Yoshinori Ohsumi, Nobelio premijos laureatas

Nobelio premija fiziologijos ir medicinos srityje įteikta už autofagijos – ląstelių „savivalgos“ – tyrimus. 2016 metų laureatu tapo japonas Yoshinori Ohsumi, rašomapremijos puslapyje.

Y.Ohsumi dvidešimt metų tyrinėjo ląstelių viduje vykstantį irimą. Jam pavyko išskirti genus, reguliuojančius autofagiją mielėse, ir aprašyti panašius procesus kitų organizmų ląstelėse.

Vėlesni tyrimai parodė, kad autofagija daro įtaką ne vienos ligos vystymuisi: Parkinsono, Alzheimerio ligų, diabeto ir kitų.

Siekdamas išskirti genus, lemiančius autofagiją ląstelėje, Ohsumi sukūrė mieles mutantes, kuriose jam pavyko sustabdyti autofagijos procesą. Paskui jis ėmė po vieną „atjunginėti“ genus, kol rado būtent tuos, be kurių autofagija nevykdavo. Atlikęs daug tūkstančių eksperimentų, jis išskyrė 15 genų, be kurių autofagija neįmanoma.

Ohsumi darbai išpopuliarino autofagijos temą mokslinėje bendruomenėje, ką akivaizdžiausiai demonstruoja šia tema publikuotų darbų skaičiaus dinamika.

Ohsumi darbai išpopuliarino autofagijos temą mokslinėje bendruomenėje

Apie autofagiją, kaip apie ląstelėje vykstantį procesą, pirmą kartą sužinota praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje. Tada belgų biochemikas Christian de Duve aprašė lizosomą – ląstelės dalį, atsakingą už kitų ląstelės komponentų suvirškinimą. Būtent de Duve’as pasiūlė terminą „autofagija“, už savo atradimus 1974 metais irgi buvo apdovanotas Nobelio premija medicinos srityje.

Nobelio premijos dydis – 8 milijonai Švedijos kronų. 2016 metais į premiją fiziologijos ir medicinos srityje pretendavo 273 mokslininkai. Ši premija įteikta 107-ąjį kartą, pirmieji laureatai paskelbti 1901 metais.

Šis straipsnis lietuvių kalba publikuotas portale technologijos.lt

Technologijos.lt

VU nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Už kiekvieną Saulėtekyje išleistą centą atsiskaityti turėję mokslininkai neįsivėlė į korupciją – reagentų savo daržų gėrybėms tręšti nepanaudojo, tad Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras (NFTMC) bei Jungtinis gyvybės mokslų centras (JGMC) duris atvėrė, o Lietuva dar niekada nebuvo taip arti Nobelio premijos. Prof. Virginijus Šikšnys – pirmasis Lietuvos mokslininkas, įvertintas Warreno Alperto fondo premija. Ją už reikšmingą indėlį į bakterijų CRISPR antivirusinės apsaugos sistemos pažinimą pasidalijo penki mokslininkai, o Nobelio premija gali tekti trims.

„Veido“ pokalbis apie mokslo ir universiteto vietą moderniame pasaulyje – su Vilniaus universiteto rektoriumi prof. Artūru Žukausku.

– NFTMC ir JGMC atidaryti, CERN paroda atvežta. Ką daryti planuojate dabar?

– Administracijos siekis ir vienas iš strateginio plano uždavinių – kuo greičiau įveiklinti abu centrus. Jau veikia daugiau kaip pusė JGMC, o NFTMC – dar vos kelios laboratorijos, tad išgyvename įprastus kraustymosi džiaugsmus: studentai nešioja dėžes, perkeliami elektros lizdai, jungiami prietaisai, keiksnojami projektuotojai ir statybininkai.

Jei statome pasaulinio lygio mokslo centrus, tai ir prie pasaulinių standartų reikėtų bent kiek priartėti – atlyginimai negali būti mažesni nei Kenijoje.

Palyginti su tuo, kas iki šiol buvo pristatyta Lietuvoje, šie centrai bus labai gyvybingi. Galiu patvirtinti, kad nebuvo investuojama vien į betoną, nes daugiau kaip pusė pinigų skirta įrangai ir žmonių darbo sąlygoms. Vadinasi, investuojama ir į žmones. Žinoma, norėtųsi, kad valstybė daugiau investuotų į tų žmonių atlyginimus, nes kol kas nelabai matome ir kartais nesuprantame valstybės strategijos, ji fragmentiška. Jei statome pasaulinio lygio mokslo centrus, tai ir prie pasaulinių standartų reikėtų bent kiek priartėti – atlyginimai negali būti mažesni nei Kenijoje.

– Saulėtekyje mokslininkų darbo aplinka puiki, tačiau koks yra jaunų mokslininkų, doktorantų atlygis?

– Geras doktorantas gyvena ne taip ir blogai. Stipriame padalinyje, kur gera mokslinė aplinka, kur institutas turi lėšų mokėti atlyginimą už pusę etato, doktorantas gali dirbti jaunesniuoju mokslo darbuotoju ar inžinieriumi – tokia įprasta praktika. Tad vien atlyginimo galima uždirbti ir 600 eurų, o pagal mūsų valstybės standartus tai nėra visai blogai. Dar yra daug projektų, iš kurių galima prisidurti, gauti paramą kelionėms ir keliems mėnesiams išvykti padirbėti į užsienį.

Dabar, kur pastreikuoja – ten padidinama, kitur paaiškėja, kad kažkas jau baigia išvažiuoti, tai ir ten pakeliama.

Kur kas blogiau yra jaunam mokslų daktarui, kuris jau apsigynė disertaciją. Pradedantis mokslo darbuotojas, lektorius, turintis daktaro laipsnį, po mokesčių gauna 525 eurus. Valstybė atlyginimus kelia fragmentiškai – padidina doktorantams, tai jie gauna daugiau nei daktarai. Nėra tvarkos, kad valstybės apmokamų darbuotojų atlyginimai kiltų proporcingai – vienu, dviem, trimis procentais. Dabar, kur pastreikuoja – ten padidinama, kitur paaiškėja, kad kažkas jau baigia išvažiuoti, tai ir ten pakeliama.

Tik deklaruojama, jog mokslas, aukštosios technologijos, inovacijos yra prioritetas, nes aiškiai matyti, kad valstybė šioje srityje strategijos neturi, sprendimai priimami lopymo principu, negalvojant apie visumą. Taigi tvarkytis su viešuoju valdymu, valstybės lėšomis sekasi prastai.

Ką rodo mokytojų streikai? Tiesiog netvarką, nes nemažos dalies pedagogų pajamos yra normalios, bet dalis jų iš tiesų skursta dėl netvarkos. Klasėje mokosi trys vaikai, vienam mokiniui tenka 40 kv. metrų ploto – tai yra prasto valdymo rodikliai.

VU buvo siūloma mokėti akademines išmokas, bet taryba nepritarė „pašalpoms“, tad dabar bandysime jauniems žmonėms skirti priemokas už lojalumą. Jei žmogus dirba tik VU, iki tam tikro amžiaus jis gautų priedą, kuris leistų įsitvirtinti – gauti projektų, lėšų iš skatinimo fondo už publikacijas.

Darbo užmokesčio problemos – vienas strateginių VU uždavinių, tačiau šie klausimai, kaip ir struktūros, darbo krūvio, yra sudėtingi. Bet jauniems žmonėms, kurie aukojasi akademiniam darbui, sėdi universitete iki išnaktų, šiemet tikrai bandysime bent 10 proc. padidinti pajamas.

– Vadinasi, jaunas mokslų daktaras, lektorius, galėtų gauti beveik 600 eurų į rankas?

– Apie 580–600 eurų, žiūrint, kiek būtų lojalių. Tačiau tai vis tiek labai maži pinigai. Nors valstybėje stringa milžiniški europiniai pinigai, maždaug milijardas eurų, skirti Sumanios specializacijos strategijai įgyvendinti. Kažkokios ministerijos nesusitaria dėl kažkokių aprašų, talentai tuo metu išvažiuoja į užsienį, o sąskaitose guli šimtai milijonų, kurie leistų pradėti projektus, o tie projektai leistų pasiekti kitų lėšų.

– Ar valstybė ir visuomenė apskritai supranta, kaip veikia mokslas?

– Nelabai. Vyrauja kažkoks archajinis supratimas, matyt, paveldėtas iš sovietinės okupacijos metų, kad universitete akademinį darbą dirbantis mokslininkas yra kažkokios gamybinės grandinės elementas. Tačiau JAV atlikti tyrimai rodo, kad mokslo, akademinių mokslo centrų paskirtis kitokia. Didžiausias poveikis ekonomikai ir visuomenei yra žmonės, kurie išeina iš tų mokslo centrų, universitetų. Būtent jie, išmokę pažinti ir giliai suprasti dalykus, išsineša iš universiteto ne tik profesines kompetencijas, bet ir tai, kas vadinama išsilavinimu, ir atėję į verslo subjektus kuria vertę – čiumpa inovacijas, imasi daryti naujus dalykus.

Pavyzdžiui, startuolių, iš kurių išgyvena vienas kitas iš dešimties, indėlis BVP yra minimalus, – išskyrus vienetus, kurie tampa garsiomis kompanijomis. Absolventams jie labiau reikalingi kaip verslo mokykla – išmokti dirbti konkurencinėje aplinkoje, apsaugoti idėjas. Įrodyta, kad akademinių struktūrų sukurtų inovacijų efektas yra mažas, poveikį daro tai, ką jaunos jėgos sukuria versle. Jei pats verslas neinvestuoja į tyrimus, neturi idėjų, jokie mokslininkai jam nepadės.

Iš mokslininkų reikalaujama to, ko jie neturi daryti: sukurkite technologijas ir duokite jas verslui.

Universitetai žmonėms suteikia žinių ir išsilavinimą – gebėjimą suprasti, gilintis ir sukurti produktą verslui, bet mūsų valstybėje šio supratimo dar nėra. Iš mokslininkų reikalaujama to, ko jie neturi daryti: sukurkite technologijas ir duokite jas verslui. Niekur pasaulyje, nei JAV, nei kitose labiausiai išsivysčiusiose šalyse, to nėra – tai verslas kuria technologijas, inovacijas ir taip prisideda prie BVP. Ten visi džiaugiasi mokslo centrais, o prie jų absolventų, magistrų, doktorantų eilėje tyko verslo kompanijos, finansuoja jų tyrimus universitete, kad tik jie ateitų dirbti į tas įmones.

Kita vertus, yra ir tiesioginis akademinis indėlis į verslą. Pirma, jei verslas užsako mokslinius tyrimus, aišku, ne už dyką, akademinė bendruomenė negali jam atsakyti, nes tokia yra universiteto socialinė atsakomybė. Antra, jei tyrinėdamas mokslininkas aptiko kažką praktiška, jis negali sakyti: man neįdomu, toliau tik rašysiu straipsnius. Jis turi apsaugoti intelektinę nuosavybę ir stengtis, kad praktiški dalykai būtų perduoti verslui suteikiant licencijas, reklamuojant ar paskatinant kolegas kurti startuolį.

Yra daug pavyzdžių, kai sukuriama praktiškų dalykų, bet jų autorius neatsakingai teigia: toliau tik rašinėsiu lygtis ir dirbsiu su savo projektais.

Realizuoti praktines idėjas – tokiuose centruose dirbantys mokslininkai tai iš tikrųjų turi daryti, padėti verslui ir nenusišalinti, jei pavyksta atrasti ką nors praktiška. Šitai Saulėtekyje tikrai darysime, to mūsų kultūroje trūksta. Yra daug pavyzdžių, kai sukuriama praktiškų dalykų, bet jų autorius neatsakingai teigia: toliau tik rašinėsiu lygtis ir dirbsiu su savo projektais.

– Atrodytų, norima, kad mokslininkai, universitetai garantuotų įmonėms naujų dalykų „tiekimą“?

– Manęs klausia: ką jūs tuose centruose žadate išrasti? Aš atsakau: iš kur aš žinau? Ką pavyks, tą ir išrasim. Iš anksto nežadame ten nieko išrasti, bet jei gilinantis, aiškinantis, tiriant pavyks ką nors aptikti, žinoma, tai patentuosime ir stengsimės perduoti verslui.

Išradimai atsiranda iš gilaus supratimo, o jis pasiekiamas pažinimo aistra, kai pažadinamas žmogaus instinktas gilintis į dalykus. Toks ir yra universiteto darbas – sutelkti gabius žmones, pažadinti jų instinktą aiškintis, tirti, o tada jie tampa aktyviais visuomenės nariais, kurie ir stumia į pažangą.

Paskutiniai Europoje buvome pakrikštyti, paskutiniai gavome raštą ir iki šiol nelabai suprantame dalykus, kurie modernioms šalims yra aiškūs.

Norėčiau, kad toks mokslo supratimas būtų propaguojamas, nes esame labai atsilikę: paskutiniai Europoje buvome pakrikštyti, paskutiniai gavome raštą ir iki šiol nelabai suprantame dalykus, kurie modernioms šalims yra aiškūs. Matome tik ledkalnio viršūnę, bet giliai dar nesuvokiame, kaip veikia universitetų, mokslo centrų sistema.

– Vis dėlto, jei kalbėtume apie jūsų norus, koks išradimas turėtų priklausyti Vilniaus mokslininkams?

– Kaip pavyzdį turime nuostabų atradimą, patentuotą prof. Virginijaus Šikšnio, – genų redagavimo technologiją. Beje, ji irgi buvo sukurta atsitiktinai: V.Šikšnys nesiekė sukurti genų redagavimo technologijos ir išrasti naujo metodo. Jam buvo įdomu, kaip bakterija apsisaugo nuo viruso, todėl jis tyrinėjo šį reiškinį ir atrado, kaip bakterija perkerpa viruso DNR reikalingoje vietoje. Profesorius suprato, kad tai galima pritaikyti, todėl patentavo šią technologiją ir paskelbė viešai.

Šiandien yra 60 proc. tikimybė, kad VU Biotechnologijos instituto profesorius V.Šikšnys per kelerius metus gaus Nobelio premiją. Yra žinių, kad pernai Nobelio komitetas svarstė galimybę suteikti Nobelio premiją už šį atradimą, bet buvo per daug pretendentų. Tačiau šiemet Harvardo universiteto Medicinos mokyklos Warreno Alperto fondas suteikė premiją penkiems mokslininkams, iš kurių vienas – V.Šikšnys. Nobelio premija skiriama ne daugiau kaip trims. Taigi tai – ne tušti žodžiai, o didesnė kaip 50 proc. tikimybė.

Šiandien yra 60 proc. tikimybė, kad VU Biotechnologijos instituto profesorius V.Šikšnys per kelerius metus gaus Nobelio premiją.

Tai mokslininko tarnystės žmonijos pažangai ir šiuolaikiškai suprantamo mokslo veikimo pavyzdys: atliekami aukščiausio lygio tyrimai, ir kai atrandami dalykai, kurių niekas anksčiau nežinojo, kai pastebima, kad galima juos pritaikyti, pasirūpinama, jog tai įvyktų.

V.Šikšnio genomo redagavimo technologijos licencija parduota didžiulei JAV augalų genetikos vystymo ir plėtros kompanijai „DuPont Pioneer“, ir tai – tik pradžia. „DuPont Pioneer“ nori, kad profesorius kartu su instituto mokslininkais toliau gilintųsi į kitokius atvejus, ir finansuoja jų tyrimus.

Pažangus verslas nereikalauja jų kažko išrasti, bet duoda pinigų, kad aiškintųsi išsamiau. Taip dirba JAV verslas, taip veikia aukštųjų technologijų kompanijos pasaulyje. Kad ir mūsų „Thermo Fisher Scientific Baltics“, priklausanti didelei JAV korporacijai, – neprašo ko nors išrasti, sudėti staklių į liniją, kad galėtų kažką gaminti. Ši įmonė mūsų mokomąsias laboratorijas aprūpina reagentais, kad studentai turėtų sąlygas kūrybingai dirbti, o kai jie nueis dirbti į įmonę, sukurs jai ir mūsų šaliai didžiulę pridėtinę vertę. Taigi turime pavyzdžių, kaip verslas turi dirbti su mokslo centrais, bet pas mus ateina kas nors iš ministerijos ir sako: kokias kreives čia paišot, duokit verslui ką nors.

– Tačiau universitetai kritikuojami, kad jų bendradarbiavimas su verslu fragmentiškas arba jo iš viso nėra.

– Kaip tai nėra? „DuPont Pioneer“ – ne verslas? „Thermo Fisher Scientific Baltics“ – ne verslas? Lazerių pramonė – ne verslas?

Yra verslo, kuris žino, jog pelno gaus be inovacijų, bet supranta, kad šalis iš to negyvens, todėl remia mokslą, o ne reikalauja jo vinims nanotechnologijas pritaikyti.

Jei verslininkas sako: aš gaminu vinis, sukurkite inovaciją ir tada gaminsiu kosminius laivus, tai šito nebus, toliau vinių nenueisi. Jei nori, pirma savo įmonėje sukurk mokslo, tyrimų ir plėtros padalinį, ir universitetas kalbėsis su jo žmonėmis. Visai kas kita, jei paprasčiausia prekyba užsiimantis verslininkas sako: uždirbau kalną pinigų ir supratau, kad kažkaip reikia juos įprasminti, noriu panaudoti visuomenės labui ir 300 tūkst. eurų investuoju į VU neliečiamojo kapitalo fondą. Yra verslo, kuris žino, jog pelno gaus be inovacijų, bet supranta, kad šalis iš to negyvens, todėl remia mokslą, išsilavinimą, o ne reikalauja jo vinims nanotechnologijas pritaikyti.

– Buvo net stebimasi, kad Saulėtekio mokslo slėniui pritarė visos Vyriausybės, amžiaus projektą palaikė ir kairieji, ir dešinieji. Ar baigiamajame etape valdantiesiems dar buvo kuo padėti, ar iki tol jautėte jų indėlį?

– Baigiamajame jau nejautėme nieko (galva svaigo), dabartinė Vyriausybė mažai kuo galėjo padėti, nes reikėjo tik baigti statybas, o pradžia buvo labai sunki. Kai viena Vyriausybė patvirtino programą, kita ilgai delsė pradėti finansavimą, todėl turėjome problemų, vos spėjome baigti darbus, nes atsiskaityti už europinius pinigus reikėjo dar iki Kalėdų.

Šis projektas buvo labiausiai kritikuojamas įvairiausio plauko „ekspertų“. Galima sakyti, jo popieriai buvo patys blogiausi, o rezultatas, mano galva, geriausias iš visų slėnių. Taip ir būna: kai mokslo nėra, popieriai sutvarkomi labai gerai, o kai tikri mokslininkai imasi iniciatyvos, jiems sunkiau rašyti popierius. Tad mus visur kritikavo – blogai tas, anas ne taip.

Ko pasigendame iš visų Vyriausybių, tai pagalbos valdant slėnį. Slėnių programose buvo įrašyta, kad slėnius valdytų Slėnių asociacija, ji gautų kažkokių išteklių. Vilniaus slėnių asociacija buvo įkurta, bet praktiškai liko be Vyriausybės paramos. Verčiamės, kaip galime, visų vilčių dėti į Vyriausybę neverta, bet nedidelė kelių milijonų pagalba būtų veiksminga.

– Nereikia tiek, kiek Japonijos vyriausybė skyrė 2014-ųjų Nobelio premijos laureatui inžinieriui Shuji Nakamurai?

– Tai kas kita. Žadama padėti dėl prof. V.Šikšnio, juk reikia viešinimo, kad jis visur važiuotų ir kalbėtų visose konferencijose, bet nematyti net mechanizmų, kaip būtų galima skirti pinigų (išlaidos „netinkamos“).

Japonijos vyriausybė S.Nakamurai davė 10 mln. dolerių, nepaisant to, kad jis išvažiavo dirbti į JAV. Jis buvo japonų mokslininkas, todėl jį rėmė 20 metų, ir jis pagaliau gavo Nobelio premiją.

Juk yra didesnė kaip 50 proc. galimybė, kad pirmą kartą Nobelio premiją gaus Lietuvoje dirbantis, o ne tik čia gimęs mokslininkas.

Mes tokio dėmesio kol kas nesulaukėme, nors galbūt, kai paaiškinome, jog šansai gauti Nobelio premiją labai rimti, jau daug kas suprato, kad paramos reikia. Juk yra didesnė kaip 50 proc. galimybė, kad pirmą kartą Nobelio premiją gaus Lietuvoje dirbantis, o ne tik čia gimęs mokslininkas, kaip iki šiol.

Kalbamės su valdžios atstovais, daug kas linksi galva, bet, matyt, viešinimu teks pasirūpinti patiems, o gal atsiras verslininkas, kuris norės prisidėti. Nedaug reikia, lietuviui premiją duotų greitai, 20 metų laukti nereikės. Bet jei šiemet ar kitąmet neinvestuosime į prof. V.Šikšnio darbų viešinimą, keliones, iš 60 proc. tikimybės gauti Nobelį gali likti 40 proc. nesėkmės.

– NFTMC ir JGMC atidarymo išvakarėse sakėte, kad yra nematomos rankos, kurios nori, kad Lietuva liktų atsilikusi šalis. Kieno jos?

– Susidaro įspūdis, kai žlugdomas finansavimas, delsiama jį pradėti. Niekaip nesupratome, kodėl daugiau kaip metus nuo Slėnių programos Vyriausybėje pasirašymo buvo delsiama pradėti statybas, kai visi žinojo, kad viešųjų pirkimų konkursai yra siaubingai sudėtingi.

Arba stebi viešųjų pirkimų procesą, regis, pagal tą pačią ES direktyvą, bet Nyder­landuose, Vokietijoje mokslininkams jokių bėdų nekyla, o Lietuvoje atsiranda įvairiausių ribojimų, atrodo, kad „korumpuoti“ mokslininkai reagentus nusipirks už trigubą kainą ir susiveš juos į savo daržus pomidorams tręšti. Kokia dar korupcija gali būti, kai visa įranga, medžiagos perkamos iš tarptautinių kompanijų, siekiant konkuruoti pasaulyje?

Kai stabdomi didžiuliai projektai, atsiranda nepaaiškinamų taisyklių, apima jausmas, kad valstybė žlugdoma tyčia.

Arba keleri metai nenaudojamos sumaniai specializacijai skirtos lėšos (dabar po truputį pradedamos leisti antraeiliams dalykams, bet tik ne prioritetams – mokslui ar projektams su verslu), bet niekas netrenkia kumščiu į stalą. Kai stabdomi didžiuliai projektai, atsiranda nepaaiškinamų taisyklių, apima jausmas, kad valstybė žlugdoma tyčia. Tai valstybės lygio problema – nežinau, ar nereikėtų to klausti atsakingų už valstybės saugumą. Jei atsiranda tokių stabdžių, visai gali būti, kad yra įtakos agentų, kurie į ratus kaišioja pagalius.

Kiek metų buvo stabdomi energetikos projektai? Bet valstybė susiėmė ir pasakė, kad tai strateginis uždavinys: reikia terminalo, reikia jungčių, rado gerus vadovus ir sutvarkė. Dabar svarbiausia yra išsilavinimas, todėl, jei valstybė nesutelks strateginių pajėgų jai spręsti, iš atsilikimo neišbrisime.

– Kiek kainuos NFTMC ir JGMC išlaikymas, ar valstybė skirs tam pinigų?

– VU lėšų jų išlaikymui turi. Aišku, esame skriaudžiami, nes studijų krepšelyje nenumatyta administracinių, ūkio išlaidų, jos yra skirstomos iš po kilimo. Tačiau didžiuliai studentų neturinčių universitetų tušti pastatai stovi, o kai sakome, kad VU reikia pinigų, išgirstame, kad mes ir taip turtingi. Tad lėšos administracinėms išlaidoms yra iš to paties studijų krepšelio, studijų kokybės sąskaita, nes dėstytojams mokame mažiau.

Tačiau mokslininkai uždirba vis daugiau pinigų. Be to, universitete pereiname prie sąnaudų modelio. Padalinių vadovus skatinsime skaičiuoti išlaidas, nes daug pinigų iššvaistoma, kai dekanas mano, jog kiek elektros ar šilumos fakultetas išnaudos, tiek centrinė administracija ir apmokės, ir neskaičiuoja, kad į ką nors galima investuoti ir sutaupyti.

Turime planą, kad šis modelis kasmet ūkio išlaidas leistų sumažinti bent keliais procentais. O šiemet, kol vyko kraustymasis į NFTMC ir JGMC, teko pasinaudoti universiteto biudžeto lėšomis, bet tos išlaidos nėra milžiniškos, nes nauji centrai gana modernūs ir ekonomiški. Pastatai apšiltinti, uždara prietaisų aušinimo sistema leis sutaupyti daug geriamojo vandens. Ketiname apšvietimui naudoti vos kelių vatų šviesos diodų lemputes. Tai pigiausia šviesa, bet reikia investuoti.

– Kai prieš metus pradėjote dirbti šiame kabinete, jau radote taupiąsias lemputes?

– Jas iškart ir įsuko, matyt, žinojo, kad šito paprašysiu.

Taigi NFTMC ir JGMC nebus pinigų švaistymo šildymui ar vandeniui – tai modernus projektas, naujos sistemos leidžia sutaupyti, tad abiejų centrų išlaikymas per metus kainuos mažiau nei milijoną eurų. Tai keliskart mažiau, nei išleistume senose, nepritaikytose patalpose. Taigi, atsiperka ir „investicijos į betoną“.

Valstybė prie centrų išlaikymo tiesiogiai neprisidės. Yra parengtos gairės, kad ūkio išlaidos būtų įskaičiuotos į studijų krepšelį, bet nežinau, kiek pavyks jas realizuoti, nes pasipriešinimas bus milžiniškas. Niekas nesiryžta iš tuštėjančių universitetų atimti pastatų, viešojo valdymo efektyvumo stinga, prieš rinkimus atsirita populizmo banga.

Tačiau tikimės gauti šiek tiek lėšų adminis­travimui iš sumanios specializacijos projektų, aktyvesnės veiklos su verslu. Per penkerius metus pajamas iš verslo pavyko padidinti nuo 200 tūkst. litų, ir šiemet kalbame apie 1 mln. eurų. Turime specialių partnerystės projektų, kad pritrauktume ne tik Lietuvos verslą, daug dirbame šioje srityje, tad tikimės, kad pajamos iš verslo, licencijavimo padidės, kaip ir visame pasaulyje. Suprantame, kad turime potencialo, bet jis neišnaudojamas.

– Ar norėtumėte, kad lietuviai mokslininkai grįžtų dirbti į Saulėtekį?

– Jie grįžta. Ką tik laimėtos trys Europos Komisijos skiriamos Marie Skłodowskos-Curie stipendijos, kurias gavę lietuviai paraiškose pirmą kartą pasirinko Lietuvą. Susigrąžinome pasaulinės klasės fiziką Jogundą Armaitį, neurobiologę Urtę Neniškytę, molekulinės biologijos atstovą Liną Mažutį. Pastarajam verslininkas prof. Arvydas Janulaitis iš savo lėšų įrengė laboratoriją ir šis dirbs NFTMC.

Norinčiųjų grįžti į Lietuvą yra ne tik technologijų, bet ir socialinių mokslų srityje – Harvardo absolventai nori dirbti Lietuvoje.

Pavyzdžių yra, bet norėtųsi, kad jų būtų daugiau ir kad atvykstantys mokslininkai nebūtų vien lietuviai. Bandome atgaivinti podoktorantūros stažuočių programą, kurią vienu metu lyg ir rėmė valstybė. Dabar tą darysime už savo pinigus, nes turime tikslą, kad bent trečdalyje fakultetų būtų bent po vieną užsienietį stažuotoją. Mano dukra, fizikė, stažuoja Vokietijoje ir taip pat svajoja grįžti dirbti į Saulėtekį.

Norinčiųjų grįžti į Lietuvą yra ne tik technologijų, bet ir socialinių mokslų srityje – Harvardo absolventai nori dirbti Lietuvoje.  Užsienyje padirbėjęs jaunimas grįžta verslesnis, pramokęs rašyti projektų paraiškas, žinantis daugiau galimybių, ne vien ES struktūrinius fondus. Visus juos žadame priimti išskėstomis rankomis.

Skyrusi Nobelio taikos premiją vaikų teisių gynėjams iš Indijos ir Pakistano, Norvegijos parlamento komisija naiviai tikisi dvigubo efekto: daugiau dėmesio vaikams ir mažesnės trinties tarp dviejų konfliktuojančių valstybių.

Rima Janužytė

Kas tokia yra Malala, žino kone kiekvienas. Tai septyniolikmetė, už pastangas užtikrinti išsilavinimą visoms Pakistano mergaitėms gavusi talibų kulką į galvą.
Po ją išgarsinusio pasikėsinimo ir dar garsiau nuskambėjusio kone stebuklingo išgijimo mergina tapo savotiška Pakistano ir visų pasaulio vaikų teisės į mokslą advokate. Malalos kalba Jungtinių Tautų Asamblėjoje pernai rudenį ją pakylėjo iki tarptautinės scenos – Malala tapo tikra sensacija, o jos balsas buvo išgirstas visame pasaulyje nuo Pakistano iki JAV, nuo Afrikos iki Artimųjų Rytų.
Sužinojęs, kad mergina gavo Nobelio premiją, Pakistano premjeras Nawazas Sharifas ją pavadino Pakistano pasididžiavimu. Tačiau Pakistane jos veikla ne tik liaupsinama, bet ir gana plačiai kritikuojama. Ne dėl to, kad Malala stengiasi dėl vaikų, o dėl to, kad esą tapo Vakarų ruporu, įrankiu, JAV žvalgybos Trojos arkliu Pakistane ir panašiai.
“Visais įmanomais žodžiais smerkiu sprendimą Malalai skirti Nobelio premiją, – televizijai BBC pareiškė “Pakistan Observer” redaktorius Tariqas Khattakas. – Tai neabejotinai politizuotas sprendimas, Vakarų konspiracija siekiant išprovokuoti žmones musulmoniškose šalyse. Nei Malala, nei jos tėvas nepadarė nieko reikšmingo. Jis paprasčiausiai geras pardavėjas ir sugebėjo “parduoti” savo dukters istoriją. Dabar jau ir Malala yra puiki prekybininkė. Abu su tėvu jie šoka pagal Vakarų dūdelę ir dėl to yra garsenybės.”
Užtat Kailashas Satyarthi Indijoje iki Nobelio premijos buvo vadinamasis nouneimas (angl. “no name” – jokio vardo). Tiesa, jo vadovaujamas judėjimas “Save Child” per kelis dešimtmečius iš vergijos yra išlaisvinęs 80 tūkst. Indijos vaikų, o K.Satyarthi už šią prasmingą veiklą yra gavęs bent tuziną įvertinimų: jis apdovanotas JAV, Italijoje, Ispanijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, bet nė karto – Indijoje. Jį yra kalbinusios, pavyzdžiui, televizijos BBC ir CNN, bet Indijos savaitraštis “Indian Times” interviu su K.Satyarthi susiprato parengti tik jam laimėjus Nobelio premiją.
Kaip ir pakistaniečiai dėl Malalos, indai dabar kelia klausimą, ar K.Satyarthi nėra su Vakarais susijęs artimesniais, nei skelbiama, ryšiais.
“Indijoje suskaičiuojama iki 60 mln. priverstinai dirbančių nepilnamečių – tai tamsioji Indijos ekonominio kilimo, pagrįsto pigia darbo jėga, pusė. Indijoje vyksta tragiška prekyba vaikais, kurie perkami provincijose ir atvežami dirbti į didesnius miestus”, – BBC yra sakęs pats K.Satyarthi, pripažindamas, kad kovodami su vaikų vergove Indijoje pluša šimtai atsidavusių žmonių, bet ne visos organizacijos gauna pakankamą paramą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kvietimų skaityti pranešimus svarbiausiose pasaulio konferencijose ar galimybės išleisti knygą anglų kalba garsiausiose Europos leidyklose sulaukia tik vienas kitas Lietuvos istorikas.

Lietuvos istorijos instituto mokslininkai per metus publikuoja vos apie keturiasdešimt straipsnių užsienio moksliniuose žurnaluose. Dar mažiau straipsnių užsienio kalbomis parengia universitetuose dėstantys istorikai. Išverstų į anglų ar vokiečių kalbas monografijų gausa Lietuvos tyrinėtojai taip pat negali pasigirti. Tačiau apstu pasiteisinimų, kad mažos šalies istorija neįdomi Vakarų Europai, o tuo labiau pasauliui, kad reikia rašyti lietuviškai, nes Lietuvoje – pagrindiniai skaitytojai, arba kad tik sukaupęs didelį patirties bagažą istorikas gali save pristatyti tarptautinėje erdvėje.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas pabrėžia, kad tai išgalvotos problemos, kuriomis, deja, vis dar teisinasi didžioji dalis mūsų mokslininkų. R.Petrauskas apgailestauja, kad nemažai Lietuvos istorikų patys suvokia mūsų šalį kaip periferiją, todėl nesistengia ieškoti ryšių tarptautinėje akademinėje bendruomenėje ir pristatyti savo tyrinėjimų užsienio mokslininkams.
„Tik nuo mūsų pačių aktyvumo ir gebėjimo prisistatyti priklauso, kiek Lietuvos priešistorė, kultūra, tradicijos, kalba gali būti įdomu pasauliui, – antrina buvęs Klaipėdos universiteto rektorius, archeologas prof. Vladas Žulkus. – Lietuviai ne kvailesni už kitų šalių mokslininkus, tačiau daugelis dar bijo į nagrinėjamas problemas pažvelgti plačiau, susigūžta išgirdę apie naujas idėjas.“
R.Petrausko nuomone, tai ilgo atitrūkimo nuo pasaulio sovietiniais metais padarinys. Mat iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, priešingai nei tiksliųjų mokslų atstovai, nė vienas mūsų istorikas nebuvo išvykęs už Sovietų Sąjungos ribų. „Net į Lenkiją išvažiuoti atsirado galimybė tik paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais. Tad trūksta kontaktų, neretai trukdo menkos užsienio kalbų žinios“, – teigia VU Istorijos fakulteto dekanas.
V.Žulkaus žodžiais, ne mažiau svarbu ir tai, kad dažnai mūsų humanitarinių mokslų atstovams pritrūksta noro, užsispyrimo bei gebėjimų siekiant sudominti prancūzus, britus ar amerikiečius. O štai su tų šalių, kurių istorija glaudžiai susijusi su mūsiške, – Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, Baltarusijos, Ukrainos istorikais bendradarbiaujama jau ne vienus metus. Ypač lenkų moksliniai žurnalai laukia Lietuvos istorikų straipsnių, mūsų istorikai mielai kviečiami į konferencijas, leidžiamos jų knygos.
Taigi kurių Lietuvos istorikų tyrinėjimai labiausiai žinomi ir pripažinti užsienio kolegų?

Kitų šalių mokslininkų vertinami Lietuvos istorikai

Lietuvos mokslo tarybos duomenimis, per pastaruosius dvidešimt metų dažniausiai buvo cituojamos sociokultūrinių ir politinių procesų XIX a. Lietuvoje tyrinėtojo, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojo dr. Dariaus Staliūno mokslinės išvados. Tai istorikas, kurio ir straipsnių daugiausiai publikuojama užsienio spaudoje, taip pat jis kolegas gerokai lenkia ir pagal kitose šalyse skaitytų pranešimų skaičių bei dalyvavimą tarptautiniuose projektuose. Svarbu tai, kad knyga „The Vanished World of Lithuanian Jews“, kurios vienas sudarytojų yra D.Staliūnas, išleista tarptautinės akademinės leidyklos „Rodopi“ anglų kalba.
Dar viena šios leidyklos išleista istoriko knyga „Making Russians. Meaning and Practice of Russification in Lithuania and Belarus after 1863“ apie Rusijos imperijos politiką Lietuvoje ir Baltarusijoje sulaukė apie trisdešimt palankių įvairių pasaulio šalių mokslininkų recenzijų. Tad antrą kartą „Veido“ rengiamame projekte “Mini Nobelis” D.Staliūnas pripažintas labiausiai Lietuvos mokslą pasaulyje garsinančiu istoriku.
Pagal dalyvavimą užsienio konferencijose ir straipsnių publikavimą kitų šalių mokslo leidiniuose nedaug nuo D.Staliūno atsilieka buvęs Lietuvos istorijos instituto direktorius doc. Alvydas Nikžentaitis. Iš kitų mūsų istorikų jis išsiskiria tuo, kad itin daug straipsnių publikuoja vokiečių kalba, be to, yra kelių tarptautinių istorijos mokslo žurnalų, pavyzdžiui, leidžiamo Herderio instituto Marburge ir Torunės universiteto, redakcinės kolegijos narys, kartu su Vokietijos ir kitų šalių istorikais dalyvauja bendruose tyrinėjimuose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Savaitraštis “Veidas” šiemet antrą kartą rengia projektą “Mini Nobelis” ir pristato iškiliausius šio laikmečio mokslininkus.

Lietuvoje įprasta didžiuotis mūsų šalies vardą garsinančiais sportininkais, menininkais ar verslininkais, tačiau didžiuotis mūsų mokslo elitu, kuris taip pat garsina Lietuvos vardą, vis dar gana neįprasta. Liūdna konstatuoti, bet didžiuma visuomenės nežino mūsų chemijos, biologijos, medicinos ar technologinių mokslų korifėjų, nors jie pasiekę labai daug ir yra vertinami tarptautiniu mastu.
Pernai “Veidas” pirmą kartą surengė projektą “Mini Nobelis” ir pristatė dešimt mokslininkų. Pasirodęs specialusis “Veido” numeris apie mokslą sulaukė daug pagyrų ir paskatinimų, nors būta ir kritikos bei skeptiškumo, ypač iš mokslininkų, kurie mano esantys patys pačiausi, tačiau mūsų žurnalo straipsniuose tarp iškiliausių paminėti nebuvo.
Kai kam užkliuvo išskirtos mokslo kryptys, esą mes be reikalo pasirinkome teisę ar ekonomiką (mat šių sričių Lietuvos mokslininkai tarptautiniu mastu yra neįžiūrimi) ir be reikalo ignoravome filosofiją ar politikos mokslus.
Todėl šiemet šį projektą nusprendėme patobulinti ir kokybės kartelę kilstelėti aukščiau. Šiemet “Mini Nobelio” partneriu tapo Lietuvos mokslo taryba. Būtent su partnerio vadovybe buvo atrinktos devynios mokslo sritys (matematika, fizika, chemija ir biochemija, biologija, technologiniai mokslai ir inžinerija, medicina, istorija, filosofija ir politikos mokslai), o dešimtąjį “Mini Nobelį” apsispręsta skirti už mokslo ir verslo sąveiką.
Taigi iš praėjusių metų nebeliko teisės, ekonomikos ir filologijos. Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad pagrindinis kriterijus šiemet buvo išanalizuoti mokslo kryptis, kurių atstovai yra pastebimi, vertinami ir cituojami tarptautiniu mastu. O mūsų ekonomikos, teisės ir filologijos mokslininkai užsienio kolegoms yra nežinomi ir jų darbai negirdėti.

Kaip rinkti daugiausiai pasiekę mokslininkai

Renkant daugiausiai pasiekusius ir nusipelniusius šalies mokslininkus buvo vertinami penki kriterijai. Daugiausiai svorio (du trečdaliai) teko pirmiesiems dviem kriterijams – publikacijų skaičiui užsienio ir tarptautiniuose mokslo leidiniuose 2010–2012 m. bei mokslininko straipsnių ir veikalų citavimo skaičiui 1993–2012 m. (taip pat h indeksui). Šiuos duomenis iš “Thomson Reuters” (ISI) duomenų bazės mums pateikė Mokslo tarybos atstovai.
O trečdalis svorio vertinant mokslininkus teko likusiems trims kriterijams: tai išradimų ir patentų skaičius; dalyvavimas tarptautinėse programose ir organizacijose bei kviestiniai pranešimai tarptautiniuose mokslo kongresuose. Pagal šiuos kriterijus išrinktus mokslininkus “Veido” žurnalistai plačiai aprašo tolesniuose puslapiuose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nobelio premijas skirstančios komisijos Švedijoje ir Norvegijoje vis dažniau priima prieštaringus sprendimus, kiršinančius ne tik mokslininkus, bet ir politikus.

Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas šiemet Europos Sąjungai įteiktą Nobelio taikos premiją pavadino tragiška klaida. “Maniau, tai pokštas. Net sapne negalėjau įsivaizduoti, kad kalbama rimtai”, – negali atsikvošėti euroskeptikas, prisimindamas pirmąją savo reakciją išgirdus, kad Nobelio komitetas premiją už taiką skyrė Sąjungai, susiformavusiai po karo.
Pasak V.Klauso, suprasti tokį sprendimą dar būtų galima, jei premija būtų įteikta kokiam nors konkrečiam asmeniui už jo laimėjimus. “Tai ir anksčiau buvo tuščia, beprasmė premija, o šį kartą ją pavadinčiau dar ir biurokratine. Pamatysime, ar kas nors išdrįs ją atsiimti”, – piktinasi Čekijos prezidentas.
Vis dėlto, nors po kiekvienos Nobelio premijos teikimo ceremonijos atsiranda nepatenkintų ir norinčių apskųsti premijos skyrimą, šį kartą nuostabos neslepia ne vien euroskeptikai.
Nors komitetas, skyręs Nobelio taikos premiją Europos Sąjungai, aiškina, esą tai bus savotiška motyvacija Bendrijai, kankinamai skolų krizės, konservatyvaus Didžiosios Britanijos laikraščio “Daily Telegraph” apžvalgininkas Iainas Martinas sako, kad šiųmetis apdovanojimas yra “žemiau parodijos”. Jo straipsnis iliustruotas fotografijomis iš “taikios” euro zonos, kuriose matyti degančios vėliavos su svastikomis Atėnų gatvėse, kai Graikijoje praėjusią savaitę viešėjo Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
“Matyt, šis prizas ir įteikiamas už taiką bei harmoniją Atėnų ar Madrido gatvėse”, – antrina Torių partijos atstovas Europos Parlamente Martinas Callananas. Net ir Graikijos parlamento opozicijos atstovai nesusilaiko nepridūrę, kad būtent ES reikia dėkoti už kasdienę karo padėtį šalyje, tad prizas – išties “savalaikis”.
Didžiosios Britanijos “Spectator” tinklaraštininkas Jamesas Forsythas kelia dar vieną versiją – esą premijos ES nusipelnė greičiausiai dėl to, kad Vokietija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir kitos šalys jau pusšimtį metų sugeba susilaikyti nuo tarpusavio karo.
Ir net ES draugiškai nusiteikęs “The Economist” sprendimą apdovanoti Bendriją būtent už taiką įvertina trumpai ir iškalbingai – klaustuko ženklu.
Kai kurie ekspertai iš tiesų sako neturintys ko ir pridurti, ir linkę iš situacijos nebent pasišaipyti. “Matyt, ES būtinai turėjo gauti milijono eurų premiją, nes jai labai trūksta pinigų, tad reikėjo sugalvoti tik jai tinkamą nominaciją. Ekonomika, savaime suprantama, netiko, tad ir buvo pasirinkta taika”, – šaiposi Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel”.

Premijos avansu, padėkos – nusikaltėliams
Tokios pašaipos ir kritika dėl Osle priimto sprendimo apdovanoti Europos Sąjungą Nobelio premija kelia klausimą, kokia logika vadovaujasi ši komisija ir ar jos argumentus apskritai galima vadinti “logika”. Kaip ir kiekvienais metais, atsiranda ne tik kritikų, bet ir komisijos gynėjų. Štai Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle Europos Sąjungą vadina sėkmingiausiu visų laikų taikos projektu. Prancūzijos dienraštis “Le Parisien” papildo, kad Nobelio taikos premijos skyrimas ES yra “netikėtas, pelnytas, jautrus, darantis garbę sprendimas”, o jei kam nors dėl tokio sprendimo kyla abejonių, jas reikia vyti šalin, nes ES dar įrodys, jog svarbiausias jos tikslas yra būtent taika.
Jei teisūs prancūzai, tai Nobelio taikos premija avansu tampa ne išimtimi, o taisykle ir tendencija. Juk 2009-aisiais Nobelio taikos premija buvo skirta vos 12 dienų JAV vadovavusiam prezidentui Barackui Obamai. Apdovanojimas jam įteiktas “už nepaprastas pastangas stiprinti tarptautinę diplomatiją ir tautų bendradarbiavimą”. Nobelio komiteto pirmininkas Thorbjørnas Jaglandas pridūrė, kad B.Obama nutiesė kelią deryboms su Rusija dėl branduolinių ginklų. “Prisiminkite paties Alfredo Nobelio žodžius, kad premija turi būti skirta žmogui, prisidėsiančiam prie armijų mažinimo. Šių dienų terminais tai reikštų ginklų kontrolę ir nusiginklavimą”, – aiškino premijos skyrimo iniciatorius, pabrėždamas, kad prizas įteiktas avansu, tad dar labiau įpareigos Amerikos vadovą siekti taikos pasaulyje.
Keistų ir netikėtų Nobelio taikos premijų iki šiol būta ne vienos. Pavyzdžiui, 2003-iaisiais Nobelio taikos premija buvo skirta tuo metu besislapstančiam Irako lyderiui Saddamui Husseinui už jo pastangas nedidinti masinio naikinimo ginklų arsenalo. Norvegijos Nobelio komitetas pabrėžė, kad tokį sprendimą jam priimti padėjo Irake apsilankiusių inspektorių išvados. Jose aiškiai sakoma, kad po JAV įsiveržimo į Iraką neaptikta nė vieno masinio naikinimo ginklo. “Tai akivaizdūs įrodymai, kad pastaruosius kelerius metus S.Husseinas stengėsi susilaikyti nuo tolesnio ginklavimosi. Argi tai ne taikos siekis ir priežastis jį apdovanoti?” – teigė premiją S.Husseinui skyrusi, bet 1,3 mln. dolerių prizą JAV atstovams įteikusi komisija.
Vis dėlto nemaža dalis žiniasklaidos tuomet stebėjosi, kad taikos premija antrą kartą istorijoje skirta maniakui diktatoriui, pasižymėjusiam žodžiais nenusakomu žiaurumu: tada prisiminti ir 1994-ieji, kai tokia premija buvo skirta su teroristinėmis organizacijomis siejamam palestiniečiui Yasserui Arafatui.
Priminsime, kad tais metais prizą jis dalijosi su Shimonu Peresu ir Yitzhaku Rabinu, o apdovanota ši trijulė buvo už “politinį veiksmą, paskatinusį taikos procesą tarp palestiniečių bei Izraelio ir padidinusį taiką visuose Artimuosiuose Rytuose”.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Praėjusią savaitę paskelbti penki iš šešių 2011 metų Nobelio premijos laureatų, kurių atradimai įrodė dėsnius, anksčiau laikytus neįmanomais ar sunkiai įtikimais.

Nors tradiciškai Nobelio premijų teikimo ceremonija vyks gruodžio 10 dieną, šių apdovanojimų laureatai paskelbti praėjusią savaitę. Šiais metais teikiamų Nobelio premijų dydis – 10 mln. Švedijos kronų, arba beveik 3,8 mln. litų, tačiau daugeliui mokslininkų svarbiausi yra ne pinigai, o suteikta didžiulė garbė ir jų darbų pripažinimas.
Kaip ir kiekvienais metais, apdovanojimai skiriami už ypač reikšmingus mokslinius atradimus, apvertusius daugelį mokslo sričių aukštyn kojomis bei atvėrusius naujas progreso galimybes. Tiesa, kaip ir kiekvienais metais, paskelbus laureatus kyla aštrių diskusijų ir šiokių tokių netikėtumų.

Pirmą kartą Nobelio premija bus įteikta po mirties

Pirmoji Nobelio premija paskelbta praėjusį pirmadienį už laimėjimus fiziologijos ir medicinos srityje. Ji atiteko trims mokslininkams – Ralphui Steinmanui už dendritinių ląstelių atradimą ir jų vaidmens įgytam imunitetui supratimą bei Bruce’ui A.Beutleriui ir Julesui A.Hoffmannui už jų laimėjimus tiriant įgimto imuniteto aktyvavimą. Likimo ironija, tačiau R.Steinmanas, kurio darbai stipriai prisidėjo prie kovos su vėžiu, taip ir nesužinojo gavęs Nobelio premiją. Mokslininkas mirė nuo kasos vėžio, likus trims dienoms iki laureatų paskelbimo.
Nobelio fondo įstatuose teigiama, kad premija negali būti suteikiama mirusiam mokslininkui, o toks atvejis yra pirmas premijų teikimo istorijoje. Vėliau premiją teikiantis komitetas pasitarė ir patikslino, kad jei mokslininkui buvo paskirta premija, bet jis mirė prieš gaudamas ją, tada apdovanojimas turi išlikti – tad R.Steinmannui jis įteikiamas po mirties.
Visi trys medicinos premiją pasidaliję mokslininkai atliko dviejų žmogaus gynybinių linijų – įgimto bei įgyjamo imuniteto tyrimus, o jų rezultatai stipriai į priekį pastūmėjo infekcijų, uždegiminių ligų ir vėžio gydymą. R.Steinmanas dar 1973 m. atrado dendritines ląsteles ir išsiaiškino, kad jos aktyvuoja specialius kūnelius, kurie savo ruožtu priverčia organizmą gaminti ląsteles, naikinančias ligos ar užkrato svetimkūnius.
O 1995–1998 m. B.A.Beutlerio ir J.A.Hoffmanno atlikti tyrimai leido geriau suprasti, kaip veikia įgimta imuninė sistema, kokie genai yra atsakingi už jos vystymąsi, kaip imuninė sistema kovoja su svetimkūniais ir kodėl, sutrikus šiai sistemai, žmonės būna labiau linkę sirgti uždegiminėmis ligomis.
Nobelio premija už laimėjimus fizikos srityje skirta taip pat trims mokslininkams – Saului Perlmutteriui, Brianui P.Schmidtui ir Adamui G.Riessui. Jie, stebėdami supernovų sprogimus, įrodė, kad visata plečiasi vis greičiau. Šių fizikų stebėjimų rezultatai ir išvados buvo paskelbtos 1998 m. ir stipriai sukrėtė kosmologijos mokslą.
Dvidešimtame amžiuje daugelio kosmologų pripažinta visatos atsiradimo teorija teigia, kad visata atsirado prieš mažiau nei 14 mlrd. metų įvykus Didžiajam sprogimui. Pagal šią teoriją, visata plečiasi dėl šio sprogimo suteikto didžiulio energijos kiekio. Iki pat 1998 m. buvo manoma, kad gravitacijos traukos jėga po truputį kompensuos plėtimąsi. Iš to sekė dvi išvados: kad ilgainiui visata pasieks tam tikrą pusiausvyrą ir nustos plėstis arba pradės trauktis dėl vis didėjančios gravitacijos įtakos. Tačiau šių metų Nobelio premijos laureatų atlikti supernovų sprogimų stebėjimai įrodė, kad kosmoso plėtimasis ne lėtėja, o greitėja.
Kas verčia visatą vis greičiau plėstis, mokslininkai tik spėja. Pagal dabar pripažįstamą teoriją, tai gali būti šiuolaikiniais prietaisais neužfiksuojama energijos forma, vadinama tamsiąja energija. Remiantis šia teorija, tamsioji energija kartu su tamsiąja materija sudaro apie 95 proc. visos visatos, o mums pažįstama medžiaga ir energija – tik 5 proc. Tai reiškia, kad žmonės neturi žalio supratimo, kas sudaro visatą, ir daugelis fizikos dėsnių ateityje gali pasikeisti iš esmės. Dauguma kosmologų tvirtina, kad šiais metais apdovanotų fizikų išvados kosmologiją vėl pavertė įdomia mokslo sritimi, kurioje galimi visai netikėti atradimai.
Tiesa, po laureatų paskelbimo fizikų bendruomenėje pasigirdo abejonių dėl Nobelio premijos teikimo tvarkos, pagal kurią apdovanojimo negali dalytis daugiau nei trys mokslininkai. Pavyzdžiui, šių metų premiją pasidalijo mokslininkai iš dviejų skirtingų laboratorijų, o kiti komandų nariai liko neįvertinti. Ir šitokių atvejų pasitaiko vis daugiau – todėl mokslininkų bendruomenėje vis dažniau pasigirsta raginimų keisti Nobelio premijų skyrimo tvarką. „Būtų daug teisingiau, o visuomenė susidarytų aiškesnę nuomonę, kaip iš tikrųjų atliekami moksliniai tyrimai, jei Nobelio premiją gautų visi abiejų mokslininkų komandų nariai“, – teigia Didžiosios Britanijos astronomas, profesorius seras Martinas Reedas.

Kompensacija už pažeminimą

Nobelio premija už laimėjimus chemijos srityje skirta Izraelio mokslininkui Danui Shechtmanui – už kvazikristalų atradimą. Šios rūšies kristalus jis pastebėjo 1982 m., tačiau tuo metu mokslininkų priimti dėsniai neigė jų egzistavimą. Buvo manoma, kad atomai kristaluose visada išsidėstę vienodais atstumais ir vienoda tvarka. D.Shechtmanas, tyrinėdamas mangano ir aliuminio lydinį, pastebėjo, kad atomai išsidėstę reguliariai, tačiau nevienodais atstumais. Paskelbęs apie savo atradimą, jis susidūrė su dideliu kolegų pasipriešinimu, o laboratorijos, kurioje dirbo, vadovas netgi paprašė jauno mokslininko palikti tyrimų grupę.
Mokslo bendruomenės pasipriešinimas buvo toks stiprus, kad D.Shechtmanas iš pradžių net negalėjo publikuoti straipsnio mokslinėje spaudoje. Vis dėlto pavykus išspausdinti straipsnį žurnale, mokslininkas susidūrė su dar didesniu pasipriešinimu – į kryžiaus žygį prieš jį pakilo net du kartus Nobelio premiją gavęs žymus chemikas Linusas Paulingas. Galima tik įsivaizduoti, kaip jautėsi ką tik daktaro laipsnį apsigynęs jaunas mokslininkas, kurį su žemėmis sumaišyti bandė vienas didžiausių chemijos srities protų.
Tačiau net ir labiausiai apdovanoti ar daug pasiekę mokslininkai negali pakeisti realybės – 1992 m., remdamasi D.Shechtmano išvadomis, Tarptautinė kristalografų sąjunga pakeitė kristalų apibrėžimą. Tiesa, kvazikristalai kol kas retai naudojami praktiniams tikslams – jie ypač kieti, prastai praleidžia elektros srovę bei šilumą, tačiau yra trapūs. Jais padengiami įvairūs kaistantys paviršiai, iš kvazikristalų savybių turinčio plieno gaminami skutimosi peiliukai bei ypač plonos adatos, naudojamos akių operacijoms.

Taikos premija – moterims už savo teisių gynimą

Nobelio taikos premija įteikta trims aktyvioms moterims – Ellen Johnson Sirleaf ir Leymah Gbowee iš Liberijos ir Tawakkul Karman iš Jemeno – už jų nesmurtinę kovą dėl moterų saugumo ir moterų teisių dalyvauti taikos procesuose.
E.J.Sirleaf yra pirmoji liūdnai pagarsėjusios Afrikos valstybės Liberijos prezidentė – ji taip pat yra ir pirmoji moteris Afrikos žemyne, demokratiniu būdu išrinkta į tokias aukštas pareigas. Kartu su savo tautiete L.Gbowee ji dėjo daug pastangų, kad Liberijoje baigtųsi daug metų trunkantis ypač žiaurus pilietinis karas, o šalyje moterims būtų saugiau gyventi ir jos galėtų dalyvauti politiniame gyvenime bei rinkimuose.
T.Karman premija skirta už jos kovą, užtikrinant moterų teises, demokratinius procesus ir taiką Jemene.
Tiesa, prieš skiriant taikos premiją sklandė gandai, kad galbūt ji atiteks skandalingai pagarsėjusiam „WikiLeaks“ puslapio redaktoriui Julianui Assange’ui ir jam svarbius slaptus dokumentus nutekinusiam JAV armijos eiliniui Bradley Manningui, kuris šiuo metu už tai yra kalinamas. Taip pat tarp galimų kandidatų buvo minimas ir egiptietis IT inžinierius bei kompanijos „Google“ rinkodaros skyriaus Artimiesiems Rytams vadovas Waelas Ghonimas. 2010 m. jis įkūrė „Facebook“ puslapį, tapusį „Arabų pavasario“ šaltiniu – šis tinklalapis tapo svarbiausiu įrankiu organizuojant protestus Egipte.
Literatūros premija apdovanotas žymiausias šiuolaikinis švedų poetas Tomas Transtroemeris – už tai, kad „per savo koncentruotus ir skaidrius poetinius vaizdinius suteikia naują realybės suvokimą“. T.Transtroemerio poezija populiari ne tik Švedijoje, bet ir išversta į daugiau nei 50 pasaulio kalbų. Jo poezija apibūdinama kaip universali ir konkreti, asmeniška ir metafizinė vienu metu. Pastarąjį kartą poetų gildijos atstovams šis garbingas apdovanojimas atiteko prieš penkiolika metų, kai premiją pelnė lenkų poetė Wislawa Szymborska.
Tai jau aštuntas literatūros apdovanojimas, kurį per pastaruosius dešimt metų Nobelio premijos komitetas skiria Europos rašytojams. Šis faktas sukėlė šiokį tokį nepasitenkinimą bei diskusijas tarp JAV rašytojų, kurie mano, kad Švedijos akademija, skirdama premijas, tendencingai renkasi Europos rašytojus. Šitokie spėjimai nėra laužti iš piršto, mat 2008 m. tuometis akademijos sekretorius Horace’as Engdahlis yra pareiškęs, kad „JAV rašytojai per daug izoliuoti ir nedalyvauja didžiajame literatūros dialoge“ ir kad Europa yra „literatūros pasaulio centras“.