Septynių ambasadorių demaršas, po kurio vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis suskubo iš darbo išmesti istoriką Petrą Stankerą, apkaltintą “holokausto neigimu”, iš pradžių nustebino pasirašiusiųjų sudėtimi. Gerai žinoma, kad į bet kokias antisemitizmo apraiškas pirmiausia ir labai griežtai reaguoja dvi ambasados – Izraelio ir JAV.

Holokausto neigimo atveju abejinga paprastai nelieka ir Vokietija – pirmoji valstybė, kriminalizavusi tokias veikas. Nestebintų, jeigu demarše būtų dalyvavusi ir Austrija, neseniai nuteisusi vieną istoriką už holokausto neigimą.

Tačiau kreipimąsi į Lietuvos Vyriausybę pasirašė Jungtinės Karalystės, Estijos, Prancūzijos, Suomijos, Nyderlandų, Norvegijos ir Švedijos ambasadoriai. Lenkijos ambasadorius, nors irgi pareiškė protestą dėl P.Stankero straipsnio, padarė tai atskiru laišku, kurį atsiuntė į “Veido” redakciją, o ne į Vyriausybę. Taip pat pasielgė ir Izraelio ambasadorius, kurio laiškas, mano žiniomis, maloniai nustebino redakciją savo ramiu ir dalykišku stiliumi. Pasirodo, kartais iš Rygos geriau matyti, kas vyksta Vilniuje, nei sėdint vietoje. Nei JAV, nei kitų, paprastai jautriai į tikrą holokausto neigimą reaguojančių valstybių ambasadoriai demarše nedalyvavo.

Tai matant kilo mintis, kad kažkas čia ne taip su tais protestais. Įsiskaičius toptelėjo: ėgi kreipimąsi į Vyriausybę pasirašiusių ambasadorių geografija tiksliai atkartoja “Gazpromo” tiesiamo dujotiekio “Nord Stream” geografiją ir dalyvių sąrašą! Štai čia viskas stojo į savo vietas ir tapo aišku, kodėl septynių ambasadorių kreipimesi atsirado sakinys apie tai, kad mūsų valstybėje “melagingai stengiamasi sulyginti unikaliai baisų žydų genocidą su sovietų nusikaltimais Lietuvoje, kurie nors dideli, bet negali būti laikomi vienodais nei dėl jų tikslų, nei dėl rezultatų”. Ir kodėl tų septynių demaršą taip sveikino Kremlius.

Yra žydų organizacijų, manančių, kad negalima dėti lygybės ženklo tarp nacių ir sovietų nusikaltimų. Bet vis dėlto didžiausią įniršį Lietuvos sprendimas viename Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatyti vienodą atsakomybę už holokausto ir sovietinės okupacijos neigimą sukėlė Maskvoje. Buvimas “teisiųjų pusėje” Antrojo pasaulinio karo metu – tai pamatas, ant kurio dabartinė Rusija stato savąją tapatybę, ir jos pagrindinė viltis – tapti pripažinta lygiaverte Europos partnere, išstumiant iš šio vaidmens Ameriką.

Europoje taip pat yra nemažai manančiųjų, kad Rusija su jos gamtiniais ištekliais galėtų būti geriausia ilgalaikė strateginė partnerė, ypač jeigu toliau gilėjant euro zonos skolų krizei būtų apsispręsta skelti Europos Sąjungą į tingius prasiskolinusius Pietus ir darbščią bei taupią Šiaurę. Lietuva, tiek dėl savo geografinės padėties, tiek dėl Vyriausybės vykdomos griežtos taupymo politikos, visiškai atitinka šiauriečiams keliamus reikalavimus. Belieka “mažmožis” – priversti Lietuvą pakeisti Baudžiamąjį kodeksą, kad nacių ir sovietų sulyginimas jame nustotų erzinti planuojamą strateginę partnerę. Pažiūrėsime, kuri iš rimtų partijų pirmoji pasiūlys tai padaryti.

“Veidas”: Kaip tarp žydų priimta vertinti atsakomybės už holokausto ar sovietų nusikaltimų neigimo kriminalizavimą?

V.K.: Sunku pasakyti. Nuomonių įvairovė labai plati, dėl to nuolat ginčijamasi. Pats Rafaelis Lemkinas, litvakas teisininkas, visą savo gyvenimą paaukojęs tam, kad genocido sąvoka būtų įtraukta į tarptautinę teisę, dalyvavęs Niurnbergo tribunole ir jame labai smarkiai kovojęs su sovietais, neabejojo, kad J.Stalino nusikaltimai taip pat yra genocidas. Taip jis apibūdino holodomorą (didįjį badmetį) Ukrainoje, nemažai yra rašęs ir apie Baltijos valstybes. Neseniai pasirodė Stanfordo universiteto profesoriaus Normano Naimarko knyga, kuri taip tiesiai ir pavadinta “Stalino genocidai”.

Kiti žydai sako, kad tikrasis genocidas buvo tik holokaustas, o kiti genocidai – ne genocidai. Manau, kad šiuo klausimu vienos nuomonės ir negali būti. Viena aišku – holokaustas išskirtinas iš kitų genocidų tuo, kad tai buvo totalus naikinimas. Mes laisvai galime lyginti Vokietijos nacionalsocialistų ir sovietinius režimus, nes šiedu buvo tiesiog dvyniai, bet negalime lyginti holokausto su kitais genocidais dėl jo totalumo.

“Veidas”: Ar Lietuvos žydų bendruomenė turi kokią nors nuomonę dėl P.Stankero straipsnio “Veide” apie Nirunbergo procesą?

V.K.: Bendruomenėje dar nebuvau, tad nežinau. Mano galva – tai nelabai geras straipsnis. “Veidas” tokių spausdinti neturėtų. Neteisingas jau pats pavadinimas “Niurnbergo tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje”, nes buvo ir didesnių. Pavyzdžiui, Stalino surengti procesai Maskvoje. Štai ten – tikras farsas! Tuo tarpu Niurnbergas buvo kompromisas su sovietais. Jame priimti ir svarbūs dalykai – įvertinta nacių sistema, įtvirtinta nusikaltimo žmonijai samprata.

Bėda, kad po komunizmo sistemos žlugimo nebuvo antrojo Niurnbergo. Nors ir dabar jį surengti būtų nevėlu – vis tiek kada nors reikės ir sovietinį režimą įvertinti kaip nusikalstamą.

“Veidas”: O koks Jūsų požiūris į Generalinės prokuratūros pradėtą tyrimą dėl galimo holokausto neigimo fakto?

V.K.: Vertinu labai gerai. Įstatymas yra? Tegu tiria. Tyrimo reikalas, kaip tą straipsnį įvertinti.

Mane stebina kas kita – įstatymas numato atsakomybę ne tik už holokausto, bet ir už sovietinės okupacijos fakto neigimą. Todėl man neaišku, kodėl Generalinė prokuratūra nepradeda tyrimo dėl Algirdo Paleckio kalbų? Nes šis politinis veikėjas savo kalbose aiškiai ir visiškai neigia sovietinės okupacijos faktą.

Šiemet sukako 65-eri metai nuo Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo pradžios. Ta proga savaitraštis “Veidas” spausdino humanitarinių mokslų daktaro Petro Stankero straipsnį “Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje”. Po trijų savaičių viešojoje erdvėje dėl šio straipsnio kilo didžiulė diskusija. Esą “Veidas” neigia holokaustą ir esą šio straipsnio pasirodymą finansavo kažkokios Rusijos jėgos.

Čia derėtų paaiškinti, kad tokie teiginiai visiškai prasilenkia su tiesa: šio straipsnio tikrai niekas nefinansavo, o svarbiausia – “Veidas” niekados neneigė, neneigia ir neneigs holokausto. Visa savo veikla ir straipsniais “Veidas” jau ne kartą įrodė, kad elgiasi kaip tik priešingai. O ir aptariamas straipsnis yra ne apie holokaustą, bet apie Niurnbergo procesą. Beje, ir jo autorius tikina, kad straipsnyje jokiais būdais neneigė holokausto, o tik svarstė dėl jo aukų skaičiaus.

Kadangi kilo daug kontroversijų, buvo pateikta šimtai skirtingų interpretacijų, “Veidas” tiek dėl Niurnbergo proceso, tiek dėl holokausto, tiek dėl kitų tragedijų nusprendė pakalbinti tarptautinės teisės ekspertą dr. Dainių Žalimą.

– Jūsų vertinimu, ar Niurnbergo procesas nebuvo šališkas, ar tai nebuvo nugalėtojų teismas, primestas nugalėtiesiems? Ar jame iš tiesų buvo išlaikyti objektyvaus teismo proceso principai?

– Šio proceso šališku ar neobjektyviu pavadinti negalėčiau, nes įrodymų buvo pateikta įvairių, o gynybos teisė kaltinamiesiems buvo užtikrinta. Mano manymu, visi gynybos argumentai buvo įvertinti.

Taip, tai iš tiesų buvo nugalėtojų teismas, bet vargu ar pagal tarptautinę teisę galėtų būti kitaip. Ir čia esama problemos, nes kai kurios iš tų nugalėjusių valstybių taip pat darė nusikaltimus. Bet užduokime sau tokį paprastą klausimą: ar būtų įmanomas tarptautinis tribunolas, kuris įvertintų Sovietų Sąjungos veiksmus ir kuris teistų sovietų karinius nusikaltėlius?

Čia svarbu žinoti, kad tarptautinis tribunolas steigiamas valstybių valia. Taigi valstybių valia dėl nacistinės Vokietijos nusikaltėlių veiksmų įvertinimo buvo. Deja, dėl Sovietų Sąjungos nusikalstamų veiksmų tokios suderintos valios nebuvo. Tiesa, ir be tarptautinio tribunolo kiekviena valstybė turi teisę ir pareigą persiekioti visus asmenis, vykdžiusius genocidą, padariusius nusikaltimų žmoniškumui, taip pat karo nusikaltimų. Ir tai vyksta.

O Niurnbergo tribunolas istoriškai reikšmingas tuo, kad suformulavo šiuolaikinės tarptautinės baudžiamosios teisės principus, įskaitant ir tokius, kad atsakomybė už kai kuriuos nusikaltimus gali būti taikoma ir atgaline data, nes tokios veikos tiesiog prieštarauja elementariam žmoniškumui ir griauna esminius tarptautinės bendrijos principus.

Taigi, nors Niurnbergo proceso metu buvo nuteisti vienos šalies kariniai nusikaltėliai, iš esmės visos šalys savo teismuose ir nacionaliniuose įstatymuose universalizavo aptariamus principus.

– O kaip tokiu atveju vertinti J.Stalino nurodymus, kad Niurnbergo teisme nebūtų liečiamos kai kurios temos ir pačios Sovietų Sąjungos nusikaltimai?

– Tai nieko keista. Sovietų Sąjunga nenorėjo liesti tų temų, kuriose būtų išplaukę įrodymai ir apie pačių sovietų darytus nusikaltimus. Todėl ji maksimaliai ir stengėsi, kad nebūtų sukompromituota tarptautinės bendrijos akyse. Tačiau ilgainiui apie sovietų nusikaltimus vis tiek tapo žinoma.

– Tiek per Antrąjį pasaulinį karą, tiek po jo pasaulyje įvykdyta gana daug karo nusikaltimų ar nusikaltimų žmoniškumui, bet tarptautiniai tribunolai steigiami nebuvo, o jei ir buvo, tai teisė tik dalį, tai yra vienos šalies nusikaltėlius. Kaip, tarkime, atsitiko Japonijoje: nors šioje šalyje panaudotas branduolinis ginklas, tačiau JAV karo nusikaltėliai nebuvo teisiami.

– Matote, kiekvienam tarptautiniam tribunolui yra griežtai apibrėžiama jurisdikcija, tai yra ribos, kurių jis negali peržengti. Tarkime, Niurnbergo tribunolas turėjo įvertinti tik Vokietijos karo nusikaltėlių veiksmus. Todėl jis nevertino nei JAV, nei Didžiosios Britanijos, nei Prancūzijos, nei Sovietų Sąjungos veiksmų, nei nusikaltimų. Panašiai ir Japonijoje. Tarptautinis tribunolas įsteigtas buvo, bet jis vertino ne JAV, o pačios Japonijos karo nusikaltėlius.

Beje, ir šiandien Tarptautinis teisingumo teismas nėra aiškiai pasisakęs dėl branduolinio ginklo panaudojimo.
O kalbant apie jurisdikcijos suteikimą derėtų pabrėžti, kad tai yra valstybių, steigiančių atitinkamą tribunolą, politinės valios reikalas.

– Vokietijos, Austrijos, taip pat ir Lietvos baudžiamuosiuose kodeksuose yra straipsniai dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už holokausto neigimą. Bet ar tokiu atveju iš viso įmanoma diskutuoti apie holokaustą, nes visada bus įžvelgiančiųjų holokausto neigimą bet kuriame straipsnyje šia tema?

– Manau, kad įmanoma. Svarbiausia, kad diskutuojant nebūtų vartojami užgaulūs, įžeidžiamieji ir grasinamieji žodžiai bei posakiai. Taip pat privalu žinoti, kad žodžio laisvė turi ribas ir svarbu neskleisti dezinformacijos, nes tai žeidžia nusikaltimų aukas.

"Veido" archyvas

Teisiamųjų suolas. Pirmoje eilėje iš kairės: H.Goeringas, R.Hessas, J.von Ribbentropas, V.Keitelis, A.Rosenbergas; antroje eilėje: K.Doenitzas, E.Raederis, B.von Schirachas, F.Sauckelis, A.Jodlis

Prieš 65 metus, 1945 m. lapkričio 20 d., Niurnbergo teisingumo rūmuose oficialiai prasidėjo pirmasis Tarptautinio karo tribunolo teismo posėdis. Niurnbergo procesas neturėjo analogų žmonijos istorijoje: pirmąsyk pasaulio jurisprudencijoje buvo teisiami ne pavieniai karo nusikaltėliai, bet visa vyriausybė.

Dar 1942 m. sausio 13 d. buvo priimta Londono deklaracija, kurioje šalių, kovojusių su Vokietija, vyriausybės pareiškė savo tvirtą pasiryžimą imtis visų priemonių, kad karo nusikaltėliai būtų teisiami. JAV karo departamente buvo suformuluota karo nusikaltėlių teismo idėja. Nacistinį režimą pasiūlyta vertinti kaip nusikalstamą organizaciją, o puolamojo, agresyvaus karo kurstymą ir vykdymą vertinti kaip kriminalinį nusikaltimą.

1945 m. birželio 26 d. Londone prasidėjo tarptautinė konferencija, kurios rezultatas – juridiniu Niurnbergo teismo pagrindu tapęs Londono susitarimas. Pariteto pagrindais buvo įkurtas Tarptautinis karinis tribunolas iš SSRS, JAV, Anglijos ir Prancūzijos atstovų, parengti įstatai ir darbo reglamentas. Kaltinimai buvo suskirstyti į tris kategorijas: nusikaltimai taikai; karo nusikaltimai; nusikaltimai žmoniškumui.

Šiek tiek laiko užėmė kaltinamųjų sąrašo sudarymas, mat amerikiečiai į savo sąrašą įtraukė 72 asmenis, o rusų sąraše buvo šimtas pavardžių. Galutinai nuspręsta, kad procesas turi apimti ne daugiau kaip 24 asmenis.

Teismo posėdžiams rengti parinkti Niurnbergo teisingumo rūmai. Pastatą supo sargybinių voros, pirmoji – vokiečių policininkų, po to puslankiu – Amerikos karinių policininkų vora. Beje, įkalintus karo nusikaltėlius saugojo ir lietuviai, tarnavę svetimšalių daliniuose.

"Veido" archyvas

Teismas oficialiai prasidėjo 1945 m. lapkričio 20 d. Pasaulio laikraščių ir žurnalų redakcijos teisme akreditavo 300 žurnalistų, 100 kinofotokorespondentų, 10 dailininkų.

Lietuvos SSR spaudai Niurnberge atstovavo rašytojas Jonas Šimkus. Jis “Tiesai” siuntė straipsnius, kruopščiai rašė Niurnbergo dienoraštį, kuris dabar saugomas Lietuvių kalbos ir literatūros institute.

Įdomu tai, kad 1945 m. gruodžio 13 d. kaltintojas nuo JAV pagarsino 1941 metų raportą apie SS operatyvinės grupės veiklą Lietuvos teritorijoje. Teismui buvo pateikta kaltinamoji medžiaga, pavadinta “Mirties fortas Kaune”, bei dokumentai “Hitlerininkai bandė sunaikinti lietuvių kultūrą” ir “Masinės tarybinių žmonių žudynės Panerių gyvenvietėje”.

Nugalėtojų teisingumas

Priminsime, kad nugalėtojai veikė kaip prokurorai, teisėjai ir budeliai. Niurnbergo teismas neturėjo jokios kitos jurisdikcijos, išskyrus gautą pagal nugalėtojo teisę. Kaltintojai ieškojo tiktai inkriminuojančių dokumentų ir naudojo juos tendencingai. Jie sąmoningai slėpė nuo gynybos dokumentus, liudijančius teisiamųjų nekaltumą. Vokietijos lyderius kaltino “nusikaltimais” pagal įstatymus, kurie buvo sukurpti po tų nusikaltimų padarymo. Todėl Niurnbergo procese vieniems nusikaltėliams teisiant kitus buvo nelengva nuspręsti, kas bus laikoma karo nusikaltimais. Rasta paprasta išeitis – jei tai darė “Ašies” valstybės, o mes nedarėme, vadinasi, tai nehumaniškas, brutalus ir baustinas veiksmas. Parklupdyta, alkana, sugriauta Vokietija buvo bejėgė prieštarauti ir pasipriešinti okupacinių valstybių savivalei.

Trečiojo Reicho vadovai savo kalbose teisme rėmėsi šiais gynybos argumentais:

Vokietija, spręsdama karo ir taikos klausimus, buvo suvereni valstybė, todėl niekas iš šalies negali teisti už tai šalies vadovybės teisme. Tačiau Niurnbergo principai tarptautinį įstatymą iškėlė aukščiau nacionalinio suverenumo;

Niekas negali būti persekiojamas pagal įstatymus, negaliojusius nusikaltimo padarymo momentu. Į šį argumentą teismas atsakė kodifikavęs seniai egzistuojančius tarptautinės teisės principus;

Jie tik vykdę įstatymus. Šis argumentas taip pat buvo paneigtas pagal Niurnbergo principus;

Jie nežinoję, kas vyksta. Tačiau teismas nepatikėjo, kad Vokietijos lyderiai galėjo nežinoti apie beveik 200 koncentracijos stovyklų ir milijonų žmonių žudynes Rytų Europoje;

Jie teisūs, nes nugalėtojai taip pat vykdė karo nusikaltimus. Tačiau teismas nagrinėjo tik kaltintojų pateikiamus kaltinimus.

Tribunolo vykdytojų dviveidiškumas

Kai kurios Niurnbergo misterijos detalės tiesiog pritrenkia tribunolo vykdytojų cinišku dviveidiškumu. Be oficialios sovietų delegacijos, tribunolo darbe dalyvavo ir A.Višinskio vadovaujama Niurnbergo teismo organizavimo vyriausybinė komisija, kurios posėdžio protokolai demaskuoja nešvarią proceso virtuvę. Pasirodo, į komisijos kompetenciją įėjo iš teismo pašalinti klausimus, kurie, pagal sovietinius ideologus, neleistini svarstyti teisme.

"Veido" archyvas

Niurnbergo miesto Teisingumo rūmai, kuriuose vyko Tarptautinio karo tribunolo teismo posėdžiai

J.Stalinas pasiekė, kad Niurnbergo teisme nebūtų viešai svarstomi šie klausimai:

1. SSRS požiūris į Versalio taiką.

2. 1939 m. SSRS ir Vokietijos nepuolimo paktas.

3. V.Molotovo lankymasis Berlyne, J.Ribbentropo lankymasis Maskvoje.

4. SSRS socialinė politinė santvarka.

5. Sovietinės Pabaltijo respublikos.

6. SSRS ir Vokietijos sutartis dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos apsikeitimo gyventojais vokiečiais su Vokietija.

7. SSRS užsienio politika, klausimai, liečiantys sąsiaurius ir tariamas SSRS teritorines pretenzijas.

8. Balkanų klausimas.

9. SSRS ir Lenkijos santykiai.

Tačiau J.Stalinas reikalavo, kad būtų privalomai svarstoma tokia delikati tema, kaip žudynės Katynėje – kaip “vermachto žvėriškumo įrodymas”. Vokiečių atsakomybė už tūkstančių lenkų karininkų nužudymą Katynės miške buvo “įrodyta” Niurnbergo dokumentu SSRS-54. Ir tiktai 1990 m. SSRS vyriausybė pripažino, kad Katynės žudynes surengė ne vokiečiai, kaip buvo “įrodyta” Niurnbergo procese, o sovietų slaptoji policija.

Tikriausiai niekas taip ryškiai necharakterizuoja aiškiai neteisingo teisminio tyrimo Niurnberge, kaip elgesys su buvusiu A.Hitlerio pavaduotoju R.Hessu. Jį nuteisė iki gyvos galvos, nors jis buvo vienintelis iš Antrajame pasauliniame kare dalyvavusių valstybių vadovų, kuris rizikavo gyvybe, imdamasis pavojingo, bet nevaisingo mėginimo sutaikyti abi kariaujančias puses. Jis atvyko į Angliją 1941 m. pavasarį kaip taikos pasiuntinys. Teismo metu nebuvo įrodytas nė vienas jam inkriminuotas nusikaltimas.

Svarbu ir tai, kad Niurnbergo procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų, nors iš tiesų teismas neturėjo ne vieno A.Hitlerio pasirašyto dokumento apie žydų naikinimą (šio dokumento, jeigu jis egzistavo, iki šių dienų niekas nerado, nors pažadėta net milijono dolerių premija).

Nuosprendžiai – po metų

Per visą Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolą teismas surengė 403 posėdžius, kurie tęsėsi net 1100 valandų. Niurnbergo proceso protokolai sudarė 16 tūkst. puslapių, sunaudota 5 mln. popieriaus lapų, kurie svėrė 200 tonų.

Kaltintojai pateikė 2630 dokumentų, gynėjai – 2700. Teismo proceso metu išklausyta tik 240 liudininkų, o tai yra išties mažai tokio masto tribunole. Tiesa, tribunolas priėmė 300 tūkst. “raštiškų liudijimų” kaltinimui paremti. Įrašyta 27 tūkst. metrų garsinės kino juostos, 7 tūkst. fotoplokštelių.

1946 m. rugsėjo 30–spalio 1 d. buvo paskelbti nuosprendžiai. 11 kaltinamųjų nuteisti mirties bausme pakariant, trys – kalėti iki gyvos galvos, keturi – kalėti įvairų laiką, trys išteisinti.

Visiems nuteistiesiems buvo duotos keturios dienos malonės prašymui pateikti. E.Raederis paprašė įkalinimą iki gyvos galvos pakeisti mirties bausme. H.Goeringas, A.Jodlis ir V.Keitelis prašė mirties bausmę pakariant pakeisti sušaudymu. Visi prašymai buvo atmesti.

Mirties nuosprendžio vykdymas patikėtas JAV armijos personalui. Spalio 16 d. kalėjimo sporto salėje susirinko teismą organizavusių valstybių atstovai: kariškiai, du liudininkai vokiečiai, žurnalistai, kunigai, gydytojai – iš viso 42 žmonės.

Kareiviai įvedė iš baimės perbalusį J.Ribbentropą. Netekusį jėgų eksreichsministrą sargybiniai vilkte vilko prie kartuvių. Jis vos sugebėjo ištarti savo pavardę. Sargybinis surišo nuteistojo kojas, o amerikiečių seržantas K.Woodas ant pasmerktojo galvos užmetė juodą maišą ir užnėrė ant kaklo kilpą. K.Woodas neslėpė savo pasitenkinimo, tapęs istorinio nuosprendžio vykdytoju: J.Ribbentropas buvo 348-as jo pakaruoklis.

Kas 20 minučių su tokiomis pat ceremonijomis ant ešafoto lipo vis nauji nuteistieji. Pasmerktieji pasirodė gan gyvybingi: J.Ribbentropas negalėjo atsisveikinti su gyvenimu 10 minučių, A.Jodlis – 18, V.Keitelis – 24. Egzekucija užtruko 103 minutes, tuo užbaigdama ilgiausią žmonijos istorijoje tarptautinį teismo procesą. Pakartųjų kūnai buvo nufotografuoti, nuvežti į Miuncheną ir sudeginti krematoriume, o pelenai išpilti į Izaro upės intaką.

Apibendrinant galima teigti, kad Niurnbergo procesas – tai metraštis, kuriame istorikai gali ieškoti tiesos. Ateis laikas, kai viskas stos į savo vietas, išblės aistros, o kerštas ir neapykanta patenkins savo troškulį.

Šių metų lapkričio 8 d. 45-ame “Veido” numeryje pasirodė P.Stankero straipsnis “Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje”. Jame išspausdintame sakinyje “Svarbu ir tai, kad Niurnbergo procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų,… įsivėlė apmaudi klaida. Šis sakinys turėtų skambėti taip: “… Niurnbergo procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie neva 6 mln. nužudytų žydų”.

Atsiprašome.

“Veido” redakcija