Š.Mažeikos nuotr.

Gytis KAPSEVIČIUS

Per pastaruosius metus bent keli garsūs užsienio vardai pasirinko kitas šalis gamybai ir verslui plėtoti. Tai gaiviųjų gėrimų gamintoja „Coca-Cola“, susijungę „Nordea“ ir DNB bankai, norvegų bendrovei „Orkla Foods“ priklausanti „Suslavičius-Felix“ grupė bei „Estrella Baltics“. Šių įmonių planai visuomenėje sukėlė rezonansą ir paskatino kalbas, kad padus pustyti iš Lietuvos pradėjo ir užsienio kapitalas.

Kas įvyko?

Iš Dzūkijos sostinėje esančios uždaromos „Coca-Cola“ gamyklos atleistiems apie 80 darbuotojų teks ieškotis naujo darbo. Kitais metais dar bent 24 darbuotojus atleis ir buvusi „Suslavičius-Felix“ įmonė (dabar „Orkla Foods Lietuva“), nutraukianti padažų gamybą ir perkelianti ją į Austriją, Švediją bei Latviją. „Estrella Baltics“ ir jos užsakymu bulvių traškučius gaminusi įmonė „Mondelez Lietuva Production“ anksčiau portalui „Delfi“ teigė, kad darbuotojų neatleis, vis dėlto gali nukentėti bulves bendrovei tiekę ūkininkai. Susijungus bankams, buvo prognozuojamas šio sektoriaus darbuotojų skaičiaus mažėjimas, tačiau dar nelinksmesne naujiena tapo tai, kad naujai sujungtas bankas savo būstine pasirinko Estiją.

Tiesa, būtina pridurti, kad bendrovės nenutraukia savo veiklos Lietuvoje – „Coca-Cola“ turi logistikos centrą Kaune, veiklą planuoja tęsti ir naujasis „superbankas“. Kita vertus, naujieji bendrovių planai padidins bedarbių gretas ir atsilieps ekonomikai.

Panašiu metu paskelbus apie „Coca-Cola“ gėrimų ir „Estrella“ traškučių gamybos perkėlimą (nuo 1995 m. veikusios „Suslavičiaus-Felix“ padažų gamyklos atvejis sukėlė mažiau šurmulio) viešojoje erdvėje pradėta gausiai spekuliuoti Darbo kodeksu, politika ir demografine šalies padėtimi, tačiau kai kuriais atvejais gamintojus vedė ne pirminis motyvas pasprukti iš Lietuvos, o globalesnės priežastys.

Nuo 1994 m. Alytuje veikusios „Coca-Cola“ gamyklos uždarymas galėjo būti inicijuotas bendrovės pertvarkos. Pastaruoju metu krintantis pasaulinis produkcijos pardavimas skatino paskelbti naują reorganizavimo planą regionams, o vadovybė pasidalijo planais pertvarkius bendrovę sumažinti jos darbuotojų apie tris kartus (nuo 120 tūkst. iki 40 tūkst.). Dėl pasikeitusių planų anksčiau buvo laimėjusi ir ta pati lietuviškoji „Coca-Cola“ gamykla: prieš šešerius metus uždarius gamyklą Estijoje, padidėjo bendrovės Alytuje darbuotojų skaičius.

Norvegijos milžinas „Orkla Foods Group“ taip pat išgyvena reorganizacijos laikotarpį – uždaro gamyklas ir perkelia gamybą. Maisto pramonę apžvelgiantis portalas just-food.com skelbia, kad prieš porą metų „Orkla Foods“ žadėjo uždaryti 19 gamyklų ir iki šiol uždarė jau 11.

Tiesa, „Investuotojų forumo“ vykdomosios direktorės Rūtos Skyrienės manymu, esamos sąlygos, kaštai ir darbo santykiai galėjo prisidėti prie sprendimo, kodėl pertvarkos figūromis pasirinktos būtent Lietuvoje, o ne kitur esančios gamyklos. „Pagalvokime: jei Lietuvoje būtų mažesnės energetinės išlaidos, mažiau apmokestinama darbo jėga, geresnės holdingų valdymo sąlygos, mažesnės biurokratinės kliūtys, leidžiančios plėsti verslą, atsivežti darbuotojų, galbūt tuomet tie kaštai, dėl kurių „Coca-Cola“ išėjo, ir būtų mažesni.

Jei Lietuvoje būtų mažesnės energetinės išlaidos, mažiau apmokestinama darbo jėga, geresnės holdingų valdymo sąlygos, mažesnės biurokratinės kliūtys, leidžiančios plėsti verslą, atsivežti darbuotojų, galbūt tuomet tie kaštai, dėl kurių „Coca-Cola“ išėjo, ir būtų mažesni.

Netgi įvertinus produkcijos transportavimą į tą pačią Lenkiją ir ES“, – svarsto R.Skyrienė.

Finansų sektoriaus darbuotojų skaičių greičiausiai sumažinsiantis DNB ir „Nordea“ bankų susijungimas taip pat buvo nulemtas išorinių veiksnių, tačiau galimybę pritraukti kompanijos būstinę į Vilnių praleido pati Lietuva. Tą pripažino ir minėtų bankų atstovai, pabrėždami, kad Estijoje palankesnė ne tik mokestinė aplinka, į kurią jau kuris laikas pirštu rodo ekspertai, bet ir administracinė bei teisinė aplinka.

Ar tai pabaigos pradžia?

Keturi dideli prarasti šansai tapo visuomenėje gausiai apkalbamais įvykiais dar ir dėl to, kad išeina senbuviai: trys gamybos įmonės pradėjo čia dirbti dar praėjusio amžiaus pabaigoje. Tačiau, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovo Žilvino Šilėno nuomone, būtina suprasti, kad nesvarbu, kiek įmonė dirbo Lietuvoje, – jei sąlygos jos netenkins, verslas gali pasitraukti.

Lietuvos politikai įsivaizduoja, kad jei jau įmonė čia yra, tai ji niekur nepabėgs. Tą patį galima pasakyti ir apie paslaugų centrus, kuriais džiaugiamasi: kaip atsikėlė į Lietuvą, taip gali ir išsikelti. Dabar mes norime pritraukti investuotojų būdami nedidelė valstybė su nedidele rinka, tačiau tam pas mus situacija turi būti nuolat geresnė nei kitur.

„Apskritai kalbant, grėsmė egzistuoja. Lietuvos politikai įsivaizduoja, kad jei jau įmonė čia yra, tai ji niekur nepabėgs. Tą patį galima pasakyti ir apie paslaugų centrus, kuriais džiaugiamasi: kaip atsikėlė į Lietuvą, taip gali ir išsikelti. Dabar mes norime pritraukti investuotojų būdami nedidelė valstybė su nedidele rinka, tačiau tam pas mus situacija turi būti nuolat geresnė nei kitur. Dideli valstybėje investavę vardai kažkiek veikia kaip investicijų trauka, bet jų išėjimas prideda neigiamo viešumo“, – teigia Ž.Šilėnas.

Nepaisant garsių vardų praradimo, per šiuos metus Lietuva sulaukė pranešimų ir apie naujus investicinius užsienio kapitalo projektus (bene stambiausias iš jų yra būtent gamybinis – „Dovista Group“ su 100 mln. eurų plyno lauko investicija Marijampolėje), naujų paslaugų centrų

atidarymą (Suomijos plieno bendrovė „Outokumpu“, „Turkish Airlines“) ir plėtrą („Swedbank“). Papildomų darbo vietų sukūrė ir šiais metais veiklą Lietuvoje pradėjęs prekybos tinklas „Lidl“.

Kita vertus, jei nekreiptume dėmesio į garsius vardus, o pažvelgtume į skaičius, praėję metai buvo ypač dosnūs užsienio investicijų. Statistikos departamento duomenimis, tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautas buvo 775,47 mln. eurų ir sudarė 2,1 proc. BVP, t.y. fiksuotas rekordinis augimas.

Tiesa, šie metai prasidėjo mažiau optimistiškai: Lietuvos banko duomenimis, TUI srautas Lietuvoje antrąjį metų ketvirtį šiek tiek padidėjo, nors prieš tai buvo gerokai sumažėjęs (2016 m. I ketvirtis – 405,54 mln., 2016 II ketvirtis +33,85 mln. eurų.)

Vis dėlto bendrame Baltijos šalių kontekste likome praktiškai ten, kur buvome: nors padėtis šiek tiek geresnė, vis dar atsiliekame ne tik nuo estų, bet ir nuo latvių. Lietuvos banko ir Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. kovo 31 d. sukauptosios tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje sudarė 12,9 mlrd. eurų. Vienam šalies gyventojui jų teko vidutiniškai 4477 eurai.

Latvija jau 2015 m. galėjo pasidžiaugti 13,4 mlrd. eurų sukauptosiomis investicijomis. Estijos sukauptosios tiesioginės užsienio investicijos 2015-ųjų pabaigoje siekė 17,373 mlrd. eurų. Skaičius būtų dar įspūdingesnis, jei palygintume su Lietuvos TUI vienam gyventojui: Estijoje vienam gyventojui tenka beveik tris kartus daugiau TUI nei Lietuvoje – 13 262 eurai.

Ko mums trūksta?

Neseniai Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtame naujausiame tarptautiniame konkurencingumo indekse Lietuva užima 35 vietą iš 138 pasaulio valstybių. Mus aplenkė Estija, užėmusi 30 vietą, Lenkija ir Latvija atsiliko, užėmusios atitinkamai 36 ir 49 vietas.

Lietuva šiame reitinge įvertinta geriausiais pažymiais mokymų ir aukštojo mokslo bei technologinio pasirengimo srityse, tačiau prasčiau už kaimynus atrodome pagrindinėse darbo rinkos veiksmingumo – 59 vieta (Estija – 15, Latvija –34, Lenkija – 79), finansų rinkos išsivystymo – 60 vieta (Estija – 22, Latvija – 52, Lenkija – 46), institucijų kategorijose – 51 vieta (Estija – 23, Latvija – 64, Lenkija – 65). Galima prisiminti ir minėtą Darbo kodeksą. Pavyzdžiui, pagal samdymo ir atleidimo santykius užimame tik 116 vietą (Estija – 17, Latvija – 67, Lenkija – 89).

R.Skyrienė pabrėžia, kad Lenkija turi didelį pranašumą prieš kitas Baltijos regiono šalis – didelę, beveik 40 mln. gyventojų vidinę rinką, todėl ir mažesnė vieta tokiame ar panašiuose reitinguose vis tiek pernelyg nesutrukdytų pritraukti investicijų. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, užtenka sekti bendrovių „Coca-Cola“ ir „Estrella“ pėdomis – gamyba perkelta būtent į Lenkiją.

Lyginant Lietuvą su pirmaujančiais estais, dažniausiai bedama pirštu į mokestinę aplinką, ypač į jos taikomą 0 proc. tarifą reinvesticijoms. Tiek Lietuva, tiek Latvija taiko 15 proc. mokestį. Tiesa, įmonėms, besikuriančioms Lietuvos laisvosiose ekonominėse zonose, pirmuosius šešerius metus taikomas nulinis tarifas.

Ž.Šilėnas mano, kad naujoji Lietuvos valdžia, kad ir kaip susiklostytų derybos dėl koalicijos, gali priimti sprendimą tokį tarifą taikyti visoje šalyje. „Iš visų mokestinių pasiūlymų neapmokestinimas reinvestuojamas pelnas yra būtent tai, kam pritaria daugiausiai partijų. Tai logiška: pripažįstama, kad laisvoji ekonominė zona pritraukia

verslą, ten kuriasi įmonės, mokami atlyginimai. Jei pagalba užsienio investuotojams – mokesčių sumažinimas – duoda gerų rezultatų, kodėl netaikyti tokių mokesčių ir kitoms įmonėms, veikiančioms Lietuvoje?“ – svarsto Ž.Šilėnas.

Be apčiuopiamų ir apskaičiuojamų rodiklių, kartais, R.Skyrienės nuomone, trūksta ir paprasčiausios iniciatyvos: „Dabar ir Alytuje, ir kituose regionuose atsilaisvina darbo vietos, jas reikia užimti. Čia nebūtinai turi ateiti užsienio investuotojai, Lietuvos gamintojai irgi ieško, kur galėtų plėstis, todėl regionams tiesiog reikėtų dirbti ir domėtis. Bet regionuose ne visada matomas tas noras ir entuziazmas pritraukti investicijų. Kartais valdininkai neturi tinkamų gebėjimų, kartais nėra suinteresuotumo – regionuose valdžia ir verslas glaudžiai susiję, todėl vietos verslininkas gali ir nenorėti atsivesti sau konkurentų.“

V.Skaraičio nuotr.

Neretai minima ir dar viena problema: investuotojai garsiai ar tyliai skundžiasi nestabilumu ir nenuspėjamumu. Vienas naujausių pavyzdžių, kai neseniai į Lietuvos prekybos rinką įsiliejęs „Lidl“ skundėsi dėl Vilniuje įsigyto buvusio kelių policijos pastato statuso likimo. Pirkusi pastatą tam, kad nugriautų, vokiečių kapitalo įmonė to padaryti negalėjo netikėtai kilus keblumų dėl objekto architektūrinės apsaugos.

Ž.Šilėnas sutinka, kad tai problema: „Jei pavyks susitvarkyti – nuostolių nebus, tačiau jei tai išaugs į bylą dėl nuostolių atlyginimo, didesnė žala bus ne tiek dėl atlyginamos sumos, kiek dėl neigiamo viešumo. Reguliacinė rizika atbaido – verslas nebepasitiki valstybe arba pradedi bijoti, kad ji, pasikeitus politiniams vėjams, gali priimti neracionalius sprendimus. Visus ateinančius verslus reikia vertinti, nesvarbu, ar ateina vietinis, ar išorinis investuotojas, bet tuo pačiu metu reikėtų pripažinti, kad ne kiekviena bendruomenės ar susirūpinusių žmonių pretenzija yra pagrįsta.“

Ar nepradės investuotojai bėgti ateityje?

Lietuva investuotojams tradiciškai patikdavo dėl pakankamai gero darbuotojų parengimo (jau minėtame konkurencingumo reitinge jis įvertintas gana gerai), tačiau taip pat ir dėl mažų atlyginimų bei mažesnių įmonės išlaikymo sąnaudų.

„Turime investuotojų pasitikėjimo indeksą – maži kaštai yra svarbi priežastis, dėl kurios jie ateina. Tačiau su darbo jėgos kaštais nieko nebus – atlyginimai auga sparčiai ir augs dar sparčiau. Kitas dalykas, dėl ko investuotojai ateina, – jie mato konkurencingą darbo jėgą, tai motyvuoti, gabūs ir išsilavinę specialistai, tačiau visi pabrėžia, kad tokių darbuotojų nepakanka“, – teigia R.Skyrienė.

Kylant atlyginimams ir paslaugų kainoms ilgainiui Lietuva šį savo pranašumą gali prarasti. Ž.Šilėnas pastebi, kad jau dabar samdyti daugiau uždirbančius darbuotojus dėl mokesčių nėra pigu net užsienio įmonėms. „Jei kalbame apie mažesnius atlyginimus uždirbančius darbuotojus – taip, kol kas esame pigesnė šalis, bet mes visi norime, kad lietuviai daugiau uždirbtų, ir pigios darbo jėgos šalimi niekas ilgai būti nenori. Ir jei viskas bus gerai, atlyginimai kils, tačiau yra svarbesnis dalykas – kiek našiai mes galime dirbti“, – sako pašnekovas.

Jis pabrėžia, kad ūkiui norint būti konkurencingesniam reikia gaminti arba greičiau nei kiti, arba našiau. „Lietuvoje gaminti greičiau nei kitose šalyse nėra palanki įstatymų bazė. Lieka dirbti našiau. Kad didėtų našumas, reikia investicijų – modernesnių fabrikų, įrenginių ir taip toliau. Šioje vietoje skaičiuojant, su kiek investicijų dirba vienas darbuotojas, mes nuo visų tragiškai atsiliekame. Jeigu kyla darbo užmokestis, bet nedidėja našumas, ilgainiui tokioje šalyje apskritai nebeapsimoka investuoti. Todėl Lietuvai reikia kilti šitais našumo laipteliais, o tam reikia gerų įstatymų, kurie skatintų įmones čia investuoti. Tai galėtų padėti spręsti neapmokestinamas pelnas, tačiau kol kas apie tai visi kalbėjo, bet niekas nieko nedarė“, – teigia mano Ž.Šilėnas.

Statistikos departamento duomenimis, bendras šalies darbo našumas 2015 m. šiek tiek sumažėjo – 1,1 proc.

Ką darys lietuviškas verslas?

Pastarasis užsienio kapitalo verslo pabėgimas buvo greitai sugretintas su gyventojų emigracija, prisimintas prieš keletą metų statybų magnato Arvydo Avulio į Estiją perkeltas „Hanner“ valdymas arba jau keletą metų aptarinėjamos „VP grupės“ įmonių sąsajos su Nyderlandais ar Kipru. Naujausias šokas – milijonines investicijas pritraukiančio startuolio „Vinted“ sprendimas atleisti penktadalį darbuotojų ir dalį verslo perkelti į Berlyną.

Bendrovių sprendimai gali būti kompleksiniai ir padiktuoti naujų tikslų, tačiau, kaip ir užsienio investuotojai, lietuviškas verslas gali trauktis paprasčiausiai neturėdamas palankių sąlygų savo tikslams įgyvendinti. Daugelyje verslo problemas Lietuvoje nagrinėjančių tyrimų trys didžiausios problemos nesikeičia: tai apmokestinimas, biurokratinis verslo reguliavimas ir kvalifikuotos darbo jėgos stygius. Tad galima numatyti, kad daug ką lems naujos Vyriausybės darbas: tai, koks likimas lauks naujojo Darbo kodekso, bei galimi mokesčių politikos pokyčiai.

Kitas, nauju kampu dėmesį į problemą atkreipęs reiškinys – pinigai prarandami dėl pačių verslininkų emigracijos. Įprastinė gyventojų emigracija ieškant darbo – išsamiai aptarta problema, tačiau šiais metais daugiau girdėjome apie žymius verslininkus, tampančius kitų šalių mokesčių rezidentais: verslininkas Gediminas Žiemelis jau moka mokesčius Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o turtingiausias Lietuvos žmogus Nerijus Numavičius persikraustė į Jungtinę Karalystę. Tačiau tai tik du ryškiausi pavyzdžiai – teigiama, kad kai kurie specialistai, ypač tie, kurių darbas nėra pririštas prie fizinės vietos, taip pat naudojasi galimybėmis gyventi ir dirbti užsienyje dėl palankesnio mokesčių santykio.

Šių metų pradžioje „Veidui“ aiškindamas savo sprendimą G.Žiemelis teigė, kad Lietuvai ir pačiai būtų naudinga panašiu pagrindu kviestis turtingų rezidentų iš rytinių šalių, tačiau tam reikėtų kur kas palankesnių taisyklių. Nesenai priimtos Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties pataisos palengvino leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo tvarką ir sąlygas. Tiesa, pastebima, kad ji palankesnė informacinių technologijų srityje dirbantiems asmenims.

Ž.Šilėnas pabrėžia, kad Lietuvos patrauklumui svarbios ne tik sąlygos, bet ir reputacija. „Kol kas nematau, kodėl verslininkai turėtų mokėti mokesčius šalyje, kuri tarifų požiūriu mažiau pritaikyta mokesčiams. Žmonės ar įmonės renkasi patikimas šalis, kuriose senos demokratinės tradicijos, kurios tavo verslo nenusavins. Lietuvai šitą reputaciją dar reikia užsitarnauti, o begalinės politikų kalbos, kaip jie apmokestins turtinguosius ir panašiai, reputacijai nepadeda. ES žmonės ir kapitalas gali judėti laisvai, ir galima rinktis Estiją, Kiprą arba tą pačią Olandiją, ką tokiu atveju ir daro lietuviškas verslas“, – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL nuotr.

Du ekspertai, dvi nuomonės. DNB Baltijos šalių padalinio vadovas Matsas Wermelinas sako, kad kuo didesnis bankas, tuo platesnis skyrių tinklas, didesnė paslaugų įvairovė ir spartesnis paslaugų bei aptarnavimo vystymas. O štai Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas nevyniodamas į vatą rėžia, kad jau geriau du bankai iš Švedijos ir Norvegijos, o ne vienas iš Estijos.

DNB Baltijos šalių padalinio vadovas Matsas Wermelinas:

M.Wermelin, deLFI nuotr.

Daugiau nei 70 padalinių Baltijos šalyse turintis DNB šiame regione turi 1800 darbuotojų. Esame stipresni Lietuvoje, tačiau „Nordea“ geriau matomas Estijoje. O Latvijoje ir vieno, ir kito banko pozicijos yra neblogos. Tačiau ir vieni, ir kiti privalome mažinti sąnaudas, kad pasirengtume bankų rinkos ateityje laukiantiems iššūkiams. Tai leis pasiūlyti rinkai konkurencingesnių produktų.

Mastas šiandien bankininkystei yra svarbiausias iššūkis, nes didesni bankai gali efektyviau išnaudoti resursus. Naujasis bankas bus geriau pasirengęs didėjančiai konkurencijai regione ir išnaudoti mastą tam, kad taptų pagrindiniu banku verslui, klientams ir partneriams Baltijos šalyse. Šių bankų verslo, privačios ir mažmeninės bankininkystės klientams veiklos suvienijimas bus naudingas, nes užtikrins platesnį skyrių tinklą, didesnę paslaugų įvairovę ir spartesnį paslaugų bei aptarnavimo vystymą. Naujasis bankas bus savarankiškas, ambicingas ir geriausias šiaurietiško verslo tradicijas išlaikantis bankas. Todėl Baltijos šalių klientams naujo rinkos žaidėjo atsiradimas neabejotinai išeis į naudą.*  n

Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas:

S.Kropas, BFL nuotr.

Sunku pasakyti, ar ilgalaikėje perspektyvoje Lietuvos klientai iš naujo banko gimimo turės naudos: viskas priklausys nuo jo pasirinktos strategijos. Šiaip ar taip, vykstantis procesas iš esmės reiškia, kad du dideli ir stiprūs skandinaviški bankai – švedų „Nordea“ ir norvegų „DnB“ – pasitraukia iš Lietuvos. Taigi mūsų klientai nebegalės tikėtis produktų, adekvačių Švedijoje ir Norvegijoje jų siūlomiems produktams.

Praktiškai vietoj dviejų stiprių skandinaviškų bankų Baltijos šalyse atsiranda vienas estiškas, tad lieka mažiau konkurencijos. Kadangi platesniame regioniniame kontekste naujokas bus smulkesnis už abu jo užnugaryje stovėsiančius ir toliau tarpusavyje konkuruosiančius bankus, tikėtis teigiamo sinergijos efekto klientams sudėtinga. Indėlių saugumo garantijų irgi nepadaugės: jas naujojo banko klientams ir toliau teiks Indėlių draudimo fondas. Bet kadangi vietoj vieno banko skyriaus ir kito banko filialo nuo šiol veiks vieno banko filialas, tikėtina, kad mažės įmokos į Lietuvos biudžetą, Socialinio draudimo ir Indėlių draudimo fondus. Nes konsoliduojant aptarnavimo tinklą ir naikinant veiklą dubliuojančius anksčiau veikusių bankų padalinius neišvengiamai sumažės bankininkystės sektoriuje Lietuvoje dirbančių žmonių.

Bankų sektorius visoje Europoje gyvena pokyčių nuotaikomis: jas lemia naujos Europos fiskalinės politikos taisyklės, kurios bus ratifikuotos kitų metų pradžioje ir gerokai pakoreguos dabar nusistovėjusias rinkos žaidimo taisykles.

Valstybėms naujoji tvarka neleis gyventi ateities sąskaita, taigi suteiks daugiau finansinio stabilumo, prisidės prie geresnių šalių kredito reitingų, palankesnio valstybėse veikiančių įmonių rizikos vertinimo. Na, o bankininkystės sektoriui naujosios taisyklės suteiks kur kas daugiau saugumo. Tačiau saugumas, žinia, kainuoja, todėl kreditavimo bei paslaugų kaina verslui ir gyventojams tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje didės.
Apie tai, kaip šie pokyčiai atsilieps bankams ir jų klientams, o kartu ir visam šalies ūkiui, kalbamės su “Nordea bank Lietuva” valdymo komiteto pirmininke, generaline direktore Inga Skisaker.

– Jūsų nuomone, kaip naujoji Europos fiskalinės drausmės sutartis paveiks Lietuvos bankus?
I.S.: Naujoji Europos fiskalinės drausmės sutartis valstybėms, be jokios abejonės, suteiks daugiau finansinio stabilumo, nes ja bus apribotos šalių galimybės gyventi ateities sąskaita. Tai reiškia, kad ateityje valstybių skolos nebeturėtų didėti taip drastiškai kaip iki šiol.
Tiesa, įgyvendinant šią sutartį reikės daug ryžto ir politinės valios, kad atsigavus ekonomikai šalys sugebėtų atsispirti pagundai vėl didinti savo išlaidas. Jas motyvuoti turėtų tai, kad įgyvendinus fiskalinės drausmės sutarties sąlygas šalių rizikos vertinimas turėtų būti geresnis, o tai reikštų, kad gerėtų ir tų valstybių kredito reitingai. Na, o esant aukštesniems šalių reitingams gerėtų ir jose veikiančių įmonių rizikos vertinimas. Visa tai – pakankamos priežastys bankams palankesnėmis sąlygomis kredituoti verslą.
– Jūsų žiniomis, kas keisis bankų veikloje dėl didesnės centrinių bankų ir Europos centrinio banko (ECB) įtakos finansiniams sprendimams?
I.S.: ECB šiuo metu siekia skatinti ekonomiką, todėl šiandieną matome rekordiškai žemas bazinių palūkanų normas. Tačiau kita vertus, griežtėjantys reikalavimai bankams didina pinigų kainą. Šiais metais daugiau dėmesio bus skiriama bankų sistemos saugumui ir veiklos tvarumui. Bankai supranta, kad ekonomikos raida nebebus tokia pat kaip anksčiau ir į spartaus ūkio augimo laikotarpį dar ilgai negrįšime. Bankininkystė bus saugesnė, tačiau ji taps brangesnė. Saugumas turi savo kainą, todėl kreditavimo ir paslaugų kaina verslui ir gyventojams 2012 m. visame pasaulyje didės.
– O kaip keisis skolinimo ir skolinimosi palūkanos? Ar didės paskolų marža?
I.S.: Ilgalaikio finansavimo kaina šiuo metu yra didelė, nes finansų rinkose vyrauja neapibrėžtumas. Na, o ateityje finansavimo kaina didės dėl griežtėjančios bankų priežiūros ir didėjančių kapitalo pakankamumo, likvidumo reikalavimų. Mat bankų versle pinigai yra žaliava, o visi suprantame, kad brangstant žaliavai didėja ir produkto kaina. Pigios žaliavos rinkoje nebėra, todėl tikėtis pigesnių produktų taip pat nereikėtų.
– O jei kalbėtume apie bankinius produktus verslui – kokiems ūkio sektoriams bankai teikia ir ateityje teiks didžiausią prioritetą suteikdami verslo paskolas?
I.S.: Verslo sritis nėra pagrindinis veiksnys kreditui gauti. Svarbiausia, kad įmonės vykdomi projektai turėtų ilgalaikę perspektyvą. Šiuo metu matome galimybių energetikos ir pramonės sektoriuje. Pavyzdžiui, šiais metais finansavome didžiausios regione krakmolo gamintojos ir eksportuotojos AB “Amilina” investicijas į gamybos ir mokslinių tyrimų plėtrą. Šiais metais taip pat aktyviai kredituojame energetikos įmones. Štai “E energijai” suteikėme kreditą naujų projektų plėtrai ir investicijoms į žaliąją energetiką – biokurą ir šilumos taupymo sprendimus.
– Įdomu būtų sužinoti, kokios yra mobiliosios bankininkystės tendencijos Europoje ir ar jos ateina į Lietuvą?
I.S.: Iš tiesų tokios tendencijos gana ryšios. Vis daugiau vartotojų kasdienes banko paslaugas nori atlikti savarankiškai, joms skirdami kuo mažiau laiko. Išmanieji telefonai tampa neatsiejama gyvenimo dalimi, todėl vis dažniau bankai suteikia klientams galimybę naudotis bankinėmis paslaugomis telefone ir internete. Manau, jog klientų įpročiai keičiasi, todėl labai tikėtina, kad daugelis bankų paslaugų iškeliaus į mobiliuosius telefonus ir internetą, todėl ir bankų poskyrių poreikis ateityje mažės.
Šiuos pokyčius mes jau galime matyti ir savo šalyje. Daugelis bankų jau ir Lietuvoje įžengė į mobiliosios bankininkystės erą. Klientai diktuoja poreikius, o bankai atsižvelgia į tai ir stengiasi pasiūlyti patogiausius ir praktiškiausius sprendimus.
– Kaip manote, kokios bankų paslaugos ir sprendimai turės didžiausią perspektyvą ateityje? Kas bus pagrindiniai jų klientai?
I.S.: Daugiausiai galimybių įžvelgiame taupymo ir investavimo paslaugų srityse. Akivaizdu, kad sumažėjus indėlių palūkanoms Lietuvoje daugėja klientų, besidominčių investavimu, taupymo ir turto bei rizikos valdymu. Šios banko paslaugos paklausiausios tarp 35–55 metų klientų. Lietuvos gyventojai taip pat vis dar aktyviai domisi būsto paskolomis. Jos labiausiai domina 25–45 metų gyventojus, kurie planuoja įsigyti brangesnį būstą ir yra pasirengę investuoti didesnę dalį savo lėšų.
– Lietuvoje stiprėja privačios bankininkystės paslaugos. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje atsirado daugiau turtingų žmonių?
I.S.: Privati bankininkystė yra svarbi bankų veiklos sritis. Užsienyje tokių paslaugų poreikis susiformavęs jau seniai, o Lietuvoje tai dar gana nauja sritis. Pavyzdžiui, mes Lietuvoje privačios bankininkystės veiklą pradėjome tada, kai tarp klientų atsirado tokių paslaugų poreikis. Vykdydami veiklą Lietuvoje mes pritaikome ir remiamės sukaupta tarptautine patirtimi. Savo klientams padedame rasti sprendimų, leidžiančių jiems efektyviai valdyti turtą ar išsaugoti jo vertę. Daugelis mūsų klientų rizikavo praeityje, kad sukauptų tai, ką turi dabar, todėl gebėjimas tiksliai įvertinti šiuolaikinę riziką – esminis turto vertės išsaugojimo prioritetas.
– Kaip vertinate finansų sektoriaus organizacijų socialinės atsakomybės veiklą Lietuvoje, ar patys prie jos prisidedate ir kiek ji bus reikšminga ateityje?
I.S.: Socialinę atsakomybę vertiname kaip kitokį požiūrį į verslą, kuris padeda prisitaikyti prie kintančių aplinkos salygų ir leidžia optimizuoti ilgalaikę veiklą. Savo veikloje laikomės principo, jog patikimas verslas kuria tvarius verslo rezultatus, todėl ir stengiamės, kad patikimumas taptų neatsiejama mūsų verslo ir organizacijos identiteto dalimi. Socialinė atsakomybė mūsų banke apima verslo, darbuotojų, visuomenės ir aplinkos sritis.
Vadovaudamiesi savo organizacijos nustatytomis vertybėmis mes visi prisidedame prie patikimo verslo kūrimo ir veikiame mus supančią aplinką. Mes manome, kad atsakomybė pirmiausia formuojama organizacijos viduje. Mes rūpinamės savo darbuotojų gerove, stengiamės išlaikyti jų finansinį stabilumą. Mūsų įmonės automobiliams galioja automobilių išmetamo anglies dioksido apribojimas.
Kredituodami įmones atsižvelgiame į jų socialinės atsakomybės veiklą, pasitelkdami įvairius vertinimo metodus: prieš suteikdami kreditą įvertiname įmonės daromą žalą aplinkai, atsižvelgiame į jos dalyvavimą socialinėje ir politinėje veikloje. Mes paprasčiau kredituojame įmones, plėtojančias atsinaujinančių išteklių energetikos projektus.
Dalį uždirbto pelno kasmet skiriame kilniems tikslams: sveikatos apsaugai, mokslams, kultūrai ir kilniems ar pozityviems visuomeniniams projektams, tokiems kaip “Lietuvos garbė”, “Maisto bankas” ir kt.
Tačiau pirmiausia socialinės atsakomybės esmė vis dėlto yra pagarba darbuotojams, klientams, verslo partneriams ir mus supančiai aplinkai.

Vilniaus šviesoforų sistemą prižiūrinti, šiuo metu restruktūrizuojama bendrovė “Urbico” vėl atsidūrė ant prarajos krašto. Įmonės atstovai teigia, kad, nesulaukus banko malonės, jiems gali tekti atsisveikinti su šviesoforų sistema, penktadienį rašo “Vilniaus diena”.

“Pakliuvome į itin nepavydėtiną padėtį, kai dėl “Susisiekimo paslaugų” didelio vėlavimo atsiskaityti už įgyvendintą projektą reikalavimo teisės į gaunamas iš šios įmonės pajamas buvo perduotos bankui “Nordea”, ir negalime gauti pajamų savo reikmėms, – teigė “Urbico” vadovas Raimundas Mickūnas.

Jo teigimu, įmonė daro viską, kad šviesoforai Vilniuje būtų prižiūrėti.

“Balandį išgyvensime, bet jo pabaigoje turėsiu nueiti į banką ir klausti, kas laukia toliau. Kol bankas mums neduos pinigų, toliau veiklos vykdyti negalėsime ir ieškosime kokio nors kito sprendimo. Galbūt turėsime garbingai pasakyti “atsiprašome” ir pasitraukti”, – sakė jis.

Jis teigė tikintis, jog su banku pavyks rasti kompromisą.

“Žinoma, jei bankas laikysis kietos pozicijos, gegužę ar birželį turėsime mirti. Bet anokia čia bėda – šiais laikais mirštančių daug”, – ironizavo R.Mickūnas.

Tuo tarpu “Nordea Bank Lietuvos” komunikacijos vadovo Vaidoto Cucėno nuomone, teigti, kad “Urbico” tolesnė veikla priklauso nuo mūsų banko malonės, yra absurdiška, nes iš esmės “Nordea”, kaip vieno didžiausių įmonės kreditorių, pastangomis dar 2010 metais buvo pritarta įmonės restruktūrizavimo planui, nors bankas galėjo įmonei kelti bankroto bylą.

“Dabartinis “Urbico” elgesys tik dar kartą parodo, kad bankui ištiesus pagalbos ranką, apsukrios įmonės ją tiesiog nukanda ir reikalauja antros. “Urbico” tai puikiai suvokia, tačiau ir toliau bet kokia kaina stengiasi gauti tai, kas teisėtai jiems nepriklauso, ir žaidžia dvigubus žaidimus: užuot stengusis pasiekti restruktūrizavimo plane pažadėtus veiklos rezultatus, mėginama įvairiais metodais paspausti banką nurašyti įmonės skolas”, – teigė banko atstovas.

Per pastaruosius kelis mėnesius žymiai sustiprėjus daugelio šalių rinkoms, didžiausias Šiaurės ir Baltijos šalių bankas “Nordea” tikslina 2011 m. ekonomikos prognozę. Išsivysčiusių šalių ekonomika augs sparčiau nei buvo tikėtasi, tačiau Baltijos šalių augimas bus kur kas nuosaikesnis.

“Baigiantis 2010 metams, ekonomikos situacija pasaulyje buvo žymiai geresnė, nei prognozuota. Šie metai turėtų būti įdomūs ir netikėti, nes ekonomikos prognozes gali pakoreguoti Europos valstybių skolų problemos ir kylančios žaliavų kainos. 2011 m. taps pereinamaisiais pasaulinės ekonomikos atsigavimo metais, o augimas bus kiek lėtesnis nei 2010 m.”, – teigia banko “Nordea” ekonomistas Žygimantas Mauricas.

Euro zona: “dviejų greičių ekonomika”

Augant pasaulio prekybos apimtims, Vokietijos ir kitų pramoninių Europos valstybių ekonomikos sparčiai išaugo, tačiau periferinės šalys, tokios kaip Graikija, Portugalija ir Ispanija, vis dar kovoja su ekonomikos nuosmukiu ir viešųjų finansų konsolidacijos iššūkiais.

Vokietijos ekonomikos augimą lėmė sparčiai kylančios pramonės produkcijos eksporto apimtys į euro zonos ir Azijos šalis. Šioje šalyje pramonė sugebėjo išsaugoti didžiąją dalį darbo vietų, aktyviai dalyvaudama trumpalaikio įdarbinimo “Kurzarbeit” programoje, ekonomikai vėl pradėjus augti, tai padėjo Vokietijai padidinti pramonės produkcijos apimtis.

Atskirų šalių pavyzdžiai rodo, kad Europos šalių ekonomika atsigaus skirtingu greičiu: šalys, kuriose išvystyta pramonė ir eksportas, toliau demonstruos ekonomikos augimą, o periferinių šalių ekonomikos augimo tempus mažins lėtai atsigaunantis vidaus vartojimas ir vis dar pakankamai aukštas nedarbo lygis.

2011-aisiais Europos centrinio banko taip pat laukia nelengvi metai. Jis turės priimti atsakingus pinigų politikos sprendimus, kadangi per anksti pakeltos palūkanų normos gali pabloginti periferinių šalių ekonomikos augimo perspektyvas ir padidinti įtampą finansų sektoriuje, tačiau per ilgai laikantis mažų palūkanų normų politikos gali kilti nauja nekilnojamojo ir finansinio turto burbulų susidarymo grėsmė.

Baltijos šalys atsispyrė nuo dugno

Į Baltijos šalis sugrįžo ekonomikos augimas, tačiau jis nebus toks stiprus ir greitas kaip prieš krizę.

“Vidaus vartojimo skatinamas ekonomikos augimo greitkelis baigėsi ir dabar teks važiuoti kur kas lėtesniu, pramonės gamybos augimu grįstu vieškeliu”, – teigia Žygimantas Mauricas. Jo manymu, Lietuvos ekonomikos augimas labiau primins “L”, o ne “U” formos scenarijų.

“Atsižvelgiant į dabartinę situaciją, galima tikėtis, kad ekonomika prieš krizinį lygį pasieks tik po 5-6 metų”, – svarsto banko “Nordea” ekonomistas.

Pasak Žygimanto Maurico, itin svarbu pastebėti, kad lyginant su kitomis Baltijos šalimis, Lietuvos ekonomikos kritimas buvo švelniausias, o ekonomikos nuosmukis trumpiausias. Estijos ekonomika pradėjo kristi jau pačioje 2008 metų pradžioje, vėliau sekė Latvija, o Lietuvą ekonomikos nuosmukis pasiekė tik 2008 m. pabaigoje. Per devynis ekonomikos nuosmukio ketvirčius Estijos ekonomika susitraukė 18,8 proc., Latvijos – 23 proc., tuo tarpu Lietuvos krito tik 15,6 proc. Tai lėmė santykinai mažesnis statybų sektoriaus bumas bei labiau išskaidyta pramonės struktūra.

Baltijos šalyse ekonomika krito skirtingu greičiu, tačiau 2011 m. visų šalių laukia panašus, tačiau nuosaikus, ekonomikos augimo kelias:

Estijos ekonomikai teigiamą impulsą suteiks euro įvedimas, kuris turėtų labiau skatinti vidaus vartojimą dėl išaugusio vartotojų pasitikėjimo ir pritraukti daugiau užsienio investicijų. Stipresnį ekonomini pagrindą Estijos ekonomikai suteikia ir stabilūs viešojo sektoriaus finansai, tačiau ekonomika turi kitų iššūkių, tokių kaip kylanti infliacija ir didelis ilgalaikis nedarbo lygis.

Latvijoje pagrindinis dėmesys šiais metais bus skiriamas fiskalinei konsolidacijai, kadangi pasibaigus TVF finansavimo projektui, Latvija turės būti pasirengusi savarankiškai valdyti savo viešųjų finansų politiką ir pradėti skolintis tarptautinėse finansų rinkose. Ekonomiką šiais metais turėtų skatinti vidinis vartojimas ir augančios meterialinės investicijos.

Lietuvos pramonė auga jau trečiąjį ketvirtį iš eilės, o eksportas tebėra pagrindinis ekonomikos augimo lokomotyvas, tačiau jo poveikis artimiausiu metu sumažės dėl riboto pramonės augimo potencialo – kvalifikuotų darbuotojų trūkumo ir sumenkusių investicijų apimčių. Nerimą kelia ir vidaus paklausos augimo perspektyvos, kurias 2011 m. pristabdys aukštas nedarbo lygis, emigracija ir vis dar sąlyginai prasti gyventojų lūkesčiai.

“Norint išlaikyti augimą reikės keisti ekonomikos augimo modelį, skatinant atvirų užsienio prekybai sektorių plėtrą. Istorinė patirtis rodo, kad pasibaigus ekonominiam nuosmukiui pramonė būna pagrindinis ekonomikos augimo variklis, o į vidaus rinką orientuotų sektorių (vidaus prekyba, statyba, paslaugos) plėtra būna santykinai lėtesnė”, – teigia Žygimantas Mauricas.

Infliacija

Esant lėtam gyventojų pajamų augimui artimiausiu metu nesitikima didesnio paslaugų ir pramoninių prekių kainų augimo, tačiau didžiausią grėsmę infliacijos augimui kelia tarptautinėse rinkose besitęsiantis maisto, degalų ir kitų žaliavų kainų augimas.

Darbo rinka: tarp kūjo ir priekalo

Lietuvoje darbo rinka atsigaus “skirtingais greičiais”: toliau didės atotrūkis tarp dideles ir mažas pajamas gaunančių gyventojų. Didelė specifinę kvalifikaciją turinčių darbuotojų pasiūla (pvz. statybos, transporto sektoriuose ar medžio apdirbimo, tekstilės pramonės šakose) neskatins atlyginimų kilimo šiuose sektoriuose, todėl nemaža dalis darbuotojų atsidurs tarp kylančios infliacijos “kūjo” ir neaugančio darbo užmokesčio “priekalo”.

Biudžeto karpymai – ar neatšips žirklės?

Džiugu, kad gerėjanti ekonominė padėtis ir valdžios sektoriaus finansų konsolidacija mažino Lietuvos riziką,

tačiau norint pasiekti subalansuotą biudžetą ilgesniu laikotarpiu Lietuvai reikės kur kas labiau pasistengti negu Estijai. Pasiekti biudžeto deficitą mažesnį nei 3% BVP bus nelengva. Valstybės skolos augimas taip pat didele dalimi priklausys nuo to ar vyriausybė nepasiduos politinio ciklo vilionėms ir turės pakankamai valios “neatleisti vadžių” ir tęsti biudžeto konsolidaciją.