia nekintantį Neringos peizažo žavesį.

Nuo kalbos užuovėjų iki magijos

Rugsėjo 18–21 d. Th. Manno muziejuje, Neringos savivaldybėje ir Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje vyks trečioji stovykla „Užuovėjos“, kurią rengia Lietuvių kalbos instituto jaunieji tyrėjai. Renginio metu bus skaitomi pranešimai bei diskutuojama keturiomis temomis: „Nuo baimės iki populizmo“, „Kalba ir vizualumas medijose“, „Tapatybė kaip vertybių kaukė“ ir „Šiuolaikinio žinojimo architektūra“.

Įvadinius pranešimus šiomis temomis skaitys komunikacijos ekspertas Arūnas Augustinaitis, filosofas, atliekantis ir kalbos tyrimus, Mintautas Gutauskas, menotyrininkė ir meno kritikė Laima Kreivytė, žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas Jonas Ohmanas, kalbininkė, Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė ir kt. Kultūrinę stovyklos erdvę dalinsis rašytojai Herkus Kunčius ir Paulina Pukytė bei kino režisierė Marija Stonytė.

Pranešėjai bei dalyviai kviečiami registruotis el. paštu uzuovejos@gmail.com iki rugsėjo 5 d., išsamiau apie renginį – interneto svetainėje www.užuovėjos.lt.

Visų besidominčiųjų kalbos galimybėmis laukia rugsėjo 19 d. pajūryje viešėsianti poetė Ilzė Butkutė, Th. Manno namelyje 16 val. surengsianti „Efektyvių žinučių dirbtuves“ – praktinį seminarą apie kasdienės mūsų kalbos magiją, sudėliotą ilgamečių eksperimentų pagrindu.

Anot I. Butkutės, seminare populiariai paaiškinama ir praktiškai išmėginama, kaip destruktyvias žinutes neutralizuoti ar net paversti konstruktyviomis, kas mūsų kalbą daro įtaigią, kodėl gyvenime daugėja to, ką giriame arba už ką dėkojame, kokią žinutę siunčiame sau patiems ir kokią – aplinkiniams bei daugybė kitų dalykų, susijusių su kasdiene kalbos magija. Renginys – nemokamas.

Primins istoriją ir aptars aktualijas

Spalio 15 d. muziejuje vyks tarptautinė konferencija, atversianti mažai nagrinėtą buvusio Klaipėdos krašto bei Rytų Prūsijos istorijos puslapį, skirtą paminklosaugos sistemos atsiradimui ir formavimuisi bei vienai ryškiausių šios srities asmenybių – architektui, menotyrininkui, muziejininkui Richardui Jepsenui Dethlefsenui.

Danų kilmės architektas, menotyrininkas, muziejininkas R. Dethlefsenas šiame krašte ne tik suformavo sisteminę paminklosaugą, parašė teorinių paminklosaugos darbų, bet ir buvo vienas Rytprūsių tėviškės muziejaus po atviru dangumi Karaliaučiuje steigėjų. Muziejaus, kuriam pats R. Dethlefsenas ir vadovavo nuo įkūrimo 1911 m. iki savo mirties, ekspozicijoje daugiausia buvo reprezentuojamas Lietuvos krašto etninis savitumas.

Konferencija orientuojama į menkai žinomų R. Dethlefseno nuopelnų atskleidimą. Kartu tai yra proga atkreipti dėmesį į paminklosaugos sistemos kūrimo ištakas Klaipėdos krašte ir Rytprūsiuose XIX–XX a. sandūroje bei pirmuosius bandymus pripažinti vertybėmis ir viešai pristatyti lietuvišką Rytų Prūsijos paveldą. Šiame procese, be R. Dethlefseno, dalyvavo A. Bezzenbergeris, H. Scheu, A. Kuršaitis ir kt. žinomos šio krašto asmenybės.

Renginys, dedikuotas 150-osioms R. Dethlefseno gimimo metinėms, organizuojamas drauge su Klaipėdos universiteto (KU) Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu.

Spalio pabaigoje KU istorikas dr. Vytautas Jokubauskas supažindins su netrukus knygynuose pasirodysiančia savo knyga „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas. Tarpukario Lietuvos atvejis“, kurios tematika aktuali šių dienų geopolitinių įvykių šviesoje, bei kartu su istoriku ir politologu dr. Vygantu Vareikiu aptars partizaninio pasipriešinimo tarpukario Lietuvoje patirtį ir dabartines Ukrainos galimybes.

Išsamiau apie renginius – interneto svetainėje www.mann.lt.

Nors ilgai lauktas Žolinės savaitgalis nepradžiugino šiltu saulėtu vasaros oru, tačiau atvykusius į Neringos kurortą svečius ir jos gyventojus Nida pasitiko iš anksto suplanuotais ilgojo savaitgalio renginiais.
Žolinės dienos vakarą iškilmingai užbaigtas jau 16-tas tarptautinis kamerinės muzikos festivalis „Kuršių nerija’’. Užbaigimo koncerto programa ,,J.S.Bachas ir A.Vivaldi II’’ vyko Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčios amfiteatre. Viso festivalio, prasidėjusio liepos 27 dieną, metu klausytojai buvo supažindinami su iškiliausiais baroko, klasikos ir šiuolaikinės epochos kūriniais.
Kaip ir kasmet, taip ir šiemet rugpjūčio 15-16 dienomis Nidos uosto teritorijoje, Žvejo etnografinėje sodyboje vyko Senųjų amatų dienos. Renginio svečiai dvi dienas turėjo galimybę susipažinti ir iš arčiau stebėti kaip gaminami kibirėliai iš liepos žievės, apdorojamas gintaras, kepama duona ant akmenų. Taip pat patys pasigaminti papuošalų, aplankyti XIX amžiaus vaistinę, susipažinti su to laikmečio lietuvių papročiais, valgiais, burtais bei išmėginti savo taiklumą šaudant iš lanko ar timpų.
Penktadienį ir šeštadienį netoli jūros įsikūrusiame restorane ,,Sensus’’ svečiai turėjo galimybę nusikelti į šiltą ir saulėtą Sardinijos salą ragaudami tikrus sardinietiškus patiekalus, pagamintus tikro sardo virtuvės šefo Antonio rankomis. Renginį, kurio metu instrumentinės grupės ,,Vera Primavera’’ akordeonistė Aurelija atliko itališkus kūrinius, kartu su restorano šeimininkais padėjo organizuoti Sardinijos draugų asociacija, skėmingai tiesianti tiltą tarp savo saulėtos salos ir gražaus, nors ir lietingo, Lietuvos krašto.
Nors ir Neringa izoliuota geografiškai ir pasiekiama tik persikėlus per marias, kasmet šis kurortas pritraukia ženklų skaičių gražios gamtos, autentiškos aplinkos išsiilgusių lietuvių bei šalies svečių. Čia atvažiuoti mėgsta tiek ramiam, tiek aktyviam poilsiui pirmenybę teikiantys poilsiautojai.

Šį šeštadienį, liepos 12 d., Nidoje prasideda savaitę vyksiantis XVIII tarptautinis Thomo Manno festivalis “Šimtmečio vasara”. Naująjį teminį ciklą pradedantis renginys primins Pirmojo pasaulinio karo pradžios istorinį kontekstą bei to laikmečio kultūros palikimą.

Naujasis penkerių metų teminis ciklas “Modernybės palikimas. 100 metų po didžiojo karo” nagrinės istorijos bei kultūros procesus ir gaivins laiko dvasią, savitai nuspalvinusią to meto menininkų gyvenimą bei kūrybą.
Tarp šių metų festivalio žodžio programos svečių – Silvijus Vietta, vienas iš tarpkultūrinių Europos studijų pradininkų, Hildesheimo (Vokietija) universiteto profesorius emeritas, romantizmo, modernizmo bei ekspresionizmo literatūros tyrinėtojas.
Europos nuotaikų geografiją Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse atkurs lenkų istorikas Maciejus Górny, o Lietuvos kultūros istorijos tyrinėtojas dr. Eligijus Raila kvies į diskusiją apie to meto Lietuvos situaciją bei politinę atmosferą.
Muzikos mėgėjų laukia aštuonių koncertų programa, kuri aprėpia platų akademinės muzikos repertuarą nuo XVIII a. iki šių dienų. Senesnių laikmečių klasika bus gretinama su XX a. pradžios muzika – romantizmo “devintąja banga” bei naują laikmetį manifestavusiomis originaliomis kompozicijomis.
Dailės programoje laukiama meno kolekcininko Aleksandro Popovo ir menotyrininkės Kristinos Jokubavičienės indėlio – parodos “Paskutinis taikos pavasaris. XX a. pirmos pusės tapyba ir grafika”. Virginijos ir Kazimiero Mizgirių menininkų namų galerijoje bus atidaryta šiuolaikinės eksperimentinės juvelyrikos paroda “Vasarotojai”.
Kino naktys, šiemet vyksiančios Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre “Agila”, kvies žiūrėti Vokietijos, Lietuvos bei Lenkijos kino kūrėjų darbus.
Festivalio renginiai vyks rašytojo Th.Manno memorialiniame muziejuje, Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje, Neringos istorijos muziejuje, Virginijos ir Kazimiero Mizgirių menininkų namuose, Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje bei Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre “Agila”.

Šiais metais jau keturioliktą kartą Nidoje liepos 31 – rugpjūčio 2 dienomis skambėsiantis festivalis „Nida jazz maratonas 2014“ džiazo mėgėjus pasitiks improvizacijomis nuo švyturio. Išskirtinėje kurorto vietoje atlikėjai susirinkusiems dovanos tris vakarus muzikos siautulio. Scenoje kartu su jaunais ir perspektyviais muzikantais pasirodys ir patyrę improvizacijų meistrai, jau dalyvavę festivalyje. Koncertus, kurie ir šiemet išsiskirs spalvingais pasažais ir „world music“ rėmuose, pratęs vidurnakčio „jam session“ kurorto prieplaukoje įsikūrusioje vyninėje.

„Nida jazz maratono“ vizitine kortele jau seniai tapo improvizacija išskirtinėje aplinkoje, tad kūrybingų pokyčių nevengiame ir šiemet. Šią vasarą visus kviečiame į unikalią Nidos vietą, vieną aukščiausių kalvų, iš kurios kas naktį kelią laivams Baltijos jūroje rodo švyturys. Esame pasirengę čia sukurti tikrą džiazo mėgėjų šventę, kurios įspūdį dar labiau sustiprins ryšys su gamta“, – sako festivalio „Nida jazz maratonas 2014“ prodiuseris Leonidas Šinkarenko.
Į festivalį pakviesti šeši kolektyvai iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos, Ispanijos ir JAV. Renginį pradės jame debiutuojantis Lietuvos-Estijos projektas „CinAmono 5“, kurį šių metų Birštono džiazo festivalyje subūrė jauna talentinga vokalistė Laura Budreckytė. Ji į komandą pasikvietė klaipėdietį gitaristą Eugenijų Jonavičių, kontrabosininką Vytį Nivinską, virtuozą akordeonistą Kaspar Uljas iš Estijos bei būgnininką Vytį Vainilaitį. Vakaro staigmena taps naujai susibūręs kolektyvas „Shinkarenko Jazz 4N“, neįsivaizduojamas be šio festivalio sielos, pripažinto boso gitaros improvizacijų meistro Leonido Šinkarenko.
Rugpjūčio 1 dieną scenoje pasirodys ir „world music“ temą atskleis žinomas Krymo totorių folk ir džiazo atlikėjas gitaristas Enver Izmailov. Originalia grojimo elektrine gitara technika pasižymintis atlikėjas savo pasirodymuose jungia džiazo, Krymo totorių, turkų, uzbekų, Balkanų tautų ir klasikinės muzikos motyvus, naudodamas netipišką ritmiką. Penktadienio pasirodymą pratęs festivalyje prieš trejus metus jau grojusio charizmatiškojo būgnininko iš JAV Bruce Cox Core-Tet džiazo kvartetas. Universaliu atlikėju įvardijamas muzikantas pripažįstamas meistru ne tik kai groja džiazą, bet ir funk, regio ir Lotynų Amerikos stilių muziką. Jis yra muzikavęs su tokiais žinomais atlikėjais kaip Dee Dee Bridgewater, Ravi Coltrane ir kitais.
Šeštadienio vakarą festivalis pasiūlys ispanišką „world music“ versiją – scenoje pasirodys kolektyvas „Rafael Cortes & new discovery“. Dėl techniško grojimo itin vertinamas flamenko muzikos gitaristas R.Cortes yra vienas iš nedaugelio kompozitorių, kurie jungia tradiciją su dabartimi ir išlaiko ispaniško muzikos stiliaus grynumą. Vakarą pabaigs atlikėjai iš Latvijos – „Deniss Paskevich Funk Therapy“. Saksofonisto D.Paškevičiaus suburtą kolektyvą sudaro penki patyrę atlikėjai. Jie publikai pristatys savo funk muziką, kurioje jungia džiazą, funk ir kitus muzikos žanrus.

Jau galima įsigyti bilietus į „Nida jazz maratono“ koncertus visose „Tiketos“ kasose bei internetu. Bilietų kaina – 60 litų, o bilietas į visus tris koncertus kainuos 140 litų.

Festivalio „Nida jazz maratonas 2014“ programa
LIEPOS 31 D. KETVIRTADIENIS.
20.00 val. prie Švyturio:  „Shinkarenko Jazz 4n“ ( Lietuva), „CinAmono 5“  (Lietuva – Estija)
24.00 prieplaukos vyninė: Jam session

RUGPJŪČIO 1 D. PENKTADIENIS
20.00 val. prie švyturio: Enver  Ismailov (Ukraina), „Bruce Cox Core-Tet“  (JAV)
24.00 prieplaukos vyninė: Jam session

RUGPJŪČIO 2 D. ŠEŠTADIENIS
20.00 val. prie švyturio: „Rafael Cortes & new discovery“  (Ispanija), Denis Paskevich „Funktherapy“ (Latvija)
24.00 prieplaukos vyninė: Jam session

Savaitgalį (birželio 6–7 d.) Nidoje rengiamas vasaros sezono atidarymo festivalis „Benai, plaukiam į Nidą!“. Šventės pavadinimas šįmet, pradėjus reguliariai kursuoti laivui iš Klaipėdos į Nidą, dar labiau atitiks savo pavadinimą.
Iš Klaipėdos senosios perkėlos motorlaivis „Smiltynė“ išplaukia kasdien 9.30 ir 15.30 val., iš Nidos – 12.30 ir 18.30 val. Kelionės trukmė – 2 val. 15 min., bilieto kaina vienam žmogui perkant internetu – 30 Lt, laive – 33 Lt. Beje, lygiai tiek pat kainuotų bilietas ir gyvūnui, jei nuspręstumėte plaukti kartu su savo augintiniu. O štai vaikai iki 10 metų amžiaus gali keliauti perpus pigiau.
Geros muzikos gerbėjams įsimintiniausias festivalyje turėtų būti penktadienio vakaras, kai 20 val. savo koncertą, grojant Kauno miesto simfoniniam orkestrui, atviroje kurorto scenoje pradės tenoras Merūnas Vitulskis. Jo pasirodymą dar pratęs „supopsinta“ klasika, kurią atliks „el Fuego“, Inga Valinskienė, Irena Starošaitė ir kiti.
Šeštadienį 12 val. koncertuos vaikų kolektyvai, 17 val. prie Vytauto Kernagio paminklo rinksis dainuojamosios poezijos gerbėjai, 20 val. prasidės folkloro ansamblių subėgimas, o nuo 21 val. Nidos scenoje karaliaus popmuzikos šlageriai.

238 tūkst. litų – tokia šiuo metu yra vidutinė buto kaina viename populiariausių Lietuvos pajūrio kurortų Palangoje. Vos 12 km nuo jos nutolusioje Šventojoje tokio paties dydžio ir būklės butas kainuoja beveik 80 tūkst. litų pigiau, o Nidoje už panašų būstą tektų sumokėti dvigubai didesnę sumą. Tokius pajūrio butų kainų skirtumus pateikia nekilnojamojo turto skelbimų portalas Domoplius.lt.

Evaldo Narbuntovičiaus, Domoplius.lt projekto vadovo, teigimu, Nida išlieka brangiausiu Lietuvos pajūrio kurortu. Vidutinė buto kaina čia yra 460 tūkst. litų – beveik dvigubai didesnė negu kituose pajūrio miestuose ir beveik 50 tūkst. didesnė negu Vilniaus senamiestyje.

„Išskirtinė Nidos vieta lemia ir joje parduodamų butų kainas. Kadangi joje itin ribojama naujų namų statyba, natūralu, kad kiekvienas būstas čia įgyja didžiulę vertę“, – sako E. Narbuntovičius.

Kaip pastebi nekilnojamojo turto ekspertas, butai Nidoje yra net brangesni nei kai kuriuose pietų Europos kurortuose. Pavyzdžiui, už trijų kambarių buto kainą šiame Lietuvos kurorte, galima įsigyti namą Ispanijai priklausančioje Fuerteventūros saloje Kanaruose.

„Butų kainos šioje Atlanto vandenyno saloje kiek panašesnės į Palangos butų kainas. Vienas kvadratinis metras abiejuose kurortuose kainuoja apie 4 tūkst. litų. Ir dėl kainos, ir dėl klimato daugiau pirkėjų neabejotinai rinktųsi Ispanijos kurortą. Tiesa, jame dar tektų sumokėti mokestį už įsigytą būstą bei kasmet mokėti nuosavybės mokestį“, – sako. E. Narbuntovičius.

Ramūnas Stonkus, nekilnojamojo turto agentūros „Rifas“ brokeris, sako, kad labiau nei Nida investuotojus šiuo metu vilioja Palanga, kurioje įsigytą būstą galima lengviau parduoti arba išnuomoti.

„Skirtingai nei kitų Lietuvos miestų, pajūrio nekilnojamojo turto rinka yra specifinė. Pirkėjai čia dažniau ieško būstų, kuriuos vėliau galės pritaikyti poilsiui ir sėkmingai išnuomoti. Todėl Palanga, kurioje poilsiautojų srautas šiltuoju metų sezonu yra didžiulis, tokiai investicijai yra ideali vieta. Pastaruoju metu investuoti pajūryje ir taip apsaugoti savo santaupas linkę vis daugiau lietuvių“, –  teigia R. Stonkus.

Nekilnojamojo turto ekspertai pastebi, kad per pastaruosius 2-3 metus ypatingų pokyčių pajūrio rinkoje neįvyko – ji išliko banguojanti. Palangoje butai pabrango beveik 4 proc., o Šventojoje atpigo. Šiuo metu dviejų kambarių butas Palangoje kainuoja vidutiniškai 264 tūkst. litų, Šventojoje – 165 tūkst. litų, beveik 40 tūkst. pigiau nei prieš metus.

Šiuo metu pagrindiniai būsto pajūryje pirkėjai yra lietuviai. „Užsieniečių pirkėjų, kurių didžiausią dalį sudarė rusai, stipriai sumažėjo. Prieš 2-3 metus rusų tautybės žmonės į nekilnojamąjį turtą Lietuvos pajūryje investuodavo kur kas aktyviau“, – sako R. Stonkus.

Didžiausio lietuvių susidomėjimo pajūryje sulaukia butai, kurių kaina neviršija 150-250 tūkst. litų.

Justino Dudėno nuotr.

Bendradarbiaudama su rašytojo memorialiniu muziejumi bei Th. Manno kultūros centru, ekspoziciją sukūrė Vilniuje veikiančios bendrovės „Ekspobalta“ komanda: menininkas Saulius Valius, architektas Justinas Dūdėnas, skulptorius Gediminas Piekuras ir medijų menininkai Daumantas Plechavičius bei Aistė Valiūtė. Jų pasiūlytas projektas įgyvendintas gavus LR Kultūros rėmimo fondo skirtą dalinį finansavimą.

Paveikslais „apsimetantys“ medijų ekranai, tikruosius vasarnamio baldus menantys ažūriniai siluetai, garsiojo vilos savininko bei jo šeimynykščių pasisakymus cituojančios garso instaliacijos – anot naujosios muziejaus ekspozicijos kūrėjų, pagrindinis tikslas buvo padaryti svečiui gilų įspūdį, kuris ir po apsilankymo išliktų atmintyje, primindamas išskirtinę vasarnamio aurą. Daugelis ekspozicijos sprendimų yra unikalūs, jos kūrėjų, įgyvendinusių ne vieną reikšmingą ekspozicijų projektą, čia pritaikyti pirmą kartą.

Autentiką atstoja technologijos

Anot ekspozicijos projekto vadovo S. Valiaus, Th. Manno vasarnamyje įsikūręs memorialinis muziejus – vieta, visomis prasmėmis svarbi tiek Lietuvos, tiek Vokietijos kultūrai. Tad, plėtojant ekspozicijos sumanymą, siekta atskleisti kaip įmanoma daugiau informacinių sluoksnių, ieškota nestandartinio sprendimo, kuris labiausiai tiktų nelengvai užduočiai – apipavidalinti muziejų, kuris beveik neturi materialių eksponatų.

„Tai iš principo skiriasi nuo kitų muziejų ekspozicijų projektų, mat šiuo atveju autentiški yra tik kontūrai, patalpų tūriai, o detalės – nebeoriginalios. Atspirties tašku tapo mintis, kad tai ne šiaip sau vasarnamis, bet kūrėjo namas, išskirtinis savo dvasia, – teigė S. Valius. – Be to, mūsų sukurtos ekspozicijos principas suteikia galimybę nuolat pildyti ją nauja informacija, fotografijomis.“

Pasitelkus vaizdo projekcijas, lankytojai „akis į akį“ susitinka su vasarnamio šeimininkais, tarsi išnyrančiais iš nebūties. „Buvo akivaizdu, kad vengiant užgrūsti sienas tekstais bei nuotraukomis, reikia pritaikyti medijų ekranus. Tačiau drauge nesinorėjo jų pateikti pernelyg tiesmukai. Parinkome specialią medžiagą jiems užmaskuoti, kad atrodytų tarsi išblukę paveikslai, kuriuose nustatytu ritmu išryškėja nuotraukos“, – sakė projekto vadovas.

Dokumentinės fotomedžiagos, kurioje būtų užfiksuotas namelio interjeras, išlikę labai mažai. Tačiau ji tapo paspirtimi skulptoriui G. Piekurui, sukūrusiam ažūrines čia stovėjusių baldų konstrukcijas-iliuzijas. Šios atrodo taip, tarsi būtų lengva ranka išraitytos ore – iš tiesų „baldai“ išlankstyti iš metalinių strypų. „Kūrybinės užduoties įgyvendinimas, eskizams suteikus realų erdvinį pavidalą, man pačiam tapo įdomiu atradimu“, – sakė G. Piekuras.

Anot S. Valiaus, šie kūriniai – tarsi materializuota poetinė vizija. „Baltos linijos primena Th. Manno vaikų drabužių puošybą ir perkeltine prasme kalba apie praeitį, mus pasiekiančia per atminimo kontūrus“, – akcentavo jis.

Trys istorinės vasaros

Th. Manno memorialinio muziejaus direktorės Vitalijos Jonušienės teigimu, nuo 1996-ųjų veikiančios įstaigos ekspozicija iki šiol nebuvo keičiama. „Viena vertus, neturime autentiškų eksponatų, kita vertus, ieškojome patikimų partnerių“, – sakė direktorė.

Abejonių nepaliko Lietuvos ekspozicijas EXPO parodoms, Lietuvos nacionalinės galerijos ir Lietuvos nacionalinio muziejaus bei didžiausių galerijų ekspozicijas kūrusios „Ekspobaltos“ patirtis. „Jų pasiūlytas originalus sprendimas visiškai pakeitė muziejaus interjerą. Tikimės, kad ši ekspozicija sudomins lankytojus išskirtiniu dėmesiu Th. Manno asmenybei bei jo Nidoje praleistų dienų dvasiai“, – vylėsi V. Jonušienė.
Namelyje Th. Mannas ir jo artimieji praleido tris vasaras iš eilės. Anot V. Jonušienės, rašytojo dienotvarkė atostogų metu nedaug skyrėsi nuo įprastosios. Būdamas drausmingas žmogus, Th. Mannas griežtai laikėsi plano – po pusryčių kelias valandas skirdavo rašymui, eidavo pasivaikščioti, popiet tvarkydavo korespondenciją, o vakare mėgaudavosi plokštelių koncertu – klausydavosi mėgstamos Richardo Wagnerio, Franzo Schuberto ir kitų kompozitorių muzikos.
Investavo Nobelio premiją
Rašytojas Th. Mannas pirmąkart Nidoje atostogavo 1929 m. Paskatintas puikių įspūdžių, sumanė pasistatyti čia namą. Jo projektą parengė vienas iš veikliausių to meto Memelio (Klaipėdos) architektų Hermannas Reissmannas. Į namelio statybas Th. Mannas investavo dalį Nobelio premijos, 1929-aisiais pelnytos už romaną „Budenbrokai“. Paskutinįkart Mannų šeima Nidoje apsilankė1932-aisiais. Netrukus po to pasikeitus Vokietijos santvarkai, jie emigravo iš gimtinės, kur Th. Mannas nebegrįžo iki pat savo mirties 1955-aisiais.
Tuo metu rašytojo vasarnamis Nidoje buvo nacionalizuotas ir pertvarkytas į medžioklės namelį. Per karą jis nukentėjo, sovietmečiu buvo suremontuotas. Jame veikė viešbutis, jaunų specialistų namas, vėliau čia įkurdinta skaitykla su maža ekspozicija. 1990-aisiais Lietuvoje įsteigta Th. Manno draugija paskatino prikelti rašytojo vilą naujam gyvenimui. Rengiant projektą, kuriuo rūpinosi architektas Saulius Manomaitis, atsižvelgta į rašytojo artimųjų prisiminimus. Th. Manno memorialinis muziejus duris atvėrė 1996-aisiais. Po dvejų metų jis pasitiks dvidešimtmetį.

Nidos kultūros ir informacijos centre „Agila“ nuo penktadienio, rugpjūčio 2 d., pradės veikti paroda „Kova dėl Klaipėdos – įvykiai ir žmonės“, skirta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 90-osioms metinėms paminėti.

Šia proga 21 val. „Agilos“ parodų salėje vyks atlkėjo Vyganto Kazlausko akustinis koncertas.

V. Kazlauskas – vienas populiariausių ir publikos itin šiltai sutinkamų dainuojamosios poezijos atlikėjų. Bardas kuria nuoširdžias dainas pagal Violetos Palčinskaitės, Dalios Saukaitytės, Sandros Avižienytės,  Pauliaus Širvio, Bernardo Brazdžionio eiles, kurios ir skambės šio proginio koncerto metu.

Parodoje „Kova dėl Klaipėdos – įvykiai ir žmonės” atsispindės reikšmingiausi įvykiai, prasidėję Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje ir baigęsi 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Dokumentai, fotografijos, atsiminimų ištraukos, pranešimai ir komentarai spaudoje nuosekliai atskleidžia to meto įvykius. Didelė dalis parodos skirta istorinėms asmenybėms – E. Galvanauskui, J. Simonaičiui, J. Žiliui, A. Smetonai, žymiausiems klaipėdiškiams, Lietuvos kariuomenės karininkams, vadovavusiems karinei akcijai (tarp jų Steponas Darius, P. Tarasenka) ir kt., kurių ryžtinga veikla nulėmė Klaipėdos krašto likimą 1923 m. Parodoje taip pat išryškinamas Šaulių sąjungos, Lietuvos kariuomenės vaidmuo.
27 stenduose panaudota apie 100 fotografijų, 50 dokumentų iš įvairių archyvų ir muziejų rinkinių: Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Kėdainių krašto muziejaus, Šiaulių „Aušros“ muziejaus, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus bei privačių rinkinių. Dalis medžiagos eksponuojama pirmą kartą.

Įėjimas į parodą ir koncertą – nemokamas.

Bėgdami nuo kasdienybės ir miesto triukšmo atokvepį Neringoje randa
daugybė Lietuvos ir užsienio turistų.

Kasmet kurortas džiugina išpuoselėta
aplinka, keliasdešimt kilometrų besitęsiančiais balto smėlio paplūdymiais
bei kvapą gniaužiančiomis kopomis. Tačiau, norint likti vienu
populiariausių kurortų, būtina plėtoti viso miesto infrastruktūrą bei
tvarkyti viešasiąs erdves.
Tikimasi pradėti kelio Smiltynė- Nida rekonstrukciją

Pasak Neringos miesto mero Dariaus Jasaičio turizmas ir su turizmu
susijusių paslaugų teikimas – vienas svarbiausių savivaldybės gyventojų
pragyvenimo šaltinių, todėl prioritetas skiriamas gyventojų  palankios
aplinkos kūrimui ir kurortinių paslaugų kokybės užtikrinimui.

„Svarbiausios plane numatomos priemonės ir investicijos yra susijusios su
vandens, sveikatinimo ir kultūrinio turizmo plėtra, kurorto patrauklumo
didinimu gerinant turizmo paslaugų kokybę, mažinant sezoniškumą.
Savivaldybės taryba ir administracija siekia kurti konkurencingą verslo
aplinką, sudaryti sąlygas turizmo sektoriaus plėtrai ir skatinti vietos
gyventojų, ypač jaunimo, verslumą.“- pasakoja D. Jasaitis.

Neringos miesto meras neslepia, jog labai tikimasi pradėti pagrindinio
krašto kelio Smiltynė- Nida rekonstrukciją. Jau dabar pradedami
įgyvendinti Nidos centrinės dalies sutvarkymo pirmojo etapo darbai,
rekonstruojama Pervalkos gatvė.

„Neringoje yra daugybė vietų, kurias verta ir būtina pamatyti. Ne veltui
Kuršių nerija įtraukta į žinomos kelionių žurnalistės bei „Travel Channel“
laidos prodiuserės Patricijos Schultz bestselerį „1000 vietų, kurias turi
aplankyti prieš mirdamas“.-pasididžiavimo neslepia unikalaus miesto
meras,- tačiau vis dėl to, tuo apsiriboti negalime.”

Investicijos būtinos, jei norima išsaugoti klientą

Daugiau nei 80 % lankytojų yra pastovūs poilsiautojai Neringoje, maždaug
pusė atvykstančių šiame kurorte lankosi kasmet ar net kelis kartus per
metus. Dėl šios priežasties, priežiūra bei atsinaujinimas aktualus, ne tik
bendrai miesto infrastruktūrai, bet ir iš turistų išsilaikantiems
vietiniams verslams.

Šiais metais „Rūkyta žuvis tik pas Joną“ kavinė vasarotojus pasitinka itin
pasikeitusia bei atsinaujinusia aplinka. Pasak savininko Jono Šato tokie
pokyčiai bei investicijos yra būtinos ir neišvengiamos norint išlaikyti
lojalų bei patenkintą klientą.

„Yra dalykai, kurie reikalauja pastovumo bei tradicijų, tai teikiamo
maisto kokybė ar galimybė klientui vakarieniaujant grožėtis vaizdu į
marias, tačiau, tuo pat metu, norime mūsų lankytojams suteikti maksimalų
komforto jausmą, kuris pasiekiamas atnaujinant kavinės inventorių bei
erdves.“- teigia J. Šatas.

Į šį kraštą važiuoja nuolatiniai turistai, kurie ieško tylos, ramybės,
erdvės ir kartu mankštinimosi gamtoje, turistinių ir kurortinių paslaugų
šiam kontingentui netrūksta Neringa populiari ir tarp šeimų su mažamečiais
vaikais, ir tarp jaunimo, todėl populiarumo nepraranda ir pagrindinės
Nidos pasilinksminimo vietos „Prieplaukos vyninė“, sumuštininė „Kaštonas“
bei šalia pajūrio ,įsikūręs šiais metais taip pat atsinaujinęs, „Tuborg
Beach Bar“.

Poilsį renkasi tie, kuriems nesvetimas išskirtinės laisvės pojūtis

Bėgantys nuo kasdienybės ir miesto triukšmo atokvėpį tikrai ras Neringą
sudarančiuose, senųjų kuršių genties paliktuose žvejų kaimuose, kur greta
unikalaus istorinio palikimo, stulbinamo grožio gamtos rasi ir modernią
turizmo infrastruktūrą. O poilsį čia, pasak Neringos miesto mero, tikrai
ras tie, kuriems nesvetimas išskirtinis laisvės pojūtis.

Savaitgalį Nidoje vyks tarptautinis folkloro festivalis „Tek saulužė ant maračių“. Jo svečiais šįmet žada tapti modernaus folkloro grupės „Ballycotton“ iš Austrijos ir „Diskreetse Mango Trio“ iš Estijos, liaudiškos muzikos ir dainų ansamblis „Kryničanka“ iš Baltarusijos bei atlikėjų pora iš Norvegijos. Penktadienį 19 val. festivalio vėliava bus pakelta aikštėje prie Neringos savivaldybės.
22 val. prasidės modernaus folkloro koncertas Nidos prieplaukoje. Ten šeštadienį 19 val. vyks ir didysis festivalio pasirodymas „Eina saulelė aplinkui dangų“. Sekmadienio vakarą per Rasų šventę bus surengta eisena su fakelais nuo Saulės laikrodžio iki prieplaukos, kurioje vyks Joninių koncertas.