Aš nepritariu straipsnio autoriaus istorijos mokslų daktaro Petro Stankero vidinei pozicijai, kuri išsakyta aptariamame straipsnyje. Autorius, nebūdamas profesionalus žurnalistas, pasiklydo svarbiame proporcijos principe. Jau ne vieną kartą viešojoje erdvėje diskutuota apie nacių ir sovietų nusikaltimus, galimą jų palyginimą. Nacizmo nusikaltimai, ypač susiję su holokaustu, negali būti lyginami su sovietų ar kitų Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų nusikaltimais. Tai visai kito masto ir politinės valios veikla.

Bet Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų veikla gali būti nagrinėjama ir analizuojama. Manau, tokių paskatų vedamas „Veido“ vyr. redaktorius Gintaras Sarafinas ir sutiko spausdinti šį straipsnį. Nuomonių įvairovė (net ir neteisingų ar neproporcingų) yra pliuralistinės demokratijos požymis. Išgirdus neteisingas nuomones, galima pateikti teisingas ir taip diskusiją sugrąžinti į protingumo ribas. Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų veikla taip pat turėtų būti analizuojama taip, kaip darė tas pats „Veido“ autorius, rašydamas apie Drezdeno ir kitų Vokietijos miestų bombardavimus jau esant aiškiai Antrojo pasaulinio karo baigčiai ir taip nužudant šimtus tūkstančių nekaltų Vokietijos civilių gyventojų. Tokios pat analizės reikalauja ir branduolinio ginklo panaudojimas prieš taikius Japonijos gyventojus. Žurnalistinio dėmesio reikia ir daugeliui kitų karo nusikaltimų, kurie nepriklausomai nuo valstybės dydžio ar jos politinio įtakingumo nenustoja būti karo nusikaltimais.

Nesutinku, kad Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas buvo juridinis farsas. Nepaisant to, kad teisiniu požiūriu šiam procesui gali būti prikišamas šališkumas ar tam tikro masto nekompetencija, būtent šiame procese sukurta jurisprudencija, kuri aiškiai pasako, kad civilių gyventojų žudymas, net ir gavus aukštesnės vadovybės (taigi formaliai „įteisintą“) įsakymą, negali būti pateisinamas. Tai neabejotinas ir neatleistinas nusikaltimas žmoniškumui, ką jau kalbėti apie žydų, romų genocidą. Tokia Niurnbergo proceso metu sukurta jurisprudencija mums ir šiandien leidžia persekioti sovietų smogikus, žudžiusius Lietuvos taikius gyventojus ar mūsų partizanus, formaliai turint visus pagal sovietų įstatymus tai „pateisinančius“ įstatymus ar dokumentus. Vienoje tokioje Strasbūro žmogaus teisių teismo byloje “Kononov prieš Latviją” Lietuva dalyvavo trečiąja šalimi ir kartu su Latvija laimėjo bylą prieš NKVD smogiką, Antrojo pasaulinio karo metu Latvijos teritorijoje žudžiusį taikius gyventojus.

Neturiu kompetencijos diskutuoti dėl Antrojo pasaulinio karo metu nužudytų žydų skaičiaus. Vakarų spaudoje (tiek bulvarinėje, tiek solidžioje) nuolat pasirodo straipsnių, įvardijančių vieną ar kitą holokausto aukų skaičių. Manau, tai istorikų diskusija. Jie ir turi aiškiai atsakyti į šį klausimą. Bet nemanau, kad tinkamas atsakymas į šį klausimą yra autoriaus bandymas abejoti šio skaičiaus adekvatumu, siejant jį su A.Hitlerio pasirašyto dokumento dėl žydų žudymo egzistavimu. Mano nuomone, tai nesusiję dalykai. Nesvarbu, ar toks dokumentas bus rastas, ar ne, jis nei paneigs holokausto egzistavimą, nei padės nustatyti nužudytų žydų skaičių.

“Veido” redakcijoje žurnalistai sąžiningai, kruopščiai ir intensyviai dirba. A.Kubiliaus vyriausybei mokesčių prasme spaudą sulyginus su plytų, trašų ar baldų gamyba teko atsisakyti daug žurnalistų, redaktorių ir stilistų. Priversti dirbti konvejerio principo suklystame. Bet “Veido” redakcijoje nėra nei antisemitų, nei abejojančiųjų holokausto egzistavimu. Tai ne kartą įrodyta “Veido” puslapiuose. Tiems, kuriems dėl savo mąstymo specifikos ar savo veiklos turiningumo pagrindimo finansavimo šaltiniams norėtųsi “Veido” redakcijoje tokių dirbtinai surasti, siūlyčiau pagalvoti, ar jūsų veikla tikrai prisidės prie pliuralistinės demokratijos Lietuvoje kūrimo.

Su pagarba diskusijos dalyviams ir atsiprašymu holokausto aukų bei jų artimųjų dėl Petro Stankero paklydimų ir “Veido” klaidos – leidėjas Algimantas Šindeikis