Bobas Dylanas

Ketvirtadienį Švedijoje paskelbta, kad Nobelio premija literatūros srityje skiriama legendiniam atlikėjui, dainų ir dainuojamosios poezijos kūrėjui Bobui Dylanui. Nors šis sprendimas sulaukė ir prieštaringų vertinimų, Bobas Dylanas vadinamas žmogumi, padariusiu didžiausią įtaką Amerikos dainų kultūrai ir tradicijoms.

Kiti šių metų Nobelio premijų laureatai

Taikos – J.M.Santosas

J.M.Santosas

Pastangos nutraukti 52 m. šalį krečiantį konfliktą su marksistų sukilėlių grupuote „Farc“. Per 26 tūkst. gyvybių nusinešęs pilietinis karas užbaigtas rugsėjo pabaigoje, kai Kolumbijos prezidentas J.M.Santosas ir kairiųjų maištininkų grupuotės „Farc“ lyderis Rodrigo Londono pasirašė taikos sutartį. J.M.Santosas ir R.Londono buvo laikomi realiausiais kandidatais gauti šią premiją, tačiau manyta, kad tokios viltys žlugo, nes po referendumo paaiškėjo, kad 50,21 proc. kolumbiečių prieštarauja taikos susitarimui su „Farc“.

Medicinos ir fiziologijos – Y.Ohsumi

Y.Ohsumi

Ląstelių autofagijos mechanizmų atradimas. Y.Ohsumi eksperimentai padėjo nustatyti, kaip veikia autofagija („savivalga“) – ląstelės organoidų perdirbimo mechanizmas, kurio sutrikimai žmonėms gali sukelti įvairias ligas, tarp jų Parkinsono ligą, diabetą ir vėžį. Mokslininkui pavyko išskirti genus, reguliuojančius autofagiją mielėse, ir aprašyti panašius procesus kitų organizmų ląstelėse.

Ekonomikos – B.Holmstromas ir O.Hartas

B.Holmstromas

2016 m. Nobelio ekonomikos premija skirta už indėlį plėtojant sutarčių teoriją. „Šių metų laureatai plėtojo sutarčių teoriją – išsamų pagrindą nagrinėjant daugelį įvairių sutarčių struktūros klausimų, tokių kaip su pasiekimais susietas aukščiausio lygio vadovų atlyginimas, dalinis nuostolių atlyginimas ir vartotojo mokama dalis draudimų srityje, taip pat viešojo sektoriaus privatizacijos veiksmai“, – nurodė Švedijos mokslų akademijos atstovai.

Chemijos – J.P.Sauvage’as, F.Stoddartas ir B.Feringa

J.P.Sauvage'as

Bernardas Feringa

F.Stoddartas

Molekulinių mašinų dizaino ir sintezės tyrimai. Mokslininkai sukūrė mažiausias pasaulio mašinas: rado būdą susieti molekules ir sukurti mažus liftus, motorus ir mažus raumenis. Molekulines mašinas bus galima panaudoti kuriant naujas medžiagas, jutiklius ir energijos saugojimo sistemas. Mažiausios mašinos, molekulės, kurių judesius galima valdyti, yra maždaug tūkstantį kartų plonesnės už plaukus.

Fizikos – D.Thoulessas, D.Haldane‘as ir M.Kosterlitzas

D.Thoulessas

M.Kosterlitzas

F.D.Haldene'as

Egzotiškų kvantinio pasaulio savybių tyrimai, teorinis medžiagos topologinių fazių ir jų virsmų atradimas. Dėl mokslininkų atradimo neįprastų fazių medžiagas (supermagnetus, superskysčius, plonas magnetines plėveles) bus galima tirti pasitelkus pažangius matematinius metodus. Mokslininkų teorinių darbų pagrindu bus galima ieškoti naujų egzotiškų materijos fazių, kurių medžiagos gali būti taikomos medžiagų mokslo ir elektronikos srityse.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Molekulinės mašinos

Nobelio premija chemijos srityje įteikta trims chemikams – prancūzui Jean–Pierre’ui Sauvage’ui, škotui J. Fraseriui Stoddartui ir olandui Bernardui Feringai. Jie įvertinti už molekulinių mašinų sumanymą ir sukūrimą.

Įsivaizduokite robotą, kurio aukštis yra mažesnis už plauko skersmenį. Arba prietaisą, kuris ląstelės viduje sujungia amino rūgštis. Tokių molekulinių mašinų atsiradimas – Nobelio premija apdovanotų mokslininkų nuopelnas.

Jie sukūrė miniatiūrines mašinas, kurios, gavusios energijos, atlieka mechaninius judesius. Manoma,kad tokių mašinų atsiradimas reiks visiškai naują technologijų erą. Molekulinės mašinos galėtų būti naudojamos kuriant naujas medžiagas, jutiklius ir energijos kaupimo sistemas.

“Mokslo vystymosi požiūriu dabar molekuliniai varikliai yra pažengę tiek, kiek elektros varikliai buvo pažengę ketvirtajame XIX amžiaus dešimtmetyje. Mokslininkai demonstravo elektra varomų mechanizmų veikimą, patys nenujausdami, kad jų atradimai padės sukurti traukinius, skalbimo mašinas, ventiliatorius ir virtuvės kombainus“, – aiškina Švedijos karališkosios mokslų akademijos nariai.

Beje, šie trys mokslininkai daugiausia nuveikė skirtingais laikotarpiais. 1983 m. J.P.Sauvage’as pirmą kartą sujungė dvi žiedines molekules į grandinę – tokie junginiai vadinami katenanais. Po aštuonerių metų J.F.Stoddartas atrado rotaksanus – junginius, kuriuose ant hantelį primenančios molekulės uždėta žiedinė molekulė. Kol galiausiai B.Feringa pademonstravo molekulinio variklio veikimą.

Yoshinori Ohsumi, Nobelio premijos laureatas

Nobelio premija fiziologijos ir medicinos srityje įteikta už autofagijos – ląstelių „savivalgos“ – tyrimus. 2016 metų laureatu tapo japonas Yoshinori Ohsumi, rašomapremijos puslapyje.

Y.Ohsumi dvidešimt metų tyrinėjo ląstelių viduje vykstantį irimą. Jam pavyko išskirti genus, reguliuojančius autofagiją mielėse, ir aprašyti panašius procesus kitų organizmų ląstelėse.

Vėlesni tyrimai parodė, kad autofagija daro įtaką ne vienos ligos vystymuisi: Parkinsono, Alzheimerio ligų, diabeto ir kitų.

Siekdamas išskirti genus, lemiančius autofagiją ląstelėje, Ohsumi sukūrė mieles mutantes, kuriose jam pavyko sustabdyti autofagijos procesą. Paskui jis ėmė po vieną „atjunginėti“ genus, kol rado būtent tuos, be kurių autofagija nevykdavo. Atlikęs daug tūkstančių eksperimentų, jis išskyrė 15 genų, be kurių autofagija neįmanoma.

Ohsumi darbai išpopuliarino autofagijos temą mokslinėje bendruomenėje, ką akivaizdžiausiai demonstruoja šia tema publikuotų darbų skaičiaus dinamika.

Ohsumi darbai išpopuliarino autofagijos temą mokslinėje bendruomenėje

Apie autofagiją, kaip apie ląstelėje vykstantį procesą, pirmą kartą sužinota praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje. Tada belgų biochemikas Christian de Duve aprašė lizosomą – ląstelės dalį, atsakingą už kitų ląstelės komponentų suvirškinimą. Būtent de Duve’as pasiūlė terminą „autofagija“, už savo atradimus 1974 metais irgi buvo apdovanotas Nobelio premija medicinos srityje.

Nobelio premijos dydis – 8 milijonai Švedijos kronų. 2016 metais į premiją fiziologijos ir medicinos srityje pretendavo 273 mokslininkai. Ši premija įteikta 107-ąjį kartą, pirmieji laureatai paskelbti 1901 metais.

Šis straipsnis lietuvių kalba publikuotas portale technologijos.lt

Technologijos.lt

Bernardas Lownas / "Scanpix" nuotr.

Egidijus JURGELIONIS

Tarp kiemų, kuriuose užaugo išradėjas, medikas ir Nobelio taikos premijos laureatas Bernardas Lownas ir jį kalbinęs žurnalistas, nėra net pusės kilometro. Tačiau net gyvendami vienu metu jie, ko gero, nebūtų buvę bičiuliai.

1921 m. gimęs B.Lownas iki 14 me­­tų gyveno žydiškoje Ute­noje. Prieš pat Antrąjį pa­saulinį karą iš maždaug 6,3 tūkst. miesto gyventojų apie 3,5 tūkst. buvo Lietuvos piliečiai žy­dai. Holokaustas sunaikino žydų istorinį kultūrinį klodą, bet žydai iš Lietuvos pradėjo trauk­tis dar gerokai iki tol.

1935 m. su šeima į JAV pasitraukęs vienas iš­kiliausių XX amžiaus medikų, išradėjų ir vi­suomenininkų B.Lownas gyvendamas Lie­tuvoje greičiausia nebūtų pasiekęs tiek, kiek nuveikė emigravęs į JAV.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę du kartus Utenoje lankęsis mokslininkas dėl solidaus am­žiaus nebekeliauja, tačiau mielai dalijasi pri­siminimais apie žydo berniuko gyvenimą tarpukario Utenoje.

– Kokia buvo Utenos žydų padėtis tarpukariu? Ar kylantis antisemitizmas Vokietijoje ir pirmieji pogromai tuo metu Lenkijai priklausančiame Vilniaus krašte turėjo įtakos mažo miestelio bendruomenei?

– Lietuva buvo jauna, besivystanti respublika. De­ja, neprisimenu visų detalių, nes trečiojo de­šimt­mečio pradžioje dar buvau visai mažas ber­niukas, tačiau iš artimųjų pasakojimų žinau, kad Lietuva buvo labai demokratiška valstybė ir da­vė nemažai autonomijos tautinėms mažumoms, taip pat ir žydams. Utenoje situacija bu­vo kaip visur: žydų bendruomenė turėjo autonomiją, žydų švietimo sistema buvo remiama, o su piliečiais elgiamasi nepriklausomai nuo jų tautybės.

Dvi bendruomenės, kurios pri­klausė vie­na nuo kitos, gyveno visiškai at­skirus gyvenimus, neturėdamos sąveikų vie­na su kita.

Tačiau po 1929 m. situacija smarkiai pasikeitė. Žydų bendruomenės atžvilgiu atsirado ekonominių, socialinių ir kultūrinių suvaržymų. Buvo ribojamas žydų stojimas į universitetus, į medicinos, stomatologijos ar kitokias specializuotas mokyklas Kaune. Tai buvo žydų tautos izoliacija bei rimtas spaudimas bendruomenei emigruoti, ir ta emigracija vyko.

– O kokie buvo Utenos žydų ir lietuvių kasdieniai santykiai?

– Utena visą laiką atrodė padalyta į dvi vi­suomenes. Viena vertus, žydai telkėsi miesto cen­tre, o lietuviai rinkosi periferiją. Dar svar­biau tai, kad dvi bendruomenės, kurios pri­klausė vie­na nuo kitos, gyveno visiškai at­skirus gyvenimus, neturėdamos sąveikų vie­na su kita.

Prisimenu tik turgaus dieną, ketvirtadienį. Miesto centras būdavo pilnas arklių tempiamų vežimų, jais lietuviai ūkininkai atveždavo parduoti vaisių, daržovių, kiaušinių, mėsos produktų, kuriuos pirkdavo žydai. Lietuviai užsukdavo į žydų krautuvėles ir pirkdavo ūkiui reikalingų rakandų, įrankių, kai kokių maisto produktų, cigarečių. Be to, žydai buvo geri technikai, mechanikai – teikdavo paslaugas lietuviams.

Taigi vienintelis dviejų šalia gyvenančių tau­tų ryšys buvo ekonominis ir, kaip vėliau pasirodė, tai nebuvo tvarus ryšys. Stiprėjant nacių judėjimui Vokietijoje, tai turėjo neigiamą įtaką ir mažų miestelių bendruomenėms. Lie­tuvių antisemitizmas, kurį aš patyriau vaikystėje, ketvirtajame dešimtmetyje dar labiau su­stiprėjo.

– Su kokiomis antisemitizmo formomis susidūrėte vaikystės mieste?
– Aš pateiksiu du pavyzdžius, nes manau, kad nėra nieko geriau už asmeninę patirtį.

Ryte ėjau viena pagrindinių miesto gatvių, kuri anaiptol nebuvo siaura, ja galėjo nesunkiai prasilenkti du arklių traukiami vežimai. Auto­mobilių tuo metu Utenoje nebuvo tiek daug, o jei koks ir pravažiuodavo, tai visi iš karto su­žiurdavo. Maždaug 14 metų amžiaus berniukas vedėsi didelį šunį. Tas vaikas staiga sušuko „Žyd!“ ir per gatvę perbėgęs šuo suleido dantis man į šlaunį. Likau kraujuoti vidury miesto.

Panaši ir kita istorija. Ėjau gatve su mažesniu broliu. Man tuomet buvo 12, o broliui 10 me­tų. Ta pačia gatve priešais mus ėjo berniukas su senoviniu lygintuvu, į kurį turėdavai pridėti žarijų ir tuomet lyginti drabužius. Lai­ky­damas rankoje tą sunkų įnagį, vaikigalis nei iš šio, nei iš to pradėjo kabinėtis. Aš visiškai be reikalo ir kvailai su juo susirėmiau, nors jis už mane buvo kur kas stambesnis. Mano mažasis brolis išsigando ir užšokęs jam ant sprando įsikabino. Tas ėmė mojuoti rankomis ir trenkė ly­gintuvu man per galvą. Iš žaizdos pradėjo smar­kiai bėgti kraujas, aš kritau be sąmonės. Iš­sigandęs brolis parbėgo namo ir pasakė tėvui, kad mane nužudė. Tėvas vos nemirė iš streso ir atbėgęs greitai nunešė mane pas gydytoją. At­sipirkau 5–6 siūlėmis, o guzą toje vietoje turiu iki šiol.

Be jokios abejonės, tai yra elgsenos ekstremumai, tačiau jie palieka gilų pėdsaką atmintyje. Juolab kad už tokius dalykus nebūdavo atsiprašoma, nebūdavo bandoma sušvelninti to pasekmes. Nebuvo jokios organizacijos, suteikiančios galimybę bent tokiomis situacijomis sąveikauti tarp dviejų tautų ir spręsti bendras problemas.

– Jūsų tėvas Utenoje turėjo sėkmingai veikiantį verslą. Kodėl šeima nusprendė viską palikti ir išvykti į JAV?

– Taip, mano tėvas iš nieko sukūrė didelį verslą. Iš pradžių pastatė malūną, kuriam reikėjo elektros energijos, todėl iš Vokietijos parsivežė generatorių. Matydamas, kad energijos pagaminama pakankamai, dar pastatė ir lentpjūvę. Tačiau net ir tuomet pagamindavo daugiau elektros energijos, nei reikėdavo, todėl dalį jos atiduodavo bendruomenėms, taigi elektrifikavo Uteną.

Tėvui sekėsi puikiai, tačiau geras jo draugas Utenos apskrities viršininkas vieną dieną pasakė: „Tavimi dėtas aš iš čia emigruočiau. Tau ir tavo žmonėms čia gerai nebus.“ Jis nuolat tai kartojo tėvui, tačiau šis neturėjo kur išvykti.

Vieną dieną iš Bostono atvažiavo žydas, ku­ris buvo girdėjęs apie tėvą iš jo brolio, 1905 m. išvykusio į JAV ir sėkmingai įsisukusio į avalynės verslą. Jis pasiūlė atvykti į Ameriką 1934 m., kai Čikagoje vyko pasaulinė mugė.

Iš Amerikos tėvas grįžo pakerėtas jos dy­džio, grožio ir galimybių, kurias ši šalis gali su­teikti keturiems jo vaikams. Jis nenustygo vietoje, norėdamas grįžti atgal į JAV. Tačiau motina tam priešinosi. Ji manė, kad visa žydų kultūra, kurią sukūrė vietinės bendruomenės, ir Lie­tuvos žydų identitetas didelėje šalyje bus prarastas. Jei ji norėjo kur nors vykti, tai buvo Izraelis. Tačiau tam reikėjo gauti dokumentus iš Jungtinės Karalystės, o tai nebuvo taip paprasta. Taigi galų gale buvo tėvo viršus. Ir ačiū Dievui, nes kitaip mes turbūt nebūtume išgyvenę.

– O koks buvo jūsų požiūris į kelionę?

– Emociškai kraustymasis iš Utenos man buvo įvairiapusis vidinis konfliktas. Viena vertus, turėjau gerų draugų, su kuriais buvo užsimezgęs tikrai puikus ryšys ir kurių gyvenime galėjau nė karto nebepamatyti. Taip pat yra natūralus ryšys ir su gimtąja šalimi, gimtuoju miestu. Nerimą kėlė tai, kad iš agrarinės šalies kelsiuosi į industrinę valstybę, todėl tiesiog nežinojau, ko tikėtis.

Kita vertus, tai buvo milžiniškas nuotykis. Kelionė iš Lietuvos per Prūsiją, Berlyną, Havrą ir iš ten kelionė laivu į JAV buvo puiki patirtis.

– Rašytojo Česlovo Milošo ir jūsų gyvenimo istorijos labai panašios: panašiu metu gimėte nedideliuose Lietuvos miesteliuose, augote ir brendote daugiakultūrėje aplinkoje, emigravote į JAV, tapote prestižinių universitetų profesoriais, o tarp Nobelio premijų paskyrimo – vos penkeri metai. Daugiakultūriškumo aspektas Č.Milošui buvo itin svarbus. Ką gyvenimas daugiakultūrėje aplinkoje davė jums?

– Gyvenimas polikultūrinėje Utenoje mane privertė tapti reiklesniu sau, skatino siekti daugiau. Tačiau, kitaip nei Č.Milošo atveju, mano situacijoje svarbesnis žydiškumo klausimas, kuris yra unikalus. Žydai Europoje gyveno 500–600 metų, bet į visuomenę integruoti juos pa­vyko tik Vokietijoje, Belgijoje, Pran­cūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje. O kuo toliau į Eu­ro­pos rytus važiuosime, tuo žydų situacija buvo su­dėtingesnė, mat žydai gyveno vietovėse, kuriose vyravo viršesnė, stipresnė vietinė kultūra. Dėl to žydai turėjo labiau stengtis.

Pavyzdžiui, mažoje Utenos bibliotekoje bu­vo tūkstančiai Gogolio, Turgenevo, Dosto­jevs­kio, Zola, Hugo ir daugelio kitų puikių au­torių knygų. Nuostabiausia tai, kad daugybė jų buvo jidiš kalba. Būdamas mažas uteniškis aš perskaičiau daugiau knygų nei dauguma JAV koledžų absolventų. Tačiau tokio paties am­žiaus lie­­tuvis tais laikais to nebūtų daręs.

– Litvakai apskritai laikomi „ypatingais žydais“. Kuo ypatingi ne tik Lietuvos, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse gyvenę žydai? Koks yra jų profesinės sėkmės pamatas?

– Man atrodo, litvakų sėkmės pamatą sudaro trys dalykai: tradicija, kultūra, švietimas. Žydų kultūra yra knyga – paslaptingai šlovinga Tora, vienijusi žmones šimtmečiais. Žydas turi iš­mok­ti ją skaityti, apie ją diskutuoti ir suvokti kai ku­riuos sudėtingus, ne visiems prieinamus da­lykus. Tai ir padaro žmogų geru šachmatininku, mokslininku ar kt.

Kai man buvo penkeri metai, paėmiau į rankas knygą, tačiau mano sesuo ją greitai atėmė. Tuomet aš net skaityti nemokėjau, bet nu­sprendžiau, kad turiu išmokti. Kai mama pa­matė, kad moku skaityti, nuvedė mane į Ute­nos žydų biblioteką ir reikalavo, kad perskaityčiau visas ten esančias knygas. Žinoma, visų ne­­perskaičiau, nespėjau, tačiau tos, kurias pa­jėgiau perskaityti, davė globalesnį pasaulio su­vokimą, išvadavo iš mažo antisemitiško miestelio priespaudos, kuri viską ribojo.

– Ar išvykus į JAV pavyko išlaikyti ryšius su Utenoje likusiais pažįstamais žmonėmis?

– Daugelis mano draugų ir pažįstamų dingo per nacistinės Vokietijos okupaciją… Tačiau su keletu Utenos žydų pavyko susitikti Sovietų Sąjungos laikais, mat JAV ir sovietų mokslininkai atliko bendrus mokslinius tyrimus širdies ligų srityje ir dėl to teko šioje šalyje lankytis.

Kai pirmą kartą atvažiavau į Sovietų Są­­jungą, su Sveikatos ministerijos sekretoriumi sė­­dėjome jo kabinete Maskvoje ir jis planavo mano kelionę po šalį. Jo siūlymas buvo vykti į Minską ir aplankyti didžiulį Karo muziejų, ku­ria­me rodoma, ką naciai padarė Sovietų Są­jun­gai. O mano žmona Luiza vietoj to pasiūlė ap­lankyti mano gimtąjį miestą. Sekretorius sa­vo ka­binete turėjo didžiulį Sovietų Sąjungos že­mė­lapį, tačiau Utena dėl savo dydžio jame net ne­buvo pažymėta. Taigi jis pakelia telefono ragelį, skambina į Sveikatos ministeriją Lie­tuvoje ir praneša, kad rytoj juos aplankys nusipelnęs Har­vardo profesorius.

Kitą dieną su visa delegacija nusileidome Vil­niaus oro uoste ir gavau pranešimą, kad su ma­nimi nori susitikti kažkoks senas žmogus, ku­ris sakosi mane pažinojęs, kai buvau mažas ber­niu­kas. Ir štai aš matau Kalmaną Mejerį – auk­sa­ran­kį santechniką iš Utenos. Nacių okupa­cijos me­tais jis išsigelbėjo tik dėl to, kad na­gin­­­gą meis­trą sovietai traukdamiesi išsiuntė to­li į Si­bi­rą.

Šiek tiek sutrikęs klausiu, kaip jis sužinojo apie mano vizitą Lietuvoje, juk nuspręsta buvo tik jo išvakarėse. Pasirodo, tuo metu ministerijoje prie telegrafo dirbo moteris iš tos Utenos visuomenės, kuriai priklausiau ir aš. Ji telegramoje matė, kad Bernardas Lownas grįžta į Lie­tuvą, lankysis gimtojoje Utenoje, tačiau niekas nežinojo, kas toks tas Bernardas Lownas. Ir jie bandė atsekti, kas tas asmuo.

Daugybė Utenos žydų maždaug panašiu laikotarpiu kaip ir mano šeima emigravo į Kubą, Argentiną, Pietų Ameriką. Į JAV pakliūti buvo sun­­kiau, tačiau daliai pavyko. Tie, kurie pa­kliū­­davo į JAV, pasikeisdavo vardą. Daug kas tai darydavo tiesiog iš reikalo, todėl pasivadindami nauju vardu išsaugodavo pirmąją pa­var­dės raidę ir kartu bent dalelę tapatybės. Taigi jie pradėjo ieškoti, kas toks pavarde, prasidedančia raide „L“, išvyko 1935 m. Tokių žmonių nebuvo daug ir jie suprato, kad grįžo Boruchas Lacas. O aš sužinojau, kad ministerijoje dirban­ti moteris buvo mūsų šeimos tarnaitė.

Kai tąkart nuvykau į Uteną, miestas buvo visiškai pasikeitęs. Tai buvo industrinis miestas, kuriame apie turtingą žydų kultūrą bylojo tik viena likusi žydų šeima.

1980 m. Ženevoje (Šveicarija) įkūrė tarptautinį judėjimą „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“, suvienijusį apie 150 tūkst. gydytojų iš 40 šalių. 1985 m. organizacijai skirta Nobelio taikos premija, kurią atsiėmė B.Lownas ir Sovietų Sąjungos medikas Jevgenijus Čazovas. Nobelio komiteto pareiškime dėl premijos skyrimo sakoma: „Ši or­gani­­­­­zacija davė žmonijai r eikšmingos naudos, platindama autoritetingą informaciją ir prisidėdama prie to, kad būtų suvoktos katastrofiškos

B.Lownas yra Amerikos gydytojų asociacijos, Gydytojų socialinės atsakomybės asociacijos įkūrėjas ir jos vadovas (1960–1970), JAV ir Kinijos gydytojų draugystės asociacijos prezidentas (1974–1978), buvo JAV ir Sovietų Sąjungos mokslinio ben­dradarbiavimo koordinatorius. Brukline veikia jo vardu pavadintas Širdies kraujagyslių centras.

Svetlana Aleksijevič / "Scanpix" nuotr.

Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič  balandžio 30 d. lankysis Panevėžyje ir susitiks su visuomene. Tą dieną Juozo Miltinio teatre vyks premjera pagal rašytojos dokumentinę apysaką „Černobylio malda“ (režisierius Linas Marijus Zaikauskas). Laukiant premjeros ir susitikimo su S.Aleksijevič, manufaktura.lt siūlo paskaityti  šių metų “Deutsche Welle” interviu su rašytoja.

- Titulas „Nobelio premijos laureatė“ įpareigoja?

- To dar nežinau. Aš dar neįsigyvenau į šią būseną. Šiaip ar taip, nebeturiu laisvo laiko. Tai yra labai liūdna, kadangi aš esu daugiau vienišė, rašomojo stalo žmogus. Aš mieliau sau tyliai rašyčiau ir mąstyčiau.

- Kas pasikeitė Jūsų asmeniniame gyvenime po Nobelio premijos apdovanojimo?

- Dabar galiu pasakyti ne daugiau kaip vieną žodį. Vos ką pasakau – paskelbiama viešai. Žinoma, tai kiek nekomfortabilu.

- Kelno literatūros festivalio metu prasitarėte, kad mes vėl išgyvename Šaltąjį karą. Jūs, kaip daug apie karą rašiusi autorė, jaučiate tai ypatingai intensyviai?

- Ne, aš tai jaučiu kaip žmogus, kuris ten gyvena – viso to viduje. Kadangi Baltarusija, kaip jokia kita šalis, turi glaudžius santykius su Rusija. Aš manau, kad tai vienintelė likusi erdvė, kuri patiria tiesioginę Rusijos įtaką. Keletą procesų Lukašenka galėjo sustabdyti. Jis galėjo užkirsti kelią laukinio kapitalizmo vystimuisi. Baltarusija – imperializmo ir socializmo mišinys.

Ši besikaupianti neapykanta buvo labai meistriškai nukreipta į išorinį pasaulį.

Tačiau galima pastebėti, kad neapykanta, kuri kaupėsi apiplėštuose ir apgautuose žmonėse, praskynė sau kelią. Aš tai pastebėjau jau prieš dešimtmetį, kai rašiau knygą „Second hand laikas“ ir daug keliavau po Rusiją. Ir tada klausiau savęs, prie ko gali privesti ši neapykanta.  Kai viešėjau pas savo draugus Maskvoje ir pasidalinau įspūdžiais, jie sakė, kad demokratija šiandien yra negrįžtamas procesas, grįžimas būtų nerealus. Dabar aiškėja, kad tai nebuvo tik svaičiojimai. Ir ši besikaupianti neapykanta buvo labai meistriškai nukreipta į išorinį pasaulį. Greita sąmonės militarizacija buvo įsteigta prieš „išorės priešą“.

- Taigi Jūs manote, kad pyktis dėl vidaus politikos problemų, šiuo atveju Rusijos, yra nukreipiamas į įsivaizduojamą išorinį priešą?

- Žinoma. Tai yra energijos, kuri gali susprogdinti kažką viduje, nukreipimo į išorę forma. Putinas nieko naujo neišrado. Taigi taip buvo daroma visada.

- Daugelis kalba apie Putiną ir jo autokratiją, tačiau tokia autokratija yra sukurta ne vakuume. Jo populiarumo reitingai šiuo metu yra įspūdingi. Kaip tokį reiškinį visuomenėje galima paaiškinti?

- Esu paskelbusi straipsnį pavadinimu „Kolektyvinis Putinas“. Jame rašiau, kad čia svarbiausias ne Putinas, jis tik akumuliuoja sąmoninius ir pasąmoninius visuomenės troškimus, o visuomenė, kuri jaučiasi pažeminta, apiplėšta, apgauta. Joje tvenkiasi energija. Ir mes, kurie dalyvavome perestroikoje, taip pat stebėjomės: kur yra petrodoleriai? Niekas neįtarė, kad jie „nuskriejo“ į kariuomenę. Šiandien Rusija turi pakankamai stiprią kariuomenę, visiškai kitokią nei Jelcino laikais.

Kai Putinas ištarė šiuos žodžius: visi aplink yra priešai, turime būti stiprūs, mus privalo gerbti – pasaulis staiga vėl grįžo į savo vietą. Toks pasaulis žmonėms yra pažįstamas.

Mes stebėjomės: kodėl tauta tyli? Kai aš pradėjau daug keliauti po gilią Rusijos provinciją, pavyzdžiui, Sibirą, supratau, kodėl ji tyli: ji nesuprato, kas įvyko, to nebuvo tikimasi. Žmonės nenorėjo kapitalizmo, kuris netiko rusiškui mentalitetui. Ir kai Putinas ištarė šiuos žodžius: visi aplink yra priešai, turime būti stiprūs, mus privalo gerbti – pasaulis staiga vėl grįžo į savo vietą. Toks pasaulis žmonėms yra pažįstamas. Jie vėl save suprato tautinėje vienybėje.

- Nobelio premijos įteikimo ceremonijoje kalbėjote apie dvi katastrofas: socialinę, kuri yra susijusi su sovietinės imperijos griūtimi, ir Černobylio tragediją, kuri įvyko prieš trisdešimt metų. Ką Černobylis Jums reiškia šiandien?

- Visi mano draugai, kurie mirė per paskutinius dešimt metų, mirė nuo vėžio. Ir tiesiogine šio žodžio prasme nėra dienos, kada negirdėčiau, kad kažkas susirgo ar mirė. Daugelio mokslininkų tai buvo prognozuojama jau pačioje pradžioje, pirmaisiais mėnesiais po Černobylio avarijos. Mokslininkai tada sakė, kad pirmiausia bus greitų mirčių banga, po kurios seks reakcija į mažų dozių radiaciją, tą radiaciją, kurią mes valgome, geriame ir kvėpuojame. Tai vyksta būtent dabar – gana agresyviai ir visur.

Blogai yra tai, kad visuomenė nėra pajėgi nepriklausomoms pilietinėms iniciatyvoms. Valdantieji nori užmerkti akis. Jie patys, kiek man žinoma, turi specialius žemės ūkius. Tuo tarpu mes valgome viską, kas yra siūloma parduotuvėse, turguose, kurie nėra itin atidžiai kontroliuojami. Todėl negalima sakyti, kad gyvename laikais po Černobylio. Mes gyvename Černobylio laikais ir tai tęsis amžinai.

- Jūs gyvenate ir rašote Baltarusijoje. Šios šalies valdžios Jūs nemėgstate. Čia stengiamasi Jus ignoruoti, kliudoma susitikti su kolegomis rašytojais. Kodėl vis dar ten gyvenate?

- Aš ką tik grįžau – po dvylikos metų užsienyje. Kartu su Vasilijumi Bykovu palikome šalį. Lukašenka kaip tik atėjo į valdžią. Tada mes galvojome, kad neturėsime ilgam pasilikti užsienyje, kad mūsų išvykimas taps meno simboliu. Nieko panašaus! Ilgos emigracijos metu supratau, kad visa tai taip greitai nesibaigs. Tačiau aš esu rašytoja, kuri privalo ir nori gyventi namuose. Nes tie „balsų romanai“, kuriuos rašau, susidaro iš atmosferos, mane supančio gyvenimo, iš pokalbių su žmonėmis, dažnai atsitiktinių, prasilenkiant, gatvėje, restorane, taksi, turguje. Be to auga mano anūkė ir aš grynai žmogiškai noriu būti šalia jos.

Mes buvome tokie naivūs romantikai, kurie tikėjo, kad demokratija paprasčiausiai ateis todėl, nes mes gatvėse šaukiame „Laisvė! Laisvė!”.

Tačiau turiu taip pat pripažinti, kad grįžau likus maždaug pusei metų iki tos transformacijos, kada visos Putino kaukės nukrito, ir jis atvirai ir aiškiai pristatė savo programą Rusijai. Daugeliui tai buvo pralaimėjimas ir sukėlė nerimą. Tada pirmą kartą supratome, kad tam buvo ruožtasi kone dvidešimt metų! Mes buvome tokie naivūs romantikai, kurie tikėjo, kad demokratija paprasčiausiai ateis todėl, nes mes gatvėse šaukiame „Laisvė! Laisvė!”.

- Ar pritaria šeimos nariai Jūsų požiūriui į demokratiją ir šiuolaikinį gyvenimą?

- Aš taip nemanau. Mano tėvas iki paskutinės dienos tikėjo komunizmu, jis negalėjo išmesti savo partijos bilieto. Jis buvo įsitikinęs, kad Stalinas apjuodino komunizmo idėją. Mano motina galvojo kažką panašaus, nors abiejų šeimose buvo represijų aukų. Anksčiau aš klausdavau savo tėvo apie laiką, kai buvo suimti jo draugai: „Kaip tu galėjai?“

Šiandien jau nebeklausiu tokių idiotiškų klausimų. Kaip mes visi galime šiandien? Kiekvienas šioje gyvenimo tėkmėje ras triuką, pasiteisinimą, galimybę, kažką savo orumui išlaikyti. Tai yra žmogaus prigimtis. Totalitarizmas, kuris šiandien sutinkamas įvairiausiomis formomis, yra giliai įsišaknijęs gyvenime. Pavyzdžiui, Baltarusijos žmonės: jie matė Maidaną Ukrainoje, kraujo praliejimą, tas degančias padangas. Žinoma, jie išsigąsta. Visi nori laisvės. Tačiau visi nori, kad šis grožis tiesiog ateitų, iš kažkur pasirodytų, nusileistų iš dangaus. Bet tai neįvyks.

- Prie ko dirbate šiuo metu?

- Šiandien aš esu pernelyg pavargusi, kad rašyčiau apie karą. Aš daugiau negaliu žiūrėti į žmogaus pamišimą. Ir aš negaliu suvokti, kur žmogus įgauna teisę žudyti kitą žmogų. Tiek teisingas, tiek neteisingas karas galiausiai yra tik žmogžudystė. Manau, XXI-ajame amžiuje turėtų būti kovojama idėjų pagalba. Mes turėtume vienas su kitu derėtis, o ne žudyti. Bet mes toliau žudome. Tai barbariška.

Šiuo metu galvoju apie dvi knygas. Viena apie meilę. Vyrai ir moterys kalba apie meilę, bet kartu dar kartą apie tai, kas mes esame. Kita – apie gyvenimą senatvėje. Technologinė pažanga mums suteikė dar 20-30 metų ir niekas nežino ką su tuo daryti. Reikia kažkaip kitaip gyventi, rasti tam tikrą prasmę. Ji negali susidaryti tik iš vaikų gimdymo, kaip mums buvo įdiegta. Juk privalo dar ir dvasinė prasmė būti.

Interviu vertė Ilona Vitkauskaitė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. balandžio 7 d.

Šių metų Nobelio literatūros premijos laureatu tapęs Patrickas Modiano nemėgsta interviu, tačiau pats aprašė savo gyvenimą autobiografinėje knygoje.

Renata Baltrušaitytė

Rašytojas Patrickas Modiano taip nemėgsta būti viešumoje, kad netgi atsisakė pasiūlymo tapti Prancūzų akademijos, elitinės nacionalinės literatūros organizacijos, 1635 m. įsteigtos paties kardinolo de Richelieu, nariu. Pagal Prancūzų akademijos įstatus jai vienu metu tegali priklausyti ne daugiau kaip keturios dešimtys prancūziškai kuriančių autorių, o tai, turint omenyje šios kalbos vartojimo arealą, išties mažai.

Prancūzų akademijai per jos beveik keturių šimtmečių istoriją yra priklausę Pierre’as Corneille’is, Jeanas Racine’as, Voltaire’as, Chateaubriand’as, Victoras Hugo, Henri Bergsonas ir daugelis kitų pasaulinę literatūrą bent priešokiais studijavusiems pažįstamų pavardžių. Nors dabarties rašytojai nevengia Prancūzų akademijos patraukti per dantį dėl pernelyg jau kruopščiai saugomo konservatyvumo, kartu negali paneigti, kad būtent tasai kruopštumas leido jai tiek laiko išlikti vienai prestižiškiausių pasaulio rašytojų organizacijų.

Naktiniai pasivaikščiojimai

Tik štai P.Modiano išskirtinis Prancūzų akademijos, 1972-aisiais skyrusios jam Didįjį prizą už romaną „Bulvarų žiedas“, elitiškumas anaiptol nepapirko. Naujasis Nobelio literatūros premijos laureatas itin retais atvejais sutinka duoti interviu, ir, kaip su švelnia ironija pabrėžia prancūzų žiniasklaida, tik žmonai Dominique Zehrfuss, vadinamai neoficialia rašytojo viešųjų ryšių atstove, sutikus. Maža to, pasivaikščioti po gimtąjį Paryžių rašytojas eina tik naktį, ir dar užsimaukšlinęs juodus akinius!

Paryžius, žinoma, tamsiu paros metu yra gerai apšviestas miestas, tačiau toks pabrėžtinas detalių paradoksalumas veikiau primena kolegų kerštą atsiskyrėliui, nei realią tikrovę. Juolab čia pat juodu ant balto teigiama, kad pirmoji žinia apie Nobelio premiją P.Modiano pasiekė būtent einant miesto gatve.

„Buvau gatvėje, kai dukra man apie tai pranešė. Visai nelaukiau. Tai mane labai sujaudino, tuo labiau kad mano anūkas yra švedas. Tai mane dar labiau sugraudino. Tikrai nesitikėjau, kad galėčiau gauti šią premiją“, – Nobelio premijos organizacijos atstovams teigė ką tik patvirtintas laureatas.

Išskirtinį apdovanojimą jis žadėjo skirti savo anūkui, nes Nobelio premija atkeliavusi iš jo šalies. Ir teigė būtinai atvyksiantis į iškilmingą premijos teikimo ceremoniją Stokholme gruodžio mėnesį.

Šių metų Nobelio premija už laimėjimus ekonomikos srityje skirta trims mokslininkams, pasiūliusiems, kaip praktiškai sumažinti nedarbą.

2010-ųjų Nobelio premija už laimėjimus ekonomikos srityje šiemet skirta trims mokslininkams – Peteriui Diamondui iš Masačusetsto technologijų instituto, Dale’ui Mortensenui iš Ilinojaus Nortvesterno universiteto bei Christopheriui Pissaridesui, dirbančiam Londono ekonomikos mokykloje.

Ši trijulė niekada nedirbo kartu, tačiau visi iš esmės, nors ir skirtingais būdais, darė tą patį: bandė rasti formulę, padedančią sumažinti nedarbą.

Darbo skelbimai didina nedarbą

Pavyzdžiui, P.Diamondas aiškinosi, kokios yra įvairiausių naujo darbo paieškų sąnaudos. Ir nustatė, kad kuo daugiau tarpininkų, tuo sudėtingiau, brangiau ir ilgiau trunka paieška. Kalbant apie darbo rinką tai reiškia paradoksą: jei rinkoje egzistuoja daug įdarbinimo agentūrų, nedarbas bus didesnis, o ne mažesnis, kaip mes įsivaizduojame.

Kita vertus, jei darbdaviai nebus linkę naudotis įdarbinimo agentūrų paslaugomis, o skelbimus apie laisvas darbo vietas skelbs, pavyzdžiui, spaudoje ar internete, tai nedarbą padidins dar labiau, mat darbo ieškantis žmogus į kiekvieną poziciją kaskart turės pretenduoti iš naujo. Tai užims daug laiko bei sąnaudų ir įsidarbinimo galimybes dar labiau sumažins.

Tokios P.Diamondo išvados paaiškina, kodėl net esant nemažai laisvų darbo vietų pasiūlai bet kurioje šalyje ar mieste visuomet yra darbo nerandančių bedarbių, kurių kvalifikacija iš esmės atitinka darbdavio keliamus reikalavimus.

Beje, P.Diamondo darbu tiesiogiai praktiškai yra pasinaudojęs Paryžius. Džiaugdamasi Nobelio premijų skyrimo komisijos sprendimu, Prancūzijos finansų ministrė Christine Lagarde priminė, kad būtent P.Diamondo išvados paskatino Paryžiuje į vieną organizaciją sujungti tiek darbo biržą, tiek įdarbinimo agentūras, ir paaiškėjo, jog tai padeda įsidarbinti kur kas daugiau žmonių, nei tuo atveju, kai jiems tenka blaškytis po skirtingas įstaigas. “Žmogus ateina prie vieno langelio ir čia vienu metu įsiregistruoja kaip bedarbis ir kaip pretendentas į visas laisvas pozicijas. Tai labai palengvina darbo paieškos procedūrą”, – pabrėžia Ch.Lagarde.

Kuo mažiau profesijų, tuo geriau

Kitas Nobelio premijos laureatas D.Mortensenas išvedė teoriją apie profesijų įvairovės įtaką nedarbui, ir ypač sunkmečio laikotarpiu. Savo skaičiavimais jis įrodė, kad kuo daugiau skirtingų sričių specialistų yra rinkoje, tuo didesnis nedarbas bus krizės laikotarpiu. Žinoma, čia nekalbama apie universalius specialistus, turinčius iš karto kelias profesijas ir galinčius pretenduoti į skirtingas pozicijas.

Pasirodo, kad sunkmečiu sumažėjus darbo vietų pasiūlai, o bedarbių pagausėjus šansai įsidarbinti sumažėja, jei rinkoje yra labai daug skirtingų profesijų bedarbių, kurių kvalifikacija, tikėtina, neatitiks tų kelių laisvų darbo vietų poreikių. Tuomet ir vėl didėja tikimybė, kad nors rinkoje yra daug bedarbių, tačiau jie neužpildo visų laisvų vietų.

“Mano išvadų esmė ta, kad darbo rinkoje paklausa ir pasiūla neatitinka viena kitos, jei yra per daug specifinė. Darbdaviai ima ieškoti labai siauros specializacijos darbuotojų, nes žino, kad rinkoje tokių gali būti, ir jei neranda, dažnai tiesiog nepriima nieko, nesuteikdami galimybės dirbti platesnės kvalifikacijos žmogui, kuris dėl to ir toliau lieka bedarbis”, – priežastis, kodėl pastarosios krizės metu naujai kuriamos darbo vietos daug kur nedarbo nesumažino, aiškina D.Mortensenas.

“Financial Times” analitikai pateikia kitą pavyzdį. Tarkime, pakilimo laikotarpiu labai daug žmonių randa darbą statybų sektoriuje (taip nutiko ir Lietuvoje). Prasidėjus krizei jie darbo netenka, bet nesugeba susirasti naujo, nes statybininkų nereikia, o žmonės neturi jokios kitos profesijos bei patirties, mat pakilimo laikotarpiu įgijo (jei, žinoma, iš viso įgijo) siaurą statybininko profesiją, o ne, tarkime, platesnę – inžinieriaus, kuri sunkmečiu leistų ieškoti darbo kitose srityse.

Be to, D.Mortensenas pabrėžia, kad nedarbo mastą lemia ir koreliacija tarp vidutinio atlyginimo ir bedarbio pašalpos. Jei atlyginimai yra dideli, palyginti su bedarbio pašalpa, nedarbo lygis paprastai linkęs mažėti. Jei skirtumas nedidelis, nedarbas didėja. Mat tuomet, kaip žinome ir iš Lietuvos pavyzdžio, bedarbis mažiau motyvuotas rasti darbą, nes gauna nuo potencialios algos mažai besiskiriančią bedarbio pašalpą.

Kita vertus, D.Mortensenas apskaičiavo, kad jei atlyginimai nedideli, o bedarbio pašalpa labai maža, nedarbas nemažėja, nors skirtumas tarp algos ir pašalpos yra ženklus. Čia atsiranda ir psichologinių priežasčių, mažinančių darbo netekusio žmogaus motyvaciją ieškoti naujos darbo vietos.

Vadinasi, valstybė, norėdama mažinti nedarbą, turi labai gerai apskaičiuoti, kokia yra ideali – ne per didelė ir ne per maža – bedarbio pašalpa, kad ji nenumuštų ūpo grįžti į darbo rinką.

Beje, abiejų mokslininkų išvadas apibendrinęs ir patikrinęs trečiasis Nobelio premijos laureatas Ch.Pissaridesas priduria, kad, šalia įdarbinimo agentūrų bei profesijų gausos, bedarbio pašalpų dydžio, nedarbo rinką veikia net tokie veiksniai, kaip palūkanų normos ar vyriausybės elgesys prasidėjus krizei. Tarkime, jei vyriausybės dar krizės užuomazgoje į darbo rinką būtų pumpavusios dideles sumas, o ne laukusios, kol tai taps neišvengiama, dabar jau galėtų džiaugtis kur kas mažesniu nedarbu.

Visų trijų mokslininkų išvadas puikiai apibendrina viena išvada: sudėtinga darbo paieškos schema lemia, kad žmonės nežino darbo rinkos poreikių ir dėl to investuoja ne į bendras, bet į specifines žinias, o tai vėliau jiems sutrukdo rasti bet kokį darbą.

Pastarųjų Nobelio premijų už laimėjimus ekonomikos srityje laureatai

2010 m. Peteris A.Diamondas, Dale’as T.Mortensenas, Christopheris A.Pissaridesas
2009 m. Elinor Ostrom, Oliveris E.Williamsonas
2008 m. Paulas Krugmanas
2007 m. Leonidas Hurwiczius, Ericas S.Maskinas, Rogeris B.Myersonas
2006 m. Edmundas S.Phelpsas
2005 m. Robertas J.Aumannas, Thomas C.Schellingas

Praėjusią savaitę jau paskelbti penki iš šešių 2010-ųjų Nobelio premijos laureatų, kurių nuopelnai verčia aukštyn kojomis įsisenėjusius stereotipus.

Nors finansų krizė gerokai sumažino Nobelio fondo vertę, o mokslininkai, literatai, medikai ar ekonomistai pastaruoju metu plušėjo ekonominio nuosmukio sąlygomis, Nobelio premijos neprarado savo prestižo, o vertų jas gauti pretendentų tik padaugėjo. Tačiau daugiausiai ginčų ir diskusijų teikiant šiųmečius apdovanojimus kyla ne dėl to. Tiesiog Nobelio premijas šiemet gauna stereotipus laužančios, senas nuostatas griaunančios ir dėl to ne tik pagyrų, bet ir daug kritikos sulaukiančios asmenybės.

Prieštaringi vertinimai

Pati pirmoji premija už laimėjimus medicinos srityje šiemet atiteko mokslininkui, kurio veikla vieniems kelia susižavėjimą ir dėkingumą, o kitiems – pasipiktinimą ir pasibjaurėjimą.

Ši premija skirta fiziologui iš Jungtinės Karalystės Robertui Edwardsui, įvertintam “už apvaisinimo in vitro išplėtojimą”. Viena vertus, jo veikla milijonams porų visame pasaulyje padėjo susilaukti vaikų “iš mėgintuvėlio”: Nobelio premijos komisijos išplatintame pranešime teigiama, kad dirbtinio apvaisinimo metodas pasauliui dovanojo beveik keturis milijonus naujagimių, kurių dalis dabar jau patys yra susilaukę palikuonių.

"Veido" archyvas

Medicinos mokslininkas R.Edwardsas įvertintas už “apvaisinimo in vitro išplėtojimą”

Sprendimą R.Edwardsą apdovanoti Nobelio premija su didžiausiu džiaugsmu sutiko ir pirmasis pasaulyje vaikas “iš mėgintuvėlio” – 32 metų britė Louise Brown. “Fantastiška žinia. Ir aš, ir mama labai džiaugiamės, kad R.Edwardsas sulaukė pelnyto pripažinimo”, – praėjusią savaitę sakė jauna moteris, kurią vos gimusią ant rankų vienas pirmųjų paėmė būtent R.Edwardsas.

Kita vertus, daugybė gyventojų pasisako prieš apvaisinimą mėgintuvėlyje, tad R.Edwardso įvertinimas Nobelio premija kelia ir nemažai pasipiktinimo. Pavyzdžiui, savo nuomonę šiuo klausimu jau pareiškė Vatikanas.

R.Edwardso pasirinkimas yra visiškai nederamas”, – teigia Vatikanui medicinos etikos klausimais atstovaujantis Popiežiškosios gyvybės akademijos vadovas Ignacio Carrasco de Paula. “Jeigu ne R.Edwardsas, nebūtų rinkos, kurioje parduodama milijonai kiaušialąsčių, taip pat pasaulyje nebūtų daugybės gemalų pilnų šaldiklių, – pridūrė dvasininkas. – Geriausiu atveju jie perkeliami į gimdą, tačiau labiausiai tikėtina, kad jie bus apleisti arba sunaikinti. Tai problema, už kurią atsakingas naujasis Nobelio premijos laureatas”.

Dar daugiau triukšmo šiemet kilo dėl Nobelio taikos premijos. Ir jau ne tik tarp paprastų gyventojų, bet ir aukštosios politikos sluoksniuose.

Po pernai daug ginčų ir nuostabos sukėlusio, neretai subjektyviu vadinto sprendimo Nobeliu už taiką apdovanoti dar nieko apčiuopiamo nuveikti nespėjusį, ką tik išrinktą JAV prezidentą Baracką Obamą šiemet ta pati komisija kaltinama kurstanti politinę nesantaiką. Mat analogiškas apdovanojimas šiemet skirtas Kinijos išdaviku vadinamam ir šiuo metu kalinamam disidentui Liu Xiaobo. Beje, ne todėl, kad jis nevertas premijos, o todėl, kad jo apdovanojimą griežtai smerkia Kinija.

"Veido" archyvas

Taikos propaguotojas Liu Xiaobo apdovanotas už “kovą dėl pagrindinių žmogaus teisių Kinijoje”

Nors Norvegijos parlamento paskirta komisija įvertino kiną už “ilgą ir neprievartinę kovą dėl pagrindinių žmogaus teisių Kinijoje”, pati Kinija teigia, kad Liu Xiaobo veikla “kardinaliai priešinga Nobelio taikos premijos tikslams”.

Iš tiesų šis intelektualas, antikomunistas ir kovotojas dėl žmogaus teisių Kinijoje kalinamas jau penktą kartą ir į laisvę išeis tik 2020-aisiais. Šį kartą jis nuteistas už tai, kad 2008-aisiais pasirašė deklaraciją, kuria skatinama siekti daugiau žodžio ir minties laisvės, mažiau suvaržymų ir demokratiškų rinkimų. Tad akivaizdu, kad Kinijoje šių metų taikos premija sulaukė itin neigiamos politikų reakcijos.

Politikos nestinga ir kalbant apie šių metų literatūros premijos laureatą. Juo tapo su G.G.Marquezu, J.L.Borgesu, J.Cortazaru lyginamas rašytojas iš Peru Mario Vargas Llosa, pagerbtas už “galios struktūrų kartografiją ir individo pasipriešinimo, maišto bei pralaimėjimo kandžius vaizdinius”.

"Veido" archyvas

Literatas M.Vargas Llosa pagerbtas už “galios struktūrų kartografiją ir individo pasipriešinimo, maišto bei pralaimėjimo vaizdinius”

Beje, į lietuvių kalbą išverstos dvi jo knygos – “Bjaurios mergaitės išdaigos” bei “Tetulė Chulija ir rašeiva”, tačiau jis yra daugiau kaip penkiasdešimties knygų ir teatro kūrinių autorius, literatūros kritikas, žurnalistas ir, žinoma, politikas, 1990-aisiais kėlęs savo kandidatūrą Peru prezidento rinkimuose. Štai kodėl nė kiek nenuostabu, kad jis turi ir nemažai oponentų, kaltinančių jį subjektyvumu. Be to, daug kam nepatinka N.Vargas Llosos kūriniuose atvirai reiškiama kritika nacionalistams ar pritarimas, tarkime, narkotikų legalizavimui.

Laužantys mokslo stereotipus

Chemijos ir fizikos srityse šiemet Nobelio premijomis apdovanoti mokslininkai pelnytai vadinami stereotipų laužytojais ar mokslo stebukladariais.

Premija už laimėjimus chemijos srityje praėjusį trečiadienį skirta Richardui Heckui iš Jungtinių Valstijų ir japonų mokslininkams Ei-ichi Negishi bei Akirai Suzuki. Visi trys jie atrado visiškai naujo tipo jungtis tarp anglies atomų. Pasak premiją skyrusios komisijos, šis atradimas atveria naujas galimybes kuriant ne tik įvairias chemines medžiagas, bet ir vaistus.

"Veido" archyvas

Chemikai R.Heckas, E.Negishi bei A.Suzuki atrado visiškai naujo tipo jungtis tarp anglies atomų

Pavyzdžiui, mokslininkų sukurtas metodas naudojamas dirbtinai gaminant preparatą diskodermolidą, kuris tikriausiai gali būti naudojamas vėžiui gydyti. Jei vaisto veiksmingumas bus patvirtintas, iš esmės šių metų Nobelio laureatai bus naujos vaistų eros pradininkai.

Ateities medžiagą iš kitokios struktūros anglies sukūrė ir šių metų Nobelio premijos už fizikos mokslo laimėjimus laureatai Andre Geimas ir Konstantinas Novosiolovas. Jie sukūrė medžiagą grafeną – artimą grafito giminaitį, kuris dabar yra ploniausia ir stipriausia nanomedžiaga pasaulyje. Tai beveik visiškai skaidri, gera elektros ir šilumos laidininkė, kurią ateityje bus galima pritaikyti jautriųjų ekranų, apšvietimo skydų ar saulės baterijų gamyboje.

"Veido" archyvas

Fizikai A.Geimas ir K.Novosiolovas sukūrė “ateities medžiagą” grafeną

Be to, ekspertai tikisi, kad grafenas gali pakeisti iki šiol iš silicio gaminamus puslaidininkius, o tai kompiuterinių sistemų inžinieriams leistų padidinti puslaidininkių prietaisų galią, juos dar labiau sumažinti, tačiau išvengti darbinės temperatūros padidėjimo.

“Grafenas gali pakeisti jūsų gyvenimą taip, kaip kažkada pakeitė plastikas. Tai nuostabu”, – taip atradimą vertina pats A.Geimas.

2010 metų Nobelio taikos premija penktadienį paskirta kalinamam kinų disidentui Liu Xiaobo (Liu Siaobo) už neprievartinę kovą dėl žmogaus teisių Kinijoje, penktadienį pranešė Norvegijos Nobelio komitetas.

54 metų disidentas pagerbtas už “ilgą ir neprievartinę kovą dėl pagrindinių žmogaus teisių Kinijoje”, nurodė Norvegijos Nobelio komiteto pirmininkas Thorbjoernas Jaglandas (Torbjornas Jaglandas), paskelbęs laureato pavardę.

“Komitetas seniai mano, kad esama glaudaus ryšio tarp žmogaus teisių ir taikos”, – sakė jis.

Liu Xiaobo buvo stebėtojų ir lažybų organizatorių favoritas laimėti šių metų Nobelio taikos premiją.

Neabejojama, kad sprendimas skirti premiją kalinamam disidentui supykdys Kinijos vyriausybę, nes tarptautinio dėmesio centre vėl atsidurs opios žmogaus teisių problemos šioje kylančioje Azijos supervalstybėje, siekiančioje aktyvesnio vaidmens pasaulinėje arenoje.

Rašytojas ir buvęs dėstytojas šiuo metu atlieka “už antivalstybinę ardomąją veiklą” jam skirtą vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę.

Jis buvo sulaikytas ir nuteistas už tai, kad kartu su bendraminčiais 2008 gruodžio mėnesį parašė drąsų kreipimąsi, kuriame reikalaujama įgyvendinti didelio masto politines reformas ir garantuoti susirinkimų, žodžio ir minties bei tikėjimo laisvę.

Kaip nurodo Kinijos žmogaus teisių gynimo organizacija, vadinamąją Chartiją 2008 pasirašė daugiau kaip 10 tūkst. žmonių.

Antivalstybinės ardomosios veiklos kurstymu Kinijoje dažnai apkaltinami asmenys, kurie reiškia nepritarimą valdančiosios partijos politikai.

Liu Xiaobo taip pat yra parašęs nemažai antivyriausybinių straipsnių, kurie buvo paskelbti internete.

Nobelio taikos premija, kurią sudaro 10 mln. Švedijos kronų (3,8 mln. litų), bus įteikta gruodžio 10 dieną Osle.

Praėjusiais metais Nobelio taikos premija už raginimus mažinti pasaulio branduolinių ginklų atsargas ir pastangas dėl pasaulinės taikos buvo apdovanotas JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama).

Dviem Rusijoje gimusiems fizikams antradienį paskirta Nobelio premija nudžiugino jų tėvynę, tačiau taip pat pademonstravo po Sovietų Sąjungos subyrėjimo prasidėjusio didelio masto protų nuotėkio padarinius.

“Turime dėti pastangas, kad mūsų talentingi žmonės neišvyktų į užsienį”, – Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas su apgailestavimu reagavo į sprendimą skirti 2010 metų Nobelio fizikos premiją užsienyje dirbantiems Andrejui Geimui ir Konstantinui Novosiolovui, praneša naujienų agentūra “Interfax”.

D.Medvedevas kritikavo vyriausybės nesugebėjimą sudaryti mokslininkams patrauklių sąlygų dirbti šalyje, kurioje jie įgijo išsilavinimą.

“Neturime normalios sistemos, kuri skatintų mūsų jaunus specialistus, talentingus žmones pasilikti ir dirbti mūsų šalyje”, – pareiškė prezidentas ir pavadino vyriausybės pastangas pagerinti sąlygas mokslinių tyrimų įstaigose didžiule nesėkme.

A.Geimas ir K.Novosiolovas, pelnė Nobelio premiją už grafeno atradimą ir su šia nepaprasta anglies atmaina atliktus bandymus, baigė Maskvos fizikos ir technologijų institutą (MFTI) ir anksčiau dirbo Maskvos regione.

Antradienį duodamas interviu televizijai 51 metų A.Geimas, kuris Rusijoje nebedirba nuo praėjusio dešimtmečio pradžios, gyrė Sovietų Sąjungoje įgytą išsilavinimą: “Tokio išsilavinimo neįmanoma įgyti nei Harvarde, nei Kembridže – niekur.”

Tačiau mokslininko kalboje juntamas aiškus akcentas išdavė, jog A.Geimas, šiuo metu turinti Nyderlandų pilietybę, seniai paliko Maskvos apskrityje esantį akademinį miestelį Čiornogolovką, kuriame veikiančiame Rusijos mokslų akademijos Kietojo kūno fizikos institute anksčiau dirbo abu laureatai.

Mokslininkų alma mater sužavėta jų pergalės, sakė MFTI bendrosios ir taikomosios fizikos fakulteto dekanas Michailas Truninas.

“Be abejo, tam tikrą vaidmenį atliko jų abiejų studijos šiame universitete ir tiriamasis darbas Čiornogolovkoje, – pabrėžė jis, duodamas interviu naujienų agentūrai AFP. – Jie buvo mokomi mąstyti… Jie išsilavinę mokslininkai, ir tai yra mūsų švietimo sistemos nuopelnas”.

MFTI įkūrė Sovietų Sąjungos Nobelio premijos laureatai Levas Landau, Piotras Kapica ir Nikolajus Semionovas, kurie taip pat sukūrė unikalią studijų sistemą, kurioje teorinis mokymas derinamas su laboratoriniais tyrimais.

A.Geimas ir 36 metų K.Novosiolovas yra pirmieji Nobelio premiją pelnę šio universiteto absolventai, o M.Truninas pripažino, kad jie išvyko į užsienį per “protų nuotėkio” bangą, būdingą postkomunistinei erai.

“Jie galėjo tuos pačius rezultatus pasiekti pas mus, tačiau čia padėtis buvo labai sudėtinga, ypač tuo metu, kai išvyko Andrejus. Tuomet patyrėme didelį mokslininkų ir studentų nuotėkį”, – aiškino dekanas.

Paskutinis Nobelio premiją 2003 metais pelnęs Rusijos fizikas Vitalijus Ginzburgas, kuris mirė pernai lapkritį, būdamas 93 metų, griežtai kritikuodavo biurokratiją ir netinkamą finansavimą Rusijos moksle.

“Jeigu Rusijoje mokslininkas pasiūlo genialią idėją, mūsų biurokratai šią idėją palaidos”, – V.Ginzburgas sakė duodamas interviu dienraščiui “Izvestija” pernai balandį.

V.Ginzburgas ilgą laiką negalėjo išvykti dirbti į užsienį dėl Geležinės uždangos, tačiau dabartinių jaunų fizikų niekas nevaržo. A.Geimo laboratorija Mančesterio universitete jau tapo traukos centru kitiems MFTI absolventams, kurie sudaro didžiąją dalį daugiau nei 90 darbuotojų turinčiame mokslininkų kolektyve, sakė M.Truninas.

Rusijos mokslininkai už pasiekimus fizikoje yra pelnę septynias Nobelio premijas – daugiau nei bet kuriose kitose srityse.

Šių metų Nobelio premija už pasiekimus fizikos srityje skirta Rusijoje gimusiems mokslininkams Andrejui Geimui ir Konstantinui Novosiolovui.

Švedijos karališkoji mokslų akademija paskelbė, kad A.Geimui ir K.Novosiolovui, kurie šiuo metu dirba Didžiosios Britanijos universitetuose, prestižinė premija skirta už “proveržį sukėlusius eksperimentus su dvimate medžiaga grafenu”, kuri yra anglies atmaina.

Nobelio komitetas elektrai laidų grafeną, sudarytą iš viename sluoksnyje išsidėsčiusių anglies atomų, pavadino tobula atomine gardele.

Pranešime nurodoma, kad Nyderlandų pilietybę turintis 51 metų A.Geimas ir Rusijos bei Didžiosios Britanijos pilietybę turintis 36 metų K.Novosiolovas “pademonstravo, jog tokia plokščio pavidalo anglies atmaina pasižymi išskirtinėmis savybėmis, kurios kyla iš nepaprasto kvantinės fizikos pasaulio”.

Eksperimentai su grafenu gali padėti sukurti naujas medžiagas ir “gaminti inovatyvią elektroniką”, rašo Nobelio komitetas.

“Grafenas yra praktiškai skaidrus ir geras laidininkas, todėl jis tinkamas skaidriems lietimui jautriems ekranams, apšvietimo skydams ir galbūt net saulės baterijoms gaminti”, – pabrėžė Karališkoji mokslų akademija.

Šie du mokslininkai pasidalys 10 mln. Švedijos kronų (3,8 mln. litų), diplomus ir kvietimus į Nobelio premijų teikimo ceremoniją.

Nobelio premijos kasmet tradiciškai teikiamos Stokholme gruodžio 10 dieną – jų steigėjo Alfredo Nobelio mirties metinių dieną.

Praėjusiais metais Nobelio fizikos premija buvo paskirta šviesolaidžių technologijų pionieriui Charlesui K.Kao (Čarlzui K.Kao) ir Willardui S.Boyle’ui (Vilardui S.Boilui) bei George’ui E.Smithui (Džordžui E.Smitui), kurie išrado būdą paversti šviesos impulsus elektroniniais signalais.

Apdovanojimu už laimėjimus medicinos srityje pirmadienį Švedijos sostinėje prasidės 109-asis Nobelio premijų sezonas.

Antradienį bus paskirta Nobelio fizikos premija, o trečiadienį – chemijos. Nobelio taikos premijos laureatas bus paskelbtas spalio 9 dieną, o ekonomikos – spalio 12-ąją. Kam atiteks Nobelio literatūros premijos laurai, bus paskelbta spalio 8 dieną.

Daugelis ekspertų pranašauja, kad šiemet literatūros premija atiteks poetui. Nobelio taikos premija pernai netikėtai buvo paskirta JAV prezidentui Barackui Obamai (Barakui Obamai), o šiemet kai kurie žinovai mano, kad šios garbės sulauks vienas Kinijos disidentas.

Šiuometinio medicinos premijos laureato vardą komisija paskelbs pirmadienį apie 11 val. 30 min. vietos (12 val. 30 min. Lietuvos) laiku Stokholme esančiame Karolio institute.

Premijas skiriantys komitetai iš anksto niekada oficialiai nepraneša apie galimus laimėtojus, todėl tuo besidomintiems smalsuoliams belieka tik spėlioti.

Vienas iš pretendentų, kurio vardą šiemet dažnai minėdavo medicinos pasaulio žinovai – Austrijoje gimęs JAV chemikas Carlas Djerassi (Karlas Džerasis), vienas iš kontracepcinių piliulių moterims išradėjų. Šiemet minimos 50-osios šio išradimo komercinės istorijos metinės.

Nobelio fizikos premijos laureatais antradienį gali tapti ispanų fizikas Juanas Ignacio Ciracas Sasturainas (Chuanas Ignasijus Sirakas Sasturainas) ir jo kolega iš Austrijos Peteris Zolleris (Pėteris Coleris) už indėlį kuriant kvantinius kompiuterius, kurie, kaip manoma, gali tapti ateities megakompiuteriais.

Chemijos premija, kurios laureatas bus paskelbtas trečiadienį, gali atitekti šveicarų fotochemikui Michaeliui Graetzeliui (Michaeliui Grėceliui), išradusiam naujo tipo saulės baterijas, palyginti lengvai pagaminamas gaminamas iš gana pigių medžiagų.

Favoritas varžybose dėl šiemetinės Nobelio literatūros premijos nebuvo iškilęs, bet Stokholmo literatų sluoksniuose užsimenama, kad atėjo laikas šią premiją skirti kokiam nors poetui. Praėjusį kartą Nobelio premija poetui buvo paskirta 1996 metais, kai ją gavo lenkė Wislawa Szymborska (Vislava Šymborska).

Sklinda gandai, kad šiemet bus pagerbta viena rašytoja iš Afrikos, o viena iš labiausiai tikėtinų pretendenčių – poetė iš Alžyro Assia Djebar (Asija Džebar).

Taip pat jau ne pirmus metus Nobelio literatūros premija pranašaujama švedų rašytojui, poetui ir vertėjui Tomui Transtroemeriui (Tomui Transtriomeriui), poetui Adoniui iš Sirijos ir eilių kūrėjui iš Pietų Korėjos Ko Unui.

Tarp favoritų yra dar kasmet minimos kanadiečių rašytojos Margaret Atwood (Margaret Atvud) ir Alice Munro (Elis Munro), JAV prozos meistrai – Philipas Rothas (Filipas Rotas) ir Joyce Carol Oates (Džois Kerol Outs), taip pat izraelietis Amosas Ozas.

Pernai Nobelio literatūros premija atiteko rašytojai iš Vokietijos Hertai Mueller (Hertai Miuler), kurios kūryboje labai ryškios niūraus kasdienio gyvenimo valdant Nicolae Ceausescu (Nikolajės Čaušesku) režimui ir žiauraus elgesio su Rumunijos vokiečiais temos.

Ypač daug spėliojama dėl galimo šiųmečio Nobelio taikos premijos laureato, kuris vienintelis yra skelbiamas Osle. Pernai mažai kas atspėjo, kad šis apdovanojimas bus skirtas B.Obamai.

Šios premijos laureatų išrinkimas dažnai išprovokuoja kaltinimus politiniu šališkumu. Nobelio taikos premija ypač dažnai vertinama per politinę prizmę, nes ją skiriantį komitetą sudaro Norvegijos parlamento nariai, kaip numatyta 1895 metais parašytame premijų steigėjo Alfredo Nobelio – švedų pramoninko, kuris išrado dinamitą, – testamente.

Norvegijos Nobelio komitetas sulaukė gausios kritikos dėl fakto, jog pernai taikos premija atiteko trumpiau nei metus Jungtinėms Valstijoms vadovavusiam B.Obamai, kai jos šalis tebekariavo Irake ir Afganistane.

Dėl šios priežasties kai kurie apžvalgininkai mano, jog šiemet Nobelio taikos premija atiteks mažiau prieštaringam vertinamam veikėjui, tačiau kiti teigia, kad komitetas gali vėl sukelti įtampą, pasirinkęs kinų disidentą – toks žingsnis neabejotinai supykdytų Pekiną.

Pretendentais laikomi keli Kinijos disidentai, tačiau favoritas yra šiuo metu kalinamas Liu Xiaobo (Liu Siaobo).

Pasak apžvalgininkų, Nobelio taikos premija taip pat gali atitekti afganei žmogaus teisių aktyvistei Simai Samar, Osle įsikūrusiam radijui “Democratic Voice of Burma” ir Specialiajam teismui Siera Leonei.

Nobelio apdovanojimų savaitę užbaigs premija ekonomikos srityje, kurią skiria Švedijos centrinis bankas “Riksbank”. Jos laureatas bus paskelbtas spalio 11 dieną.

Premiją už mediciną teikia Karolio institutas, o kitas už mokslo pasiekimus teikiamas premijas – Karališkoji Švedijos mokslų akademija.

Oficiali Nobelio premijų įteikimo ceremonija įvyks Stokholme ir Osle gruodžio 10 dieną, kai minimos premijų steigėjo Alfredo Nobelio mirties metinės. 1896 metais mirusio pramonininko, kuris išrado dinamitą, premija pirmą kartą buvo įteikta 1901 metais.

Laureatai gauna auksinį medalį ir 10 milijonų Švedijos kronų (3,8 mln. litų) premiją, kuri gali būti padalyta ir dviem ar trims asmenims ar organizacijoms.