“Aš iš jūsų vaiko išauginsiu Nobelio premijos laureatą”, – žada mokytoja Daiva. “O aš jau moku išgydyti visas vėžio formas ir paversiu jus nemirtingu”, – tikina gydytojas Algirdas. “Aš užtikrinsiu maksimalų jūsų saugumą ir jūs niekada nenukentėsite nuo nusikaltėlių”, – prisiekinėja policininkas Darius. “O aš Lietuvoje sukursiu 30 tūkst. darbo vietų ir visiems mokėsiu po 10 tūkst. Lt algas”, – skelbia verslininkas Robertas.
Kaip reaguotumėte, jei iš tiesų girdėtumėte tokius mokytojų, gydytojų, policininkų, verslininkų ar kitų sričių specialistų ir profesionalų pažadus? Tiesiog nekreiptumėte į juos dėmesio ir manytumėte, kad jiems atsisuko jau ne vienas, o keli varžteliai arba visiškai, kaip sakoma, nuvažiavo stogas. Tai kodėl tuomet su politikais elgiatės kitaip? Ne tik klausotės jų kliedesių, įtikite jais, bet dar ir nemaža dalis jūsų už šiuos apsišaukėlius atiduodate savo balsus.
Iš tiesų kokio nors Rolando Pakso pažadą, kad po ketverių metų Lietuvoje gyvens 3,5 mln. gyventojų, reikėtų vertinti lygiai taip pat, kaip vertiname tam tikrų ligoninių pacientų šūkaliojimus, kad “aš esu Napoleonas” arba “aš esu Karalius Saulė”. Ir reikėtų atvirai jam tai pasakyti. O, tarkime, Viktorui Uspaskichui, žadančiam minimalią algą padidinti iki 1509 Lt, sukurti daugybę darbo vietų ir apskritai panaikinti nedarbą, tiesiai į akis rėžti, kad jis yra sukčius ir nusipelno Mikės Pūkuotuko žodžių: “Uspaskichas paistė niekus ir pats iš jų kikeno.”
Ne kitokie ir dauguma pažadų, skambančių iš Artūro Zuoko (žadančio 3500 Lt vidutinę algą, turtingą gyvenimą pensininkams, pigsiantį šildymą bei verslo globalizavimą), Algirdo Paleckio (žadančio nacionalizaciją), Neringos Venckienės (žadančios visuotinį teisingumą), Vladimiro Romanovo (žadančio išvaduoti mus nuo iškrypėlių), Kristinos Brazauskienės (žadančios kurti darbo vietas) lūpų, – jie liudija, kad šie politikieriai rinkėjus laiko imbecilais, nors iš tiesų patys tokie yra.
Liūdniausia, kad ir vadinamosios tradicinės partijos bei jų lyderiai seka politikos apsišaukėlių pėdomis ir kvailina rinkėjus. Štai socialdemokratai savo 61 puslapio programoje žada bent 40 nesąmonių: mokinių skaičius mažės, bet mokytojų nemažės, ir dar algos jiems didės, valstybės skola mažės, bet socialinės išmokos didės ir t.t. Dar beviltiškiau atrodo konservatoriai, kurie savo programą rinkėjams sugeba pasiūlyti tik likus dviem savaitėms iki rinkimų. Taip demonstruojama pačios aukščiausios stadijos nepagarba rinkėjams.
Ir nemanykite, kad rinkėjai to nesupranta. Supranta kuo puikiausiai ir patys į politikus žvelgia atitinkamai: partijomis pasitiki tik 3 proc., o parlamentu – apie 7 proc. Lietuvos gyventojų. O jei išgirstų, kokių gyvūnų pavadinimais rinkėjai vadina politikierius, dauguma politikų tikrai susipurtytų.
Visą šį numerį “Veidas” paskyrė politikai. Ir nors mūsų politikai tikrai nėra to verti, darome tai maksimaliai rimtai: pristatome išsamius dabartinio mūsų politikos elito profilius, atskleidžiame mūsų valstybei pavojingiausius politikus, pateikiame daug sociologinės informacijos ir prognozių, taip pat daug analizės ir įžvalgų. Nors iš tiesų dauguma mūsų politikierių labiau verti, kad juos, jų veiklą ir žodžius analizuotų psichiatrai, psichoterapeutai, psichologai ir humoreskų rašytojai.