1960-aisiais Lietuvos vaikai svajojo būti kosmonautais, o 2011-aisiais jie labiausiai trokšta būti gydytojais ir turtingais verslininkais.

Šį lapkritį savaitraštis „Veidas“ atliko įdomų projektą – moksleivių apklausą. Ja siekėme išsiaiškinti, apie kokias profesijas svajoja šių dienų vaikai ir jaunuoliai. Iš viso apklausėme 815 trijų sostinės mokyklų – Vilnies pagrindinės mokyklos, Vilniaus licėjaus ir Šv.Kristoforo gimnazijos moksleivių, besimokančių 4–12 klasėse. Moksleiviams nuo devynerių iki devyniolikos metų buvo pateiktos anketos, kuriose reikėjo įrašyti atsakymus į du klausimus: kuo jie labiausiai norėtų ir nenorėtų būti suaugę. Ir kodėl.

Svajoja mažiau dirbti ir daug uždirbti

Iš apklausos rezultatų tapo aišku, kad tie laikai, kai lietuvių vaikai svajojo skraidyti į kosmosą, negrįžtamai nugrimzdo į praeitį: šiandien, priešingai nei septintajame dešimtmetyje, vaikai svajoja apie kur kas žemiškesnes profesijas. Be to, daugeliui svarbiausia, kad darbas būtų ne tiek įdomus ir mielas, kiek gerai mokamas.
„Norėčiau būti milijonus uždirbantis verslininkas, nes tuomet man nereikėtų rūpintis savo finansine padėtimi ir gyvenimas būtų lengvas. O labiausiai nenorėčiau būti žmogumi, kuris gyvena nuo algos iki algos, ką jau kalbėti apie gyvenimą iš kito kišenės“, – rašo anketoje vienas apklausos dalyvių, šešiolikmetis Šv.Kristoforo gimnazijos moksleivis.
Kad norėtų būti verslininkais, nes šie nesuka galvos dėl pinigų, minėjo net patys jauniausi mūsų apklausos dalyviai – devynmečiai dešimtmečiai. O komentuodami, kodėl labiausiai nenori būti valytojais, šlavėjais ar kiemsargiais (šie darbai pateko tarp penkiolikos tų, kurie šių dienų moksleiviams atrodo atgrasiausi), dauguma vaikų anketose pabrėžė, kad šių profesijų atstovai itin mažai uždirba.
Tokios tendencijos jau senokai stebimos ir Vakarų pasaulyje. Pavyzdžiui, amerikiečių vaikai, lygiai taip pat prieš kelis dešimtmečius svajoję skraidyti po kosmoso platybes, šiandien save labiausiai nori matyti klestinčiais verslininkais bei įmonių vadovais.
Kad suaugę labiausiai norėtų būti verslininkais, atsakė 103 iš 815 apklausoje dalyvavusių Vilniaus mokyklų moksleivių. Tai sudaro daugiau nei aštuntadalį visų apklaustųjų. Atkreipiame dėmesį, kad moksleiviai iš viso paminėjo po daugiau nei šimtą skirtingų tiek norimų, tiek nenorimų profesijų. Tai rodo, kad vienos vienintelės profesijos, kuri labiausiai patiktų arba nepatiktų visiems, nebėra, nors tam tikros tendencijos vis dėlto išryškėja.
Beje, verslininkai atsidūrė antroje geidžiamiausių profesijų sąrašo vietoje, o į pirmą iškopė gydytojai, surinkę iš viso 105 balus. Tačiau gydytojo darbas moksleivių dažnai buvo minimas ir tarp tų, kurių jie sau mažiausiai linkėtų. Tą patį galima pasakyti ir, pavyzdžiui, apie teisininko profesiją: ji irgi vertinama prieštaringai, nes maždaug tiek pat moksleivių ją vertina tiek kaip patrauklią, tiek kaip nepatrauklią.
Daugiausiai vaikų nurodė, kad yra per jautrūs mediko darbui, nes bijo kraujo (todėl dažniausiai moksleiviai minėjo, kad labiausiai nenorėtų būti chirurgais), na, o teisininko profesijai dažnam atrodo nuobodi, be to, nebeperspektyvi, nes teisininkų parengiama labai daug, o darbo vietų rinkoje tiek nėra. Tuo tarpu kad labiausiai nenorėtų būti verslininkais, paminėjo vos pora iš daugiau nei aštuonių šimtų mūsų apklaustų moksleivių.
Atsakydami į klausimą, kuo labiausiai nenorėtų būti suaugę, dažniausiai vaikai minėjo mokytojus (!), valytojus bei pardavėjus-kasininkus.
Tarpukario Lietuvoje mokytojo bei kunigo profesijos buvo laikomos prestižiškiausiomis, o 2011-aisiais padėtis jau visiškai pasikeitusi: šių dienų moksleiviai nebenori būti mokytojais, nes mano, kad tai sunkus, įtemptas, streso kupinas darbas, kuris dar ir itin prastai mokamas. Kalbėdami apie atgrasiausias profesijas, mokytojo darbą paminėjo 143 iš 815 apklaustų moksleivių, valytojo – 135, o pardavėjo-kasininko – 75.

Būti verslininku – ne taip lengva, kaip atrodo

Sostinės „Žemynos“ gimnazijoje bei „Sietuvos“ vidurinėje mokykloje technologijų mokytoja dirbanti Vida Jaruševičiūtė patvirtina, kad vaikams mokytojo darbas nebėra patrauklus, nes atrodo labai sunkus. Pati mokytoja neneigia, kad jos darbe iš tiesų daug streso, bet jo esą netrūksta ir kitur. „Nemanau, kad mokytojo darbas išskirtinai sunkus, – tai stereotipas. Neabejoju, kad dirbant ligoninėje streso tikrai patiriama daugiau“, – svarstė V.Jaruševičiūtė.
Vis dėlto kodėl mokytojo profesija neteko savo prestižo? V.Jaruševičiūtė mano, kad tai lėmė daug priežasčių, o vaikų nuomonė tik atspindi visos visuomenės požiūrį į mokytojo darbą. „Matau, kad daug vaikų dabar nori nesudėtingo, vadovaujamo darbo, jokiu būdu ne fizinio. Kai kuriems net atrodo, kad jiems neprireiks mokykloje suteikiamų žinių, nes jie turės samdomų darbuotojų, kurie visa tai darys. Tuomet bandau paaiškinti, kad supratimą apie tam tikrą procesą, žinių vis tiek reikia turėti“, – pasakoja mokytoja.
O štai bendrovės „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa sako, kad jei jo gyvenime aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, jis pats mielai būtų rinkęsis ne verslininko, o mokytojo profesiją. „Man tai atrodo įdomus ir prasmingas darbas, kuris mūsų visuomenėje pernelyg nuvertintas. Ir būnant mokytoju dirbti, patikėkite, reikia tikrai mažiau, nei būnant verslininku“, – tvirtina D.Trumpa.
„Rokiškio sūrio“, Trumpų šeimos verslo, vadovas priduria, kad verslininko profesija per daug idealizuojama, nes būti verslininku, pasak jo, tai reiškia dirbti ne aštuonias, o kartais dvidešimt keturias valandas per parą, neturėti laiko šeimai ir beveik nematyti, kaip auga tavo vaikai, būti atsakingam už įmonę bei savo darbuotojus ir neišvengiamai patirti ne tik sėkmės akimirkų, bet ir skaudžių praradimų.
„Pinigai labai sunkiai uždirbami, be to, kai pats juos uždirbi, jauti tikrąją pinigų vertę ir didžiąją dalį jų investuoji į verslą, o ne leidi savo malonumams. Žinoma, mano šeima gali sau leisti daugiau nei vidutiniai gyventojai, bet kartais susimąstau, jog moku didelę kainą už tai, kad kartą per metus galėčiau nusivežti artimuosius pailsėti į kokį užsienio kurortą ir apsistoti geresniame viešbutyje. Geriausiai tai patvirtintų mano šeima, kuriai daug kartų yra tekę matyti, kaip aš, užuot namie po darbo užsiėmęs su vaikais, toliau dirbu, kažką galvoju ir visi nuo manęs turi slėptis, nes gali būti apšaukti“, – atvirai pripažino D.Trumpa.

Sociologo Vlado Gaidžio, „Vilmorus“ direktoriaus, komentaras
Apklausoje dalyvavo tik Vilniaus mokyklų mokiniai, tad atsakymai gali turėti tam tikrą sostinės specifiką, nes čia susitelkusi didžioji dalis biurokratijos, mokslo institucijų ir tarptautinių įmonių. Ir vilniečių mokinių tėvų pajamos yra didesnės nei Lietuvos vidurkis, tad jei apklausa būtų atlikta kur nors Rokiškyje ar Radviliškyje, atsakymai galėtų būti kitokie.
Dabar dėl mokytojų. Jei tų mokinių tėveliai labiau prakutę – jei jie automobiliu vežiojami į mokyklą, turi „iPad’us“, „iPhone’us“ ir kitokius šiuolaikinius prietaisus, kurių mokytojai neturi, tuomet nieko keisto, kad į mokytojus žvelgiama su tam tikru gailesčiu ar ironija. Pats pamenu – kai dėsčiau universetete 1996–1997 m., dėstytojai, palyginti su studentais, atrodė liūdnokai: mano studentai, magistrantai, vakare atvykdavo į paskaitas iš šiuolaikinių firmų, kuriose tikrai daug daugiau uždirbdavo, visi turėjo mobiliuosius telefonus, apie kuriuos dėstytojai galėjo tik pasvajoti. Tad ir į tą varguolį dėstytoją buvo žiūrima šiek tiek atsainiai.
Dabar laikai jau kitokie, bet pastebiu, kad mokiniai šaiposi iš mokytojų, juos provokuoja, o mokytojai vargu ar turi svertų tai paveikti. Nemažai mokytojų gal ir prisibijo šiuolaikinio agresyvaus jaunimo. Be to, manau, ne visi į pedagogines studijas stoja iš pašaukimo – neretai šios studijos pasirenkamos todėl, kad niekur kitur neįstojama, tad ne visi mokytojai gali būti autoritetai. Mūsų atliekamos visuomenės apklausos rodo, jog gyventojai mokytojo, gydytojo profesijas laiko vienomis reikalingiausių, bet nenori, kad jų vaikai būtų mokytojai. O štai teisininkai, bankininkai vertinami nepalankiai, bet tokio darbo vaikams jau linkima, nes manoma, kad tai užtikrintų gerą uždarbį.
Na, o jei kalbėsime apie verslininkus, tikiu, kad jūsų apklaustose mokyklose mokosi garsių verslininkų vaikai, kurie mato savo tėvus, važinėjančius gerais automobiliais, atostogaujančius bent jau prie Viduržemio jūros ir galinčius sau leisti daugybę dalykų, kurių negali kiti. Bet čia kalbama apie idealizuotą verslininką, tokį, kuris nėra persekiojamas mokesčių inspekcijos ir nebalansuoja ties bankroto riba. O štai kur nors provincijoje, kur vietiniai verslininkai pardavinėja kokius vainikus ar turi atidarę valgyklą ir vos suduria galą su galu, dauguma galbūt svajoja apie valdišką darbą, nes tai reiškia garantuotą atlyginimą ir nėra bankroto rizikos.

Kuo moksleiviai norėtų būti suaugę

1. Gydytoju 105
2. Verslininku 103
3. IT specialistu / programuotoju 51
4. Teisininku 37
5. Sportininku 33*
6. Psichologu, psichoterapeutu 31
7. Mokslininku 31
8. Architektu 29
9. Žurnalistu 27
10. Mokytoju 25
11. Interjero dizaineriu 24
12. Įmonės vadovu 21
13. Fiziku 20
14. Aktoriumi 17
15. Muzikos atlikėju, garsenybe 17

* daugiausia krepšininkais ir futbolininkais

Kuo moksleiviai labiausiai nenorėtų būti

1. Mokytoju 143
2. Valytoju 135
3. Pardavėju-kasininku 75
4. Gydytoju 74
5. Gatvių šlavėju / kiemsargiu 71
6. Dirbti monotoniško darbo prie kompiuterio ir dokumentų 52
7. Darbininku 47
8. Finansininku (buhalteriu) 39
9. Teisininku 28
10. Bedarbiu 34
11. Politiku 24
12. Statybininku 20
13. Benamiu 19
14. Santechniku 19
15. Policininku 17

Pastaba: moksleiviai galėjo paminėti keletą profesijų

Šaltinis: „Veido“ žurnalistų atlikta Vilniaus m. Vilnies pagrindinės mokyklos, Vilniaus licėjaus ir Šv.Kristoforo gimnazijos 815 moksleivių (9–19 m.) apklausa

Moksleivių mintys apie geidžiamas ir atgrasias profesijas

„Noriu dirbti mokslinį darbą nanotechnologijų srityje, nes tai įdomu ir perspektyvu. Noriu gauti Nobelio premiją, ką nors atrasti arba išrasti.“
„Nenorėčiau dirbti kasininke parduotuvėje – jos nuolat kartoja tuos pačius žodžius, taip galima išprotėti.“
„Norėčiau būti profesionaliu pokeriu žaidėju. Nes pokeris gali padaryti tave turtingą per vieną dieną.“
„Labiausiai nenorėčiau tapti Seimo nariu, nes nenoriu, kad dėl mano klaidų kentėtų visa tauta.“